2021-12-08 Nr. AB-26721-3-62-3-00295-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1112-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00295-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinė žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. A. su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 5 000 Eur ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2018 m. kovo 13 d. iki 2019 m. rugpjūčio 20 d. atliko bausmę Alytaus PN kamerų tipo patalpose Nr. 1, 13, 16, 41, 19 ir 37. Atlikdamas bausmę kameroje Nr. 41, jis iškrito iš lovos, susižalojo koją, todėl prašė įrengti kopėtėles, bet jam buvo atsakyta, jog teisės aktai nenumato kopėtėlių įrengimo lovose. Pareiškėjo nuomone, kameroje Nr. 19 oro cirkuliacija, temperatūra, drėgmė neatitiko teisės aktų reikalavimų, nebuvo galimybės išvėdinti kamerų tipų patalpų per langus, nes langai atsidarė vos kelis centimetrus. 2018 m. liepos 28 d. kameroje Nr. 1 jis patyrė traumą, susilaužė ranką, nes kameroje grindys buvo drėgnos ir slidžios. Kameroje Nr. 37 veisėsi pelėsis, buvo šalta. Kameroje Nr. 13 langas buvo netvarkingas. Dėl kalinimo sąlygų minėtose kamerose pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos darbuotojus ir į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Visuomenės sveikatos centras). Taip pat pareiškėjas pažymėjo, kad kamerų tipo patalpose įrengti labai maži langai, todėl į kameras nepateko dienos šviesa, pareiškėjui skaudėjo akis, jam nustatė trumparegystę. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko teisės aktų reikalavimų, buvo nešvarūs. Atsakovo atstovas, laikydamas pareiškėją kamerose Nr. 1, 13, 16, 19, sudarė jam blogesnes kalinimo sąlygas nei kitiems nuteistiesiems, tad jis buvo diskriminuojamas. Alytaus PN neužtikrino galimybės nusimaudyti duše, nes neišdavė higienos priemonių. Kalėjimų departamentas nevykdė savo funkcijų kontroliuoti ir prižiūrėti įkalinimo įstaigų, šalinti daromus pažeidimus. Nors valstybė teikė asignavimus remonto darbams atlikti, remontai nebuvo atliekami. Pareiškėjas nurodytus pažeidimus vertino kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, dėl kurių jam kilo neturtinė žala.

3. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Alytaus PN nurodė, kad Alytaus PN buvo atliktas kapitalinis remontas, kuris vyko keliais etapais, kameros buvo įrengtos pagal remonto atlikimo metu galiojusios teisės aktų reikalavimus. Kameros buvo vėdinamos atidarius langus, apsauginės grotos netrukdė atidaryti langų 15 cm į vidinę grotų pusę. Kameras valė jose laikomi asmenys. Teisės aktai nenumato, kad į dviaukštės lovos antrą aukštą būtų įrengtos kopėtėlės ar apsauginė tvorelė. Kamerų tipo patalpose buvo įrengti tiek sėdimi, tiek tupimi unitazai, pasivaikščiojimo kiemelių būklė gera, atitinkanti teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjui 2017, 2018, 2019 ir 2020 m. tam tikrais mėnesiais nebuvo išduotos higienos priemonės, nes jis nebuvo pateikęs prašymo arba būdavo mokus. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjui nebuvo sudarytos išskirtinės, blogesnės nei kitiems nuteistiesiems, bausmės atlikimo sąlygos.

5. Atsakovo atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti bei nurodė, kad ginčo laikotarpiu remontas dar neturėjo būti baigtas. Pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos ir Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų bei kilusių pasekmių fakto.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista M. A. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Alytaus PN, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

7. Teismas, vertindamas skundo argumentus dėl kamerų patalpų būklės, nurodė, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kurios neskirtos ar nepritaikytos gyventi, nebuvo nustatyta. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo lova neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nedetalizavo, kokie lovos pažeidimai sukėlė jam nustatytą sužalojimą, o teisės aktuose nenumatyta, kad dviaukštėje lovoje turėjo būti įrengtos kopėtėlės. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl lovose neįrengtų kopėtėlių atmetė kaip nepagrįstus.

8. Nagrinėdamas skundo argumentus dėl 2018 m. liepos 28 d. įvykio, kai, pareiškėjo teigimu, jis paslydo ant kameros šlapių grindų ir susižalojo rankos riešą, teismas pažymėjo, kad pagal teisės aktų reikalavimus kamerą tvarko patys nuteistieji. Be to, pagal bendrą taisyklę kiekvienas asmuo privalo elgtis atsargiai, atidžiai, rūpestingai, kad nesukeltų žalingų padarinių sau ir kitiems asmenims. Pareiškėjas privalėjo elgtis kaip apdairus ir atsargus asmuo, o pataisos įstaigos pareigūnai nebuvo įpareigoti prižiūrėti ir kontroliuoti, jog nuteistieji būtų atidūs, atsargūs ir išvengtų nelaimingų atsitikimų. Todėl teismas sprendė, kad tiek 2018 m. liepos 12 d. įvykis kameroje Nr. 41, tiek 2018 m. liepos 28 d. įvykis kameroje Nr. 1, įvyko dėl paties pareiškėjo neatsargumo ir neatidumo.

9. Teismas, vertindamas Alytaus PN kamerų būklę, jų inventorių, atsižvelgė į Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintas Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) bei į atsakovo atstovo pateiktas fotonuotraukas. Teismas nevertino pareiškėjo į bylą pateiktų fotonuotraukų, nes jos buvo neinformatyvios ir prastos kokybės. Neturėdamas pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktomis fotonuotraukomis ir jų autentiškumu, kadangi jose aiškiai matėsi kamerų sanitariniai mazgai, grindys, sienos, kamerų langų grotos ir baldai (inventorius), teismas sprendė, jog kamerų, kuriose pareiškėjas atliko bausmę, inventorius buvo tvarkingas, buvo sudėti plastikiniai langai, dengti grotomis.

10. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog visose uždarosios zonos gyvenamosiose patalpose saugumo sumetimais įrengta šildymo sistema, kurioje vietoj radiatorių per visą sieną buvo sumontuoti apvalūs 20 cm diametro metaliniai vamzdžiai. Tačiau Visuomenės sveikatos centrui 2019 m. kovo 20 d. atlikus kameros Nr. 13 patikrinimą buvo nustatyta, jog kameros langas techniškai netvarkingas, neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Higienos normos HN 134:2015 (toliau – ir Higienos norma) 12 punkto reikalavimų. Taip pat iš Visuomenės sveikatos centro Alytaus departamento 2019 m. sausio 31 d. atsakymo pareiškėjui teismas nustatė, kad kameroje Nr. 37 kalinimo sąlygos neatitiko Higienos normos 12 punkto reikalavimų, nes sienoje virš lovos ir lango angokraščiai buvo išdaužyti ir užkimšti laikraščiais.

11. Teismas pažymėjo, kad kameroje Nr. 13 apšvieta buvo 245 lx ir tai atitiko Higienos normos 14 punkte reglamentuojamą normą, o natūralios apšvietos koeficiento dydis teisės aktų nereglamentuojamas. Taip pat pareiškėjui kameroje Nr. 13 buvo sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas per langus, kas atitiko ir Higienos normos 17 punkto reikalavimus. Tačiau teismas, atsižvelgęs į 2018 m. rugpjūčio 8 d. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą, nustatė, jog kamerų tipo patalpoje Nr. 19 buvo nustatyti pažeidimai, susiję su apšvieta, o tai neatitiko Higienos normos 14 punkto reikalavimų. Nors atsakovo atstovas tvirtino, kad pažeidimą pašalino tą pačią dieną, bet, teismo vertinimu, tai nepaneigė nustatytos aplinkybės, jog pareiškėjas atliko bausmę kameroje Nr. 19 teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas kameroje Nr. 41 atliko bausmę nuo 2018 m. liepos 10 d. iki 2018 m. liepos 20 d., nuo 2018 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 m. rugpjūčio 22 d. ir nuo 2018 m. rugpjūčio 27 d. iki 2018 m. rugsėjo 10 d. Visuomenės sveikatos centro Alytaus departamento 2018 m. rugpjūčio 13 d. atsakyme buvo nustatyta, jog kameroje Nr. 41 oro judėjimo greitis 0,1 m aukštyje buvo 0,10 m/s, 1,1 m aukštyje – 0,07 m/s, ir tai neatitiko Higienos normos 16 punkto reikalavimo, pagal kurį oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu turi būti 0,15–0,25 m/s.

13. Apibendrindamas, teismas sprendė, jog pareiškėjas atliko bausmę kamerose Nr. 13, 19, 37, 41, kuriose kalinimo sąlygos neatitiko Higienos normos reikalavimų.

14. Pasisakydamas dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės, teismas nurodė, jog iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, jog kiemeliuose įrengta atmosferos kritulių šalinimo sistema, kiemeliai įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų. Pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, pagal teisės aktų reikalavimus, nuteistieji (suimtieji) privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog Alytaus PN pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.

15. Nagrinėdamas skundo argumentus, kad pareiškėjui nebuvo sudaroma galimybė išsimaudyti, nebuvo išduodamos higienos priemonės, teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu Alytaus PN pirko kūno ir plaukų skystą muilą „(duomenys neskelbtini)“, šampūną-dušo želę „(duomenys neskelbtini)“. Nuo 2018 m. rugsėjo 3 d. Alytaus pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 1-245 buvo nustatyta 10 ml šampūno, skysto muilo vienam nuteistajam vienam prausimuisi, išduodamo nuteistajam einant praustis į dušą. Alytaus PN 2018 m. rugsėjo 3 d. įsakyme Nr. 1-245 ir jį pakeitusiame 2018 m. spalio 29 d. įsakyme Nr. 1-289 nurodoma, kad išduodamas kūno ir plaukų prausiklis – vienam nuteistajam vienam prausimuisi 10 ml. Pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad 10 ml prausiklio einant į dušą jam įpildavo. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas nebuvo aprūpintas šampūnu, skystu muilu, o tai, kad išduodamas šampūno, skysto muilo kiekis netenkino pareiškėjo, nesudarė pagrindo konstatuoti Alytaus PN veiksmų (neveikimo) neteisėtumo.

16. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymus ir pinigų apskaitos žiniaraščius, nustatė, kad pareiškėjas tam tikrais periodais ginčo laikotarpiu, kai jis būdavo nemokus, jis buvo aprūpinamas higienos priemonėmis.

17. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nuo 2018 m. kovo 13 d. iki 2019 m. rugpjūčio 20 d. darė šiurkščius pažeidimus, tokiu savo elgesiu jis apribojo savo teises ir laisves, todėl buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Alytaus PN pareigūnai jį laikė blogesnėse kamerose negu kitus nuteistuosius, tačiau, teismo vertinimu, jeigu pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtose kamerose, jis turėjo teisę kreiptis į Nuteistųjų skirstymo komisiją dėl sprendimo perkelti jį į kitą kamerą, tačiau šia teise pareiškėjas nepasinaudojo. Taip pat pareiškėjas teigė, jog buvo skiriamas į kameras tik su tupimais, o ne sėdimais klozetais, dėl to patyrė nepatogumų, tačiau, įvertinęs bylos medžiagą, teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę kamerose, kuriose buvo įrengti tiek tupimi, tiek sėdimi klozetai. Teismas nurodė, jog byloje nebuvo duomenų, apie tai, kad Alytaus PN administracija konkrečiu atveju būtų pažeidusi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 6 straipsnyje įtvirtinto nuteistųjų asmenų lygybės principo.

18. Pareiškėjas skunde teigė, jog Kalėjimų departamentas nevykdė savo funkcijų kontroliuoti ir prižiūrėti įkalinimo įstaigų. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento kontrolės funkciją pirmiausiai vykdo nagrinėdamas asmenų skundus dėl laikymo sąlygų ir ginčus dėl laisvės atėmimo vietų priimtų (atsisakytų priimti ar nepriimtų) sprendimų. Nagrinėjamu atveju Kalėjimų departamentas išnagrinėjo visus pareiškėjo skundus, reagavo į skunduose nurodytus pažeidimus įpareigodamas Alytaus PN patikrinti skunde nurodytas aplinkybes ir pašalinti pažeidimus. Taigi, teismo vertinimu, Kalėjimų departamentas tinkamai vykdė kontrolės funkciją.

19. Teismo vertinimu, pareiškėjas, be kita ko, keldamas klausimą dėl gautų biudžeto asignavimų panaudojimo, siekia ginti viešąjį interesą ir įvertinti institucijos, nagrinėjamu atveju Kalėjimo departamento, veiksmus (neveikimą) ekonomiškumo požiūriu. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 patvirtintą Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programą bei į Kalėjimų departamento 2020 m. lapkričio 18 d. raštą Nr. 1S‑2911, nurodė, kad Kalėjimų departamentas visus Alytaus PN rekonstrukcijos darbus atliko pagal gautus biudžeto asignavimus. Todėl pareiškėjo argumentus dėl lėšų naudojimo Alytaus PN rekonstrukcijai atmetė kaip nepagrįstus.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė priteisti 5 000 Eur iš Alytaus PN ir 5 000 Eur iš Kalėjimų departamento neturtinei žalai atlyginti, kurią pareiškėjas kildino iš patirto kankinimo, nepatogumų, emocinių sukrėtimų, depresijos, pažeminimo, sveikatos pablogėjimo, dėl prasto kameros apšvietimo jam skaudėjo akis, buvo diagnozuota trumparegystė. Teismas nurodė, jog byloje esantis medicininis pažymėjimas patvirtino, kad pareiškėjas 2018 m. kovo–gegužės mėn. skundėsi dėl pablogėjusios regos, tačiau byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių, kad regos sutrikimas buvo lemtas prasto kameros apšvietimo. Duomenų, jog pareiškėjo būklę, dirglumą, nemigą lėmė būtent netinkamos kalinimo sąlygos, bei duomenų, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, teismas byloje nenustatė. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl byloje nustatytų Higienos normos pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, t. y. patyrė neturtinę žalą. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitiktis teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudarė pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, nurodė, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

III. 21. Pareiškėjas M. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą, nes nevertino kitose administracinėse bylose pareiškėjui pripažintas netinkamas kalinimo sąlygas. Higienos normos 12 punkte nustatyta, kad patalpos turi būti įrengtos ir prižiūrimos taip, jog juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, todėl teismas netinkamai įvertino 2018 m. liepos 12 d. ir 2018 m. liepos 28 d. įvykius. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas nurodo, kad įstaigos pareigūnai privalo elgtis atidžiai ir rūpestingai, o teismas neištyrė visų įrodymų. Teismas taip pat neatsižvelgė į teismo posėdžio metu pareiškėjo perskaitytą Alytaus PN administracijos atsakymą dėl perkėlimo iš lovos antro aukšto į pirmąjį. Teismas nevertino kamerose esančių grotų akučių dydžių, nenustatė ar dėl šviesos trūkumo pareiškėjas susigadino akis, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktas fotonuotraukas. Teismas netinkamai taikė teisės aktų reikalavimus, nagrinėdamas pasivaikščiojimo kiemelių, higienos priemonių trūkumo fakto, atitikimą teisės aktams.

23. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Alytaus PN nurodo, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia abejones, kurios nėra priežastiniame ryšyje su pirmosios instancijos teisme priimtu jo skundo pagrindu ir dalyku. Pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjektų veiksmų, nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė savo patirtos žalos.

25. Atsakovo atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

26. Kalėjimų departamentas nurodo, jog tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkina pareiškėjo lūkesčių, nesudaro pagrindo jo panaikinti, nes pareiškėjas nepateikė jokių faktinių įrodymų, leidžainčių teigti, kad teismo sprendimas yra negaliojantis ir turi būti naikintinas. Teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN nuo 2018 m. kovo 13 d. iki 2019 m. rugpjūčio 20 d., atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę Alytaus PN kamerose Nr. 13, 19, 37, 41, kuriose kalinimo sąlygos neatitiko Higienos normos reikalavimų, pripažino, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Alytaus PN, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

29. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, netinkamai išnagrinėjo įrodymus, neįvertino visų pateiktų dokumentų, priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą.

30. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, taip pat pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.)

33. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti žalą.

34. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

35. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

36. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovų veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Alytaus PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir vertino visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes.

37. Pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo paminėto kalinimo sąlygų pažeidimo. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina sprendimo nepagrįstumo.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenys yra pakankami reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti, nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktų duomenų objektyvumu. Pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo išvadai, jog teismas buvo šališkas. Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui tik iš dalies palankų sprendimą, savaime nereiškia, jog šis teismas byloje buvo šališkas.

39. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu, pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

40. Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kitose bylose nustatytus kitų asmenų kalinimo sąlygų Alytaus PN pažeidimus ir jiems priteistas sumas, juose esamas fotonuotraukas, pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas konkretaus asmens skundą, turi aiškintis ir vertinti betarpiškai jo nurodytas ir konkrečiu atveju reikšmingas faktines aplinkybes, su kuriomis siejamas neturtinės žalos atsiradimas.

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas antrame lovos aukšte ir dėl to patyrė nepatogumų, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, analizuojant pareiškėjų nusiskundimus dėl to, kad lovos buvo dviaukštės, konstatuota, jog teisės aktai nedraudžia kamerose įrengti dviaukštes lovas ar, įrengus dviaukštes lovas, neįpareigoja pritaisyti kopėtėles (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2243-520/2015; 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1973-525/2016; 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1193‑552/2018; 2019 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1077-662/2019 ir kt.). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu teikė prašymą dėl gyvenamosios vietos pakeitimo iš lovos antro aukšto į pirmąjį, pareiškėjo pirmosios instancijos teismo posėdyje perskaitytas dokumentas prie bylos medžiagos pridėtas nebuvo, jo kilmė ir atsiradimo data neaiški, todėl laikytina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas neprašė pakeisti jo miegojimo vietos. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad Alytaus PN šiuo pagrindu neteisėtų veiksmų neatliko.

42. Dėl 2018 m. liepos 12 d. ir 2018 m. liepos 28 d. pareiškėjo patirtų sužalojimų atsakomybės, pažymėtina, kad nors Higienos normos 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, tačiau ši nuostata nepanaikina pačių nuteistųjų (suimtųjų) minimalaus atsargumo, atidumo lygio reikalavimo, kad nebūtų sukelti žalingi padariniai. Atkreiptinas dėmesys, kad, atsižvelgus į nutarties 41 punkto išaiškinimus, teisės aktai neįpareigoja pataisos namų administracijos pritaisyti kopėtėlių. Pareiškėjas po patirtų sužalojimų patyręs traumą, 2018 m. liepos 16 d. kreipėsi į Alytaus PN administraciją, prašydamas paaiškinti kodėl nėra įrengiamos kopėtėlės į lovą antrame aukšte. Alytaus PN administracija 2018 m. liepos 30 d. atsakė pareiškėjui, kad teisės aktai nenumato kopėtėlių įrengimo lovoje bei rekomendavo pareiškėjui kreiptis į būrio viršininką dėl perkėlimo gyventi į pirmąjį lovos aukštą. Duomenų, kad pareiškėjas teiktų tokio pobūdžio prašymą, byloje nenustatyta. Dėl 2018 m. liepos 28 d. atsitikimo, kai pareiškėjas paslydo ant kameros Nr. 1 šlapių grindų ir susižalojo rankos riešą, pažymėtina, jog pagal Higienos normų 37 punktą ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (aktuali redakcija 2017 m. lapkričio 29 d. – 2018 m. spalio 19 d.) 73.6 punktą, kameras tvarko patys nuteistieji. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, be kita ko, ir nuteistieji (suimtieji) turi laikytis tam tikro minimalaus atsargumo, atidumo lygio reikalavimo, kad nebūtų sukelti žalingi padariniai, atsižvelgus ir į tą faktą, kad patys nuteistieji (suimtieji) atsakingi už kasdieninę gyvenamųjų patalpų būklę. Pataisos įstaigos negali užtikrinti besąlyginio, visiško saugumo, kai prie jo užtikrinimo neprisideda ir patys ten gyvenantys nuteistieji (suimtieji). Taip pat, byloje nėra duomenų, jog kameroje Nr. 1 grindys buvo šlapios dėl atsakovo atstovo kaltės, ir kad būtent dėl atsakovo atstovo kaltės pareiškėjas paslydo ir susižalojo.

43. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyti tam tikri pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimai teisės aktų nustatytiems reikalavimams: Higienos normos 12, 14 ir 16 punktų pažeidimai (kameroje Nr. 13 techniškai netvarkingas kameros langa, kameroje Nr. 37 sienoje virš lovos ir lango angokraščiai išdaužyti ir užkimšti laikraščiais, kameroje Nr. 19 dirbtinė apšvieta mažesnė kaip 200 lx, kameroje Nr. 41 mažesnis oro judėjimo greitis nei 0.15–0,25 m/s). Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas, būdamas Alytaus PN, dėl teisės aktuose numatytų higienos ir buities sąlygų neužtikrinimo patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie nedideli ir nenuolatinio pobūdžio pažeidimai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Be to, pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, jog būtent dėl padarytų pažeidimų jam būtų kilusios kokios nors ilgalaikės neigiamos pasekmės. Byloje nėra jokio pagrindo spręsti, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų Higienos normos pažeidimų pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, ir tai atitinka teisingumo, protingumo kriterijus.

46. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti arba naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė