2015-11-16 Nr. AB-22050-3-61-3-00443-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2163-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00443-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), 300 000 Eur žalos atlyginimą.

Skunde (b. l. 1–4) nurodė, kad 1997 metais buvo pristatytas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, paskirtas buvo į 26 būrį, kuris, vėliau paaiškėjo, buvo „žemiausios kastos“ nuteistųjų būrys. Jo niekas neklausė, ar jis nori eiti į tą būrį. Visą laiką buvo etapuojamas košmariškomis, žeminančiomis sąlygomis, nes buvo ne toje „kastoje“. Jis buvo ne kartą laikomas kaip suimtas ir kaip nuteistasis laisvės atėmimo įstaigose. Visu šiuo metu patyrė neigiamus išgyvenimus, buvo žeminamas, laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Dėl priklausymo „žemesniajai kastai“, buvo laikomas prasčiausios būklės kamerose. Nagrinėjant baudžiamąsias bylas, kuriose buvo kaltinamas, ilgą laiką buvo laikomas suimtas, procesas buvo vilkinamas ir šis suėmimo laikas nebuvo įskaitytas į paskirtą bausmę. Šiuo metu yra laikomas Alytaus pataisos namuose, kuriuose jam vengiama tinkamai suteikti reikalingas sveikatos priežiūros paslaugas. Dėl to, kas nutiko Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, neigiamos pasekmės reiškėsi ir būnant laisvėje. Dėl šių aplinkybių patyrė neturtinę žalą, už kurią yra atsakinga valstybė ir ją atstovaujanti Teisingumo ministerija.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepimu į skundą (b. l. 16–19) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas skunde abstrakčiai dėsto savo nuomonę dėl patirtų sunkumų įkalinimo įstaigoje, remiasi tik asmeniniais samprotavimais, nuoskaudomis. Skunde konkrečiai nenurodė kokie Teisingumo ministerijos veiksmai (neveikimas) yra neteisėti, dėl kurių pareiškėjui atsirado menama žala, nepateikė skundą pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjas skundu nepagrindė valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų – valstybės institucijų pareigūnų (darbuotojų) neteisėtų veiksmų, patirtos žalos bei priežastinio ryšio. Pagal Lietuvos teismų praktiką ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, nesant vienos iš šių sąlygų žalos atlyginimas nepriteisiamas. Pažymėjo, kad net, jeigu ir būtų nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, pareiškėjo nurodomas žalos dydis – 300 000 eurų aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, nėra adekvatus galimai padarytiems pažeidimams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 24 d. sprendimu (b. l. 36–39) pareiškėjo R. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio taikymo teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Teismas atsižvelgė į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnį, vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją). Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšį.

Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas) byloje nustatinėjamas pirmiausia. Sprendžiant dėl valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme) kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymėjo, kad skundu pareiškėjas inter alia reiškė nusiskundimus dėl to, kad jam į bausmę nebuvo įskaitytas suėmimo laikas. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsniu. Atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, taikymas reglamentuojamas Civilinio kodekso 6.272 straipsnyje ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teismuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-7-183/2006; 2010 m. gegužės mėn. 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; kt.). Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija neturi valdingų įgaliojimų sprendžiant klausimą dėl suėmimo laiko įskaitymo į bausmę, todėl nėra atsakinga už žalą, kuri galėjo būti patirta netinkamai išsprendus šį klausimą. Suėmimo laiko įskaitymo į bausmę bei kitus su bausmės skyrimu, apskaičiavimu susijusius klausimus sprendžia bendrosios kompetencijos teismai, administraciniams teismams nėra priskirta spręsti šių klausimų bei dėl jų patirtos žalos atlyginimo klausimo.

Skundo reikalavimus pareiškėjas taip pat grindė nurodydamas, kad jam buvo netinkamai teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos Alytaus pataisos namuose. Šie reikalavimai susiję tik su žalos, padarytos pareiškėjui, kaip pacientui, netinkamu sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, atlyginimo santykiais. Šie santykiai yra civiliniai teisiniai santykiai, todėl, pagal Civilinio proceso kodekso 22 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnį, ginčas dėl žalos, kurią pareiškėjas nurodo patyręs dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartis byloje Nr. T-110-2013). Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-773/2013, 2014 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-338/2014). Teisingumo ministerija nėra atsakinga dėl žalos, kurią pareiškėjas nurodo patyręs Alytaus pataisos namuose teikiant ar netinkamai sveikatos priežiūros paslaugas, ginčas dėl šios žalos nagrinėtinas vadovaujantis minėtomis CK nuostatomis.

Taip pat pareiškėjas skunde nurodė, kad kalinimo metu dėl priklausymo „žemesniajai kastai“ patyrė neigiamus išgyvenimus, buvo žeminamas, laikomas nežmoniškomis sąlygomis, prasčiausios būklės kamerose, dėl šių aplinkybių patyrė neturtinę žalą. Pagal suformuotą teismų praktiką, už netinkamas laisvės atėmimo, suėmimo sąlygas atsakinga institucija yra laikoma atitinkama laisvės atėmimo ir suėmimo vykdymo įstaiga. Sprendžiamoje byloje nenustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjo paaiškinimai buvo abstraktūs, nusiskundimai dėl dvasinių išgyvenimų rišliai nesusieti su konkrečiais neteisėtais pareigūnų veiksmais, skunde detaliai nenurodo kur ir kada buvo laikomas suimtas ar nuteistas. Teismas pasisako, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių atsakovo veiksmų (neveikimo) neteisėtumą bei dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) patirtą žalą. Nenustačius šių atsakomybės sąlygų, atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima. Manydamas, kad jo teisės buvo pažeistos dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nesilaikant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo ar pažeidžiant kitus teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas turi teisę siekti žalos atlyginimo, kreipdamasis į teismą su skundu Lietuvos valstybei, atstovaujamai atitinkamos laisvės atėmimo ir suėmimo vykdymo įstaigos.

Pažymėjo, kad Kauno apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. I-1797-554/2015 pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat pagal pareiškėjo skundus dėl žalos atlyginimo teismuose yra nagrinėjamos arba buvo išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-5463-244/2015 atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Nr. I-1976-583/2014 atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Nr. I-412-394/2015 atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Nr. I-231-257/2015 atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas įstatymų nustatytu būdu realizuoja savo teisių gynimą, siekdamas žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visetą, išdėstytas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma patirta žala negalėjo kilti dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, neteisėtų veiksmų. Nenustačius šių atsakomybės sąlygų, atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas R. B. apeliaciniu skundu (b. l. 46–47) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą. Taip pat prašo sujungti visas jo administracines bylas kaip įrodymą apie nežmoniškas kalinimo sąlygas.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki trejų metų. Tvirtina, jog Konvencijos 3 straipsnis nenumato termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pareiškėjas negalėjo kreiptis anksčiau, nes EŽTT sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą. Tvirtina, kad tuo laikotarpiu, kai pareiškėjui teko pirmą kartą kalėti (nuo 1997 metų iki 1998 metų), tiek Šiaulių tardymo izoliatoriuje, tiek Pravieniškių pataisos namuose – atviroje kolonijoje sąlygos buvo baisios. Buvo išlikęs „kastų skirstymas“. Tai, kad Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje pareiškėjas buvo nurašytas į „žemiausios kastos“ nuteistųjų būrį, yra labai grubus pažeidimas. Teigia, kad turi atsakyti Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos administracija, tačiau, kadangi per tiek laiko administracijoje daug kas pasikeitė ir kaltų nebegalima rasti, už tai turi atsakyti Teisingumo ministerija, nes ji atsako už kalinimą ir tvarką kalinimo įstaigose.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nerinko informacijos apie pateiktus kaltinimus, paviršutiniškai rinko medžiagą ir su pasityčiojimu jos nenagrinėjo. Pareiškėjas, teikdamas skundus dėl Teisingumo ministerijos ir jos pavaldžių institucijų veikimo (neveikimo), nurodė ir bylų numerius, kurios yra ar buvo apygardų administraciniuose teismuose. Pareiškėjas tikėjosi, kad teismas išsireikalaus tą informaciją, kuri yra nurodyta skunde, bet teismas to nepadarė.

Mano, kad nurodytas žalos dydis, skaičiuojant nuo patirtų nuostolių, t. y. nuo 1996 metų iki šių dienų, nėra toks didelis, nes pasekmės liko visam gyvenimui.

Pirmosios instancijos teismas ir atsakovas nepasisakė apie kitus kaltinimus, reiškiamus Teisingumo ministerijai pavaldžioms institucijoms: antstolių, prokurorų veiksmai yra neteisėti.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 52–54) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialinės ir procesinės teisės normas, taigi, sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir pareiškė dėl jų nuomonę. Sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo nurodoma žala negalėjo kilti dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas abstrakčiai dėsto savo nuomonę dėl patirtų sunkumų įkalinimo įstaigoje. Pareiškėjo skundas remiasi tik asmeniniais samprotavimais, nuoskaudomis. Pareiškėjas nenurodo, kokie konkrečiai Teisingumo ministerijos veiksmai (neveikimas) yra neteisėti, dėl kurių atsirado pareiškėjui menama žala. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad žala jam atsirado būtent dėl Teisingumo ministerijos veiksmų ar neveikimo. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad Teisingumo ministerija neturi valdingų įgaliojimų sprendžiant klausimą dėl suėmimo laiko įskaitymo į bausmę, todėl nėra atsakinga už žalą, kuri galėjo būti patirta netinkamai išsprendus šį klausimą. Taip pat Teisingumo ministerija nėra atsakinga dėl žalos, kurią pareiškėjas nurodo patyręs dėl Alytaus pataisos namuose teikiant sveikatos priežiūros paslaugas. Teisingumo ministerija nėra tinkamas atsakovas sprendžiant pareiškėjo skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo kildinamos iš neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų (neveikimo), atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo R. B. skundą kaip nepagrįstą, nusprendęs, kad nėra būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek ir tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau ši teisė turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos.

Sprendžiant dėl skundo priimtinumo nagrinėti administraciniame teisme (ABTĮ 37 str.), turi būti patikrinta, ar skundas (prašymas) atitinka ABTĮ 23 ir 24 straipsniuose nurodytus skundo teismui formos ir turinio reikalavimus. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6, 7, 8 punktų reikalavimus, skunde, be kita ko, turi būti nurodyta konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data; aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai; suformuluotas pareiškėjo reikalavimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą akcentuota, jog skundas turi būti suformuluotas taip, kad teismui nekiltų abejonių, su kokiu konkrečiu skundžiamu veiksmu (neveikimu) ar aktu pareiškėjas sieja savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimą. Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog administraciniai teismai nepriima nagrinėti painiai formuluojamų, neaiškių, prieštaringų, hipotetinio bei sąlyginio pobūdžio reikalavimų, kurių pagrindu nėra galimybės tiksliai ir konkrečiai apibrėžti keliamą ginčą bei tinkamai išnagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-118/2012). Neaiškiai bei nekonkrečiai suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas daro pareiškėjo kreipimąsi į teismą ydingu.

ABTĮ 37 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gavus teisme skundą (prašymą), administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas jo priėmimo klausimą išsprendžia ne vėliau kaip per septynias dienas priimdamas nutartį. Jeigu skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė, taip teismas suteikia asmeniui galimybę per nustatytą terminą pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas R. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 300 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Aplinkybės, kuriomis grindžiamas šis reikalavimas, įvardijamos itin apibendrintai, todėl iš esmės nėra galima suprasti, su kokiomis, kaip teigiama, neteisėtomis valstybės valdžios institucijų veikomis pareiškėjas sieja prašomos priteisti neturtinės žalos atsiradimą. Kadangi pareiškėjo skunde nėra aiškiai nurodyta, su kokiomis valstybės valdžios institucijų veikomis jis sieja prašomos priteisti neturtinės žalos atsiradimą, atsakovo atsiliepime į šį skundą, atsikertant į pareiškėjo argumentus, aplinkybės nurodomos irgi itin apibendrintai. Šis procesinių dokumentų turinio nekonkretumas ir neaiškumas apsprendžia, kad nėra galima nustatyti, kokiai pareiškėjo reikalavimo daliai reikšmingas ieškinio senaties institutas, ar visas skundas teismingas administraciniams teismams (pareiškėjas skunde teigia, kad žala jam padaryta neįskaičius suėmimo laiko į laisvės atėmimo bausmės laiką, vilkinant procesinių veiksmų atlikimą baudžiamosiose bylose, netinkamu medicininių paslaugų teikimu, nors tokio pobūdžio ginčai nėra teismingi administraciniams teismams (CK 6.263 str., 6.272 str., ABTĮ 3 str. 1 d. 15 str. 1 d. 3 p.)), ar dėl dalies pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nėra priimtas sprendimas ar nagrinėjamas ginčas teisme (37 str. 1 d. 4 ir 5 p.).

ABTĮ 10 straipsnis numato, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Taigi, ir šiuo atveju teismas turėjo būti aktyvus ir padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pareiškėjui R. B. termino skundo trūkumams pašalinti, priėmė skundą, kurio pagrindas neatitinka ABTĮ turinio reikalavimų, šio procesinio dokumento trūkumo nepašalino ir bylos nagrinėjimo eigoje, galiausiai skundo dalį, kuri teisminga administraciniams teismams, atmetė iš esmės motyvuodamas pareiškėjo paaiškinimų abstraktumu, konkrečių veikų, su kuriomis siejamas neturtinės žalos atlyginimas, nenurodymu, nors, kaip minėta, nematė kliūčių priimti tokio turinio pareiškėjo skundą.

Pažymėtina, jog administracinis teismas, spręsdamas tarp dviejų šalių kilusį ginčą, vadovaudamasis principu audiatur et altera pars, privalo apsvarstyti kiekvienos šalies pateiktus ir su administracine byla susijusius įrodymus bei argumentus ir dėl jų pareikšti poziciją. Proceso šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, atsikirtimus, prieštaravimus, ir viena iš priemonių nustatyti šias aplinkybes yra šalių paaiškinimai, kurie teismui gali būti pateikti žodžiu ar raštu. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, iš esmės išnagrinėjęs ginčą, pradėtą priėmus ABTĮ reikalavimų neatitinkantį skundą, pažeidė procesinės teisės normas, dėl ko byla galėjo būti neteisingai išspręsta (ABTĮ 142 str. 1 d.). Kadangi pažeidimai gali būti ištaisyti tik pašalinus šalių pateiktų procesinių dokumentų trūkumus, šių trūkumų ištaisyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra galimybės, atitinkamai – pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Be to, skunde pareiškėjas nurodo, kad prašo įpareigoti Teisingumo ministeriją imtis atitinkamų priemonių skunde pateiktai informacijai ir nusiskundimams ištaisyti. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą ir nagrinėdamas skundą iš esmės, sprendžiant iš procesinių dokumentų turinio, šio prašymo nevertino kaip skundo dalyko, t. y. kaip savarankiško reikalavimo asmeniui, kuris skunde nėra nurodomas atsakovu. Tačiau prašymui esant neaiškiam, ką atsiliepime į skundą pabrėžė ir Teisingumo ministerija, jo (prašymo) dar nėra pagrindo vertinti kaip procesinio pobūdžio prašymą. Šis trūkumas taip pat turėtų būti ištaisytas.

Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia būtinybę laikytis ABTĮ normų, reglamentuojančių administracinės bylos procesą pirmosios instancijos teisme, reikalavimų, ko nagrinėjamoje byloje pasigesta: byla nagrinėti teismo posėdyje gali būti skiriama tik įsitikinus, kad tam nėra kliūčių (ABTĮ 68 str. 4 p.). Kadangi, negavus administracinės bylos proceso šalių atsiliepimų į skundą, dar nėra galima konstatuoti, kad byla yra parengta nagrinėti teismo posėdyje, tokio pobūdžio klausimas neturėtų būti sprendžiamas nutartimi, kuria išsprendžiamas skundo priėmimo klausimas; ABTĮ 78 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad administracinė byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešo paskelbimo būdu. Taigi, teismo šaukimai ir pranešimai – teismo procesiniai dokumentais, kurių pagalba užtikrinama asmens teisė būti išklausytam, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai. ABTĮ 73 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog proceso dalyviams ir atstovams teismo šaukimais ir pranešimais pranešama apie teismo posėdžio ar atskirų procesinių veiksmų atlikimo laiką ir vietą. Jeigu apie teismo posėdis teismo šaukime ir pranešime nurodytu laiku nevyko, proceso dalyviai ir atstovai apie kito teismo posėdžio laiką ir vietą turi būti informuojami iš naujo ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 73 str. 4 d.). Pažymėtina, kad aplinkybė, jog proceso dalyviai ir atstovai neatvyko į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jie buvo informuoti, nesuponuoja, kad jie neturi būti informuojami apie vėlesnių teismo posėdžių ar atskirų procesinių veiksmų atlikimo laiką ir vietą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan