Legislator Case Law & Legislation
fdec479f-1401-4ace-94dd-9c2d534aee19 AI generated

Appeal dismissed; first instance court correctly applied statute of limitations principles and reduced legal fees.

Case Number fdec479f-1401-4ace-94dd-9c2d534aee19
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Outcome Dismissed

Legislator summary

AI generated

The appellate court dismissed the appeal against the first instance judgment regarding a traffic accident compensation claim. The plaintiffs argued that the statute of limitations had expired, while the lower court found no valid grounds to extend the deadline. The court upheld the dismissal, noting that the first instance judge properly exercised judicial economy by not reopening the case after the plaintiffs explicitly refused to renew the claim during the hearing.

Legislator headnote

AI generated

CPK 248 str.; CPK 329 str. 2 d. - Where a plaintiff fails to file a claim within the limitation period and refuses to renew it upon the court's inquiry, the court is not obligated to reopen the case to examine the grounds for extension.

Keywords

AI generated
statute of limitations civil procedure code judicial economy appeal dismissal legal fees reduction

Cited Legislation

AI generated
CPK 248 str.
CPK 329 str. 2 d.
CPK 93 str.
Dėl bylinėjimosi išlaidųŠaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies yra priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.).
CPK 98 str. 2 d.
CPK 326 str. 1 d. 1 punktas

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-346/2014                                    Procesinio sprendimo kategorija: 24.4; 44.5.2.3; 44.5.2.4 (S)                                                                             LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. kovo 14 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Danutės MilaÅ¡ienės,  teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovų Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje 2-51-619/2013 pagal ieÅ¡kovų Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieÅ¡kinį atsakovams R.

K., UAB „Baltijos enzimai“ bei If P&C Insurance AS dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė Ieškovai prašė priteisti solidariai iš atsakovų R. K., UAB „Baltijos enzimai“ ir If P&C Insurance AS 399 653,06 Lt Policijos departamento naudai, 3821,57 Lt Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006 m. vasario 10 d. Šilutės rajone, Grygališkės kaime, kelio Šilalė – Šilutė 36 km., R.

K., vairuodama UAB „Baltijos enzimai“ priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini), esant slidžiai kelio dangai, nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio, iÅ¡važiavo į prieÅ¡prieÅ¡inio eismo juostÄ ir susidÅ«rė su prieÅ¡prieÅ¡ais atvažiuojančiu automobiliu Audi 100, priklausančiu Å ilutės rajono policijos komisariatui, vairuojamu S. G.. Eismo įvykio metu automobiliu (duomenys neskelbtini) važiavusiai G. B. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, o automobiliu Audi 100 važiavusiam L.

V. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų vežant į gydymo įstaigÄ mirė automobiliu Audi 100 važiavęs B. K.. S. G. nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė Å ilutės ligoninės reanimacijos skyriuje 2006 m. vasario 10 d. Å ilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 14 d. nuosprendžiu R. K. pripažinta kalta ir nuteista pagal Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį trejiems metams laisvės atėmimo. Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. spalio 4 d. nutartimi nuteistosios R.

K. apeliacinį skundÄ atmetė ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Å ilutės rajono Policijos komisariato (toliau – Å ilutės r. PK) 2006 m. birželio 19 d. tarnybinio patikrinimo iÅ¡vadoje „Dėl B. K. mirties ir L. V. sveikatos sutrikdymo“ nustatyta, kad Å ilutės r. PK KP NTS kinologų grupės vyresniojo patrulio B. K. mirtis ir VP VTS PB patrulio L. V. sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnyba. L. V. dėl patirtų sužalojimų buvo nedarbingas nuo 2006 m. vasario 10 d. iki 2006 m. balandžio 21 d.

Nedarbingumo metu jam Å ilutės r. PK, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 41 straipsniu, iÅ¡mokėjo vidutinį darbo užmokestį 3059,70 Lt bei įmokas socialinio draudimo fondui – 761,87 Lt, todėl Å ilutės raj. PK patyrė iÅ¡ viso 3821,57 Lt iÅ¡laidų. Å ilutės raj. PK reorganizavimo bÅ«du prijungus prie Klaipėdos miesto VPK, kuris buvo pervadintas į Klaipėdos apskrities vyriausiÄ jį policijos komisariatÄ , pastarasis yra Å ilutės r. PK teisių ir pareigų perėmėjas. Å ilutės r.

PK 2007 m. lapkričio 6 d. tarnybinio patikrinimo iÅ¡vadoje „Dėl S. G. mirties“ nustatyta, kad Å ilutės r. PK Organizacinio poskyrio vyresniojo patrulio S. G. mirtis susijusi su tarnyba. Policijos generalinio komisaro 2006 m. birželio 28 d. patvirtintos iÅ¡vados Nr. 5-5-IL-183 pagrindu kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus kinologų grupės vyresniojo patrulio B. K., žuvusio tarnybos metu, artimiesiems Policijos departamentas prie Vidaus ministerijos sumokėjo 179 826 Lt dydžio kompensacijÄ .

Policijos generalinio komisaro 2006 m. lapkričio 3 d. patvirtintos iÅ¡vados Nr. 5-5-IL-358 pagrindu vieÅ¡osios policijos VieÅ¡osios tvarkos skyriaus patrulių bÅ«rio patruliui L. V., patyrusiam sunkų sveikatos sutrikdymÄ tarnybos metu, Policijos departamentas sumokėjo 25 272 Lt dydžio kompensacijÄ . Policijos generalinio komisaro 2007 m. lapkričio 12 d. patvirtintos iÅ¡vados Nr. 5-5-IL-455 pagrindu Organizacinio poskyrio vyresniojo patrulio S. G., žuvusio tarnybos metu 2006 m. vasario 10 d., artimiesiems iÅ¡mokėta 183 768 Lt 120 mėnesių darbo užmokesčio dydžio piniginė kompensacija.

Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 2 dalies pagrindu Policijos departamentas sumokėjo A. G. bei J. K. po 5000 Lt (40 MGL dydžio) piniginę kompensacijÄ laidotuvių iÅ¡laidoms padengti ir UAB „Dervira“ – 787,06 Lt už atsisveikinančių su žuvusiais žmonių maitinimÄ . Dėl nurodytų priežasčių Policijos departamentas patyrė viso 399 653,06 Lt žalÄ . IeÅ¡kovas ieÅ¡kinį grindžia CK 6.270 straipsnio 1 dalimi, CK 6.246 straipsniu, CK 6.254 straipsniu, LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 1 dalimi, LR Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 530 26 punktu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 12 d. sprendimu ieÅ¡kinio netenkino ir priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovų po 1785 Lt iÅ¡laidų byloje dalyvavusio advokato pagalbai apmokėti atsakovui If P&C Insurance AS bei po 1785 Lt – atsakovui UAB „Baltijos enzimai“. Teismas nustatė, kad draudikas UAB „If draudimas“ dėl Å¡io eismo įvykio iÅ¡mokėjo nukentėjusiems tretiesiems asmenims Å¡ias draudimo iÅ¡mokas: pervedė į Valstybinės ligonių kasos prie LR sveikatos apsaugos ministerijos atsiskaitomÄ jÄ sÄ skaitÄ 17 499, 03 Lt nuostolių atlyginimui; dėl S. G. mirties jo vaikams M.

G. bei A. G. bei sutuoktinei A. G. iÅ¡mokėta viso 13 139,31 Lt; dėl žuvusio B. K. jo dukrai M. K. 8 897,89 Lt bei sutuoktinei J. K. iÅ¡mokėta viso 17 511,50 Lt; Å ilutės r. PK iÅ¡mokėjo 4 077 Lt draudimo iÅ¡mokÄ už transporto priemonės Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimÄ . Teismas atsižvelgė, jog byloje esančiais duomenimis R. K. susitaikė su L. V. ir iÅ¡mokėjo jam 4 000 Lt žalÄ , susitaikė su A. G. ir iÅ¡mokėjo jai 54 592 Lt neturtinę žalÄ , susitaikė su J.

K. ir iÅ¡mokama 40 000 Lt žala, taip pat mokama po 125 Lt iki dukros M. K. pilnametystės, susitaikė su O.S. K. ir jai mokama 5000 Lt neturtinės žalos. Pastarieji nukentėję asmenys patvirtino, kad jokios kitos žalos iÅ¡ R. K. ar UAB „Baltijos enzimai“ atlyginti nepraÅ¡o ir pretenzijų neturi. Teismas sprendė, kad reikalavimas atsakovų R. K., UAB „Baltijos enzimai“ atžvilgiu yra nepagrįstas, nes eismo įvykio kaltininkė R. K. dirbo UAB „Baltijos enzimai“ ir eismo įvykis įvyko jai atliekant darbines pareigas, dėl to ji nėra laikytina didesnio pavojaus Å¡altinio valdytoja ir tiesiogiai neatsako už jos padarytÄ eismo įvykio metu žalÄ .

Kadangi eismo įvykio metu galiojo atsakovo UAB „Baltijos enzimai“ ir atsakovo If P&C Insurance AS sudaryta transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis, pagal kuriÄ Å¾alos atlyginimo prievolė buvo perkelta draudikui, teismas pažymėjo, jog ieÅ¡kovo reikalavimas turi bÅ«ti nukreiptas ne į atsakovÄ UAB „Baltijos enzimai“, o į jo draudikÄ . Teismas vadovavosi kasacinio teismo praktika, pagal kuriÄ Policijos departamentas, atlyginęs dėl kalto asmens atsiradusiÄ Å¾alÄ specialiųjų įstatymų pagrindu ir iÅ¡mokėdamas kompensacijas dėl sveikatos sutrikdymo ar mirties, turi teisę regreso tvarka reikalauti iÅ¡ žalÄ padariusio asmens (ar jo draudiko) tokio dydžio, kokiÄ nukentėjusiam turėjo atlyginti žalÄ padaręs asmuo, t. y. atgręžtinis reikalavimas gali bÅ«ti patenkinamas tik nustačius atsakovo civilinės atsakomybės sÄ lygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo padaryta kaltojo asmens veiksmais.

Pažymėjo, kad teismas vykusiame teismo posėdyje ieÅ¡kovų atstovui pasiÅ«lė pateikti įrodymus, patvirtinančius kokiÄ Å¾alÄ patyrė tretieji asmenys, tačiau Å¡ia teise ieÅ¡kovo atstovas nepasinaudojo, papildomų raÅ¡ytinių įrodymų į bylÄ nepateikė. Spręsdamas dėl iÅ¡mokų, sumokėtų L. V., priteisimo, teismas nurodė, kad ieÅ¡kovas neįrodė reikalavimo dėl 24 mėnesių 25 272 Lt kompensacijos priteisimo, nes iÅ¡mokėtos kompensacijos paskirtis yra socialinė garantija apdraustiems asmenims, ir ji nėra skirta nukentėjusio turtinei žalai atlyginti, todėl Å¡ioje dalyje ieÅ¡kovo reikalavimÄ atmetė.

Darė iÅ¡vadÄ , jog ieÅ¡kovas neįrodė, kad žuvusiųjų Å¡eimos nariams, kuriems buvo iÅ¡mokėtos paÅ¡alpos, bÅ«tų nustatytas iÅ¡laikymo reikalingumo faktas ar kad be laidojimo iÅ¡laidų jie patyrė ir kitų nuostolių. Teismo vertinimu, ieÅ¡kovo iÅ¡mokėta 120 mėnesių vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija žuvusiųjų pareigÅ«nų artimiesiems atlieka socialinę funkcijÄ , t. y. ji veikia kaip socialinė garantija apdraustųjų asmenų artimiesiems, tokio dydžio ir pobÅ«džio iÅ¡mokos pareigÅ«nų artimieji negalėjo reikalauti nei iÅ¡ vieno iÅ¡ byloje esančių atsakovų, todėl neįgijo subrogacinio reikalavimo į atsakovus.

Spręsdamas dėl ieÅ¡kinio senaties termino taikymo, teismas pažymėjo, jog ieÅ¡kinio senatis pasibaigė 2009 m. vasario 10 d., nes reikalavimui dėl žalos atlyginimo senaties termino (3 metai) pradžia laikoma eismo įvykio diena, o aplinkybė, kada policijos įstaiga iÅ¡mokėjo iÅ¡mokÄ Å¾alÄ padariusiam asmeniui, nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡minga. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai IeÅ¡kovai apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti, atnaujinti praleistÄ 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:1. Teismas neiÅ¡samiai iÅ¡nagrinėjo bylos aplinkybes. Apeliantų nuomone, visi atsakovai yra atsakingi už atsiradusias pasekmes. Žuvusių pareigÅ«nų artimiesiems bei sužalotam pareigÅ«nui iÅ¡mokėtų kompensacijų negalima įvardinti draudiminėmis iÅ¡mokomis, o jas iÅ¡mokant nebuvo siekiama kompensuoti kito asmens padarytÄ Å¾alÄ ir įgyti subrogacinį reikalavimÄ . Nagrinėjamu atveju kompensacijos iÅ¡mokėtos, siekiant kompensuoti vidaus tarnybos ypatumus. 2. 2013 m. sausio 11 d.

įvykusio teismo posėdžio metu apeliantų atstovui nebuvo suteikta galimybė tinkamai susipažinti su atsakovo If P&C Insurance AS atstovo pateiktais raštiškais paaiškinimais, todėl apeliantai negalėjo tinkamai į juos atsikirsti.3. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas. Teismas neatsižvelgė, kad apeliantas kompensacijas sumokėjo Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio pagrindu, o LR Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr. 530 netaikomas.

Todėl teismas netinkamai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ . Atsakovai nepaneigė ieÅ¡kovų patirtų įrodymų dėl nuostolių dydžio.4. Apeliantų nuomone, ieÅ¡kinio senaties terminas skaičiuotinas nuo visiÅ¡ko piniginių lėšų iÅ¡mokėjimo dienos, o ne nuo eismo įvykio dienos, todėl nėra praleistas. Tuo atveju, jei teismas manys, kad senaties terminas yra praleistas, yra pagrindas šį terminÄ atnaujinti: ieÅ¡kovams pareiÅ¡kus ieÅ¡kinį, nebuvo tokios praktikos, kad ieÅ¡kinio senaties termino pradžia laikoma eismo įvykio diena.

Kitokia praktika pradėta taikyti po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2012. Todėl ieÅ¡kinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Be to, apeliantai siekia apginti visuomenei svarbius interesus, todėl turėtų bÅ«ti užtikrinta reali pažeistų subjektinių teisių gynyba.Atsakovai UAB „Baltijos enzimai“ ir R. K. atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o skundÄ atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ , priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

AtsiliepimÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. Apeliantai ieÅ¡kinyje bei bylos nagrinėjimo metu teigė, kad atlyginę kito asmens padarytÄ Å¾alÄ , jie įgijo reikalavimo teisę į atsakovus pagal LR Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 530 26 punktÄ bei rėmėsi dokumentais, pagal kuriuos apeliantams buvo pavesta regreso tvarka iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ eismo įvykio kaltininko iÅ¡mokėtÄ piniginės kompensacijos sumÄ . Tuo tarpu apeliaciniame skunde apeliantai modifikuoja ieÅ¡kinio pagrindÄ ir apeliacinį skundÄ grindžia, kad žalos atlyginimo reikalauja ne regreso, o tiesioginio delikto pagrindu.

Kadangi apeliacinį skundÄ draudžiama grįsti naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, todėl minėti apeliantų argumentai neturėtų bÅ«ti analizuojami.2. Tiek draudimo iÅ¡mokos pagal Vidaus tarnybos statuto 49 straipsnį, tiek kompensacijos, mokamos pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį pagal savo teisinę prigimtį yra pareigÅ«nų socialinių garantijų formos, kuriomis įgyvendinamas alternatyvus žalos kompensavimas dėl pareigÅ«no mirties ar sužalojimo nukentėjusiems asmenims.

Reikalavimo perėjimÄ regreso tvarka reglamentuoja CK 6.114 straipsnis, numatantis subrogacijos galimybę kitais įstatymų numatytais atvejais. Å ioje byloje taikytinas Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 530 26 punktas, tačiau ta apimtimi, kuria nukentėjusiam asmeniui turėjo atlyginti žalÄ padaręs asmuo.3. Apeliantai nepateikė argumentų, paneigiančių teismo motyvus, jog apeliantų iÅ¡mokėtos iÅ¡mokos negali bÅ«ti tapatinamos su dėl eismo įvykio Å¡ių asmenų patirta žala, ir kad apeliantai reikalauja visų iÅ¡mokėtų sumų grÄ Å¾inimo, o ne faktiÅ¡kai atlygintinos turtinės žalos.4.

PraÅ¡ymas atnaujinti praleistÄ 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ nenagrinėtinas, nes nebuvo keltas pirmosios instancijos teisme.5. Apeliantai, praÅ¡ydami panaikinti visÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir priimti naujÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti, nenurodė jokių aplinkybių ar teisinių argumentų, kurie sudarytų pagrindÄ abejoti teismo sprendimo teisėtumu ar nepagrįstumu dėl solidaraus reikalavimo atsakovų atžvilgiu.Atsakovas If P&C Insurance AS atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o skundÄ atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ , priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

AtsiliepimÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. Apeliantai nepagrindė teiginio, kad teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas. Atsakovo raÅ¡tiÅ¡ki paaiÅ¡kinimai dienÄ prieÅ¡ posėdį buvo persiųsti kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, juose minima teisminė praktika buvo suformuota dalyvaujant tam pačiam ieÅ¡kovui, naujų faktinių aplinkybių pateikta nebuvo.2. Reikalavimas priteisti žalÄ iÅ¡ visų atsakovų solidariai yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Teismas pagrįstai nurodė, kodėl atmeta reikalavimus kiekvieno atsakovo atžvilgiu.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ iÅ¡ žalÄ padariusio asmens galėtų bÅ«ti pareikalauta atlyginti tik tuos socialinio draudimo įstaigos patirtus nuostolius, kurie virÅ¡ytų draudimo sumÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2006.3. Teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotos ir iÅ¡mokėtos socialinio draudimo iÅ¡mokos negali bÅ«ti tapatinamos su dėl eismo įvykio trečiųjų asmenų patirta žala. Be žalos kompensavimo tokios iÅ¡mokos atlieka ir socialinę funkcijÄ , tačiau socialinio draudimo įstaiga, iÅ¡mokėjusi iÅ¡mokÄ tretiesiems asmenims, subrogacijos tvarka teisę į žalÄ padariusį asmenį (jo draudikÄ ) įgyja tik dėl tos dalies, kuria atlygino padarytÄ turtinę žalÄ .

Taigi ieÅ¡kovų pareikÅ¡tas reikalavimas galėtų bÅ«ti tenkinamas tik tuo atveju, jei tokį reikalavimÄ atsakovams galėjo reikÅ¡ti pradiniai kreditoriai, t. y. asmenys gavę iÅ¡mokas. Sprendžiant, kokia apimtimi žalos atlyginimo tretieji asmenys galėjo reikalauti iÅ¡ žalÄ padariusio ar už jo veiksmus atsakingo asmens, reikia vadovautis įstatymo analogija (CK 6.283 str. 1 ir 2 d. bei CK 6.284 str. 1 ir 2 d.).4. BÅ«tent apeliantai turi įrodyti visas bÅ«tinÄ sias sÄ lygas atsakovų civilinei atsakomybei kilti, o ne atsakovai neigti, kad Å¡ių sÄ lygų nėra.5.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012 pagrindu galima teigti, kad apeliantų reikalavimams yra taikoma 3 metų ieÅ¡kinio senatis, o pats reikalavimas yra subrogacinis, ir jam taikomos CK 1.128 straipsnio normos, reglamentuojančios ieÅ¡kinio senaties termino apskaičiavimo tvarkÄ subrogacijos atveju. Nagrinėjamu atveju žalÄ patyrę asmenys apie savo teisių pažeidimÄ sužinojo eismo įvykio metu, t. y. 2006 m. vasario 10 d., todėl ieÅ¡kinio senaties terminas pasibaigė 2009 m. lapkričio mėn. Apeliantų praÅ¡ymas atnaujinti praleistÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ negali bÅ«ti tenkinamas, nes toks praÅ¡ymas nebuvo pareikÅ¡tas pirmosios instancijos teisme, nors teismas ir klausė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados              Apeliacinis skundas netenkintinas.             Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra civilinio proceso kodekse 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.              Byloje keliamas klausimas, ar policijos įstaiga, iÅ¡mokėjusi teisės aktų nustatyto dydžio kompensacijas tarnybos metu žuvusių pareigÅ«nų Å¡eimos nariams ir sužalotam pareigÅ«nui, turi teisę reikalauti Å¡ių kompensacijų iÅ¡ žalÄ padariusio asmens.

Taip pat sprendžiamas ieÅ¡kinio senaties ir solidariosios atsakomybės klausimas.             Byloje nėra ginčo nei dėl autoįvykio aplinkybių, nei dėl ieÅ¡kovų tretiesiems asmenims iÅ¡mokėtų iÅ¡mokų dydžio ar jų pagrįstumo, todėl dėl Å¡ių aplinkybių iÅ¡samiau nepasisakytina.              Dėl solidariosios visų atsakovų atsakomybės             IeÅ¡kovai atsakovais nurodė Kelių eismo taisykles pažeidusiÄ ir autoįvykį sukėlusiÄ R.

K., jos darbdavį – UAB „Baltijos enzimai“ ir autoįvykyje dalyvavusiÄ transporto priemonę apdraudusiÄ draudimo bendrovę If P&C Insurance AS, iÅ¡ kurių žalÄ prašė priteisti solidariai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad toks reikalavimas yra nepagrįstas.             Pažymėtina, jog solidarioji skolininkų atsakomybė nėra preziumuojama (CK 6.6 str. 1 d.). Ji atsiranda tik įstatymo ar Å¡alių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus.             CK 6.270 straipsnis reglamentuoja didesnio pavojaus Å¡altinio padarytÄ Å¾alÄ ir numato, jog jÄ atlyginti privalo Å¡io Å¡altinio valdytojas.             Byloje nėra ginčo, jog atsakovė R.

K. eismo įvykio metu buvo susijusi darbo teisiniais santykiais su atsakovu UAB „Baltijos enzimai“ ir Å¡iam priklausė R. K. vairuojama transporto priemonė.             Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotÄ praktikÄ didesnio pavojaus Å¡altinio valdytoju laikomas darbdavys, bet ne darbuotojas, kuris naudojasi didesnio pavojaus Å¡altiniu ir už tokiu bÅ«du naudojamu Å¡altiniu padarytÄ Å¾alÄ atsakingas yra darbdavys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „PZU Lietuva“ v.

VĮ Kauno miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-682/2006; 2007 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. UAB „Volnata“, bylos Nr. 3K-3-255/2007 ir kt.).             Byloje nėra ginčo, jog darbdavys (UAB „Baltijos enzimai“) ir UAB „If draudimas“, kurio teisių perėmėjas yra atsakovas If P&C Insurance AS, 2005 m. gruodžio 7 d. sudarė automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.

Taip pat nėra ginčo, kad draudimo bendrovė eismo įvykį pripažino draudiminiu įvykiu ir iÅ¡mokėjo nukentėjusiems įvykyje asmenims ar jų Å¡eimos nariams draudimo iÅ¡mokas – virÅ¡ 60 000 Lt ir toliau tęsia periodinių iÅ¡mokų mokėjimÄ už maitintojo netekimÄ bei regresinės skolos reikalavimus.             IeÅ¡kovai savo solidarų reikalavimÄ kildina iÅ¡ Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDÄ®) įtvirtintos nukentėjusiojo asmens teisės pasirinkti įstatyme nurodytÄ subjektÄ , kuris turi atlyginti žalÄ .             Tačiau su tokia ieÅ¡kovų pozicija teisėjų kolegija nesutinka.Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymÄ visos Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo bÅ«ti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.

Taip užtikrinamas Å¡io Ä®statymo nustatyta tvarka iÅ¡mokos mokėjimas nukentėjusiems tretiesiems asmenims dėl jiems padarytos žalos, kai asmenims, atsakingiems už žalÄ , padarytÄ valdant ar naudojant transporto priemonę, atsiranda civilinė atsakomybė. Taigi Å¡iuo draudimu siekiama garantuoti dėl draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykyje žalÄ patyrusių nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimÄ nevirÅ¡ijant Ä®statyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos, taip pat užtikrinti apdraustojo turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant Å¡iuo draudimu apdraustÄ transporto priemonę.Kilus ginčui ir žalÄ patyrusiam nukentėjusiam trečiajam asmeniui kreipusis į teismÄ dėl žalos atlyginimo, atsakovas nustatomas pagal TPVCAPDÄ® 13 straipsnio nuostatas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad Å¡io įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatos „nukentėjęs trečiasis asmuo pretenzijÄ dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytÄ Å¾alÄ asmeniui (toliau - kaltininkas)“ sÄ voka „pretenzija“ aiÅ¡kintina kaip nukentėjusio asmens teisė pasirinkti Ä®statymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytÄ subjektÄ , kuris turi atlyginti žalÄ . Ä®statyme įtvirtinta ieÅ¡kovo teisė negali bÅ«ti paneigta ar pakeista remiantis tuo, kad jis yra apdraudęs savo automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ar tuo, kad žalÄ padaręs asmuo nenori jos atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L.

M., J. M. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-155/2009). Tačiau Lietuvos A. T. yra pažymėjęs, kad, jeigu ieÅ¡kovas byloje yra ne nukentėjęs trečiasis asmuo, o socialinio draudimo iÅ¡mokÄ iÅ¡mokėjęs subjektas, tai tokios įstaigos regreso teisė pagal TPVCAPDÄ® 19 straipsnio 10 dalį yra nustatyta taip, kad Å¡i regreso teisė nukreipta tik į atsakingÄ draudikÄ , ir tik kai atsakingo draudiko nėra – į žalÄ padariusį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie LR VRM v.

M. L., bylos Nr. 3K-3-584/2009). Nesutiktina su apeliantu, kad Å¡iuo atveju ieÅ¡kovas, iÅ¡mokėjęs iÅ¡mokas, nėra draudimo įstaiga. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iÅ¡ valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikoma valstybės socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkcijÄ . Dėl to pagal analogijÄ taikytina CK 6.290 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta draudimo iÅ¡mokas iÅ¡mokėjusių socialinių draudimo įstaigų regreso teisė į žalÄ padariusį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v.

P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008). Todėl pirmosios instancijos teismas, padaręs iÅ¡vadÄ , jog nagrinėjamu atveju už žalÄ yra atsakingas draudikas, teisingai sprendė, kad atsakovams R. K. ir UAB „Baltijos enzimai“ civilinė atsakomybė už žalÄ ieÅ¡kovams nekyla.Taigi, nustačius, jog už ieÅ¡kovų patirtÄ Å¾alÄ yra atsakingas draudikas (atsakovas If P&C Insurance AS), toliau pasisakytina dėl Å¡io atsakovo atsakomybės apimties, nes dėl kitų civilinės atsakomybės sÄ lygų buvimo ginčo nėra.

Dėl policijos įstaigos, išmokėjusios kompensacijas pagal specialiuosius teisės aktus, atgręžtinio reikalavimo teisėsVidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, priklausomai nuo sveikatos sutrikdymo laipsnio ir netekto darbingumo, išmokama nuo vieno iki šešiasdešimt mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija.

Å ios nuostatos detalizuotos ir jų įgyvendinimo tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintose Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryÅ¡ium su tarnyba sÄ lygose (toliau – Asmenų draudimo valstybės lėšomis sÄ lygos, SÄ lygos), taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymais. Pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis sÄ lygų 2 punktÄ draudimo objektai yra apdraustųjų sveikata ir gyvybė.

Å iame teisės akte nurodyta, kokių asmenų sveikata ir gyvybė draudžiama valstybės lėšomis, iÅ¡vardyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai, iÅ¡dėstyta draudimo ir kompensacijų sumų apskaičiavimo bei mokėjimo tvarka. SÄ lygų 15 punkte nurodyta, kad apdraustųjų darbovietės, mokymo ir kitos įstaigos ar kariniai daliniai draudimo sumas moka iÅ¡ jų iÅ¡laidų sÄ matoje tam reikalui numatytų lėšų, o pagal 26 punktÄ Ä¯staigos, iÅ¡mokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalÄ padariusius juridinius ir fizinius asmenis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka.

Policijos pareigÅ«nai priskirti asmenims, kurių sveikata ir gyvybė nurodytų teisės aktų pagrindu draudžiama valstybės lėšomis (Vidaus tarnybos statuto 1 str., 2 str. 2, 4 d., Asmenų draudimo valstybės lėšomis taisyklių 1.1 p.).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrinęs nurodytų teisės aktų tikslus ir paskirtį, yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad juose reglamentuojama asmenų draudimo valstybės lėšomis sistema priskirtina socialinei apsaugai. Taip pat iÅ¡aiÅ¡kinta, kad policijos pareigÅ«nÄ sužalojusio asmens atsakomybė nustatoma pagal CK normas, o ne specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių policijos pareigÅ«nams iÅ¡mokamas kompensacijas jų sveikatos sutrikdymo atveju, pagrindu.

PrieÅ¡ingas aiÅ¡kinimas reikÅ¡tų, kad žalÄ padariusio asmens civilinės atsakomybės apimtis taptų priklausoma nuo to, kas jam pareiÅ¡kė reikalavimÄ atlyginti žalÄ â€“ nukentėjęs asmuo ar socialinio draudimo iÅ¡mokÄ nukentėjusiajam iÅ¡mokėjusi valstybės institucija. Toks civilinės atsakomybės aiÅ¡kinimas neturi jokio teisinio pagrindo. ŽalÄ padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sÄ lygas, reglamentuojamas CK normų, t. y. kaltę, neteisėtus veiksmus, žalÄ ir juos siejantį priežastinį ryšį (CK 6.245–6.250 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie LR VRM v.

A. B., bylos Nr. 3K-3-134/2013).Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto Vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008, aiškindama CK 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalių normas, nurodė, kad valstybės įstaiga turi regreso teisę į žalos padariusį asmenį sužalotam pareigūnui atlygintos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį ir 6.263 straipsnio 2 dalį asmeniui visiškai atlyginama tik padaryta žala, o trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 str.).

IÅ¡plėstinė teisėjų kolegija iÅ¡aiÅ¡kino, kad tuo atveju, jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigÅ«nui iÅ¡mokėta kompensacija virÅ¡ija jam padarytÄ Å¾alÄ , tai įstaiga regreso tvarka iÅ¡ kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala. Žalos padariusio asmens atsakomybės dydžio klausimas nustatytinas vadovaujantis CK normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę, ir nepriklauso nuo to, kas pareiÅ¡kė jam reikalavimÄ atlyginti žalÄ â€“ nukentėjęs asmuo tiesiogiai ar sveikatos sutrikdymo kompensacijÄ nukentėjusiajam iÅ¡mokėjusi socialinio draudimo įstaiga, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę.Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad eismo įvykio metu žuvusių policijos pareigÅ«nų B.

K. ir S. G. Å¡eimos nariams Policijos departamentas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 40 straipsniu, iÅ¡mokėjo atitinkamas kompensacijas – J. K. ir O.S. K. – 179 826 Lt, A. G. ir S. G. – 183 768 Lt, sužalotam pareigÅ«nui L. V. – 25 272 Lt. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtų teisės normų reglamentavimÄ ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ bei Konstitucinio Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus (Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas), pagrįstai pasiÅ«lė ieÅ¡kovams pateikti trečiųjų asmenų dėl autoįvykio patirtÄ Å¾alÄ pagrindžiančius įrodymus, o ieÅ¡kovams Å¡io reikalavimo neįvykdžius, teisingai sprendė, kad Å¡ios iÅ¡mokos laikytinos specialia valstybės numatyta socialine garantija specialiems įstatyme nurodytiems subjektams, ir jas iÅ¡mokėjusios įstaigos atgręžtinio reikalavimo į Å¡ias iÅ¡mokas nei į kaltÄ jį asmenį, nei į draudikÄ neturi.

             Teisėjų kolegija su tokia iÅ¡vada visiÅ¡kai sutinka ir sprendžia, kad nagrinėjamu atveju draudikas galėtų bÅ«ti atsakingas tik dėl kitų iÅ¡mokų, kurios yra numatytos specialiuosiuose teisės aktuose, atlyginimo. Byloje nustatyta, kad ieÅ¡kovų iÅ¡mokėtos kitos iÅ¡mokos: B. K. ir S. G. laidotuvėms jų Å¡eimos nariams – po 5000 Lt, UAB „Dervira“ už gedulingus pietus – 787,06 Lt, L. V. darbo užmokestis – 3059,70 Lt ir Sodrai už Å¡io pareigÅ«no socialinį draudimÄ â€“ 761,87 Lt.             Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės apmokamų laidojimo iÅ¡laidų apraÅ¡Ä nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 5 d. nutarimo Nr. 1134 1 punkte yra patvirtintas pareigÅ«nų, žuvusių vykdant tarnybines pareigas arba mirusių dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, (...) valstybės apmokamų laidojimo iÅ¡laidų apraÅ¡as. Jame nėra numatytas asmenų maitinimo atlyginimas valstybės lėšomis, todėl reikalavimas atlyginti UAB „Dervira“ sumokėtas lėšas už atsisveikinančių su žuvusiaisiais žmonių maitinimÄ , yra nepagrįstas.             Dėl kitų iÅ¡mokų ieÅ¡kinio reikalavimas draudiko atžvilgiu yra pagrįstas, tačiau jis pagrįstai buvo netenkintas, nes pareikÅ¡tas praleidus įstatyme nustatytÄ trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ .

Dėl ieÅ¡kinio senatiesLietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012, aiÅ¡kinant socialinio draudimo įstaigų regreso teisės įgyvendinimo sÄ lygas, konstatuota, kad CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, aiÅ¡kintina plačiÄ ja prasme, t. y. kaip subrogacinio reikalavimo pateikimas, kai kreditorius įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusio) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek draudimo santykiuose.

Å ioje nutartyje kasacinės instancijos teismas taip pat pasisakė, kad socialinio draudimo įstaiga, pareikÅ¡dama reikalavimÄ atlyginti žalÄ jÄ padariusiam asmeniui, perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek draudimo santykiuose (jei nukreiptų reikalavimÄ Ä¯ žalÄ padariusio asmens draudikÄ ), tai suponuoja iÅ¡vadÄ kad iÅ¡mokÄ iÅ¡mokėjusiai įstaigai taikomi ne tik tie patys ieÅ¡kinio senaties terminai, bet ir jų skaičiavimo tvarka.

Taigi iÅ¡plėstinės kolegijos nutartyje pateikti iÅ¡aiÅ¡kinimai duoda pagrindo teigti, kad ieÅ¡kovų reikalavimui yra taikomas trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminas, o pats reikalavimas yra subrogacinis, ir jam taikomos CK 1.128 normos, reglamentuojančios ieÅ¡kinio senaties termino apskaičiavimo tvarkÄ subrogacijos atveju.Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateikti iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos iÅ¡aiÅ¡kinimai dėl to, kad žalÄ atlyginęs asmuo įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) teises ir pareigas, yra aktualÅ«s ir nagrinėjamu atveju.

Tai reiÅ¡kia, kad ieÅ¡kovų reikalavimas gali bÅ«ti patenkinamas tik tuo atveju, jei tokį reikalavimÄ galėjo reikÅ¡ti pradiniai kreditoriai – asmenys, kuriems iÅ¡mokėtos iÅ¡mokos (t. y. L. V., žuvusiojo B. K. artimieji: sutuoktinė J. K. ir mama O.S. K. bei žuvusiojo S. G. artimieji: sutuoktinė A. G. ir tėvas S. G.). CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminas. CK 1.127 straipsnyje nustatyta, kad ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos, o teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ .

Taigi, ieÅ¡kinio senaties terminai ieÅ¡kovams, iÅ¡mokėjusiems iÅ¡mokas, skaičiuojami nuo tos dienos, kada žalÄ patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ .Nagrinėjamu atveju socialinio draudimo iÅ¡mokas gavę asmenys apie savo teisės pažeidimÄ sužinojo eismo įvykio, per kurį žuvo du pareigÅ«nai bei vienam buvo sutrikdyta sveikata, metu, t. y. 2006 m. vasario 10 d., taigi, trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminas reikalavimui atlyginti žalÄ , padarytÄ eismo įvykiu, pasibaigė 2009 m. vasario 10 d.

IeÅ¡kinys teismui pateiktas tik 2009 m. lapkričio mėnesį. Tai, kad ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas nepraėjus trejiems metams nuo dienos, kada ieÅ¡kovai iÅ¡mokėjo iÅ¡mokas aukščiau nurodytiems asmenims, Å¡iuo atveju nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡minga, nes, minėta, subrogacijos teisę įgyvendinanti socialinio draudimo įstaiga perima tokios apimties teises ir pareigas, kiek jų turėjo nukentėjęs asmuo. Toki aiÅ¡kinimÄ patvirtina ir vėlesnė teisminė praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie LR VRM v.

A.V. U., bylos Nr. 3K-3-73/2012). Å ioje byloje kasacinis teismas pasisakė, kad ieÅ¡kinio senaties termino pradžios momentas skaičiuojamas nuo eismo įvykio dienos.Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieÅ¡kinio reikalavimams taikė ieÅ¡kinio senatį ir Å¡iuo pagrindu ieÅ¡kinį atmetė. Apeliantų praÅ¡ymas atnaujinti praleistÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ negali bÅ«ti tenkinamas, nes tokio praÅ¡ymo apeliantai nepareiÅ¡kė pirmosios instancijos teisme. PareiÅ¡kus tokio pobÅ«džio reikalavimÄ tik apeliacinės instancijos teisme, jis laikytinas nauju reikalavimu, o civilinio proceso kodekso 312 straipsnis įtvirtina draudimÄ apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikÅ¡ti nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme.Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieÅ¡kovas praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ ir jo atnaujinti praÅ¡ymo nepateikė, turi pasiÅ«lyti ieÅ¡kovui tai padaryti ir savo iniciatyva aiÅ¡kintis, ar nėra svarbių priežasčių praleistam terminui atnaujinti.

Tačiau nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad teismas posėdyje paklausė apeliantų atstovo nuomonės, ar apeliantai (ieÅ¡kovai) neketina teikti praÅ¡ymo dėl praleisto termino atnaujinimo. IeÅ¡kovams (jų atstovui) teismo posėdžio metu atsisakius tai padaryti ir iÅ¡reiÅ¡kus aiÅ¡kiÄ pozicijÄ , kad neva ieÅ¡kovai termino nepraleido, teismas, įgyvendindamas CPK numatytus proceso koncentruotumo ir ekonomiÅ¡kumo principus, neturėjo pagrindo atidėti bylos nagrinėjimo ir aiÅ¡kintis termino praleidimo priežastis.Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir faktines bylos aplinkybes, teisingai pritaikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidųŠaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iÅ¡ antrosios Å¡alies yra priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi iÅ¡laidos (CPK 93 str.). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį Å¡alies iÅ¡laidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumÄ ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sÄ naudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Atsakovo If P&C Insurance AS pateikti į bylÄ Ä¯rodymai patvirtina, kad atsakovas už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ paruoÅ¡imÄ turėjo 4235 Lt iÅ¡laidų (t. 4, b. l. 32-33). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas rekomendacijas dėl užmokesčio dydžio, sprendžia, kad praÅ¡oma priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidų suma yra per didelė, todėl mažintina ir atsakovui If P&C Insurance AS iÅ¡ ieÅ¡kovų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos bei Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteistina 1500 Lt, t. y. po 750 Lt, advokato iÅ¡laidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .  Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (j. a. k. 188785847, adresas: SaltoniÅ¡kių g. 19, Vilnius) bei Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (j. a. k. 191008577, adresas: JÅ«ros g. 1, Klaipėda) atsakovo If P&C Insurance AS (Estijos Respublikos registro kodas 10100168, buveinė:

Pronksi g. 19, Talinas, Estija) naudai po 750 Lt (po septynis šimtus penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų.             TeisėjaiAlė Bukavinienė Konstantinas Gurinas  Danutė Milašienė