A-525-2786-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-2786-12

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02484-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 35.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Asvis“ (ankstesnis pavadinimas „Statybų fabrikas“) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašymu (b. l. 1−8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatytį mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administratoriaus direktoriaus 2010 m. balandžio 14 d. įsakyme Nr. 30-811 „Dėl administracijos direktoriaus 2009-05-08 įsakymo Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Skundžiamas įsakymas).

Nurodė, kad 2011 m. spalio 20 d. teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 dėl Administracijos direktoriaus įsakymų kreipėsi į Administracijos direktorių. Vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą, patikrino teisės aktus, susijusius su Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimu, ir nustatė, kad savivaldybės administracijos direktorius Vyriausybės atstovo teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 prieduose nurodytuose įsakymuose nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakymuose numatytiems administruoti namams.

Pareiškėjo teikimo Nr. 1T-36 priede nurodytuose įsakymuose savivaldybės administracijos direktorius įpareigojo atitinkamus administratorius tik „neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio“, tačiau įsakymuose konkrečiai nenustatė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Tuo savivaldybės administracijos direktorius pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 603) 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčio nustatymo.

Remdamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktu, darė išvadą, kad Administracijos direktorius, pareiškėjo teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 prieduose išvardintuose įsakymuose nenustatęs priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių, pažeidė Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatytą reikalavimą, todėl minėtų teikimų prieduose išvardinti Administracijos direktoriaus įsakymai turi būti pakeisti, suderinant su minima Vyriausybės nutarimo Nr. 603 nuostata, t. y. nustatant juose daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius.

Taip pat nurodė, kad pareiškėjui 2011 m. spalio 20 d. kreipusis su teikimais į Administracijos direktorių, šie teikimai turėjo būti apsvarstyti per 7 dienas nuo jų gavimo dienos ir per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos apie jį turėjo būti pranešta pareiškėjui, tačiau, suėjus įstatyme numatytiems terminams, pareiškėjui nebuvo pranešta apie teikimų įvykdymą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika administracinėse bylose Nr. A15-1092/2006 ir Nr. A16-981/2006.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 26−32), kuriuo prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti ar Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai.

Nurodė, kad Skundžiamas įsakymas priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu, Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-2050) „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai), patvirtintais Vyriausybės nutarimu Nr. 603. Pažymėjo, kad Skundžiamas įsakymas priimtas įgyvendinant savarankiškąją savivaldybių funkciją.

Nurodė, kad pareiškėjas nei Administracijos direktoriaus Įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (toliau – ir Administravimo nuostatai), nei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1-1206 „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas dėl metodikos patvirtinimo) teisėtumo neginčijo, prašymo tirti šių norminių teisės aktų teisėtumo nepareiškė.

Rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, 8 dalies 1 punktu ir darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių Skundžiamame įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą. Taip pat rėmėsi Įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Administravimo nuostatų 8.1 punktu ir nurodė, kad administratorius nėra laisvas nevaržomai nusistatyti mokestį už administravimo paslaugų teikimą, kadangi šis mokestis griežtai apskaičiuojamas pagal Savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio.

Priešingai, administratorius atlieka tik techninį darbą (pagal savivaldybės patvirtintą metodiką apskaičiuoja kiekvienam patalpų savininkui mokėtiną mokestį). Todėl teigti, jog savivaldybė perduoda jos kompetencijai priskirtą funkciją nustatyti administravimo mokestį yra nepagrįsta. Nurodė, kad teismui patenkinus pareiškėjo reikalavimą, Skundžiamas įsakymas būtų papildytas punktu, įtvirtinančiu konkretų mokesčio dydį, tačiau, vykdant tokį reikalavimą, administratorius, skaičiuodamas mokestį, privalėtų vadovautis ir Administravimo nuostatų 8.1 punktu ir skaičiuoti mokestį pagal Vilniaus miesto savivaldybės patvirtintą metodiką (toliau – ir Metodika).

Tokiu atveju nebūtų aišku, kuris mokestis taikytinas tuomet, kai Administracijos direktoriaus patvirtintas tarifas skirtųsi nuo nustatyto pagal Metodiką. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nereiškia reikalavimo panaikinti Įsakymą Nr. 30-2050. Nurodė, kad, įvykdžius pareiškėjo reikalavimą, Skundžiamas įsakymo laikymasis daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų administratoriui būtų neįmanomas, nes Administravimo nuostatų 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena − numatanti, jog administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą Metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita − nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį.

Atkreipė dėmesį, kad nei CK, nei Vyriausybės nutarime Nr. 603, nei Pavyzdiniuose nuostatuose nėra įtvirtintas joks įpareigojimas, siūlymas arba rekomendacija, kuri būtų susijusi su savivaldybių administracijų direktorių tvirtinamais administravimo nuostatais ar priimamais įsakymais dėl administratorių skyrimo. Remdamasis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi, darė išvadą, kad Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius (rekomendacinius) nuostatus, kuriuose būtų nurodytas minimalus teisinio reguliavimo turinys, o ne priimti imperatyviai privalomus nuostatus, reglamentuoti įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį.

Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad Administracijos direktoriaus Skundžiamas įsakymas ar jo dalis yra neteisėta. Rėmėsi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 9 dalimi ir nurodė, kad pareiškėjas turi pateikti įrodymus, jog apie šį klausimą buvo informuotas ne tik Administracijos direktorius, bet ir meras. Abejones dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto prieštaravimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai grindė šių teisės aktų nuostatų aiškinimu, Konstitucinio Teismo nutarimais (1998-02-18, 2011-06-21, 2001-06-28, 2002-12-24, 2003-05-30, 2004-12-13 nutarimai).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu (b. l. 59–63) pareiškėjo prašymą patenkino ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Vyriausybės nutarimu Nr. 603 Pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimus, ir nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Skundžiamame įsakyme.

Teismas rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 29 straipsnio 8 dalies 1 punktu, CK 4.84 straipsniu, Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktu. Pažymėjo, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nuo 2010 m. kovo 19 d. jau buvo nuostata, kad savivaldybės administracijos direktoriaus sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas ir mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika, o nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančioje šio punkto redakcijoje nustatyta, kad tas pats mokestis gali būti nustatytas dar vienu būdu – pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A248-916/2007, atlikęs sisteminį teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos vertinimą, darė išvadą, kad teisės aktai numato pareigą savivaldybės administracijos direktoriui, įsakymu skiriant daugiabučio namo administratorių, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės administratorius 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 30-811 papildydamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d.

įsakymą Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ turėjo vadovautis nuo 2010 m. kovo 19 d. galiojančiomis Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatomis ir nustatyti UAB „Statybų fabrikas“ (dabar UAB „Asvis“) mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Nurodė, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog patenkinus pareiškėjo reikalavimą susidarytų prieštaringos situacijos, kai administravimo mokestis pagal Admistravimo nuostatus ir Metodiką galėtų skirtis, nes įsakyme dėl administratoriaus skyrimo nurodytas konkretus administravimo mokestis negali skirtis nuo mokesčio apskaičiuojamo vadovaujantis Administravimo nuostatų 8.1 punktu ir pagal Savivaldybės tarybos patvirtintus tarifus ar jų apskaičiavimo metodiką.

Taip pat nurodė, kad nepagrįsti ir atsakovo teiginiai, kad Vyriausybės patvirtinti nuostatai gali būti laikomi tik rekomendacinio pobūdžio, nes toks aiškinimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A248-916/2007 pateiktam aiškinimui. Dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai, teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teismas neabejoja dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 603 konstitucingumo.

III. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 68–77), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą apeliantas grindžia šiais argumentais:

1. Nurodo, kad tam, jog būtų nustatyta, ar Administracijos direktorius turėjo pareigą Skundžiamame įsakyme nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, buvo būtina taikyti Administravimo nuostatų 8.1 punktą. Pažymėjo, kad Administracijos direktorius vadovavosi galiojusiomis norminių aktų nuostatomis, kurių prieštaravimas Vyriausybės nutarimui Nr. 603 nebuvo nustatytas, taigi jo veiksmai buvo teisėti. Taip pat pažymi, kad teismas pažeidė administracinio bylų nagrinėjimo procesą, nes, nesulaukęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimų administracinėje byloje Nr. I-2361/2012, kurioje pareiškėjas prašo ištirti Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Administravimo nuostatų 8.1 punkto teisėtumą, byloje priėmė sprendimą.

2. Teigia, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad Skundžiamas įsakymas yra individualus teisės aktas, kuris sukuria teises ir pareigas, be kita ko, ir visų daugiabučių gyvenamųjų namų, nurodytų Skundžaimo akto priede, bendrųjų patalpų savininkams, jie privalėjo būti įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, tačiau tai nebuvo padaryta.

3. Nurodo, jog prašyme pareiškėjas kėlė ne tik individualaus teisės akto atitikimo Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktui klausimą, bet ir netiesiogiai Administracijos direktoriaus patvirtintų nuostatų (norminio administracinio akto), kurių pagrindu buvo priimtas Skundžiamas įsakymas, teisėtumo klausimą. Atkreipė dėmesį, kad Administracijos direktorius neturėjo teisės vykdyti pareiškėjo teikimų Nr. 1T-36 ir T-39, nes jie prieštaravo Administracijos direktoriaus patvirtintų Administravimo nuostatų 8.1 punktui. Administracijos direktoriui nevykdant norminių aktų reikalavimų, jam grėstų tarnybinė atsakomybė, todėl pareiškėjo reikalavimai neteisėti ir nepagrįsti. Taip pat, remdamasis LVAT praktika byloje Nr. AS858-293/2011 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamomis bylomis Nr. I-1352-624/2012, Nr. I-1322-95/2012, Nr. I-1321-95/2012, Nr. I-1351-624/2012, daro išvadą, kad pareiškėjo prašymas pakeisti Skundžiamo įsakymo nuostatas (nustatyti jame konkrečius mokesčius) yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnyje nustatytą Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką, todėl negalėjo būti patenkintas.

4. Teigia, kad teismas įpareigojo Administracijos direktorių atlikti veiksmus, kurių pareiškėjas neprašė. Nurodo, kad teismas, įpareigodamas įvykdyti Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktą visa apimtimi, peržengė prašymo nagrinėjimo ribas, nes toks reikalavimas nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku.

5. Pažymi, kad teismas priėmė sprendimą, kurio iš esmės neįmanoma įvykdyti, kadangi įvykdžius teismo sprendimo atsirastų viena kitai prieštaraujančios teisės normos: viena – numatanti, jog administratorius apskaičiuoja mokestį pagal Vilniaus savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką, o kita – nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį.

6. Atkreipia dėmesį, kad bendrųjų patalpų savininkai, nors ir nesudarę jungtinės veiklos sutarties ir neįsteigę bendrijos, Vilniaus mieste turi galimybę savo nuožiūra keisti administratorių, pagal Savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1-1794 patvirtintą aprašą. Taip sudaromos sąlygos administravimo paslaugų teikėjų konkurencijai, o bendrųjų patalpų savininkams gauti geresnes paslaugas už mažiausią kainą. Akivaizdu, jog konkurencinėje aplinkoje administravimo paslaugų teikėjų mokestis skiriasi nuo apskaičiuojamo pagal Metodiką. Teismui sprendimu įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį, pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai.

7. Pažymi, kad teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo adminisracinio teismo 2008 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėje byloje A756-333/2005, ABTĮ 4 strapsnio 2 dalimi ir teigė, kad teismas nemotyvavo sprendimo, kuriuo atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą.

8. Teigia, kad teismas pažeidė įstatymo viršenybės principą, nes netaikė Administravimo nuostatų 8.1 punkto nuostatos. Pažymi, kad teismas nenustatė ir nenurodė jokių Skundžiamo įsakymo prieštaravimų Administravimo nuostatams, netyrė ir nenustatė Administravimo nuostatų prieštaravimo Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktui ar Vyriausybės nutarimu Nr. 603 patvirtintiems Pavyzdiniams nuostatams. Sistemiškai aiškina CK 4.84 straipsnį, ir daro išvadą, jog savivaldybės merui (valdybai) įstatymas imperatyviai įtvirtina pareigą nustatyti administravimo nuostatus ir paskirti administratorių, kai yra įstatyme numatyti pagrindai (CK 4.84 straipsnio 1 dalis), o administratoriai veikia pagal savivaldybėje patvirtintus administravimo nuostatus. Todėl Administravimo nuostatai, Sprendimas dėl metodikos patvirtinimo bei Skundžiamo įsakymo nuostatos atitinka CK savivaldybės administravimo subjektams suteiktas teises. Teigia, kad administratorių skyrimas, jų veiklos kontrolė − priskirtina savarankiška, o ne valstybės pavesta savivaldybės funkcija. Remiasi CK 4.84 straipsnio 3 dalimi ir daro išvadą, kad Vyriausybei suteikta teisė patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, todėl Vyriausybė ne tik patvirtinusi Pavyzdinius nuostatus, bet ir Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktu nustačiusi papildomą imperatyvų teisinį reguliavimą, t. y. administracijos direktoriaus priimamo teisės akto turinį, viršijo jai CK 4.84 straipsnio 3 dalimi suteiktą kompetenciją. Remiasi Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimu.

9. Mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 10 d. nutartimi Nr. A248-916/2007, nes bylų faktinės aplinkybės skirtingos. Minėtoje nutartyje nustatyta savivaldybės tarybos pareiga nustatyti tarifą už komunalinių atliekų tvarkymą, o nagrinėjamoje − tiriamas įpareigojimas apskaičiuoti mokestį už namo bendrosios nuosavybės administravimą. Pastebi, kad atliekų tvarkymo reguliavimas iš esmės skiriasi nuo namo bendrosios nuosavybės administravimo teisės, komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo bei perdirbimo organizavimas ir sąvartynų įrengimas – priskirtoji (ribotai savarankiška) savivaldybės funkcija, o šioje byloje, kaip minėta, aptariama savarankiška savivaldybės funkcija – administratorių skyrimas. Taip pat nurodo, kad minėtoje byloje teismas netyrė Administravimo nuostatų 8.1 punkto, Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto bei Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto teisėtumo.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 88–96), kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą.

1. Pažymi, jog byloje ginčo dalykas yra Administracijos direktoriaus įpareigojimas administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, toks reikalavimas kyla tiesiogiai iš CK 4.238 straipsnio 1 dalies ir Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatų, o Administracijos direktoriaus patvirtintų Administravimo nuostatų 8.1 punktas šioje byloje neturi įtakos, nes skirtas ne Administracijos direktoriaus, o administratoriaus pareigai apskaičiuoti mokestį. Kartu pažymi, kad, priešingai nei teigia atsakovas, kitoje byloje ir kitais pagrindais, pareiškėjas ginčijo ir minimus Administravimo nuostatus, tačiau savivaldybės administracijos direktoriui pakeitus ginčijamas nuostatas (taip pat ir 8.1 punktą), ginčo dalyko neliko, todėl byla buvo nutraukta. Pabrėžia, kad ginčo dalykas ne administratoriaus pareiga apskaičiuoti administravimo mokestį daugiabučių namų savininkams, o savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Teigia, kad teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo nurodyta administracinė byla Nr. I-2029/2012 neturi jokio tiesioginio ryšio su šia byla, pagrįstai nesustabdė šios bylos nagrinėjimo. Remdamasis LVAT praktika administracinėse bylose A662-906/2009 ir P63-129/2011, pastebi, kad atsakovo nurodyta administracinė byla Nr. I4-19/2001 visiškai neatitinka nei faktinių šios bylos aplinkybių, nei ginčo nagrinėjimo dalyką reglamentuojančių teisės normų, todėl šioje byloje netaikytina.

2. Dėl antrojo apeliacinio skundo argumento, pažymėjo, kad Skundžiamas įsakymas yra skirtas administratoriui, o ne savivaldybės administracijos direktoriui bei daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams, be to, į bylą įtrauktas daugiabučių namų butų ir kitų patalpų administratorius, kuris turi visas teises atstovauti daugiabučių namų savininkams tokio turto administravimo santykiuose, todėl nesutinka su argumentu, kad neįtraukus savininkų į bylą, buvo pažeistos jų teisės.

3. Atsakydamas į atsakovo argumentą, jog byloje keliamas ir norminio administracinio akto, kurio pagrindu buvo priimtas Skundžiamas įsakymas, teisėtumas, dar kartą pažymi, kad bylos ginčo dalykas yra administracijos direktoriaus įpareigojimas kylantis iš CK ir Vyriausybės nutarimo Nr. 603 reikalavimų. Mano, kad, nevykdant aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų, Administracijos direktoriui jau turėjo/turi grėsti tarnybinė atsakomybė. Nurodo, kad administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011 priimta nutartis, kuria remiasi atsakovas, neatitinka šioje byloje esančių teisinių santykių ir aplinkybių. Remdamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad Vyriausybės atstovas, nustatęs savivaldybės administravimo subjekto priimto teisės akto neatitikimus aukštesnės galios aktams, neturi teisės nereaguoti į tokį teisės pažeidimą, turi vadovautis minėto įstatymo įgaliojimais ir teikti savivaldybės administracijos subjektui teikimą pašalinti nustatytus pažeidimus administracine tvarka.

4. Atkreipia dėmesį, jog atsakovas remiasi ir neįsigaliojusiomis Vilniaus administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. I-1352-624/2012, I-1322-95/2012, I-1321-95/2012, I-1351-624/2012, kuriose teismui kilo abejonių dėl įsakymo preambulėje nurodyto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Administravimo nuostatų, tačiau daugumoje kitų bylų, Vilniaus apygardos administraciniam teismui nekilo abejonių dėl norminio teisės akto ryšio su nagrinėjama byla, todėl teismas pagrįstai netaikė Administravimo nuostatų to paties pobūdžio bylose, kadangi, išnagrinėjus norminio akto bylą, bylos rezultatas, būtų neturėjęs įtakos nagrinėjamos bylos ginčo dalykui.

5. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad teismo sprendimas iš esmės negali būti įgyvendintas, pastebi, kad užmokestis už administravimą, tiek nustatytas pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktą, tiek apskaičiuotas pagal Administravimo nuostatų 8.1 punktą, turėjo būti vienodas, nes mokestis turėjo būti nustatomas pagal tą patį principą – pagal savivaldybės nustatytus tarifus arba pagal jų apskaičiavimo metodiką. Kadangi Vilniaus miesto savivaldybės taryba nebuvo patvirtinusi tarifų, tačiau patvirtinusi kainų apskaičiavimo metodiką, buvo tik vienas būdas nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Taip pat atkreipia dėmesį, kad atsakovui kylančios abejonės dėl administratoriaus pareigos apskaičiuoti mokesčius pašalintos, nes galiojančių Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkte nustatyta, kad administratorius mėnesinį mokestį apskaičiuoja pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių.

6. Pažymi, kad mokestis už administravimą yra įtvirtintas CK 4.238 straipsnio 1 dalyje ir Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte. Šiuose nuostatuose nėra numatyta teisė tartis su administratoriumi dėl mokesčio sumažinimo. Minimas administravimas taikomas privalomojo administravimo pagrindu, tad galimybė tartis apribota. Tačiau, butų ir kitų patalpų savininkams įsteigus bendriją ar sudarius jungtinės veiklos sutartį, savininkams suteikiama laisvė nevaržomai pasirinkti administratorių bei mokėti sutartą mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Taip pat pažymi, kad jokie teisės aktai nesuteikia teisės savivaldybės administracijos direktoriaus paskirtam administratoriui taikyti kitokį (mažesnį ar didesnį) mokestį už administravimą, nei nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai.

7. Pastebi, kad atsakovo nurodytas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-1794 nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

8. Dėl atsakovo argumento, kad teismas nepasisakė dėl jo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pastebi, kad sprendime dėl minėto prašymo buvo pasisakyta, be to, vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą tik tada, kai yra pagrindas manyti, kad teisės aktas prieštarauja Konstitucijai. Teigia, kad atsakovas neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog turto administravimą reglamentuoja ne tik CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos, bet ir kitos CK nuostatos. Remdamasis platesne CK nuostatų, susijusių su turto administravimo, ir Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto analize, konstatuoja, kad Vyriausybė nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nenustatė jokio konkuruojančio ar prieštaraujančio teisinio reguliavimo, o tik atkartojo CK įstatymų leidėjo nustatytas nuostatas, konkretizuojant administruojamą turtą apibūdinančius bei turto administratorių identifikuojančius duomenis. Teigia, kad atsakovas neteisingai taiko teisės normą byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams, todėl nepagrįstai mano, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai. Atsakydamas į atsakovo argumentus dėl galimo Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto prieštaravimo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, pažymi, kad atsakovas nepateikia jokių teiginių ar argumentų šiam teiginiui pagrįsti. Taip pat atkreipia dėmesį, kad savivaldybės paskirti administratoriai atlieka funkcijas pagal įstatyme reglamentuojamą privalomąjį administravimą. Šiuo atveju galimybė tartis su gyventojais dėl mažesnių mokesčių nėra svarbi aplinkybė, nes taip nebūtų skatinamas gyventojų savarankiškumas rūpintis bendrąją nuosavybe patiems. Tačiau pabrėžia, kad administratoriai yra laisvi veikti rinkoje ir konkuruoti su kitais administratoriais laisvai pasirenkamo administravimo pagrindu, taigi Konkurencijos įstatymo nuostata nėra pažeidžiama.

9. Taip pat pastebi, kad atsakovas dėl neaiškių priežasčių pateikia paryškintas ištraukas iš LVAT nutarties administracinėje byloje Nr. A2-916/2007, akcentuodamas visiškai ne tas aplinkybes, dėl kurių ši nutartis buvo minima teismo sprendime. Šia nutartimi buvo remtasi tik atmetant atsakovo teiginius dėl Vyriausybės nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų rekomendacinės galios Administracijos direktoriui, tačiau nesiejant jos su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku.

10. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas konkliudentiniais veiksmais (t. y. Administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454, kuriuo pakeitė Administravimo nuostatų 8.1 punktą suderinant su Vyriausybės nutarimu Nr. 603 patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu, bei Administracijos direktoriaus 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 30-666, papildomai priskirtiems administruoti namams, nustatė mėnesinį administravimo mokestį – 0,12 Lt/kv. m) de facto ir de jure pripažino pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą ir išreiškė valią vykdyti aukštesnės galios teisės aktų (CK ir Vyriausybės Nutarimo Nr. 603) nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose, kuriais buvo paskirti Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai, inter alia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 14 d. įsakyme Nr. 30-811 „Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“. Šiuo Skundžiamu įsakymu Administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintas UAB „Statybų fabrikas“ administruojamų gyvenamųjų namų sąrašas buvo papildytas 6 (šešta) eilute, t. y. prie UAB „Statybų fabrikas“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašo buvo priskirtas ir daugiabutis gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius (b. l. 33−34).

Kaip matyti iš Skundžiamo įsakymo preambulės, jis priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu, Pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija), bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“.

CK 4.84 straipsnis nustato, jog jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 dalis); administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas (t. y. savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas atstovas po 2003 m. sausio 28 d. įstatymu Nr. IX-1327 padarytų Vietos savivaldos įstatymo pakeitimų); administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (2 dalis); administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus; pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 dalis).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktu (minėto įsakymo priėmimo metu galiojusi 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija) buvo nustatyta, jog savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika.

Pastebėtina, jog ši Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata šiuo metu yra pakeista Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1194, tačiau teisinis reguliavimas tiek, kiek aktualu šioje administracinėje byloje, t. y. kiek tai susiję su būtinybe administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, iš esmės nėra pasikeitęs – 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcijos Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatyta, jog, be kitų duomenų, sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Kaip minėta, CK 4.84 straipsnio 2 dalis nustato, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas. Ši nuostata taip pat nukreipia į CK nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia CK 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas. Taigi nagrinėjamo klausimo kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš CK 4.238 straipsnio 1 dalies.

Atsižvelgiant į nurodytą teisės aktų visumą, konstatuotina, jog administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis). Kaip matyti iš Skundžiamo įsakymo turinio, konkretus mokestis UAB „Statybų fabrikas“ už jam priskirto administruoti gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, bendrąją nuosavybę, nenustatytas.

V. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1516 „Dėl UAB „ASVIS“ (ankstesnis pavadinimas „Statybų fabrikas“) skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ 4 punktu nutarta Administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymą Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ laikyti netekusiu galios. Taigi Skundžiamas įsakymas, kuris papildė minėtą Administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymą Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekia pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, taip pat yra netekęs galios. Pastebėtina ir tai, jog šiuo Administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 30-1516 buvo nurodytas ir konkretus daugiabučio gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, administravimo mokestis (2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1516 priedo „Uždarosios akcinės bendrovės „ASVIS“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašas“ 5 (penkta) eilutė).

Šiuo aspektu pastebėtina ir tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitė 2005 m. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, inter alia jų 8.1 punktą. Pagal šiuo metu galiojančią šio punkto 2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454 redakciją, administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas už bendrosios nuosavybės administravimą apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Nors šis Administracijos direktoriaus, įgyvendinant CK 4.84 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus įgaliojimus patvirtinti nuostatus, pagal kuriuos veikia administratorius, priimtas norminis aktas, inter alia minėta 8.1 punkto nuostata tiesiogiai adresuota bendrosios nuosavybės administratoriui ir nustato jam skirtą elgesio taisyklę (kaip turi būti apskaičiuojami mėnesiniai mokesčiai ir įmokos už bendrosios nuosavybės administravimą), tačiau, kita vertus, šia nuostata taip pat netiesiogiai įtvirtinama, jog administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės, akivaizdu, jog šioje administracinėje byloje pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymu siektas tikslas – užtikrinti, jog Skundžiamame įsakyme būtų nurodytas šiuo įsakymu UAB „ASVIS“ (ankstesnis pavadinimas „Statybų fabrikas“) priskirto daugiabučio gyvenamojo namo, t. y. gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, bendrosios nuosavybės administravimo mokestis – apeliacinio proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu iš esmės yra pasiektas, o pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Skundžiamame įsakyme – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas, šį įsakymą pripažinus netekusiu galios. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl ko atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas atmestinas.

Analogiškas faktinių aplinkybių teisinis vertinimas yra pateikiamas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose Nr. A662-2481/2012, A525-2580/2012, A525-2578/2012, taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija yra saistoma anksčiau suformuotų precedentų. Bylos savo faktine situacija yra tapačios, aplinkybių, kurios būtų pagrindas nukrypti nuo suformuotos praktikos, nėra nustatyta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė