N-261-1092-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla N261-1092/2012

Teisminio proceso Nr. 4-62-3-00325-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija 48.1; 48.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal G. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. nutarties G. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Centro policijos komisariato (toliau – Institucija) 2010 m. balandžio 14 d. nutarimu G. P. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 174 straipsnį ir 183 straipsnio 1 dalį skirta subendrinta 200 Lt bauda už tai, kad 2010 m. balandžio 3 d., apie 12 val., Kauno autobusų stotyje jis garsiai šaukė „Vilnius, Vilnius“, „kam į Vilnių“ ir priėjusį apsaugos darbuotoją iškeikė necenzūriniais žodžiais, girdint aplinkiniams.

Nesutikdamas su Institucijos 2010 m. balandžio 14 d. nutarimu, G. P. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas jį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu G. P. skundą tenkino – panaikino Institucijos 2010 m. balandžio 14 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė.

Apeliaciniu skundu Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutarimą ir grąžinti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 9 d. nutartimi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą patenkino – panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Teismas padarė išvadą, kad G. P. administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta nepagrįstai, pirmosios instancijos teismui visapusiškai neištyrus ir neįvertinus visų svarbių bylai įrodymų, taip pažeidžiant ATPK 248, 257, 284 straipsnių nuostatas, todėl Kauno apygardos administracinio teismo nutarimas naikinamas, bylą grąžinant šiam teismui nagrinėti iš naujo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 9 d. G. P. skundo netenkino, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Centro policijos komisariato 2010 m. balandžio 14 d. nutarimą Nr. 22N-128053-10, kuriuo G. P. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnyje, 183 straipsnio 1 dalyje padarymą skirta nuobauda – 200 Lt bauda, paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad A. V. 2010 m. balandžio 3 d. (apie 11 val. 30 min.) dirbo apsaugos darbuotoju UAB „Dorsimus“ Kauno autobusų stotyje ir išgirdo kažką garsiai šaukiant: „Vilnius, Vilnius“. Jam priėjus prie gatvės (Vytauto pr.), jis pamatė kitoje gatvės pusėje G. P., kuris ir toliau vaikščiodamas šaligatviu garsiai šaukė: „Vilnius, Vilnius“. Apie G. P. veiksmus informavo apsaugos bendrovės direktoriaus pavaduotoją A. G. (A. G.), kuris nurodė perspėti G. P. dėl neteisėtų veiksmų. A. V. perėjo per gatvę (Vytauto pr.), priėjo prie G. P. (vaizdo kamera tos vietos, kur stovėjo G. P., nefilmavo) ir paprašė nutraukti neteisėtus veiksmus, t. y. nustoti neteisėtai kviesti keleivius ir garsiai šūkauti viešoje vietoje. G. P. garsiai apšaukė A. V. ir plūdo jį necenzūriniais žodžiais, kuriuos, būdamas kitoje Vytauto pr. pusėje, girdėjo ir A. G.. Tuomet A. V. grįžo į autobusų stotį. Kadangi G. P. nenutraukė savo neteisėtų veiksmų, A. V. su A. G. požemine perėja perėjo į kitą Vytauto pr. pusę, tik jau toje vietoje, kuri yra filmuojama vaizdo kameromis. G. P. pamačius, kad du apsaugos darbuotojai eina jo link, jis atsisėdo į automobilį Renaul Espace (pareiškėjas pripažino, jog tai jo automobilis). Po šio veiksmo A. V. iškvietė policiją.

Teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiojo A. V. ir liudytojo A. G. parodymai visiškai neprieštarauja administracinėje byloje esančiai vaizdo medžiagai, kurioje gerai matyti, kad G. P. 12 val. šaligatviu nueina geležinkelio stoties link, tai yra į kairę pusę, kur vaizdo kamera nefiksuoja vaizdo. Jis galėjo pamatyti, kad link jo iš autobusų stoties ateina apsaugos darbuotojas A. V., todėl ir galimai nuėjo toliau nuo tos vietos, kur kvietė keleivius. Kaip tik toje vietoje, kur vaizdo kamera nefilmuoja, G. P. iš išplūdo A. V.. Po konflikto 12 val. 01 min. 40 sek. G. P. grįžo prie savo automobilio ir į jį atsisėdo, nors prieš tai intensyviai daugiau nei 40 minučių vaikščiojo šaligatviu, ir įjungė taksometrą. Po konflikto praėjus kelioms minutėms (12 val. 05 min.) iš filmuotos medžiagos matyti, kad iš požeminės perėjos išėjo A. G. ir A. V., kurie praėję pro automobilyje sėdintį G. P., nueina geležinkelio stoties link. Jie, eidami požemine perėja, negalėjo matyti, kad G. P. atsisėdo į automobilį, todėl nuėjo link tos vietos, kur įvyko konfliktas. 12 val. 06 min. (po minutės) įraše matyti, kad A. G. ir A. V. grįžta prie stovinčio automobilio Renaul Espace, į kurį prieš kelias minutes atsisėdo G. P.. A. G. automobilį galimai fotografuoja, o A. V. skambina telefonu. Teismas pažymėjo, kad be jokios priežasties G. P., prieš tai vaikščiojęs šaligatviu daugiau kaip 40 min., nebūtų atsisėdęs į automobilį, o du apsaugos darbuotojai nebūtų prie jo priėję ir fotografavę bei telefonu kvietę policiją.

Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu G. P. paaiškinimai dėl pažeidimo aplinkybių yra nenuoseklūs ir prieštaringi, nes jis pirmiausia aiškino, jog 2010 m. balandžio 3 d. prie Vytauto pr. 21A namo atvyko kaip taksi vairuotojas su keleiviu, bet iš pateikto įrašo matyti, kad G. P. automobiliu atvyko vienas. Vėliau jis nurodė, jog keleivį jis atvežė prie Vytauto prospekte esančio viešbučio „Magnus“, o į pažeidimo vietą jis atvažiavo laukti iki keleivis sugrįš apmokėti kelionę, tačiau vaizdo medžiagose nėra duomenų apie pinigų perdavimo faktą. G. P. 2010 m. balandžio 7 d. savo paaiškinime nurodė, kad jokio teisės pažeidimo nepadarė, kadangi 2010 m. balandžio 3 d. visą laiką sėdėjo savo automobilyje, bet iš pateikto vaizdo įrašo gerai matyti, kad G. P. išlipęs iš automobilio vaikščiojo Vytauto pr. šaligatviu priešais autobusų stotį nuo 11 val. 24 min. iki 12 val. 01 min. Taip pat UAB „KAUTRA“ vaizdo įraše 11 val. 40 min. matyti, kad į automobilį Renaul Espace pareiškėjas palydi vieną asmenį, ir kai šis įsėda į automobilį, pareiškėjas lieka ant šaligatvio. 11 val. 59 min. iš automobilio Renaul Espace asmuo išlipa ir prieina prie pareiškėjo, o vėliau nueina į požeminę perėją. Kas šis asmuo ir kokios minėtų veiksmų aplinkybės pareiškėjas paaiškinti negalėjo (b. l. 106). Teismas padarė išvadą, kad šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas į pažeidimo vietą atvyko kviesti keleivius vykti į Vilnių (garsiai šaukė Vilnius, Vilnius), o ne Kauno mieste, kaip kad aiškino pareiškėjas, nes nepaaiškino kodėl nevežė vieno keleivio (b.l.101-109). Pareiškėjas G. P. administracinio tyrimo metu parašė prašymą apklausti įvykio liudytojais J. Z. ir R. S., tačiau šie asmenys bylos duomenimis taip pat užsiima neteisėtu keleivių pervežimu, todėl jų parodymai negali būti objektyvus, o kitų nešališkų liudytojų pareiškėjas nenurodė.

Taigi nors vaizdo įrašuose ir nėra matyti bei girdėti, kaip G. P. Kauno autobusų stotyje, Vytauto pr. 24, Kaune, garsiai šaukė miestų pavadinimus, o priėjus apsaugos darbuotojui A. V. vartojo necenzūrinius žodžius, girdint aplinkiniams įžeidinėjo įvairiais žodžiais, tačiau jie patvirtina apsaugos darbuotojų nurodytą įvykių seką, t. y. kad pareigūnui priėjus prie G. P. įspėti jį dėl neteisėtų veiksmų, jis jį išplūdo, vėliau nuėjo į savo automobilį ir atsisėdo, o atėję du apsaugos darbuotojai, kurie ketino jį sulaikyti, jo stovinčio neberado, todėl nuėjo prie automobilio, į kurį atsisėdo G. P..

Teismas padarė išvadą, kad aptarti duomenys sudaro nuoseklią įrodymų visumą, patvirtinančią ATPK 174 straipsnyje ir ATPK 183 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų sudėtį G. P. veikoje bei jo kaltę dėl šių pažeidimų padarymo.

Teismas pažymėjo, kad ATPK 33 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad jeigu asmuo padarė kelis administracinius teisės pažeidimus, kurių bylas kartu nagrinėja tas pats organas (pareigūnas), galutinai šiam asmeniui skiriama nuobauda parenkama sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytųjų administracinių teisės pažeidimų, ribose. Atsižvelgiant į minėtą nuostatą, vadovaujantis proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principais, taip pat įvertinus tai, jog ATPK 174 straipsnyje numatytas pažeidimas laikytinas sunkesniu nei ATPK 183 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pažeidimas, teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad G. P. veika nebuvo papildomai kvalifikuota pagal ATPK 174 straipsnį, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutarimą.

Teismas konstatavo, kad G. P. veika pagal ATPK 174 straipsnį ir ATPK 183 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai, todėl nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui skirta nuobauda nėra per griežta, ji atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus.

III. Apeliaciniu skundu G. P. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Apeliaciniame skunde G. P. nurodė, kad jam surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole formuojamas kaltinimas, tačiau nepateikiami jokie įrodymai, iš kurių būtų galima padaryti išvadą, jog įvykdė inkriminuojamą pažeidimą. Nei protokole, nei nutarime nėra identifikuota, kokį konkrečiai asmenį G. P. įžeidinėjo ir kokie aplinkiniai tai girdėjo, nors ATPK 260 straipsnyje imperatyviai nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo protokole privalo būti nurodyta informacija apie liudytojus ir nukentėjusiuosius.

Nei Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, nei pirmosios instancijos teismas neapklausė G. P. nurodytų liudytojų. Teismas pažeidė teisės principą, jog jokie įrodymai teismui neturi išankstinės galios, Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį ir savo sprendimus grindė tik prielaidomis, o ne konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis.

G. P. atžvilgiu buvo surašytas ne vienas, o savo turiniu besiskiriantys trys protokolai, skirtingomis datomis, tačiau visi protokolai susiję vienu įvykiu.

G. P. jokio triukšmo nekėlė, todėl administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 183 straipsnio 1 dalį patrauktas nepagrįstai.

Viešosios rimties trikdymo pažeidimo įrodymas galimas tiek remiantis liudytojų parodymais, tiek garso lygio matavimo prietaiso rodmenimis. Šauksmai, švilpimas, garsus dainavimas ar grojimas ir pan., nors ir atliekami viešose vietose, administracinę atsakomybe užtraukia tik tuomet, jeigu jie trikdo viešąją rimti. Sprendimas patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn už viešosios tvarkos trikdymą turi būti priimamas tik visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus ir įvertinus visas svarbias faktines aplinkybes, kurios, be kitų įrodinėjimo priemonių gali būti įrodomos ir garso matavimo lygio rodmenimis, ir nustačius, jog asmuo ATPK 183 straipsnyje nustatytais veiksmais trikdė viešąją rimtį (LVAT 2001 m. balandžio 17 d., Nr. 57 Biuletenis Nr. 1, p. 336).

Nagrinėjamu atveju nutarimą surašęs subjektas nevertino ir netyrė jokių faktinių aplinkybių, nepateikė ir nenurodė jokių įrodinėjimo priemonių, kuriomis remiantis priimtas sprendimas. Iš filmuotos medžiagos bei joje nurodyto laiko, matoma, jog G. P. buvo transporto priemonėje, nevartojo jokių necenzūrinių veiksmų.

Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą nebuvo įrodinėjamas būtinas elementas šio pobūdžio bylose – viešosios rimties trikdymas.

Nei administracinio teisės pažeidimo protokole, nei nutarime nėra nurodyta, kokia konkrečiai forma pasireiškė inkriminuojamas ATPK 174 straipsnyje numatytas pažeidimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. G. P. administracinėn atsakomybėn patrauktas dėl pažeidimų, numatytų ATPK 183 straipsnio 2 dalyje ir ATPK 174 straipsnyje.

ATPK 183 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šauksmai, švilpimas, garsus dainavimas arba grojimas muzikos instrumentais bei kitokiais garsiniais aparatais ar kiti panašūs veiksmai gatvėse, aikštėse, parkuose, paplūdimiuose, viešajame transporte bei kitose viešosiose vietose, o vakaro ir nakties metu – ir gyvenamosiose patalpose, įmonėse, įstaigose ar organizacijose, jeigu tai trikdo viešąją rimtį, – užtraukia įspėjimą arba baudą piliečiams arba pareigūnams iki trijų šimtų litų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šio straipsnio dispoziciją, yra nurodęs, jog šauksmai, švilpimas, garsus dainavimas ar grojimas ir pan., nors ir atliekami viešose vietose, administracinę atsakomybę užtraukia tik tuomet, jeigu jie trikdo viešąją rimtį. Sprendimas patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn už viešosios tvarkos trikdymą turi būti priimamas tik visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus ir įvertinus visas svarbias faktines aplinkybes, kurios, be kitų įrodinėjimo priemonių, gali būti įrodomos ir garso matavimo lygio rodmenimis, ir nustačius, jog asmuo ATPK 183 straipsnyje nustatytais veiksmais trikdė viešąją rimtį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. balandžio 17 d. konsultacija Nr. 57; Administracinių teismų praktika Nr. 1, p. 336, nutartys administracinėse bylose Nr. N575-109/2008, Nr. N822-3027/2009). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. P. kaltė dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 183 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta. Apelianto veiksmai byloje nepagrįstai įvertinti kaip viešosios rimties trikdymas. Vien tai, kad G. P. viešoje vietoje šaukė Vilniaus miesto pavadinimą, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad jo veika trikdė viešąją rimtį. Pažymėtina, kad iš pareigūnų tarnybinių pranešimų (b. l. 20, 21, 23), apsaugos darbuotojo A. V. pareiškimas (b.l. 17, 18), A. G. paaiškinimas (b.l. 19), Kauno miesto savivaldybės administracijos rašto (b.l. 24), UAB „Kautra“ raštų (b. l. 26-29), liudytojais apklaustų A. G. parodymų teismo posėdyje (b. l. 66) matyti, kad asmenį buvo siekiama patraukti atsakomybėn už galimai daromus kitus pažeidimus, tačiau kaltinimas protokole dėl jų nesuformuluotas.

Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N9-990/2006).

Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nutartis ir Institucijos nutarimas dalyje, kuria G. P. patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl ATPK 183 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo, naikintini ir byla G. P. atžvilgiu pradėta pagal ATPK 183 straipsnio 1 dalį, nutrauktina, nesant jo veikoje administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 183 straipsnyje, sudėties (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.).

G. P. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas ir dėl ATPK 174 straipsnyje numatyto pažeidimo padarymo.

ATPK 174 straipsnis numato, kad nedidelis chuliganizmas, tai yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš ATPK 174 straipsnyje įtvirtintos teisės normos turinio matyti, jog esminis joje apibrėžto pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad šis pažeidimas privalo būti atliktas viešosiose vietose ir juo turi būti pažeidžiama viešoji tvarka bei žmonių rimtis. Atitinkamai nedideliu chuliganizmu gali būti laikomos tik veikos, turinčios viešą pobūdį, tuo tarpu įvairūs privataus pobūdžio asmenų tarpusavio konfliktai (įvykę ne viešosiose vietose, nepažeidžiant viešosios tvarkos ir kitų, pašalinių bei konflikte nedalyvaujančių žmonių rimties) negali būti kvalifikuojami pagal ATPK 174 straipsnio nuostatas. Kita vertus, iš ATPK 174 straipsnyje įtvirtintos teisės normos turinio taip pat matyti, kad joje apibrėžto pažeidimo motyvas ir tikslas nėra pagrindiniai šio pažeidimo sudėties požymiai (jie nėra minimi bei atskirai aprašyti ATPK 174 straipsnio dispozicijoje) (žr. nutartį byloje Nr. N438-59/2011).

Pastebėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tarp asmenų esant konfliktui dėl atitinkamų asmeninių santykių, veikos teisinį įvertinimą kaip smulkų chuliganizmą lemia asmens pasirinkta tokių santykių aiškinimosi vieta bei nepriimtinas visuomenei tokių santykių aiškinimosi būdas, kuriais asmuo netiesiogiai parodo savo nepagarbą visuomenei (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. N16-73/2006, N1-1280/2007, N62-2800/2010 ir kt.).

Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo apeliaciniame skunde neigia padaręs minėtą pažeidimą, argumentuodamas tuo, kad jis nieko neįžeidė, viešosios tvarkos ir žmonių rimties.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. P. padarė ATPK 174 straipsnyje numatytą pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apelianto kaltę patvirtina apsaugos darbuotojo A. V. 2010 m. balandžio 7 d. pareiškimas (b.l. 17), A. G. paaiškinimas, A. G. parodymai teismo posėdžio metu, patvirtinantys, kad A. V. įspėjus G. P. dėl neteisėtos veikos, G. P. apšaukė A. V. necenzūriniais žodžiais, girdint kitiems šaligatviu einantiems žmonėms. Apelianto elgesys, viešoje vietoje necenzūrinių žodžių vartojimas kito asmens atžvilgiu, yra netoleruotinas. Akivaizdu, jog šitaip asmuo elgėsi suvokdamas savo veiksmų esmę, todėl nėra pagrindo teigti, jog jo veiksmuose nėra kaltės. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens iškelta versija, jog jis savo veiksmais viešosios tvarkos netrikdė, prieštarauja nesuinteresuotais pripažintų liudytojų parodymams, todėl atmestina kaip nepagrįsta ir vertintina kaip mėginimas išvengti administracinės atsakomybės.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad G. P. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 174 straipsnį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal ATPK 33 straipsnį kai vienas asmuo padaro du arba daugiau administracinių teisės pažeidimų, administracinė nuobauda skiriama už kiekvieną teisės pažeidimą atskirai. Jeigu asmuo padarė kelis administracinius teisės pažeidimus, kurių bylas kartu nagrinėja tas pats organas (pareigūnas), galutinai šiam asmeniui skiriama nuobauda parenkama sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytųjų administracinių teisės pažeidimų, ribose. Šiuo atveju prie pagrindinės nuobaudos gali būti prijungiama viena iš papildomųjų nuobaudų, kurias numato straipsniai dėl atsakomybės už bet kurį padarytą teisės pažeidimą.

Nagrinėjamu atveju iš nutarimo matyti, kad G. P. buvo pripažintas kaltu padarius ATPK 183 straipsnio 1 dalyje ir 174 straipsnyje numatytus pažeidimus, pagal ATPK 183 straipsnio 1 dalį jam paskirta 200 Lt bauda, ir vadovaujantis ATPK 33 straipsniu subendrinus nuobaudas paskirta galutinė 200 Lt bauda. Tačiau skundžiamu nutarimu G. P. nebuvo paskirta atskirai administracinė nuobauda pagal ATPK 174 straipsnį.

Kaip jau buvo minėta, byloje įrodyta, kad G. P. padarė ATPK 174 straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog administracinės atsakomybės senaties institutas ATPK nėra išsamiai apibrėžtas, tačiau niekam negali būti taikoma poveikio priemonė už administracinį teisės pažeidimą kitaip nei įstatymų numatytais pagrindais ir tvarka (ATPK 7 str.). Siekiant paisyti šios nuostatos, administracinių teismų praktikoje vertinama, kad taikant administracinės atsakomybės senatį, turi būti vadovaujamasi ATPK 35 straipsniu ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalyje 1 punkto a papunktyje apibrėžtu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminu, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N17-240/2006, 2008 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-1434/2008, 2010 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N62-1300/2010 ir kt.). Minėtame Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje (redakcija, galiojusi pažeidimo užfiksavimo metu) buvo numatyta, jog asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję dveji metai, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas. Be to, šiuo metu galiojančioje ATPK 35 straipsnio 4 dalies redakcijoje įtvirtinta nuostata, kad šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytais atvejais administracinė nuobauda negali būti skiriama, jeigu nuo administracinio teisės pažeidimo padarymo dienos praėjo daugiau kaip dveji metai.

Nagrinėjamu atveju G. P. kaltinimas formuluojamas už 2010 m. balandžio 3 d. padarytą ATPK 174 straipsnyje numatytą pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog minėtas dvejų metų bendrasis administracinės atsakomybės taikymo senaties terminas jau yra suėjęs, todėl teismas neturi galimybės G. P. paskirti administracinės nuobaudos.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir tuo, kad byloje nėra jokių aplinkybių, dėl kurių Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalyje 1 punkto a papunktyje numatytas senaties terminas būtų sustojęs (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95 str. 3 ir 4 d.), teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pagal ATPK 174 straipsnį negalima, suėjus patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminui (ATPK 250 str. 7 p.), todėl administracinio teisės pažeidimo bylos teisena G. P. atžvilgiu dėl ATPK 174 straipsnyje numatyto pažeidimo padarymo taip pat nutrauktina. Nustačius nutarimo naikinimo pagrindą, kiti apeliacinio skundo argumentai nevertintini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

G. P. apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d., Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Centro policijos komisariato 2010 m. balandžio 14 d. nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą G. P. atžvilgiu nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Stasys Gagys Virgilijus Valančius