2021-06-30 Nr. AB-13746-3-61-3-00769-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2608-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00769-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Prokuratūra, atsakovas) 2020 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. BV-15 Nepripažinti pranešėju (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Prokuratūrą pagal kompetenciją teisės aktuose nustatyta tvarka pradėti tyrimą dėl Jurgio Augustino 2020 m. sausio 24 d. pranešime apie pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymą (toliau – ir Įstatymas) nurodytos informacijos arba nedelsiant persiųsti pranešimą institucijai pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą ar kitus teisės aktus įgaliotai tirti tokius pažeidimus ir apie tai pranešti pareiškėjui; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog 2020 m. sausio 24 d. raštu kreipėsi į atsakovą, pranešdamas apie daromus jam žinomus teisės aktų pažeidimus ir prašydamas jam taikyti pranešėjo apsaugą pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą. Atsakovas skundžiamu sprendimu nutarė nepripažinti pareiškėjo pranešėju pagal minėtą įstatymą.

3. Pareiškėjas neginčijo, jog jis nėra susijęs su pažeidimus darančiais subjektais Pareiškėjų apsaugos įstatymo 2 straipsnio 6 dalies prasme, tačiau šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad kompetentinga institucija, atlikusi informacijos apie pažeidimą vertinimą ir nustačiusi, kad asmens pranešime pateikta informacija neatitinka šio įstatymo nuostatų, priima sprendimą nepripažinti asmens pranešėju ir apie tai praneša asmeniui. Jeigu iš pranešime nurodytos informacijos yra pagrindas manyti, kad galbūt buvo padarytas kitas, šio Įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje neapibrėžtas, teisės aktų pažeidimas, kompetentinga institucija pagal kompetenciją teisės aktuose nustatyta tvarka pradeda tyrimą pati arba nedelsdama persiunčia pranešimą institucijai, pagal Viešojo administravimo įstatymą ar kitus teisės aktus įgaliotai tirti tokius pažeidimus, ir apie tai praneša asmeniui.

Atitinkamai šio Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad jeigu kompetentinga institucija yra įgaliota tirti pranešime nurodytus pažeidimus, ji nustato pažeidimo buvimo ar nebuvimo faktą ir traukia atsakomybėn pažeidimą padariusius asmenis arba inicijuoja pažeidimą padariusių asmenų patraukimą atsakomybėn, vadovaudamasi atitinkamą atsakomybę reglamentuojančiais teisės aktais. Pareiškėjo įsitikinimu, Prokuratūrai pateiktoje medžiagoje buvo pakankamai pagrįstos informacijos, susijusios su pažeidimais tvirtinant teritorijų planavimo dokumentus, rengiant konkretaus žemės sklypo formavimo dokumentus.

Padarytų teisės aktų pažeidimų tyrimas priskiriamas Prokuratūrai, todėl Prokuratūra turėjo teisės aktuose nustatyta tvarka pradėti tyrimą pati arba nedelsdama persiųsti pranešimą institucijai, įgaliotai tirti tokius pažeidimus ir apie tai pranešti pareiškėjui. Skundžiamame sprendime Prokuratūra nurodo veiksmus, kurių jau pareiškėjas buvo ėmęsis, tačiau pareiškėjas į Prokuratūrą kreipėsi dėl to, kad jau minėtų tyrimų eigoje paaiškėjo nepotizmas ir galbūt korupcinio pobūdžio veiksmai, dėl kurių pareiškėjas tikėjosi, kad Prokuratūra pradės tyrimą, tačiau dėl šios pranešimo dalies Prokuratūra, nekreipdama į ją dėmesio, jokių veiksmų ar turimo neatliko, šie veiksmai nebuvo tirti Prokuratūroje ar kitoje teisėsaugos institucijoje.

Pranešime taip pat buvo nurodoma, kad pranešime nurodytą informaciją pagrindžia pareiškėjo turimi dokumentai, kuriuo jis pateiks pareikalavus, tačiau šių duomenų nebuvo pareikalauta, o Sprendimas priimtas neįvertinus visos informacijos.

4. Pareiškėjas nurodė, jog Prokuratūra, gavusi pareiškėjo pranešimą apie galbūt daromus pažeidimus esminės pranešime nurodytos informacijos nevertino, jos netyrė, neatliko jokių veiksmų, tačiau kartu nepateikė ir jokių argumentų ar motyvų dėl jos atmetimo. Pareiškėjo nuomone, atsakovas sprendime apsiribojo tik tam tikros fragmentiškos informacijos analize, tuo tarpu esminę informaciją apie galimą pranešime nurodytų asmenų protegavimą ir neliečiamumą ignoravo. Todėl, pareiškėjo nuomone, atsakovas netinkamai vykdė Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nustatytą pareigą pagal kompetenciją teisės aktuose nustatyta tvarka pradėti tyrimą arba nedelsiant persiųsti pranešimą kompetentingai institucijai ir apie tai pranešti asmeniui.

5. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, jog teismų praktikoje viešojo administravimo subjekto vilkinimu atlikti veiksmus yra suprantamas toks šio asmens neveikimas, kai viešojo administravimo subjektas nepriima sprendimo (teigiamo arba neigiamo) prašomu išspręsti klausimu per įstatymo nustatytą terminą, neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam priskirta atlikti. Teismas reikalavimą įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus gali tenkinti tik tokiu atveju, kai atsakovas jų yra neatlikęs. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neatliko Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų veiksmų, todėl yra pagrindas konstatuoti jo neveikimą ir įpareigoti atlikti šiame straipsnyje nurodytus veiksmus.

6. Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas paaiškino, jog kiekvienu sprendžiant, ar pareiškėjui galėjo būti suteiktas pranešėjo statusas, vertinama, ar pateikta informacija atitinka Pranešėjų apsaugos įstatyme numatytus reikalavimus, t. y. ar pranešimą apie pažeidimą pateikęs asmuo yra susijęs darbo ar kitais Įstatyme numatytais santykiais su įstaiga, kurioje pažeidimas buvo padarytas; ar informacija teikiama siekiant apginti viešąjį interesą, ar pateikta informacija dėl pažeidimų buvo nagrinėta kitų institucijų ir kt. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo ir pranešime minimų institucijų nesiejo tarnybos, darbo ir (ar) kiti su tuo susiję sutartiniai santykiai, todėl pareiškėjas negalėjo būti laikomas tinkamu subjektu Pranešėjų apsaugos įstatymo prasme. Skundžiamame sprendime Prokuratūra aptarė ir kitą pagal Įstatymą svarbią sąlygą – grėsmę viešajam interesui, nors jau pirmos sąlygos nebuvimas (su kuo skunde pareiškėjas sutiko) reiškė, kad asmeniui negali būti suteiktas pranešėjo statusas, o tuo pačiu ir apsauga pagal minėtą įstatymą.

8. Pasisakydamas dėl pranešime pateiktos informacijos tyrimo, atsakovas nurodė, jog remiantis Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatomis, pareiškėjo pareiga yra pateikti visą turimą informaciją, nurodyti konkrečias pažeidimo padarymo aplinkybes. Įstatyme taip pat įtvirtinta, kad asmuo, jei tai įmanoma, prie pranešimo prideda rašytinius ar kitus turimus duomenis apie pažeidimą, Iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių suprantama, jog pareiškėjas turėjo pateikti informaciją pagrindžiančius dokumentus, tačiau atsakovui neaišku, kodėl jų nepateikė kartu su pranešimu, kaip to reikalaujama pagal Įstatymą. Gavus pareiškėjo pranešimą buvo surinkta ir išanalizuota su pranešimo turiniu susijusi informacija bei dokumentai. Išanalizavus pranešimą, gauta informacija nepatvirtina konkrečių faktinių pažeidimo dėl galimų teisės aktų pažeidimų aplinkybių. Todėl atsakovas pripažino pateiktą informaciją dėl galimo asmenų protegavimo, deklaratyvia, be rašytinių, objektyvių įrodymų, patvirtinančių informacijos pagrįstumą.

9. Prokuratūra pažymėjo, jog esminė aplinkybė, kad asmuo būtų pripažintas pranešėju yra po Pranešėjų apsaugos įstatymo įsigaliojimo asmens pateiktas pranešimas apie teisės pažeidimus darbovietėje, kurie kelia grėsmę viešajam interesui arba jį pažeidžiančius, kurie atsirado po įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl institucijų neveiklumo buvo išnagrinėtos ir įvertintos iki įstatymo įsigaliojimo, t. y. 2019 m. sausio 1 d., todėl šiuo atveju minėto Įstatymo nuostatos dėl pripažinimo pranešėju pareiškėjui negalėjo būti taikomos

10. Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, Prokuratūra nurodė, jog pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, prokuratūra kiekvienu atveju vertina, ar reikia pradėti pateiktos informacijos tyrimą, ar informaciją siųsti tyrimui kitai institucijai, ar informacijos tyrimas yra būtinas. Ši norma, atsakovo teigimu, negali būti vertinama kaip imperatyvi, numatanti kompetentingai institucijai pareigą kiekvienu atveju pradėti tyrimą. Atsakovas akcentavo, jog 2020 m. sausio 24 d. pranešime pateikta informacija buvo įvertinta surinkus reikalingus dokumentus ir nuspręsta, kad visos aplinkybės jau buvo išnagrinėtos, naujos pagrįstos informacijos pareiškėjas nepateikė, todėl pagrindo tolimesniems tyrimams nebuvo.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl Generalinės prokuratūros 2020 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. BV-15 dėl pareiškėjo nepripažinimo pranešėju teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Byloje buvo nustatyta, kad:

13.1. Generalinėje prokuratūroje 2020 m. sausio 27 d. buvo gautas pareiškėjo 2020 m. sausio 24 d. pranešimas apie pažeidimą pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą, kuriuo buvo prašoma suteikti pranešėjo statusą. Pareiškėjas prašė suteikti jam pranešėjo statusą, teigdamas, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detalusis planas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. T2-110 patvirtintam Klaipėdos miesto bendrajam planui, šio detaliojo plano sprendiniai taip pat neatitinka Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties 4.4 punkto imperatyvių reikalavimų. Be to, pareiškėjo teigimu, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2014 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypo Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, patvirtinimo“ patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Klaipėda planas, prilygintas detaliajam planui, kuris taip pat neatitinka Klaipėdos miesto bendrojo plano sprendinių, statybos techninių reglamentų reikalavimų. Pareiškėjas pranešime nurodė, kad dėl žemės sklypo formavimo pažeidimų kreipėsi į įvairias institucijas, tačiau susidūrė su tikslingu nenoru atlikti kokius nors veiksmus ar pradėti tyrimus. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas prašė pradėti tyrimą dėl galimo pažeidimų toleravimo, dangstymo, atsakingų asmenų protegavimo, akivaizdžių pažeidimų netyrimo arba formalaus tyrimo, tikslingai nesiekiant realių tyrimo rezultatų.

13.2. Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, 2020 m. vasario 3 d. sprendimu nepripažino pareiškėjo pranešėju, pažymėdama, kad pareiškėjo su skunde minimomis institucijomis nesiejo tarnybos, darbo ir (ar) kiti su tuo susiję sutartiniai santykiai; remdamasi Įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi nurodė, kad informacija apie pažeidimus teikiama siekiant apsaugoti viešąjį interesą, o informacijos pateikimas siekiant apginti išskirtinai asmeninius interesus nelaikomas pranešimu. Sprendime nurodyta, jog pareiškėjo pranešime nurodytos aplinkybės jau buvo nagrinėtos kompetentingų institucijų ir dėl nurodytų pranešime aplinkybių yra priimti sprendimai. Pareiškėjo pareiškime nurodytos aplinkybės vertintinos kaip neatitinkančios Pranešėjų apsaugos įstatyme nustatytų informacijos apie pažeidimą požymių. Pateikdamas prašymą dėl pranešėjų statuso suteikimo, pareiškėjas naujos informacijos apie pažeidimus, kuri nebūtų vertinta, nepateikė. Prokuratūra, be kita ko, sprendime akcentavo, jog pareiškėjas kreipėsi dėl pažeidimų, padarytų 2018 metais, o Įstatymas įsigaliojo nuo 2019 m. sausio 1 d., o tai reiškia, kad dar negaliojant įstatymui, pareiškėjui negali būti suteiktas pranešėjo statusas, nes Įstatymas negali būti taikomas faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms iki šio teisės akto įsigaliojimo.

14. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jam suteiktinas pranešėjo statusas, teismas vadovavosi Pranešėjų apsaugos įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, 7 dalimi, kurioje nustatyta, kad pranešimas yra šiame įstatyme nustatytus formos reikalavimus atitinkantis kreipimasis į kompetentingą instituciją, kuriame pateikiama konkreti informacija apie pažeidimą, atitinkantį šiame įstatyme nustatytus požymius. Teismas taip pat apžvelgė Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsniu ir pažymėjo, kad jeigu iš pranešime nurodytos informacijos yra pagrindas manyti, kad galbūt buvo padarytas kitas, šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje neapibrėžtas, teisės aktų pažeidimas, kompetentinga institucija pagal kompetenciją teisės aktuose nustatyta tvarka pradeda tyrimą pati arba nedelsdama persiunčia pranešimą institucijai, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą ar kitus teisės aktus įgaliotai tirti tokius pažeidimus, ir apie tai praneša asmeniui.

15. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas savo pranešime apie pažeidimus nurodė tuos pačius faktus ir aplinkybes dėl patvirtinto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Klaipėda detaliojo plano, kuris neva prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui Klaipėdos miesto bendrajam planui, šio detaliojo plano sprendiniai taip pat neatitinka Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties 4.4 punkto imperatyvių reikalavimų, kurie jau buvo išnagrinėti kitų institucijų arba teismų. Nustatyta, kad pareiškėjas sprendimą dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Klaipėda detaliojo plano patvirtinimo skundė teismams teisės aktų nustatyta tvarka ir Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. birželio 21 d. priėmė neskundžiamą nutartį, kuria pareiškėjo skundas buvo atmestas. Taip pat iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog teismams pareiškėjas ne kartą skundė prokurorų nutarimus ir teismai, išnagrinėję bylą iš esmės, priimdavo sprendimus, kuriais konstatuodavo prokurorų veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą. Bylos duomenimis pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui K. M. pateikė prašymą dėl institucijų neveiklumo. Šis prašymas su visa bylos medžiaga buvo persiųstas Prokuratūrai. Generalinio prokuroro pavaduotojas 2018 m. balandžio 27 d. atsakymu Nr. 12.2-2461 pateikė atsakymą pareiškėjui. Todėl aplinkybės dėl atsakingų institucijų galimo neveiklumo, vengimo tirti pažeidimus jau buvo išnagrinėtos. Likusią informaciją Generalinė prokuratūra vertino kaip abstrakčią ir deklaratyvią. Teismo vertinimu, pareiškėjo pranešimai šių institucijų buvo vertinti ir pareiškėjas apie pranešimų vertinimą (išnagrinėjimą, priimtus sprendimus) buvo informuotas.

16. Teismas pažymėjo, kad Ginčijamame sprendime taip pat konstatuota, kad pareiškėjo pranešime nurodytos aplinkybės buvo nagrinėtos kompetentingų institucijų ir dėl nurodytų pranešime aplinkybių yra priimti sprendimai, todėl pareiškėjo pareiškime nurodytos aplinkybės vertintinos kaip neatitinkančios Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatyme nustatytus informacijos apie pažeidimą požymius. Taigi Generalinė prokuratūra ginčijamu sprendimu pareiškėjo nepripažino pranešėju, nes pareiškėjas prašė taikyti pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas tiems santykiams, kurie susiklostė dar negaliojant minėtam įstatymui.

17. Teismas pažymėjo, kad principas lex retro non agit (lot. įstatymas atgal negalioja), grindžiamas Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai, o šiuo teisės principu teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. Kadangi Pranešėjų apsaugos įstatymas įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d., o pareiškėjas prašė suteikti pranešėjo statusą už jo valstybės institucijoms teiktus ir išnagrinėtus pranešimus 2017 metais, t. y. dar negaliojant įstatymui, teismas darė išvadą, kad Generalinė prokuratūra pagrįstai pareiškėjui nesuteikė pranešėjo statuso, motyvuojant tuo, kad Įstatymas negali būti taikomas faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusiems iki šio teisės akto įsigaliojimo.

18. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Tesimo jurisprudenciją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, teismas pažymėjo, jog teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit), o įstatymų galiojimo laike ši išimtis (teisės normos retroaktyvus galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams) taikoma tik baudžiamąją ar administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams. Teismas konstatavo, kad teisiniams santykiams, susijusiems su pranešėjo statuso suteikimu pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą, lex benignior retro agit taisyklė negali būti taikoma.

19. Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Prokuratūrą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal jo pranešime pateiktą informaciją apie pažeidimus, teismas pažymėjo, kad pagal pareiškėjo pateiktą pranešimą jau buvo priimti teismų sprendimai ir nutarimai, kurių pagrindu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl analogiškų aplinkybių. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas įvertino pareiškėjo pranešime nurodytas aplinkybes, tyrimo metu buvo gauti ir išanalizuoti bylai reikšmingi dokumentai, kuriais nenustatyta naujai pateikta informacija, o pateikti pažeidimai jau yra išnagrinėti anksčiau, todėl pagrindo atlikti tam tikrą tyrimą nebuvo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies norma negali būti vertinama kaip imperatyvi, numatanti kompetentingai institucijai pareigą kiekvienu atveju pradėti tyrimą. Teismo nuomone, Generalinei prokuratūrai palikta diskrecijos teisė pačiai pagal pranešime pateiktos informacijos turinį ir surinktus reikalingus dokumentus spręsti, ar yra pagrindas tolimesniems tyrimams atlikti. Kadangi pareiškėjo 2020 m. sausio 24 d. pranešime pateikta informacija jau buvo įvertinta, šių aplinkybių pakartotinis vertinimas, teismo nuomone, buvo negalimas ir beprasmis.

20. Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad Generalinė prokuratūra nereikalavo iš pareiškėjo reikšmingos papildomos informacijos nagrinėjamam klausimui išspręsti, teismas pažymėjo, kad jog pagal Pranešėjų įstatymo 4 straipsnio 6–7 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą pareiškėjui yra nustatyta pareiga pateikti visą turimą informaciją, nurodyti konkrečias pažeidimo padarymo aplinkybes, jei įmanoma, pridėti rašytinius ar kitus turimus duomenis apie pažeidimą. Teismo vertinimu, pareiškėjas minėtos pareigos nevykdė, nors skunde teigė, kad turi jo pranešime nurodytus duomenis pagrindžiančių įrodymų, tačiau neaišku, dėl kokių priežasčių jų nepateikė. Teismas konstatavo, kad pareiga pateikti visus reikiamus dokumentus Įstatymu nustatyta būtent pareiškėjui, todėl pareiškėjas nagrinėjamu atveju neturėtų perkelti dokumentų pateikimo ir įrodinėjimo naštos atsakovei.

21. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, teismas darė išvadą, kad Sprendimas, kuriuo pareiškėjas nepripažintas pranešėju, yra teisėtas ir pagrįstas. Nepanaikinęs ginčijamo sprendimo, teismas netenkino išvestinio pareiškėjo reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 22. Pareiškėjas J. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

23. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis skundu nesiekė, kad jam būtų suteiktas pranešėjo statusas pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą, jis skunde nurodė, jog neginčija Sprendimo, kiek jis yra susijęs su jame išreikštu atsisakymu pripažinti pareiškėją pranešėju.

24. Pareiškėjas skundą pirmosios instancijos teismui grindė Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, kur nustatyta, kad tam tikrais atvejais kompetentinga institucija pradeda tyrimą arba nedelsdama persiunčia pranešimą įgaliotai tirti tokius pažeidimus institucijai ir apie tai praneša asmeniui. Minėtas įstatymas nenumato, kokia forma turi būti įforminamas sprendimas pradėti tyrimą pačiai informaciją apie pažeidimus gavusiai institucijai arba kokia forma ši informacija turi būti nedelsiant persiunčiama institucijai, kuri kompetentinga atlikti tyrimą atitinkamais klausimais – ar tame pačiame sprendime, kuriuo išsprendžiamas pareiškėjo (ne)pripažinimo pranešėju klausimas, ar kitu dokumentu. Dėl šios priežasties pareiškėjas pradiniame skunde neformulavo reikalavimo panaikinti atsakovo Sprendimą, nes galbūt tokie veiksmai nebūtinai turi būti atliekami būtent šiuo sprendimu.

25. Pareiškėjas kritikuoja pirmosios instancijos teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartį ir pažymi, kad administraciniai teismai nagrinėja ginčus ir dėl viešojo administravimo subjektų veiksmų (neveikimo), taip pat vilkinimo atlikti veiksmus. Taigi reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ne visada yra išvestinis reikalavimas. Būtent šiuo aspektu skundą teikė ir pareiškėjas, neginčydamas Sprendimo, kiek jis susijęs su atsisakymu pareiškėją pripažinti pranešėju, tačiau ginčydamas atsakovo neveikimą ir atsisakymą atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Todėl teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas siekė pranešėjo statuso ir kad jo reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus yra išvestinis.

26. Remdamasis Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2–4 dalimis pareiškėjas pakartoja, kad jo pranešime buvo pakankamai informacijos tyrimui pradėti, todėl Prokuratūra turėjo jį pradėti arba persiųsti pranešimą kitai institucijai. Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms taikyti teisiškai nėra reikšminga, kada įvyko aplinkybės, kurios leidžia spręsti apie galbūt padarytą kitą teisės aktų pažeidimą. Nesutiktina, kad Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata nėra imperatyvi ir Prokuratūra turi diskrecijos teisę spręsti, ar atlikti joje numatytus veiksmus, ar ne. Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos aiškinimas – negalimas. Pareiškėjo teigimu, visais atvejais, jeigu iš pateiktos informacijos yra pagrindas spręsti apie galbūt padarytą kitą teisės aktų pažeidimą, institucija privalo pasielgti Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje imperatyviai numatytu būdu – pradėti tyrimą arba perduoti informaciją kompetentingai institucijai.

27. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą (toliau – ir BPK) nusikalstamos veikos atskleidimas yra prokuroro ir ikiteisminio tyrimo įstaigos pareiga, kurią šie subjektai privalo vykdyti, tokiu būdu užtikrindami teisės laikymąsi, visuomenės saugumą, nukentėjusiųjų asmenų teisių ir teisų interesų apsaugą, bei nusikalstamas veikas padariusių asmenų atsakomybės taikymą. Tačiau šiuo atveju atsakovas iš esmės deklaratyviai, paviršutiniškai vertino pareiškėjo pateiktą informaciją, jos iš esmės netikrino, į pareiškėją dėl papildomos informacijos pateikimo nesikreipė. Pareiškėjas taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas privalėjo pateikti visus pranešime minimus įrodymus, kadangi gauto pranešimo pagrindu tyrimą privalo atlikti institucija. Pareiškėjas buvo nurodęs, kad aktualios medžiagos apimtis didelė, todėl jos neteikia. Tokie atsakovo veiksmai nesuderinami su BPK ir su Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 8 dalyje numatyta atsakovo teise pačiam gauti visą reikiamą informaciją fizinių ir juridinių asmenų.

28. Pareiškėjas akcentuoja, kad Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta Prokuratūros pareiga pradėti tyrimą arba perduoti informaciją kompetentingai institucijai, kaip tik ir yra siejama su atvejais, kai pateiktas asmens pranešimas galbūt neatitinka Pranešėjų apsaugos įstatymo numatytų reikalavimų, tačiau jame pateikta informacija, tikėtina, rodo esant padarytą kitą teisės aktų pažeidimą, t. y. šioje nuostatoje nurodoma, kad ji taikoma tada, kai iš pateiktos informacijos galima spręsti apie tokio kito teisės aktų pažeidimo hipotetinę galimybę, kuriai patikrinti ir numatyti atliktini veiksmai – tyrimo atlikimas arba informacijos perdavimas kompetentingai institucijai.

29. Taip pat nepagrįstas yra teismo sprendimo motyvas, kad dėl pareiškėjo pranešime Prokuratūrai nurodytos informacijos jau yra priimti sprendimai arba nurodyta informacija yra deklaratyvi. Teismas šiuo aspektu rėmėsi atsakovo pateikta pozicija, netikrinant jos pagrįstumo. Vien ta aplinkybė, kad tarp pareiškėjo ir Prokuratūros susijusiais klausimai vyko ne vienas ginčas, kuris buvo nagrinėjamas ir teismuose, savaime nereiškia, kad pranešime nurodytos aplinkybės minėtuose ginčuose buvo nagrinėjamos ir išnagrinėtos. Iš esmės Prokuratūra ir teismas šiuo aspektu rėmėsi tik kitų teismo sprendimų ir ginčų buvimo faktu, nelyginant juose nagrinėtų aplinkybių su pranešime pateikta informacija. Pakartodamas skundo argumentus, kad pranešime Prokuratūrai buvo nurodęs apie konkrečių asmenų veiksmus, galbūt turinčius korupcijos (nepotizmo) požymių, pareiškėjas laikosi pozicijos, kad nurodytos aplinkybė nebuvo tirtos jokioje institucijoje ar teisme, o Prokuratūra sprendime apsiribojo tik tam tikros fragmentiškos informacijos analize, tačiau esminę informaciją apie galimą nurodytų asmenų protegavimą ir neliečiamumą ignoravo.

30. Atsižvelgiant į tai, tai, kad Prokuratūra neatliko Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų veiksmų, yra pagrindas konstatuoti jos neveikimą ir įpareigoti atlikti šiame straipsnyje nurodytus veiksmus.

31. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

32. Atsakovo teigimu, skundžiamas teismo sprendimas priimtas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

33. Atsakovo teigimu, nėra jokių teisinių pagrindų panaikinti apelianto ginčijamą Sprendimą. Prokuratūra, palaikydama pirmosios instancijos teismui teikto atsiliepimo argumentus, nurodo, jog pareiškėjas, teikdamas 2020 m. sausio 24 d. pranešimą, užpildė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 1133 patvirtintą formą, nurodė, kad kreipiasi remdamasis Pranešėjų apsaugos įstatymu ir prašo taikyti pranešėjų apsaugą. Taigi kompetentinga institucija, gavusi pranešimą, atitinkantį Įstatymo 4 straipsnio 5 dalies reikalavimus, visuomet privalo įvertinti pateiktos informacijos apie pažeidimą atitiktį Pranešėjų apsaugos įstatyme įtvirtintiems kriterijams.

34. Prokuroro galimi veiksmai gavus pranešimą pagal Įstatymą yra numatyti ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 1-207 patvirtinto Pranešimų apie pažeidimus įstaigose pateikimo Lietuvos Respublikos prokuratūrai tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 19 punkte, kur įtvirtinta, kad prokuroras, įvertinęs asmens, teikiančio informaciją apie pažeidimą, pranešime pateiktą informaciją, priima vieną iš šių sprendimų: pripažinti asmenį pranešėju; nepripažinti asmens pranešėju; nenagrinėti pranešimo pagal Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalį. Remiantis teisės aktų nuostatomis, kuomet gaunamas pranešimas, atitinkantis Įstatymo reikalavimus, yra privaloma priimti sprendimą dėl pranešėjo statuso; tokio pranešimo vertinimo tikslas yra, visų pirma, išspręsti klausimą dėl pripažinimo ar nepripažinimo pranešėju. Teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas siekia, kad jam būtų suteiktas pranešėjo statusas pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą, nes jis teikė informaciją apie institucijų neveiklumą, vengimą tirti pažeidimus arba atliekamą formalų tyrimą.

35. Tai, kad pareiškėjas pasirinko pranešimą teikti elektroniniu paštu negali būti vertinama kaip pateisinama priežastis neteikti atsakovei dokumentų dėl didelės apimties. Prokuratūra, nagrinėdama pareiškėjo pranešimą, surinko didelį kiekį dokumentų. Pareiškėjas teikdamas apeliacinį skundą teismui taip pat nepateikė dokumentų, kurie jo nuomone, turėjo būti atsakovo įvertinti bei neginčijo, kad atsakovas nepilnai surinko dokumentus būtinus pranešimui išnagrinėti.

36. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad Prokuratūra visais atvejais (Įstatymo 6 str. 2 d.) privalo pradėti tyrimą ar perduoti informaciją kitai institucijai. Kuomet pareiškėjas pripažįstamas pranešėju prokuratūra visais atvejais turi imtis veiksmų, kad pažeidimas būtų ištirtas. Atsakovo nuomone, pareiškėjo pateiktas minėto įstatymo nuostatų aiškinimas, kad prokuratūra imperatyviai privalo imtis veiksmų dėl pranešime pateiktos informacijos tyrimo nepripažinus asmens pranešėju, prieštarauja Įstatymo paskirčiai. Jei prokuratūra visais atvejais privalėtų imtis veiksmų dėl pateiktos informacijos ištyrimo, tai sudarytų asmenims sąlygas piktnaudžiauti šiuo teisės aktu. Be to, skundžiamame sprendime buvo pažymėta, kad pranešimas teikiamas ne siekiant apsaugoti viešąjį interesą, o siekiant privačių interesų gynimo.

37. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad nebuvo įvertinta dalis pranešime nurodytos informacijos, atsakovas laikosi pozicijos, kad dalis informacijos jau buvo išnagrinėta anksčiau, o likusi – deklaratyvi ir nepagrįsta rašytiniais duomenimis. Pareiškėjas nepateikė jokių papildomų duomenų ar dokumentų, kurie leistų šią informaciją vertinti iš naujo, todėl pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu pagrįstos.

38. Atsakovas, atsižvelgdamas į Pranešėjų apsaugos įstatymo tikslą, nurodo, kad tik priėmus sprendimą dėl pripažinimo (nepripažinimo) pranešėju sprendžiama, ar pareiškėjo pateiktą informaciją būtina tirti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog skundžiamas sprendimas teisėtas ir pagrįstas, o jo nepanaikinus nėra galimybės įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus, kurie yra susiję su Sprendime įvertintos informacijos tyrimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Generalinės prokuratūros 2020 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. BV-15 dėl pareiškėjo nepripažinimo pranešėju teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat skunde prašė įpareigoti Prokuratūrą pagal kompetenciją teisės aktuose nustatyta tvarka pradėti tyrimą dėl jo 2020 m. sausio 24 d. pranešime apie pažeidimą pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą nurodytos informacijos arba nedelsiant persiųsti pranešimą institucijai pagal Viešojo administravimo įstatymą ar kitus teisės aktus įgaliotai tirti tokius pažeidimus ir apie tai pranešti pareiškėjui.

40. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

41. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

42. Byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. sausio 27 d. pateikė Prokuratūrai pranešimą apie pažeidimą pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą, kuriame prašė pradėti tyrimą dėl galimo pažeidimų toleravimo, dangstymo, atsakingų asmenų protegavimo, akivaizdžių pažeidimų netyrimo arba formalaus tyrimo, tikslingai nesiekiant realių tyrimo rezultatų. Pranešime prašoma taikyti pranešėjų apsaugą. Skundžiamu sprendimu Prokuratūra, vadovaudamasi Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, nusprendė nepripažinti pareiškėjo pranešėju.

43. Pareiškėjas skunde, be kita ko, prašė panaikinti Prokuratūros 2020 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. BV-15, tačiau iš skundo ir apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis minėto sprendimo iš esmės neginčija, t. y. nepateikia jokių argumentų dėl atsakovo nurodytų faktų ir motyvų, kuriais remiantis nuspręsta nepripažinti pareiškėjo pranešėju. Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose pabrėžia, kad šiuo aspektu ginčo nekelia. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatytose ribose, dėl atsakovo Sprendimo esmės, t. y. ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas nepripažinti pareiškėjo pranešėju, nepasisakys.

44. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Prokuratūra Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies pagrindu privalėjo pagal pranešime nurodytą informaciją atlikti tyrimą ar perduoti šiuos duomenis kitai institucijai, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Pranešėjų apsaugos įstatymas nustato apie pažeidimus įstaigose pranešusių asmenų teises ir pareigas, jų teisinės apsaugos pagrindus ir formas, taip pat šių asmenų apsaugos, skatinimo ir pagalbos jiems priemones, siekiant sudaryti tinkamas galimybes pranešti apie teisės pažeidimus, keliančius grėsmę viešajam interesui arba jį pažeidžiančius, užtikrinti tokių pažeidimų prevenciją ir atskleidimą (Pranešėjų apsaugos įstatymo 1 str. 1 d.).

45. Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kompetentinga institucija, gavusi pranešimą, kuris atitinka šio įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, nuo pranešimo gavimo momento užtikrina jį pateikusio asmens konfidencialumą ir nedelsdama imasi vertinti gautą informaciją apie pažeidimą.

46. Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kompetentinga institucija, atlikusi informacijos apie pažeidimą vertinimą ir nustačiusi, kad asmens pranešime pateikta informacija neatitinka šio įstatymo nuostatų, priima sprendimą nepripažinti asmens pranešėju ir apie tai praneša asmeniui. Jeigu iš pranešime nurodytos informacijos yra pagrindas manyti, kad galbūt buvo padarytas kitas, šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje neapibrėžtas, teisės aktų pažeidimas, kompetentinga institucija pagal kompetenciją teisės aktuose nustatyta tvarka pradeda tyrimą pati arba nedelsdama persiunčia pranešimą institucijai, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą ar kitus teisės aktus įgaliotai tirti tokius pažeidimus, ir apie tai praneša asmeniui.

47. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjo pranešimas, kuris pateiktas pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą, buvo atsakovo išnagrinėtas, t. y. priimtas Sprendimas, kuriame pareiškėjo pateikti duomenys įvertinti. Priešingai nei teigia pareiškėjas, lingvistinis Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies aiškinimas nesudaro pagrindo išvadai, kad visais atvejais, nepripažinus asmens pranešėju, kompetentinga institucija turi imtis veiksmų (pradėti tyrimą ar persiųsti pranešimą kitam subjektui). Bylos duomenys patvirtinta, kad pareiškėjo pranešimas išnagrinėtas Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta tvarka priimant atitinkamą sprendimą, kuriuo pareiškėjas informuotas apie pareiškėjo pateiktos informacijos vertinimo rezultatus. Atsižvelgiant į tai ir į Pranešėjų apsaugos įstatymo tikslą, aplinkybė, kad pareiškėjas siekia kito teisinio rezultato (kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas), nesuteikia pareiškėjui teisės reikalauti Prokuratūros atlikti tyrimą ar perduoti pranešimą kitam kompetentingam subjektui. Šiuo atveju kreipimasis į atsakovą, kad būtų atliekami konkretūs procesiniai veiksmai, yra baudžiamojo proceso teisės reguliavimo dalykas ir nepatenka į Pranešėjų apsaugos įstatymo taikymo sritį. Todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti konkrečius procesinius veiksmus negalėjo būti tenkinamas.

48. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

49. Kadangi apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, konstatuotina, kad pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė