2021-04-14 Nr. AB-7622-3-61-3-02174-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-234-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02174-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. O. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2018 m. birželio 28 d. iki 2019 m. birželio 13 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) vienas arba su dviem asmenimis buvo laikomas elementarių gyvenimo sąlygų neatitinkančiomis sąlygomis. Nurodė, kad visose Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo vėdinimo ir oro šalinimo sistemos, kamerose tvyrojo nemalonūs kvapai; T. O. buvo priverstas kvėpuoti užterštu oru.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerose esantys tualetai nebuvo įrengti kaip atskira patalpa, kai kuriose kamerose buvo įrengtos tik užuolaidos, tualetą skiriančios nuo bendro kameros ploto, tačiau jos visiškai neuždengė nuo kameros durų, todėl pareigūnai per stebėjimo langelį galėjo stebėti, kaip asmenys atlikinėjo gamtinius reikalus. T. O. nurodė, kad dažnai pareigūnai atidarydavo duris, todėl nebuvo jokio privatumo, o tai trikdė ir žeidė pareiškėją bei žemino jo garbę ir orumą.

4. T. O. teigė, kad 2018 m. gruodžio 16 d. susirgo ir pareigūnų prašė nuvesti pas medikus, tačiau nebuvo nuvestas ir medikai nebuvo iškviesti. Jis taip pat prašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą ir už iškvietimą sutiko sumokėti, tačiau greitoji medicinos pagalba nebuvo iškviesta, pareiškėjas vaistų negavo ir tik 6 valandą ryto buvo nuvestas pas seselę, kuri davė vaistų. T. O. pažymėjo, kad dėl to kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją. Nurodė, kad šį įvykį gali paliudyti kartu kameroje buvęs asmuo, tačiau šis asmuo nebuvo apklaustas. Pareiškėjas teigė, kad būtent dėl šio įvykio pradėjo badauti, tačiau Vilniaus PN administracija minėto įvykio nesiaiškino.

5. T. O. teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 141 ir Nr. 362 langų stiklai buvo sudužę, pro tarpus pūtė stiprus vėjas, buvo šalta. Nors pareiškėjas teikė prašymus, tačiau savaitę stiklai nebuvo keičiami, Lukiškių TI-K kameroje Nr. 362 stiklai buvo pakeisti tik tą dieną, kai atvažiavo tikrinti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) darbuotojai, o kameroje Nr. 141 lango stiklas nebuvo pakeistas, todėl T. O. sušaldavo, o Lukiškių TI-K administracija į jo prašymus nekreipė dėmesio.

6. Pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerų Nr. 112A, Nr. 277 ir Nr. 340 duryse įrengti stebėjimo langeliai nebuvo uždengti, jie buvo įrengti išilgai durų (plotis – 10 cm, ilgis – 50 cm.), todėl T. O. visą parą buvo matomas tiems, kas ėjo koridoriuje, todėl atlikdamas gamtinius reikalaus, jis buvo matomas ne tik pareigūnams, bet ir kitiems asmenims, kurie vaikščiojo koridoriuje (būrio viršininkams, mokytojams, medikams, psichologams, pareigūnams, suimtiesiems).

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad buvo nubaustas už tai, jog pro kameros langą buvo iškišęs televizoriaus kabelį. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija nieko nedarė, jog kabelinė televizija gerai veiktų, nors jis dėl to rašė prašymus. T. O. akcentavo, kad niekur nėra nurodyta, jog yra draudžiama kabelį kišti pro langą, tačiau už tai baudžiama.

8. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K ant lovų nėra įrengtos kopėtėlės, todėl yra sunku ir nesaugu lipti į antrą lovos aukštą, tačiau Lukiškių TI-K administracija teigė, kad kopėtėlės nepriklauso. T. O. akcentavo, kad tiek I, tiek II korpusuose buvo netvarkingi ir sulūžę dušai, vanduo bėgo kaip iš krano, tačiau Lukiškių TI-K administracija jų netaisė. Teigė, kad žiemą pasivaikščiojimo kiemeliai buvo nevalyti, apledėję, nebuvo barstomi, o kitais metų laikais jie nebuvo šluojami ir tvarkomi. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Vilniaus PN kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas tiek natūralus, tiek dirbtinis apšvietimas, todėl kamerose buvo per tamsu skaityti knygas ir rašyti laiškus, pavargdavo bei ašarodavo akys, sutriko regėjimas. Kamerose buvo įrengtos lempos, kuriose turėjo degti po dvi lemputes, tačiau degė tik po vieną. T. O. teigė, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nustatė pažeidimus, tačiau jie nebuvo šalinami.

9. Pareiškėjas pažymėjo, kad nebuvo užtikrinta jo teisė vieną kartą per savaitę nusiprausti duše po karštu vandeniu, buvo atvejų, kai į dušą buvo vedama kartą per 10 parų, o tai pažeidžia asmens teises į higieną. T. O. akcentavo, kad labai dažnai pareigūnai neregistravo ir nesiuntė skundų, rašomų Vilniaus PN administracijai ir kitoms įstaigoms.

10. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs garbės ir orumo pažeminimą, gėdą prieš pareigūnus ir kitus asmenis, sveikatos sutrikimų dėl regėjimo, depresiją bei neigiamus išgyvenimus.

11. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Atsakovo atstovas paaiškino, kad T. O. Lukiškių TI-K buvo laikomas griežtai vadovaujantis įstatymų reikalavimais. Nurodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikydamiesi elgesio taisyklių bei reikalavimų ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo bei etikos principų.

13. Vilniaus PN pažymėjo, kad teisės aktai nenustato, jog kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsakovo atstovas nurodė, kad sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, o karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose higienos norma nenustato. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, o toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) reikalavimus.

14. Vilniaus PN nurodė, kad tvarkyti gyvenamąsias kameras bei kamerose esančius sanitarinius mazgus turi jose apgyvendinti asmenys (išskyrus kameras Nr. 104–125, kurias tvarko nuteistieji, įstaigoje atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareiga). Į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus kameras Nr. 104–125, kurias tvarko nuteistieji, Lukiškių TI-K atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas) yra išduoti švarūs ir tvarkingi valymo reikmenys bei priemonės.

15. Atsakovas atstovas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nenurodo, jog užlipimui į antrame aukšte esančią lovą būtų įrengtos kopėtėlės. Teigė, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti.

16. Vilniaus PN akcentavo, kad kamerose yra įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, kuris dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas atitinka, o gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 lx, kaip ir nustatyta Higienos normos HN 134:2015 14 punkte. Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema, visose kameros buvo centrinio šildomo įranga ir šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose buvo palaikoma optimali temperatūra. Atsakovo atstovas nurodė, kad kamerose esantys langai buvo pritaikyti vėdinti kameras, jos vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai higienos normų reikalavimus atitinka. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose neturėjo.

17. Vilniaus PN nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše, o dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemai yra periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi, jie yra įrengti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Pasivaikščiojimo kiemelius valo ir tvarko nuteistieji.

18. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad nuteistųjų sveikatos priežiūra yra organizuojama ir atliekama vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu, kitais sveikatos priežiūrą reguliuojančiais įstatymais ir teisės aktais, sveikatos priežiūros standartizacijos norminiais aktais, asmens sveikatos priežiūros technologijomis bei pagrįsta sveikatos priežiūros paslaugų ir patarnavimų teisėtumo, priimtinumo, prieinamumo, tinkamumo principais. Nurodė, kad Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnyba savo veikloje vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, reguliuojančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos bendrosios praktikos slaugytojos buvo apžiūrėtas 2018 m. gruodžio 17 d. (nusiskundimai karščiavimu, gerklės perštėjimu, galvos skausmu, temperatūra 36,7°C). Buvo paskirtas paracetamolis, gerklė papurkšta ligolio tirpalu; daugiau į Sveikatos priežiūros tarnybą T. O. nesikreipė.

19. Atsakovo atstovas nurodė, kad visiems Lukiškių TI-K esantiems asmenims yra užtikrinamos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 85 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 5 punktuose nustatytos teisės palaikyti socialinius ryšius, t. y. per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą, gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų, vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu. Įstaigoje laikomiems suimtiesiems bei nuteistiesiems yra sudaryta galimybė savo gyvenamosiose kamerose turėti televizorių bei žiūrėti kabelinę televiziją. Vilniaus PN pažymėjo, kad 2019 m. sausio 31 d. Lukiškių TI-K II korpuse buvo atliktas kabelinės televizijos ryšio kokybės patikrinimas, gyvenamojoje kameroje Nr. 277, kurioje tuo metu buvo laikomas T. O., kabelinės televizijos ryšys buvo geras, todėl nebuvo jokio poreikio per kameros langų plyšius iškišti televizijos antenos kabelį į lauką. Vilniaus PN nurodė, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 4 punktą, laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo tausoti pataisos įstaigos turtą.

20. Vilniaus PN teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. T. O. nusiskundimai yra bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, T. O. tiesiog pateikė savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizavo, kuo būtent jam tariamai padaryta neturtinė žala pasireiškė, nepateikė jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodė skunde nurodytos sumos dydžio, o vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka; paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Atsakovo atstovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo T. O. skundą tenkino iš dalies: pareiškėjui iš atsakovo atstovo Vilniaus PN priteisė 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą T. O. skundo dalį atmetė.

22. Teismas aptarė su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą ir aktualią teismų praktiką. Teismas išanalizavo atsakovo pateiktus duomenis apie kamerų plotus ir konkrečiu laikotarpiu konkrečioje kameroje laikytą asmenų skaičių bei sanitarinių mazgų įrengimą. Nenustatęs pagrindo abejoti Vilniaus PN atstovo nurodytais duomenimis, teismas, įvertinęs juos, padarė išvadą, kad TI-K kamerų ir jose esančio sanitarinio mazgo įrengimas teisės aktų reikalavimus atitiko. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo sanitarinius mazgus visiškai atskirti nuo gyvenamosios patalpos, teisės aktai taip pat nenustato, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

Atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, tačiau kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teismas akcentavo, kad kamerose esantys sanitariniai mazgai buvo uždengti užuolaidomis, o T.

O. nenurodė jokių konkrečių faktų ar įvykių (kad buvo užtiktas besinaudojantis sanitariniu mazgu ir panašiai), nulėmusių jo teisės į privatumą pažeidimą šiuo aspektu. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė tik tai, kad pareigūnai ir kiti pro šalį einantys asmenys galėjo jį stebėti, kad pareigūnai atidarydavo duris ir galėjo jį matyti, tačiau išsamesnių paaiškinimų, aplinkybių dėl šio pažeidimo (kada tokie įvykiai buvo, kaip pasireiškė ir panašiai), nenurodė. Pareiškėjas dėl stebėjimo langelio kameros duryse su skundais kreipėsi į Lukiškių TI-K, į kuriuos jam buvo atsakyta.

Teismas sprendė, kad nėra nustatyta, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Duomenų, kad gautus atsakymus T. O. teisės aktų nustatyta tvarka būtų skundęs, nėra. Įvertinęs nurodytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad tais laikotarpiais, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas su dar kitu asmeniu, jam nebuvo visiškai užtikrintas privatumas naudotis sanitariniais mazgais 283 paras.

23. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, jog užlipimui į antrame aukšte esančią lovą būtų įrengtos kopėtėlės, teisės aktai taip pat nedetalizuoja lovų parametrų, nedraudžia kamerose įrengti dviaukštes lovas ar įrengus dviaukštes lovas neįpareigoja pritaisyti kopėtėlių. Atsižvelgiant į tai, nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje kopėtėlių neįrengimas savaime nėra laikomas pareiškėjo teisių pažeidimu. Teismas pažymėjo, kad T. O. skunde tik abstrakčiai nurodė, kad buvo sunku lipti į antrą lovos aukštą ir kad tai nėra saugu, tačiau konkrečių atvejų, nulėmusių jo teisių pažeidimą, neįvardijo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėjo sveikatos sutrikimų, kurie nulemtų sunkumus lipant į lovą. T. O. su prašymu įrengti kopėtėles kreipėsi į Lukiškių TI-K ir į jį buvo atsakyta, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl to, jog naudodamasis dviaukščiais gultais be kopėtėlių patyrė konkrečius nepatogumus ar turėjo konkrečių neigiamų pasekmių. Teismas taip pat nenustatė, kad Lukiškių TI-K atsakymą dėl kopėtėlių pareiškėjas būtų skundęs įstatymo nustatyta tvarka. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Be to, pareiškėjas neįrodė, kad dėl kopėtėlių neįrengimo patyrė neturtinę žalą.

24. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo vadovaudamiesi etikos taisyklių bei bendrųjų mandagumo ir etikos principų nepažeidė. Teismas nenustatė pagrindo abejoti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai sąmoningai ar tyčia nesilaikė nustatytų etikos elgesio taisyklių ir siekė pažeminti pareiškėją, nepagrįstai jį stebėdami.

25. T. O. argumentai, kad nebuvo oro šalinimo sistemos ir jam teko kvėpuoti užterštu oru, buvo atmesti kaip nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad atskiros oro šalinimo sistemos įrengimo kamerose galiojantys teisės aktai nenumato, o atsakovo atstovas pabrėžė, jog apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės, taip pat nemalonaus kvapo gyvenamosiose kamerose neturi.

26. Teismas pažymėjo, kad vidinių grotų ir metalinio tinklo įrengimas galiojantiems teisės aktams neprieštarauja ir kamerose laikomų asmenų teisių nepažeidžia. Įvertinęs atsakovo nurodytą su kamerų dirbtiniu apšvietimu bei įrengta centrine šildymo sistema susijusią informaciją bei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento patikrinimo aktuose užfiksuotą informaciją, teismas nenustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo nustatyti higienos reikalavimų pažeidimai, išskyrus tai, kad 2018 m. gruodžio 3 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8)PA-8693 per tikrinimo laikotarpį nuo 2018 m. lapkričio 26 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. buvo rastas Higienos normos 134:2015 14 punkto pažeidimas: Lukiškių TI-K kameroje Nr. 362 išmatuota bendra dirbtinė apšvieta buvo 170 lx. Šioje kameroje 2018 m. lapkričio 26 d. buvo laikomas pareiškėjas. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog galiojantis teisinis reguliavimas nurodo, kad dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, nagrinėjamu atveju turi būti konstatuojamas atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumas, neužtikrinant tinkamo dirbtinio apšvietimo kameroje Nr. 362 T. O. buvimo joje laikotarpiu (2018 m. lapkričio 26 d.). Pareiškėjo argumentus dėl to, kad visose kamerose jo buvimo metu degė tik po vieną lemputę, o turėtų degti po dvi, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas T. O. buvimo metu kitose kamerose dirbtinio apšvietimo normų pažeidimų nenustatė. Kitų duomenų ir įrodymų, kad kamerose pareiškėjo buvimo metu buvo šalta ar sudužę langai, nebuvo nustatyta, o kitos jo nurodytos aplinkybės dėl netinkamų higienos sąlygų ir kamerų mikroklimato buvo pripažintos nepagrįstomis, neįrodytomis ir paneigtomis byloje esančiais atsakovo atstovo pateiktais duomenimis bei įrodymais. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti kitų higienos normų pažeidimų. Vilniaus PN veiksmų neteisėtumo pagal kitus T. O. nurodytus nusiskundimus nebuvo nustatyta.

27. Iš pateiktų Nacionalinio sveikatos centro patikrinimo aktų už ankstesnį laikotarpį teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K kameros buvo nuolat ir nuosekliai tikrinamos, jeigu buvo fiksuoti tam tikri pažeidimai, jie iš karto buvo šalinami, į juos buvo operatyviai ir organizuotai reaguojama. Teismas pareiškėjo argumentus, kad nebuvo kreipiamas Lukiškių TI-K administracijos dėmesys į nuteistųjų, taip pat ir pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamų higienos ir mikroklimato ar kitų sąlygų, pripažino nepagrįstais. Pažymėjo, kad pateikti T. O. skundai ir prašymai nurodytu aspektu patvirtina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į kompetentingas įstaigas, į Lukiškių TI-K administraciją ir į jo prašymus bei skundus buvo sureaguota bei atsakyta. Nebuvo nustatyta, kad T. O., nesutikdamas su Lukiškių TI-K administracijos atsakymais, juos būtų skundęs Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka, o tai sudaro pagrindą manyti, kad pareiškėjo nusiskundimai iš esmės neatitiko faktinės padėties, buvo subjektyvūs, deklaratyvūs ir nepagrįsti.

28. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys rašytinai įrodymai patvirtina, jog T. O. bendrosios slaugytojos buvo apžiūrėtas 2018 m. gruodžio 17 d. (skundėsi karščiavimu, gerklės perštėjimu, galvos skausmu, temperatūra). Lukiškių TI-K administracija, atsakydama į pareiškėjo 2018 m. gruodžio 17 d. skundą dėl sveikatos priežiūros paslaugų nesuteikimo, nurodė, kad dėl skunde nurodytų aplinkybių buvo apklaustas jaunesnysis specialistas, atlikęs pareigas nuo 2018 m. gruodžio 16 d. 7.50 val. iki 2018 m. gruodžio 17 d. 8.20 val. priežiūros poste Nr. 16, kurio gyvenamojoje kameroje Nr. 277 buvo laikomas T. O., ir nurodė, kad dėl nusiskundimų dėl sveikatos sutrikimų 2018 m. gruodžio 16 d. nebuvo kreiptasi. Pareigūnai 2019 m. sausio 13 d. tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad nei žodžiu, nei raštu dėl sveikatos problemų 2018 m. gruodžio 16 d. pareiškėjas nesikreipė. T. O. skundą dėl jam neteikiamų sveikatos paslaugų parašė 2018 m. gruodžio 17 d. ir 2018 m. gruodžio 18 d., 2018 m. gruodžio 16 d. skundų Lukiškių TI-K administracijoje dėl neteikiamų sveikatos priežiūros paslaugų ar neiškviestos greitosios medicinos pagalbos nebuvo gauta. 2018 m. gruodžio 17 d. apie 6 val. pareiškėjas buvo atvestas apžiūrai į Sveikatos priežiūros tarnybą, o 7 val. buvo apžiūrėtas specialisto, buvo skirti vaistai. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais įrodymais ir sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog T. O. nebuvo suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos. Nors pareiškėjas nurodė, kad aplinkybes, jog jis prašėsi būti apžiūrimas medikų ar kad jam būtų skiriami vaistai, gali patvirtinti kartu su juo kameroje buvęs asmuo, tačiau T. O. šio asmens apklausti liudytoju neprašė. Taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka būtų skundęs Lukiškių TI-K administracijos atsakymą dėl jo 2018 m. gruodžio 17 d. skundo. Teismas sprendė, kad taip pat nėra pagrindo konstatuoti T. O. teisių pažeidimą šiuo aspektu.

29. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN 2019 m. birželio mėnesio pranešime dėl T. O. nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra įrengti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Pareiškėjas iš esmės nesiskundė dėl kiemelių įrengimo, nurodė tik tai, kad jie buvo netvarkingi, žiemą – nevalomi, nebarstomi, o vasarą nešluojami, tačiau šio pažeidimo nedetalizavo, nenurodė pagrįstų aplinkybių (faktų, konkrečių įvykių), kada ir kaip buvo padarytas toks jo teisių pažeidimas, kuo jis pasireiškė bei kaip tai nulėmė jam atsiradusias neigiamas pasekmes, tuo labiau, kad pagal teisės aktų nuostatas, pasivaikščiojimo kiemelius tvarko patys nuteistieji. T. O. su skundu dėl pasivaikščiojimo kiemelių 2019 m. sausio 7 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, į kurį jam buvo pateiktas atsakymas, tačiau jo pareiškėjas Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka neskundė. Atsižvelgęs į tai, teismas T. O. teisių pažeidimo šiuo aspektu nenustatė.

30. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN 2019 m. vasario 12 d. atsakydami į pareiškėjo 2019 m. sausio 8 d. skundą, nurodė, jog į dušą nuteistieji vedami nusiprausti vadovaujantis Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264, 1 priedu, kuriame nustatytas Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo grafikas.

Nurodė, kad patikrinus Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą apskaitos žurnalą, buvo nustatyta, jog pareiškėjas į dušą buvo vedamas įprastu grafiku. T. O. teigdamas, kad negalėjo pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę, šio pažeidimo nedetalizavo ir konkretesnėmis aplinkybėmis nepagrindė: nenurodė, kada toks įvykis buvo, kokios priežastys tai lėmė ir panašiai, o byloje esantys rašytiniai įrodymai, patvirtina, jog Lukiškių TI-K ši nuteistųjų teisė buvo užtikrinta. Teismas pažymėjo, kad byloje esantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. lapkričio 5 d. patikrinimo aktas (patikrinimas atliktas nuo 2018 m. spalio 29 d. iki 2018 m. lapkričio 5 d.) patvirtina, jog patikrinimo metu buvo nustatyta, kad II korpuso 20 posto (kameros Nr. 340–352) (dušinės techniškai netvarkingos, sulūžę dušų galvutės. 2018 m. lapkričio 16 d. pranešimu dėl atliktų patikrinimų Lukiškių TI-K Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą informavo, kad nurodytas sulūžusi dušo galvutė buvo pakeista.

T. O. šiuo laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 29 d. iki 2018 m. lapkričio 5 d. buvo laikomas 9 priežiūros poste, kameroje Nr. 150, todėl šis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro nustatytas pažeidimas atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas tikrinimo metu nebuvo laikomas 20 priežiūros poste, kurio dušinėse buvo nustatytas pažeidimas, pareiškėjo teisėms įtakos neturi. Kitų pažeidimų dėl dušų įrengimo nebuvo nustatyta. Teismas sprendė, kad T. O. teiginiai yra deklaratyvūs, nedetalizuoti ir nepagrįsti. Pareiškėjas teikė 2018 m. spalio 4 d. ir 2019 m. sausio 8 d. skundus dėl dušų, į kuriuos Lukiškių TI-K administracija atsakė, tačiau gautų atsakymų T.

O. Bausmių vykdymo kodekso183 straipsnyje nustatyta tvarka neskundė. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimo šiais aspektais.

31. Teismas nustatė, kad T. O. su skundu dėl kabelinės televizijos į įstaigos administraciją kreipėsi 2019 m. kovo 22 d. Atsakovo atstovo pateiktame 2019 m. balandžio 5 d. atsakyme buvo nurodyta, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems yra sudaryta galimybė savo gyvenamosiose kamerose turėti televizorių ir žiūrėti kabelinę televiziją. 2019 m. sausio 17 d. buvo kreiptasi į įmonę, kuri teikia kabelinės televizijos paslaugas, atvykę specialistai šalino gedimus. Nurodė, kad kabelinės televizijos ryšys geras. Teismas nenustatė, kad šį įstaigos atsakymą T. O. būtų skundęs Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas). Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad 2019 m. sausio 31 d. buvo atliktas kabelinės televizijos ryšio kokybės patikrinimas kameroje Nr. 277, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, ir nustatyta, kad kabelinės televizijos ryšys buvo geras. Teismas nustatė, kad T. O. yra gavęs nuobaudą už tai, jog buvo iškišęs televizijos antenos kabelį per langą. Pareiškėjas nenurodė, kad šią nuobaudą skundė teisės aktų nustatyta tvarka ir kad ji yra panaikinta, todėl jo nurodytos aplinkybės, jog buvo blogas kabelinės televizijos ryšys ir buvo apribota T. O. teisė žiūrėti televizorių per kabelinę televiziją, buvo pripažintos nepagrįstomis, tuo labiau, kad jis nenurodė konkrečių detaliais ir išsamiais paaiškinimais apibūdinamų faktų, pažeidžiančių pareiškėjo teises šiuo aspektu.

32. Teismas nustatė, kad T. O. su skundais ir prašymais į Lukiškių TI-K administraciją, į Kalėjimų departamentą ir į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl kamerų įrengimo, dėl sanitarinio mazgo, dėl kopėtėlių lovose, dėl higienos normų (ventiliacijos, šilumos, langų stiklų), medicinos paslaugų teikimo ir kita, į kuriuos pareiškėjui buvo atsakyta, tačiau nebuvo nustatyta, kad nesutikdamas su Lukiškių TI-K administracijos atsakymais, T. O. juos būtų skundęs Kalėjimų departamentui. Teismas pažymėjo, kad tiek iš byloje esančių pareiškėjo skundų bei prašymų, tiek iš pateikto Suimtųjų, nuteistųjų prašymų, skundų, pasiūlymų registracijos žurnalo išrašo galima daryti išvadą, jog T. O. skundai, prašymai tiek Lukiškių TI-K administracijai, tiek kitoms įstaigoms buvo priimami, registruojami ir į juos buvo atsakoma. Pareiškėjas, skunde nurodydamas, kad pataisos įstaigos administracija nepriimdavo iš jo skundų ir jų neregistruodavo, šių aplinkybių nedetalizavo ir konkrečiau nepagrindė. Jis taip pat nenurodė bei byloje nėra įrodymų, kad Lukiškių TI-K administracijos atsakymus į skundus ar administracijos neveikimą, nenagrinėjant jo prašymų, skundų, ar vilkinimą atsakyti į jo skundus būtų skundęs įstatymo nustatyta tvarka. Pateikti įrodymai patvirtina, kad visi T. O. skundai, teikti Kalėjimų departamentui ir Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, kaip ir numato teisės aktai, iš pradžių buvo persiųsti nagrinėti Lukiškių TI-K administracijai. Be to, dalį skundų, teiktų Lukiškių TI-K administracijai, T. O. yra atsiėmęs (prašęs nenagrinėti).

33. Teismas pažymėjo, kad dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų 283 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais ir T. O. neužtikrinant tinkamo dirbtinio apšvietimo kameroje Nr. 362 2018 m. lapkričio 26 d. Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Kitų pažeidimų pagal skunde nurodytas aplinkybes nebuvo nustatyta. Teismas nurodė, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas pažymėjo, kad T. O. patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis, nesant pažeidimams, nebūtų patyręs.

34. Atsižvelgęs į laikotarpį, kuriuo T. O. Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu bei pažeista teisė į tinkamą dirbtinį apšvietimą, į pažeidimo mastą, jo trukmę, epizodiškumą, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jo prašomos priteisti neturtinės žalos padarymo dydį, taip pat į tai, kad T. O., darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundas turi būti tenkinamas iš dalies ir jam turi būti priteista 600 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo nuomone, tai yra proporcingas žalos dydis dėl konstatuotų T. O. teisių pažeidimų kilusioms neigiamoms pasekmėms atlyginti.

III. 35. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – T. O. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

36. Aptarę su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą ir aktualią Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Vilniaus PN pažymi, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už jo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl, teismo nuomone, pažeistai teisei apginti vien pažeidimo pripažinimo nepakanka.

37. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų T. O. pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o T. O. nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija turi būti vertinama kaip neargumentuota.

38. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovo atstovas teigia, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka. Atsižvelgę į tai, bei į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, Vilniaus PN mano, kad minėti byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pažeidimo pripažinimas turėtų būti laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už T. O. patirtą skriaudą ir tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo T. O. prašymo priteisti jam 10 000 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, atlyginti.

40. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad Lukiškių TI-K iš viso 283 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais ir T. O. vieną parą nebuvo užtikrintas tinkamas dirbtinis apšvietimas kameroje Nr. 362, jam iš atsakovo atstovo Vilniaus PN priteisė 600 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti. Vilniaus PN su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – T. O. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas savo poziciją iš esmės grindžia tuo, kad teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti vien pažeidimo pripažinimo nepakanka. Teismas taip pat išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų T. O. pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o T. O. nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimui spręsti. Vilniaus PN nuomone, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o pažeidimo pripažinimas turėtų būti laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už jo patirtą skriaudą.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo atstovo Vilniaus PN apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų.

42. Atsakovo apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu jis iš esmės argumentuoja tik pareiškėjo patirtos neturtinės žalos bei priteistos sumos jai atlyginti nepagrindimu. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina nurodyta apimtimi.

43. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

44. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje T. O. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde T. O. nurodė keletą, jo nuomone, netinkamų ir teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų: vėdinimo bei oro šalinimo sistemų kamerose nebuvimą, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą, medikų neiškvietimą, sudužusių kameros langų stiklų nekeitimą laiku, lovos kopėtėlių neįrengimą, netvarkingus dušus bei tinkamo dažnumo juose nusiprausti neužtikrinimą, netvarkomus pasivaikščiojimo kiemelius, tinkamų temperatūros ir apšvietimo neužtikrinimą bei jo teikiamų skundų neregistravimą ir nesiuntimą institucijoms. Pareiškėjas taip pat akcentavo buvo nubaustas už tai, jog pro kameros langą buvo iškišęs televizoriaus kabelį. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs kiekvieną T. O. nurodytą galbūt padarytą kalinimo sąlygų pažeidimą, pripažino neteisėtus pataisos įstaigos veiksmus dėl privatumo naudojantis sanitariniais mazgais ir tinkamo apšvietimo neužtikrinimo. Pataisos įstaigos veiksmų neteisėtumą teismas analizavo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, t. y. vertino, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Visos kitos pareiškėjo ginčytos kalinimo sąlygos, išsamiai jas aptarus, buvo pripažintos atitinkančiomis konkrečių pirmosios instancijos teismo sprendime aptartų teisės aktų reikalavimus ir dėl jų neužtikrinimo neteisėti pataisos įstaigos darbuotojų veiksmai nebuvo nustatyti.

46. Atsižvelgęs į konstatuotus neteisėtus pataisos įstaigos veiksmus, t. y. privatumo naudojantis tualetu ir tinkamo apšvietimo neužtikrinimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog institucijos veiksmai buvo neteisėti Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, o T. O. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju pataisos įstaigos pareigūnų veiksmai negali būti prilyginami kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam elgesiui, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo atstovas pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatą.

47. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad T. O. sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuoti teisės pažeidimai, neužtikrinus privatumo naudojantis tualetu bei tinkamo apšvietimo, teisėjų kolegijos nuomone, nustatyti pataisos įstaigos darbuotojų padaryti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodytų pataisos įstaigos darbuotojų pažeidimų ir T. O. kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

48. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimo nepakanka.

49. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020, 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020).

50. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Kaip jau minėta, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-492/2020).

51. Svarbu pažymėti, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)). Nors tam tikrais laikotarpiais T. O. kamerose buvo laikomas vienas, tačiau tai nereiškia, kad naudodamasis sanitariniu mazgu, jis negalėjo būti matomas kitų asmenų – prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę. Šia aplinkybę akcentavo ir pats pareiškėjas, o atsakovo atstovas jos nepaneigė.

52. Įvertinęs nustatytą pataisos įstaigos pažeidimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Nustačius, kad neįrengus privatumą užtikrinančio sanitarinio mazgo, buvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis, ši aplinkybė neabejotinai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju T. O. pažeistai teisei apginti vien pažeidimo pripažinimo nepakanka.

53. Atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę (pareiškėjo privatumas pataisos įstaigos kamerose naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas nuo 2018 m. birželio 29 d. iki 2019 m. birželio 13 d., didžiąją laiko dalį T. O. Lukiškių TI-K buvo laikomas kartu su dar vienu asmeniu, o tai suponuoja intensyvesnį jo teisių pažeidimą), intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. O. pirmosios instancijos teismo priteista 600 suma neturtinei žalai atlyginti negali būti laikoma neproporcinga pataisos įstaigos darbuotojų padarytiems pažeidimams, o atsakovo atstovo siekis pareiškėjui iš viso nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

54. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė pataisos įstaigos darbuotojų padarytą pažeidimą, tinkamai jį įvertino ir pagrįstai T. O. priteisė 600 Eur neturtinei žalai atlyginti. Šis neturtinės žalos atlyginimo būdas nagrinėjamu atveju atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išaiškino ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus PN apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė