2013-06-05 Nr. AB-3137-3-62-3-00546-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P444-134/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00546-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.11, 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėja R. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 4-7) ir patikslintu skundu (b. l. 22-26), prašydama:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2012 m. kovo 9 d. raštą Nr. 7 SD-790 „Dėl S. M. žemės nuosavybės dokumentų“;

2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą;

3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos įstatymo nustatyta tvarka per tris mėnesius sutvarkyti ir išduoti Rūtai M. S. M. 0,225 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) žemės nuosavybės dokumentus;

4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 10 000 Lt turtinės žalos ir 100 000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėja paaiškino, kad 2009 m. mirusi jos senelė S. M. testamentu jai (vaikaitei) paliko savo turtą, t.y. gyvenamąjį namą bei kitus pastatus ir iš valstybės nupirktą 0,225 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Kauno rajono žemėtvarkos skyrius pareiškėjos prašymu neišdavė S. M. žemės nuosavybės dokumentų ir nurodė, kad S. M. žemės nebuvo privatizavusi, pinigų už žemės pirkimą nebuvo sumokėjusi, žemės pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, todėl žemė yra valstybės ir pareiškėja žemę gali nusipirkti pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, sumokėdama už žemę 44000 Lt.

Žinodama, kad S. M. žemę privatizavo ir sumokėjo pinigus už žemės pirkimą, pareiškėja nesutiko pirkti žemę, nes turi ją paveldėti. Pareiškėja ir jos atstovė daug kartų kreipėsi į Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus pareigūnus ir šio skyriaus vedėją V. D., tačiau gaudavo atsakymą, kad S. M. žemės neprivatizavo, pinigų nesumokėjo, žemė yra valstybės. Pareiškėja kreipėsi į Kauno rajono apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad S. M. iki mirties nuosavybės teisėmis valdė pastatus ir žemę (duomenys neskelbtini) kaime.

Teismui dar neišnagrinėjus bylos pareiškėja rado tarp S. M. dokumentų du banko kvitus, įrodančius, kad S. M. sumokėjo 74,8 rub. už žemės sklypo permatavimą, taip pat 3119 rub. už 0,225 ha žemės sklypo pirkimą (1992 m. liepos 23 d. įmoka į Lietuvos Ž.Ū.B. Kauno skyriaus sąskaitą Nr.142918, kvito Nr.0101). Šiuos kvitus pareiškėja nunešė į Kauno rajono žemėtvarkos skyrių, tikėdamasi, kad bus išduoti S. M. žemės nuosavybės dokumentai. Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto atmetė, nurodydamas, kad pareiškėja gali gauti tuos faktus patvirtinančius dokumentus kitokia tvarka.

Įsiteisėjus teismų sprendimams pareiškėja vėl kreipėsi į Kauno rajono žemėtvarkos skyrių. Gavo 2012 m. kovo 9 d. raštą Nr.7 SD-790, kuriuo atsisakyta išduoti nuosavybės dokumentus nurodant, kad nei vienu teismo sprendimu Kauno rajono žemėtvarkos skyrius nebuvo įpareigotas išduoti S. M. žemės nuosavybės dokumentą ir kad pareiškėja žemę turi pirkti. Rašte taip pat nurodyta, kad pareiškėja, pateikusi mokėjimo kvitą (originalą arba patvirtintą kopiją) galės gauti dokumentą (pažymą), patvirtinantį įmokų sumokėjimo faktą.

Pareiškėja nurodė, kad toks dokumentas jai nereikalingas. Faktai rodo, kad S. M. padavusi prašymą privatizuoti jos gyvenamojo namo statybai skirtą žemę, įvykdė visus pareigūnų nurodymus: sumokėjo 74,8 rub. už sklypo permatavimą prieš vykdant žemės privatizavimą; pagal jai išduotą mokėjimo pranešimą sumokėjo 3119 rub. už perkamą žemę; šį mokėjimo pranešimą su banko darbuotojo žyma, jog pinigai sumokėti, pristatė žemėtvarkos skyriui; atvyko pareigūnų nurodymu sudaryti žemės pirkimo – pardavimo sutartį ir pareigūnai sudarė su ja šią sutartį; už žemės privatizavimo dokumentų rengimą ir įforminimą sumokėjo 300 rub.

Taigi S. M. 1992 m. privatizavo žemės sklypą. Žemėtvarkos skyriaus pareigūnai, pažeisdami įstatymus sudarė su S. M. notaro nepatvirtintą žemės pirkimo - pardavimo sutartį ir jos neįregistravo žemėtvarkos tarnyboje, kaip nurodyta šios sutarties 6 punkte, apgaudinėjo pareiškėją ir jos atstovę, nepagrįstai teigdami, jog S. M. už žemę nesumokėjo ir nesudarė žemės pirkimo – pardavimo sutarties. Kadangi dokumentais įrodyta, kad S. M. žemę privatizavo, privalo būti išduoti žemės nuosavybės dokumentai. Iš Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2012 m. gegužės 4 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas, negalima suprasti kodėl pareiškėjos tvirtinimas, kad S. M. privatizavo žemės skylą, yra nepagrįstas ir kodėl pareiškėja neturi teisės paveldėti šią žemę, o turi ją pirkti.

Atsakovas nepagrįstai atsisakė išduoti 0,225 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės dokumentus, todėl skundžiami aktai yra nepagrįsti ir turėtų būti panaikinti.

Dėl to, kad valstybės pareigūnai per daugiau kaip septyniolika metų nesutvarkė S. M. žemės privatizavimo dokumentų ir nuo 2009 m. trukdė pareiškėjai paveldėti S. M. turtą, jai padaryta 10 000 Lt turtinė ir 100 000 Lt neturtinė žala, kuri priteistina iš Lietuvos valstybės.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 32-37) paaiškino, kad 1992 m. kovo 31 d. S. M. (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą įsigyti žemę privačiai namų valdai. Kauno rajono Užliedžių aplinkės taryba 1992 m. birželio 22 d. I-jo šaukimo Tarybos 26-osios sesijos sprendimu „Dėl antrinio žemės naudojimo teisės akto tvirtinimo“ patvirtino antrinį žemės naudojimo teisės aktą, kuriuo S. M. leista naudotis 0,225 ha žemės sklypu prie nuosavo gyvenamo namo. 1992 m. liepos 8 d. buvo parengtas žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektas, tačiau notariškai patvirtinta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Pareiškėjos atstovė 2012 m. vasario 7 d. kreipėsi į Kauno rajono žemėtvarkos skyrių su prašymu skubiai sutvarkyti bei išduoti S. M. žemės nuosavybės dokumentus. Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2012 m. kovo 9 d. raštu Nr.7SD-790 atsisakė tenkinti šį prašymą, kadangi nėra pateikti visi dokumentai, numatyti Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr.260 patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse (toliau – ir Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr.260 patvirtintos Taisyklės). Pareiškėja šį sprendimą apskundė Nacionalinės žemės tarnybos direktoriui, kuris 2012 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr.1T-(8.5)-36 pareiškėjos skundą atmetė. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės normomis, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

Atsakovas rėmėsi Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr.89 patvirtintų Taisyklių 4.1-4.3, 6, 10,11 punktais, kurie reglamentavo naudojamų žemės sklypų įsigijimo privatinėn nuosavybėn tvarką. S. M. dokumentų byloje Nr.488 nėra mokėjimą patvirtinančio banko kvito, įrodančio, kad už 0,225 ha žemės sklypą buvo sumokėta žemės sklypo įkainojimo akte nurodyta suma, todėl pareiškėjos argumentai, jog S. M. žemę buvo privatizavusi yra nepagrįsti. Kadangi žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, šio žemės sklypo privatizavimo dokumentai turi būti rengiami pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus (Žemės įstatymo 10 str. 5 d.3 p., 30 str.10 d., Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr.260 patvirtintų Taisyklių 2.6, 12 p.). Pareiškėja nėra pateikusi Taisyklių 12 punkte nurodytų dokumentų, todėl Nacionalinė žemės tarnyba negali būti įpareigota per tris mėnesius sutvarkyti ir išduoti S. M. žemės sklypo nuosavybės dokumentus. Pareiškėja, paveldėdama S. M. pastatus, turi teisę pirkti namų valdos žemės sklypą už šį sklypą sumokant kainą, kuri bus apskaičiuota pagal pirkimo metu galiojančius teisės aktus, arba teisės aktų nustatyta tvarka galės būti įskaitytos pareiškėjos skunde nurodytos įmokos už žemę, jei pareiškėja pateiks įmokas patvirtinančio mokėjimo kvito su banko žyma originalą arba notaro patvirtintą kopiją.

Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius viešosios atsakomybės sąlygų visumą: neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį ryšį neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pareiškėja nagrinėjamu atveju neįrodė valstybinės valdžios institucijos (darbuotojų) neteisėtos veikos, todėl atsakovui nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu (b. l. 77-83) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja, skųsdama Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2012 m. kovo 9 d. raštą Nr. 7 SD-790 ir Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą, kuriais atsisakyta išduoti 0,225 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nuosavybės dokumentus, bei prašydama teismo įpareigoti atsakovą atlikti šiuos veiksmus teigė, kad S. M. atliko visus su žemės pirkimu susijusius veiksmus, kuriuos reikalavo atlikti agrarinės reformos tarnyba, kad žemės sklypas buvo nupirktas dar 1992 m. sudarant sandorį dėl žemės sklypo pardavimo. Atsakovas šių aplinkybių nepripažįsta, tvirtindamas, kad neatlikus visų reikalingų teisės aktuose nustatytų procedūrų, 1992 m. pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, tačiau neginčija pareiškėjos teisės pirkti ginčo žemę pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo privačion nuosavybėn fakto.

Žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, tačiau jame nustatytos tik bendro pobūdžio taisyklės. Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų įgijimo nuosavybėn sąlygų ir tvarkos, todėl ginčo atveju

taikytini 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas Nr. I-1607, taip pat atitinkami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, detaliai reglamentavę žemės įsigijimą privačion nuosavybėn.

Žemės reformos įstatymo (priimtas 1991 m liepos 25 d., Nr. I-1607, originali redakcija) 6 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad žemė privatinėn nuosavybėn gali būti įsigyjama privačiam ūkiui steigti, kitai žemės ūkio veiklai, individualioms (personalinėms) įmonėms, privačių namų valdoms, sodininkų bendrijų narių sodo sklypeliams bei kitai įstatymų neuždraustai veiklai. Fiziniai ir juridiniai asmenys, pageidaujantys įsigyti žemės ūkinei ar kitai veiklai, prašymus turėjo pateikti vietos apylinkės, kurioje yra sklypas, agrarinės reformos tarnybai.

Prašymai žemei įsigyti turėjo būti pateikiami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais (Įstatymo 18 straipsnio 1 dalis). Taigi minėtame įstatyme, galiojusiame tuo metu, buvo nustatyti valstybinės žemės įsigijimo privačion nuosavybėn būdai (vienas iš jų – valstybinės žemės pardavimas), tačiau piliečių teisė pirkti valstybinę žemę įgyvendinimo tvarka detaliau nebuvo reglamentuota. Tokia tvarka, pagal kurią valstybei nuosavybės teise priklausantys naudojami ir nenaudojami (nauji) žemės sklypai miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose bei miesto tipo gyvenvietėse suteikiami neatlygintinai, parduodami privatinės nuosavybės teise fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie turi teisę pirkti (nuomoti) tokius žemės sklypus ne konkurso tvarka, taip įgyvendinant asmens teisę į naudojamos žemės privatizavimą (šie teisiniai terminai vartoti Žemės reformos įstatymo 6 straipsnyje, galiojusiame ginčo teisinių santykių metu) buvo detaliai nustatyta Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintose Taisyklėse.

Remiantis šių Taisyklių 4, 4.1-4.5 punktais asmuo, turintis teisę įsigyti privatinėn nuosavybėn jo naudojamą žemės sklypą ir norintis tai padaryti, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai turėjo pateikti: prašymą įsigyti privatinės nuosavybės teise žemės sklypą, kuriame turėjo būti nurodyta pageidaujama atsiskaitymo už įsigyjamą sklypą forma (iš karto ar išsimokėtinai) bei priklausančios lengvatos; dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu; sklypo planą. Sklypo planą sudaro ir tvirtina valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras ar kita Žemės ūkio ministerijos įgaliota tarnyba pagal asmens užsakymą; notariškai patvirtintą susitarimą, jeigu naudojamą žemės sklypą turi teisę pirkti keli asmenys; dokumentą, patvirtinantį teisę įsigyti naudojamą žemės sklypą neatlygintinai, jeigu prašymą pateikia šią teisę turintis asmuo.

Šių Taisyklių 6 punkte buvo nustatyta, kad gavusi tokį asmens prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyba ne ilgiau kaip per mėnesį surašo sklypo įkainojimo aktą bei jo pirkimo-pardavimo sutarties projektą ir supažindina su šiais dokumentais pirkėją. Sklypo įkainojimo aktas surašomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 473 „Dėl perkamos žemės, miško ir vandens telkinių nominalios kainos bei išpirkimo tvarkos nustatymo“ patvirtinta Perkamos žemės, miško ir vandens telkinių nominalios kainos nustatymo metodika kaina indeksuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Žemės sklypo pirkėjas savo parašu patvirtina sutinkąs su sklypo įkainojimu ir pirkimo - pardavimo sutarties sąlygomis. Jeigu pirkėjas su nustatytąja žemės sklypo kaina ar pirkimo - pardavimo sutarties sąlygomis nesutinka, jis per 10 dienų nuo supažindinimo su šiais dokumentais turi teisę kreiptis motyvuotu raštu į miesto (rajono) valdybą, kuri per 15 dienų privalo išnagrinėti pirkėjo pareiškimą ir duoti motyvuotą atsakymą. Miesto (rajono) valdybos sprendimas yra galutinis.

Teismas nustatė, kad Kauno miesto 15-ojo notarų biuro notarės išduotas liudijimas (b.l. 71) patvirtina, kad pareiškėja R. M. yra S. M., mirusios 2009 m. balandžio 2 d. testamentinė įpėdinė, priėmusi palikimą. Iš pateiktų į bylą rašytinių įrodymų teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjos senelė S. M. 1992 m. kovo 31 d. Kauno rajono Užliedžių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė nustatytos formos prašymą parduoti 0,225 ha žemės sklypą privačių namų valdai (prijungta NŽT byla, b.l. 44). Iš šiame prašymo priede nurodytų dokumentų byloje yra tik prašymo 3.3 punkte nurodytas pensininko pažymėjimas (NŽT byla b.l. 45). Gavusi tokį S. M. prašymą parduoti naudojamą žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, žemėtvarkos tarnyba surašė sklypo įkainojimo aktą (data nenurodyta) (NŽT byla b.l. 51), kuriame buvo apskaičiuota 0,225 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) pirkimo kaina – 3119 rublių, taip pat nurodant būsimai pirkėjai sumokėti ir 300 rublių valstybinį mokestį už dokumentų rengimą bei įforminimą. Byloje esanti žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis leidžia daryti išvadą, kad buvo parengtas ir šio sklypo pirkimo-pardavimo sutarties projektas (b.l.51). Su šiais dokumentais S. M. buvo pasirašytinai supažindinta, taip patvirtindama, jog su sklypo įkainojimu ir pirkimo-pardavimo sutarties sąlygomis sutinka.

Pareiškėjos teiginius, kad S. M. sumokėjo pinigus už žemę ir sudarė žemės pirkimo – pardavimo sutartį, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Dėl atsakovo argumento, kad byloje nėra duomenų apie sumokėjimą už 0,225 ha žemės sklypą, teismas konstatavo, jog teismo posėdžio metu pareiškėjos pateiktas banko įstaigos kvitų originalas (b.l. 68) patvirtina, kad 1992 m. liepos 23 d. buvo sumokėta 3119 rublių už žemės pirkimą pagal įkainojimo aktą, 1992 m. liepos 8 d. sumokėta 74.80 rublių už sklypo permatavimą (b.l. 49), bei 300 rublių už dokumentų įforminimą (prijungta NŽT byla, b.l. 47). Teismas padarė išvadą, kad vertinant byloje esančią žemės pirkimo – pardavimo sutartį nėra pagrindo pripažinti, jog šis dokumentas patvirtina nuosavybės įgijimo faktą. Valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartis yra žemės sandoris. Ar iš jo atsirado civilinės teisės ir pareigos sprendžiama pagal tai, ar sutarties šalys atliko visus reikalingus veiksmus, nukreiptus civilinėms teisėms ir pareigoms sukurti, pakeisti ar panaikinti. Valstybinei žemei parduoti valstybei atstovaujanti institucija turi apibrėžti parduodamą valstybinės žemės sklypą kaip pardavimo sutarties objektą – kadastrinį vienetą. Reikia nurodyti jo ribas, dydį, dislokaciją ir pardavimo kainą.

Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintų Taisyklių 8 punktas nustatė, kad supažindinus pirkėją su žemės sklypo įkainojimo aktu ir pirkimo - pardavimo sutarties projektu, reikalingas leidimas įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise, kuris tvirtinamas miesto (rajono) valdybos potvarkiu ir kuriame nurodomi žemės pardavimui reikšmingi duomenys: parduodamo žemės sklypo vieta ir dydis; sklypo kaina; nuosavybės teisės apribojimai, suderinti su pirkėju žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties projekte; asmuo, įgaliotas miesto (rajono) valdybos vardu pasirašyti žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį (8.1-8.4 punktai).

Šiuo aspektu Taisyklėse nurodytas naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad esant tik pareiškėjos aiškiai išreikštai valiai pirkti jos naudojamą žemės sklypą, paduodant prašymą, sumokant už jį nustatyto dydžio kainą, apskaičiuotą pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką, tai nėra pakankama, konstatuoti sandorio sudarymo faktą. Tam yra būtina ir kitos sandorio šalies - valstybės, veikiančios per atstovus – miestų ar rajonų valdybas, aiškiai išreikšta valia parduoti žemę jos naudotojui, atitinkančiam teisės aktuose nustatytus subjektiškumo kriterijus, kuri galutinai išreiškiama leidimu, įforminamu savivaldybių administravimo subjekto priimamu individualiu teisės aktu - potvarkiu.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad tik esant tokiam Taisyklėse minimam individualiam teisės aktui yra teisinis pagrindas pripažinti, kad yra ir kitos iš valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties šalies – valstybės valia sudaryti tokią sutartį ir tik tuomet kitai susitariančiai šaliai (pirkėjui), vykdžiusiai sutartinius įsipareigojimus, o Valstybei, veikiančiai per atstovus, vengiant įforminti sandorį notarine tvarka, atsirastų teisė, remiantis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, reikalauti pripažinti tokį sandorį galiojančiu.

Teismas konstatavo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų ir šioje byloje nenustatyta, kad Valstybei atstovaujantis savivaldybės administravimo subjektas Kauno rajono valdyba individualiu teisės aktu (potvarkiu ar kitos formos teisės aktu) būtų patvirtinusi leidimą S. M. įsigyti sklypą, jame nurodant ir kitus šio sklypo pardavimui reikšmingus duomenis, todėl tik dalies teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimas, t. y. sutarties projekto, reikalingo parengti iki leidimo pirkti žemę patvirtinimo potvarkiu, parengimas, faktinis mokėjimų už žemę, valstybinio mokesčio bei mokesčio už dokumentų tvarkymą sumokėjimas, antrinio žemės naudojimo akto ir Kauno rajono Užliedžių apylinkės tarybos 1992 m. birželio 22 d. sprendimo, kuriuo šis aktas patvirtintas ir kuriuo leista S. M. naudotis 0,225 ha žemės sklypu prie nuosavo gyvenamojo namo, priėmimas nesudaro teisinio pagrindo pripažinti sandorio sudarytu ir galiojančiu (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2007).

Pabrėžė, kad žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartyje, kuri pareiškėjos nuomone yra galiojanti, toks valdybos potvarkis taip pat nėra nurodytas. Dvišaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia (CK 1.63 str. 6d.), todėl teisėjų kolegija nusprendė, kad potvarkio nebuvimas rodo, jog vienos iš sutarties šalių (Valstybės) valia nebuvo nukreipta būtent į ginčo žemės sklypo perleidimą. Tokios pačios pozicijos savo praktikoje laikosi ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas (LVAT 2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-456/2012), nurodydamas, kad potvarkio priėmimas yra būtina, privaloma žemės privatizavimo procedūros stadija, kadangi miesto (rajono) valdybos potvarkiu tvirtinamu leidimu įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise (Taisyklių 8 punktas) yra patvirtinamas žemės sklypo dydis, ribos ir kiti duomenys, reikalingi žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui.

Pagal Taisyklių 10 punktą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti tvirtinama notariškai ir per mėnesį turėjo būti įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje daiktą įgijusio asmens, t.y. pirkėjo (ginčo atveju S. M.). Tokie veiksmai nebuvo atlikti, o Taisyklėse buvo nustatyta, kad šių sąlygų nesilaikymas pirkimo - pardavimo sutartį darė negaliojančia. Teisė paveldėti žemės sklypą taip pat atsiranda tik nuo pirkimo-pardavimo sutarties notarinio patvirtinimo momento. CK 1.93 str. 4 d. nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. S. M. tokios savo teisės nerealizavo. Teisiškai įregistravus žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, miesto (rajono) valdyba turėjo išduoti pirkėjui žemės nuosavybės aktą, kuris patvirtindavo teisę įstatymų nustatyta tvarka disponuoti įsigytu žemės sklypu. Žemės nuosavybės akto forma ir jam keliami reikalavimai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 424 „Dėl žemės nuosavybės teisės dokumentų formų, jų išdavimo, privačios žemės nuomos ir pardavimo tvarkos“ (Žin., 1991, Nr. 31-849). Duomenų apie tai, kad toks aktas buvo išduotas, byloje nėra. Taigi pradėtos žemės pirkimo procedūros teisės aktuose nustatyta tvarka nebuvo užbaigtos. Pabrėžė, kad ši aplinkybė yra konstatuota ir įsiteisėjusiame Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 19 d. nutartyje (prijungta NŽT byla, b. l. 20-21) dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjos močiutė S. M. nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą, ūkio pastatą su kiemo įrenginiais ir dvidešimt penkis arus žemės (duomenys neskelbtini)nustatymo.

Apibendrinusi išdėstytas aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį bei aptartą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatavo, kad žemės pirkimo procedūros buvo pradėtos, tačiau visi ginčo teisinius santykius reguliuojančiuose teisės aktuose nustatyti reikalavimai žemės sklypo pirkimui-pardavimui privačion nuosavybėn nebuvo įvykdyti, todėl laikytina, kad žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandoris nebuvo sudarytas. Nesudarius tokio sandorio, atsakovas neturi galimybės bei teisinio pagrindo išduoti pareiškėjai žemės nuosavybės dokumentų, taigi apginti galimai pažeistą pareiškėjos teisę šioje administracinėje byloje jos pasirinktu gynybos būdu nėra galimybių. Pareiškėjos ginčijami administraciniai aktai yra pagrįsti objektyviais duomenimis ginčo teisinių santykių metu galiojusiais teisės aktais, todėl tiek pareiškėjos reikalavimas dėl jų panaikinimo, tiek reikalavimas atsakovui dėl įpareigojimo veikti pareiškėjos pageidaujamu būdu - išduodant nuosavybės dokumentus, atmestini.

Kadangi ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ir šiuo metu žemės plotas po pastatais priklauso valstybei, ginčijamuose aktuose pagrįstai nurodyta, kad ginčo žemės sklypo privatizavimo dokumentai turėtų būti rengiami pagal šiuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas. Taigi pareiškėjai, siekiančiai įgyti nuosavybės teises į ginčo sklypą, nėra užkirstas kelias įgyvendinti šias savo teises, pateikiant reikalingus dokumentus šiuo metu galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

Šiuo metu žemės sklypų pirkimo – pardavimo teisinius santykius detaliai reglamentuoja Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, kurio 2.6 punkte nustatyta, kad asmeniui, įgijusiam nuosavybės teisę į statinį ar įrenginį, esantį valstybinės žemės sklype, už kurį sumokėta teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis nesudaryta, sudarant tokią sutartį įskaitomos už žemės sklypą sumokėtos įmokos, jeigu kartu su nuosavybės teise į statinį ar įrenginį jų perleidėjas perleido ir teisę įskaityt i už žemės sklypą sumokėtas įmokas. Jeigu nuosavybės teisė į statinį ar įrenginį, esantį valstybinės žemės sklype, už kurį sumokėta teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis nesudaryta, įgyta iki 2010 m. vasario 1 d., sudarant tokią sutartį už žemės sklypą sumokėtos įmokos įskaitomos tuo atveju, jeigu teisę įskaityti sumokėtą sumą žemės sklypo pirkėjui notaro patvirtintu sutikimu perleidžia asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka sumokėjęs už valstybinės žemės sklypą, ar šio asmens įpėdinis, paveldėjęs sumokėtas įmokas, arba žemės sklypo pirkėjui statinį ar įrenginį perleidęs kitas asmuo, kuriam buvo duotas toks sutikimas. Nutarimo 12 punkte nustatyti dokumentai, kuriuos asmenys, pageidaujantys ir turintys teisę pirkti naudojamus žemės sklypus turi pateikti.

Nagrinėdamas pareiškėjos reikalavimą atlyginti 10.000 Lt turtinę žalą ir 100.000 Lt neturtinę žalą, kurią pareiškėja kildina iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos neteisėtų veiksmų, kuriais atsisakoma išduoti 0,225 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) nuosavybės dokumentus, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu pabrėždamas, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Teisėjų kolegija nustatė, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo sudarytas, o nesudarius tokio sandorio, atsakovas neturėjo galimybės išduoti pareiškėjai žemės nuosavybės dokumentų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovo neteisėtų veiksmų nagrinėjamos bylos kontekste nebuvo, todėl atsakovo civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

III. Pareiškėja R. M. (toliau – ir apeliantė) 2012 m. rugsėjo 20 d. apeliaciniu skundu (b. l. 87–91) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundo reikalavimus tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, kurias pareiškėja buvo nurodžiusi skunde pirmosios instancijos teismui. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė remiasi šiais argumentais:

1. Teismo išvada, jog S. M. žemės neprivatizavo, yra neteisinga ir nepagrįsta. Apeliantė teigia, kad S. M. pagal 1992 m. kovo 31 d. paduotą prašymą 1992 metais privatizavo naudojamą žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Ji sumokėjo visas Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus pareigūnų nurodytas pinigų sumas (1992 m. liepos 8 d. 74.80 rublių už sklypo permatavimą; 1992 m. liepos 23 d. 3119 rublių už žemės pirkimą pagal įkainojimo aktą; 300 rublių už dokumentų įforminimą), pateikė šios institucijos pareigūnams pinigų sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, tuo įsitikinę žemėtvarkos skyriaus pareigūnai sudarė su S. M. žemės – pirkimo pardavimo sutartį. Kadangi pirmosios instancijos teismas pripažino, jog šie veiksmai buvo atlikti, taip pat, pasak pareiškėjos, pripažino, kad valstybės pareigūnų valia nebuvo nukreipta būtent į ginčo žemės sklypo perleidimą, tuo teismas įrodė, kad valstybės pareigūnai apgavo S. M.. Ji negalėjo kontroliuoti pareigūnų veiksmų ir žinoti, ar jie tinkamai tvarko jos žemės privatizavimo dokumentus. Sudarydami su S. M. žemės pardavimo sutartį, pareigūnai perleido jai nuosavybės teises į jos nupirktą žemę. Atsakovai niekada neprašė pripažinti šią sutartį negaliojančia. Apeliantės teigimu, byloje esantis žemės pirkimo – pardavimo dokumentas yra ne sutarties projektas, o sutartis. Įregistruoti sutartį žemėtvarkos tarnyboje privalėjo ją sudarę pareigūnai.

2. Valstybės pareigūnai, sudarydami su S. M. notaro nepatvirtintą sutartį, piktnaudžiavo tarnyba. Jeigu sutartis turėjo būti patvirtinta notaro, valstybės pareigūnai neturėjo teisės sudaryti su S. M. notaro nepatvirtintą sutartį. Jeigu, kaip tvirtina teismas, miesto (rajono) valdybos pareigūnai nepriėmė reikiamo potvarkio dėl žemės pardavimo S. M., t.y. neatliko savo pareigų, dėl to negalėjo nukentėti nei S. M., nei jos turto paveldėtoja (apeliantė). Teismas nesiaiškino, ar tuo laiku, kai S. M. privatizavo žemę, būdavo priimami teismo nurodyti potvarkiai, kuriuos numatė įstatymas, ar S. M. atžvilgiu potvarkis buvo priimtas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovo teiginiai neva jis neturėjo dokumentų, patvirtinančių, jog S. M. sumokėjo už žemę, neatitinka tikrovės. Pareigūnų sudarytoje žemės pirkimo - pardavimo sutartyje nurodyta, kad pinigai sumokėti, įrašyti kvito ir sąskaitos numeriai. Apeliantės nuomone, pareigūnų įvykdytą nusikaltimą - pinigų iš S. M. paėmimą už žemės pardavimą nesiruošiant jai parduoti žemę, teismas panaudoja kaip įrodymą, kad S. M. neįgijo nuosavybės teisių į privatizuojamą žemę.Apeliantė akcentuoja, kad pareigūnai jai ir jos atstovei melavo (pirmiausia teigė, kad S. M. nesumokėjo pinigų už žemę; pareiškėjai suradus kvitus pradėjo tvirtinti, kad nebuvo sudaryta žemės pirkimo – pardavimo sutartis; paaiškėjus, kad sutartis sudaryta, pradėjo kaltinti S. M., kad sutartis nepatvirtinta notaro). Teismas į tai neatsižvelgė.

3. Valstybės pareigūnai privalėjo vykdyti teismo nurodytus teisės aktus: Žemės reformos įstatymą ir Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimą Nr. 89. Jeigu nusprendė netenkinti S. M. prašymo ir neleisti jai privatizuoti žemės sklypo, privalėjo priimti argumentuotą sprendimą ir apie tai pranešti S. M.. Tai nebuvo padaryta. Pirmosios instancijos teismas byloje neįvykdė teisingumo, o priimtu sprendimu pateisino pareigūnų savivalę.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktikoje yra suformuotas precedentas, jog parduodant valstybinę žemę, žemės pirkimo - pardavimo sandoris pripažįstamas galiojančiu ne tik nesant notaro patvirtintos žemės pirkimo - pardavimo sutarties, bet iš viso nesant rašytinės sutarties. LAT kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje Nr. 3K-3-245/2005 nustatyta, kad pirkėja 50 arų valstybinės žemės nupirko už 27 litus ir 63 centus, nes 1992 m. žemė buvo įkainota 2763 rubliais. Kadangi S. M. už 22,5 arų žemės 1992 m. sumokėjo 3119 rub., apeliantė teigia prašiusi leisti jai nupirkti S. M. žemę už 31 litą ir 19 centų. Teismas privalėjo vadovautis Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Nagrinėjamu atveju teismas sprendime nurodė, kad pareiškėja turi pirkti žemę pagal dabartinius įkainius, tačiau nenurodė įkainių. Apeliantės nuomone, byloje pagal jos pateiktą skundą atsakovas turi būti įpareigotas išduoti S. M. žemės nuosavybės dokumentus, kad pareiškėja galėtų paveldėti žemę. Apeliantės teigimu, S. M. sudarytas žemės pirkimo - pardavimo sandoris, patvirtintas pinigų už žemės pirkimą sumokėjimu ir žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymu, yra galiojantis, todėl šio sandorio sukurtos teisinės pasekmės yra privalomos.

5. S. M. žemę privatizavo ne civilinės teisės normų pagrindu, bet remiantis specialiais teisės aktais, reguliuojančiais Lietuvoje vykdomą žemės reformą todėl teismas nepagrįstai rėmėsi CK normomis.

6. Teismas nepagrįstai rėmėsi LAT civiline byla Nr. 3K-3-356/2007, nes ši byla visiškai kitokio pobūdžio, be to, ji ne administracinė, o civilinė. Taip pat nepagrįstai kaip precedentu rėmėsi LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. AS552- 456/2012, nes šia nutartimi LVAT sprendė tik tai, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

7. Teigdamas, kad pareiškėja pasirinko netinkamą savo galimai pažeistos teisės gynimo būdą, teismas nenurodė koks būdas yra tinkamas. Teismas rėmėsi 2012 m. sausio 19 d. Kauno apygardos teismo nutartimi kuria buvo atmestas pareiškėjos apeliacinis skundas dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė pareiškėjos prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t.y. rėmėsi įsiteisėjusia nutartimi ir sprendimu su kuriais pareiškėja nesutinka (pareiškėjos kasacinį skundą buvo atsisakyta priimti nagrinėti).

7. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė žinomai neteisingą sprendimą, kuriuo įteisino valstybės pareigūnų ne tik neteisėtus, bet nusikalstamus veiksmus, tuo pažeidė Konstitucijos 109, 23 straipsnius, 1991 m. Žemės reformos įstatymą, Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimą Nr.89.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba, kuri taip pat atstovauja atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 121-124) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti šie nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino tinkamai, materialinės teisės normas pritaikė teisingai.

2. Valstybinės žemės – pirkimo pardavimo sutartis yra žemės sandoris. Ar iš jo atsiranda civilinės teisės ir pareigos sprendžiama pagal tai, ar sutarties šalys atliko visus reikalingus veiksmus, nukreiptus civilinėms teisėms ir pareigoms sukurti, pakeiti ar panaikinti. Valstybę atstovaujanti dėl valstybinės žemės pardavimo institucija turi apibrėžti parduodamą valstybinės žemės sklypą kaip pardavimo sutarties objektą. 1992 m. liepos 8 d. buvo parengtas ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties projektas. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą dėl naudojamų žemės sklypų įsigijimo privatinėn nuosavybėn turėjo būti laikomasi Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintų Taisyklių 4.1-4.3, 6, 10, 11 punktuose nustatytų reikalavimų. Pareiškėja nepateikė teismui šiose teisės normose numatytų dokumentų: žemės sklypo plano, Kauno rajono valdybos potvarkio, leidžiančio įsigyti valstybinės žemės sklypą privatinėn nuosavybėn, bei notariškai patvirtintos žemė sklypo pirkimo – pardavimo sutarties. Šios aplinkybės ir nurodytų teisės aktų nuostatos paneigia pareiškėjos argumentus, esą S. M. privatizavo ginčo sklypą bei patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog žemės pirkimo procedūros buvo pradėtos, tačiau nebuvo įvykdyti visi ginčo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyti reikalavimai dėl žemės sklypo įsigijimo privačion nuosavybėn.

2. Apeliantė nepagrįstai remiasi LAT nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2005, kadangi skiriasi bylų faktinės aplinkybės.

3. Kadangi ginčo žemė sklypo pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, šio žemės sklypo privatizavimo dokumentai turi būti rengiami pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus (Žemės įstatymo 10 str. 5 d.3 p., 30 str.10 d., Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr.260 patvirtintų Taisyklių 2.6,12 p.). Apeliantė, paveldėdama S. M. pastatus, turi teisę pirkti namų valdos žemės sklypą už šį sklypą sumokant kainą, kuri bus apskaičiuota pagal pirkimo metu galiojančius teisės aktus, arba teisės aktų nustatyta tvarka galės būti įskaitytos pareiškėjos skunde nurodytos įmokos už žemę, jei pareiškėja pateiks įmokas patvirtinančio mokėjimo kvito su banko žyma originalą arba notaro patvirtintą kopiją.

4. Kauno apygardos administracinis teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymus dėl žalos atlyginimo, kadangi pareiškėja neįrodė pagrindinės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygos – nacionalinės žsmės tarnybos (darbuotojų) netesėtų veiksmų.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas remdamasis Žemės reformos įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, 17 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 4,6–10 punktais, konstatavo, jog pareiškėjos pirmosios instancijos teismui pateiktas dokumentas, kurio antraštinėje dalyje nurodyta „Žemės pirkimo – pardavimo sutartis“ (b.l.51), vertinant šį dokumentą jo turinio, bylos proceso šalių pateiktų į bylą visų įrodymų (analogiškas dokumentas yra NŽT pateiktoje byloje dėl žemės pirkimo) ir nustatytų aplinkybių bei Taisyklių reikalavimų kontekste, nepaisant to, kad šio dokumento antraštinėje dalyje (ar kitoje vietoje) nėra žymos „projektas“, laikytinas patvirtinančiu tik tą faktą, kad buvo išpildyti Taisyklių 8 punkto reikalavimai, t.y. kad žemėtvarkos tarnyba pateikė S. M. žemės pirkimo – pardavimo sutarties projektą susipažinti ir pretendentė pirkti žemę pasirašė šį dokumentą, tokiu būdu patvirtindama, kad sutinka su sutarties sąlygomis. Kad šis dokumentas yra Taisyklių 8 punkte numatytas žemės pirkimo – pardavimo sutarties projektas, liudija ir bendras šio dokumento turinys.

Pabrėžė, jog pagal Taisyklių 10 punktą pirkėjas iki sutarties pasirašymo dienos turi sumokėti mokėjimo pranešime nurodytą sklypo kainą. Į dokumentą, kuriame nurodyta, kad jis surašytas 1992 m. liepos 8 d., įrašyti duomenys apie faktus, kurie 1992 m. liepos 8 d. dar nebuvo įvykę, t. y. kad pirkėja 1992 m. liepos 23 d. sumokėjo grynais pinigais 3119 Lt į banko sąskaitą (nurodyti sąskaitos ir kvito numeriai). Šis įrašas, kartu atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja minėto kvito originalą rado tarp testatorės S. M. dokumentų ir pateikė pirmosios instancijos teismui, vertintinas kaip įrodymas, kad S. M. po to, kai 1992 m. liepos 23 d. sumokėjo pinigus už pretenduojamą pirkti žemę, buvo pateikusi žemėtvarkos skyriui šį kvitą ir jo duomenys buvo įrašyti į 1992 m. liepos 8 d. sutarties projektą. Nurodė, jog aplinkybę, kad aptariamas dokumentas yra tik sutarties projektas patvirtina ir tai, kad jis neatitinka Taisyklių 10 punkto imperatyvaus reikalavimo, kuriame buvo nurodyta, jog žemės pirkimo – pardavimo sutartis tvirtinama notariškai ir per mėnesį turi būti pirkėjo įregistruota miesto (rajono) žemėtvarkos tarnyboje. Be to, dokumente neužpildytos atitinkamos eilutės, kurios turi būti užpildomos sudarant sutartį, o joms užpildyti pagal Taisyklėse numatytų procedūrų eiliškumą, duomenys surenkami po to, kai sudaromas sutarties projektas.

Nurodė, jog apeliantės argumentai, kad S. M. 1992 m. sumokėjo atitinkamas pinigų sumas už valstybinės žemės sklypo pirkimą, sklypo matavimus ir dokumentų įforminimą yra teisingi ir juos patvirtina pateikti į bylą įrodymai, tačiau pabrėžė, kad vien šie faktai dėl pirmiau aptartų priežasčių nėra pagrindas sutikti su apeliante, jog su S. M. buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis. Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymų visumą, priėjo prie pagrįstos išvados, kad ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, o buvo parengtas šio sklypo pirkimo – pardavimo sutarties projektas.

Pabrėžė, kad Nacionalinės žemės tarnybos pateiktoje byloje dėl žemės pirkimo, kuri buvo pradėta pagal S. M. 1992 m. paduotą prašymą parduoti jai 0,225 ha žemės sklypą, kurį užima privati valda (duomenys neskelbtini), be 1992 metų dokumentų, kurie, kaip jau buvo minėta, patvirtina, jog žemės pirkimo – pardavimo procedūra buvo pradėta, tačiau sutartis nebuvo sudaryta, iki 2010 metų spalio 11 d. (R. M. prašymo išduoti dokumentus apie S. M. turėtą turtą Muniškių gyvenvietėje, Kauno rajone), nėra jokių susirašinėjimo tarp pretendentės pirkti žemę ir žemėtvarkos tarnybos, ar kitokio turinio dokumentų. Pareiškėja taip pat nepateikė į bylą įrodymų, kurie patvirtintų, kad S. M. nuo 1992 m. iki 2009 m. (mirties) pati ar per savo atstovus ėmėsi kokių nors teisės aktų numatytų veiksmų, kad remiantis jos turimu žemės pirkimo – pardavimo sutarties projektu būtų sudaryta žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, o valstybės institucijos būtų atsisakę tai padaryti. Akcentavo, jog byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad žemės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo procedūra nebuvo užbaigta dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Nurodė, jog pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai iš esmės pagrįsti subjektyvia nuomone dėl 1992 metų dokumentų ir aplinkybių, susijusių su S. M. pareiškimu parduoti jai žemės sklypą, vertinimo.

V. Pareiškėja pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (b. l. 176–177, 194–197), kuriame prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-1102-406/2012 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.

Teigia, kad teismas neįvertino to, jog valstybės pareigūnai tyčia pažeidė žemės sklypo privatizavimo tvarką, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, tyčia nesurašė reikiamo potvarkio bei nesudarė notaro patvirtintos sutarties.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos močiutė nebaigė įforminti sutarties, kad ji turėjo teisę, remdamasi CK 1.93 straipsnio 4 dalimi kreiptis į teismą ir reikalauti pripažinti su ja sudarytą žemės pirkimo – pardavimo sutartį galiojančia.

Mano, kad teismas neturėjo teisės taikyti CK 1.63 ir 1.93 straipsnio, kadangi žemė buvo privatizuojama laikantis žemės privatizavimo tvarkos reikalavimų, o ne pareigūnų laisva valia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Proceso atnaujinimas - atitinkama administracinio proceso stadija, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. pvz. 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą yra konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; ir antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (žr. pvz. 2008 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008).

Šiuo atveju pareiškėja procesą atnaujinti prašo administracinėje byloje Nr. I-1102-406/2012, ši byla yra užbaigta priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-333/2013, taigi proceso atnaujinimo klausimas spręstinas šioje administracinėje byloje.

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Pareiškėja procesą atnaujinti prašo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punkto pagrindais: jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Šiuo atveju ABTĮ nustatyti terminai skaičiuotini nuo galutinės teismo nutarties paskelbimo dienos. Procesas administracinėje byloje užbaigtas 2013 m. kovo 4 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, pareiškėja prašymą padavė nepraleidusi ABTĮ nustatytų terminų.

Pareiškėja prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Pareiškėja teigia, kad Kauno apygardos administracinis teismas nepagrįstai pritaikė CK 1.63 straipsnį ir CK 1.93 straipsnį.

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011).

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatų prasme proceso atnaujinimo pagrindu gali būti pripažįstamas tik akivaizdus esminis materialinių teisės normų pažeidimas, t. y. toks pažeidimas, kurį akivaizdžiai patvirtina kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikiami įrodymai ar prašyme dėstomi motyvai bei argumentai (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2010 m. liepos 16 d. Nr. P662-143/2010, 2012 m. sausio 27 d. Nr. P602–71/2012, 2012 m. rugsėjo 7 d. Nr.P438-206/2012 ir kt.)

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nenurodė argumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, kad toks pažeidimas, jeigu jis buvo padarytas, galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl procesą atnaujinti šiuo pagrindu atsisakytina.

Pareiškėja taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu ir teigia, kad tokiais teismo sprendimais negali būti formuojama vieninga teismų praktika.

Pažymėtina, jog pareiškėja, prašydama atnaujinti procesą minėtu pagrindu, turi tai pagrįsti, o vien tik abstraktus ar sąlyginis prašymas nėra pakankamas pagrindas procesui atnaujinti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, jog minėtoje byloje nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme, atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) taip pat negalima.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas baigtinis 12 pagrindų, iš kurių bent vienam esant galimas proceso atnaujinimas, sąrašas. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, nes kitaip susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (žr. pvz. 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–177/2010, 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–134/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63–44/2012).

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą matyti, kad ji iš dalies nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių (įrodymų) vertinimu ir teismo padarytomis išvadomis. ABTĮ 153 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenumato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Taigi, pareiškėjos argumentai, susiję su atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu, nesuteikia pagrindo atnaujinti procesą. Pareiškėja taip pat pateikia subjektyvaus pobūdžio samprotavimus susijusius su teismo sprendimu, tokio pobūdžio argumentai taip pat nesuteikia pagrindo atnaujinti procesą.

Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjos R. M. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Proceso administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. M. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė