2022-07-05 Nr. AB-18357-3-61-3-01161-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3108-821/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01161-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Ivetos Pelienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. C. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. C. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja S. C. N. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 21S48290 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėja paaiškino, kad jai nesaugu kilmės valstybėje – (duomenys neskelbtini), nes jos tėvas yra žmogaus teisių gynėjas ir rado įrodymų prieš dabartinę valdžią, todėl kareiviai ieško pareiškėjos, ji buvo pagrobta ir kankinama. Pareiškėja teigė, kad atsakovas neatliko jokios analizės apie moterų padėtį kilmės valstybėje, neatsižvelgė į seksualinės prievartos mastą ir pan., o be šių duomenų atsakovas negalėjo įvertinti pareiškėjai kylančios grėsmės. Atsakovas apsiribojo tik abstrakčia, trumpa informacija. Pareiškėja nesutiko ir su sprendimu ją išsiųsti, tvirtino, jog ji savo elgesiu niekaip neparodė ketinimo išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, ji visąlaik laikėsi apgyvendinimo tvarkos, jos pasakojimas atitiko kilmės valstybės informaciją, ji buvo geranoriška. Pareiškėja manė, kad nustatytas draudimo atvykti terminas nėra proporcingas jos lūkesčiui gauti prieglobstį ir sukeltų dideles neigiamas pasekmes, jei situacija kilmės šalyje dar labiau pablogėtų.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą.

4. Atsakovas apžvelgė Sprendime nustatytas aplinkybes. Manė, kad pareiškėja neatitinka kriterijų pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai gauti. Pareiškėjos pasakojimas apie jos tėvo paviešintą informaciją, susijusią su korupcija ir vaikų išnaudojimu, nebuvo sklandus, išsamus, jis nepatvirtintas objektyviais įrodymais ar kilmės valstybės informacija (pvz., iš esmės nėra duomenų apie kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) metais į kariuomenę paimtus vaikus). Nebuvo identifikuoti nei tariami pareiškėjos tėvo persekiotojai, nei kitos detalės. Pareiškėja nebuvo nurodžiusi jai kylančios grėsmės dėl to, kad ji yra moteris, todėl atsakovas neprivalėjo rinkti informacijos apie moterų teisių padėtį kilmės valstybėje. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį joje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės ar pagrindo suteikti pareiškėjai papildomą apsaugą. Be to, pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo pilietybę, amžių. Atsakovas teigė, kad jis tinkamai įvertino tiek pareiškėjos nurodytas aplinkybes, tiek kilmės valstybės informaciją. Atsakovas palaikė savo sprendimus išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką, tvirtino, kad pastarojo draudimo terminas atitinka teisės aktų reikalavimus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gegužės 24 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjos S. C. N. skundą, t. y. pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 21S48290 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus bei juos išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“.

6. Teismas nustatė, jog 2021 m. liepos 5 d. registraciją patvirtinančiame lape nurodyta, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini). 2021 m. rugsėjo 15 d. pažymoje dėl prašymo suteikti prieglobstį Nr. 20764083 nurodyta (duomenys neskelbtini). Pareiškėja teismo posėdyje nurodė savo gimimo datą – (duomenys neskelbtini), kaip ir 2021 m. liepos 5 d. išduotame registraciją patvirtinančiame lape bei 2021 m. lapkričio 9 d. vykusioje apklausoje, todėl klausimų dėl pareiškėjos pilnametystės nekyla.

7. Pareiškėja 2021 m. lapkričio 9 d. apklausoje nurodė (duomenys neskelbtini). Į užsienio valstybes dėl prieglobsčio nesikreipė, yra (duomenys neskelbtini), dėl tautybės bei religijos problemų neturėjo, jokiai politinei partijai nepriklauso. (duomenys neskelbtini) liko dvi jos seserys ir brolis, motina buvo nužudyta (duomenys neskelbtini), tėvas yra pabėgęs į kitą šalį (neįvardijo) ir jam suteiktas prieglobstis. Pareiškėjos tėvas dalyvavo veikloje, žmonės jo ieškojo. Trys žmonės ją išsigabeno, laikė, kankino, mušė, prievartavo keturias dienas.

Pareiškėja tuo metu nežinojo, kur yra jos tėvas. Galiausiai jos galvą įmerkė į vandenį, ji prarado sąmonę, o atsigavusi suprato esanti dispanseryje (sveikatos įstaigoje). Iš medicinos seselės sužinojo esanti (duomenys neskelbtini). Tai įvyko 2018 m. (duomenys neskelbtini). Pareiškėją pagrobę asmenys buvo kariškiai, dirbę (duomenys neskelbtini) karinėse pajėgose. Nors jie buvo apsivilkę civiliais drabužiais, pareiškėja atpažino juos iš veidų. Vėliau pareiškėja su motina nusprendė persikelti į kitą miestą – (duomenys neskelbtini), kad pasislėptų nuo persekiojimo.

Motina ir mažasis brolis žuvo 2014 metų spalio mėn., sprogus sprogmeniui per kariškių ataką. Pareiškėja buvo pagrobta būdama namie, apie 22.00 val. Ji nieko nematė, nes buvo uždengtos jos akys. Namuose buvo pareiškėja, dvi jos seserys ir brolis. Pareiškėja buvo itin ilgai vežama. Atvežę nuvedė ją į mažą patalpą, nuėmė raištį ir pririšo prie kėdės. Vėliau pareiškėja atsidūrė ligoninėje. Ten buvusi moteris patarė jai išvykti ir pasislėpti. Ji nusprendė pasitraukti į (duomenys neskelbtini) pas motinos draugę Z..

Z. buvo daktarė, ji patarė pareiškėjai išvykti iš šalies. Būdama pas Z., pareiškėja pasveiko, susitvarkė ir susirado darbą. Vėliau atvyko jos seserys ir brolis. Pareiškėja 2019 metų viduryje per socialinius tinklus pradėjo gauti grasinančias žinutes, todėl nustojo jais naudotis. (duomenys neskelbtini) pradėjo gauti laiškus su grasinimais. Pasipasakojo vienam vyrui (duomenys neskelbtini), kuris patarė pareiškėjai vykti į kitą šalį. Vėliau pareiškėja atpažino ir trečiąjį asmenį, kuris buvo su kareivio uniforma (karininko).

Dėl to ji nusprendė kuo greičiau pabėgti iš šalies. (duomenys neskelbtini) turėjo dėdę B., tėvo brolį, kuris pardavė namelį su žeme už 3–3,5 tūkst. dolerių. Žmogus, kuriam pareiškėja pasipasakojo, patarė jai vykti į Europą, nuvežė ją į (duomenys neskelbtini), o iš ten ji (duomenys neskelbtini). Pareiškėja bijojo keršto dėl tėvo veiklos, kadangi jis atskleidė korupcinius karininkų dalykus apie vaikų išnaudojimą, rašė skundus, raportus ir netgi suorganizavo mitingą. Po visų įvykių pareiškėjai prasidėjo epilepsija.

Ji manė, kad minėti asmenys nesiliaus, kol nepasieks tikslo.

8. Departamentas ginčijamu 2021 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 21S48290 nusprendė nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti ją į (duomenys neskelbtini), uždrausti jai 5 metus nuo išsiuntimo dienos atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti į centrinę Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo dienos.

9. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Konstatavo, kad pareiškėjos pasakojimas yra prieštaringas, neišsamus, iš jo nėra galimybės susidaryti vaizdą apie jos nurodytus įvykius. Pareiškėja baimę būti persekiojamai grindė tėvo veikla, tačiau aiškiai neįvardijo, kuo užsiėmė jos tėvas. Apklausos, vykusios 2021 m. lapkričio 9 d., pradžioje nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Vėliau teigė, kad motina buvo nužudyta (duomenys neskelbtini), po ko pareiškėja nutarė išvykti pas mamos draugę į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos pasakojimas apie jos pagrobimą taip pat prieštaringas ir nedetalus. Pareiškėja tvirtino, kad pagrobėjai ją pririšo prie kėdės, tačiau nedetalizavo, ar visas keturias dienas ji buvo laikoma pririšta prie kėdės; nurodė sąmonę atgavusi medicinos įstaigoje, tačiau nežinojusi, kur esanti, kadangi buvo gabenama užrištomis akimis. Pareiškėja painiojosi ir pasakodama apie ją pagrobusius asmenis – iš pradžių teigė, kad du iš trijų buvo iš (duomenys neskelbtini) policijos, juos pareiškėja pažinojo, vėliau nurodė, kad jie buvo kariškiai – dirbo (duomenys neskelbtini) karinėse pajėgose. Teismas akcentavo, jog pagrobimas aiškiai susijęs su stipriais neigiamais išgyvenimais, tačiau pareiškėjos pasakojimo nedetalumas kėlė abejonių, ar ji pasakojo apie savo patirtį. Teismas pritarė atsakovo išvadai, kad pareiškėjos istorija nepasižymi informatyvumu, nuoseklumu, nėra paremta objektyviais įrodymais, pasakojimui trūksta konkrečių detalių ir tikslumo, o tam tikri pasakojimų epizodai – improvizacinio pobūdžio. Pareiškėja patirtos grėsmės arba persekiojimo neindividualizavo, o pateikė bendro pobūdžio pasakojimą. Aplinkybė, kad jai grasino neįvardyti (neidentifikuoti asmenys), negali būti laikoma persekiojimu ar persekiojimo grėsme dėl pareiškėjos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Be to, pareiškėja mėgino suklaidinti Departamento pareigūnus, nurodydama, kad yra nepilnametė, bei nurodydama kitą savo kilmės valstybę. Taigi, atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jai pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

10. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos atitikties Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose įtvirtintiems papildomos apsaugos suteikimo kriterijams, pripažino, kad atsakovas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstą tikimybę, jog grįžimo į kilmės šalį atveju su pareiškėja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji tokiu būdu bus baudžiama, kad jai asmeniškai kils grėsmė, jog jai bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Byloje nėra objektyvių įrodymų, dėl kurių būtų galima padaryti priešingą išvadą. Pati pareiškėja nenurodė grėsmių, susijusių su grįžimu į kilmės šalį. Be to, pagal atsakovo surinktą informaciją, ginkluoti konfliktai nevyksta visoje kilmės valstybės teritorijoje. (duomenys neskelbtini). Teismas, atsižvelgdamas į aptartą informaciją apie ginkluotus konfliktus kilmės valstybėje ir į individualias pareiškėjos savybes, konstatavo, kad atsakovas pagrįstai padarė tikėtiną išvadą, kad pareiškėjos gimtajame (duomenys neskelbtini) mieste nevyksta karinis konfliktas. Be to, pati pareiškėja nurodė, kad iš kilmės valstybės išvyko į (duomenys neskelbtini), jame dirbo, o šiuo metu (duomenys neskelbtini) gyvena jos broliai ir sesuo, už kuriuos, kaip nurodė teismo posėdyje, ji yra atsakinga. Taigi, pareiškėja neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

11. Teismas sutiko su atsakovo sprendimu išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Teismas vadovavosi Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Akcentavo, kad pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį pagrįstai atmestas dėl aptartų argumentų, atsižvelgė į pareiškėjos atvykimo aplinkybes (pėsčiomis kirto valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikyta pareigūnų), deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes. Departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad yra tikimybė, jog pareiškėja slėpsis, ir nusprendė vykdyti jos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos, nesuteikdamas laikotarpio savanoriškai išvykti.

12. Teismas akcentavo, kad Departamentas, įvertinęs anksčiau aptartų aplinkybių visumą, ypač pareiškėjos keliamą nelegalios migracijos grėsmę, bei vadovaudamasis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 5 punktu, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, paskyrė pareiškėjai maksimalų draudimo atvykti terminą – 5 metai. Teismo vertinimu, toks terminas nėra proporcingas, nes byloje nėra duomenų, kuriais remiantis pareiškėją būtų galima priskirti bent vienai iš minėtose normose nurodytų asmenų, kuriems galėtų būti taikomas 5 metų draudimo atvykti laikotarpis, grupių. Taigi, Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti 5 metus nuo jos išsiuntimo, keistina, nustatant, jog uždraudžiama jai atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo dienos. Atsižvelgiant į šį pakeitimą, atitinkamai keistina ir Sprendimo dalis dėl perspėjimo dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, nurodant įvesti perspėjimą 2 metus nuo jos išsiuntimo dienos.

13. Teismas nusprendė, kad, išskyrus nustatytą per ilgą terminą, draudžiantį pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, ir laikotarpį, kuriam nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo jai atvykti ir apsigyventi, atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl Sprendimas, išskyrus keistinas jo dalis, laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 14. Pareiškėja S. C. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

15. Pareiškėja mano, kad teismo motyvai, jog jos prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir jai kilmės šalyje nekyla individualios grėsmės pavojus, nepagrįsti. Kilmės šalies informacija patvirtina, jog šalyje dėl ilgalaikių ginkluotų konfliktų žuvo šimtai žmonių, užfiksuota daug žmogaus teisių pažeidimų, valdžios institucijos dažnai netiria nusižengimų ir nebaudžia atsakingų asmenų, ypač aukštesnio rango pareigūnų. Pranešimai patvirtina, kad, nepaisant kankinimų kriminalizavimo, saugumo pajėgos ir toliau piktnaudžiauja, kankina civilius, ypač suimtuosius ir kalinius, jėga taip pat naudojama prieš neginkluotus, taikius protestuotojus.

Valstybėje paplitusi prekyba žmonėmis, moterys tampa smurto dėl lyties ir priverstinių santuokų aukomis, dėl tradicijų egzistuoja seksualinių nusikaltėlių nebaudžiamumo kultūra. Akivaizdu, kad autoritarinio režimo sąlygomis nėra užtikrinamos žmogaus teisės ir civilių saugumas. Pareiškėja pabrėžia, kad ji yra moteris, todėl jai kylanti grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB; nuo 2022 m. sausio 19 d. – Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra) nustatytus reikalavimus moterys priskiriamos padidintos rizikos asmenų grupei.

Atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neatsižvelgė į minėtas aplinkybes, rėmėsi tik subjektyviomis prielaidomis, nepaisė teisės aktuose ir teismų praktikoje įtvirtintų savo pareigų. Atsakovas netikrino pareiškėjos pateiktos informacijos, nesurinko ir Sprendime nepateikė aktualios informacijos apie kilmės valstybę, neįsigilino į pareiškėjos socialinę padėtį. Atsakovas Sprendime neatliko atskyrimo tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo, todėl negalima besąlygiškai tvirtinti, kad pareiškėjos pasakojimas ir prašymo suteikti prieglobstį motyvai buvo išnagrinėti tinkamai.

Atsakovas neištyrė, ar kilmės valstybėje teikiama reali pagalba nukentėjusiesiems nuo smurto. Pareiškėja atkreipia dėmesį į sunkumus tinkamai pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį (ji užaugo ne europietiškoje kultūroje, neturi išsilavinimo ir pan.), teigia nuoširdžiai papasakojusi apie savo situaciją. Pareiškėja nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių ji negali pasilikti kilmės valstybėje ir dėl kurių kyla grėsmė visokeriopam jos saugumui. Pareiškėja taip pat tvirtina, kad sprendimais išsiųsti ir uždrausti atvykti neproporcingai užkertamas kelias jai gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

16. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą.

17. Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Mano, kad pareiškėja prašymo suteikti prieglobstį nemotyvavo bloga savo ekonomine būkle ar negalėjimu gauti darbo kilmės valstybėje, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįstai neatlikto atskyrimo tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio atmestini. Atsakovas nesutinka, kad pareiškėja turėjo būti priskirta padidintos rizikos asmenų grupėms, nes yra moteris, ir akcentuoja, kad EPPB neišskiria padidintos rizikos asmenų grupių (duomenys neskelbtini), o pati pareiškėja nenurodė kilmės valstybėje susidūrusius su persekiojimu ar kitokiu netinkamu elgesiu dėl savo lyties. Departamentas neturi pareigos rinkti bei vertinti informaciją visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o prašymus suteikti prieglobstį nagrinėja atsižvelgdamas ne į bendrą kilmės valstybės informaciją, bet į individualią prieglobsčio prašytojo situaciją kilmės valstybės informacijos kontekste.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Pareiškėja prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

20. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis EŽTT praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

21. Pareiškėja prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvuoja. Atsižvelgus į aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, bylos duomenis, taip pat aplinkybę, kad administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvavo pareiškėja ir jos atstovas advokatas, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, pareiškėjos prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra motyvuojamas, konstatuojama, jog pareiškėja nenurodė, o teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių bylą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teisme, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde.

22. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

23. Byloje kilo ginčas dėl atsakovo Sprendimo, kuriuo pareiškėjai – (duomenys neskelbtini) pilietei – nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjos prašymą nagrinėti iš naujo pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, motyvuotai (tiek faktinėmis aplinkybės, tiek teisės normomis) buvo priimtas Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Tačiau, teismo įsitikinimu, vadovaujantis Tvarkos 44.3.1 papunkčiu nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir perspėjimo įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį. Teismas patenkino pareiškėjos skundą iš dalies ir sumažino aptartus laikotarpius iki dvejų metų, t. y. pakeitė ginčijamo Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus.

25. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdama, kad teismas netinkamai vertino jos pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl jos neatitikimo Įstatymo reikalavimams, keliamiems pabėgėlio statusui įgyti ir papildomai apsaugai gauti. Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad jai negresia individualaus pobūdžio persekiojimas ir tvirtina, kad Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

26. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

27. Ginčui yra aktualios Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos, kurios yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

28. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

29. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

30. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

31. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą atlikdamas tyrimą įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų įrodymais, patikimumas vertinamas, be kita ko, atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus, ar pateikti duomenys yra nuoseklūs, ar pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui. Persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Persekiojimo veiksmai arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais.

32. Iš Departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjos pateiktais paaiškinimais apklausų metu apie jos individualią situaciją. Atsakovo atlikto tyrimo metu pareiškėjai buvo sudaryta galimybė pateikti visą turimą informaciją, pagrindžiančią jos prašymo suteikti prieglobstį motyvus. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jai turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, Departamento nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs visus įrodymus ir jų visumą.

33. Pareiškėja pateiktą prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad jai gresia persekiojimas dėl jos tėvo veiklos. Anot pareiškėjos, jos tėvas paieškomas (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų, už tai, kad iškėlė į viešumą jų korupcinius dalykus. Pareiškėja nurodė, jog tėvo persekiotojai ją buvo pagrobę, ji buvo mušama, kankinama ir prievartaujama. 2019 m. gruodžio mėn. ji atvyko į (duomenys neskelbtini). Pareiškėja savo baimės grįžti į kilmės šalį negrindžia jos galimu persekiojimu dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

34. Pažymėtina, kad pareiškėja atvykusi į Lietuvą (duomenys neskelbtini) prisistatė kitu vardu, (duomenys neskelbtini) piliete, taip pat nepilnamečiu asmeniu, gimusia (duomenys neskelbtini), tačiau Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorija pateikė išvadą, jog pareiškėjos biologinis amžius yra daugiau nei (duomenys neskelbtini) metai. Vėlesnėje apklausoje ir teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, gimusi (duomenys neskelbtini).

35. Įvertinus pareiškėjos pateiktą pasakojimą atsakovui ir paaiškinimus teismo posėdžio metu, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos pasakojimas apie priežastis, privertusias ją išvykti iš kilmės valstybės, yra prieštaringas, neišsamus, iš jo nėra galimybių susidaryti vaizdo apie pareiškėjos dėstomus įvykius. Pareiškėjos pasakojimas apie jos tėvo veiklą nėra nuoseklus, detalus ir pagrįstas įtikinimais argumentais (nėra patikimas). Pokalbio metu pareiškėja negalėjo įvardyti jo persekiotojų, taip pat už ką konkrečiai kovojo jos tėvas, kada ir kokiomis aplinkybėmis išvyko iš kilmės valstybės. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš pareiškėjos pasakojimo negalima suprasti kokiomis aplinkybėmis žuvo jos motina. Pradžioje pareiškėja nurodė, kad ji buvo nužudyta (duomenys neskelbtini) (pareiškėja nurodė, jog prieš išvykdama į (duomenys neskelbtini) metus laiko gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini)), vėliau nurodė, kad ji žuvo (sprogus sprogmeniui) 2014 m. spalio mėn. gyvenant (duomenys neskelbtini). Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaip prieštaringą ir nedetalų įvertino pareiškėjos pasakojimą apie pagrobimą ir ją pagrobusius asmenis (pareiškėja pasakodama apie pagrobėjus painiojosi, nurodydama, kad jie iš (duomenys neskelbtini) policijos, kuriuos ji pažinojo, vėliau, kad jie buvo kariškiai ir dirbo (duomenys neskelbtini) karinėse pajėgose). Pareiškėjos pasakojimas kelia abejonių ir dėl to, kad pareiškėja, atvykusi į Lietuvą, prisistatė svetimu vardu, nurodė kitą kilmės valstybę ir esanti nepilnametė.

36. Atsižvelgus į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojos pasakojimo formos ir turinio trūkumus bei į surinktą kilmės valstybės informaciją, nėra pagrindo nustatyti individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojo suteikimo poreikį. Departamentas tyrimo metu pagrįstai nenustatė pareiškėjos persekiojimo, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojai jos paskutinėje gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Šiuo aspektu konstatuotina, kad pareiškėjos baimė grindžiama išimtinai jos paties subjektyviu situacijos suvokimu, o jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina realia, pareiškėjo nurodyta grėsmė yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama neapibrėžta tikimybe.

37. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

38. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

39. Įvertinus pareiškėjo šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina, išvada, kad pareiškėjos apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjai (prieglobsčio prašytojai) asmeniškai kyla grėsmė kilmės šalyje. Konstatuotina, kad pareiškėja nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jos kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjai. Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjos visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą. Taigi nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjos atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojos pateiktus paaiškinimus, įskaitant informaciją apie tai, ar ji patyrė, ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog aplinkybė, kad šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009; 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021).

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjos kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Nors pareiškėja teigia, kad Departamento surinkta informacija nėra aktuali, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepateikia jokios kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų Departamento surinktą informaciją. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, kad Departamentas nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, yra nepagrįstas. Dėl to, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad Departamentas, priimdamas sprendimą nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio ir papildomos apsaugos, rėmėsi aktualia informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjos prieglobsčio prašymui išnagrinėti, pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Departamentas ir pirmosios instancijos teismas įvertino visapusiškai, objektyviai ir pagrįstai nusprendė dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo.

41. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumento, kad atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjai atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas sutrumpino iki 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai nustatytas 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis būtų neproporcingas ir turėtų būti dar labiau sutrumpinamas.

42. Kadangi pareiškėja nenurodo savarankiškų teisinių argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo dalies, kuria pakeistas Departamento Sprendimas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šia apimtimi nepasisako.

43. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, proceso teisės normų nepažeidė. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos S. C. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Iveta Pelienė