2017-03-20 Nr. AB-6531-3-61-3-01890-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-352-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01890-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.4; 13.7.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Anjesė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Anjesė“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Anjesė“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Anjesė“, ir Bendrovė) su skundu (b. l. 1–6), kurį patikslino (b. l. 22–27), kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, ir Komisija) 2015 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. S-17(7-243/2014), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 1A-564 bei Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Kauno TM) 2014 m. birželio 18 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 4KM320059M. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo patirtas išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad iš Tailando Karalystės įmonės „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“ į Bendrijos teritoriją įvežė įvairias tvirtinimo detales, kurias deklaravo išleidimo į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu muitinės procedūrai, nurodydamas Tailando prekių kilmę, preferencijos kodą ir prekėms taikytiną 0 proc. muito tarifą, tačiau Kauno TM, gavusi Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (toliau – ir OLAF) duomenis, atliko importuotų prekių patikrinimą ir konstatavo, jog prekės yra ne Tailando, o Kinijos Liaudies Respublikos kilmės, todėl ginčo prekėms pritaikė 3,7 proc. trečiųjų šalių muito tarifą ir perskaičiavo mokėtinus importo mokesčius, atitinkamai nurodydama sumokėti papildomai apskaičiuotus importo mokesčius ir su jais susijusias sumas.

Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrindė apskaičiuotų sumų ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnį. Pažymėjo, jog Kauno TM neatliko savarankiško Bendrovės veiklos ir konkrečių ginčo faktinių aplinkybių patikrinimo, siekdama įvertinti OLAF ataskaitose nurodytų aplinkybių objektyvumą ir patikimumą. OLAF ataskaitos yra tik rekomendacinio pobūdžio, neturinčios juridiškai privalomo poveikio net ir procedūrine prasme, todėl OLAF ataskaitos pagrindu priimti mokesčių administratoriaus sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, OLAF ataskaita negali būti laikoma atitinkanti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytus procedūrinius reikalavimus bei priimtinu įrodymu mokestiniame ginče. OLAF nėra priskirta kompetencija atlikti asmenų (pareiškėjo) komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimus, kurių pagrindu mokesčių administratorius galėtų be savarankiško patikrinimo nustatyti mokestinę prievolę.

Pabrėžė, jog OLAF kompetencija yra nukreipta į Europos Sąjungos (toliau – ir ES) institucijų veiklą, OLAF ataskaita negali būti laikoma prima facie (iš pirmo žvilgsnio) įrodymu, tačiau nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius vadovavosi išimtinai OLAF ataskaitomis ir neatliko savarankiško faktinių, susijusių su konkrečiu pareiškėjo atliktu importu, aplinkybių nustatymo. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, jog Muitinės departamentas neginčija kilmės sertifikatų, kurie patvirtina Tailando prekių kilmę, galiojimo ir tikrumo, tačiau šią aplinkybę nepagrįstai laiko nereikšminga nagrinėjamai situacijai.

Pabrėžė, kad kilmės sertifikatai yra išduoti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, atitinka visas teisėtumo sąlygas. Atsakovas nėra kreipęsis į kilmės sertifikatą išdavusią instituciją ir / arba užsienio valstybės mokesčių administratorių dėl teisiškai reikšmingų faktų patikrinimo. Bendrovės teigimu, ji, vykdydama veiklą, buvo sąžininga, nepažeidė jokio viešojo intereso. Skundžiamoje ataskaitoje nepateikta jokių duomenų, jog ji turėjo kitokią informaciją apie prekių kilmę, nei kad buvo deklaruota, ar kad būtų piktybiškai susitarusi su prekių tiekėju dėl prekių kilmės klastojimo, t. y. nagrinėjamu atveju neegzistuoja jokių jos nesąžiningumo įrodymų.

Be to, pareiškėjo teigimu, OLAF informaciją muitinei pateikė tik 2014 m. balandžio mėn., o prekės, kurių atžvilgiu priskaičiuotas muitas ir kiti mokesčiai, deklaruotos laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 11 d. iki 2013 m. balandžio 19 d. Taigi prekių deklaravimo laikotarpiu Bendrovei nebuvo ir negalėjo būti žinoma informacija apie kitą, nei nurodoma A formos kilmės sertifikatuose, prekių kilmę. Be to, OLAF atliekamų tyrimų informacija pareiškėjui net negali būti žinoma, kadangi ji skirta atitinkamoms institucijoms.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 84–86) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad tiek OLAF ataskaitos, tiek Tailando Karalystės muitinės įstaigų informacija Lietuvos Respublikos muitinei buvo pateikta per Muitinės informacinę sistemą, kurios naudojimo sąlygas reglamentuoja 1997 m. kovo 13 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 515/97 dėl valstybių narių administracinių institucijų tarpusavio pagalbos ir dėl pastarųjų bei Komisijos bendradarbiavimo, siekiant užtikrinti teisingą muitinės ir žemės ūkio teisės aktų taikymą (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 515/97). Pagal Reglamento (EB) Nr. 515/97 45 straipsnio 3 dalį, visa informacija, gauta pagal šį reglamentą, gali būti panaudota teismo bylose ar procedūrose, atitinkamai iškeltose dėl muitinės ar žemės ūkio teisės aktų nesilaikymo.

Iš OLAF ataskaitų turinio matyti, kad OLAF pareigūnai, priimdami ataskaitas, rėmėsi Tailando Karalystės muitinės pareigūnų ir sandėlių valdytojų pateiktais objektyviais duomenimis. Pažymėjo, kad Kauno TM, priimdama ginčijamą patikrinimo ataskaitą, rėmėsi ne tik OLAF ataskaitomis, bet ir Tailando Karalystės pateiktais duomenimis, kuriuose pareiškėjo į ES importuotos prekės buvo susietos su pareiškėjo kontrahentės „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“ į Tailando Karalystę importuotomis Kinijos Liaudies Respublikos kilmės prekėmis, kurios Tailando Karalystėje perdirbamos nebuvo.

Muitinės departamentas neneigia pareiškėjo pateiktų kilmės dokumentų tikrumo, t. y. sutinka su tuo, kad minėtus dokumentus išdavė Tailando Karalystės Užsienio prekybos departamentas, tačiau pabrėžė, jog ginčas vyksta dėl to, ar teisinga informacija buvo nurodyta kilmės dokumentuose. Paaiškino, kad atitinkamos preferencinės lengvatos pareiškėjo importuotoms prekėms buvo taikomos remiantis ES teisės aktuose nustatyta Bendrųjų tarifų lengvatų sistema, kuri yra vienašališkas ES sprendimas suteikti prekėms atitinkamas lengvatas.

Minėta lengvatų sistema skiriasi nuo prekybinių preferencijų, reglamentuojamų tarptautinėmis sutartimis, kuriose šalys nustato administracinę bendradarbiavimo procedūrą, pagal kurią ir atliekamas paskesnis kilmės dokumentų patikrinimas. Šios procedūros ypatumas tame, kad importo valstybė yra saistoma eksporto valstybės institucijos teisėtai atliktais patikrinimais ir jų rezultatais. Atkreipė dėmesį, jog panašioje byloje, kaip ir nagrinėjamu atveju, apie tai, kad tais atvejais, kai importo valstybė neturi jokios pareigos kreiptis į kilmės dokumentus išdavusią instituciją, ir, tuo pačiu, negali būti saistoma kilmės dokumentus išdavusios institucijos išvadų, pasisakė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) (2012 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje C-438/11 Lagura Vermögensverwaltung GmbH).

Minėtame sprendime ESTT išaiškino, kad taikant ES vienašališkai nustatytą bendrųjų tarifų lengvatų sistemą eksporto valstybės institucijos negali ES ir jos valstybių narių priversti vadovautis savo atliktu A formos kilmės sertifikatų galiojimo vertinimu, kai importo valstybės muitinės institucijoms ir toliau kyla abejonių dėl faktinės prekių kilmės, nors minėti sertifikatai nebuvo pripažinti negaliojančiais. Taigi kilmės dokumentų galiojimas bei šiuos dokumentus išdavusios institucijos patvirtinimas dėl tikrumo nepaneigia ir negali paneigti paskesnio patikrinimo, atlikto Tailando Karalystės muitinės bei OLAF pareigūnų, rezultatų.

Pažymėjo, kad patikrinimo reikšmei bei svarbai turi įtakos ir tai, jog šis patikrinimas buvo atliktas nuvykus į eksporto valstybę bei susitikus su muitinės pareigūnais, dirbančiais muitinės padalinyje, kuriame Bendrovės prekėms buvo įformintos muitinės procedūros. Atsakovo nuomone, Kauno TM, siekdama nustatyti ginčo prekių kilmę, galėjo remtis OLAF pareigūnų ataskaitomis ir Tailando Karalystės kompetentingų institucijų duomenimis ir neturėjo pareigos kreiptis į Tailando Karalystės kompetentingas institucijas dėl pareiškėjo pateiktų kilmės sertifikatų.

Be to, atsakovas pabrėžė, jog pagal 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos), 199 straipsnio 1 dalį, pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą deklaraciją, deklarantas teisės aktų nustatyta tvarka tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą; kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą; visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą.

Tokiu būdu, pats pareiškėjas, kaip deklarantas, tapo atsakingas už muitinės deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą. ESTT yra pasisakęs, kad pareiga įrodyti, jog kilmės sertifikatas išduotas pagal teisingus eksportuotojo pateiktus faktus, tenka apmokestinamajam asmeniui. Informuotas ir su teisine padėtimi susipažinęs ūkio subjektas, vertindamas privalumus, kurių gali suteikti prekyba prekėmis, kurioms gali būti taikomos tarifų lengvatos, turi atsižvelgti į jo tyrinėjamoje rinkoje esančią riziką ir ją priimti kaip priklausančią įprastų verslo trukdžių kategorijai.

Muitinės departamento manymu, pareiškėjui tenka prisiimti pasekmes dėl prekių muitinio įforminimo metu pateiktų duomenų, taip pat ir kilmės informacijos, kurių pagrindu ginčo prekėms buvo pritaikytas mažesnis muito tarifas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 89) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog atlikto patikrinimo metu buvo analizuojami OLAF ataskaitos duomenys, kurios 4.12 priede pateikti Tailando firmos „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“ tvirtinimo detalių importo ir eksporto sąrašai, gauti iš Tailando užsienio prekybos departamento. Importo sąraše nurodyti iš Kinijos į Tailandą įvežtoms prekėms Tailando muitinėje įformintose importo deklaracijose deklaruoti duomenys, o eksporto sąraše nurodyti iš Tailando į ES eksportuotoms prekėms įformintose eksporto deklaracijose deklaruoti duomenys.

OLAF, palyginusi iš Tailando eksportuotų prekių siuntų duomenis su duomenimis, kuriuos pateikė ES valstybės narės, nustatė konkrečias siuntas, kurios buvo eksportuotos iš Tailando ir importuotos į ES. Pagal gautus duomenis nustatyta, jog nuo 2009 m. vasario mėnesio, iš karto po antidempingo priemonių Kinijos kilmės tvirtinimo detalėms įvedimo, Tailando firma „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“ į Tailande esantį sandėlį „Best Bonded Warehouse“ importavo tvirtinimo detales, pagamintas Kinijoje, kurias po trumpo saugojimo sandėlyje eksportavo į ES klaidingai nurodydama Tailando prekių kilmę.

Sandėlio „Best Bonded Warehouse“ vadovybės ir muitinės inspektoriaus surinkta informacija, kartu su Tailando muitinės pateiktais importo / eksporto duomenimis ir tai, kad sandėlyje „Best Bonded Warehouse“ neleistina perdirbimo ar gamybos veikla, patvirtina, jog visos firmos „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“ per šį sandėlį importuotos tvirtinimo detalės yra pagamintos Kinijoje ir, neatlikus jokių apdorojimo ar perdirbimo operacijų, o tik perkrovus į naujus konteinerius, eksportuotos į ES. Išanalizavus gautus duomenis buvo nustatytas tikslus ryšys tarp firmos „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“ iš Kinijos į Tailandą importuotų bei pareiškėjo iš Tailando į Lietuvą eksportuotų prekių.

Kauno TM nuomone, remiantis OLAF pateikta informacija bei įvertinus nurodytų atlikto patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių visumą, patikrinimo ataskaitoje visiškai pagrįstai buvo padaryta išvada, kad visos Bendrovės iš Tailando firmos „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“ importuotos tvirtinimo detalės yra pagamintos Kinijoje, o ne lengvatas gaunančioje šalyje, t. y. Tailande, ir A formos kilmės sertifikatai nepripažintini, prekėms netaikytina preferencinė Tailando kilmė. Kauno TM teigimu, ji atliko patikrinimą, kurio metu atlikta duomenų ir dokumentų analizė nekėlė abejonių dėl OLAF ataskaitoje pateiktų duomenų patikimumo, ir pagrįstai pripažino, kad ši ataskaita patvirtina, jog pareiškėjo iš Tailando firmos „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“ importuotos prekės yra Kinijos kilmės, o apie tai, kad importo valstybė neturi pareigos kreiptis į kilmės dokumentus išdavusią instituciją ir, tuo pačiu, negali būti saistoma kilmės dokumentus išdavusios institucijos išvadų, yra pasisakęs ir ESTT.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu (b. l. 137–143) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog ginčas kilęs dėl MGK 2015 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. S-17(7-243/2014), Muitinės departamento 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 1A-564 bei Kauno TM 2014 m. birželio 18 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 4KM320059M teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas muitinės deklaracijomis Nr. 11LTKR2000IM001062 (2011 m. sausio 11 d.), Nr. 11LTKR2000IM006777 (2011 m. vasario 18 d.), Nr. 11LTKR2000IM010809 (2011 m. balandžio 21 d.), Nr. 11LTKR2000IM029494 (2011 m. rugsėjo 28 d.), Nr. 11LTKR2000IM02DFE5 (2011 m. spalio 29 d.), Nr. 12LTKR2000IM0024A8 (2012 m. sausio 20 d.), Nr. 12LTKR2000IM006B82 (2012 m. vasario 22 d.), Nr. 12LTKR2000IM00CED0 (2012 m. balandžio 3 d.), Nr. 12LTKR2000IM00E6D8 (2012 m. balandžio 12 d.), Nr. 12LTKR2000LM014833 (2012 m. gegužės 23 d.), Nr. 12LTKR2000IM022111 (2012 m. rugpjūčio 16 d.), Nr. 12LTKR2000IM02BEE9 (2012 m. spalio 24 d.), Nr. 12LTKR2000IM02FD30 (2012 m. lapkričio 21 d.), Nr. 13LTKR2000IM0080C5 (2013 m. vasario 21 d.), Nr. 13LTKR2000IM010FB3 (2013 m. balandžio 19 d.) deklaravo iš Tailando Karalystės įmonės „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“ į Bendrijos teritoriją įvežamas įvairias tvirtinimo detales, kurias deklaravo išleidimo į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu muitinės procedūrai, nurodydamas Tailando prekių kilmę preferencijos kodą „200“ ir prekėms taikytiną 0 proc. muito tarifą.

Deklaracijoje Nr. 11LTKR2000IM020790 (2011 m. rugpjūčio 4 d.) Bendrovė minėtas prekes deklaravo išleidimo į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu muitinės procedūrai, nurodydama Tailando prekių kilmę, preferencijos kodą „100“ ir prekėms taikytiną 3,7 proc. muito tarifą. Bendrovė prekių kilmei pagrįsti teikė ir prekių A formos kilmės sertifikatus, kuriuose importuojamų prekių kilmės šalimi nurodytas Taivanas. 2014 m. balandžio 14 d. Kauno TM iš Muitinės departamento gavo OLAF misijos Tailande ataskaitą Nr. THOR(2014)8967 bei tyrimo medžiagą susijusią su deklaruotomis Tailando kilmės tvirtinimo detalėmis.

OLAF ataskaitoje ir jos prieduose nurodoma, kad nuo 2009 m. vasario mėnesio, iš karto po antidempingo priemonių Kinijos kilmės tvirtinimo detalėms įvedimo, Tailando firma „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“ į Tailande esantį sandėlį „Best Bonded Warehouse“ importavo tvirtinimo detales, pagamintas Kinijoje, kurias po trumpo saugojimo sandėlyje eksportavo į ES klaidingai nurodydama Tailando prekių kilmę. Kadangi sandėlyje „Best Bonded Warehouse“ neleistina perdirbimo ar gamybos veikla, tai patvirtina, kad visos firmos „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“ per šį sandėlį importuotos tvirtinimo detalės yra pagamintos Kinijoje ir, neatlikus jokių apdorojimo ar perdirbimo operacijų, o tik perkrovus į naujus konteinerius, eksportuotos į ES.

Muitinės departamentas OLAF ataskaitos pagrindu nurodė Kauno TM atlikti UAB „Anjesė“, kuri importavo prekes iš „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“, ūkinės komercinės veiklos patikrinimą. Kauno TM, atlikusi pareiškėjo patikrinimą, 2014 m. birželio 18 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 4KM320059M, vadovaudamasi OLAF pateikta medžiaga, konstatavo, kad Bendrovės iš „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“ importuotos prekės yra ne Tailando, o Kinijos Liaudies Respublikos kilmės, todėl ginčo prekėms pritaikė 3,7 proc. trečiųjų šalių muito tarifą ir perskaičiavo mokėtinus importo mokesčius, atitinkamai nurodydama sumokėti papildomai apskaičiuotus importo mokesčius ir su jais susijusias sumas.

Minėtą Kauno TM patikrinimo ataskaitą pareiškėjas apskundė Muitinės departamentui, tačiau pastarasis 2014 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 1A-564 patvirtino Kauno TM patikrinimo ataskaitą. Muitinės departamento sprendimą Bendrovė apskundė MGK, tačiau jos skundas MGK 2015 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. S-17(7-243/2014) taip pat nebuvo tenkintas.

Teismas nurodė, kad Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1073/1999 Dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų 3 straipsnyje nustatyta, jog Europos kovos su sukčiavimu tarnyba vykdo Reglamentu (Euratomas, EB) Nr. 2185/96 Komisijai suteiktus įgaliojimus atlikti inspektavimus ir patikrinimus vietoje valstybėse narėse ir pagal galiojančius bendradarbiavimo susitarimus trečiosiose šalyse. Pagal Reglamento 9 straipsnio 1 dalį, baigusi tyrimą, Europos kovos su sukčiavimu tarnyba, direktoriui vadovaujant, parengia ataskaitą, nurodydama nustatytus faktus, finansinius nuostolius, jeigu jie buvo padaryti, ir tyrimo išvadas, įskaitant Europos kovos su sukčiavimu tarnybos direktoriaus rekomendacijas dėl veiksmų, kurių turėtų būti imtasi.

Remiantis 9 straipsnio 2 dalimi, dėl atlikto patikrinimo rengiamos ataskaitos, kuriose atsižvelgiama į atitinkamos valstybės narės nacionaliniuose teisės aktuose nustatytus procedūrinius reikalavimus. Šiuo pagrindu parengtos ataskaitos laikomos priimtinais įrodymais administracine ir teismine tvarka nagrinėjant bylas valstybėje narėje, kai nustatoma, kad tai yra būtina, pateikiamais tuo pačiu būdu ir tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir nacionalinės administracijos inspektorių parengtos administracinės ataskaitos. Joms taikomos tos pačios vertinimo taisyklės kaip ir nacionalinės administracijos inspektorių parengtoms administracinėms ataskaitoms ir jos yra lygiavertės šioms ataskaitoms.

Taigi OLAF ataskaita yra vienas iš įrodymų šaltinių ir jai taikomos tos pačios įrodymų vertinimo nuostatos, kurios nustatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl, vertinant OLAF ataskaitą, atsižvelgiama, kokiais duomenimis pagrįstos muitinės atlikto patikrinimo išvados ir, ar jos patikimos, ar nustatytų faktų tikrumas neabejotinas, nes OLAF ataskaita ir jos išvados bei rekomendacijos nėra aplinkybės ir faktai, kurie pagal teisės aktų reikalavimus preziumuojami, kaip nustatyti, ir iš naujo neįrodinėtini.

Pagal 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 23 straipsnio 1 dalį prekėmis, kilusiomis iš tam tikros šalies, laikomos prekės, visiškai išgautos arba pagamintos tik toje šalyje. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnį, jeigu prekės buvo gaminamos ne vienoje šalyje, jos laikomos kilusiomis iš tos šalies, kurioje buvo atliekamas baigiamasis, svarbus, ekonomiškai pagrįstas jų perdirbimo arba apdorojimo procesas tam tikslui įrengtoje įmonėje, o šio proceso metu buvo pagamintas naujas produktas arba atliktas svarbus to produkto gamybos etapas.

Teismas pažymėjo, kad OLAF ataskaitoje nurodyta, jog tarnyba identifikavo 14 įmonių, tarp kurių ir „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“, Tailande, kurios eksportavo tvirtinimo detales į ES, importo į ES metu deklaruodamos, kad prekių kilmės šalis yra Tailandas, tačiau tvirtinimo detalės nebuvo nei pagamintos, nei pakankamai apdorotos ar perdirbtos Tailande, ir todėl jos neatitinka lengvatinės kilmės kriterijaus. Ataskaitoje teigiama, kad detalės iš Kinijos buvo tiesiog persiųstos per Laem Chabang uosto sandėlius ir per „Best Bonded Warehouse“, Chonburi.

Teismas sutiko, kad vien tokia OLAF pateikta informacija dar negali patvirtinti, jog pareiškėjo importuotų prekių kilmės šalis buvo ne Tailandas, o Kinija, tačiau nagrinėjamu atveju su ataskaita Kauno TM vertino ir kitus su Bendrovės vykdytu importu susijusius dokumentus. Pirma, byloje yra pateiktas „Best Bonded Warehouse“ sandėlio patvirtinimas, jog „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“ nuo 2009 m. vasario mėn. iš Kinijos Liaudies Respublikos importavo tvirtinimo detales į sandėlį ir po trumpo laikymo prekės buvo reeksportuojamos daugiausiai į ES, tačiau nei sandėlyje, nei kitoje vietoje šių iš Kinijos importuotų tvirtinimo detalių perdirbimas nebuvo atliekamas.

Antra, byloje pateikti duomenys apie „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“ vykdytas tvirtinimo detalių importo ir eksporto operacijas, kuriuose nurodytos Kinijos eksportuotojo išrašytos sąskaitos, importo į Tailandą muitinės deklaracijos, „Samakkee Salukpan Co Ltd.“ išrašytos sąskaitos, eksporto iš Tailando į Lietuvą deklaracijos, importo į Lietuvą muitinės deklaracijos, kilmės sertifikatai, taip pat nurodomos minėtų dokumentų datos bei numeriai, informacija apie importuotų prekių kiekį, vertę ir svorį. Iš minėtų duomenų matyti, kad sąskaitų, išrašytų Kinijos eksportuotojo, ir sąskaitų, išrašytų „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“, numeriai sutampa.

Minėtos aplinkybės, teismo vertinimu, neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjo iš „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“ importuotos ginčo prekės realiai buvo pagamintos ne Taivane, o Kinijoje, todėl Kauno TM priėmė pagrįstą sprendimą perskaičiuoti mokėtinus importo mokesčius ir su jais susijusias sumas pagal iš Kinijos importuojamoms prekėms taikomą trečiųjų šalių muito tarifą. Kadangi OLAF surinktų ir Kauno TM pateiktų duomenų pakanka nustatyti tikslų ryšį tarp „Samakkee Salukpan Co., Ltd.“ importuotų iš Kinijos ir reeksportuotų pareiškėjui į Lietuvą siuntų, savarankiško muitinės tyrimo atlikimas yra netikslingas.

Bendrovė teigia, jog nėra kalta dėl netinkamai nurodytos prekių kilmės, t. y. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad ginčo prekių kilmės sertifikatuose buvo nurodyta netinkama prekių kilmė. Šiuo atveju teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo nurodoma aplinkybė nėra pagrindas atleisti Bendrovę nuo papildomų muito ar PVM mokėjimo, nes kaip nurodyta ESTT 2012 m. lapkričio 8 d. sprendime byloje C-438/11 Lagura Vermögensverwaltung GmbH pareiga įrodyti, jog kilmės sertifikatas išduotas pagal teisingus eksportuotojo pateiktus faktus, tenka apmokestinamajam asmeniui.

Dėl to, kad apmokestinamajam asmeniui nustatoma tokia įrodinėjimo pareiga, šis asmuo gali patirti žalos, be kita ko, tuomet, kai jis iš valstybės, kuriai taikomos tarifų lengvatos, sąžiningai importavo prekes, kurių kilmė vėliau per vėlesnį patikrinimą buvo užginčyta dėl tariamai neteisingų eksportuotojo deklaracijų. Tačiau reikia priminti, kad informuotas ir su teisine padėtimi susipažinęs ūkio subjektas, vertindamas privalumus, kurių gali suteikti prekyba prekėmis, kurioms gali būti taikomos tarifų lengvatos, turi atsižvelgti į jo tyrinėjamoje rinkoje esančią riziką ir ją priimti kaip priklausančią įprastų verslo trukdžių kategorijai.

Teismas, spręsdamas dėl atleidimo nuo baudos pagal MAĮ 141 straipsnį, pažymėjo, kad ginčo atveju mokesčiai bei bauda buvo paskirta dėl muitus nustatančių mokesčių įstatymų pažeidimo. Įgyvendinimo nuostatų 199 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nepažeidžiant baudžiamojo pobūdžio nuostatų, pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą deklaraciją, deklarantas teisės aktų nustatyta tvarka tampa atsakingas už: deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą ir visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą.

Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo paskirtos baudos, jei įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Vertinant šį atleidimo nuo baudos pagrindą, yra reikšminga mokesčio mokėtojo subjektyvinė pusė, t. y. kaltė, kurios išraiška yra nepakankamas atidumas, rūpestingumas ar apdairumas, kurio reikalaujama iš veikiančio asmens konkrečiomis sąlygomis. Asmuo, kuris nevykdė pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai arba nesugebėjo toks būti konkrečioje situacijoje, negali būti atleistas nuo atsakomybės, nesant kaltės dėl padaryto pažeidimo.

Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą, mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo baudos, jei mokesčio įstatymas buvo pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas jokiais įrodymais nepaneigė savo kaltės, t. y. jog ėmėsi pakankamų priemonių įsitikinti A formos kilmės sertifikatuose nurodytos informacijos teisingumu, todėl negali būti atleistas ir nuo baudos. ESTT minėtame sprendime byloje Nr. C-438/11 dėl prekių kilmės nustatymo konstatavo, kad ūkio subjektai, esant sutartiniams santykiams, privalo imtis būtinų priemonių, jog apsisaugotų nuo paskesnio išieškojimo rizikos.

Dėl tokių priemonių turinio ir apimties sandorio šalys gali susitarti. Teismo vertinimu, Bendrovė, būdama atidi, turėjo galimybę imtis papildomų priemonių, kad įsitikintų prekių kilme, tačiau šiomis galimybėmis nepasinaudojo, todėl vien faktas, jog A formos kilmės sertifikatai išduoti nepažeidžiant teisės aktų, nesudaro pagrindo atleisti pareiškėją nuo baudos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, padaryta išvada, kad Kauno TM 2014 m. birželio 18 d. patikrinimo ataskaita Nr. 4KM320059M ir ją patvirtinantys Muitinės departamento 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. 1A-564 bei ir MGK 2015 m. vasario 9 d. spendimas Nr. S-17(7-243/2014) yra teisėti ir pagrįsti, taigi pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 145–151) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą; priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas nepagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų ir taip pažeidė MAĮ 67 straipsnį. Kauno TM neatliko savarankiško pareiškėjo veiklos ir konkrečių ginčo faktinių aplinkybių patikrinimo, siekiant įvertinti OLAF ataskaitose nurodytų aplinkybių objektyvumą ir patikimumą. Remiantis 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1073/1999 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos atliekamų tyrimų 9 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei ESTT praktika, išaiškinta, jog OLAF ataskaitos yra tik rekomendacinio pobūdžio, neturinčios juridiškai privalomo poveikio net ir procedūrine prasme. Todėl OLAF ataskaitos pagrindu priimti mokesčių administratoriaus ginčo sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti. OLAF ataskaita negali būti laikoma atitinkanti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytus procedūrinius reikalavimus bei priimtinu įrodymu mokestiniame ginče. OLAF nėra priskirta kompetencija atlikti asmenų (pareiškėjo) komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimus (MAĮ 72 str. 2 d.), kurių pagrindu mokesčių administratorius galėtų be savarankiško patikrinimo nustatyti pareiškėjui mokestinę prievolę. Pagal 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1073/1999 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos atliekamų tyrimų 1 straipsnio 3 dalies 1 punktą, OLAF kompetencija yra nukreipta į ES institucijų veiklą. Ji neturi kompetencijos tirti ir nustatyti mokestines prievoles pareiškėjo atžvilgiu ir/arba antidempingo muito vengimo atvejus ir inicijuoti de facto (faktiškai) ar de jure (teisiškai) antidempingo muito taikymą prekių importui iš trečiųjų valstybių, kurių atžvilgiu nėra išplėstas reglamento, nustatančio antidempingo muitus, taikymas. ESTT, aiškindamas mokesčių administratoriaus veiksmus gavus OLAF tyrimo ataskaitas, yra pažymėjęs valstybės narės mokesčių administratoriaus pareigą atlikti savarankišką tyrimą, atsižvelgiant į OLAF pateiktą informaciją (2006 m. kovo 9 d. sprendimas byloje Nr. C-293/04). Taigi OLAF ataskaita negali būti laikoma prima facie (iš pirmo žvilgsnio) įrodymu.

2. ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendra įrodinėjimo taisyklė, kuri suponuoja išvadą apie vienodą proceso šalių teisę bei pareigą teikti įrodymus. Ji, šiuo atveju, neatsiejama nuo MAĮ 67 straipsnio 1 dalies. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-973/2010; 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1375/2010; 2010 m. rugsėjo 6 d, sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-984/2010). Pagal ESTT praktiką, remiantis įprastomis pareigos įrodyti paskirstymo taisyklėmis, muitinė, norėdama remtis Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto trečiosios pastraipos pradžia, kad galėtų vykdyti išieškojimą išleidus prekes, turi, pagrįsdama savo reikalavimą, pateikti įrodymus, jog neteisingi sertifikatai buvo išduoti dėl neteisingų eksportuotojo pateiktų faktų (ESTT 2006 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. C-293/04, para. 39).

3. Bendrijos muitinės kodekso 78 straipsnio 2 dalyje inter alia (be kita ko) nustatyta, jog muitinė, norėdama po prekių išleidimo įsitikinti deklaracijoje pateiktų duomenų tikslumu, turi teisę tikrinti prekybos dokumentus ir duomenis, susijusius su atitinkamų prekių importo arba eksporto operacijomis arba su paskesnėmis prekybos šiomis prekėmis operacijomis. Tokie patikrinimai gali būti atliekami deklaranto arba bet kurio kito asmens, tiesiogiai arba netiesiogiai per verslą susijusio su minėtomis operacijomis, arba dėl verslo turinčio minėtus dokumentus, patalpose. Muitinės departamentas, nagrinėdamas mokestinius ginčus, veikia kaip centrinis mokesčių administratorius ir pagal MAĮ 25 straipsnį turi kontroliuoti, ar teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčiai (7 p.), bendradarbiauti su užsienio valstybių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis) (17 p.). MAĮ 154 straipsnio 3 dalis, 156 straipsnis nustato centrinio mokesčių administratoriaus teisę pratęsti skundo nagrinėjimo terminus ir/arba nagrinėjimą sustabdyti, jeigu yra poreikis kreiptis į užsienio institucijas dėl duomenų pateikimo ar faktų nustatymo. LVAT, aiškindamas Muitinės departamento pareigas renkant įrodymus, yra pažymėjęs, jog įstatymas (nurodytos nuostatos) ikiteisminei mokestinius ginčus nagrinėjančiai institucijai numato ne tik teisę, bet ir pareigą rinkti ir vertinti įrodymus, nenurodytus skundžiamame sprendime, ypač jei jie tiesiogiai susiję su skundo dalyku ir pagrindu. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius vadovavosi išimtinai OLAF ataskaitomis ir neatliko savarankiško faktinių, susijusių su konkrečiu pareiškėjo vykdytu importu, aplinkybių nustatymo.

4. Atsakovas nepagrįstai kilmės sertifikato teisingumą ir galiojimą laiko nereikšmingomis aplinkybėmis. Atsakovas neginčija kilmės sertifikatų, kurie patvirtina Tailando prekių kilmę, galiojimo ir tikrumo, tačiau šią aplinkybę nepagrįstai laiko nereikšminga nagrinėjamai situacijai. Nepagrįstai neįvertinama faktinė aplinkybė, jog kilmės sertifikatai yra išduoti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnį bei turinio prieš formą principą, neįvertino faktinės aplinkybės, jog kilmės sertifikatai yra išduoti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

Bendrijos muitinės kodekso 26 straipsnis nustato, jog muitinės teisės aktai arba kiti konkrečių sričių dalykus reglamentuojantys Bendrijos teisės aktai gali nustatyti, kada privaloma pateikti prekių kilmę įrodantį dokumentą. Taigi, siekiant prekei taikyti nustatytą Taivano kilmės prekei muito tarifą, importuotojas turi pateikti dokumentus, patvirtinančius prekės kilmę – valstybės įgaliotos institucijos išduotą prekių kilmės sertifikatą. Pareiškėjo pateikti kilmės sertifikatai atitinka visas teisėtumo sąlygas, inter alia (be kita ko) numatytas 1993 m. liepos 2 d.

Komisijos Reglamento Nr. 2454/93, išdėstančio Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatas, 47 straipsnyje. Tarptautinės muitinės procedūrų supaprastinimo ir suderinimo konvencijoje (peržiūrėta Kioto konvencija) priede K, 2 dalyje nustatytus formos ir turinio reikalavimus. ESTT yra išaiškinęs, jog būtent institucija, kuri yra įgaliota išduoti kilmės sertifikatus, turi kompetenciją spręsti dėl kilmės sąlygų įvykdymo (ESTT 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimas byloje Nr. C-204/07, para. 76; sprendimas byloje Nr. C-97/95 Pascoal ir FilhosLd).

Atsakovas nėra kreipęsis į kilmės sertifikatą išdavusią instituciją ir/arba užsienio valstybės mokesčių administratorių dėl teisiškai reikšmingų faktų patikrinimo. Kilmės sertifikatai yra išduoti nepažeidus kilmės sertifikatų išdavimo taisyklių ir kilmės nustatymo ir šie sertifikatai nėra pripažinti negaliojančiais. Šių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog teismas neturėjo teisinio pagrindo nevertinti kilmės sertifikatų suteikiamo teisinio statuso pareiškėjo importuojamoms prekėms. ESTT sprendime C-97/95 Pascoal ir FilhosLd byloje nurodė, kad prekių kilmės nustatymas yra pagrįstas pareigų paskirstymu tarp eksporto ir importo šalies organų, kilmę nustatant eksporto šalies pareigūnams, jeigu to reikalauja importo šalies pareigūnai, ir tos sistemos deramas darbas grindžiamas abiejų pusių pasitikėjimu.

Šią sistemą pateisina faktas, kad eksporto šalies valdžios organai yra geriausioje padėtyje tiesiogiai patikrinti kilmę įrodančius faktus. Tas mechanizmas gali funkcionuoti, tik jei importo šalies muitinės valdžios organai sutinka su teisėtai atliktu eksporto šalies valdžios organų sprendimu. ESTT 2007 m. vasario 6 d. sprendime CAS SpA prieš Europos Bendrijų Komisiją, bylos Nr. T-23/03, nagrinėdamas prekių kilmės nustatymą pažymėjo, kad, kai prekių kilmės nustatymas pagrįstas tokiu kompetencijos tarp eksporto valstybės valdžios institucijų ir importo valstybės valdžios institucijų pasidalijimu, jog kilmę nustato eksporto valstybės institucijos, o šios sistemos veikimo kontrolė užtikrinama bendradarbiaujant suinteresuotųjų institucijų administracijoms, numatytas mechanizmas gali veikti, tik jei importo valstybės muitinės administracija pripažįsta eksporto valstybės valdžios institucijų teisėtai atliktus vertinimus.

Nors, kaip teigia Muitinės departamentas, šis sprendimas panaikintas 2008 m. liepos 25 d. ESTT sprendimu Nr. C204/07, tačiau panaikinimas nesusijęs su sprendime įtvirtintų bendrųjų principų išaiškinimu. ESTT yra pažymėjęs (1991 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Nr. C-348/89, para. 19 ir 23; 2007 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Nr. C-173/06, para. 31), kad Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b) punkto tikslas yra apsaugoti asmens, turinčio mokėti muitą, teisėtus lūkesčius, susijusius su informacijos, kuria paremtas sprendimas išieškoti muitus ar jų neišieškoti, pagrįstumu.

Asmens, turinčio mokėti muitus, teisėtiems lūkesčiams šiame straipsnyje numatyta apsauga taikoma tada, jei kompetentingos institucijos, t. y. valstybės eksportuotojos institucijos, „pačios“ sukuria pagrindą šiems lūkesčiams. ESTT taip pat yra pažymėjęs, jog Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies taikymo kontekste, muitinė, norėdama vykdyti išieškojimą išleidus prekes, turi, pagrįsdama savo reikalavimą, atsisakyti taikyti 220 straipsnio 2 dalies b) punkte įtvirtintą reikalavimo atsisakymą pateikti įrodymus, kad neteisingi sertifikatai buvo išduoti dėl neteisingų eksportuotojo pateiktų faktinių duomenų (ESTT 2006 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. C-293/04, para. 39, 46).

Byloje nėra įrodymų, jog Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies taikymo prasme kilmės sertifikatai yra neteisingi, nėra nustatyta, jog pareiškėjas žinojo apie ginčo deklaracijose nurodytų duomenų neteisingumą ar turėjo galimybę tą sužinoti. Pareiškėjas, vykdydamas komercinę veiklą, buvo sąžiningas, nepažeidė jokio viešojo intereso. Ataskaitoje nepateikta jokių duomenų, jog pareiškėjas turėjo kitokią informaciją apie prekių kilmę, nei kad buvo deklaruota, ar kad pareiškėjas būtų piktybiškai susitaręs su prekių tiekėju dėl prekių kilmės klastojimo, t. y. nagrinėjamu atveju neegzistuoja jokių pareiškėjo nesąžiningumo įrodymų.

5. Nesąžiningumas teismų praktikoje aiškinamas taip, kad jeigu mokesčių mokėtojas žino apie tai, jog jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes turi galimybę žinoti, ir nepaisydamas to atlieka tokią ūkinę operaciją, jis elgiasi nesąžiningai (LVAT 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1845/2006; plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 6, 2004, p. 128–143; 2007 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-206/2007).

Taigi, pagal faktines aplinkybes akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju šie nesąžiningumo kriterijai negali būti pritaikyti pareiškėjo veiksmams. Atliekant patikrinimą, pareiškėjas bendradarbiavo su muitine, kas konstatuota ir pačioje ataskaitoje. OLAF informaciją muitinei pateikė tik 2014 m. balandžio mėn. Prekės, kurių atžvilgiu priskaičiuotas muitas ir kiti mokesčiai, deklaruotos laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 11 d. iki 2013 m. balandžio 19 d. Taigi, prekių deklaravimo laikotarpiu, pareiškėjui nebuvo žinoma ir negalėjo būti žinoma informacija apie kitą, nei nurodoma A formos kilmės sertifikatuose, prekių kilmę, kadangi ši informacija paskelbta tik 2014 m. balandžio 1 d.

Be to, OLAF atliekamų tyrimų informacija pareiškėjui net ir negalėjo būti žinoma, kadangi ji skirta atitinkamoms institucijoms. Be to, ESTT 2008 m. liepos 25 d. sprendime Nr. C204/07 nurodoma, kad pagal Muitinės kodekso 239 straipsnį, muitus privalantis sumokėti asmuo turi teisę į tai, jog jam muitai būtų sugrąžinti arba atsisakyta juos išieškoti, jeigu įvykdytos dvi sąlygos, t. y. egzistuoja ypatinga padėtis ir jo veiksmuose nėra akivaizdaus aplaidumo arba apgaulės. Kalbant apie ypatingos padėties buvimą Muitinės kodekso 239 straipsnio prasme, kaip buvo priminta šio sprendimo 82 punkte, ji yra įrodyta, kai iš bylos aplinkybių matyti, jog muitus privalantis sumokėti asmuo yra išskirtinėje padėtyje, palyginti su kitais tą pačią veiklą vykdančiais subjektais, ir kai nesant šių aplinkybių jis nebūtų patyręs žalos dėl paskesnio muitų įtraukimo į apskaitą.

Muitinės kodekso įgyvendinimo reglamento 904 straipsnio c punktas, kuriame numatyta, jog importo muitai negrąžinami ir neatsisakoma jų išieškoti, jeigu „vienintelė priežastis“, dėl kurios prašoma grąžinti muitus arba atsisakyti juos išieškoti, yra dokumentų pateikimas, siekiant, kad deklaruotoms išleisti į laisvą apyvartą prekėms būtų taikomas preferencinis tarifų režimas, jeigu vėliau nustatoma, jog šie dokumentai buvo padirbti, suklastoti arba negaliojantys tam tikslui, net jei šie dokumentai buvo pateikti nežinant apie jų padirbimą, suklastojimą arba netinkamumą.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 175–177) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad Muitinės departamentas nesutinka su pareiškėjo nuomone, jog OLAF ataskaitos negali būti priimtinos kaip įrodymai mokestiniuose ginčuose. Nagrinėjamu atveju tiek OLAF ataskaitos, tiek Tailando Karalystės muitinės įstaigų informacija Lietuvos Respublikos muitinei buvo pateikta per Muitinės informacinę sistemą, kurios naudojimo sąlygas reglamentuoja Reglamentas (EB) Nr. 515/97. Šio reglamento 45 straipsnio 3 dalis numato, kad visa informacija, gauta pagal šį reglamentą, gali būti panaudota teismo bylose ar procedūrose, atitinkamai iškeltose dėl muitinės ar žemės ūkio teisės aktų nesilaikymo.

Remiantis 2013 m. rugsėjo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (es, Euratomas) Nr. 883/2013 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų ir kuriuo panaikinami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1073/1999 ir Tarybos reglamentas (Euratomas) Nr. 1074/1999 (toliau – ir OLAF reglamentas) 3 straipsnio 1 dalimi, OLAF gali vykdyti patikrinimus ir inspektavimus trečiosiose valstybėse. Remiantis OLAF reglamento 11 straipsnio 2 dalimi, OLAF parengtos ataskaitos laikomos priimtinais įrodymais valstybės narės administraciniuose ar teisminiuose procesuose, kai nustatoma, kad tai yra būtina, tuo pačiu būdu ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir nacionalinės administracijos inspektorių parengtos administracinės ataskaitos.

Joms taikomos tos pačios vertinimo taisyklės kaip ir nacionalinės administracijos inspektorių parengtoms administracinėms ataskaitoms, ir jos turi tokią pačią įrodomąją vertę. OLAF Reglamento 12 straipsnio 1 dalis numato, kad OLAF gali tinkamu laiku perduoti atitinkamų valstybių narių kompetentingoms valdžios institucijoms išorės tyrimų metu gautą informaciją, jog jos galėtų imtis tinkamų veiksmų pagal savo nacionalinę teisę. Remiantis OLAF reglamentu, darytina išvada, kad OLAF tyrimo metu gautą informaciją gali perduoti valstybių narių institucijoms, o šios, atlikdamos patikrinimus, gali šia informacija remtis kaip įrodymu.

Iš OLAF ataskaitų turinio matyti, kad OLAF pareigūnai, priimdami ataskaitas, rėmėsi Tailando Karalystės muitinės pareigūnų ir sandėlių valdytojų pateiktais objektyviais duomenimis. Kauno TM, priimdama pareiškėjo ginčijamą patikrinimo ataskaitą, rėmėsi ne tik OLAF ataskaitomis, bet ir Tailando Karalystės pateiktais duomenimis, kuriuose pareiškėjo į ES importuotos prekės buvo susietos su pareiškėjo kontrahentės „Samakkee Salukpan Co Ltd.“ į Tailando Karalystę importuotomis Kinijos Liaudies Respublikos kilmės prekėmis, kurios Tailando Karalystėje perdirbamos nebuvo.

Nagrinėjamu aktuali ir teismo praktika, kurioje pastarasis yra pasisakęs, kad OLAF ataskaita yra vienas iš įrodymų šaltinių (LVAT 2014 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-144/2014). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentas, kad negalima remtis OLAF ataskaitomis, yra nepagrįstas nei teisiniu reglamentavimu, nei faktinėmis aplinkybėmis. Dėl Tailando Karalystės muitinės išduotų kilmės sertifikatų Muitinės departamentas neneigia pareiškėjo pateiktų kilmės dokumentų tikrumo, t. y. sutinka su tuo, kad minėtus dokumentus išdavė Tailando Karalystės Užsienio prekybos departamentas, tačiau ginčas vyksta dėl to, ar teisinga informacija buvo nurodyta kilmės dokumentuose.

Atitinkamos preferencinės lengvatos pareiškėjo importuotoms prekėms buvo taikomos remiantis ES teisės aktuose nustatyta Bendrųjų tarifų lengvatų sistema (ang. „Generalized system of preferences“ arba GSP), kuri yra autonominis, arba, kitaip tariant, vienašališkas ES sprendimas suteikti prekėms atitinkamas lengvatas. Minėta lengvatų sistema skiriasi nuo prekybinių preferencijų, reglamentuojamų tarptautinėmis sutartimis (pvz., asociacijų ar laisvosios prekybos susitarimai). Pasirašydamos tokias sutartis, šalys nustato administracinę bendradarbiavimo procedūrą, pagal kurią ir atliekamas paskesnis kilmės dokumentų patikrinimas.

Šios procedūros ypatumas tame, kad importo valstybė yra saistoma eksporto valstybės institucijos teisėtai atliktais patikrinimais ir jų rezultatais. Panašioje byloje, kaip ir nagrinėjamu atveju, apie tai, kad tais atvejais, kai importo valstybė neturi jokios pareigos kreiptis į kilmės dokumentus išdavusią instituciją, ir, tuo pačiu, negali būti saistoma kilmės dokumentus išdavusios institucijos išvadų, pasisakė ESTT (2012 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje C-438/11 „Lagura Vermögensverwaltung GmbH“). ESTT išaiškino, kad „taikant Sąjungos vienašališkai nustatytą bendrųjų tarifų lengvatų sistemą eksporto valstybės institucijos negali Sąjungos ir jos valstybių narių priversti vadovautis savo atliktu A formos kilmės sertifikatų galiojimo vertinimu, kai tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, importo valstybės muitinės institucijoms ir toliau kyla abejonių dėl faktinės prekių kilmės, nors minėti sertifikatai nebuvo pripažinti negaliojančiais.

Priešingas sprendimas, kuriuo iš importo valstybės muitinės institucijų būtų atimta galimybė tos pačios valstybės teisme inicijuotoje byloje, kaip antai nagrinėjamoje pagrindinėje byloje, prašyti įrodymų, kad kilmės sertifikatas išduotas pagal teisingus ar neteisingus eksportuotojo pateiktus faktus, pažeistų vėlesnio patikrinimo tikslą, kuris, kaip matyti iš šio sprendimo 17 punkto, yra vėliau patikrinti A formos kilmės sertifikate nurodytos prekių kilmės teisingumą“. Taigi, pritaikant minėtą normą nagrinėjam ginčui, preziumuotina, kad kilmės dokumentų galiojimas bei šiuos dokumentus išdavusios institucijos patvirtinimas dėl tikrumo nepaneigia ir negali paneigti paskesnio patikrinimo, atlikto Tailando Karalystės muitinės bei OLAF pareigūnų, rezultatų.

Patikrinimo reikšmei bei svarbai turi įtakos ir tai, kad šis patikrinimas buvo atliktas nuvykus į eksporto valstybę bei susitikus su muitinės pareigūnais, dirbančiais muitinės padalinyje, kuriame pareiškėjo prekėms buvo įformintos muitinės procedūros. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Kauno TM, siekdama nustatyti ginčo prekių kilmę, galėjo remtis OLAF pareigūnų ataskaitomis ir Tailando Karalystės kompetentingų institucijų duomenimis ir neturėjo pareigos kreiptis į Tailando Karalystės kompetentingas institucijas dėl pareiškėjo pateiktų kilmės sertifikatų.

Dėl pareiškėjo atsakomybės pateikus kilmės sertifikatus Įgyvendinimo nuostatų 199 straipsnio 1 dalis nustato, kad pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą deklaraciją, deklarantas teisės aktų nustatyta tvarka tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą; kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą; visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros taikymo prekėms pradžia, įvykdymą. Tokiu būdu, pats pareiškėjas, kaip deklarantas, tapo atsakingas už muitinės deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą.

ESTT yra pasisakęs, kad pareiga įrodyti, jog kilmės sertifikatas išduotas pagal teisingus eksportuotojo pateiktus faktus, tenka apmokestinamajam asmeniui. ESTT nuomone, dėl to, kad apmokestinamajam asmeniui nustatoma tokia įrodinėjimo pareiga, šis asmuo gali patirti žalos, be kita ko, tuomet, kai jis iš valstybės, kuriai taikomos tarifų lengvatos, sąžiningai importavo prekes, kurių kilmė vėliau per vėlesnį patikrinimą buvo užginčyta dėl tariamai neteisingų eksportuotojo deklaracijų. Tačiau pažymėtina, kad informuotas ir su teisine padėtimi susipažinęs ūkio subjektas, vertindamas privalumus, kurių gali suteikti prekyba prekėmis, kurioms gali būti taikomos tarifų lengvatos, turi atsižvelgti į jo tyrinėjamoje rinkoje esančią riziką ir ją priimti kaip priklausančią įprastų verslo trukdžių kategorijai (2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo byloje C-438/11 „Lagura Vermögensverwaltung GmbH“ 30, 33 ir 38–40 punktai).

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui tenka prisiimti pasekmes dėl prekių muitinio įforminimo metu pateiktų duomenų, taip pat ir kilmės informacijos, kurių pagrindu ginčo prekėms buvo pritaikytas mažesnis muito tarifas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno TM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 178) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai, objektyviai jas ištyrė ir įvertino bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Tikrinamoje byloje ginčas kilo iš esmės dėl mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjui UAB „Anjesė“ buvo papildomai apskaičiuoti mokesčiai bei su jais susijusios sumos, nustačius, jog ginčo prekių importuotų į ES kilmės šalis buvo Kinijos Liaudies Respublika, o ne Tailando Karalystė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (2011 m. sausio mėn. – 2013 m. balandžio mėn.) į Bendrijos muitų teritoriją importavo iš Tailando bendrovės „Samakkee Salukpan Co., Ltd“ įvairias tvirtinimo detales, kurias muitinei pateiktomis deklaracijomis deklaravo jų išleidimą į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu; pareiškėjas šių prekių muitinio įforminimo metu preferencinei Tailando kilmei pagrįsti pateikė A formos kilmės sertifikatus.

Kauno teritorinės muitinės ginčijama 2014 m. birželio 18 d. patikrinimo ataskaita Nr. 4KM320059M (toliau – ir Patikrinimo ataskaita) nuspręsta pakeisti atitinkamose pareiškėjo deklaracijose nurodytą ginčo prekių kilmę iš Tailando Karalystės į Kinijos Liaudies Respublikos, nepripažinti šių prekių A formos kilmės sertifikatų, taikyti trečiųjų šalių muito tarifus ir galutinio antidempingo muito tarifus, atitinkamai pareiškėjui apskaičiuotos ginčo sumos. Muitinės departamentas 2014 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 1A-564 patvirtino Patikrinimo ataskaitą. MGK 2015 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. S-17(7-243/2014) patvirtintas Muitinės departamento 2014 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. 1A-564.

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame apeliaciniame skunde nurodoma, jog, mokesčių administratoriui priimant sprendimą, pastarasis išimtinai rėmėsi OLAF ataskaita, o pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad mokesčių administratorius pats netyrė ir nenustatė bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su antidempingo muitų nustatymo sąlygomis, bei nerinko atitinkamų įrodymų dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Pareiškėjas taip pat teigia, kad atsakovas neginčija kilmės sertifikatų, kurie patvirtina Tailando prekių kilmę, galiojimo ir tikrumo, tačiau šią aplinkybę nepagrįstai laiko nereikšminga nagrinėjamai situacijai.

Šiuo atveju esminis ginčas kilo dėl pareiškėjo deklaruotų ginčo prekių kilmės, kas ir apsprendė galutinių importo muito ir kitų mokesčių (be kita ko, antidempingo muito) bei su jais susijusių sumų dydžius (mokestinių prievolių apimtį).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-377-556/2016 suformuluotas taisykles analogiško pobūdžio ginčuose, kur buvo išsamiai pasisakyta dėl reikalavimų mokestiniam patikrinimui, jo apimties ir OLAF ataskaitos reikšmės, dėl mokesčių administratoriaus galimybės, apskaičiuojant papildomus mokesčius, remtis vien OLAF ataskaita (kartu su ja pateikta informacija), nustatant prekių kilmę, kai teisminės gynybos besikreipusi šalis yra pateikusi nenuginčytus sertifikatus dėl prekių kilmės šalies, kurie priešingi OLAF išvadoms (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 20 str. 4 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Apžvelgiamoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, turi teisę remtis jo gautoje Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) ataskaitoje pateiktais duomenimis, inter alia (be kita ko) spręsdamas dėl mokėtinų mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo. Vykdant mokesčių administravimą, nesuderinamas inter alia su protingumo kriterijumi būtų reikalavimas mokesčių administratoriui gavus OLAF ataskaitą visais atvejais atlikti atitinkamus veiksmus, siekiant patikrinti ir (ar) patvirtinti kiekvieną šioje ataskaitoje ir (ar) kartu su ja pateiktuose dokumentuose nurodytą informaciją. Tačiau pareiga patikrinti egzistuoja, kai aptariamoje ataskaitoje pateikiami duomenys, kuriais remiantis identifikuojama mokestinės prievolės apimtis, yra prieštaringi, keliantys abejonę dėl jų pagrįstumo, teisingumo ir pan.

Atsižvelgdama į nurodytą vertinimą, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija analizavo, ar remdamasis OLAF ataskaita, mokesčių administratorius pagrįstai atsisakė pripažinti pareiškėjui išduotus A formos kilmės sertifikatus dėl ginčo prekių kilmės. Šiuo aspektu, be kita ko, vadovaudamasis 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, iš dalies pakeisto 2010 m. lapkričio 18 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 1063/2010 (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas), 97t straipsnio 1 ir 5 dalimis, LVAT nurodė, kad kompetentinga muitinės įstaiga, kuriai kyla abejonių dėl A formos kilmės sertifikate nurodytų prekių kilmės, turi kreiptis į šiuos sertifikatus išdavusios valstybės kompetentingas institucijas. Dėl to atsisakyti suteikti teisę taikyti lengvatinius muitų tarifus nacionalinės muitinės įstaigos galėtų remdamosi aplinkybe, jog atsakymas Įgyvendinimo reglamente nustatytais terminais nebuvo pateiktas arba iš pateikto atsakymo nėra galima nustatyti prekių kilmės (nėra pašalinamos valstybės narės muitinės įstaigai kilusios abejonės).

Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad kompetentingos institucijos būtų kreipusios į atsakingas Tailando Karalystės institucijas dėl ginčo kilmės sertifikatų. OLAF ataskaita savaime negali būti vertinama, kaip paneigianti iš ES teisės kylančias pareigas, susijusias su šių sertifikatų (ne) pripažinimu.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad tikrinamu atveju atsakovas keičia ginčo prekių kilmę į valstybės (Kinijos Liaudies Respublikos), kurios prekėms yra taikomas minėtas galutinio antidempingo muitas, dėl to, kaip ne kartą konstatuota LVAT praktikoje, būtent atsakovui tenka pareiga pagrįsti jo nurodomų prekių kilmę, tačiau ginčijamuose sprendimuose iš esmės apsiribojama pakankamai abstrakčiu vertinimu dėl prekių kilmės. Aptariamu aspektu iš Patikrinimo ataskaitos, Muitinės departamento bei MGK sprendimų turinio matyti, kad pareiškėjo importuotų prekių kilmė buvo identifikuota remiantis ir vertinant iš esmės tik OLAF ataskaitą ir kartu su ja pateiktus duomenis (informaciją), kas, įvertinus šios bylos aplinkybes, negali būti pripažinta tinkamu įrodinėjimo pareigos įvykdymu. Tai lemia vertinimą, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius netinkamai vykdė savo pareigas kontroliuodamas pareiškėjo, kaip mokesčio mokėtojo, veiklą, susijusią su ginčo prekių importu ir deklaruota šių prekių kilme. Todėl, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, bei įvertinus tai, jog nagrinėjamu atveju esminis ginčas kyla būtent dėl pareiškėjo importuotų prekių kilmės, klausimas dėl ginčo A formos kilmės sertifikatų reikšmės pareiškėjo mokestinių prievolių turiniui grąžintinas atsakovui nagrinėti iš naujo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 2 p., 89 str. 1 d. 3 p.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas priimant naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies – Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 9 d. sprendimas Nr. S-17(7-243/2014) ir atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. 1A-564 naikinami ir mokestinis ginčas dėl Patikrinimo ataskaitos grąžinamas atsakovui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas (apeliantas) taip pat prašo priteisti iš atsakovo jo patirtas išlaidas, tačiau nenurodo konkrečių sumų bei nepateikia jokių šias išlaidas patvirtinančių dokumentų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d.). Atitinkamai šis klausimas paliktinas nenagrinėtu atkreipiant apelianto dėmesį, jog dėl šių išlaidų atlyginimo jis gali kreiptis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka ir terminais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Anjesė“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Anjesė“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. S-17(7-243/2014), atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 1A-564 ir įpareigoti atsakovą mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius