fe45cc71-7cd7-48c3-adc8-522ebcd864c0 · Vilniaus apygardos teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-630-654/2017 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09464-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1; 2.1.7.4.1; 2.3.6.4.5.1; 2.4.6.5.1 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. lapkričio 21 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Aušros Bielskės, Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),sekretoriaujant Ingridai Janonytei, dalyvaujant prokurorui Ryčiui Ivanauskui,nukentėjusiosios atstovui Ugniui Čižiūnui,nuteistajam G.

K.,nuteistojo gynėjui advokatui Mindaugui DÅ«dai, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo G. K. ir jo gynėjo advokato M. DÅ«dos skundÄ dėl 2017 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo G. K. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 5 mėnesių laisvės apribojimo bausmė.Nukentėjusios J. V. civilinis ieÅ¡kinys tenkintas iÅ¡ dalies ir iÅ¡ nuteistojo G.

K. priteista nukentėjusiosios J. V. naudai 800 eurų neturtinės žalos atlyginimo ir 510 eurų bylinėjimosi iÅ¡laidų. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė: Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė G. K. kitaip smurtaudamas nežymiai sutrikdė sveikatÄ savo Å¡eimos nariui, o bÅ«tent: Jis, 2016 m. vasario 2 d., apie 22:15 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, konflikto metu su savo sugyventine J. V., stipriai suėmęs jÄ numetė ant fotelio, tuo padarydamas poodines kraujosruvas kairiame žaste ir kairio klubo srityje, pavirÅ¡inę muÅ¡tinę žaizdelę kairės kojos I-ame pirÅ¡te.

Tokiu bÅ«du kitaip smurtaudamas jis nežymiai sutrikdė savo sugyventinės J. V. sveikatÄ . Å iais veiksmais G. K. padarė nusikaltimÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 2 dalyje Apeliacinio skundo argumentai Apeliaciniame skunde nuteistasis G. K. ir jo gynėjas praÅ¡o panaikinti 2017 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, nes G. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių arba panaikinti pirmosios instancijos nuosprendį ir jo atžvilgiu baudžiamÄ jÄ bylÄ nutraukti, kadangi jis veikė bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis.Apeliaciniame skunde apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas G.

K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, keliamus įrodymų vertinimui, nepaÅ¡alino prieÅ¡taravimų, abejonių netraktavo nuteistojo naudai, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principÄ , nenurodė jokių motyvų, kuriais vadovaudamasis teismas vienus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo iÅ¡vadas.Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ dėl to, jog G.

K. tyčia sužalojo J. V.. Tokia išvada neatitinka bylos aplinkybių, ji padaryta pažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Nuosprendyje teismas savo išvadas motyvavo vadovaudamasis ne išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o apibendrintomis išvadomis, paliekant tarp bylos aplinkybių ir įrodymų aiškius prieštaravimus. Nuosprendyje visiškai nepasisakyta dėl ištirtų įrodymų patikimumo, nenurodyti jokie motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas vienus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas.

Nuteistasis ir nukentėjusioji, apklausti teisme vienodai paaiÅ¡kino, kad konflikto metu G. K. buvo suėmęs J. V. už žastų ir jÄ patraukė (pastÅ«mė) į Å¡alį, po Å¡io veiksmo J. V. nugriuvo ir trenkėsi į fotelio Å¡onÄ . Tačiau jie nurodė skirtingÄ Å¡io veiksmo priežastį – G. K. paaiÅ¡kino, kad patraukė J. V. į Å¡alį, nes pastaroji kumščiais daužė jam į krÅ«tinę ir veidÄ , o jis tik gynėsi nuo agresyvaus nukentėjusiosios elgesio. J. V. paaiÅ¡kino, kad ji kaltinamojo kumščiais nemušė, tik bandė iÅ¡silaisvinti.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs jų parodymus, konstatavo, jog G. K. paaiškinimų nepatvirtina jokie byloje esantys objektyvūs duomenys. Jis dėl nukentėjusiosios smurtinių veiksmų niekur nesikreipė, ant jo kūno nebuvo nustatyta jokių smurto žymių, jo paaiškinimai nenuoseklūs, nukentėjusioji neigia jį daužiusi kumščiais. Tačiau šie teismo motyvai yra deklaratyvūs ir neturintys jokio turinio. Nei nuosprendyje, nei bylos medžiagoje nėra ir G. K. paaiškinimus paneigiančių duomenų.

J. V. paaiÅ¡kinimų, kad pastaroji nemušė G. K., taip pat nepatvirtina jokie byloje esantys objektyvÅ«s duomenys. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimÄ bÅ«tina vadovautis in dubio pro reo principu ir visus byloje esančius prieÅ¡taravimus vertinti G. K. naudai. G. K. parodymai apie nukentėjusiosios smurtÄ jo atžvilgiu buvo nuoseklÅ«s viso proceso metu, tačiau pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nepagrįstai suteikė prioritetÄ nukentėjusiosios parodymams. Pačios nukentėjusiosios parodymai apie įvykio aplinkybes nėra nuoseklÅ«s. Nukentėjusioji viso proceso metu keitė parodymus siekdama buvusiÄ situacijÄ pateikti iÅ¡kreiptai ir melagingai, dirbtinai kuriant G.

K. kaip smurtautojo įvaizdį. Nukentėjusiosios parodymai turėjo bÅ«ti vertinami itin kritiÅ¡kai ir apkaltinamasis nuosprendis vien jų pagrindu negalėjo bÅ«ti priimtas. Byloje esančiame garso įraÅ¡e užfiksuotas nukentėjusiosios pokalbis su Bendrojo pagalbos centro darbuotoja, kuris atsispindi, kad konflikto iniciatorė buvo pati nukentėjusioji. Å io pokalbio metu nukentėjusioji nevalingai ir atskleidė savo tikruosius ketinimus, į klausimÄ â€žkas vyksta namuose?“ atsakydama „žmogus neiÅ¡eina gražiuoju praÅ¡omas“.

Tai patvirtina, kad nukentėjusioji pati buvo konflikto iniciatorė ir smurtavo G. K. atžvilgiu siekdama, kad jis nedelsiant išeitų iš buto.Teismas nuosprendyje visiškai nepagrįstai konstatuoja, kad specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai atitinka nukentėjusios nurodytas aplinkybes. Specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti ir visiškai kitomis aplinkybėmis. Specialistas apžiūrėjo J. V. tik praėjus 10 dienų po įvykio, todėl jo išvadoje konstatuoti sužalojimai galėjo atsirasti ir dėl kitų priežasčių.

Pavyzdžiui, specialistas V. K. teismo posėdžio metu konstatavo, jog sužalojimai galėjo bÅ«ti padaryti ir prieÅ¡ 8-9 dienas, tam net yra didesnė tikimybė, o kairės pėdos pirmo pirÅ¡to žaizdelė, kuriÄ jis nustatė apžiÅ«ros metu, galėjo bÅ«ti ir nuo nutrynimo. Specialisto iÅ¡vadoje nustatyta poodinė kraujosruva kairiame žaste galėjo atsirasti G. K. keliant pargriuvusiÄ nukentėjusiÄ jÄ , nes apklaustas teisme G. K. paaiÅ¡kino, kad nukentėjusioji gulėjo ant Å¡ono, atsirėmusi į fotelį ir jis paėmęs jÄ už žastų kėlė.

Pirmosios instancijos teismas Å¡ių aplinkybių visiÅ¡kai nevertino ir dėl jų nepasisakė, nors jos yra reikÅ¡mingos bylai teisingai iÅ¡spręsti. Tokio pobÅ«džio bylose, kuomet konfliktas vyko tarp dviejų asmenų ir daugiau nėra įvykį mačiusių liudytojų, privalu nuodugniai iÅ¡analizuoti visÄ konfliktinę situacijÄ (nustatyti konfliktinės situacijos iniciatorių, įvertinti asmenų elgesį konflikto metu ir konflikto dinamikÄ bei kt.), o ne tik paskutinę konflikto stadijÄ , kadangi visos konfliktinės situacijos analizė bei ypatingai asmenų elgesys konflikto metu gali leisti spręsti apie atitinkamo asmens duodamų parodymų patikimumÄ ir pagrįstumÄ .

Nagrinėjant bylÄ teisme nustatyta, kad konfliktÄ inicijavo nukentėjusioji. G. K. bandė iÅ¡vengti konfliktinės situacijos. J. V. pradėjus konfliktÄ dėl naujo kompiuterio įsigijimo, bÅ«damas nusiminęs ir prislėgtas asmeninių rÅ«pesčių, nes sunkiai sirgo jo tėvas, kuris kitÄ dienÄ po įvykio mirė, G. K. stengėsi iÅ¡vengti konflikto ir nuėjo į kitÄ kambarį, kur miegojo vaikai. Tačiau J. V. tęsė konfliktinę situacijÄ , ėjo iÅ¡ paskos ir Å¡aukė ant G. K.. G. K. bandymas iÅ¡vengti konfliktinės situacijos bei J.

V. impulsyvus, agresyvus ir provokuojantis elgesys leidžia tikėti, kad G. K. nukentėjusiosios suėmimÄ už žastų ir jos patraukimÄ Ä¯ Å¡alį iÅ¡provokavo nukentėjusiosios puolamieji veiksmai. G. K., norėdamas atremti nukentėjusiosios intensyvų ir agresyvų puolimÄ , sugriebęs už žastų nukentėjusiÄ jÄ tramdė. Jo veiksmai (sugriebimas už žastų ir nukentėjusiosios patraukimas į Å¡alį) susidariusioje situacijoje reaguojant į prieÅ¡ jį pavartotÄ smurtÄ (muÅ¡imÄ per krÅ«tinę ir veidÄ ) buvo visiÅ¡kai adekvati ir potencialiai nepavojinga reakcija.IÅ¡analizavus ir įvertinus įrodymus apie įvykio aplinkybes, konflikto tarp G.

K. ir J. V. kilimo priežastis, įvykio eigÄ ir pasekmes, G. K. parodymus apie jo subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimÄ , nukentėjusiosios parodymus, galima daryti iÅ¡vadÄ , jog G. K. neturėjo nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios sužaloti J. V.. Pateikiamos aplinkybės aiÅ¡kiai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog G. K. tyčia sužalojo J. V., yra nepagrįsta. Apeliantai nurodo motyvus dėl baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinančios aplinkybės, numatytos BK 28 straipsnyje, buvimo.

Jų nuomone G. K. veikė bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis, kadangi J. V. suėmė už žastų ir atstÅ«mė nuo savęs siekdamas iÅ¡vengti nukentėjusiosios puolimo, daužymo jam per krÅ«tinę ir veidÄ kumščiais, o ne siekdamas jÄ sužaloti. Å iuo atveju G. K. veiksmai visiÅ¡kai atitiko J. V. kėsinimosi, kuris buvo prasidėjęs ir realus, pobÅ«dį ir pavojingumÄ , todėl nėra pagrindo teigti, kad susidariusioje situacijoje G. K. bÅ«tų peržengęs bÅ«tinosios ginties ribas. Tačiau apie tai pirmosios instancijos teismas nuosprendyje apskritai nepasisakė, nepateikė jokio teisinio vertinimo.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad žalos atsiradimÄ J. V. sveikatai didele dalimi lėmė pačios nukentėjusiosios netinkamas (provokuojantis) elgesys. Be to, konflikto metu žymi žala nukentėjusiosios sveikatai nebuvo padaryta. Dėl to tokia nuteistojo veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad vadovaujantis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis bÅ«tų tikslinga kaltininkÄ už padarytÄ veikÄ traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme.Teismas neteisingai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , nes nuteistojo G.

K. veiksmus kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nesant privalomojo Å¡ios nusikalstamos veikos sudėties požymio – tarp jo (nuteistojo) ir nukentėjusiosios susiformavusių santykių, bÅ«dingų Å¡eimos nariams. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad G. K. ir J. V. kartu gyveno daugiau nei 10 metų ir turėjo bendrų vaikų, o tai reiÅ¡kia, kad jie buvo sugyventiniai ir tarp jų buvo susiklostę Å¡eimyniniai santykiai. Pagal teismų praktikÄ vien formalaus gyvenimo kartu faktas, nesant kitų aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtintų asmenų tarpusavio santykių turinį, panašų į Å¡eimÄ , negali bÅ«ti vertinamas kaip Å¡eimos (atitinkančios partnerystės formÄ ) susiformavimas.

Šeimos santykiai yra tam tikras asmenų tarpusavio santykių pobūdis, kuriems būdingas abipusis artumas, abipusė atsakomybė ir parama, t. y. kur kas daugiau nei draugiški santykiai, ir šie santykiai neturėtų būti trumpalaikiai. Be to, šeimos santykiams turėtų būti būdingi ir bendri ūkiniai, buitiniai, asmeninės prigimties reikalai. G. K. ir J. V. nėra sutuoktiniai, jie apie 10 metų gyveno kartu nesudarę santuokos, begyvendami kartu susilaukė 2 vaikų, tačiau jau apie 2,5 metų bendro ūkio nevedė, jų nebesiejo artimas emocinis ryšys, nebuvo jokių įsipareigojimų ir jie neketino tuoktis.

G. K. gyvenimas viename bute kartu su J. V. tikslu rÅ«pintis vaikais bei nuteistojo siekimas sudaryti geresnes gyvenimo sÄ lygas vaikams, nereiÅ¡kia, jog G. K. ir J. V. vedė bendrÄ Å«kį, buvo siejami artimais ryÅ¡iais. Tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas, ar tarp asmenų buvo susiklostę santykiai, kurie savo turiniu gali bÅ«ti priskiriami Å¡eimos narių santykiams, bÅ«tina atsižvelgti į tai, kaip smurtinių veiksmų atlikimo metu susiklosčiusius santykius vertino (suvokė) pati nukentėjusioji.

Šiuo konkrečiu atveju J. V. pirminiuose parodymuose aiškiai nurodė, kad jų nesiejo jokie santykiai, seniai nebuvo artimų tarpusavio santykių, o nukentėjusioji siekė, jog G. K. išsikraustytų. Teismas nemotyvavo, kodėl rėmėsi vėliau pakeistais nukentėjusiosios parodymais, kuriuose J. V. pasisakė dėl šeimyninių santykių su nuteistuoju. G. K. ir J. V. egzistavę santykiai negali būti vertinami kaip pagrįsti tarpusavio atsakomybe, savanoriškais abipusiais įsipareigojimais (finansiniais ir kitokiais), tvirtais emociniais tarpusavio ryšiais ir emociniu prieraišumu, siekiu sukurti šeiminius santykius, todėl savo turiniu nebuvo būdingi šeimos nariams.

Jie nebuvo įregistravę partnerystės, neatitinka ir BK 248 straipsnio 2 dalies apibrėžties. Atsižvelgus į faktines aplinkybes, Å¡eimos nario sampratos aiÅ¡kinimÄ teismų praktikoje apeliantai mano, kad nukentėjusioji įvykio metu nebuvo nuteistojo G. K. Å¡eimos narė, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , konstatuodamas BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytÄ veikÄ kvalifikuojantį požymį.Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ nukentėjusioji J.

V. praÅ¡o atmesti nuteistojo G. K. gynėjo advokato apeliacinį skundÄ . Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepadarė jokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ .Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė jų apeliacinį skundÄ tenkinti, o prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas prašė apeliacinį skundÄ atmesti. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡aiÅ¡kinimai Vienas iÅ¡ apeliacinio skundo argumentų yra susijęs su netinkamu BPK 20 straipsnio taikymu vertinant byloje esančius įrodymus.

Å ioje byloje G. K. nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė J. V. sveikatÄ . Ä®vykis įvyko judviejų namuose ir be nuteistojo ir nukentėjusiosios jo niekas nematė. Tokiu atveju ypatingÄ reikÅ¡mę turi nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymų analizė, ar parodymai kito ir kaip kito ikiteisminio tyrimo eigoje bei teisme, jų sugretinimas, ar juos patvirtina kiti įrodymai.BPK 20 straipsnis nustato, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla.

Ä®rodymais gali bÅ«ti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai. Ä®rodymais gali bÅ«ti tik teisėtais bÅ«dais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iÅ¡vardino teismo posėdyje iÅ¡tirtus įrodymus, kuriais rėmėsi priimdamas sprendimÄ : kaltinamojo G.

K. parodymus, nukentėjusiosios J. V. parodymus, liudytojo D. Č. parodymus, nukentėjusiosios pateiktÄ fotonuotraukÄ , specialisto V. K. parodymus ir specialisto iÅ¡vadÄ , J. V. pareiÅ¡kimÄ , įvykio registracijos informacijÄ , D. Č. tarnybinį praneÅ¡imÄ , alkotesterio kvitÄ , praneÅ¡imo garso įraÅ¡Ä . Kadangi be nuteistojo ir nukentėjusiosios įvykio daugiau niekas nematė, labai svarbi yra jų parodymų analizė. Nukentėjusioji įvykio aplinkybes nurodė pareiÅ¡kime, apklausta liudytoja ikiteisminio tyrimo metu, akistatos metu, parodymų patikrinimo metu ir teisme.

PareiÅ¡kime nukentėjusioji nurodė, kad įvykus apsižodžiavimui, nes G. K. niekaip nesuprato, kad reikia iÅ¡eiti iÅ¡ namų, nuteistasis jai pradėjo grasinti ir suėmęs nutėškė į fotelį, krisdama ji smarkiai susitrenkė ausį ir kairį Å¡onÄ (t. 1, b. l. 1). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji paaiÅ¡kino, kad dėl to, kad G. K. nenorėjo iÅ¡eiti iÅ¡ buto, tarp jų įvyko žodinis konfliktas. Nukentėjusioji pasakė, kad jei G. K. nenori pats iÅ¡eiti pas savo mamÄ , tai ji galinti paskambinti jai, po ko nuteistasis jai kelis kartus pagrasino.

Tada jis jÄ stipriai suėmė ir nutėškė į fotelį sukeldamas stiprų fizinį skausmÄ . Krisdama ant fotelio susitrenkė kairę kÅ«no pusę. Paskui jis turbÅ«t buvo jÄ stipriai suėmęs ir kalbėjo, tada supurtė. IÅ¡vykus policijai ji pamatė, kad sužalotas kojos didysis pirÅ¡tas (t. 1, b. l. 9). Parodymų patikrinimo vietoje metu J. V. parodė, kaip G. K. jÄ suėmė už rankų ir pastÅ«mė, kaip ji atsitrenkė į Å¡alia stovėjusį fotelį ir nukrito ant grindų.

Tada parodė, kaip ji atsikėlusi atsisėdo ant fotelio, o priėjęs G. K. suėmė jÄ už rankų (t. 1, b. l. 74-78). Ikiteisminio tyrimo metu papildomai apklausta J. V. apibÅ«dino savo santykius su G. K. ir paaiÅ¡kino, kad įvykio dienÄ grįžusi iÅ¡ darbo pamatė, kad G. K. turi naujÄ kompiuterį, priekaiÅ¡tavo jam, kad jis sakė, kad neturi pinigų ir dėl to negali iÅ¡sikraustyti, tačiau nusipirko naujÄ kompiuterį, dėl to ir kilo konfliktas. Ä®vykio metu ji G. K. smÅ«gių nesudavė, į veidÄ netrenkė, nes jis yra aukÅ¡tas ir jo veido nepasiektu, be to, G.

K. buvo suėmęs jÄ už alkÅ«nių, o ji bandė iÅ¡silaisvinti. Kojos pirÅ¡tÄ susitrenkė griÅ«dama, kai koja atsitrenkė į fotelį (t. 1, b. l. 80). Akistatos metu J. V. patvirtino savo parodymus (t. 1, b. l. 81 - 82). Apklausta teisme J. V. paaiÅ¡kino, kad įvykio dienÄ apie 21 val. iÅ¡ darbo grįžo namo. Pamatė, kad G. K. turi naujÄ kompiuterį. Tai jÄ nustebino, nes prašė jo iÅ¡sikelti, o jis sakė, kad iÅ¡sikėlimui neturi pinigų. Kilo žodinis konfliktas, ji paklausė, kaip jis nusipirko kompiuterį, jeigu neturi pinigų.

Ji pasakė, kad jeigu jis pats negali papraÅ¡yti savo mamos, kad priimtų pagyventi, ji paskambins ir jos papraÅ¡ys. Jis pagrasino, kad jeigu ji taip padarys, jis jÄ pakas. Nuteistasis kaip visada bėgo nuo problemų ir nuėjęs užsidarė pas vaikus. Ji visaip bandė G. K. iÅ¡praÅ¡yti iÅ¡ buto, matė, kad jis jos neklausė, todėl ėjo iÅ¡ paskos. IÅ¡ G. K. sulaukė grasinimų. Išėjo iÅ¡ kambario, prie durų jis pagriebė nukentėjusiÄ jÄ ir nutrenkė į fotelį. Nežino, kodėl nuteistasis sugriebė jÄ už žastų ir bloÅ¡kė ant fotelio, kuris stovėjo kambaryje, kairėje pusėje.

Ji visu Å«giu Å¡onu krito ant fotelio. Ausimi trenkėsi į fotelio Å¡onÄ , kur nėra paminkÅ¡tinimo. Pagalvojo, kad iÅ¡ ausies bėga kraujas, nubėgo į voniÄ Å¾iÅ«rėti, ten bėgo kažkoks skysti. Kai išėjo iÅ¡ vonios, kaltinamasis sugriebė jÄ , pasodino į fotelį ir kalbėjo. GriÅ«dama ant fotelio, koja trenkėsi į fotelio apatinę dalį, kur yra metalinė kojytė, susimušė kojos didįjį pirÅ¡tÄ , jį nufotografavo. Nuteistasis jÄ stipriau sugriebė ir nubloÅ¡kė, sukeldamas fizinį skausmÄ .

Ausies skausmÄ pajuto iÅ¡ karto, mėlynės iÅ¡ryÅ¡kėjo kitÄ dienÄ , sužalotÄ pirÅ¡tÄ pamatė tÄ pačiÄ dienÄ , kai rengėsi. Vertinant nukentėjusiosios parodymus matyti, kad pareiÅ¡kime ir pirmosios apklausos metu ji nepilnai nurodė konflikto eigÄ . Ji paaiÅ¡kino, kad įvykis įvyko dėl to, kad G. K. nenorėjo iÅ¡eiti iÅ¡ namų, tačiau nenurodė pokalbio dėl G. K. pirkto kompiuterio, dėl ėjimo į vaikų kambarį ir atgal. Vėlesniuose nukentėjusiosios paaiÅ¡kinimuose, o ir paaiÅ¡kinimuose, duotuose teisme, nukentėjusioji tai nurodė ir jos paaiÅ¡kinimai atitiko G.

K. paaiÅ¡kinimus. Be to, pirminiuose paaiÅ¡kinimuose nukentėjusioji nurodė, kad dėl G. K. veiksmų ji atsitrenkė į fotelį ir nugriuvo ant grindų, tada pati atsisėdo ant fotelio, vėlesniuose parodymuose nukentėjusioji aiÅ¡kino, kad po incidento nubėgo į voniÄ , o išėjus iÅ¡ vonios G. K. jÄ pasodino į fotelį. Å ie neatitikimai pirminiuose paaiÅ¡kinimuose nėra esminiai, tačiau tai nedidele dalimi mažina nukentėjusiosios parodymų patikimumÄ . IÅ¡ pirminių nukentėjusiosios parodymų ir jos skambučio BPC turinio aiÅ¡ku, kad jos skambinimo BPC tikslas buvo priversti G.

K. iÅ¡eiti iÅ¡ namų, kÄ ji pareiÅ¡kime ir pirmojoje apklausoje nurodė kaip konflikto priežastį, o ne apsisaugoti nuo jo naudojamo smurto. Paprastai pirminiuose parodymuose apklausiami asmenys teisingiau nurodo aplinkybes, kuomet dar nebÅ«na priderinę savo parodymų prie bylos aplinkybių ir nebando apie įvykį papasakoti sau palankiau. IÅ¡vardintos aplinkybės didina abejones jos parodymų teisingumu. Nuteistasis įvykio aplinkybes paaiÅ¡kino savo paaiÅ¡kinime, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, akistatos metu ir duodamas parodymus teisme.

PaaiÅ¡kinime nuteistasis nurodė, kad jis virtuvėje dirbo nauju tÄ dienÄ Ä¯sigytu kompiuteriu. J. V. paklausė, kur jis gavo kompiuterį, o jis atsakė, kad nusipirko. Ji pasakė, kad naujÄ jį pasiims sau, o senÄ jį iÅ¡sikraustant atiduos jam. Jis atsakė, kad naujasis kompiuteris liks jam, po ko J. V. jį kelis kartus įžeidė ir varė iÅ¡ namų. Kad iÅ¡vengtu tolesnio konflikto, jis nuėjo į vaikų kambarį, kur miegojo vaikai. Netrukus atėjo nukentėjusioji ir vėl varė jį iÅ¡ namų, įžeidinėjo.

Jis iÅ¡eidinėjo iÅ¡ kambario, bandė uždaryti duris ir prilietė tuo metu tarpduryje buvusiÄ nukentėjusiÄ jÄ , kuri pradėjo rankomis jį trankyti. Jis sugriebė J. V. už rankų ir atitraukė nuo durų, bet ji griuvo ir atsitrenkė į fotelį. Jis pakėlė nukentėjusiÄ jÄ ir pasodino į fotelį, o ji bandė kelis kartus jam spirti (t.1, b.l. 17). Apklaustas kaip įtariamasis G. K. iÅ¡ esmės nurodė tokias pat aplinkybes, kaip ir paaiÅ¡kinime. Jis nurodė, kad įvykio dienÄ virtuvėje dirbo įsigytu nauju kompiuteriu, kuomet atėjusi J.

V. pasakė, kad naujas kompiuteris atiteks jai, o senas – jam. Konflikto metu J. V. pradėjo varyti jį iÅ¡ namų, įžeidinėjo necenzÅ«riniais žodžiais. Nenorėdamas konfliktuoti jis paėmė kompiuterį ir išėjo į kambarį, kur miegojo dukros. Ä® kambarį atėjo ir J. V. bei toliau varė jį iÅ¡ buto, įžeidinėjo. Jis paprašė garsiai nekalbėti, kad nepažadintu dukrų, tačiau nukentėjusioji toliau garsiai kalbėjo. Tuomet jis iÅ¡eidinėjo iÅ¡ kambario ir bandydamas uždaryti duris, kurių praėjime stovėjo nukentėjusioji, netyčia jÄ pastÅ«mė, nes dviem žmonėms buvo sunku prasilenkti.

Uždarius duris nukentėjusioji pradėjo abiem rankomis trankyti jam veidÄ ir kÅ«nÄ , dėl ko jis sugriebė jÄ už rankų ir atstÅ«mė nuo savęs. Nukentėjusioji neiÅ¡laikė pusiausvyros ir nukrito. Jam pasirodė, kad krisdama nukentėjusioji ausimi atsitrenkė į fotelį. Tada jis jÄ pakėlė ir pasodino ant fotelio, tuo metu nukentėjusioji toliau sudavinėjo jam smÅ«gius rankomis ir bandė įspirti. Jis J. V. nenorėjo sukelti fizinio skausmo ir nesudavė smÅ«gių, tik gindamasis nuo jos smÅ«gių nestipriai jÄ pastÅ«mė, o ji netikėtai nukrito ir susitrenkė (t.1, b.l. 26).

Apklaustas teisme bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme G. K. paaiÅ¡kino, kad įvykio vakarÄ virtuvėje įsijungė kompiuterį ir dirbo. Namo grįžusi J. V. nustebo, kad kaltinamasis dirba nauju kompiuteriu. Sakė, kad naujÄ kompiuterį turėtų atiduoti jai. Kaltinamasis pasakė, kad taip nebus, tada J. V. pradėjo jį įžeidinėti. Kaltinamasis nuėjo į kambarį kur miegojo vaikai, J. V. toliau Å¡aukė. Jis pasakė jai nurimti, nes vaikai miega. Susitiko tarpduryje, ji jam trenkė kumščiu.

Kaltinamasis nustÅ«mė jÄ Ä¯ Å¡alį. JÅ«ratė pargriuvo, tada jis jÄ pakėlė ir pasodino į fotelį. J. V. pradėjo Å¡aukti, kad tai smurtas ir kvies policijÄ . Jis pasakė: "kviesk". Sulyginus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme G. K. duotus parodymus kolegija juos vertina kaip vienodus ir patikimus. Apklaustas įvairiose proceso stadijose G. K. davė tokius pat parodymus, jie nesiskyrė, kas rodo didelį jo parodymų patikimumÄ . Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs G. K. parodymus, konstatavo, jog G.

K. paaiškinimų nepatvirtina jokie byloje esantys objektyvūs duomenys. Jis dėl nukentėjusiosios smurtinių veiksmų niekur nesikreipė, ant jo kūno nebuvo nustatyta jokių smurto žymių, jo paaiškinimai nenuoseklūs, nukentėjusioji neigia jį daužiusi kumščiais. Tokie pirmosios instancijos teismo motyvai dėl G. K. parodymų vertinimo yra fragmentiški ir neobjektyvūs. G. K. parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, tačiau ir J. V. parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai.

Galima sakyti, kad J. V. parodymus patvirtina specialisto iÅ¡vada, kuri yra susijusi su jos pačios parodymais, su jai padarytais sužalojimais, tačiau specialisto iÅ¡vada patvirtina ir G. K. parodymus, nes jis pripažįsta suėmęs nukentėjusiÄ jÄ už žastų, kad po jo veiksmų pastaroji nukrito. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad G. K. dėl nukentėjusiosios veiksmų niekur nesikreipė, ant jo kÅ«no nebuvo nustatytos smurto žymės, bet apylinkės teismas nepateikė motyvų, kodėl jis privalėjo kur nors kreiptis ir kokiÄ reikÅ¡mę tokia aplinkybė turėtų tyrime.

Ä®vykio metu konfliktas įvyko tarp ilgÄ laikÄ kartu gyvenančių partnerių, kurie turi du vaikus. Kaip matyti iÅ¡ G. K. parodymų, J. V. jam bandė suduoti smÅ«gius jiems prasilenkiant tarpduryje, nuo ko G. K. apsigynė suėmęs jÄ už rankų ir sėdint ant fotelio J. V. bandė suduoti smÅ«gius bei įspirti, tačiau G. K. ir Å¡ių smÅ«gių iÅ¡vengė arba jie nepadarė jam jokių sužalojimų. G. K. tokių J. V., su kuria ilgÄ laikÄ gyvena ir turi du vaikus, veiksmų nevertino kaip neteisėtų ir nusprendė nesikreipti nei į policijÄ , nei į medicinos ekspertus.

Be to, jei jis sužalojimų nepatyrė, medicinos ekspertai jų nebÅ«tų nustatę, o policija nebÅ«tų pradėjusi tyrimo, nes nebuvo realių sužalojimų. Net G. K. bÅ«tų kreipęsis į policijÄ ar medicinos ekspertus, rezultatas bÅ«tų toks pat. Svarbu ir tai, kad nesmarkÅ«s, neintensyvÅ«s smurtiniai veiksmai gali nepalikti jokių sužalojimų. Tačiau tai, kad G. K. niekur nesikreipė ar kad ant jo kÅ«no nebuvo nustatyti sužalojimai nereiÅ¡kia, kad jo parodymai yra neteisingi. Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad G.

K. paaiÅ¡kinimai buvo nenuoseklÅ«s, tačiau toks motyvas yra deklaratyvus. Tam, kad bÅ«tų galima padaryti iÅ¡vadÄ dėl parodymų nenuoseklumo, reikia juos iÅ¡analizuoti ir nustatyti, kaip jie kito laike, nuosprendyje parodyti pakitimus, nustatyti, ar jie kito dėl esminių aplinkybių, dėl kokių priežasčių jie kito. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas net neaprašė G. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, neaprašė, kuriose dalyse jie skiriasi ir kaip keitėsi, kokiÄ tai turi reikÅ¡mę jo parodymų vertinimui ir teismo daromoms iÅ¡vadoms.

Tik deklaratyvus paraÅ¡ymas, kad parodymai buvo nenuoseklÅ«s, neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų. Kitaip nei pirmosios instancijos teismas, kolegija iÅ¡analizavo visus proceso metu G. K. duotus parodymus ir juose nenustatė jokio nenuoseklumo. Aplinkybė, kad nukentėjusioji neigia sudavusi G. K. smÅ«gius, be aiÅ¡kių priežasčių yra iÅ¡skirta iÅ¡ visų kitų aplinkybių, kurias paaiÅ¡kino nukentėjusioji ar kurias paaiÅ¡kino nuteistasis. Apylinkės teismas nenurodė, kokiÄ reikÅ¡mę Å¡is neigimas turi padarytoms iÅ¡vadoms dėl G.

K. kaltės ir kodėl Å¡iÄ aplinkybę teismas sureikÅ¡mino.Kaip minėta, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad įrodymų vertinimas turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Aukščiau pateikti motyvai rodo, kad pirmosios instancijos teismas neiÅ¡samiai ir Å¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo įrodymus prioritetÄ suteikdamas nukentėjusiosios parodymams, kurie nebuvo nuoseklÅ«s, ir nepagrįstai nuvertindamas G. K. parodymus, kurie buvo nuoseklÅ«s. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pateikė motyvÄ , kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai atitinka nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, t. y. kad kaltinamasis stipriai suėmė jÄ už žastų ir bloÅ¡kė ant fotelio, dėl ko ji nugriuvo ir susimušė kairį klubÄ bei kairės kojos didįjį pirÅ¡tÄ .

Tačiau tai atitinka ir G. K. parodymus, kad jis suėmė nukentėjusiÄ jÄ už žastų ir patraukė, tačiau ji neiÅ¡laikė pusiausvyros ir nukrito. Motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismas pasirinko nukentėjusiosios versijÄ ir atmetė G. K. versijÄ , nuosprendyje nėra nurodyti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į sumuÅ¡imo ant klubo dydį ir žaizdelę ant nykščio laikė, kad trauminis poveikis buvo gana stiprus, kas atitinka nukentėjusiosios nurodytÄ aplinkybę, jog ji buvo ne pastumta ir nugriuvo, o buvo nubloÅ¡kiama ant fotelio ir dėl to griuvo.

Tačiau teismas, apklausdamas specialistÄ , nesiaiÅ¡kino, koks yra ryÅ¡ys tarp pastÅ«mimo ir sužeidimo dydžio, todėl tokia iÅ¡vada yra nepagrįsta. Sužalojimo dydis priklauso nuo daugybės įvairių priežasčių, ne vien tik nuo pastÅ«mimo stiprumo. Kaip paaiÅ¡kino J. V., žaizda pirÅ¡te atsirado jai griÅ«nant ir pirÅ¡tu atsitrenkus į metalinę fotelio kojelę, todėl akivaizdu, kad Å¡is sužalojimas iÅ¡ viso nėra susijęs su pastÅ«mimo stiprumu. Todėl toks pirmosios instancijos motyvavimas yra nepagrįstas.

Apklausiamas įvairiose proceso stadijose G. K. įvairiai apibÅ«dino savo veiksmÄ prieÅ¡ J. V.. Savo paaiÅ¡kinime jis nurodė, kad atitraukė nukentėjusiÄ jÄ , akistatoje, kad patraukė, apklaustas įtariamuoju – atstÅ«mė, apklaustas teisme – nustÅ«mė. Apklausta J. V. prieÅ¡ jÄ panaudotÄ veiksmÄ irgi apibÅ«dino įvairiais žodžiais. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir savo pareiÅ¡kime ji paaiÅ¡kino, kad G. K. nutėškė jÄ ant fotelio, teisme, kad bloÅ¡kė, parodymų patikrinimo vietoje metu – nustÅ«mė, akistatos metu – pastÅ«mė.

Nukentėjusioji prieÅ¡ jÄ panaudotÄ veiksmÄ apibÅ«dina labiau intensyvų fizinį poveikį reiÅ¡kiančiais žodžiais, o nuteistasis savo veiksmus apibÅ«dina mažiau intensyvų fizinį poveikį reiÅ¡kiančiais žodžiais. Kiekvienas nurodo tokius žodžius, kokiais jis suprato savo veiksmus. Akivaizdu, kad nuteistasis nenaudojo intensyvių, sveikatos sutrikdymui labiau bÅ«dingų fizinių veiksmų prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ , tokių, kaip smÅ«gių sudavimas. Sužalojimai ant žasto atsirado nuo G.

K. suspaudimo, tačiau neaiÅ¡ku, kuriuo metu, nes G. K. paaiÅ¡kino, kad buvo suėmęs nukentėjusiajai už žastų tiek tarpduryje, tiek po nukritimo jai sėdint ant fotelio, kÄ iÅ¡ esmės patvirtino nukentėjusioji pirmos apklausos metu. Sužalojimai ant nukentėjusiosios klubo ir pirÅ¡to atsirado nuo griuvimo. Vertinant įvykio situacijÄ svarbu ir abiejų bylos dalyvių elgesys konflikte. Teisme duoti abiejų proceso dalyvių parodymai rodo, kad įvykio dienÄ G. K. buvo namuose ir dirbo nauju nusipirktu kompiuteriu, kuomet atėjo J.

V. ir pradėjo konfliktuoti tiek dėl G. K. iÅ¡sikraustymo, tiek dėl kompiuterio. G. K. bandė vengti konflikto iÅ¡eidamas į kambarį, kuriame miegojo vaikai, tačiau J. V. ir ten tęsė konfliktÄ . Tada G. K. bandė iÅ¡eiti ir iÅ¡ to kambario ir iÅ¡einant bei uždarant duris įvyko fizinis kontaktas. IÅ¡ Å¡ių aplinkybių matyti, kad J. V. pradėjo konfliktÄ , o G. K. jo vengiant ji nenustojo konfliktuoti. Nors baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už bet kokį fizinį poveikį, net už fizinio skausmo sukėlimÄ , tačiau ne visuomet bet kokie fiziniai veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu, net ir esant smurto artimoje aplinkoje požymiams, vertintini kaip nusikaltimas.

BK 11 straipsnyje nurodyta, kad nusikaltimas yra pavojingas veikimas. Darydamas tyčinį nusikaltimÄ asmuo turi suprasti savo veikimo pavojingÄ pobÅ«dį, numatyti pasekmes ir jų norėti ar sÄ moningai leisti joms atsirasti. BK 2 straipsnio (kuriame įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ . Tai reiÅ¡kia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi bÅ«ti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos.

Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepaÅ¡alintoms abejonėms dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį ar veikÄ kvalifikuoti pagal kaltinimÄ , kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neabejotinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimÄ , bÅ«tina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiÅ¡kumai, kurių negali bÅ«ti, t. y. nėra galimybės jų paÅ¡alinti, turi bÅ«ti aiÅ¡kinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartÄ yra pasisakęs, kad dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali bÅ«ti pripažintas kaltu tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, o teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014).

Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartÄ yra konstatavęs, kad abejonės aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas, serija A, Nr. 146, byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieÅ¡ IspanijÄ , 2001 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. 33501/96 byloje Telfner prieÅ¡ AustrijÄ ir kt.). Nekaltumo prezumpcijos principo (įtvirtinto Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje) svarbi dalis yra nuostata, kad visos abejonės turi bÅ«ti traktuojamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo).

Å i nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su dėl kiekvienos inkriminuojamos nusikalstamos veikos surinktų duomenų (įrodymų) visumos vertinimu. Jeigu pareigÄ Ä¯rodinėti turintys valstybės pareigÅ«nai nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, bylÄ nagrinėjant teisme esamų abejonių nėra galimybės paÅ¡alinti, apkaltinamasis nuosprendis, grindžiant jį tik prielaidomis, negali bÅ«ti priimamas. Kaip jau minėta Å¡iame nuosprendyje, įvykis įvyko tarp dviejų partnerių, kurie tarpusavyje konfliktavo.

Be nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymų bei specialisto iÅ¡vados, nustačiusios nukentėjusiosios sužalojimus, daugiau byloje nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti kurio nors iÅ¡ jų versijÄ . Nukentėjusiosios parodymus teismas įvertino kaip mažiau patikimus. Kartu su in dubio pro reo principu tai veda kolegijÄ prie iÅ¡vados, kad byloje nėra pakankamų ir patikimų įrodymų iÅ¡vadai, kad G. K. padarė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ . Remiantis Å¡iais motyvais kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad G.

K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymių. Padarius Å¡iÄ iÅ¡vadÄ apeliacinio skundo argumentai dėl veikimo bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis, dėl kvalifikuojančio požymio taikymo, nenagrinėjami. Remiantis iÅ¡dėstytu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija n u s p r e n d ž i a : Panaikinti 2017 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį.

G. K. iÅ¡teisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymių. KardomÄ jÄ priemonę – raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti, panaikinti.Nukentėjusiosios civilinį ieÅ¡kinį atmesti. Procesinių iÅ¡laidų nukentėjusiajai nepriteisti. Teisėjų kolegija:                                                    AuÅ¡ra Bielskė                                                                  Virginija Liudvinavičienė                                                                  Alenas Piesliakas NuoraÅ¡as tikras:Teisėjas Alenas Piesliakas