A-662-2899-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2899/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00444-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. prašymą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. N. (toliau – ir pareiškėjas) prašymu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jam nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 568,72 Lt, už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jo darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas pažymėjo, kad negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalies prasme, kadangi ji turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme. Pažymėjo, jog su prašymu priteisti negautą darbo užmokestį kreipėsi į teismą nepasibaigus trejų metų senaties terminui. Teigė, kad nagrinėjamoje situacijoje valstybei taikytina civilinė atsakomybė, todėl tinkamu atsakovu laikytina ir Lietuvos valstybė.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjo prašymu nesutiko, prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą, pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, t. y. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinę laikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu, teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo reikalavimą, atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Paaiškino, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo išskirti ar išmokėti daugiau lėšų, nei tai nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymais. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Be to, KTĮ 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo įsigaliojimo. Teigė, jog pareiškėjui 2007 m. – 2008 m. taikant priedų ir priemokų ribojimą buvo neišmokėta 504,26 Lt. Nurodė, kad pareiškėjo reikalavimų atžvilgių turi būti taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas trejų metų senaties terminas ir jo reikalavimai tenkintini nuo 2007 m. gegužės 25 d. Pažymėjo, kad tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje yra Lietuvos valstybė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu su pareiškėjo skundo motyvais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė. Papildomai nurodė, kad, taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, numatantį atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pareiga atlyginti žalą gali kilti tik esant teisei priešingiems veiksmams. Todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovui Lietuvos valstybei.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės 508,92 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Kitoje dalyje prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas, pabrėžė, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje atsisakymas mokėti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį negali būti pripažintas teisėtu. Konstatavo, kad pareiškėjui priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į teismą su prašymu kreipėsi 2010 m. birželio 4 d., todėl pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jis atitinkamai turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2010 m. birželio 1 d., todėl prašoma priteisti 27,57 Lt suma, kuri pareiškėjui nebuvo išmokėta 2007 metų balandžio mėnesį, nebuvo priteista. Teismas pažymėjo, kad 2008 metų pažymoje apie pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį nurodyta, kad, priešingai nei prašyme nurodo pareiškėjas, 2008 metų sausio mėnesį jam buvo išmokėta 32,23 Lt suma ir nepriemoka nesusidarė, todėl prašoma priteisti suma mažintina ir 32,23 Lt. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas konstatavo jog pareiškėjui iš viso buvo neišmokėta 508,92 Lt darbo užmokesčio. Pabrėžė, kad atsakovas nagrinėjamoje byloje yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, o ne Lietuvos valstybė.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė apeliacinį skundą (b. l. 113-116), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pasisakė, kad KTĮ 72 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta, jog Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo įsigaliojimo, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės akto konstitucingumo yra nukreipiama į ateitį. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas, pažeidė konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės, visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui, teisinių lūkesčių principus, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Nurodo, jog atsakovo sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, trejų metų ieškinio senaties terminas yra praleistas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė taip pat pateikė apeliacinį skundą (b. l. 119-120), kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisiant pareiškėjui 476,69 Lt.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismo atliktas apskaičiavimas nėra teisingas. Pažymi, jog už 2007 m. gruodžio mėnesį ribojimas buvo 60,31 Lt. Mano, jog pareiškėjas 2008 m. sausio mėnesį grąžintą už 2007 m. gruodžio mėnesį ribojimą 32,23 Lt sumą pridėjo kaip ribojimą už 2008 m. sausio mėnesį, t. y. jis turėjo šią sumą atimti iš 2007 m. gruodžio mėnesio ribojimo, todėl jo prašoma suma padidėjo (2 x 32,23 Lt = 64,46 Lt). Iš pareiškėjo prašomos priteisti sumos 568,72 Lt atėmus 64,46 Lt ir 27,57 Lt (už 2007 m. balandžio mėnesį, pritaikius senaties terminą) gauname priteistiną sumą 476,69 Lt.

Pareiškėjas R. N. atsiliepimu į apeliacinius skundus (b. l. 125-126) su apeliaciniais skundais nesutinka ir prašo juos atmesti. Teigia, jog jam apskaičiuojant darbo užmokestį už 2008 m. sausio mėnesį nebuvo išmokėti 37,80 Lt kaip priemoka už viršvalandžius, už šventines dienas bei priedo dalis už kategoriją, tačiau atitinkamai nebuvo pritaikytas ir ribojimas 32,23 Lt sumai. Mano, kad taikyti ribojimą už tą patį mėnesį du kartus, t. y. 2007 m. gruodžio mėnesį, būtų pažeidimas, todėl ribojimas 32,23 Lt jam nebuvo taikytas. Teigia, jog yra nepagrįsti atsakovo argumentai, kad jam iš 2007 m. gruodžio mėnesį taikyto ribojimo sumos 88,62 Lt reikia atimti 32,23 Lt. Mano, jog pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo jam priteistiną sumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 str.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos.

Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 13-16), laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo, taigi jam nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjas į teismą skundu kreipėsi 2010 m. birželio 4 d. (b. l. 5), todėl, pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jis turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2010 m. birželio 1 d. Teisėjų kolegija, išanalizavusi administracinės bylos medžiagą, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi praleidęs senaties terminą tik dėl reikalavimo dalies. Atsižvelgiant į tai, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas yra praleidęs senaties terminą dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios 2007 m. balandžio mėnesį, todėl 27,57 Lt suma pareiškėjui buvo nepriteista pagrįstai.

Atsakovas kelia ginčą dėl pareiškėjui priteistinos darbo užmokesčio nepriemokos sumos dydžio, pateikdamas „Mokėjimo kodų suvestinę pagal asmenis“ (b. l. 94). Atsakovas teigia, kad taikant ribojimus pareiškėjui nebuvo išmokėta 476,69 Lt suma. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas 2008 m. sausio mėnesį grąžintą už 2007 m. gruodžio mėnesį ribojimą 32,23 Lt sumą pridėjo kaip ribojimą už 2008 m. sausio mėnesį, t. y. jis turėjo šią sumą atimti iš 2007 m. gruodžio mėnesio ribojimo, todėl jo prašoma suma padidėjo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančios darbuotojo asmeninės uždarbio kortelės (b. l. 97) matyti, kad atsakovo nurodyta 32,23 Lt suma buvo priskaičiuota 2008 m. sausio mėnesį (mokėjimo rūšies kodas ir pavadinimas „289 Priedų ir priemokų ribojimas pr. mėn.“). Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas, apskaičiuodamas neišmokėtą darbo užmokesčio dalį pareiškėjui, 32,23 Lt sumos nepriteisė, o išminusuoti jos dar kartą iš pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos nėra pagrindo. Atsakovo pateikta mokėjimo kodų suvestinė yra vertintina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši suvestinė nepaneigia byloje pateiktose darbuotojo uždarbio kortelėse (b. l. 95-98) nurodytų ir pirmosios instancijos teismo atliktų paskaičiavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamos administracinės bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės apeliacinius skundus nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys