2019-05-15 Nr. AB-11524-3-62-3-02352-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1624-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02352-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. O. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovas), 70 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), nuo 2016 m. rugpjūčio 24 d. bausmę atlieka 15 būrio 3 kambaryje. Minėtoje patalpoje pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, daug erdvės užėmė baldai, šaldytuvas. Gyvenamoji patalpa neremontuota, grindys, vietomis išpuvę su atšokusiais vinimis, tiek sienos, tiek lubos apsilupusios. Kambariuose nė karto nebuvo atlikta nei dezinfekcija, nei dezinsekcija, nei deratizacija, patalpose buvo tarakonų, blakių ir graužikų. Duše buvo galima maudytis tik vieną kartą per savaitę, dušinėje įrengta tik 12 maudymosi vietų, todėl pareiškėjas nespėdavo nusiprausti, išsiskalbti drabužių, nes dušo patalpa nepritaikyta dideliam (200 asmenų) nuteistųjų skaičiui, purkštukai surūdiję ir lėtai bėgo vanduo. Tiek tualete, tiek prausykloje ant lubų buvo pelėsiai, grybelis, nebuvo įrengta ištraukiamoji ventiliacija, trūko sanitarinių įrenginių, kaip nustatyta teisės aktuose, todėl pastoviai kildavo nepatogumų. Virtuvėje nebuvo ištraukiamos ventiliacijos, pastatytos tik dvi viryklės 100 nuteistųjų, nebuvo šilto vandens, šiukšliadėžių maisto atliekoms išmesti, dėl to maistą turėjo ruošti antisanitarinėmis sąlygomis. Gyvenamųjų patalpų stogas buvo padengtas šiferiu, kuriame yra asbesto, kuris kenkė pareiškėjo sveikatai. Atsakovas nesudarė teisės aktų reikalavimus atitinkančių gyvenimo sąlygų, todėl tokie atsakovo veiksmai, pareiškėjui lėmė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, sukėlė emocinę depresiją, psichinę negalią, žymiai pablogėjo pareiškėjo sveikata.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo teigimu, pareiškėjui turinti tekti vienam kalinamam asmeniui gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, per bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Nuteistieji, pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t.t.. Nuteistieji miega miegamuosiuose, kurie nerakinami. Gyvenamosios patalpos – bendrabučio tipo su bendrais miegamaisiais ir bendro naudojimo patalpomis.

5. Atsakovas nurodė, kad informacija apie atliktus patalpų remonto darbus įstaigoje nėra kaupiama. Įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015 ) reikalavimus karšo vandens tiekimas į būrių virtuvėles neprivalomas, patalpos, kuriose bausmę atlikinėjo pareiškėjas buvo vėdinamos per langus. Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus būrių sanitariniai mazgai buvo įrengti vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) reikalavimais.

6. Atsakovo teigimu, su skundais pareiškėjas į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė. Pravieniškių PN-AK sudariusi sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, nuo 2016 m. lapkričio 23 d. – su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale.

7. Dėl gyvenamųjų patalpų būklės atsakovas nurodė, jog nuteistieji turi prievolę tvarkytis patalpas. Jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (tinkamai jas valytų, vėdintų), jos nebūtų purvinos ir nebūtų blogo kvapo. Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, tačiau tokie darbai nebuvo atliekami. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę, į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos namuose nesikreipė.

8. Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Pareiškėjas neįrodė ir nepagrindė visų būtinųjų viešajai atsakomybei kilti reikalingų sąlygų – viešojo administravimo subjekto veiksmų, žalos apdarymo fakto ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos.

II. 9. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo M. O. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista M. O. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl 70 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

10. Teismas nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271straipsnį atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių PN-AK arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

11. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Kadangi objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo gyvenamosiose patalpose, kuriose vertinamuoju laikotarpiu gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė, todėl vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą teismas apskaičiavo konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalindamas iš kameroje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus.

12. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK 2-ojo sektoriaus 15 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje bausmę atliko nuo 2016 m. rugpjūčio 19 d. iki 2017 m. spalio 17 d., vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose 15 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje buvo užtikrintas teisės aktais numatytas minimalus plotas, nes pareiškėjui teko 3,32 kv. m gyvenamojo ploto.

13. Atsakovo pateikti oficialūs duomenys kitais objektyviais duomenimis nėra paneigti, todėl teismas vadovaujasi jais, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Taigi, pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK 15 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje buvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Dėl pareiškėjo nusiskundimų, kad didelę gyvenamųjų patalpų dalį užėmė baldai, teismas pažymėjo, kad pagal Vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas; į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Atsižvelgdamas į išdėstytą, teismas atmetė pareiškėjo argumentai dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos gyvenamosiose patalpose.

14. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl kitų netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų (t. y. gyvenamųjų patalpų būklės, remonto, higienos reikalavimų laikymosi bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose), teismas pažymėjo, jog pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl netinkamų sąlygų Pravieniškių PN-AK. Kadangi byloje nebuvo įrodymų –Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi teisės aktų nustatyta tvarka atliekant tiesioginę sveikatos kontrolę, teismas sprendė, jog negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų ventiliacijos, pelėsio ir grybelio, neremontuotos patalpos, išpuvusių grindų su atšokusiais vinimis, apsilupusių sienų ir grindų, galėjo patirti papildomus nepatogumus. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, byloje nebuvo nustatyta, kad ginčui aktualiu terminu pareiškėjas būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Kadangi patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nebuvo objektyvios galimybės, teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio nuostatas, pareiškėjo teiginius dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų ventiliacijos, pelėsio, neatlikto remonto, grindų ir sienų būklės atmetė.

15. Teismas atkreipė dėmesį, kad negalėjo vadovautis pareiškėjo pateiktomis patalpų fotonuotraukas, nes neaišku, ką jomis siekė pareiškėjas patvirtinti (paneigti), taip pat ar jos iš tiesų padarytos patalpose, kuriose gyveno ar naudojosi pareiškėjas.

16. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus dėl asbesto daromos žalos. Įvertinęs pareiškėjo ir atsakovo argumentus dėl minėtos medžiagos pavojingumo, ir tai, kad byloje nenustatyta, jog pataisos įstaigoje buvo atliekami remonto darbai, kurių metu būtų laužomos, apdorojamos asbesto turinčios konstrukcijos, teismas vertino, jog asbestas negalėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatai.

17. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad gyvenamosiose patalpose, kuriose jis atliko bausmę, buvo daugybė parazitų ir graužikų, jie nebuvo naikinami. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl parazitų kreipėsi į atitinkamas tarnybas. Teismo vertinimu, atsakovo pateikta sutartis su UAB „Utenos deratizacija“, Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas patvirtino, kad Pravieniškių PN-AK atliekami kenkėjų kontrolės, prevencijos ir naikinimo veiksmai.

18. Teismas nurodė, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis galėjo kartą per savaitę pasinaudoti karštu dušu, atitinka Vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto nuostatas. Nenustatęs, kad atsakovo atstovas pažeidė paminėtą teisinį reglamentavimą, teismas nekonstatavo atsakovo neteisėtų veiksmų.

19. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl sanitarinių įrenginių bendro naudojimo patalpose trūkumo ir šių patalpų įrengimo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis (toliau – ir Aprūpinimo normos). Teismas pažymėjo, jog aktualūs teisės aktai nenustato bendrabučio tipo patalpų prausyklų ir tualetų patalpų dydžių, todėl pareiškėjo argumentus dėl per mažo šių patalpų ploto atmetė. Įvertinęs Aprūpinimo normose įtvirtintus kietojo inventoriaus kiekius, tenkančius dešimčiai asmenų, su byloje esančiais duomenimis, teismas darė išvadą, jog atsakovo atstovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo argumentų, susijusių su nuteistųjų aprūpinimu sanitariniais įrenginiais, minėtos aplinkybės laikomos nustatytomis.

20. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamos patalpų ventiliacijos, viryklių skaičiaus virtuvėlėse, šilto vandens tiekimo, šiukšliadėžių maisto atliekoms išmesti nebuvimo. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas sprendė, kad pareiškėjas gyvenamąsias patalpas galėjo vėdinti per langus, o tai atitiko ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Minėta norma nenustatė reikalavimo nuolat aprūpinti karštu vandeniu virtuvėlę. Be to, teismas nurodė, kad pagal Eksploatavimo taisyklių 5.10 ir 5.11 punktus, virtuvėlės įrengimas nėra privalomas, viryklių skaičius, virtuvėlės plotas teisės aktais nereglamentuojamas, nuteistieji yra aprūpinami maistu ir gaminti valgyti nėra būtinybė. Dėl atskiros šiukšliadėžės maisto atliekoms išmesti, teismas nurodė, jog Departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi norma nenustato, kad turi būti papildoma šiukšlių dėžė maisto atliekoms.

21. Įvertinęs pareiškėjo nusiskundimus dėl sveikatos būklės pablogėjimo, teismas darė išvadą, kad byloje esanti Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos 2017 m. gruodžio 12 d. pažyma patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas šios tarnybos specialistus dėl gyvenimo sąlygų ir emocinės būklės pablogėjimo nesikreipė, pareiškėjos asmens sveikatos istorijos duomenimis, pareiškėjui sveikatos sutrikimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų nekonstatuota. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

22. Teismas, išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos, sanitarinių ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, darė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, kadangi kaip jau buvo minėta, byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo aprūpinimo sanitariniais įrenginiais. Teismas konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl teismo pareigos pagrįsti sprendimą, pažymėjo, jog kiti pareiškėjo ir atsakovo argumentai dėl kalinimo sąlygų, teismo nuomone, buvo pertekliniai ir neturėjo teisinės reikšmės šio ginčo išsprendimui, todėl jų teismas nenagrinėjo.

23. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs konstatuotą pažeidimą (sanitarinių įrenginių trūkumą sanitariniuose mazguose), jo trukmę ir mastą, darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

24. Teismas nurodė, kad įrodymų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas nusprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. 25. Pareiškėjas M. O. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 26 d. sprendimo prašo iš atsakovo priteisti 70 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

26. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja skunde išdėstytas aplinkybes ir papildomai nurodo, kad jau 16 metų atlieka bausmę įvairiose laisvės atėmimo vietose, tačiau sąlygos iš esmės nepasikeitė ir buvo padaryta itin didelė žala pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai. Tai yra svarbiausias kriterijus, kad būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą, pripažinęs, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

27. Pareiškėjas nurodo, kad Pravieniškių PN-AK buvo pažeidžiamos jo teisės, jis ir kiti nuteistieji nuolat kreipiasi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl netinkamų ir antisanitarinių sąlygų, bet į jų skundos buvo nereaguojama. Pareiškėjo teigimu, jis nuolat juto baimę užsikrėsti įvairiomis pavojingomis ligomis ir infekcijomis, o kai dėl antisanitarinių ir netinkamų kalinimo sąlygų kitas nuteistasis susirgo itin sunkia liga (tuberkulioze), tik tada, Pravieniškių PN-AK administracija, siekdama išvengti atsakomybės, pareiškėją ir kitus nuteistuosius perkėlė į kitą pataisos įstaigą. Prie apeliacinio skundo pareiškėjas pridėjo M. P., E. B., I. Š. (I. Š.) rašytinius paaiškinimus.

28. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

29. Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas pateikia naujus įrodymus, kurie negali būti nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme, nes nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos susijusios su įkalinimo sąlygomis yra visiškai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertino nustatytų teisinį reglamentavimą, tinkamai nusprendė, kad byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais apsiribojant jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Departamentas nurodo, kad teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialiosios bei proceso teisės normas, laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje įrodymų vertinimo taisyklių, todėl nėra pagrindo teismo sprendimą naikinti remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Byloje ginčas kilo dėl 70 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui M. O. iš Lietuvos valstybės už kalinimą Pravieniškių PN-AK nuo 2016 m. rugpjūčio 19 d. iki 2017 m. spalio 17 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

32. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad nuo 2016 m. rugpjūčio 19 d. iki 2017 m. spalio 17 d. pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas – trūko sanitarinių įrenginių bendrabučio tipo patalpų sanitariniuose mazguose. Teismas sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau apsiribojo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo atliktu kalinimo sąlygų vertinimu nesutinka, nurodo, kad teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas, turėjo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. , t. y. nesutinka su byloje esančių įrodymų vertinimu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jis dėl antisanitarinių sąlygų nuolat juto baimę užsikrėsti įvairiomis ligomis, nuolat kreipdavosi į pataisos įstaigos administraciją, tačiau pastaroji į skundus nereaguodavo, o tai, kad kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, patvirtina kito nuteistojo liga.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas paprastai patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.).

36. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo aplinkybes, t. y. dėl baimės užsikrėsti įvairiomis ligomis, skundų, skirtų Pravieniškių PN-AK administracijai, nenagrinėjimo, kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad skunde pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą grindė gyvenamojo ploto trūkumu, prasta gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų būkle, sanitarinių įrenginių trūkumu, kalinimo sąlygų atitikimu higienos reikalavimams. Atsižvelgiant į tai, nauji pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir iš to kildinamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

37. Dėl kartu su apeliaciniu skundu pateiktų įrodymų (M. P., E. B., I. Š. 2018 m. kovo mėn. rašytinių paaiškinimų), teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

38. Susipažinusi su pareiškėjo apeliaciniam teismui pateiktų paaiškinimų turiniu, teisėjų kolegija sprendžia, kad juose nurodytas ne pareiškėjo atliktas, o būtent kitų asmenų, kurie nėra nagrinėjamos bylos proceso dalyviai, kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK vertinimas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė priežasčių, sukliudžiusių šiuos įrodymus teikti pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjo pateikti įrodymai apeliacinės instancijos teisme nebus tiriami.

39. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimo, pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

40. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, susijusius su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, detaliai išnagrinėtos pareiškėjo pretenzijos dėl kalinimo sąlygų. Pažymėtina, jog pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės teigia, kad jam turėjo būti priteistas prašomas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo jokių faktais ir teise pagrįstų argumentų dėl pirmosios instancijos atlikto kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu vertinimo.

41. Vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir nepagrįstai nepripažino pareiškėjo kalinimo sąlygų nežmoniškomis, teisėjų kolegija pažymi, kad sutinka su teismo nurodytų aplinkybių dėl vienam asmeniui tenkančio ploto, patalpų (gyvenamųjų kambarių ir bendro naudojimo) bendros būklės ir atitikimo higienos reikalavimams, pareiškėjo teisės pasinaudoti sanitariniais įrenginiais ir dušu vertinimu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, nenurodė. Vien apeliacinio skundo teiginiai, kad Pravieniškių PN-AK sąlygos prilygo kankinimui ir turėjo neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai yra deklaratyvūs, abstraktaus pobūdžio bei nepatvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo. Akcentuotina, kad pareiškėjo teiginiai, kad kalinimo sąlygos ženkliai pakenkė jo sveikatai, paneigti byloje esančiais įrodymais – atsakovo pateiktu pareiškėjo medicininių dokumentų išrašu, Psichologinės tarnybos pažyma.

42. Pareiškėjo teiginiai, susiję su gyvenamojo kambario sienų, lubų, grindų netinkama būkle, švara ir higiena bendrojo naudojimo patalpose (dušinėje, sanitariniame mazge) teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo pripažinti neįrodytais. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi su skundu į atsakovą dėl netenkinančių sąlygų (dėl pelėsio, grybelio, nelygių paviršių, netvarkingų ir neveikiančių sanitarinių įrenginių), o atsakovas į pastabas nebūtų reagavęs. Atsakovo teigimu minėtos patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, pažeidimų nebuvo nustatyta.

43. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjo pateiktos nuotraukos pirmosios instancijos teismo negalėjo būti vertinamos kaip įrodymai šioje byloje, nes iš jų nėra galimybės nustatyti, kad jose užfiksuota būtent patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas būklė, taip pat ir tai, ar jose užfiksuotas ginčui aktualus laikotarpis.

44. Dėl pareiškėjo argumento, kad jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto norma, teisėjų kolegija akcentuoja, jog Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu teko 3,32 kv. m, tai reiškia, kad teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Dėl pareiškėjo argumentų, jog pakankamai daug kambario ploto užima baldai ir daiktai, pažymėtina, kad Vidaus tvarkos taisyklių 111 punktas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių, baldų užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Gyvenamosios patalpos, t. y. bendrabučio tipo, atveju nėra aktualus sanitarinio mazgo plotas (sanitarinis mazgas tokiu atveju yra įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-556/2018; taip pat 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-308-492/2018; 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1039-822/2018).

45. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

46. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; kt.).

47. Šiuo atveju nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, t. y. nebuvo užtikrintas sanitarinių įrenginių kiekis sektoriaus tualete ir prausykloje, atitinkantis Aprūpinimo normose nustatytus reikalavimus, tačiau kitų pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatė. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui buvo ribojama teisė pasinaudoti tualetu ir prausykla, buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, taip pat byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją su prašymais ar skundais dėl nepakankamo sanitarinių įrenginių kiekio ir dėl to kilusių nepatogumų.

48. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus.

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą ir priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Byloje taip pat nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad nustatyti pažeidimai pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma.

50. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. O. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė