2017-06-08 Nr. AB-11583-3-61-3-05753-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-41-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05753-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.7; 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai Arūnas Dirvonas, Ramūnas Gadliauskas (pranešėjas) ir Virginija Volskienė (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2223-146/2016 pagal pareiškėjos E. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. S. ir Ž. K. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja E. G. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, (toliau – ir Tarnyba) 141 366,50 Eur (488 110,26 Lt) turtinę žalą, 1 448,10 Eur (5 000 Lt) neturtinę žalą, 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos žalos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretieji suinteresuoti asmenys D. S. ir Ž. K. atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjos E. G. skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 6 128 Eur turtinei žalai atlyginti ir 200 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2015 m. sausio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja E. G. apeliaciniu skundu prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir jos skundą patenkinti visiškai ir priteisti jai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, apeliaciniu skundu prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą, panaikinant jį ta apimtimi, kuria pareiškėjos E. G. skundas iš dalies buvo patenkintas.

Tretieji suinteresuoti asmenys D. S. ir Ž. K. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį ta apimtimi, kuria buvo iš dalies patenkinti pareiškėjos reikalavimai, ir pareiškėjos skundą atmesti visiškai.

Pareiškėja E. G. atsiliepimu į atsakovo atstovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus prašė juos atmesti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą prašė jį tenkinti.

Tretieji suinteresuoti asmenys D. S. ir Ž. K. atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 30 d. nutartimi pareiškėjos E. G. apeliacinį skundą atmetė, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, bei trečiųjų suinteresuotų asmenų D. S. ir Ž. K. apeliacinius skundus tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą pakeitė ir pareiškėjos E. G. skundą atmetė.

Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą kildino iš jos nurodytos valdžios institucijos (Tarnybos) neteisėtų veiksmų (2012 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. 1A-29, pakeisto 2012 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. 1A-43, ir 2012 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. 1A-45 1.2 punkto).

Teisėjų kolegija vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1-4 dalimis ir atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos inicijuotą administracinį ginčą dėl žalos atlyginimo, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalį, CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų kontekste dėl esminės šios atsakomybės sąlygos (valdžios institucijos neteisėtų veiksmų) pažymėjo tik tai, kad yra įsiteisėjęs teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimas, kuriuo buvo panaikintos Tarnybos priimtų E. G. atžvilgiu šioje byloje ginčijamų įsakymų dalys, su kurių priėmimu pareiškėja sieja žalos atsiradimą.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal pareiškėjos skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, neatsižvelgė į LVAT praktikoje suformuluotas taisykles, nukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos, netinkamai taikė materialinės teisės normas, nepagrįstai nevertino Tarnybos veiksmų CK 6.271 straipsnio 4 dalyje numatytų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų aspektu, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (ABTĮ 143 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys apeliaciniuose skunduose pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylai aktualių Tarnybos veiklos faktinių ir teisinių aspektų valstybės deliktinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygų požiūriu.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamai bylai aktualių faktinių aplinkybių aspektu CK 6.271 straipsnio 4 dalyje numatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygų kontekste yra aktualus teisinis reguliavimas, kuris nustato Tarnybos, kaip viešojo administravimo subjekto, kompetenciją, uždavinius ir funkcijas žmonėms skirtų vaistinių preparatų klinikinių tyrimų atlikimo kontrolės srityje. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad, atsižvelgiant į šią Tarnybos veiklos sritį, nagrinėjamo ginčo atveju būtina atsižvelgti ne tik į nacionalinės teisės aktus, bet ir į tarptautinius teisės aktus bei į Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktus.

Teisėjų kolegija rėmėsi Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. rugsėjo 19 d. įstatymu Nr. IX-1085 ratifikuotos Konvencijos dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje ir jos Papildomo protokolo dėl žmonių klonavimo uždraudimo, pasirašytų atitinkamai 1997 m. balandžio 4 d. ir 1998 m. sausio 12 d. (toliau – ir Konvencija) 2, 15 straipsniais, pažymėjo, kad Konvencijos 2 straipsnyje įtvirtintas žmogaus viršenybės principas nacionalinėje teisėje perkeltas į Biomedicinos tyrimų etikos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, Geros klinikinės praktikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1998 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 320, (toliau – ir Taisyklės) 2.3 punktą, taip pat Pritarimo atlikti klinikinį vaistinio preparato tyrimą liudijimų ir leidimų atlikti klinikinį vaistinio preparato tyrimą išdavimo, tyrimų atlikimo ir kontrolės tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. V-435, (toliau – ir Aprašas) 5 punktą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo 2001 m. balandžio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/20/EB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su geros klinikinės praktikos įgyvendinimu atliekant žmonėms skirtų vaistų klinikinius tyrimus, suderinimo (toliau – ir Direktyva 2001/20/EB). Direktyvos 2001/20/EB 22 straipsnyje nustatant šio teisės akto taikymą, nurodyta, kad valstybės narės šią direktyvą įgyvendinančiuose teisės aktuose turi daryti atitinkamas nuorodas į šį teisės aktą bei pateikti Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų tekstus. Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos 2014 m. balandžio 16 d. reglamentu (ES) Nr. 536/2014 dėl žmonėms skirtų klinikinių tyrimų, kuriuo panaikinama Direktyva 2001/20/EB (toliau – ir Reglamentas 536/2014) Direktyva 2001/20/EB buvo panaikinta. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiuo metu galiojantis žmonėms skirtų vaistų klinikinius tyrimus reguliuojantis ES teisės aktas yra Reglamentas 536/2014, kurio taikymo sritis yra ta pati kaip ir Direktyvos 2001/20/EB. Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje Reglamentas 536/2014 netaikytinas, nes ginčui aktualiu laikotarpiu jis negaliojo.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nacionalinėje teisėje Direktyvos 2001/20/EB nuostatas įstatymų lygmenyje įgyvendina Biomedicinos tyrimų etikos įstatymas ir Farmacijos įstatymas (bylai aktuali 2011 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-1506 redakcija), taip pat atitinkami poįstatyminiai norminiai teisės aktai (sveikatos apsaugos ministro įsakymai, Tarnybos viršininko įsakymai).

Teisėjų kolegija rėmėsi Direktyvos 2001/20/EB 1 straipsnio 4, 2 dalimis, 2 straipsniu, Taisyklių 1.24, 2.1-2.13 punktais, Aprašo 16 punktu, Farmacijos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, 2 straipsnio 2 punktu, Biomedicinos tyrimų etikos įstatymo 2 straipsnio 7, 14 dalimis ir pažymėjo, kad, siekiant nustatyti, ar valstybei kyla deliktinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį, atsižvelgiant į Direktyvoje 2001/20/EB iškeltus siekiamus tikslus ir rezultatus, kurių valstybė narė turi siekti pagal šią direktyvą laikydamasi joje nustatytų bendrųjų esminių taisyklių nacionalinėje teisėje įtvirtintomis (pasirinktomis) formomis ir būdais, byloje turi būti patikrinta, ar Tarnyba ginčui aktualiais klinikinio vaistinio preparato tyrimo kontrolės aspektais pareiškėjos atžvilgiu veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija pabrėžė, kad Direktyvoje 2001/20/EB expressis verbis įtvirtintas klinikiniame tyrime dalyvaujančių asmenų apsaugos principas (Preambulės (2), (6), (8) punktai, 3-10 str.), taip pat primenamas Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijos 2 straipsnyje įtvirtintas žmogaus interesų ir gerovės viršenybės bei žmogaus teisių apsaugos principas. Teisėjų kolegija vadovavosi Direktyvos 2001/20/EB 3 straipsnio 2 dalimi, 6, 7, 9 straipsniais ir pažymėjo, kad valstybės narės turi imtis priemonių, užtikrinančių, kad pradedant klinikinį tyrimą būtų laikomasi šios Direktyvos 2001/20/EB 9 straipsnyje nustatytos tvarkos, t. y. klinikinis tyrimas negali būti pradėtas, kol valstybės narės etikos komitetas dėl rėmėjo (t. y. asmens, bendrovės, institucijos arba organizacijos, kuri prisiima atsakomybę už klinikinio tyrimo pradėjimą, valdymą ir (arba) finansavimą) pateiktos teisingai teisiškai įformintos paraiškos gauti leidimą klinikiniam tyrimui atlikti nėra pareiškęs palankios nuomonės ir kol konkrečios valstybės kompetentinga institucija rėmėjui nenurodė nepritarimo priežasčių. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Direktyvą 2001/20/EB valstybėse narėse klinikinių tyrimų sričiai turi būti įsteigti etikos komitetai ir atitinkamos kompetentingos institucijos (Preambulės (2) p., 6, 7 str., 9 str. 1, 2, 3, 4 d., 10 str. a) b) c) p., 12, 17 str.). Teisėjų kolegija nurodė, kad įgyvendinant šias Direktyvos 2001/20/EB nuostatas pagal nacionalinę teisę Lietuvoje veikia Tarnyba (Direktyvos 2001/20/EB nuostatų prasme „kompetentinga institucija“) ir Lietuvos bioetikos komitetas (toliau – ir Komitetas) (Direktyvos prasme „etikos komitetas“).

Teisėjų kolegija rėmėsi Farmacijos įstatymo 18 straipsnio 4 dalimi, Biomedicinos tyrimų etikos įstatymo 20 straipsnio 3 dalimi, nustatė, kad nagrinėjamo ginčo atveju CK 6.271 straipsnio 4 dalies prasme yra aktualus tas aspektas, ar esant Komiteto 2010 m. balandžio 23 d. pritarimui ir Tarnybos 2010 m. spalio 11 d. leidimui atlikti klinikinį tyrimą (klinikinio tyrimo protokolo kodinis numeris WA22762) (toliau – ir Tyrimas Nr. 1) (atitinkamai esant Komiteto 2011 m. liepos 4 d. pritarimui ir Tarnybos 2011 m. liepos 25 d. leidimui vykdyti klinikinių baigčių tyrimą (klinikinio tyrimo protokolo kodinis numeris WA25204) (toliau – ir Tyrimas Nr. 2), nacionalinė kompetentinga institucija (Tarnyba) jai priskirtą vaistinio preparato klinikinio vaistinio preparato tyrimo kontrolės funkciją dėl šių klinikinių tyrimų vykdė taip, kaip to reikalavo teisės aktai.

Teisėjų kolegija vadovavosi Farmacijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad pagal nacionalinę teisę klinikinio vaistinio preparato tyrimo atlikimo kontrolės forma yra geros klinikinės praktikos (toliau – ir GKP) inspekcijos. Ginčijamas Tarnybos įsakymas Nr. 1A-29 buvo priimtas atsižvelgiant į klinikinio tyrimo patikrinimo (inspekcijos) 2011 m. gruodžio 16 d. protokolą Nr. 2KL-2011-13. Šis inspekcijos protokolas yra įsakymo Nr. 1A-29 motyvuojamoji dalis. Teisėjų kolegija iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-657-365/2013 nustatė, kad teismas pareiškėjos atžvilgiu priimtą įsakymo Nr. 1A-29 dalį panaikino iš esmės dėl to, jog inspekcijos protokole Nr. 2KL-2011-13 pateiktas išvadas vertino kaip nepakankamas pagrįsti nustatytus du pavojingus (kritinius) GKP pažeidimus, konstatavo, kad inspekcijos metu buvo nepagrįstai suteiktas prioritetas trečiųjų asmenų (mirusios tiriamosios Nr. 26602 dukterų) paaiškinimams, kurie gali būti subjektyvaus pobūdžio. Teismas ginčijamą įsakymą Nr. 1A-29 pareiškėjos atžvilgiu panaikino suabejojęs jo motyvuojamosios dalies (inspekcijos protokolo Nr. 2KL-2011-13) išvadų dėl tyrėjos padarytų dviejų pavojingų (kritinių) GKP pažeidimų pagrįstumu.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjant ginčą dėl administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo teismo padarytos išvados, lėmusios minėtos įsakymo Nr. 1A-29 dalies panaikinimą, šioje administracinėje byloje dėl žalos atlyginimo savaime nėra pagrindas konstatuoti Tarnybos veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio prasme. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos nustatymui turi būti atliktas platesnis bylai aktualių aplinkybių teisinis vertinimas platesniu teisiniu aspektu. Nagrinėjant pareiškėjos reikalavimą dėl žalos atlyginimo turi būti patikrinta ir tai, ar Tarnybos veiksmai pavedant atlikti GKP inspekciją ir inspekcijos atlikimo procedūra atitiko teisės aktų reikalavimus, t. y., ar Tarnyba ir jos darbuotojai veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, nes konstatavus esminius inspekcijos pagrindinių procedūrų ir taisyklių pažeidimus, tai galėtų būti pagrindas išvadoms, kad neteisėtai atliktos procedūros pagrindu priimtas individualus administracinis aktas yra neteisėtas veiksmas CK 6.271 straipsnio prasme. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos kontekste turi būti patikrinta ir tai, ar Tarnyba, priimdama ginčijamus įsakymus, veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai klinikiniame tyrime dalyvaujančių asmenų apsaugos prasme, taip pat klinikinio tyrimo metu gauti duomenų patikimumo ir kokybės kontrolės vykdymo prasme.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad teisės aktai išsamiai reglamentuoja klinikinių vaistinių preparatų tyrimų atlikimo patikrinimų (inspekcijų) paskyrimo sąlygas, inspekcijų atlikimo procedūras ir taisykles. Teisėjų kolegija nustatė, kad Tyrime Nr. 1 nuo 2010 m. lapkričio 9 d. dalyvavusios tiriamosios Nr. 26602, kuri klinikinio tyrimo metu 2011 m. balandžio 14 d. mirė, dukros 2011 m. rugsėjo 26 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą ir Komitetą, prašydamos ištirti, ar šiuo atveju nebuvo pažeistos GKP taisyklės. Teisėjų kolegija rėmėsi Biomedicinos tyrimų etikos įstatymo 25 straipsnio 6 dalimi, nustatė, kad Tarnybos direktorius, atsižvelgdamas į minėtą mirusios tiriamosios šeimos narių prašymą, 2011 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 1A-994 pavedė atlikti Tyrimo Nr. 1 neplaninę inspekciją. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad minėtame prašyme pateikta informacija apie tiriamosios mirtį Tarnybai buvo pakankamas pagrindas pavesti atlikti neplaninę inspekciją. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Tarnybos veiksmai CK 6.271 straipsnio 4 dalies prasme atitiko teisės aktų reikalavimus ir Inspekcijos tikslus.

Teisėjų kolegija vadovavosi Aprašo 68 punktu, Klinikinių vaistinių preparatų tyrimų atlikimo patikrinimų (inspekcijų) taisyklių (sveikatos apsaugos ministro 2011 m. sausio 26 d. įsakymo Nr. 1A-72 redakcija) (toliau – ir Inspekcijų taisyklės) III, IV skyriais, Farmacijos įstatymo 63 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nustatė, kad Tarnybos direktorius, atsižvelgdamas į tai, jog inspekcijos metu inspektoriai Santariškių klinikose rado nepilnus šaltinių dokumentus tiriamajai Nr. 26602, 2011 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1A-1080 pavedė inspekciją atliekantiems specialistams nuvykti į VšĮ Vilniaus rajono centrinę polikliniką, kurioje gydėsi tiriamoji, ir į VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinę ligoninę, kurioje tiriamoji, ją 2011 m. balandžio 13 d. pristačius iš Santariškių klinikų, buvo gydoma iki 2011 m. balandžio 14 d., 12.30 val. (mirties), ir gauti reikiamų dokumentų kopijas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie Tarnybos veiksmai atitinka Aprašo 65.4 punkto nuostatas, pagal kurias Tarnybos viršininko sprendimu įgalioti inspektoriai gali tikrinti ne tik tą įstaigą, kurioje atliekamas klinikinis tyrimas, bet ir kitas su tyrimu susijusias įstaigas. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad inspektoriai naudojosi Farmacijos įstatymo 63 straipsnio 1 dalies 2 punkte suteikta teise gauti inspekcijai reikalingą informaciją iš fizinių asmenų, todėl darė išvadą, kad duomenys GKP inspekcijai buvo gauti iš teisės aktų numatytų šaltinių ir nustatyta tvarka (teisėtai).

Teisėjų kolegija rėmėsi Aprašo 68 punktu, Inspekcijos taisyklių 32-38 punktais, nurodė, kad vaistinio preparato klinikinio tyrimo patikrinimo (inspekcijos) forma patvirtinta Tarnybos viršininko 2011 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. 1A-72. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad Inspekcijos protokolo Nr. 2KL-2011-13 VII skyriuje konstatuoti Taisyklių pažeidimai aprašyti analizuojant Tyrimo Nr. 1 dokumentus, gautus iš nurodytų šaltinių, tarp jų apie tiriamąją Nr. 26602, vertinta tyrimo atlikimo atitiktis protokolui WA22762.

Teisėjų kolegija rėmėsi Aprašo 77, 68 punktais, Inspekcijos taisyklių 34,36,37.38 punktais, nustatė, kad šių procedūrų ir taisyklių buvo laikytasi, inspekcijos protokole nustatyti pažeidimai aprašyti ir kvalifikuoti pagal Aprašo 77 punkto ir Inspekcijos taisyklių 35 punkto reikalavimus. Teisėjų kolegija vadovavosi Aprašo 78, 77.1-77.3, 79 punktais, nustatė, kad Tarnyba 2012 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. 2R-1.50-368 išsiuntė Komitetui inspekcijos protokolo Nr. 2KL-2011-13 kopiją ir Tarnybos įsakymo projektą dėl poveikio priemonių taikymo.

Komitetas 2011 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 2-212 informavo Tarnybą, kad pritaria nurodytų poveikio priemonių taikymui tyrėjai E. G.. Komiteto direktorius suderino (vizavo) Tarnybos 2012 m. sausio 10 d. įsakymą Nr. 1A-29 dėl Aprašo 78.1 punkte numatytos poveikio priemonės taikymo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad minėtoje teisės normoje įtvirtintas reikalavimas, jog Tarnybos kompetencijai priskirtų Aprašo 78 punkte numatytų poveikio priemonių taikymas tyrėjui būtų suderintas su Komitetu, negali būti vertinamas kaip formali procedūra, nes Komitetas ir Tarnyba yra nacionalinės institucijos, kurioms priskirta funkcija valstybėje narėje pasirinktomis formomis ir būdais siekti Direktyvoje 2001/20/EB iškeltų tikslų užtikrinant asmenų teises ir jų saugumą atliekant žmonėms skirtų vaistų klinikinius tyrimus.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju klinikinio tyrimo sustabdymo arba uždraudimo klausimas nebuvo iškilęs, tačiau poveikio priemonių taikymo tyrėjui už dėl jo kaltės padarytus GKP taisyklių pažeidimus, atliekant klinikinį tyrimą svarba negali būti sumenkinta, nes šios priemonės skirtos tam pačiam tikslui pasiekti – klinikiniame tyrime dalyvaujančių asmenų apsaugai. Šiuo atveju Komiteto pritarimas, kad Tarnyba įsakymu Nr. 1A-29 taikytų tyrėjai E. G. Aprašo 78.1 punkte numatytą poveikio priemonę už Inspekcijos protokole Nr. 2KL-2011-13 nustatytus Taisyklių du pavojingus (kritinius) pažeidimus, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad abiejų Direktyvos 2001/20/EB tikslus įgyvendinančių nacionalinių institucijų nuomonės dėl teisės taikymo sutapo.

Teisėjų kolegija darė išvadą, kad Tarnyba pagal jai suteiktą kompetenciją, priimdama įsakymą Nr. 1A-29 dėl Aprašo 78.1 punkte numatytos priemonės taikymo, privalėjo elgtis pagal Aprašo 78, 79 punktų reikalavimus ir šiuos reikalavimus įvykdė, t. y. CK 6.271 straipsnio 4 dalies prasme elgėsi taip, kaip to reikalavo šios teisės aktų normos, taip pat įstatymų normos, kuriose įtvirtinti tiriamųjų asmenų teisių, jų saugumo ir gerovės užtikrinimo bei klinikinių tyrimų metu gautų duomenų patikimumo ir kokybės principai (Biomedicinos tyrimų etikos įstatymo 5 str., 11 str. 2 ir 4 d., Farmacijos įstatymo 18 str., Taisyklių 2, 3.1.1 p., Aprašo 5 p.).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad imperatyvas laikytis šių principų kyla ir iš Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijos 2 straipsnis bei Direktyvos 2001/20/EB. Minėto teisinio reguliavimo kontekste teisėjų kolegija pabrėžė, kad žmogaus (tiriamojo) teisių, jo medicininio saugumo ir gerovės užtikrinimas yra prioritetas prieš kitas vertybes.

Teisėjų kolegija rėmėsi Direktyvos 2001/20/EB 3 straipsnio 3 dalimi, Biomedicinos tyrimų etikos įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 2.6, 2.7, 4.3.2, 4.5, 3.1.1 punktais ir pažymėjo, kad atsakovas apeliaciniame skunde pagrįstai akcentuoja, jog įsakymu Nr. 1A-29, priimtu atsižvelgiant į inspekcijos protokole Nr. 2KL-2011-13 pateiktas išvadas, taikant tyrėjai E. G. Aprašo 78.1 punkte numatytą priemonę, Tarnyba, vykdydama jai priskirtas funkcijas pagal kompetenciją veikė teisės aktų nustatyta tvarka ir siekė įstatymuose numatytų tikslų – užkirsti kelią tiriamųjų asmenų teisių pažeidimams, užtikrinti jų saugumą ir gerovę, kad klinikinis tyrimas būtų atliekamas laikantis Taisyklių ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių klinikinius tyrimus, reikalavimų, o klinikinio tyrimo metu gauti duomenys būtų patikimi ir kokybiški. Nesutikti su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija neturėjo pagrindo. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad teisės aktai nesuteikė Tarnybos vadovui įgaliojimų revizuoti GKP inspekcijos išvadas ir atitinkamai jas koreguoti, taip pat nesuteikė teisės jomis nesivadovauti vykdant Tarnybos kompetencijai priskirtas funkcijas. Teisėjų kolegija rėmėsi Aprašo 74 punktu ir nurodė, kad nustatyta tvarka atliktos GKP inspekcijos galutinio protokolo išvados Tarnybos vadovui yra faktinis pagrindas taikyti tyrėjui poveikio priemones, numatytas Aprašo 78 punkte.

Teisėjų kolegija nurodė, kad GKP inspekcijos išvadų teisėtumo ir pagrįstumo patikra galima tik teismine tvarka, t. y. apskundžiant administracinį aktą dėl Aprašo 78 punkte numatytos poveikio priemonės taikymo, priimtą atsižvelgiant į GKP inspekcijos protokolą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodė, jog gavęs Inspekcijos protokolą Nr. 2KL-2011-13, kuriame buvo pateiktos išvados, kad dėl tyrėjos kaltės padaryti du pavojingi (kritiniai) GKP pažeidimai, jis pagal teisės aktus neturėjo diskrecijos elgtis kitaip nei elgėsi priimdamas įsakymą Nr. 1A-29. Tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-657-365/2013 panaikino pareiškėjos atžvilgiu priimtą įsakymo Nr. 1A-29 dalį, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju savaime nereiškia Tarnybos veiksmų neteisėtumo priimant šį įsakymą CK 6.271 straipsnio prasme. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad šiuo teismo sprendimu įsakymo Nr. 1A-29 dalis buvo panaikinta ne dėl to, kad teismas nustatė kurį nors iš ABTĮ 89 straipsnyje numatytų absoliučių skundžiamo akto (jo dalies) panaikinimo pagrindų, o dėl to, kad teismas suabejojo GKP inspekcijos motyvų, jog tyrėja padarė du pavojingus (kritinius) GKP pažeidimus, pagrįstumu. Tai reiškia, kad įsakymo Nr. 1A-29 dalis, priimta tyrėjos E. G. atžvilgiu, nebuvo neteisėta ab initio (nuo pradžios).

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Direktyvą 2001/20/EB klinikinis tyrimas turi būti vykdomas pagal patvirtintą protokolą, kuriam pritarė valstybės narės etikos komitetas. Šią Klinikinių tyrimų direktyvos nuostatą nacionalinėje teisėje įgyvendina Taisyklių 2.6 punktas ir Aprašas. Teisėjų kolegija nurodė, kad Inspekcijos protokole Nr. 2KL-2011-13 pirmasis pavojingas (kritinis) GKP taisyklių pažeidimas, kvalifikuotas pagal Taisyklių 2.1, 2.6, 4.3.2, 4.5.1, 4.5.2, 4.5.3 punktus, buvo konstatuotas nustačius protokolo reikalavimų nesilaikymą tyrėjai nesiimant protokole numatytų priemonių skiriant tiriamajai neplanuotą vizitą tyrėjai E. G. po tiriamosios 2011 m. balandžio 6 d. planinio vizito 2011 m. balandžio 11 d. telefonu gavus iš šios tiriamosios informaciją, kad jai trečia diena (nuo 2011 m. balandžio 9 d.) atsirado stiprus dešinės čiurnos skausmas. GKP inspekcijos metu iš įrašų tyrimo kortelėje buvo nustatyta, kad gavusi šią informaciją tyrėja ne tik neskyrė neplaninio vizito, ji net neapžiūrėjusi tiriamosios ir neatlikusi būtinųjų tyrimų, bendraudama telefonu su tiriamąja ir jos dukterimis bei gaudama informaciją apie vis blogėjančią tiriamosios būklę, net nemačiusi tiriamosios Nr. 26602 pildė jos kortelę Teisėjų kolegijos vertinimu, įrašai, pagrįsti tik pokalbiais telefonu, nelaikytini atitinkančiais klinikinio tyrimo duomenų kokybės ir patikimumo reikalavimų. Teisėjų kolegija nurodė, kad inspekcijos protokole pažymėta, jog tiriamosios kortelėje įrašyti duomenys nesutampa su tiriamosios Nr. 26602 dukterų aprašytomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau pirmiau minėtų duomenų, inspekcijos nustatytų iš įrašų tiriamosios kortelėje, nepaneigia jokia bylos medžiaga ir jie, teisėjų kolegijos vertinimu, liudija, kad tyrėja neužtikrino, jog 2011 m. balandžio 11 d. atsiradus nepageidaujamų reiškinių, tiriamajai bus suteikta atitinkama medicinos pagalba (Aprašo 4.3.2 p.), nesiėmė efektyvių veiksmų, kad įvyktų tiriamosios neplanuotas vizitas, kaip numatyta tyrėjui elgtis pagal protokolo 5.6 punktą, Taisyklių 2.6 ir 4.5.1, 4.5.2 punktų reikalavimus, neužtikrino tiriamosios medicininio saugumo.

Teisėjų kolegija nustatė, kad 2011 m. balandžio 6 d. pradinės informuoto asmens sutikimo formos pakeitime skyriaus „Rizika ir šalutinis poveikis“ dalyje „Rimtos infekcijos pavojus“ buvo padarytas pakeitimas nurodant didesnę riziką, t. y. įspėjimas „Tiriamieji gali susirgti sunkia infekcija arba jiems gali prasidėti dažnos lengvesnės infekcijos“ buvo pakeistas nurodant, kad „Tiriamieji gali susirgti sunkia infekcija, kuri kartais gali būti mirtina, arba jiems gali prasidėti dažnos lengvesnės infekcijos“. Tyrėja E. G. 2011 m. balandžio 6 d. pasirašė, kad ji išaiškino tiriamajai su tyrimu susijusią informaciją. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad minėtas įspėjimas apie didesnę rimtos infekcijos pavojaus riziką reikalavo tyrėjo padidinto budrumo, jog būtų užtikrintos tiriamųjų (šiuo konkrečiu atveju ir tiriamosios Nr. 26602) teisės, jų medicininis saugumas ir gerovė. Teisėjų kolegija nurodė, kad šios aplinkybės patenka į Aprašo 77.1 punkte apibrėžtą pavojingų (kritinių) GKP pažeidimų grupę, nes pažeidžia tiriamųjų teises, saugumą, kenkia sveikatai, duomenų kokybei.

Teisėjų kolegija nustatė, jog tyrėja nesiėmė veiksmų užtikrinti atliekamo tyrimo dokumentų kokybę, pilnumą, patikimumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, Inspekcijos protokole Nr. 2KL-2011-13 konstatuotas pavojingas (kritinis) GKP taisyklių pažeidimo faktas (protokolo reikalavimų nesilaikymas) Tarnybai, vykdant jos kompetencijai priskirtą klinikinių vaistinio preparato tyrimų kontrolės funkciją, buvo pakankamas pagrindas taikyti tyrėjai teisės aktų numatytas priemones (Farmacijos įstatymo 18 str. 1 d., Aprašo 78, 79 p., Taisyklių 3.1.1 p.), t. y. veikti taip, kaip to reikalauja teisės aktai, skirti apsaugoti tiriamųjų asmenų teises, saugumą ir gerovę. Teisėjų kolegija konstatavo, kad būtent taip ir elgėsi atsakovas, priimdamas įsakymą Nr. 1A-29. Teisėjų kolegija rėmėsi Aprašo 78.1 punktu ir pažymėjo, kad vien pavojingo (kritinio) GKP pažeidimo nustatymas atsakovui buvo pakankamas pagrindas taikyti pareiškėjai šioje teisės normoje numatytą poveikio priemonę. Antrasis konstatuotas pavojingas (kritinis) GPK pažeidimas (pranešimo apie nepageidaujamus reiškinius tvarkos pažeidimas) iš esmės susijęs su pirmuoju ir Aprašo 78 punkte numatytų poveikio priemonių rūšies parinkimui bei įsakymo Nr. 1A-29 turiniui įtakos neturėjo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad teisės aktai nesuteikė Tarnybos vadovui įgaliojimų revizuoti GKP inspekcijos išvadas ir atitinkamai jas koreguoti, taip pat nesuteikė diskrecijos spręsti, ar taikyti tyrėjui poveikio priemonę už GKP inspekcijos metu nustatytus GKP pažeidimus.

Pasisakydama dėl Tarnybos 2012 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. 1A-45, teisėjų kolegija pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-657-365/2013 nenurodyti jokie motyvai, kodėl teismas panaikino šio įsakymo dalį, priimtą E. G. atžvilgiu. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad minėto teismo sprendimo priėmimo metu Tarnyba buvo priėmusi 2012 m. gegužės 19 d. įsakymą Nr. 1A-594, kuriuo pripažino netekusiu galios 2012 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. 1A-45 1.2 punktą. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad teismas panaikino negaliojančią administracinio akto dalį. Kadangi dėl Tarnybos įsakymo Nr. 1A-45 teismas nenustatė jokių faktinių aplinkybių, teismas dėl žalos atlyginimo šia apimtimi neturėjo pagrindo vadovautis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Teisėjų kolegija rėmėsi Aprašo 78.1 punktu, pažymėjo, kad Aprašo 791 punkte numatyta priemonė yra terminuota, nustatanti Tarnybai pareigą per nustatytą laiką atlikti visų kitų nušalinto tyrėjo atliekamų klinikinių tyrimų neplaninę inspekciją ir priimti galutinį sprendimą, atsižvelgiant į neplaninės inspekcijos rezultatus (nušalinimą panaikinti arba taikyti Aprašo 78.1–78.3 punktuose numatytas priemones). Teisėjų kolegija nustatė, kad inspekcijos metu iš esmės buvo konstatuoti nesavalaikiai tyrimo centro pašalinimo veiksmai, atlikti nesilaikant GKP taisyklių ir Paraiškos leidimui atlikti žmonėms skirtų vaistinių preparatų klinikinį tyrimą gauti, pranešimo apie esmines pataisas ir tyrimo pabaigos deklaracijos pateikimo tvarkos. Inspekcijos išvadose buvo konstatuota, kad beveik visi nustatyti GKP taisyklių pažeidimai (1 kritinis, 6 reikšmingi), atsiradę dėl užsakovo kaltės, o dėl tyrėjo kaltės nustatyti du reikšmingi (iš jų vienas iš dalies dėl tyrimo prižiūrėtojo kaltės) GKP taisyklių pažeidimai. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad minėtos neeilinės inspekcijos išvados (galutinis Inspekcijos 2012 m. balandžio 19 d. protokolas Nr. 2KL-2012-8) Tarnybai buvo pagrindas taikyti Aprašo 791 punkto nuostatas dėl tyrėjo nušalinimo pabaigos. Todėl Tarnyba 2012 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1A-594 pripažino netekusiu galios 2012 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. 1A-45 1.2 punktą, kuriuo tyrėja E. G. buvo nušalinta nuo Tyrimo Nr. 2, t. y. nuo klinikinio tyrimo, kuris, kaip buvo nustatyta atlikus Inspekciją, šio įsakymo priėmimo dieną net nebuvo pradėtas ir užsakovas 2011 m. lapkričio 16 d. Tarnyboje ir Komitete buvo pradėjęs procedūrą dėl tyrimo centro pašalinimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Tarnybos veiksmai priimant 2012 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. 1A-45 1.2 punkto, o po to atlikus Aprašo 791 punkte numatytas procedūras, 2012 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1A-594 jį pripažinus netekusiu galios atitiko Aprašo 791 punkto reikalavimus, t. y. buvo teisėti.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad Tarnyba, priimdama ginčijamus aktus, CK 6.271 straipsnio 4 dalies prasme veikė taip, kaip pagal kompetenciją privalėjo veikti pagal Farmacijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies, Aprašo 78, 79, 791 punktų reikalavimus ir, siekdama pirmiau nurodytuose teisės aktuose numatytų tiriamųjų asmenų teisių, jų medicininio saugumo ir gerovės, klinikinių tyrimų metu gautų duomenų patikimumo ir kokybės užtikrinimo tikslų, o kartu ir Direktyvoje 2001/20/EB iškeltų valstybėms narėms tikslų. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.), konstatuoti Tarnybos neteisėtus veiksmus nėra pagrindo, o tai reiškia, kad nėra deliktinės atsakomybės (CK 6.271 str.) esminės sąlygos – neteisėtų valdžios institucijų (šiuo atveju Tarnybos) veiksmų. Nenustačius bent vienos iš šiame CK straipsnyje numatytos deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Konstatavusi, kad nėra pirmosios šios atsakomybės esminės sąlygos, teisėjų kolegija nepasisakė dėl apeliacinių skundų motyvų, kuriuose apeliantai išdėstė savo poziciją dėl kitų deliktinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio).

III. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjos E. G. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2223-146/2016. Atnaujinus procesą pareiškėja prašo panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2223-146/2016 ir priimti naują sprendimą, kuriuo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą patenkinti.

Pareiškėjos teigimu, procesas atnaujintinas remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7, 10 ir 12 punktais. Pasisakydama dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo, pareiškėja tvirtina, kad yra padarytas esminis CK 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalių normų pažeidimas jas taikant, nes teismas netinkamai vertino Tarnybos veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, pernelyg susiaurindamas veiksmų neteisėtumo vertinimą. Pareiškėjos manymu, teismo teiginys, jog tik konstatavus esminius inspekcijos pagrindinių procedūrų ir taisyklių pažeidimus tai galėtų būti pagrindas išvadoms, kad neteisėtai atliktos procedūros pagrindu priimtas individualus administracinis aktas yra neteisėtas veiksmas CK 6.271 straipsnio prasme.

Pareiškėjos manymu, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėja pažymi, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Pareiškėja sutinka, kad administracinio akto panaikinimas pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir kad dėl to kyla valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį, tačiau akcentuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos ginčijamų aktų panaikinimo priežastys sudaro pagrindą vertinti Tarnybos veiksmus priimant įsakymus kaip neteisėtus CK 6.271 straipsnio taikymo kontekste.

Pareiškėja nurodo, kad, vertinant ginčo įsakymų panaikinimo priežastis, įsakymai turėjo būti vertinami kartu su inspekcijos protokolo išvadomis. Pareiškėjos manymu, teismas, netinkamai taikydamas CK 6.271 straipsnį, dėl neteisėtų veiksmų vertinimo nepagrįstai rėmėsi tik įsakymų turiniu, nors turėjo būti vertinami tiek įsakymai, tiek inspekcijos protokolas. Pareiškėjos manymu, teismas turėjo pagrindą padaryti išvadą, kad priimant ginčo įsakymus buvo nesivadovauta pagrindiniais reikalavimais, keliamais individualiam administraciniam aktui, nes Tarnyba aplaidžiai atliko inspekciją, netinkamai nustatė faktines aplinkybes, netinkamai vertino Taisyklių, protokolo reikalavimus, neteisingai inspekcijos protokole nustatė, kad pareiškėja padarė du pavojingus ar (ir) reikšmingus Taisyklių pažeidimus, dėl ko Tarnyba neteisėtai priėmė įsakymus ir neteisėtai nušalino pareiškėją nuo Tyrimo Nr. 1 ir Tyrimo Nr. 2 bei neteisėtai uždraudė pareiškėjai pradėti naujus klinikinius tyrimus.

Pareiškėjos teigimu, įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-657-365-2013 nustatyti prejudiciniai faktai, patvirtinantys Tarnybos veiksmų neteisėtumą dėl įsakymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismo negalėjo būti kitaip vertinti ar kvestionuojami kaip neįrodyti. Kadangi Tarnybos veiksmai priimant įsakymus buvo nepateisinamai aplaidūs, nulemti paviršutiniško subjektyvaus elgesio pareiškėjos atžvilgiu ir bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nevykdymu, kas iš esmės nulėmė ir netinkamos inspekcijos atlikimą, netinkamą inspekcijos išvadų vertinimą ir iš esmės nemotyvuotų įsakymų priėmimą.

Pareiškėja pabrėžia, kad įsiteisėjusiu sprendimu dėl įsakymų panaikinimo jau yra nustatyti viešojo administravimo subjektų neteisėti veiksmai pareiškėjos atžvilgiu, tačiau apeliacinės instancijos teismas to neįvertino. Pareiškėjos teigimu, teismas, netinkamai taikydamas CK 6.271 straipsnį, vertino tik Tarnybos vadovo veiksmus, nors, pareiškėjos manymu, turėjo būti vertinami ir nustatyti prejudiciniai faktai, kad inspekcija buvo atlikta netinkamai, inspekcijos protokolo išvados nemotyvuotos, kas lėmė neteisėtų įsakymų priėmimą, kuriais pareiškėjos atžvilgiu neteisėtai buvo taikyti jos individualios veiklos apribojimai, dėl ko pareiškėja patyrė žalą.

Pareiškėja daro išvadą, kad teismas neteisėtai kvestionuoja kitoje byloje jau nustatytus neteisėtus Tarnybos veiksmus pareiškėjos atžvilgiu.

Pasisakydama dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkto taikymo, pareiškėja nurodo, kad teismas pasisakė dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą Komiteto teisių ir pareigų. Pareiškėja pažymi, kad teismas tyrė ir vertino Komiteto veiksmus pareiškėjos atžvilgiu ir Tarnybos veiksmų neteisėtumo atžvilgiu, nutartimi buvo nustatyta, jog Komitetas realiai atliko aktyvius veiksmus dėl poveikio priemonių pareiškėjai taikymo, todėl prisidėjo prie įsakymų priėmimo, nors į bylos nagrinėjimą nebuvo įtrauktas. Pareiškėjos manymu, Komiteto dalyvavimas byloje būtų leidęs teisingai išnagrinėti bylą, objektyviai įvertinti tiek Komiteto, tiek Tarnybos veiksmus dėl įsakymų priėmimo.

Pasisakydama dėl būtinumo užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 156 str. 2 d. 12 p.) pareiškėja nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinius sprendimus ir daro išvadą, kad teismas nukrypo nuo jau suformuotos administracinių teismų praktikos, kadangi nutartimi neteisėtų veiksmų vertinimą atliko pažeidžiant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotas CK 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalių taikymo taisykles dėl neteisėtų veiksmų vertinimo, taip pat dėl valdžios institucijų, nepaisant konkretaus subjekto kaltės, neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo privalomumo. Pareiškėja pabrėžia, kad dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų pareiškėjos atžvilgiu neteisėtai jai taikytų veiklos apribojimų, pareiškėjai nepriteista žala, nors vadovaujantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl valdžios institucijų, nepaisant konkretaus subjekto kaltės, neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, tokia patirta žala turi būti atlyginama.

Atsakovas Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimu į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo pareiškėjos prašymą atmesti.

Atsakovas, pasisakydamas dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo, nurodo, kad viena iš būtinųjų žalos atlyginimo sąlygų yra neteisėti veiksmai, siejami su valdžios institucijos darbuotojų neveikimu taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdymu jiems teisės aktais priskirtų funkcijų ar funkcijų vykdymu, bet jų atlikimu nepateisinamai aplaidžiai, pažeidžiant bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Atsakovo manymu, teismas nagrinėjo neteisėtų veiksmų kaip būtinosios žalos atlyginimo sąlygos egzistavimą, nenukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Atsakovo teigimu, pareiškėja nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kodėl ir kokia apimtimi teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos bei kodėl Tarnybos elgesys nelaikytinas aplaidžiu, nesuderinamu su gero viešojo administravimo principais, pažeidžiančiu fundamentaliausius viešojo administravimo principus. Tarnybos viršininko įsakymai buvo priimti atsižvelgiant į geros klinikinės praktikos inspekcijos išvadas, kurios atliekamos siekiant nustatyti, ar nepažeidžiamos tiriamojo asmens teisės, ar užtikrinamas jo saugumas ir gerovė, ar klinikinis tyrimas atliekamas laikantis gerosios klinikinės praktikos ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių klinikinius tyrimus, reikalavimų, bei siekiant įsitikinti, kad klinikinio tyrimo metu gauti duomenys yra patikimi ir kokybiški.

Atsakovas pažymi, kad inspekcijos protokolo išvadose nurodyti kritiniai pažeidimai buvo susiję su žala tiriamosios sveikatai, jos teisių pažeidimu ir pakenkimu tyrimo duomenų kokybei. Atsakovas pabrėžia, kad Tarnybos sprendimai įgyvendinant Aprašo reikalavimus visiškai priklauso nuo to, kokias išvadas padaro geros klinikinės praktikos inspektoriai, vykdydami inspekcijas. Atsakovas remiasi Aprašo 781 punktu ir daro išvadą, kad vertinant Tarnybos veiksmų neteisėtumą, turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad įsakymais buvo siekiama užkirsti kelią tiriamųjų asmenų teisių pažeidimams, užtikrinti jų saugumą ir gerovę, užtikrinti, kad klinikinis tyrimas būtų atliekamas laikantis geros klinikinės praktikos ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių klinikinius tyrimus, reikalavimų, o klinikinio tyrimo metu gauti duomenys būtų patikimi ir kokybiški.

Atsakovas pabrėžia, kad Tarnybos veiksmuose priimant neteisėtais pripažintus įsakymus nebuvo jokių tyčinių ar prieš pareiškėją nukreiptų veiksmų. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad prieš Tarnybos viršininkui pasirašant 2012 m. sausio 10 d. įsakymą Nr. 1A-29, jis buvo suderintas su Lietuvos bioetikos komitetu, kas, atsakovo manymu, patvirtina, jog Tarnybos viršininkui neturėjo kilti abejonių dėl teikiamo pasirašyti įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo. Atsakovas pabrėžia, kad pagal teismų praktiką subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.

Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas. Atsakovo manymu, teismas taikė visas imperatyvias teisės normas, laikėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, įvertino esamą teisinį reglamentavimą, todėl nėra jokio pagrindo atnaujinti procesą dėl akivaizdžiai padaryto esminės materialinės teisės normų pažeidimo, turėjusio įtakos priimant nutartį.

Pasisakydamas dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo, atsakovas pažymi, kad pareiškėja nėra tinkamas subjektas šiuo pagrindu prašyti atnaujinti procesą. Be to, teismas nutartyje nepasisakė dėl Komiteto teisių ir pareigų, Komitetas nepriėmė skundžiamų įsakymų, o tik išreiškė savo nuomonę dėl Apraše numatytų poveikio priemonių taikymo tyrėjams, tačiau galutinį sprendimą dėl šių priemonių taikymo priėmė Tarnyba, vadovaudamasi Aprašo nuostatomis ir įformindama šį sprendimą skundžiamais įsakymais. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nagrinėjant bylą Komiteto įtraukimo į bylą klausimo nekėlė.

Pasisakydamas dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytos trys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys lyginant su nagrinėjama byla skiriasi savo specifika bei faktinėmis aplinkybėmis, jų negalima laikyti tapačiomis ar labai panašiomis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos prašyme nurodytose bylose ir šioje byloje sprendimai priimti esant tam pačiam ratio decidenti ir kad yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos ar kad ji formuojama klaidinga linkme.

Tretieji suinteresuoti asmenys D. S. ir Ž. K. atsiliepimu į pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad teismo nutartyje nepasisakyta dėl Komiteto teisių ir pareigų, be to, prašymą dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punktu gali pateikti tik tas asmuo, dėl kurio teisių ir pareigų buvo nuspręsta teismo sprendime. Tretieji suinteresuoti asmenys pažymi, kad pareiškėja nenurodė Tarnybos padarytų teisės aktų pažeidimų priimant ginčijamus įsakymus. Trečiųjų suinteresuotų asmenų manymu, įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatytos aplinkybės nebuvo kvestionuojamos ar paneigiamos, tačiau buvo vertinamos visai kitos aplinkybės, susijusios su konkrečiais Tarnybos veiksmais priimant ginčijamus įsakymus CK 6.271 straipsnio kontekste. Trečiųjų suinteresuotų asmenų teigimu, pareiškėjos nurodytų administracinių bylų ratio decidendi iš esmės skiriasi, todėl analogijos taikymas nėra galimas. Tretieji suinteresuoti asmenys daro išvadą, kad pareiškėja nenurodė jokios teismų praktikos, kur aplinkybės būtų identiškos arba labai panašios nagrinėjamai bylai ir tokia analogiška situacija būtų aiškinama iš esmės kitaip nei yra išaiškinta teismo nutartyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2017 m. sausio 30 d. sprendimą, administracinė byla Nr. eA-2223-146/2016 buvo užbaigta, minėtas sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

Pareiškėjos E. G. prašymas yra grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7, 10 ir 12 punktuose nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog šis pagrindas skirtas užtikrinti vieną pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisę būti išklausytam, todėl šiuo pagrindu inicijuoti proceso atnaujinimą gali tik patys neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-224/2011). Procesas šiuo pagrindu atnaujinamas, kai nustatomos dvi esminės sąlygos: 1) asmenys, pateikiantys prašymą atnaujinti procesą, be pakankamo pagrindo nebuvo įtraukti į bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjimą, 2) priimtame teismo procesiniame sprendime pasisakyta dėl jų teisių ir pareigų (teismo procesinis sprendimas pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Pasisakymas dėl asmenų teisių ar pareigų sprendime suprantamas kaip tiesioginis nurodymas dėl asmens, neįtraukto į procesą, teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo.

Pareiškėja atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte įtvirtintu pagrindu prašo dėl to, kad, jos manymu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisėtai išsprendė bylą, pasisakydamas dėl Komiteto, kuris nėra įtrauktas į bylos nagrinėjimą, teisių ir pareigų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja šiuo atveju nėra tinkamas subjektas prašyti atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punktu. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad E. G. buvo įgaliota ginti Komiteto teises ir teisėtus interesus. Be to, Komiteto teisių ar pareigų klausimai aptariamame ginče nebuvo sprendžiami ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. nutartis nenulėmė šiam asmeniui teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 7 punktu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai. Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011).

Pareiškėjos manymu, teismas padarė esminį Civilinio kodekso 6.271 straipsnių 1 ir 4 dalių pažeidimą jas taikant, kadangi netinkamai vertino Tarnybos veiksmų neteisėtumą, t. y. pernelyg susiaurino veiksmų neteisėtumo vertinimą. Pareiškėja akcentuoja, kad Tarnybos neteisėti veiksmai buvo konstatuoti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-657-365/2013, todėl teismas nepagrįstai iš naujo vertino tuos pačius Tarnybos veiksmus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pati pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo sutinka, kad administracinio akto panaikinimas pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir kad dėl to kyla valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Pareiškėjos manymu, įsiteisėjusiame teismo sprendime nurodytos įsakymų panaikinimo priežastys sudaro pagrindą vertinti Tarnybos veiksmus, priimant ginčo įsakymus, kaip neteisėtus CK 6.271 straipsnio taikymo kontekste. Pareiškėjos manymu, įsakymai turėjo būti vertinami kartu su inspekcijos protokolo išvadomis.

Pareiškėja, nurodydama, kad teismo atliekama tariamai neteisėtų veiksmų patikra deliktinės atsakomybės kontekste yra atitinkamų faktinių ir teisinių aspektų vertinimas CK 6.271 straipsnio nuostatų prasme, tačiau tokia kontrolė byloje dėl žalos atlyginimo gali būti atlikta tik nekvestionuojant nustatytų faktų ir jų įvertinimo kitoje byloje, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3155-624/2015, kurioje tokia pozicija cituojama nurodant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011. Pažymėtina, kad pastarojoje administracinėje byloje pabrėžta, jog aplinkybių, nagrinėtų kitoje administracinėje byloje, teisinis vertinimas CK 6.246 ir 6.271 straipsnių kontekste nelaikytinas šio sprendimo prejudicinės ir (arba) res judicata galios paneigimu. Taip pat pažymėta, kad ginčijamo administracinio akto panaikinimas, būdamas reikšminga aplinkybe, nėra pagrindas savaime konstatuoti, kad visi viešojo administravimo subjekto veiksmai, susiję su ginčijamo sprendimo priėmimu, buvo neteisėti ab initio.

Šiuo atveju pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo nepagrindė, kad apeliacinės instancijos teismas paneigė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-657-365/2013 prejudicinę galią. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos inicijuotą administracinį ginčą dėl žalos atlyginimo, CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų kontekste dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų pažymėjo tik tai, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo buvo panaikintos Tarnybos priimtų pareiškėjos atžvilgiu įsakymų dalys, su kurių priėmimu pareiškėja siekia žalos atsiradimą. Pareiškėja nepagrindė, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas tariamų neteisėtų veiksmų valstybės deliktinės atsakomybės kontekste patikrinimas paneigė įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galią ir tuo buvo padarytas esminis CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalių pažeidimas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą argumentus, pažymi, kad jie nepagrįsti pirmiau minėtomis aplinkybėmis, kurios turėtų būti įrodinėjamos, prašant atnaujinti procesą šiuo pagrindu. Subjektyvus teisės normų interpretavimas negali būti siejamas su paminėtais proceso atnaujinimo pagrindais pagal jų taikymo prasmę ir paskirtį. Pareiškėja prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodė atitinkamų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, o tiesiog pateikė alternatyvų Tarnybos veiksmų valstybės deliktinės atsakomybės kontekste vertinimo variantą. Kaip minėta, tai negali būti proceso atnaujinimo pagrindu. Pareiškėja, nesutikdama su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimu, iš esmės siekia, kad byla būtų pakartotinai nagrinėjama apeliacine tvarka ir ginčas išspręstas jos naudai, tačiau nepateikia akivaizdžių įrodymų, jog šiuo atveju buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Prašyme atnaujinti procesą pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-779/2013, nurodydama, kad buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų vertinimo. Pareiškėjos nurodomoje administracinėje byloje žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį buvo kildinamas iš atsakovo, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos, 2010 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. T-213 dalies, kuria pareiškėjui buvo pakeista anksčiau išduota licencija prekybai alkoholiu. Nors aptariamoje administracinėje byloje, kaip ir nagrinėjamu atveju, buvo nustatyta, kad kitoje administracinėje byloje viešojo administravimo subjekto aktas, iš kurio kildinamas žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį, buvo panaikintas, tačiau pareiškėjos nurodomoje byloje, skirtingai nei nagrinėjamu atveju, panaikinant ginčo akto dalį buvo nurodyta, kad nustatytų teisės pažeidimų intensyvumas, pobūdis bei pavojingumas visuomenei tiesiogiai nesietini su pareiškėjo baro veikla ir nesuteikia atsakovui neginčytinos teisės riboti pareiškėjo prekybos alkoholiniais gėrimais veiklos, nebuvo objektyvaus pagrindo teigti, kad įvairūs pažeidimai yra daromi vien dėl pareiškėjo baro veiklos. Teismo buvo pripažinta, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdamas sprendimą, pažeidė bendrą teisėtumo, proporcingumo principą, nepagrįstai apribodamas pareiškėjo teisę užsiimti verslu, kuriam atsakovas anksčiau buvo suteikęs tokį leidimą, neįrodęs viešojo intereso apsaugos būtinumo.

Kitoje pareiškėjos nurodomoje administracinėje byloje Nr. A525-734/2014, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. sausio 5 d. priėmė nutartį, skirtingai nei nagrinėjamoje administracinėje byloje, nebuvo keliamas ginčas dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų, tačiau buvo kvestionuojamas tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimas.

Pareiškėja taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1615-261/2016, kurioje iš esmės buvo išspręstas asmens išlaidų, panaudotų gynybai, atlyginimo klausimas. Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėja remiasi nurodomoje byloje cituojama Konstitucinio Teismo jurisprudenciją jos nesiedama su konkrečiomis administracinės bylos faktinėmis aplinkybėmis ir skirtingu teisės normų aiškinimu. Pareiškėjos cituojamos abstrakčios formuluotės iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, atsižvelgiant į administracinės bylos Nr. eA-2223-146/2016 nustatytų faktinių aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti.

Įvertinus nagrinėjamos administracinės bylos ir pareiškėjos nurodomų administracinių bylų individualias aplinkybes, darytina išvada, kad šių bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios, todėl negalima daryti išvados, kad skirtingų procesinių sprendimų priėmimas patvirtina skirtingą teisės normų aiškinimą. Pareiškėja nenurodė nė vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą pateikti argumentai nesudaro pagrindo abejoti administracinių teismų formuojamos praktikos vienodumu minėtais klausimais, todėl prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu laikytinas nepagrįstu.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-2223-146/2016 yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Iš pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą argumentų akivaizdu, kad ji iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. nutartyje atliktu įrodymų ir aplinkybių vertinimu. E. G. argumentacija atspindi tik jos nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo. Prašyme nurodyti motyvai liudija, kad pareiškėja iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėja įtikinamai nepagrindė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2223-146/2016 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakytina (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos E. G. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2223-146/2016 pagal pareiškėjos E. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. S. ir Ž. K. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė