A-756-1441-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A756-1441/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01441-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 38.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant atsakovo atstovei A. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant UAB „Bankrotas“ ir Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. K. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos 2010 m. balandžio 14 d. sprendimą ir Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos direktoriaus 2010 m. balandžio 12 d. įsakymą Nr. V-27.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2010 m. balandžio 14 d. raštu Nr. (6.14)A2-1178 pareiškėjas buvo informuotas, kad jam už Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto pažeidimą skirtas įspėjimas. Pareiškėjo nuomone, nuobauda jam skirta nepagrįstai. Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. lapkričio 17 d. įvyko bankrutuojančios UAB (toliau – ir BUAB) „Baltic business group“ kreditorių susirinkimas.

Didžiausias šios bankrutuojančios įmonės kreditorius – Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, turintis 47,96 procentų visų kreditorinių reikalavimų. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, kreditorių susirinkimo nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro beveik pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos. Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius 2009 m. lapkričio 17 d. pateikė kreditorių susirinkimo dienotvarkės projektą, kurio 5 punkte numatė, kad kreditorių susirinkimo protokolus administratorius kreditoriams, kurių kreditorinių reikalavimų suma yra ne mažesnė nei 10 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos, turi pateikti be atskiro prašymo paštu per 5 dienas nuo susirinkimo dienos, o visiems kitiems kreditoriams – pateikus prašymą raštu.

Susirinkimo metu buvo paaiškinta, kad 5 dienų terminas yra per trumpas, nes: po kreditorių susirinkimo protokolui surašyti reikia bent vienos ar kelių dienų, po to protokolas teikiamas kreditorių susirinkimo pirmininkui, kad jis pateiktų pastabas; įmonei bankroto byla iškelta Kauno apygardos teisme, o kreditorių susirinkimo pirmininkas yra Vilniuje; reikalingas tam tikras laiko trapas, kad laiškas pasiektų adresatą. Tačiau Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, būdamas didžiausias kreditorius, nulėmė formaliai teisėto, tačiau nepagrįsto kreditorių susirinkimo nutarimo, neatitinkančio teisingumo ir protingumo principų, priėmimą. 2010 m. sausio 20 d. susirinkime, dėl kurio protokolo pateikimo buvo skundžiami administratoriaus veiksmai, Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus atstovas nedalyvavo (atsiuntė balsavimo raštu biuletenį faksu prieš susirinkimą).

Administratorius, 2010 m. sausio 26 d. gavęs BUAB „Baltic business group“ 2010 m. sausio 20 d. kreditorių susirinkimo protokolą, išsiuntė protokolą elektroniniu paštu kreditoriams. Pastabų dėl protokolo gauta nebuvo. Protokolo redakcija nepasikeitė. Iki 2010 m. kovo 2 d. nebuvo pareikalauta atsiųsti protokolo paštu. Šio kreditorių susirinkimo sprendimai nebuvo apskųsti. Pagal 2009 m. lapkričio 17 d. BUAB „Baltic business group“ kreditorių susirinkime patvirtintos Tvarkos 6 punktą, įmonės kreditoriai visą informaciją gauna nemokamai.

Tačiau faktiškai toks informacijos teikimas taip pat kainuoja (išlaidas sudaro apmokėjimas už spausdinimo - kopijavimo paslaugas, taip pat registruoto pašto išlaidos ir išlaidos, susijusios su vykimu pas kreditorių susirinkimo pirmininką). Tokios išlaidos turėtų būti priskiriamos administravimo išlaidoms (Įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnis). Tačiau pagrindinis kreditorius nepasiūlė atitinkamo administravimo išlaidų, susijusių su nemokamu informacijos teikimu kreditoriams, atlyginimo tvarkos. Taip Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius sąmoningai apsunkino bankroto administratoriaus įgalioto asmens darbą.

Stambiausio kreditoriaus pasiūlymu BUAB „Baltic business group“ administratoriui – UAB „Bankrotas“ nustatytas atlyginimas visoms administravimo išlaidoms (turto pardavimo išlaidoms, advokato pagalbos apmokėjimui, archyvo tvarkymui, ūkinėms išlaidoms ir kt.) – 1 000 litų per mėnesį. Nustatyta atlyginimo suma yra neproporcingai maža atsižvelgiant į administruojamo turto vertę, kuri yra apie 23 mln. litų. Todėl laikytina, jog Tvarkos 5 punkte numatyta sąvoka „paštu“, atsižvelgiant į tai, kad informacijos teikimas yra nemokamas, apima ir pateikimą elektroniniu paštu.

Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 24 straipsnio 5 dalimi, administratorius negali apskųsti Tvarkos, patvirtintos kreditorių susirinkime. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punktą, administratorius yra tik susirinkimo nutarimų, kurių negali apskųsti, vykdytojas. Susirinkimo nutarimai, kuriuos privalo vykdyti administratorius, turėtų atitikti ne tik teisėtumo, bet ir pagrįstumo kriterijų. Šiuo atveju reikalavimas pateikti informaciją vykdant kreditorių susirinkimo sprendimą turi būti objektyviai įvykdomas.

Atsakovas, skirdamas pareiškėjui nuobaudą, vadovavosi tik Įmonių bankroto 11 straipsnio 3 dalies 20 punktu, nors, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Be to, šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė į gynybą, nes Departamentas neprašė pareiškėjo pateikti atsiliepimą į Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus pateiktą skundą.

Atsakovas Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Departamentas, gavęs Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus 2010 m. vasario 26 d. raštą Nr. 2203 „Dėl bankroto administratoriaus darbo BUAB „Baltic business group“ bankroto byloje“, atliko patikrinimą. Atlikus patikrinimą buvo nustatyta, kad BUAB „Baltic business group“ kreditorių susirinkimas, įvykęs 2009 m. lapkričio 17 d. patvirtino kreditorių susirinkimo tvarką.

Tvarkos 5 punkte numatyta, kad kreditorių susirinkimo protokolus administratorius kreditoriams, kurių kreditorinių reikalavimų suma yra ne mažesnė nei 10 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos, pateikia be atskiro prašymo paštu per 5 dienas nuo susirinkimo dienos, o visiems kitiems kreditoriams – pateikus prašymą raštu. Iš BUAB „Baltic business group“ administratoriaus UAB „Bankrotas“ pateiktų dokumentų matyti, kad 2010 m. sausio 20 d. BUAB „Baltic business group“ kreditorių susirinkimo protokolą (nepasirašytą nei susirinkimo pirmininko, nei sekretoriaus) administratorius išsiuntė kreditoriui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui 2010 m. sausio 26 d. elektroniniu paštu, o paštu išsiuntė tik 2010 m. kovo 9 d.

Departamento nuomone, administratoriaus įgaliotas asmuo M. K., kuris BUAB „Baltic business group“ bankroto procedūras vykdė iki 2010 m. kovo 2 d. (nuo 2010 m. kovo 2 d. įgaliotu asmeniu paskirtas A. R.), ne laiku ir kitokia forma nei nustatyta Tvarkoje pateikdamas kreditoriui bendrovės 2010 m. sausio 20 d. kreditorių susirinkimo protokolą, pažeidė Įmonių bankroto 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto reikalavimus. Už tai M. K. Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. V-27 buvo skirtas įspėjimas. Pareiškėjo argumentai dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų prieštaringumo ir nepagrįstumo kelia abejonių.

Bendrovės kreditorių susirinkimo, įvykusio 2009 m. lapkričio 17 d., nutarimai buvo priimti laikantis Įmonių bankroto įstatymo 24 straipsnio nuostatų ir nebuvo apskųsti, todėl yra privalomai vykdomi. Pareiškėjo argumentas, kad administratorius negalėjo apskųsti minėtų nutarimų, taip pat yra nepagrįstas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarime Nr. 33 yra išaiškinta, kad teisė skųsti kreditorių susirinkimo nutarimus teismui suteikiama ne tik kreditoriams, bet ir administratoriui. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad administratoriaus veiklą nagrinėjamu atveju tikrino taikydamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d.

įsakymu Nr. 4-377 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių 8.1 punkte numatytą būdą, t. y. nagrinėdamas ir vertindamas prašymą bei administratoriaus pateiktą informaciją ir ją pagrindžiančius dokumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Bankrotas“ atsiliepime į pareiškėjo M. K. skundą nurodė, kad pritaria pareiškėjo skunde pateiktiems argumentams. Papildomai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pats kreditorių susirinkimo pirmininkas – Nordea Bank Finland Plc laiku neįvykdė įstatymo nustatytos pareigos pasirašyti kreditorių susirinkimo protokolą ir pateikti jį administratoriui. Administratorius, laiku negavęs pasirašyto kreditorių susirinkimo protokolo, negalėjo tinkamai įvykdyti savo pareigų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Įmonių bankroto įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad tuo atveju, kai bankroto byla iškelta teisme, kreditorių susirinkimo pirmininkas privalo ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo nutarimo priėmimo dienos kreditorių susirinkimo protokolo kopiją pateikti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Nordea Bank Finland Plc priklausanti kreditorinių reikalavimų suma sudaro daugiau nei 10 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos.

Be to, Nordea Bank Finland Plc yra BUAB „Baltic Business group“ kreditorių susirinkimo pirmininkas, todėl turi per 5 darbo dienas nuo kreditorių susirinkimo pateikti teismui kreditorių susirinkimo protokolą. Dėl nurodytų priežasčių BUAB „Baltic Business group“ kreditorių susirinkimas 2009 m. lapkričio 17 d. patvirtino Tvarką, kurios 5 punkte yra numatyta, kad kreditorių susirinkimo protokolus administratorius (pareiškėjas) kreditoriams, kurių kreditorinių reikalavimų suma yra ne mažesnė nei 10 proc. visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, pateikia be atskiro prašymo raštu per 5 dienas nuo susirinkimo dienos, o visiems kitiems kreditoriams – pateikus prašymą raštu.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, jo pasiūlyta informacijos teikimo kreditoriams tvarka atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, yra pagrįsta ir objektyviai įvykdoma. Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14, 20 punktų bei šio straipsnio 11 dalies nuostatomis, bankroto administratorius turi tinkamai vykdyti teisės aktų nustatytas pareigas ir tinkamai atstovauti tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek jos kreditoriams. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo pareigą operatyviai surašyti kreditorių susirinkimo protokolus, bendradarbiauti su kreditoriais, informuoti juos apie BUAB „Baltic Business group“ bankroto proceso eigą ir pranešti kreditoriams apie tai, kad dėl objektyvių priežasčių negalima laiku įvykdyti vienos ar kitos bankroto administratoriaus pareigos.

Tačiau pareiškėjas neinformavo Nordea Bank Finland Plc apie tai, kad jis laiku negali surašyti kreditorių susirinkimo protokolo ir jo persiųsti per Tvarkos nustatytą terminą. Tokiu būdu pareiškėjas pažeidė Įmonių bankroto įstatymo nustatytą pareigą tinkamai atstovauti bankrutuojančios įmonės kreditoriams ir vykdyti kreditorių susirinkimo sprendimus (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punktas, 11 straipsnio 12 dalis). Pareiškėjo teiginys, kad per 5 dienas nėra įmanoma surašyti kreditorių susirinkimo protokolo ir įteikti jo kreditoriui tuo atveju, kai protokolas išsiunčiamas paštu, yra nepagrįstas.

Naudojantis AB „Lietuvos paštas“ paslaugomis laiškas (įskaitant registruotą laišką) adresatą Lietuvoje pasiekia per 1-2 dienas, o naudojantis kurjerio paslaugomis laiškai iš Kauno į Vilnių yra persiunčiami per vieną darbo dieną. Kreditorių susirinkimas yra patvirtinęs ne tik pareiškėjo atlyginimo dydį, bet ir galimas BUAB „Baltic Business group“ bankroto administravimo išlaidas, kurioms priskiriamos tiek dokumentų spausdinimo ir jų siuntimo išlaidos, tiek bankrutuojančios įmonės kreditorių informavimo apie įmonės bankroto procesą išlaidos.

Tvarkos 6 punkto nuostata, kad įmonės kreditoriai visą informaciją gauna nemokamai, yra teisinga ir pagrįsta, kadangi pareiškėjui jau iš anksto buvo numatytas administravimo išlaidų kompensavimas. Papildomas mokesčio už kreditorių informavimą ėmimas būtų nepagrįstas ir neteisingas kreditorių atžvilgiu. Nordea Bank Finland Plc 2010 m. vasario26 d. raštas „Dėl bankroto administratoriaus darbo BUAB „Baltic Business group“ bankroto byloje“ buvo pateiktas ne tik Departamentui, bet ir BUAB „Baltic Business group“ bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui M.

K.. Pareiškėjas turėjo galimybę atsakyti į Nordea Bank Finland Plc rašte pateiktus argumentus. Patikrinimo metu Departamentas įvertino pareiškėjo pateiktus paaiškinimus. Todėl nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė į gynybą. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Departamento direktorius 2010 m. balandžio 12 d. priėmė įsakymas Nr. V-27 yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu nutraukė bylą dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Departamento 2010 m. balandžio 14 d. raštą, o kitoje dalyje pareiškėjo reikalavimus atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio ir šio straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Departamento 2010 m. balandžio 14 d. raštu Nr. (6.14)A2-1178 pareiškėjas M. K. yra tik informuojamas apie jam paskirtą įspėjimą. Pareiškėjui teisines pasekmes sukelia ne minėtas informacinio pobūdžio raštas, o Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 12 d. įsakymas. Todėl Departamento 2010 m. balandžio 14 d. raštas negali būti ginčo dalyku administraciniame teisme. Dėl nurodytų priežasčių byla dalyje dėl šio rašto panaikinimo nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Teismų praktikoje, aiškinant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, ne kartą buvo pažymėta, kad įstatyme nėra nustatyta keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-426/2009 ir kt.). Visos nagrinėjamu atveju nustatytos faktinės aplinkybės yra nurodytos Departamento vyriausiojo specialisto 2010 m. balandžio 8 d. teikime, kuris laikytinas skundžiamo Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 12 d. įsakymo sudėtine dalimi. Todėl pakartotinis faktinių aplinkybių nurodymas ir vertinimas Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 12 d. įsakyme būtų perteklinis. Byloje nėra ginčo dėl tų aplinkybių, kad 2010 m. sausio 20 d. įvykusio kreditorių susvirinimo protokolą (nepasirašytą susirinkimo pirmininko ir sekretoriaus) BUAB „Baltic Business group“ kreditoriui, turinčiam daugiau kaip 10 proc. kreditorinių reikalavimų, – Nordea Bank finland Plc Lietuvos skyriui M. K. išsiuntė elektroniniu paštu, o paštu minėtas protokolas buvo išsiųstas tik 2010 m. kovo 9 d., t. y. pareiškėjui susipažinus su Nordea Bank finland Plc 2010 m. vasario 26 d. rašto, pateikto Departamentui, turiniu. Tai patvirtina ir byloje esantys įrodymai bei ginčo šalių teismui pateikti paaiškinimai (b. l. 58, 82). Pareiškėjo teiginys, kad skundžiamas Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 12 d. įsakymas nėra pagrįstas nustatytais faktais, yra nepagrįstas.

Minėtame 2010 m. balandžio 8 d. teikime yra konstatuotas vienas M. K. padarytas pažeidimas – 2010 m. sausio 20 d. vykusio kreditorių susirinkimo protokolo netinkamas pateikimas kreditoriams, t. y. protokolo pateikimas pažeidžiant Tvarkos 5 punkto reikalavimus. Tvarkos 5 punkte nustatyta, kad kreditoriams, kurių kreditorinių reikalavimų suma yra ne mažesnė nei 10 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos, protokolas pateikiamas be atskiro prašymo paštu per 5 dienas nuo susirinkimo dienos, o visiems kitiems kreditoriams – pateikus prašymą raštu (b. l. 6). Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punkte nustatyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius privalo vykdyti teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus. Tvarkos 6 punkte nustatyta, kad įmonės kreditoriai visą informaciją gauna nemokamai, o įmonės akcininkai privalo padengti administratoriui jo turėtas išlaidas, susijusias su informacijos teikimu (b. l. 19). Iš byloje esančio 2009 m. lapkričio 17 d. bankrutuojančios UAB „Baltic Business group“ kreditorių susirinkimo protokolo matyti, kad šio susirinkimo metu buvo patvirtinta administravimo išlaidų sąmata nuo bankroto bylos iškėlimo iki įmonės išregistravimo. Sąmatoje buvo nustatytas 20 000 Lt (be PVM) administratoriaus atlyginimas, 20 000 Lt (be PVM) suma administravimo išlaidoms padengti ir 5 proc. dydžio sėkmės mokestis nuo visų atgautų skolų (b. l. 73-74). Tvarkos 6 punkto nuostatos, įpareigojančios administratorių teikti visą informaciją kreditoriams nemokamai, grindžiamos tuo, kad nagrinėjamu atveju bankroto administravimo paslaugas teikiančiam M. K. iš anksto buvo numatytas kompensavimas už administravimo išlaidas. Papildomo mokesčio už kreditorių informavimą numatymas butų nepagrįstas, nes tos pačios išlaidos būtų atlyginamos dvigubai. Be to, iš teismui pateiktos sąskaitos - faktūros matyti, kad 2010 m. sausio 20 d. kreditorių susirinkimo protokolo išsiuntimas paštu kainavo 13,80 Lt (b. l. 78), t. y. pašto išlaidos, atsižvelgiant į administravimo išlaidoms patvirtintą sumą, nėra žymios.

Įmonių bankroto įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad tuo atveju, kai bankroto byla iškelta teisme, kreditorių susirinkimo pirmininkas privalo ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo nutarimo priėmimo dienos kreditorių susirinkimo protokolo kopiją pateikti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Atsižvelgiant į šias Įmonių bankroto įstatymo 24 straipsnio 4 dalies nuostatas, Tvarkos 5 punkte numatytas terminas nelaikytinas nepagrįstai trumpu. Be to, 2009 m. lapkričio 17 d. vykusiame kreditorių susirinkime dalyvavęs M. K. jokių pastabų ar prieštaravimų dėl Tvarkoje numatytos informacijos pateikimo būdo ar terminų nepateikė (b. l. 75). Nesutikdamas su kreditorių 2009 m. lapkričio 17 d. susirinkimo protokolinio nutarimo dalimi, kuria buvo patvirtinta Tvarka, M. K. galėjo jį ginčyti teikdamas skundą bankroto bylą iškėlusiam teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. 33), tačiau šia teise nepasinaudojo. Nagrinėjamu atveju 2010 m. sausio 20 d. kreditorių susirinkimo protokolas buvo surašytas ne vėliau kaip 2010 m. sausio 26 d., o paštu išsiųstas – tik 2010 m. kovo 9 d. Tokiu būdu Tvarkos 5 punkte nustatytas informacijos pateikimo paštu terminas buvo žymiai pažeistas. Pareiškėjo teiginys, kad Tvarkos 5 punkte numatytais terminais ir būdu informacija kreditoriams negalėjo būti pateikiama dėl objektyvių priežasčių, yra nepagrįstas.

Asmenų, turinčių teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, veiklos kontrolė vykdoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377 patvirtintomis Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklėmis. Šių Taisyklių 10 punkte nustatyta, kad administratorius, kurio veikla tikrinama, privalo per Departamento raštiškame paklausime nustatytą terminą pateikti prašomą informaciją. Taisyklių 16 punkte nustatyta, kad administratorius iki Departamento direktoriaus sprendimo priėmimo dėl tikrinimo rezultatų turi teisę susipažinti su tikrinimo išvadomis, pareikšti savo nuomonę ir pateikti papildomus paaiškinimus bei dokumentus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Departamentas 2010 m. kovo 3 d. raštu pranešė pareiškėjui apie gautą Nordea Bank finland Plc Lietuvos skyriaus raštą (skundą). Pareiškėjo buvo prašoma iki 2010 m. kovo 8 d. pateikti išsamų paaiškinimą rašte nurodytais klausimais. Tokius paaiškinimus M. K. pateikė (b. l. 51, 55-56, 58). M. K. 2010 m. balandžio 9 d. elektroniniu paštu buvo supažindintas su 2010 m. balandžio 8 d. teikimu, surašytu atlikus jo bankroto administravimo procedūrų tyrimą, ir teikime padarytomis išvadomis. Pareiškėjo buvo paprašyta iki 2010 m. balandžio 12 d. pareikšti savo nuomonę (b. l. 49). Tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas pareiškė nuomonę dėl teikime padarytų išvadų. Pareiškėjo argumentai, kad pareiškėjo veiklos tyrimo metu buvo apribota jo teisė į gynybą, yra nepagrįsti.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas M. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 12 d. įsakymą Nr. V-27. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių 17 punkte numatyta, kad Departamento direktorius už teisės aktų pažeidimus ar kitus administratoriaus veiklos trūkumus, nustatytus atlikus administratoriaus veiklos tikrinimą, atsižvelgęs į jų reikšmingumą, savo sprendimu gali skirti administratoriui vieną iš šių nuobaudų:

įspėjimą arba viešai paskelbtą įspėjimą. Taisyklių 17 punkte numatytas vienintelis kriterijus, į kurį atsižvelgiama sprendžiant klausimą dėl nuobaudos paskyrimo, – pažeidimo reikšmingumas. Todėl Departamento direktorius, prieš priimdamas sprendimą dėl nuobaudos, privalo įvertinti pažeidimo reikšmingumą. Pripažinus pažeidimą nereikšmingu, nuobauda neturi būti skiriama. Priešingu atveju būtų pažeistas nuobaudos proporcingumo padarytam pažeidimui principas. Skundžiamame Departamento direktoriaus įsakyme nėra įvertintas pažeidimo reikšmingumas, taip pat nėra įvertinta, ar nuobauda yra proporcinga padarytam pažeidimui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo padarytas pažeidimas yra mažareikšmis ir nesukėlė Nordea Bank finland Plc Lietuvos skyriui jokių neigiamų pasekmių. Protokolą Nordea Bank finland Plc Lietuvos skyrius gavo tik viena diena vėliau, nei numatyta Tvarkoje. Išsiųstas protokolas nebuvo pasirašytas, Nordea Bank finland Plc, kaip kreditorių susirinkimo pirmininkas, gavęs protokolą, turėjo pats jį pasirašyti. Todėl ta aplinkybė, kad nepasirašytas protokolas Nordea Bank finland Plc buvo išsiųstas elektroniniu, o ne paprastu paštu, neturėjo esminės reikšmės. Skundžiamu Departamento direktoriaus įsakymu pareiškėjui paskirta nuobauda yra neproporcinga, prieštarauja bendriesiems protingumo ir teisingumo principams.

Tai, kad skundžiamas įsakymas prieštarauja Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių 17 punktui, buvo nurodyta pareiškėjo atstovo advokato L. J. rašytiniuose paaiškinimuose, 2010 m. gruodžio 20 d. pateiktuose pirmosios instancijos teismui. Tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino šio argumento ir priimtame sprendime nenurodė jokių motyvų, dėl kurių šis argumentas atmetamas. Tokiu būdu teismas pažeidė visapusiško, išsamaus ir objektyvaus įrodymų vertinimo principą, įtvirtintą ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, 81 straipsnyje, 86 straipsnio 2 dalyje, 87 straipsnio 4 dalies 3 punkte.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1745/2010, 2010 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1262/2010, 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2004 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-387/2004). Teismas neatsižvelgė į tai, kad nei skundžiamame įsakyme, nei teikime nėra pateikta pažeidimo reikšmingumo vertinimo, nors tai, vadovaujantis Taisyklių 17 punktu, yra būtinoji nuobaudos skyrimo sąlyga. Be to, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo tinkamai supažindintas su teikimu. Adekvataus ir pakankamo paskirtos poveikio priemonės – įspėjimo – motyvų skundžiamame įsakyme nėra. Todėl teismo išvada, kad skundžiamas Departamento direktoriaus įsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus bendruosius reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui, yra nepagrįsta. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, 81 straipsnyje, 86 straipsnio 2 dalyje, 87 straipsnio 4 dalies 3 punkte, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje bei Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių 17 punkte, ir dėl to neteisingai išsprendė bylą. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas naikintinas (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Atsiliepimu į pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atsakovas Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklės nenumato atvejų, kai nustačius teisės aktų pažeidimus ar veiklos trūkumus nuobauda nebūtų skiriama. Departamentas, vadovaudamasis minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principu ir įvertinęs, kad pažeidimo pobūdis negali būti vertinamas kaip itin reikšmingas ar pakartotinis, skundžiamu įsakymu skyrė pareiškėjui švelniausią iš Taisyklių numatytų nuobaudų – įspėjimą.

Atsiliepimu į pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo Nordea Bank finland Plc Lietuvos skyrius prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą trečiasis suinteresuotas asmuo grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių 17 punkte nustatyta, kad Departamento direktorius už teisės aktų pažeidimus ar kitus administratoriaus veiklos trūkumus, nustatytus atlikus administratoriaus veiklos tikrinimą, atsižvelgęs į jų reikšmingumą, savo sprendimu gali skirti administratoriui vieną iš šių nuobaudų: įspėjimą arba viešai paskelbiamą įspėjimą. Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių 19 punkte nustatyta, kad, nustatęs reikšmingus ar galiojant nuobaudai pakartotinai padarytus teisės aktų pažeidimus, Departamento direktorius turi teisę kreiptis į Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių atestavimo komisiją dėl bankroto administratoriaus pažymėjimo ir (ar) leidimo teikti bankroto administravimo paslaugas galiojimo panaikinimo. Vadovaujantis minėtomis Taisyklių nuostatomis, administratoriui gali būti taikomos šios poveikio priemonės: įspėjimas; viešai skelbiamas įspėjimas; bankroto administratoriaus pažymėjimo ir (ar) leidinio teikti bankroto administravimo paslaugas galiojimo panaikinimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui pritaikyta pati švelniausia poveikio priemonė – įspėjimas. Tai patvirtina, kad Departamentas įvertino pareiškėjo padaryto pažeidimo reikšmingumą ir skiriamos bausmės proporcingumą padarytam pažeidimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje ginčas kilęs dėl Įmonių bankroto valdymo departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 12 d. įsakymo Nr. V-27 (toliau – ir Įsakymas) „Dėl nuobaudos bankroto administratoriaus UAB „Bankrotas“ įgaliotam asmeniui M. K., vykdžiusiam bankroto procedūras UAB „Baltic Business Group“, skyrimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčijamu įsakymu pareiškėjui nuobauda buvo paskirta vadovaujantis Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių 17 punktu už Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 20 punkto pažeidimą, nustatytą atlikus BUAB „Baltic Business Group“ bankroto administratoriaus UAB „Bankrotas“ veiklos patikrinimą.

Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377, 17 punkte buvo nustatyta, kad Departamento direktorius už teisės aktų pažeidimus ar kitus administratoriaus veiklos trūkumus, nustatytus atlikus administratoriaus veiklos tikrinimą, atsižvelgęs į jų reikšmingumą, savo sprendimu gali skirti administratoriui (kai administratorius yra fizinis asmuo nuobauda skiriama šiam administratoriui, kai administratorius yra juridinis asmuo nuobauda skiriama jo įgaliotam asmeniui, kuris vykdo(-ė) konkrečios įmonės bankroto procedūras, ir (ar) jo vadovui) vieną iš šių nuobaudų: įspėjimą; viešai paskelbiamą įspėjimą, kuris ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Departamento direktoriaus sprendimo skirti šiame punkte nurodytą nuobaudą priėmimo dienos turi būti paskelbtas Departamento interneto puslapyje.

Teisėjų kolegija nustatė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2999/2011 nutarė pradėti tyrimą dėl Taisyklių 17 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir 5 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, ta apimtimi, kad Departamento direktorius už teisės aktų pažeidimus ar kitus administratoriaus veiklos trūkumus, nustatytus atlikus administratoriaus veiklos tikrinimą, atsižvelgęs į jų reikšmingumą, savo sprendimu gali skirti administratoriui (kai administratorius yra fizinis asmuo nuobauda skiriama šiam administratoriui, kai administratorius yra juridinis asmuo nuobauda skiriama jo įgaliotam asmeniui, kuris vykdo(-ė) konkrečios įmonės bankroto procedūras, ir (ar) jo vadovui) vieną iš šių nuobaudų: įspėjimą; viešai paskelbiamą įspėjimą, kuris ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Departamento direktoriaus sprendimo skirti šiame punkte nurodytą nuobaudą priėmimo dienos turi būti paskelbtas Departamento interneto puslapyje.

Nagrinėjama administracinė byla pagal M. K. apeliacinį skundą 2011 m. lapkričio 16 d. nutartimi buvo sustabdyta kol Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bus išspręstas norminio administracinio akto (Taisyklių 17 punkto) konstitucingumo klausimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I502-12/2012 pripažino, kad ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių 17 punktas prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai. Šis sprendimas yra paskelbtas ir įsiteisėjęs, jis taip pat paskelbtas leidinyje „Valstybės žinios“ (Valstybės žinios, 2012 m. gegužės 30 d., Nr. 61-3080).

Nurodytoje administracinėje byloje, tiriant norminio administracinio akto teisėtumą, pabrėžta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai pažymi viešojo administravimo subjektų pareigą veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose. Viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, tuo pačiu būtų pažeistas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (pvz., administracinės bylos Nr. I1-4/2006, I8-15/2007, I444-4/2008).

Teismas pažymėjo, jog bylai aktualioje Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 10 dalies redakcijoje buvo nurodyta, jog administratoriaus veiklą kontroliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. Šia nuostata Vyriausybės įgaliotai institucijai buvo suteikta teisė įgyvendinti administratorių veiklos kontrolę, o bylai aktuali Įmonių bankroto įstatymo redakcija iki 2012 m. kovo 1 d. (iki minėto įstatymo pakeitimų įsigaliojimo) tiesiogiai nenumatė Vyriausybės įgaliotos institucijos kompetencijos nustatyti ir taikyti poveikio priemones administratoriams dėl jų veikloje atsiradusių teisės aktų pažeidimų.

Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje atkreipė dėmesį į tai, jog teisinės atsakomybės taikymas ir sankcijų skyrimas yra siejami su tam tikrais asmens teisių suvaržymais dėl jo veikimo ar neveikimo, kuriuo pažeidžiamos teisės normos (pvz., administracinė byla Nr. I575-19/2009). Atsižvelgęs į Taisyklių 17 punkto nuostatas bei į sąvokos „nuobauda“ lingvistinę reikšmę, teismas padarė išvadą, jog Taisyklių 17 punktas įtvirtino administratorių teisinę atsakomybę už teisei priešingą veikimą ar neveikimą.

Be to, padaryta išvada, jog nuobaudų skyrimas administratoriui ne tik gali turėti neigiamos įtakos jo reputacijai ir administruojamų įmonių skaičiui, bet kartu daryti netiesioginę įtaką administratoriaus teisei verstis bankrutuojančių (bankrutavusių) įmonių administravimo veikla. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Taisyklių 17 punkte įtvirtinta administratorių teisinė atsakomybė bei nuobaudos galėjo būti nustatytos tik įstatymu.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo M. K. ginčijamas atsakovo Įsakymas priimtas ir nuobauda pareiškėjui paskirta būtent Taisyklių 17 punkto, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I502-12/2012 buvo pripažintas prieštaravusiu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, pagrindu. Teisme nagrinėjant bylą pagal pareiškėjo skundą dėl Įsakymo panaikinimo buvo neteisėtu pripažinta norminio administracinio akto dalis, įtvirtinusi administratorių teisinę atsakomybę už teisei priešingą veikimą ar neveikimą (kaip tai nurodyta administracinėje byloje Nr. I502-12/2012), kurios pagrindu pareiškėjui – bankroto administratoriaus UAB „Bankrotas“ įgaliotam asmeniui – ginčijamu Įsakymu skirtas įspėjimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojamoje administracinių teismų praktikoje yra pabrėžęs (pvz., administracinėje byloje Nr. A662-1434/2011), jog teisės principas, kad paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, sietinas su konstituciniais teisingumo, humanizmo principais. Išimtis tėra baudžiamoji ir administracinė atsakomybė – čia įstatymas galioja atgal tik dviem atvejais, kai panaikina veikos baudžiamumą ir švelnina bausmę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat yra pabrėžęs, kad priimti įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią (lex benignior retro agit) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d., 2001 m. sausio 11 d. nutarimai). Prieita prie išvados, jog, jeigu negaliotų atgal veikos baudžiamumą naikinantis ar bausmę švelninantis įstatymas, tai reikštų visuomenei nepavojingos ar mažiau pavojingos veikos prilyginimą pavojingesnei. Darytina prielaida, kad kitose teisės šakose atgalinio veikimo galią turinčio teisės akto priėmimas būtų galimas, jei tai nurodyta pačiame įstatyme ir jei toks teisės aktas teisės subjektams nepablogintų teisinės padėties.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas principas šios bylos kontekste sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui skirta nuobauda – įspėjimas – yra neteisėta, ir panaikinti ginčijamą Įsakymą. Priešingas aiškinimas, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas apskundė Įsakymą, o jo teisėtumo klausimas dar buvo nagrinėjimas teisme, nurodyto norminio administracinio akto dalį pripažinus neteisėta, įvertinus tai, kad ginčijamas Įsakymas, kaip jau minėta, yra susijęs su atsakomybės taikymu administratoriaus įgaliotam asmeniui, nebūtų suderinamas su nurodytais teisės principais, pažeistų teisingumo ir protingumo reikalavimus. Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose bylose formuojamoje praktikoje (žr. pvz., 2012 m. birželio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1568/2012; 2012 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1696/2012 ir kt.).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog ginčijamas Įsakymas negali būti paliktas galioti, todėl jis turi būti panaikintas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl Įmonių bankroto valdymo departamento 2010 m. balandžio 12 d. įsakymo Nr. V-27 panaikinimo, naikintina. Pripažinus, kad atsakovo Įsakymas yra neteisėtas ir naikintinas dėl anksčiau aptartų aplinkybių, teisėjų kolegija dėl kitų šalių nurodytų argumentų, susijusių su Įsakymo pagrįstumu, nepasisakys.

Pareiškėjas M. K. pirmosios instancijos teismui taip pat skundė ir Įmonių bankroto valdymo departamento 2010 m. balandžio 14 d. raštą Nr. (6.14) A2-1178 (b. l. 17), įvardindamas šį raštą sprendimu. Pirmosios instancijos teismas bylą dalyje dėl minėto rašto panaikinimo nutraukė Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies pagrindu (kai byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai), konstatavęs, jog minėtas raštas yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas 2010 m. balandžio 14 d. raštu Nr. (6.14) A2-1178 informavo M. K. apie Įmonių bankroto valdymo departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. V-27 jam skirtą įspėjimą bei nurodė apskundimo tvarką. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada. Minėtas atsakovo raštas iš esmės yra informacinio, o ne sprendžiamojo pobūdžio. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pastebėtina, jog teisme yra nagrinėtinos administracinės bylos dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo; teisės aktai turėtų būti suprantami kaip tokie teisės aktai arba veiksmai, kurie sukuria asmenims teisines pasekmes; nesant dokumente viešojo administravimo subjekto valinio pobūdžio patvarkymų, šis dokumentas nedaro įtakos asmens teisėms ir pareigoms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-613/2008). Kadangi atsakovo 2010 m. balandžio 14 d. raštas Nr. Nr. (6.14) A2-1178 pagal savo turinį nėra individualus administracinis sprendimas, ir todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, nutraukė administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo M. K. reikalavimo panaikinti minėtą atsakovo raštą (iš apeliacinio skundo turinio darytina išvada, kad pareiškėjas teismo sprendimo dalies, kuria bylos dalis buvo nutraukta, neskundė). Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo M. K. reikalavimas panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos direktoriaus 2010 m. balandžio 12 d. įsakymą Nr. V-27. Šį pareiškėjo M. K. reikalavimą patenkinti, ir Įmonių bankroto valdymo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos direktoriaus 2010 m. balandžio 12 d. įsakymą Nr. V-27 „Dėl nuobaudos bankroto administratoriaus UAB „Bankrotas“ įgaliotam asmeniui M. K., vykdžiusiam bankroto procedūras UAB „Baltic Business Group“, skyrimo“ panaikinti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė