2020-11-25 Nr. AB-22171-3-61-3-01011-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1775-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01011-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 21 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 1995 m. balandžio 14 d. (išskyrus laikotarpį nuo 2004 m. iki 2007 m. kuomet bausmę atlikinėjo Pravieniškių pataisos namuose) iki 2019 m. kovo 14 d., o iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) – 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 1994 m. gruodžio 5 d. iki 1995 m. balandžio 14 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 1994 m. gruodžio 5 d. buvo sulaikytas už nužudymą ir šio mėnesio viduryje patalpintas Šiaulių TI. Visą buvimo laiką Šiaulių TI nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pažymėjo, jog tuo metu kamerose sanitarinis mazgas ne tik nebuvo visiškai atskirtas nuo kameros ploto, tačiau nebuvo įrengta net sienelė. Privatumo nebuvimas sukėlė didelius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją bei nepilnavertiškumo jausmą.

3. Pareiškėjo teigimu, atliekant laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K, taip pat buvo pažeidžiamos galiojančių teisės aktų nuostatos. Pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerose, kuriose gyvenamojoje patalpoje įrengtas sanitarinis mazgas ir kuris nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas 1,5 m sienele bei užuolaida. Pareiškėjo teigimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrina privatumo, nes užuolaida pilnai neužsitraukia, o atidarius kameros duris jis yra matomas prižiūrėtojų. Pareiškėjo teigimu, kalinimas tokiomis sąlygomis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnio nuostatoms bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatoms. Pareiškėjas nurodė, kad jo teises pažeidė ir tai, kad Lukiškių TI-K dušu pasinaudoti galėjo tik kartą per savaitę ir tik 15 minučių. Paaiškino, kad 15 minučių jam nepakanka, nes jam yra (duomenys neskelbtini) metų ir nespėja per 15 minučių nusirengti, nusiprausti ir apsirengti. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, rėmėsi, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu, nurodė, kad dėl minėtų kalinimo sąlygų patyrė neturinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, depresiją, nepatogumus, orumo pažeminimą.

4. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (juridinis asmuo Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizavimo) atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti, pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

5. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad, vadovaujantis teisės aktais, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.

6. Atsakovo atstovo teigimu, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti po dušu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punktu, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pažymėjo, kad dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, o siekiant užtikrinti privatumą duše yra įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m, plotis – 1,2 m.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o pareiškėjo nurodytas žalos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

8. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti, pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senatį.

9. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. LVAT praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jeigu pareiškėjas jautė diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 340 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K nuo 2016 m. kovo 12 d. iki 2019 m. kovo 12 d. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, LVAT praktika, kad apie skunde nurodomus teisių pažeidimus, kurie, pasak pareiškėjo, jam nuolat kėlė intensyvų moralinį bei fizinį skausmą, pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovų prašymu taikė trejų metų senaties terminą, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2019 m. kovo 12 d., ir konstatavo, kad pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 12 d. iki 2019 m. kovo 12 d. Įvertinęs tai, teismas pareiškėjo reikalavimą, reiškiamą Šiaulių TI, atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu Lukiškių TI, nurodė, kad atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, jog tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele su užuolaida. Teismas iš Vilniaus PN 2019 m. balandžio 2 d. pranešimo Nr. 64-11 nustatė, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252 – Nr. 257; Nr. 386 – Nr. 395; Nr. 406 – Nr. 417; Nr. 418 – Nr. 426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovo, pilnai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Šiuo atveju teismas atkreipė dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2016 m. kovo 12 d. iki 2019 m. kovo 12 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kameroje Nr. 27 buvo laikomas ne vienas, nes pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo. Teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 113 parų.

13. Dėl pareiškėjo argumentų dėl naudojimasis dušu teismas vadovavosi HN 134:2015 44 punktu, EŽTT praktika ir nustatė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose dažnai gyveno vienas, skundų dėl pasinaudojimo dušu neteikė. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pripažino, kad galimybė praustis duše vieną kartą per savaitę yra apgailestaujama, bet ne ta, kuri visiškai atimtų galimybę palaikyti asmeninę higieną.

14. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažino, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgdamas į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, į tai, jog jokių įrodymų, kad dėl kalinimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, nėra, teismas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisė 340 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 15. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą patenkinti, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, ar CK 1.125 straipsnio 8 dalis (senaties termino taikymas) neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsniui ir Konvencijos 3 straipsniui.

16. Pareiškėjas nurodo, kad nebuvimas techninių galimybių įrengti sanitarinius mazgus kaip atskiras kabinas su durimis nesuteikia teisės pažeidinėti žmogaus teises. Vieni asmenys gali naudotis atskiromis tualeto kabinomis, o kiti ne. Nors užuolaidos neužtikrina privatumo, bet teismas priteisė žalą tik už 113 parų, kai kameroje Nr. 27 buvo ne vienas. Tačiau pareiškėjas teismui nurodė, kad užuolaidos pilnai neužsitraukia, vis tiek matosi pro stebėjimo langelį duryse.

17. Pareiškėjas teigia, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino, tokio termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė.

18. Atsakovo atstovas Vilniaus PN (juridinis asmuo Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizavimo) padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.

19. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde dėsto argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygomis bei neturtinės žalos atlyginimu. Atkreipiamas dėmesys, kad žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankišku asmens teisių gynimo būdu. Tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – neteisėta veika arba neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus ar analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų tariamai jam padarytą žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

20. Pareiškėjas atsiliepime į Vilniaus PN apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

21. Pareiškėjas nurodo, kad LVAT tokio pobūdžio bylose yra nurodęs, kad nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą.

22. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

23. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

24. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

25. Atsakovo atstovas nurodo, kad senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant. Taigi nagrinėjamoje byloje, visu pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tarp jų – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo teiginiai, kad Konvencijos 3 straipsnyje senaties terminai nėra numatyti, nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Nesant įrodymų dėl senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaites terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje tikrinamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 1995 m. balandžio 14 d. (išskyrus laikotarpį nuo 2004 m. iki 2007 m. kuomet bausmę atlikinėjo Pravieniškių pataisos namuose) iki 2019 m. kovo 14 d. ir Šiaulių TI laikotarpiu nuo 1994 m. gruodžio 5 d. iki 1995 m. balandžio 14 d., atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atstovų atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus: pareiškėjo skundo reikalavimų daliai dėl laikotarpio nuo 1994 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. kovo 11 d. įskaitytinai pritaikė ieškinio senaties terminą, dėl likusio laikotarpio konstatavo, kad pareiškėjui nuo 2016 m. kovo 12 d. iki 2019 m. kovo 12 d. (113 parų) Lukiškių TI nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, o kitus pareiškėjo skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo patirtai neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisė 340 Eur.

28. Apeliacinius skundus padavė pareiškėjas ir atsakovo atstovas Vilniaus PN.

29. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas be pagrindo taikė pareiškėjo reikalavimui senaties terminą. Pareiškėjas nurodo argumentus dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, teigia, kad teismas nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad dalį laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, ir dėl to nepripažino privatumo pažeidimo.

30. Atsakovo atstovo Vilniaus PN apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas aplinkybe, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas, taip pat pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta žala, nepagrindė prašomos priteisti kompensacijos dydžio, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė kokius nors neigiamus dvasinius išgyvenimus, bei priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

31. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

32. Dėl pareiškėjo teiginio, kad nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau EŽTT yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).

33. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2694-442/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-822/2018; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-586-520/2020 ir kt.).

34. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju galėjo ir turėjo būti taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 1994 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. kovo 11 d. įskaitytinai.

35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

36. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl nagrinėjamoje byloje taikytinos CK 1.125 straipsnio 8 dalies atitikties Konstitucijai pažymėtina, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl CK 1.125 straipsnio 8 dalies prieštaravimo Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutartyje aptartą EŽTT ir LVAT praktiką, taikant teisės normas, reglamentuojančias trejų metų ieškinio senaties termino nustatymą, ieškinio senaties taikymą atsakovo reikalavimu, galimybę atnaujinti šį terminą, esant svarbioms šio termino praleidimo aplinkybėms, į atvejus, kai ieškinio senatis nutraukiama ar sustabdoma, konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo CK 1.125 straipsnio 8 dalies atitiktimi Konstitucijai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, sprendžia, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl minėto teisinio reguliavimo neatitikimo Konstitucijai turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

37. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad EŽTT ir LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų asmenų, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Pareigos užtikrinti tinkamą kalinamo asmens, besinaudojančiu sanitariniu mazgu (tualetu), privatumą, nepaneigia ir aplinkybė, kad laisvės atėmimo įstaiga turi užtikrinti kalinamų asmenų apsaugą (žr., pvz., LVAT 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020).

38. Nors pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgė į tai, kad dalį laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis nurodyta EŽTT praktika, privatumo pažeidimas yra konstatuojamas ir tais atvejais, kai asmuo kamerose būna vienas, nes jis gali būti stebimas pareigūnų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui teigiant, kad privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas, nes jis buvo stebimas pareigūnų, o atsakovo atstovui to nepaneigiant, konstatuotina, kad, nepriklausomai nuo to, kad kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas, sanitarinio mazgo (tualeto) atskyrimas tik 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaida neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą. Taigi sutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista visą ginčo laikotarpį nuo 2016 m. kovo 12 d. iki 2019 m. kovo 12 d. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepripažino, kad privatumo pažeidimas truko visą kalinimo laikotarpį.

39. Pažymėtina, kad atsakovo atstovo Vilniaus PN apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) pareiškėjui neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

41. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo Vilniaus PN apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į EŽTT praktiką, konstatuoja, jog privatumo naudojantis sanitariniu mazgu Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Taigi tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti.

43. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartais CK 6.250 straipsnyje ir teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas buvo ilgalaikio pobūdžio pažeidimas), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad pareiškėjui priteistina 700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Priteisti pareiškėjui jo prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimo sumą nėra jokio pagrindo.

44. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. sprendimas keičiamas, pareiškėjui iš atsakovo priteisiant 700 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl kitų pažeidimų atmestas kaip nepagrįstas, paliekant nepakeistą. Atsakovo atstovo Vilniaus PN apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. sprendimą pakeisti – priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė