2022-10-05 Nr. AB-24278-3-61-3-04284-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3826-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04284-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 21S27483 (toliau – ir Sprendimas), Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 6K-1420 (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovui pateikė prašymą suteikti prieglobstį, kurį grindė tuo, kad jis išvyko iš (duomenys neskelbtini) dėl konfliktinių santykių su tėvu ir jo naująja žmona (pamote). Pamotė negalėjo su tėvu susilaukti vaikų, todėl visa šeima jį kaltino užsiimant raganavimu, pamotė jį laiko raganiumi bei visų šeimos problemų priežastimi. Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti jam prieglobsčio, išsiųsti iš Lietuvos Respublikos bei uždrausti atvyti į Lietuvos Respubliką. Pateikė skundą dėl Migracijos departamento sprendimo Komisijai, kuri jo skundą atmetė.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad apklausos metu nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą. Negali grįžti į kilmės valstybę dėl pagrįstos baimės būti persekiojamu. Atsakovo sprendime nurodyti argumentai nepagrįsti, išvados orientuojamos išimtinai į informaciją, kad prieglobstis nebūtų suteiktas, tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliktas paviršutiniškai. Pareiškėjas atsakovui nurodė individualias aplinkybes, dėl kurių negali pasilikti kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jo gyvybei, sveikatai, dėl to pabėgo iš savo šalies.

4. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nesurinko aktualios informacijos apie asmenų, įtariamų raganavimu, persekiojimą, kankinimą ir žudymą, situacijos dėl kaltinimo raganavimu pablogėjimą Covid-19 pandemijos metu kilmės valstybėje. Atsakovo išvados padarytos neatsižvelgiant į pareiškėjo kilmės valstybėje galiojančias tradicijas, papročius, JTO organizacijas ataskaitas, kuriose akcentuojama ir įspėjama apie pastaruoju metu vykdomą „raganų medžioklę“ (duomenys neskelbtini). Šių valstybių gyventojai vis dažniau tampa smurto ir prietarų aukomis, dėl įtarimų raganavimu yra kankinami ir žudomi.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad yra jauno amžiaus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, menko išsilavinimo. Jis nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis suprato kaip reikšmingas. Apklausos metu aiškiai nurodė, kas ir dėl ko jam grasino, kokie asmenys jį persekioja. Šiuo atveju pareiškėjas jau patyrė realias grėsmes, dėl kurių pabėgo iš savo šalies. Įvertinus viešoje erdvėje esančią informaciją, paaiškinimus, jo baimė grįžti į kilmės valstybę yra objektyvaus pobūdžio, egzistuoja realiai.

6. Pareiškėjas akcentavo, kad jo išsiuntimas ir draudimas atvykti, papildomos apsaugos nesuteikimas sudarytų nepagrįstas ir griežtas pasekmes, kuomet iš smurto, karinių konfliktų krečiamos valstybės pareiškėjui būtų uždrausta atvykti į saugią valstybę ir prašyti prieglobsčio. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą atvykti penkis metus į Lietuvos Respubliką neproporcingai bus užkertamas kelias jam gyventi saugioje valstybėje. Atsakovo taikytas maksimalus draudimo atvykti terminas yra nepagrįstas ir neproporcingas.

7. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

8. Atsakovas nurodė, jog nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Nors apklausos metu pareiškėjas nurodė faktą, kad jam buvo grasinama, tačiau jo pasakojimui trūksta konkrečių detalių ir tikslumo, o tam tikri pasakojimo epizodai yra improvizacinio pobūdžio. Pareiškėjas niekaip negalėjo atsakyti į apklausos metu užduotą klausimą, kas jam grėstų, jei grįžtų į kilmės šalį, jo pasakojimas abstraktus, nedetalus, bendro pobūdžio. Į patikslinančius klausimus pateikdavo minimalias, nespecifines detales, atsakymai į klausimus buvo lakoniški arba neatsakė. Siekdamas pagrįsti savo prašymą, prieglobsčio prašytojas referavo į atviruose šaltiniuose pateikiamą informaciją apie įvykius kilmės šalyje, tačiau bendra situacija kilmės valstybėje nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis pareiškėjui praeityje tariamai kilusias grėsmes. Vertinant pareiškėjo pasakojimą kartu su tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija pareiškėjo pasakojimas įvertintas kritiškai, nepripažintas patikimu įrodymu. Tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

9. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo istorija apie tariamus tėvo ir tėvo žmonos, privačių asmenų grasinimus savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Tariami grasintojai yra ne valstybiniai subjektai. Apklausos metu prieglobsčio prašytojas teigė, kad nenori kreiptis į teisėsaugos ar kitokias institucijas kilmės valstybėje. Todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjas kilmės šalyje nepatyrė persekiojimo iš valstybinių institucijų ar nevalstybinių organizacijų. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti jam apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis, pareiškėjas nepateikė.

10. Atsakovas pažymėjo, kad įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, atsižvelgęs į surinktą kilmės valstybės informaciją, nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį. Pareiškimą dėl jam kylančios individualios grėsmės kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojas grindė tik bendra kilmės valstybės informacija ir subjektyvia nuomone, nepateikė objektyvių įrodymų dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą ar žalą.

11. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti skundo teiginius, nepateikia konkrečių šaltinių ir informacijos. Bendra situacija kilmės valstybėje nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis pareiškėjui praeityje tariamai kilusias grėsmes, taip pat nepatvirtina, kad ateityje gresia persekiojimas. Atsakovas ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tinkamai įvertinti jo paaiškinimus ir surinkti aktualią informaciją apie kilmės valstybę. Neturėjo pareigos rinkti informacijos pareiškėjo pageidaujamais aspektais, o Komisija sprendime pagrįstai konstatavo, kad nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kurios pakankamu lygiu pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjo kilmės valstybėje jis būtų persekiojamas. Ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies kriterijų.

12. Atsakovas teigė, kad įvertino būtent pareiškėjo individualią situaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Tyrimo metu nenustatė realios grėsmės jo grįžimo į kilmės valstybę atveju, faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Prieglobsčio prašytojo nurodytoje kilmės šalyje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Migracijos departamentas neturi duomenų, o pareiškėjas pats nepateikė konkrečių duomenų apie pasikeitusią situaciją, kuri turėtų būti įvertinta.

13. Atsakovas nurodė, kad apklausos metu pareiškėjas pateikė asmens gimimo liudijimą, įrodantį, kad jis yra iš (duomenys neskelbtini). Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo pareiškėjas gali pasislėpti. Todėl pareiškėjui nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti ir nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos valstybės sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Draudimo atvykti laikotarpis neviršija galimo nustatyti maksimalaus termino. Atsakovo Sprendimu pareiškėjui neuždrausta vykti į trečiąsias valstybes, nepriklausančias Šengeno erdvei.

14. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo veiksmai, neteisėtai kertant valstybės sieną, neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje.

15. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo atžvilgiu atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo nuostatas. Ginčijamu Sprendimu pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

16. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje papildomai paaiškino, jog jis yra okultistų, pas kuriuos 2016–2020 m. nuvedė tėvas ir pamotė, kankinimų auka. Anksčiau okultistų nebuvo sutikęs. Jie surišo jam rankas, privertė gerti deginantį augalų gėrimą, braižė ranką, botagu mušė nugarą, užrakino patalpoje, nedavė valgyti, liepė melstis. Iš kilmės šalies lėktuvu išskrido per (duomenys neskelbtini) į Baltarusiją, kurioje gyveno 1–2 mėnesius. Į Lietuvą pėsčiomis atvyko 2021 m. liepos mėn. iš Gardino. Norėtų gyventi Lietuvos Respublikoje, galvojęs jau seniai. Uždavus klausimą, patikslino, kad nebūtinai norėjo patekti į Lietuvą. Akcentavo, kad tėvas nežino, kur jis šiuo metu yra, bendrauja su draugu iš (duomenys neskelbtini). Grįžęs į kilmės valstybę, gali netekti gyvybės.

17. Atsakovo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje akcentavo, jog atsakovas aiškinosi, dėl kokių priežasčių prieglobsčio prašytojas išvyko iš kilmės šalies, konvencinių priežasčių nenustatė. Pareiškėjo pasakojimas turi žemą patikimumo lygį, kilmės valstybėje dėl patirto smurto jis nesikreipė į policiją. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad buvo paėmęs tėvo automobilį ir pardavė dalį žemės. Tai gali būti priežastis, dėl kurios prieglobsčio prašytojas nenori grįžti į kilmės šalį.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 punktą, uždraudžiant pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir Komisijos sprendimo dalį, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėjas – (duomenys neskelbtini) pilietis, į Lietuvos Respubliką neteisėtai atvyko asmenų grupėje, pėsčiomis neleistinoje vietoje kirto valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė po to, kai jį sulaikė pareigūnai ir pristatė į užkardą. Savo prašymą suteikti prieglobstį pareiškėjas grindė konfliktiškais santykiais su tėvu ir jo naująja žmona. Šeima kaltino jį raganavimu, pamotė – šeimos problemų priežastimi.

20. Teismas, įvertinęs pareiškėjo Migracijos departamento atliktos apklausos metu duotus paaiškinimus, ginčijamo atsakovo Sprendimo turinį, surinktą informaciją, apžvelgęs Įstatymo 88 straipsnio 1–2 dalyse, 87 straipsnio 1–2 dalyse, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 97 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, akcentuodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas neatitinka teisės aktais nustatytų sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

21. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta konvencinių priežasčių, dėl kurių prieglobsčio prašytojas išvyko iš savo kilmės valstybės, jo pasakojimas yra žemo patikimumo lygio. Tikėtina, kad pareiškėjas nenori grįžti į kilmės valstybę dėl to, kad buvo paėmęs tėvo automobilį ir pardavė dalį žemės, priklausiusios ne tik jam pačiam, bet ir kitiems giminaičiams. Teismo posėdyje pareiškėjas aiškino, jog nesutarė su šeimos nariais, bet kelionei į Europą panaudojo būtent šeimos pinigus. Ir nebūtinai Lietuvos Respublika jo kelionės tikslas, tinka bet kuri kita demokratinė šalis. Teikdamas nekonkrečius paaiškinimus, nurodė, jog yra okultistų kankinimų auka, ant nugaros likusios žaizdos. Aiškinantis, ar šiuos įrodymus pateikė tyrimo metu atsakovui, paaiškino, kad neteikė. Teismas nustatė, kad pareiškėjui Migracijos departamentas pasiūlė pateikti minėtus įrodymus, tačiau tokia teise jis nepasinaudojo. Todėl aptarti įrodymai nėra svarbūs ir reikšmingi.

22. Teismas sprendė, kad Lietuva nėra pareiškėjo kelionės tikslas, nes atvykęs į Baltarusiją, 1–2 mėnesius gyveno Minske, Gardine, po to nusprendė išvykti iš tos šalies. 2021 m. liepos mėn. neteisėtai perėjo Lietuvos valstybės sieną. Pareiškėjas kilmės valstybėje tariamai gresiančio pavojaus nedetalizavo ir neindividualizavo, pasakojimui trūksta konkretumo, kad būtų galima pripažinti, jog sugrįžus į kilmės valstybę, jo sveikatai ar gyvybei akivaizdžiai grėstų pavojus. Teismui nekilo abejonių, jog atsakovas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėjo visapusiškai ir išsamiai.

23. Teismas, vertindamas dėl poreikio pareiškėjui suteikti papildomą apsaugą, nustatė, kad atsakovas įvertino pareiškėjui galimai gresiančias individualias grėsmes, tačiau nenustatė, kad šiuo metu pareiškėjo kilmės valstybėje vyktų tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, todėl teismas sutiko, kad atsakovo sprendime pagrįstai konstatuota, jog prieglobsčio prašytojas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Migracijos departamentas rėmėsi oficialiais šaltiniais apie pareiškėjo kilmės šalį. Pareiškėjas nei prašyme, nei apklausų metų nenurodė, jog motyvai gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje būtų susiję su kilmės šalyje patiriamu valstybiniu persekiojimu dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų.

24. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tačiau tai nereiškia pareigos ją rinkti pareiškėjo norimais aspektais.

25. Teismas nustatė, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, kirto valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio paprašė, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, tikėtina, jis gali pasislėpti, todėl sutiko su atsakovo taikyta pareiškėjo atžvilgiu priemone – išsiuntimu į kilmės valstybę. Tačiau teismas nesutiko su atsakovo išvada, jog pritaikytas maksimalus draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga bei adekvati priemonė. Akcentavo, kad byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar padaręs kokių nors teisės pažeidimų, nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu tikslingai vilkinęs tyrimą, taip pat kitų aplinkybių, kurios sąlygotų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą.

26. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, jo duomenys iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai.

III. 27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti visa apimtimi.

28. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas kilmės šalyje. Teigia, kad jam kyla grėsmė kilmės šalyje dėl jo raganavimo veiklos, taigi jis yra asmuo, priskirtinas tam tikrai socialinei grupei, kuriai dėl asmeninių savybių gresia individualus susidorojimas. Pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

29. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Atsakovas, pakartodamas atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, akcentuoja, kad prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar prieglobsčio prašymas yra pagrįstas, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo nuostatas, visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos ir pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatyme numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą), bei nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, uždraudžiant atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teisėtumo ir pagrįstumo.

32. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo, atsakovo atsiliepimo į skundą argumentus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau pakeitė ginčijamą Sprendimą, sutrumpindamas draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 3 metų.

33. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jam kyla grėsmė kilmės šalyje dėl jo raganavimo veiklos, taigi jis yra asmuo, priskirtinas tam tikrai socialinei grupei, kuriai dėl asmeninių savybių gresia individualus susidorojimas. Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

34. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

35. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

36. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

37. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

38. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, jo paaiškinimus, teiktus apklausos metu, kitą bylos medžiagą, nepritaria pareiškėjo apeliacinio skundo argumentams apie jo nurodytų faktų pakankamumą prieglobsčio jam suteikimo kontekste.

41. Pareiškėjas prašyme suteikti prieglobstį ir Migracijos departamento atliktos apklausos metu nurodė, kad išvyko iš kilmės valstybės dėl raganavimo praktikavimo, dėl grasinimų iš tėvo ir pamotės pusės, kurie jį laikė raganiumi bei visų šeimos problemų priežastimi.

42. Migracijos departamentas surinko informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) vykdomą raganavimo praktiką, kuri surinktais duomenimis yra atliekama laisva asmens valia, nenaudojant jokios prievartos. Pareiškėjo kilmės valstybėje visi vienai ar kita religinei ar etninei bendruomenei priklausantys nariai (asmenys) nepatiria jokio tipo persekiojimo ir nėra žudomi.

43. Įvertinus pareiškėjo nurodytus motyvus, kuriais jis grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, padaryta pagrįsta išvada, kad nėra individualių aplinkybių, kurios pagrįstų prieglobsčio prašytojo baimę dėl jam gresiančio individualaus pobūdžio persekiojimo ar diskriminacijos jo kilmės valstybėje.

44. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo tariamas persekiotojas (giminaičiai) nėra valstybinis subjektas. Pareiškėjo nurodytu atveju pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), prieglobsčio prašytojas nepateikė. Akcentuotina, kad pareiškėjas apklausos Migracijos departamente metu nurodė, kad buvo savo tėvo mušamas ir patyrė sužalojimus, tačiau paklaustas, ar dėl to galėjo kreiptis į atitinkamas institucijas, atsakė, kad galėjo, tačiau nenorėjo. Taigi, pareiškėjas disponuoja galimybe reikalauti apsaugos savo kilmės šalyje, tačiau šia galimybe kilmės šalyje sąmoningai nepasinaudojo.

45. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad nėra prielaidų išvadoms, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia smurto ir / ar kitokio pobūdžio persekiojimo pavojus, todėl spręstina, jog pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Nei atsakovas, nei teismas nenustatė individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį. Šią išvadą patvirtina ir atliktas pareiškėjo pasakojimo vertinimas. Kaip matyti iš pareiškėjo parodymų, pareiškėjas negalėjo įvardinti, koks pavojus jam grėstų grįžimo į kilmės valstybę atveju. Pareiškėjo pateiktų paaiškinimų analizė suponuoja išvadą, kad pareiškėjas kilmės šalį paliko iš esmės dėl kitų priežasčių, t. y. dėl baimės sulaukti problemų dėl jo parduoto keliems šeimos nariams priklausančio žemės sklypo.

46. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi skundžiamame Sprendime. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė naujų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip būtų palankiau pareiškėjui, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, susiję su įrodymų vertinimu, nepagrįsti (ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis).

47. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Kaip matyti iš Migracijos departamento Sprendimo, tyrimo metu nenustatyta realios grėsmės prieglobsčio prašytojui grįžimo į kilmės valstybę atveju, kadangi šiuo metu joje nevyksta kariniai konfliktai. Atitinkamai, nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Taigi, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės šalį buvo pakankami tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ir atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėstydamas argumentus apie atsakovo, pirmosios instancijos teismo priimtų sprendimų nepagrįstumą, neigė juose užfiksuotas išvadas, tačiau objektyvių duomenų, galinčių pagrįsti jo paneigimo motyvus, apeliacinės instancijos teismui nepateikė.

49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis