2016-03-22 Nr. AB-6595-3-61-3-00808-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-863-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00808-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. (V. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Jeigu Lietuvos valstybė dėl sunkios finansinės padėties negali atlyginti neturtinės žalos pinigais, prašė vieną kalėjime išbūtą parą skaičiuoti kaip dvi nelaisvėje išbūtas paras.

Paaiškino, kad nuo 2008 m. vasario 28 d. iki 2010 m. gegužės 13 d., nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. kovo 1 d. ir nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2013 m. spalio 4 d. buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. 2008 m. vasario 28 d. jis buvo etapuotas į Lukiškių TI-K ir kartu su 5 asmenimis laikytas karantino kameroje, kurios plotas 7,38 kv. m. Jam nebuvo išduodama patalynė. Po to buvo perkeltas į kitas kameras, kuriose laikytas dar su 3 suimtaisiais. Kamerų plotai buvo nuo 6,43 kv. m iki 8,03 kv. m. Tuo metu teisės aktai numatė, jog kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m žmogui. Be to, kameroje yra 2 dviaukštės lovos, kurios užima mažiausiai 2 kv. m, ir tualetas, kurio plotas 0,702 kv. m, taip pat 1,5 m aukščio sienelė, staliukas su dviem kėdėm. Nepilnas patalynės komplektas buvo išduotas tik po 5 dienų. Dėl blogos ventiliacijos kameroje būna didelė drėgmė, nuo sienų krinta tinkas bei dažai, prikrisdavo pilna lova, patekdavo ant asmeninių daiktų. Prie staliuko gali valgyti tik 2 žmonės, todėl teko valgyti stovint. Kamerose pilna tarakonų, lakstydavo didelės žiurkės, čiužiniuose knibždėjo parazitai. Gyvendamas nežmoniškomis sąlygomis patyrė nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, negalėjo pailsėti, pablogėjo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko socialiniai įgūdžiai, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia aplinkos baimę. Tuo buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis, numatantis teisę į orumą, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 5 ir 8 straipsniai.

Prašė kaip precedentu vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu byloje Savenkovas prieš Lietuvą. Nustatant žalos dydį prašė atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, darbo užmokesčio vidurkį, nuolatinį sistemingą pareiškėjo teisių pažeidinėjimą ir padėties nepagerinimą. Nurodė, kad į teismą anksčiau negalėjo kreiptis dėl to, kad negalėjo suprasti prancūzų kalba surašytų EŽTT sprendimų, už kurių vertimą atsakinga Lietuvos valstybė. Nuo pirmų laisvės atėmimo dienų remiantis suklastotais kaltinimais buvo skiriamos nuobaudos – baudos izoliatorius, karceris, drausmės grupė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir svarstyti pareiškėjo reikalavimus tik nuo 2012 m. vasario 22 d.

Paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Nurodė, kad 2012 m. vasario 22 d. vakare, 2012 m. vasario 23 d. ryte, 2012 m. vasario 29 d. vakare, 2013 m. vasario 5 d. vakare, 2013 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 7 d. ryte, 2013 m. vasario 11 d. ryte, 2013 m. kovo 5 d. vakare, 2013 m. kovo 6 d. ryte, 2013 m. kovo 7 d. vakare, 2013 m. kovo 8 d., 2013 m. kovo 9 d. ryte, 2013 m. balandžio 16 d. ryte, 2013 m. gegužės 14 d. vakare, 2013 m. birželio 22 d.–2013 m. birželio 24 d., 2013 m. liepos 2 d. – 2013 m. liepos 4 d., 2013 m. rugsėjo 13 d.–2013 m. rugsėjo 16 d., 2013 m. rugsėjo 24 d., 2013 m. spalio 3 d., 2014 m. sausio 17 d., 2014 m. sausio 20 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko reikalavimus.

Nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2012 m. vasario 29 d., nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2013 m. vasario 5 d., 2013 m. vasario 19 d. iki 2013 m. kovo 5 d., nuo 2013 m. balandžio 9 d.–2013 m. balandžio 16 d., nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gegužės 14 d., nuo 2013 m. gegužės 31 d. iki 2013 m. birželio 21 d., nuo 2013 m. birželio 25 d. iki 2013 m. liepos 2 d., nuo 2013 m. liepos 5 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 d., nuo 2013 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. rugsėjo 24 d., nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. iki 2013 m. spalio 2 d., nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2014 m. sausio 17 d., nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2014 m. sausio 28 d. pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K.

Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, galima naudotis socialinės reabilitacijos specialistų pagalba bei programomis.

Vadovaujantis Įsakymu Nr. V-124, didžiausias leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 625, o didžiausias areštinėje leidžiamų laikyti areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti 29. Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 1 skyriaus 11.1 punkte yra nurodytas didžiausias Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius, kurio negalima viršyti – 300 asmenų (kalėjime). Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra – 954, tačiau jis nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat čia laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, neturi teisinio pagrindo jų nepriimti. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką pristatomas į kameras, kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti išduodama kalcinuota soda, už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja valikliais. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kameros remontuojamos pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl visiškai suremontuotose kamerose tenka daryti pakartotinį remontą. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Pažymėjo, kad pareiškėjo buvimo laikotarpis neilgas, tam tikrais laikotarpiais laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, nusiskundimai bendro pobūdžio. Nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis, todėl negalima pripažinti, kad pareiškėjui kilo tam tikrų pasekmių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nurodo tik vieną esminį nusiskundimą – ploto trūkumą, todėl galima spręsti, jog kalinimo sąlygos iš esmės buvo pakeliamos. Pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų į Kalėjimų departamentą nesikreipė. Laikė, kad pareiškėjas nesilaikė BVK 183 straipsnyje nustatytos privalomos sprendimų apskundimo tvarkos. Pažymėjo, kad esant nustatytai išankstinei ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkai, skundą turi būti atsisakoma priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, jis remiasi abstrakčiais teiginiais, nesistengia įvardyti ir pagrįsti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Taip pat nenurodoma, kaip konkrečiai paskaičiuotas žalos dydis, tai įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas turtinės naudos iš valstybės. Neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis teisių gynimo būdas, gali būti taikomas teisės pažeidimo pripažinimas. Neturtinė žala gali būti priteisiama tik tada, kai teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintos jo sąlygos, neatlikta. Suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai negynė savo teisių, skundas pateiktas praėjus šešiems metams po to, kai pareiškėjas pradėtas laikyti Lukiškių TI-K. Prašė taikyti ieškinio senatį, kuri numatyta žalos atlyginimo bylose.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 579 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, kad iš pareiškėjo skundo bei atsakovo pateiktų duomenų matyti, jog Lukiškių TI-K pareiškėjas periodiškai buvo laikomas nuo 2008 m. vasario 28 d. iki 2008 m. spalio 16 d., nuo 2010 m. balandžio 29 d. iki 2010 m. gegužės 13 d. ir nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2014 m. sausio 31 d. Pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo padavė 2014 m. vasario 5 d., taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo pareikštas praleidus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

V. P. nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjo argumentai, jog EŽTT nutarimai, aiškinantys Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, atmesti kaip nepagrįsti. V. P. skunde nurodė, jog dėl neužtikrintos teisės į minimalų kameros plotą bei kitų jo nurodytų laikymo sąlygų pažeidimų bei suvaržymų jautė didelius dvasinius, psichologinius ir emocinius išgyvenimus. Konvencijos 3 straipsnis sudaro materialų reikalavimo tenkinimo pagrindą.

Asmuo turi suprasti, kad su juo yra elgiamasi netinkamai, jis yra žeminamas ir kankinamas. Jei pareiškėjas jautė Konvencijos 3 straipsnį atitinkantį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos kankinant ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą. Tai, kad pareiškėjas nežinojo, jog pagal EŽTT formuojamą praktiką už nepakankamą kameros plotą galima prisiteisti kompensaciją, nėra aplinkybė, su kuria būtų galima sieti sužinojimą apie teisių pažeidimą. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam buvo draudžiama skųstis paskiriant nuobaudas ir pan., tačiau nenurodė konkrečių veiksmų, neatskleidė aplinkybių, leidžiančių teigti, kad nuobaudos buvo skirtos turint tikslą įbauginti, o ne nubausti už nusižengimus.

Teisminėje praktikoje nėra nustatyta pavyzdžių, kad tokie grasinimo veiksmai būtų įprastai taikomi. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Nustačius, kad V. P. į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K kreipėsi praleidęs 3 metų senaties terminą ir yra pagrindas taikyti ieškinio senatį, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo dalis dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2011 m. vasario 5 d. negali būti tenkinama.

Įsakyme Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas nustatė, kad tam tikrais laikotarpiais buvo pažeisti Įsakymu Nr. V-124 nustatyti reikalavimai. V. P. ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 106 dienas. Jeigu pusę dienos pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kur vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto, o kitą pusę – netrūkstant ploto, laikoma, kad tą dieną jis buvo laikomas pažeidžiant Įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus.

Dėl drėgmės, temperatūros, patalpų vėdinimo ir kitų reikalavimų teismas nurodė, kad iš pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro pateiktų patikrinimo aktų matyti, kad kamera Nr. 124 yra suremontuota, patikrinimo metu buvo tuščia, grindys išklotos plytelėmis, įrengtas atskirtas sanitarinis mazgas, praustuvė. Santykinė oro drėgmė sudarė 38 proc., temperatūra – 16,3 ºC, buvo nustatytas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimas dėl per žemos temperatūros, tačiau tuo metu kameroje suimtųjų nebuvo laikoma. Kito patikrinimo metu nurodyta, kad kamera Nr. 124 yra suremontuota, oro drėgmė sudarė 58 proc., temperatūra – 16,3 ºC. Patikrinimo metu kamera Nr. 124 nebuvo apgyvendinta. Kameroje Nr. 131 yra 2 spintelės daiktams susidėti, praustuvė ir unitazas atskirti sienele, sienų ir lubų tinkas aptrupėjęs, pažeistas grybelio. Patalpa vėdinama pro langą, sienoje įrengta ventiliacija. Santykinė oro drėgmė sudarė 53 proc., temperatūra – 23 ºC. Kamera Nr. 374 patikrinimo metu pripažinta remontuotina, joje yra dvi spintelės daiktams, unitazas ir praustuvė atskirti. Lubų ir sienų tinkas aptrupėjęs, pažeistas grybelio. Kamera vėdinama per langą. Santykinė oro drėgmė sudarė 54 proc., temperatūra – 22 ºC. Kamera Nr. 120 vėdinama per langą ir joje įrengta ventiliacija, kurios efektyvumas – 90,6. Santykinė oro drėgmė sudarė 63 proc., temperatūra – 16,7 ºC. Kaip matyti iš teismui pateiktų patikrinimo aktų, pareiškėjo nurodomi faktai dėl oro drėgmės, blogos sienų ir lubų būklės pasitvirtino. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 62 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Aptarti duomenys rodo, jog šio reikalavimo nebuvo laikomasi tinkamai, dėl ko kalinimo sąlygos buvo blogesnės nei nustatyta pagal teisės aktus.

Dėl kenkėjų teismas nurodė, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 60 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Atsakovas yra pateikęs teismui 2009 m. gruodžio mėn. bei 2012 m. sausio 23 d. paslaugų teikimo sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ dėl vabzdžių graužikų aptikimo ir naikinimo bei 2013 m. gruodžio mėn. sutartį su UAB „Dezinfa“ dėl tų pačių darbų atlikimo. Šiomis sutartimis kenkėjus naikinančios bendrovės įsipareigoja atlikti tyrimus, nustatyti kenkėjų rūšį, patekimo kelius bei imtis kontrolės priemonių. Tai rodo, jog Lukiškių TI-K buvo skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų naikinimui. Teismui nėra pateikti duomenys, kad kamerose būtų buvę gausu kenkėjų, todėl šio fakto dėl praėjusio ilgo laiko tarpo nustatyti negalima.

Dėl Lukiškių TI-K perpildymo teismas nurodė, jog kalėjimo perpildymas visų pirma lemia Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes mažėja vienam asmeniui skiriamo ploto skaičius, blogėja aprūpinimas, trumpėja maudymosi duše galimybė, tenka mažiau darbuotojų, juos sunkiau pakviesti, gauti reikalingas paslaugas. Kalėjimų perpildymas kaip didelė problema, pažymima Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Asmenų laikymo areštinėse ir pataisos namuose standartuose (http://www.cpt.coe.int/lang/ltu/ltu-standards.pdf).

Dėl karantino kameros nurodė, jog pareiškėjas skundžiasi, kad 2008 m. vasario 28 d. buvo itin blogomis sąlygomis laikomas karantino kameroje, tačiau, atsižvelgiant į senaties termino taikymą šioje byloje, žalos atlyginimo prašymas dėl karantino sąlygų netinkamumo netenkintas. Teismo posėdžio metu pareiškėjas teigė, kad itin blogomis sąlygomis karantino kameroje buvo laikytas 2013 m. birželio 21 d. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 50 punkte nurodoma, kad tardymo izoliatorių ir areštinių karantino (izoliavimo) patalpose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 5 darbo dienas, per šį laiką turi būti patikrinta jų sveikata. Tik po sveikatos patikrinimo asmenys perkeliami į bendras gyvenamąsias patalpas. Pareiškėjas iš Vilniaus pataisos namų 2013 m. birželio 21 d. buvo pristatytas į Lukiškių TI-K ir kameroje Nr. 124 buvo laikomas nepilną dieną, todėl toks trumpas laikas didelio poveikio jam padaryti negalėjo. Pažymėta ir tai, kad pareiškėjas skirtingai nurodo netinkamo kalinimo karantino kameroje datas: skunde – 2008 m. vasario 28 d., o teismo posėdžio metu – 2013 m. birželio 21 d.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo nurodė, jog išdėstytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas rodo, jog Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimų. Lukiškių TI-K teigia, kad tinkamai laikytis suėmimo vykdymo tvarkos trukdė per mažas finansavimas. Ši aplinkybė teisinės reikšmės neturi, nes ja gali būti grindžiamas tik klausimas dėl kaltės buvimo, o atlyginant žalą pagal CK 6.271 straipsnį kaltė nėra svarbi. SVĮ 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal to paties įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pareiškėjas prašė priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. V. P. nepateikė teismui jokių duomenų, kad jo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar jis yra palikęs medicininiuose dokumentuose užfiksuotas pasekmes. Lukiškių TI-K pažeidus asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas ir taip sukėlus jam nepatogumus bei emocinį sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsižvelgiant į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, padaryta išvada, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2 000 Lt. V. P. reikalavimas priteisti 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Nustatant žalos atlyginimo dydį, įvertinami Lietuvos Respublikoje nustatyti socialinių išmokų bei darbo užmokesčio dydžiai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pagrindiniai socialiniai rodikliai rodo, jog vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, turint būtinąjį socialinio draudimo stažą, 2014 m. liepos mėnesį sudarė 861,59 Lt. Minimali mėnesinė alga, neatskaičius mokesčių, sudarė 1 000 Lt. Žalos atlyginimas už netinkamas sąlygas negali būti prilyginamas vidutinei senatvės pensijai arba darbo užmokesčiui, kadangi tai prieštarautų teisingumo principui.

Teismas pažymėjo, kad žalos atlyginimas savo esme yra civilinės atsakomybės rūšis, todėl jai netaikomi reikalavimai, keliami sprendimams, susijusiems su drausminės atsakomybės taikymu ar kalinimo sąlygų nustatymu. Pareiškėjas prašė tuo atveju, jeigu Lietuvos valstybė dėl sunkios finansinės padėties negali atlyginti neturtinės žalos pinigais, vieną kalėjime išbūtą parą skaičiuoti kaip dvi nelaisvėje išbūtas paras. Tokio žalos atlyginimo būdo CK nenumato. BVK taip pat nenumatyta galimybė tokiu būdu sutrumpinti bausmės atlikimo laiką.

III. Pareiškėjas V. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, taip pat prašo taikyti trejų metų senaties terminą.

Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-521/2014 ir pažymi, jog teismas nenustatė, kad suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, laisvos vietos judėti buvo itin mažai, todėl tam tikrais laikotarpiais jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Netinkamas kalinimas sudarė pareiškėjui prielaidas patirti neigiamus išgyvenimus, sukėlė dvasines kančias ir nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Be to, teismas nustatė, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo blogesnės nei nustatyta teisės aktuose. Mano, kad teismas nepagrįstai taikė 3 metų senaties terminą (pareiškėjas nurodo „nepagrįstai netaikė“, tačiau tai laikytina rašymo apsirikimu). Konvencijos neišvertinamas į lietuvių kalbą yra valstybinė problema.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas nepagrįstai ilgai negynė savo teisių ir kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo praleidęs ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 579 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos dydžiu ir prašo jam priteisti iš atsakovo 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo nuomone, jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Taip pat pareiškėjas nesutinka su teismo taikytu trejų metų ieškinio senaties terminu.

Visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas daliai pareiškėjo skundo reikalavimų taikė ieškinio senatį, vertindamas laikotarpį, kuriam ieškinio senatis nebuvo taikoma, jis nustatė, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kameroje kartu su kitais asmenimis ir jam tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų (3,6 kv. m ploto vienam asmeniui).

Dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjo reikalavimams taikyto ieškinio senaties termino pažymėtina, jog CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkte expressis verbis įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008, 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, ar yra pagrindas taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas.

Pagal ginčui aktualią CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Administracinėje byloje pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris truko atitinkamais laikotarpiais nuo 2008 m. vasario 28 d., o skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2014 m. vasario 5 d. (b. l. 4). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimų pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų patalpos plotą vienam asmeniui, kad jis yra kalinamas, kaip jis teigia, netinkamomis sąlygomis, tačiau, kaip minėta, pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2014 m. vasario 5 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šioje byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, taikęs trejų metų ieškinio senatį, pagrįstai vertino atsakovo neteisėtus veiksmus laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 5 d., t. y. pagrįstai reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 28 d. iki 2011 m. vasario 4 d. taikė ieškinio senaties terminą ir šio reikalavimo netenkino.

Kita vertus, pažymėtina, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, tokių aplinkybių nenurodė ir apeliaciniame skunde, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ex officio neatnaujino praleisto ieškinio senaties termino. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas pats nurodo, jog netinkamas kalinimas sudarė prielaidas jam patirti neigiamus išgyvenimus, sukėlė dvasines kančias ir nepilnavertiškumo jausmą. Jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Be to, Konvencija taip pat yra išversta į lietuvių kalbą. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nes EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinta, kokios kalinimo sąlygos yra tinkamos, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, negali būti laikoma pagrįstu pagrindu, pateisinančiu senaties termino praleidimą.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, darytina išvada, jog sprendžiant dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo bei teisėtumo vertinamas reikalavimas priteisti neturtinę žalą dėl įvardintų galimai neteisėtų veiksmų pareiškėjo buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 5 d. iki 2014 m. sausio 31 d., kuomet pareiškėjas išvyko į Vilniaus pataisos namus.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais pažeidimais, susijusiais su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakyme Nr. V-124 numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu kalėjimo Lukiškių TI-K laikotarpiu iš viso buvo kalinamas 106 dienas, o laikotarpiais nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2012 vasario 26 d., nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2012 m. kovo 1 d., nuo 2013 m. vasario 7 d. iki 2013 m. vasario 19 d., nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2013 m. kovo 7 d., nuo 2013 m. kovo 9 d. iki 2013 m. balandžio 9 d., nuo 2013 m. balandžio 17 d. iki 2013 m. gegužės 7 d., nuo 2013 m. gegužės 15 d. iki 2013 m. gegužės 31 d., 2013 m. birželio 21 d., 2013 m. rugsėjo 15 d., nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., 2013 m. spalio 2 d., nuo 2014 m. sausio 18 d. iki 2014 m. sausio 19 d., nuo 2014 m. sausio 28 d. iki 2014 m. sausio 31 d. pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 reikalavimus (pareiškėjas šios aplinkybės neginčija). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikslina, jog pareiškėjas 99 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (b. l. 18–20). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, pabrėžtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nutartyje nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintos teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Nors pareiškėjas kitų pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriais buvo atmesti pareiškėjo skundo argumentai, neginčija, teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog palaiko pirmosios instancijos teismo išvadas dėl to, kad nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui už jo laikymą karantino kameroje, taip pat išvadas, padarytas dėl kenkėjų, – byloje esantys duomenys rodo, kad Lukiškių TI-K buvo skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų naikinimui.

Dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumos, visų pirma, pabrėžtina, jog neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje konstatuota, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus. Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus (tai, kad pareiškėjui mažiausias tekęs kameros plotas buvo 1,88 kv. m, kitais kalinimo laikotarpiais, kuomet buvo neužtikrinamas minimalus kameros plotas (3,6 kv. m asmeniui), plotas svyravo nuo 1,99 kv. m iki 2,65 kv. m), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. galiojo 800 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 231,70 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 850 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 246,18 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718), nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), į tai, kad administracinėje byloje nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas nebuvo laikomasi Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 numatytų oro drėgmės reikalavimų, taip pat pasitvirtino pareiškėjo argumentai dėl blogos sienų ir lubų būklės, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 900 Eur suma. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nors nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas ir pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito (atskirais laikotarpiais pareiškėjui teko teisinį reguliavimą atitinkantis plotas), tačiau pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo kalinamas itin ilgą laiką ir jam teko itin mažas kameros plotas.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 900 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 900 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. (V. P.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjui V. P. (V. P.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 900 Eur (devyni šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo“.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan