2020-11-11 Nr. AB-21301-3-61-3-02827-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3049-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02827-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 15 000 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2011 m. balandžio 13 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį dėl piktnaudžiavimo tarnyba, todėl jis nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. buvo nušalintas nuo Vilniaus teritorinės muitinės posto vyr. inspektoriaus pareigų. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir jam buvo paskirta piniginė bauda. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė ir apkaltinamąjį nuosprendį paliko galioti. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. birželio 17 d. nutartimi pareiškėjo kasacinį skundą tenkino, panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį ir baudžiamąja bylą nutraukė nesant pareiškėjo veiksmuose nusikaltimo sudėties.

3. Pareiškėjo teigimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 42 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų pensijų įstatymas) 6 straipsnio 3 punktu, kadangi jis buvo reabilituotas, todėl jo nušalinimo nuo pareigų laikotarpis nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. turėjo būti įskaičiuotas į tarnybos muitinėje stažą.

4. 2014 m. birželio 23 d. pareiškėjas pateikė prašymą Muitinės departamentui atleisti jį iš pareigų sulaukus pensinio amžiaus, t. y. buvo prašoma skirti jam valstybinę pareigūnų ir karių pensiją už tarnybą. Tačiau Muitinės departamentas 2014 m. birželio 27 d. raštu Nr. (5.34)3B-7371 atsakė, jog Lietuvos Respublikos muitinės statuto 55 straipsnio 1 dalyje nėra numatyta pagrindo atleisti muitinės pareigūną iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją. 2014 m. liepos 10 d. jis pateikė prašymą atleisti savo noru, tačiau Muitinės departamento direktoriaus įsakymu jis buvo atleistas ne nuo prašymo pateikimo dienos, o nuo 2011 m. gegužės 9 d. Minėtas Muitinės departamento direktoriaus įsakymas buvo panaikintas teismo, o Muitinės departamentas su pareiškėju sudarė taikos sutartį, pagal kurią E. B. atleistas iš pareigų nuo 2014 m. birželio 17 d. (nuo prašymo pateikimo dienos). Remdamasis teismų sprendimais, pareiškėjas pateikė prašymą suteikti jam valstybinę pareigūnų ir karių pensiją už tarnybą muitinėje, tačiau Muitinės departamento direktorius 2016 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 1P-926 atsisakė tai padaryti, motyvuodamas tuo, kad E. B. atleidimo iš tarnybos metu neatitiko Pareigūnų pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytos būtinosios sąlygos – atleidimo iš tarnybos dieną turėti 20 metų tarnybos stažą tam tikrose įstatymo nustatytose pareigose. Nesutikdamas su minėtu įsakymu, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2017 m. vasario 16 d. sprendimu jo skundą tenkino ir įpareigojo Muitinės departamentą skirti E. B. valstybinę pareigūno pensiją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Nors 2018 m. rugpjūčio 16 d. įsigaliojus Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimui Muitinės departamentas privalėjo jį vykdyti, tačiau teismo sprendimas nebuvo vykdomas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Utenos skyrius E. B. pensiją skyrė tik 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. (10.15)VPE SP5-689 nuo 2015 m. birželio 16 d., nors pareiškėjo prašymas Muitinės departamentui buvo įteiktas 2014 m. birželio 23 d., atsakovas jo VSDFV neperdavė.

5. Dėl Muitinės departamento darbuotojų aplaidumo E. B. privalėjo kreiptis į advokatą ir dėl to patyrė nuostolius, kuriuos privalo atlyginti atsakovas. Už teisines paslaugas jis sumokėjo 15 000 Eur. Taip pat pareiškėjas prašė atlyginti 10 000 Eur neturtinę žalą, kurią patyrė dėl to, kad jis kurį laiką gyveno iš savo šeimos santaupų ir tikėjosi, kad jam bus paskirta pensija. Taip pat vykstant ginčams, jam ne kartą teko lankytis Muitinės departamente, gaišti laiką bei patirti psichologinę įtampą. Teisminiai procesai iš pareiškėjo pareikalavo didelių dvasinių išgyvenimų bei nepatogumų, jis buvo praradęs pasitikėjimą valstybine institucija ir teisingumu.

6. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 30 d. nutartimi patvirtino tarp E. B. ir Muitinės departamento sudarytą taikos sutartį, pagal kurią E. B. iš pareigų atleidžiamas nuo 2014 m. birželio 17 d. Minėtos taikos sutarties 3 punktas numatė, kad šalims įvykdžius susitarimo sąlygas šalys jokių pretenzijų viena kitai neturės, 5 punktas numatė, kad pakartotinai dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu šalys nebegalės kreiptis į teismą. Šios sąlygos buvo įvykdytos, su pareiškėju buvo visiškai atsiskaityta.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl išlaidų kompensavimo kreipėsi tik dabar, o ne tada, kai išlaidos buvo realiai patirtos ir ne per teisės aktuose nustatytą terminą. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie patirtas išlaidas Vilniaus apygardos administraciniam teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, taip pat nesikreipė per 14 kalendorinių dienų dėl išlaidų kompensavimo teismo sprendimui įsiteisėjus, todėl jis, atsakovo manymu, praleido terminą prašyti galimai patirtų išlaidų kompensavimo. Be to, atsakovo teigimu, su skundu pateiktose sąskaitose nurodomos nepagrįstai didelės sumos už teisines paslaugas, o prašoma 10 000 Eur neturtinė žala yra niekuo nepagrįsta.

9. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad 2018 m. rugpjūčio 16 d. įsigaliojus Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimui Muitinės departamentas nevykdė šio sprendimo, ir pažymėjo, kad pareigūnų ir karių valstybines pensijas skiria ir moka VSDFV administravimo įstaigos, todėl Muitinės departamentas nuo 2017 m. gruodžio 7 d. nebeturėjo teisės skirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kadangi ši teisę buvo suteikta kitam subjektui. Muitinės departamentas 2018 m. spalio 5 d. raštu Nr. (5.27)3B- 8361 persiuntė E. B. dokumentus, aktualius pareigūno pensijos skyrimui, VSDFV Utenos skyriui, kuris 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimu paskyrė pareigūnų ir karių valstybinę pensiją E. B..

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo E. B. skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 22 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Muitinės departamento 2016 m. liepos 27 d. įsakymą Nr. IP-926 ir įpareigoti atsakovą skirti valstybinę pareigūno pensiją. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-951-281/2017 pareiškėjo skundą tenkino, panaikino minėtą įsakymą ir įpareigojo pareiškėjui skirti valstybinę pareigūno pensiją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. VSDFV Utenos skyrius 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. (10.15) VPE SP5-685 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą ir Socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo skyrimo E. B.“ skyrė pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą 176,98 Eur per mėnesį nuo 2015 m. birželio 16 d. neterminuotai.

12. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos, galiojusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarties priėmimo dieną (nuo 2018 m. liepos 16 d. iki 2018 m. gruodžio 28 d.), 41 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimo matyti, jog pareiškėjas pateikė šiam teismui prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau prašymas buvo nepagrįstas, išlaidos nenurodytos, todėl prašymas buvo paliktas nenagrinėtas. Teismas, be kita ko, taip pat paaiškino, jog pareiškėjas turi teisę per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti prašymą kartu su išlaidų pagrindimu, kaip ir buvo numatyta tuo metu galiojusio ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje.

13. Teismo vertinimu, pareiškėjas įstatymo nustatyta tvarka neįgyvendino savo teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl nėra jokio teisinio pagrindo traktuoti, kad bylinėjimosi išlaidos būtų vertinamos kaip Muitinės departamento padaryta žala, kurią, netinkamai realizavus savo procesines teises dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, būtų galima prisiteisti kitoje byloje. Taip būtų sudarytos prielaidos formuotis ydingai teismų praktikai, paneigiant procesinį naikinamąjį terminą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (kuris, kaip minėta, buvo keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kai suinteresuota šalis pateikia išlaidų apskaičiavimą bei pagrindimą). Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti turtinę žalą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą teismas pažymėjo, jog nėra tokios žalos įrodymų, nes vien tik teigimas, kad pareiškėjas patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, galimą atlyginti pinigais.

III. 15. Pareiškėjas E. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 5 000 Eur už procesinių dokumentų ruošimą bei atstovavimą pirmosios instancijos teisme bei 500 Eur už apeliacinio skundo surašymą.

16. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai sutampa su skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, argumentais. Papildomai pažymima, kad pagal Pareigūnų pensijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalį pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir mokama nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo atitinkamoje institucijoje dienos. Muitinės departamentas ignoravo šiuos įstatymo reikalavimus, todėl pareiškėjui teko reikalauti vykdyti įstatymo nuostatas. Dėl šios priežasties pareiškėjas už teisines paslaugas (ne bylinėjimosi išlaidos) laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2018 m. sumokėjo 15 000 Eur. Byloje yra visi dokumentai, patvirtinantys neteisėtus atsakovo veiksmus bei pareiškėjo patirtas išlaidas, kurios yra tiesiogiai susijusios su atsakovo veiksmais. Taigi yra visos aplinkybės, kurios leidžia taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas.

17. Pareiškėjas turi teisę reikalauti atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, nes jam kurį laiką teko gyventi iš šeimos santaupų, jis taip pat patyrė psichologinę įtampą, prarado pasitikėjimą valstybine institucija ir teisingumu.

18. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad apeliacinis skundas grindžiamas tik abstraktaus pobūdžio teiginiais ir yra apsiribojama tų pačių faktinių aplinkybių, pateiktų pirmosios instancijos teismui, citavimu. Be to, apeliaciniame skunde nėra pateikiama argumentų, kurie pagrįstų teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą.

20. Pareiškėjas teigia, kad ginčai su Muitinės departamentu vyko nuo 2014 m. birželio 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d. Per visą šį laikotarpį pareiškėjas buvo konsultuotas, ruošiami raštai atsakovui bei tiesiogiai bendraujama ir reikalaujama E. B. skirti jam priklausančią pensiją. Šis pareiškėjo teiginys patvirtina, kad jo minimos išlaidos yra tiesiogiai susijusios su nagrinėtomis administracinėmis bylomis dėl E. B. pensijos ir turi būti traktuotinos kaip bylinėjimosi išlaidos.

21. Atsakovo vertinimu, jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo reikalavimai priteisti turtinę ir neturtinę žalą yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, pareiškėjo kildinamos iš anksčiau vykusių teismų procesų ir patirtos nagrinėtose bylose turėtų bylinėjimosi išlaidų bei neigiamų išgyvenimų pavidalu, atlyginimo priteisimo.

23. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neturtinės žalos atsiradimo fakto bei konstatavęs, jog nėra teisinio pagrindo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidos anksčiau nagrinėtose vertinti kaip Muitinės departamento padarytą žalą, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai nurodė, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau nenurodė jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis.

26. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, skundžiamame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime yra pateikta argumentuota, pagrįsta galiojančios teisės nuostatomis, aktualia teismų praktika bei byloje nustatytais faktais išvada, kad anksčiau nagrinėtose bylose pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos negali būti pripažįstamos turtine žala įvardijama CK 6.271 straipsnyje. Pažymėtina, jog tais atvejais, kada asmuo patiria išlaidas teisinėms paslaugoms siekdamas įstatymų nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises ar laisves, jų kompensavimo privalo būti siekiama vadovaujantis teismo procesą reglamentuojančiomis specialiomis normomis, kurios įtvirtina teismo išlaidų atlyginimo taisykles, bet ne CK 6.271 straipsniu. Šis principas yra vyraujantis Lietuvos teisės sistemoje, juo vadovaujamasi ir nagrinėjant bylas administraciniuose teismuose dėl žmogaus teisių pažeidimų, kuriose asmeniui apgynus savo pažeistas teises teismo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas pagal specialias ABTĮ normas, bet ne pagal CK 6.271 straipsnį.

27. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

28. Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Svarbu pabrėžti, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo.

30. Priešingai nei tvirtina pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, juos pakankamai detaliai išanalizavo ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija šių motyvų nekartoja.

31. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pagrįstų bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

32. Atsisakiusi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neįgijo teisės į procese turėtų išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 punktą, todėl pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė