2016-04-14 Nr. AB-8285-3-61-3-03817-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-737-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03817-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 20

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo mažosios bendrijos „La Storia“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo mažosios bendrijos „La Storia“ skundą atsakovui Narkotikų tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas mažoji bendrija „La Storia“ (toliau – ir Bendrija) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2014 m. liepos 10 d. nutarimą Nr. ATK2-79/14 (toliau – ir Nutarimas).

Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teigė, kad ginčijamu Nutarimu Bendrija nepagrįstai pripažinta pažeidusi Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – AKĮ) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 17 straipsnio 2 dalies 2, 9 ir 11 punktų nuostatas, nes nevykdė prekybos alkoholiniais gėrimais neturėdama tai pagrindžiančių įrodymų. Teigė, kad pateikė įrodymus, kad nevykdo prekybos alkoholiniais gėrimais, o restorane rasti tušti ir pilni vyno buteliai buvo naudojami reprezentaciniais tikslais. Patikrinimo metu Departamentas nenustatė alkoholio pardavimo fakto, patikrinime nedalyvavo slapti pirkėjai, nei vienas asmuo nepatvirtino, kad restorane įsigijo alkoholinių gėrimų, alkoholiniai gėrimai ar jų kainos nėra nurodytos meniu. Restorane rastas vynas buvo naudojamas maisto gaminimui bei reprezentaciniais tikslais – atsidėkojant verslo partneriams už pagalbą, darbą, patarimus. Prekybos salėje rasti tušti vyno buteliai yra klientų anksčiau atsinešto vyno tara, kuri nebuvo išmesta, taip pat liko po verslo partneriams organizuotos nemokamos vakarienės, kurios metu klientai buvo vaišinami vynu. Atsakovas neįrodė AKĮ pažeidimo fakto, nes pareiškėjas pateikė alkoholinių gėrimų įsigijimą patvirtinančias sąskaitas ir kvitus, patvirtinančius restorane rasto vyno įsigijimą. Bendrija nepateikė kvito tik vienam vyno buteliui, kuris buvo naudotas maisto gamybai patikrinimo dieną. Teisės aktai nedraudžia restorano klientams vartoti jų pačių atsineštus alkoholinius gėrimus, be to, Bendrija negali būti pripažinta leidusi klientams vartoti alkoholinius gėrimus viešoje vietoje, nes už tokį pažeidimą jie atsako patys. Nutarimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, nes grindžiamas prielaidomis, spėjimais. Patikrinimo metu nebuvo nustatytas alkoholinių gėrimų pardavimo ar vartojimo faktas, jį vartoję asmenys. Nutarimas priimtas praleidus AKĮ nustatytą terminą, nes turėjo būti priimtas per vieną mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos. 2014 m. birželio 5 d. Departamentas turėjo surinkęs pakankamai duomenų apie tariamą pažeidimą, jokie papildomi tyrimo veiksmai nebuvo būtini, todėl vieno mėnesio terminas skaičiuotinas būtent nuo 2014 m. birželio 5 d.

Atsakovas Departamentas atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog Bendrijai priklausančioje kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, parduodami ir laikomi alkoholiniai gėrimai, nors pareiškėjui nėra išduota licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Kavinėje buvo rasti atidaryti, uždaryti ir tušti įvairių vyno rūšių buteliai, kuriems Bendrija neturėjo jų įsigijimą patvirtinančių dokumentų. 2014 m. birželio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą Bendrija Departamentui pateikė tik 2014 m. liepos 10 d., t. y. po atlikto patikrinimo, todėl šis dokumentas nepatvirtina patikrinimo metu rastų alkoholinių gėrimų įsigijimo fakto. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ūkio subjektas alkoholinių gėrimų įsigijimą patvirtinančius dokumentus turi turėti jų laikymo metu. Pateiktas 2014 m. gegužės 29 d. kasos kvitas nelaikytinas alkoholinių gėrimų įsigijimo dokumentu, nes iš jo negalima nustatyti pirkėjo ir kavinėje rastų bei kvite nurodytų alkoholinių gėrimų tapatumo. Be to, pateiktame kvite nėra nurodyti kai kurie kavinėje rasti, jau suvartoti alkoholiniai gėrimai. Be pateiktų receptų, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kokiems patiekalams gaminti naudojo rastą vyną. Alkoholio vartojimo kavinėje faktą patvirtina 2014 m. gegužės 15 d. Departamente gautas (duomenys neskelbtini) namo bendrijos pranešimas bei interneto svetainėje pateikiama restorano „La Storia“ teikiamų paslaugų apžvalga. Vien alkoholinių gėrimų laikymo faktas nagrinėjamu atveju yra pakankama sąlyga konstatuoti AKĮ pažeidimus, todėl Bendrijai pagrįstai paskirta minimali 1 000 Lt bauda. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, kad restorane yra laikomi alkoholiniai gėrimai, patvirtina, kad Bendrija sistemingai pažeidinėjo AKĮ reikalavimus. Tai, kad pareiškėjas neturi licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimai, neatleidžia jo nuo atsakomybės už AKĮ pažeidimus. Nutarimas atitinka VAĮ reikalavimus, yra tinkamai pagrįstas ir motyvuotas. Departamentas nepraleido termino sankcijai skirti, nes jis prasidėjo ne nuo pažeidimo padarymo dienos, bet nuo protokolo surašymo, t. y. nuo 2014 m. birželio 20 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo mažosios bendrijos „La Storia“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. kad pareiškėjui priklausančioje kavinėje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo rasti 2014 m. birželio 5 d. faktų fiksavimo protokole Nr. ATK2-084 ir 2014 m. birželio 5 d. daiktų paėmimo protokole nurodyti alkoholiniai gėrimai bei tuščia alkoholinių gėrimų tara, nėra. Jam inkriminuotą AKĮ pažeidimą pareiškėjas neigia nurodydamas, kad jis nevykdė prekybos alkoholiais gėrimais, neturėdamas tam licencijos. Departamentas nenustatė alkoholinių gėrimų pardavimo fakto. Alkoholiniai gėrimai (vynas) buvo naudojami patiekalų gamybai, reprezentaciniais tikslais kaip dovanos verslo partneriams, jais vaišinti verslo partneriai anksčiau organizuotos nemokamos vakarienės metu, kai kurie tušti vyno buteliai yra klientų atsinešto vyno tara. Pareiškėjo nuomone, teisės aktai nedraudžia mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais neturinčiam ūkio subjektui leisti klientams atsinešti ir vartoti savo alkoholinius gėrimus. Pareiškėjas taip pat teigia, kad jis turėjo privalomus alkoholinių gėrimų įsigijimą patvirtinančius dokumentus.

Teismas vertino, jog sisteminis AKĮ 16 ir 17 straipsnių nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad Lietuvos Respublikoje veikianti įmonė, šiuo atveju maitinimo paslaugas teikianti įmonė, parduoti, laikyti ar gabenti alkoholinius gėrimus turi teisę tik tuomet, jei ji turi licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ir turi privalomus tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentus.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas alkoholinių gėrimų pardavimo faktas, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. A11-1186/2007, išaiškino, kad alkoholinių produktų laikymo turint tikslą juos parduoti prasmė (tuo atveju, kai šie produktai gauti ir laikomi jų prekybos vietose) sutampa su tokių produktų laikymu, todėl pažeidimo kvalifikacijai pagal AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 ar 9 punktą nebūtina nustatyti prekių pardavimo fakto.

Nagrinėjamu atveju yra neginčytinai nustatytas alkoholinių gėrimų laikymo faktas, neturint mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos, todėl kvalifikuojant pareiškėjo pažeidimą pagal AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą neturėjo būti nustatytas realus alkoholinių gėrimų pardavimo faktas. Teismas nepagrįstais laikė ir pareiškėjo argumentus, kad alkoholiniai gėrimai kavinėje buvo laikomi neturint tikslo juos parduoti.

Šiuo aspektu teismas rėmėsi AKĮ 17 straipsnio 3 dalies 1 punktu, vertino, kad pareiškėjas neįrodė, kad kavinėje rastas vynas buvo naudojamas maisto patiekalų gamybai. Šių aplinkybių nepatvirtina į bylą pateiktos technologinės patiekalų kortelės. Bendrija nepatiekė įrodymų, patvirtinančių, kad dieną, kai buvo atliktas patikrinimas, buvo pagamintas bent vienas patiekalas, kuriam gaminti naudojamas vynas.

Kartu pažymėta, jog tam, kad įmonės galėtų pasinaudoti AKĮ 17 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta išimtimi dėl alkoholinių gėrimų įsigijimo reprezentacinėms reikmėms, alkoholiniai gėrimai turi būti įsigyti Vyriausybės nustatyta tvarka. Tokia tvarka nustatyta ūkio ministro 2004 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 4-175 patvirtintose Alkoholinių gėrimų realizavimo įmonių, Europos juridinių asmenų ir jų filialų, užsienio juridinių asmenų atstovybių Lietuvos Respublikoje reprezentacinėms reikmėms taisyklėse (toliau – Taisyklės). Iš Taisyklių nuostatų matyti, kad alkoholiniai gėrimai reprezentacinėms reikmėms gali būti įsigyti tik iš teisę parduoti alkoholinius gėrimus reprezentacinėms reikmėms turinčių pardavėjų, kurie privalo išduoti PVM sąskaitą faktūrą su žyma „Reprezentacinėms reikmėms“. Juridiniai asmenys, užsienio juridinių asmenų filialai ir atstovybės, įsigiję alkoholinius gėrimus reprezentacinėms reikmėms, gali juos naudoti tik šioms reikmėms. Teismui nėra pateikti duomenys, kad bent vienas patikrinimo metu rastas atidarytas, uždarytas ar tuščias vyno butelis buvo įsigytas laikantis anksčiau nurodytų Taisyklių nuostatų, todėl pareiškėjui AKĮ 17 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta išimtis netaikytina.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, kad alkoholiniai gėrimai jam priklausančioje kavinėje buvo laikomi kitais nei jų pardavimo tikslais, todėl konstatuota, kad jis pagrįstai pripažintas pažeidusiu AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą.

Teismas taip pat pažymėjo, kad AKĮ 17 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatos nustato draudimą įmonėms laikyti ir gabenti alkoholinius gėrimus neturint mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos, todėl pareiškėjo argumentai, kad teisės aktais nėra uždrausta jo klientams atsinešti ir vartoti savo alkoholinius gėrimus, atmestini kaip nepagrįsti.

Nurodyta, kad aiškindamas AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad jose nurodytas draudimas siejamas su būtinumu turėti alkoholinių produktų juridinę galią turinčius privalomus tų produktų įsigijimą patvirtinančius dokumentus. Laiko aspektu tai reiškia, kad alkoholio produktai negali būti nei laikomi, nei parduodami, kai nurodyti privalomi dokumentai realiai neegzistuoja, t. y. nurodyti dokumentai turi realiai egzistuoti visą jų laikymo bei pardavimo laiką (tuo pačiu ir atitinkamo patikrinimo metu) (2009 m. gegužės 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-745/2009, 2009 m. spalio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1007/2009, 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1038/2009).

Pažymėta, kad AKĮ nenumato išimčių, kad įmonės, naudojančios alkoholinius gėrimus kaip maisto produktų žaliavą ar reprezentacinėms reikmėms, neprivalo turėti privalomų šių produktų įsigijimą patvirtinančių dokumentų. Reprezentacinėms reikmėms įsigyti alkoholiai gėrimai turi turėti specialias PVM sąskaitas faktūras.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis turėjo privalomus alkoholinių gėrimų įsigijimo dokumentus, t. y. 2014 m. gegužės 29 d. kasos kvitą ir 2014 m. birželio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą serija GVP1 Nr. 0003610, teismas pažymėjo, pirma, 2014 m. birželio 6 d. PVM sąskaita faktūra serija GVP1 Nr. 0003610 alkoholinių gėrimų laikymo ir pardavimo metu bei patikrinimo atlikimo metu (2014 m. birželio 5 d.) realiai neegzistavo, nes buvo išrašyta tik 2014 m. birželio 6 d., o Departamentui pateikta 2014 m. liepos 10 d. vykusio posėdžio metu. Antra, 2014 m. gegužės 29 d. kasos kvitas Nr. 115749/31 nepatvirtina patikrinimo metu rastų ir jau suvartotų alkoholinių gėrimų įsigijimo fakto, nes iš jo negalima spręsti, ar rasti vyno buteliai (atidaryti, neatidaryti ar tušti) buvo įsigyti būtent 2014 m. gegužės 29 d. pirkimo, kurį pagrindžia nurodytas kasos kvitas, metu. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2014 m. birželio 6 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija GVP1 Nr. 0003610 ir 2014 m. gegužės 29 d. kasos kvite Nr. 115749/31 nėra nurodyti kai kurie patikrinimo metu rasti alkoholiniai gėrimai (suvartotų gėrimų tušti buteliai), o būtent vynas „Intis Merlot Malbec“ 0,75 l, baltasis vynas „Two Oceans“ 0,75 l, raudonasis sausas vynas „Principe de viana Tempranillo“ 0,75 l. Be to, pagal nurodytus dokumentus 2014 m. gegužės 29 d. pirkimo metu buvo įsigyti 3 vyno „Michel Leon Pinot Gris“ 0,75 l buteliai, o patikrinimo metu rasti 5 tušti šio vyno buteliai.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Bendrija nepateikė patikrinimo metu rastų (pradėtų / nepradėtų vartoti ar suvartotų) alkoholinių gėrimų įsigijimo dokumentų, todėl jis pagrįstai pripažintas pažeidusiu AKĮ 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies 2 punkto nuostatas.

Teismas nesutiko su argumentais, kad Nutarimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, vertindamas, kad Nutarimas yra teisiškai ir faktiškai pagrįstas, priimdamas sprendimą, Departamentas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo tyrimo metu surinktą medžiagą ir motyvavo, kuo remiantis Bendrija pripažinta pažeidusi imperatyvias AKĮ nuostatas. Skirdamas Bendrijai sankciją už nustatytą pažeidimą, atsakovas ją individualizavo tinkamai, įvertino pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, todėl parinko minimalią 289,62 Eur (1 000 Lt) baudą, nustatytą už padarytą pažeidimą.

Dėl argumento, kad Nutarimas priimtas praleidus AKĮ nustatytą vieno mėnesio terminą, kuris skaičiuotinas nuo 2014 m. birželio 5 d., t. y. pažeidimo nustatymo dienos, teismas, remdamasis AKĮ 35 straipsnio 2 dalimi, administracinių teismų praktika aiškinant nurodytas nuostatas, pažymėjo, kad patikrinimas buvo atliktas 2014 m. birželio 5 d., Bendrijos atstovas patikrinimo metu išsamaus paaiškinimo dėl nustatytų aplinkybių nepateikė ir nurodė, kad jis bus pateiktas vėliau. Bendrijai buvo duotas nurodymas iki 2014 m. birželio 11 d. pateikti Departamentui alkoholinių gėrimų įsigijimo dokumentus. Bylos duomenys tvirtina, kad Departamento nurodymo iki nustatyto termino pareiškėjas neįvykdė ir 2014 m. gegužės 29 d. kasos kvitą bei 2014 m. birželio 6 d. PVM sąskaitą faktūrą pateikė tik 2014 m. liepos 10 d. Bendrijos atžvilgiu protokolas buvo surašytas 2014 m. birželio 20 d., o Nutarimas priimtas 2014 m. liepos 10 d. Teismo vertinimu, patikrinimo atlikimo metu Departamentas nesurinko visų objektyvių duomenų, kurių pagrindu galėjo nustatyti padarytų AKĮ pažeidimų visumą. Atsakovas nustatė pareiškėjui terminą pateikti bylos nagrinėjimui reikšmingus dokumentus, o protokolą surašė per protingą terminą nuo šio termino pabaigos. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ginčijamas nutarimas buvo priimtas nepraleidus nustato vieno mėnesio termino, todėl pareiškėjo argumentai nepagrįsti.

III. Pareiškėjas mažoji bendrija „La Storia“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2014 m. liepos 10 d. nutarimą Nr. ATK2-79/14.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo naštą. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad visas Nutarimas, susijęs su pareiškėjo tariamai vykdyta „prekyba“ alkoholiu yra grindžiamas prielaidomis bei spėjimais. Nutarime nėra nurodoma kas, kada, kam, už kokia kainą ir (galiausiai) ką pardavė, t. y. nėra atskleidžia AKĮ pažeidimo objektyvioji pusė. Teismas nenustatė pareiškėjo tariamai įvykdyto pažeidimo objektyviosios pusės, nepateikė jokių motyvų, kodėl atmeta šį pareiškėjo skundo argumentą.

Perkeldamas įrodinėjimo naštą pareiškėjui, teismas neteisėtai apribojo jo teisę į teisminę gynybą. Spręsdamas ginčą dėl Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, teismas privalėjo patikrinti, ar atsakovas Nutarimo priėmimo metu turėjo pakankamai įrodymų, patvirtinančių pažeidimo aplinkybes, o ne reikalauti pareiškėjo teikti įrodymus, paneigiančius prielaidomis grįsto Nutarimo išvadas. Pareiškėjas, neturėjo galimybės efektyviai gintis nuo jam metamų kaltinimų, nes Nutarime nebuvo nurodyta kuriuo metu, kokiu būdu ir kas pažeidė AKĮ.

Teismas neatsižvelgė į tai, jog vynu ar bet kokiu kitu alkoholiu pareiškėjas neprekiauja (pareiškėjo restorano kasos ritinėlis buvo pateiktas 2014 m. birželio 5 d. atsakovo atlikto patikrinimo metu). Jokio alkoholio pardavimo fakto nenustatė nei policijos pareigūnai, nei atsakovo atstovai. Patikrinimo metu nedalyvavo „slapti pirkėjai“. Nėra nei vieno asmens, galinčio paliudyti, kad 2014 m. birželio 5 d. pareiškėjo restorane bet kokie asmenys įsigijo alkoholio. Atsakovo ir policijos atstovai nenustatė vykstančios prekybos alkoholiu patikrinimo metu.

Vyno ar bet kokio kito alkoholio pareiškėjas nereklamuoja, nedemonstruoja restorano vitrinose, neišstato bare, jo nenurodo nei meniu, nei iškabose. Pareiškėjo restorano meniu nebuvo ir nėra alkoholinių gėrimų. Vyną restoranas įsigyja ne tikslu prekiauti, o maisto gaminimo tikslu bei reprezentaciniais tikslais. Vynas, kurį atsakovo atstovai rado rūsyje, buvo ir toliau turės būti naudojamas maisto gamybai. Atsakovas, Nutarime nurodydamas, jog pareiškėjas tariamai neteisėtai prekiauja alkoholiniais gėrimais, negali remtis subjektyviomis restoranų apžvalgomis internete, t. y. publikacijomis, parašytomis ir publikuotomis iki patikrinimo dienos.

Tušti vyno buteliai patalpų prekybinėje salėje prie šiukšliadėžės buvo neišnešti gan ilgą laiką ir jie yra: klientų anksčiau atsineštų gėrimų tara, kurios nebuvo spėta išmesti; arba buteliai likę po pareiškėjo verslo partneriams organizuotų nemokamų vakarienių. Faktinio pagrindimo nebuvimas yra esminis trūkumas ir esminis VAĮ 8 straipsnio pažeidimas, savarankiškas pagrindas panaikinti Nutarimą.

2) Teismas rėmėsi teismų praktika bylose (administracinė byla Nr. A11-1186/2007), kurių ratio iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.

3) Teismas netinkamai aiškino Nutarime konstatuotas kaip pažeistas AKĮ normas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2159/2011. Tai, jog į restoraną klientas atsinešė savo vyno, kurį pageidavo vartoti, o restorano personalas tam neprieštaravo ir klientui išėjus tuščios taros nedelsiant neišmetė, negali būti vertinama kaip prekyba alkoholiniais gėrimais. Pareiškėjas neatsako už tai, kad jo klientai vartoja alkoholį viešoje vietoje. Draudimus dovanoti, organizuoti alkoholinių gėrimų pavyzdžių platinimą nemokamai, alkoholį duoti kaip premiją AKĮ numato specialiam subjektui – teisę prekiauti alkoholiniais gėrimais turinčioms įmonėms. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad sankcija skirta už alkoholio produktų laikymą, neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo. Sprendime keliamos abejonės dėl pareiškėjo pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų turinio, nepaaiškinama, ar teismas apskritai nevertina pareiškėjo pateiktų įrodymų, ar vertina jas kritiškai, kaip neįrodančius bylai reikšmingų faktų.

4) Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas nepraleido termino ekonominės sankcijos skyrimui.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą.

Teigia, kad visi apeliacinio skundo argumentai įvertinti bei motyvuotai atmesti teismo sprendime, pareiškėjas nepagrįstai pateikia tuos pačius argumentus dėl aptariamo Departamento Nutarimo panaikinimo. Pažymi, kad pareiškėjas pažeidė AKĮ nustatytus draudimus. Nustatytų draudimų pažeidimo faktas yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas. Net jeigu būtų susiklosčiusi tokia situacija, kokią pareiškėjas aprašo procesiniuose dokumentuose, tai nepanaikintų pareiškėjo padarytų AKĮ pažeidimų sudėties. AKĮ nėra numatyta išimčių, kad tokiems šioje byloje aptariamiems pareiškėjo laikomiems alkoholiniams gėrimams kavinės patalpose nebūtų taikomi AKĮ reikalavimai. Atvirkščiai AKĮ draudžia bet kokį tokių šioje byloje aptariamų alkoholinių gėrimų laikymą prekybos vietoje, įskaitant visas pareiškėjo patalpas, neturint jiems įsigijimo dokumentų ir licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas vyksta dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2014 m. liepos 10 d. nutarimo Nr. ATK2-79/14, kuriuo pareiškėjui paskirta 1000 Lt ekonominė sankcija dėl Lietuvos Respublikos Alkoholio kontrolės įstatymo 17 str. 1 d. 2p., 17 str. 2d. 2p., ir 17 str. 1d. 11 p., 17 str. 2d. 9 p. numatytų reikalavimų pažeidimų.

Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas draudžia Lietuvos Respublikoje parduoti alkoholio produktus, kurie neįrašyti į licencijas juos gaminti, importuoti, parduoti, ir alkoholio produktus neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų.

Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas draudžia Lietuvos Respublikoje parduoti alkoholio produktus neturint Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos licencijos.

Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas draudžia įmonėms Lietuvos Respublikoje laikyti, gabenti alkoholio produktus, kurie neįrašyti į licencijas juos gaminti, importuoti, parduoti, ir alkoholio produktus neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų.

Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 9 punktas draudžia įmonėms Lietuvos Respublikoje laikyti, gabenti alkoholio produktus, neturint Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos alkoholio produktų gamybos, importo, didmeninės ar mažmeninės prekybos licencijos, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytus atvejus.

Byloje nustatyta, kad atsakovas 2014-06-05 pareiškėjai priklausančioje kavinėje, esančioje adresu: Savičiaus g. 6, Vilniuje, atliko patikrinimą, kurio metu: virtuvėje ant stalo buvo rasti du buteliai (pradėti pilstyti, pažeistomis banderolėmis) vyno „Intis Merlot Malbec“ 0,75 l 13,0% (likutis apie 150 ml) ir baltojo vyno „Two Oceans“ 0,75 l 12,0% (likutis apie 150 ml); kavinės klientų aptarnavimo salėje, bare ant grindų šalia šiukšlių dėžės buvo rastas vienas tuščias butelis raudonojo sauso vyno „Principe de viana Tempranillo“ 0,75 l 13,0 % ir penki tušti baltojo sauso vyno „Michel Leon Pinot Gris 2012“ 0,75 l 12,5%; kavinės patalpoje, sandėliuke kartoninėje dėžėje rasti du neatidaryti 0,75 l talpos baltojo sauso vyno „Hugel Gewurtztraminer Alsace“ 14,0%. Licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ir nurodytų alkoholinių gėrimų įsigijimo dokumentai nepateikti (t. 1 b. l. 29–33, 42–45).

Pareiškėjas, neigdamas Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus, nurodo, kad alkoholio produktais neprekiavo, kad dalį patalpose rasto vyno laikė kaip žaliavą ruošiamiems maisto produktams, dalį vyno laikė reprezentaciniais tikslais, o tušti buteliai liko nuo klientų atsineštų ir jų pačių suvartotų gėrimų.

Vertinant byloje nustatytas aplinkybes bei pareiškėjo pateiktus paaiškinimus dėl prekybos alkoholio produktais, kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nagrinėjamoje byloje nėra fiksuotas joks faktas, kuris leistų padaryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas kavinėje prekiavo alkoholio produktais. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog kvalifikuojant pareiškėjo pažeidimą pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 17 str. 1 d. (dėl prekybos) neturėjo būti nustatytas realus alkoholinių gėrimų pardavimo faktas, nėra pakankamai pagrįsta. Nesant nustatyto realaus alkoholinių gėrimų pardavimo fakto, daryti vienareikšmišką išvadą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais galima būtu tuo atveju, jei byloje būtu surinkta įrodymų apie pareiškėjo turimą tikslą prekiauti kavinėje laikomais alkoholiniais gėrimais (parduodamo alkoholinio gėrimo kainos nustatymas, alkoholinių gėrimų įtraukimas į kavinės meniu, alkoholinių gėrimų eksponavimas prekybos vietoje, didelis laikomų alkoholinių gėrimų kiekis ar pan.). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje tokių ar panašių faktų nėra nustatyta, todėl vienareikšmiška išvada jog pareiškėjas prekiavo alkoholiniais gėrimais negalima. Visos kylančios abejonės vertintinos pareiškėjo naudai, todėl konstatuotina, jog byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių prekybos alkoholio produktais faktą, dėl to pareiškėjo veika nepagrįstai kvalifikuota pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 17 str. 1 d. 2 ir 11 punktus.

Vertinant pareiškėjo veikos kvalifikavimą pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 17 str. 2 d. 2 ir 9 punktus, kolegija pažymi, kad ji iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktų teisės normų aiškinimu bei byloje surinktų įrodymų vertinimu.

Byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad pareiškėjas neturėdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduotos alkoholio produktų gamybos, importo, didmeninės ar mažmeninės prekybos licencijos kavines patalpose laikė alkoholinius gėrimus, kuriems be to dar ir neturėjo juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo dokumentų. Tokia pareiškėjo veika teisėtai ir pagrįstai kvalifikuota kaip Alkoholio kontrolės įstatymo 17 str. 2 d. 2 ir 9 punktų pažeidimai.

Pareiškėjo argumentai, kad alkoholinių gėrimų įsigijimą patvirtina jo pateiktas 2014 05 29 kasos kvitas (t. 1 b.l. 116) bei 2014 06 06 PVM sąskaita-faktūra GVP1 Nr 0003610 (t. 1 b.l. 114-115), atmestini kaip nepagrįsti. Kasos kvitas Nr. 115749/31 nepatvirtina patikrinimo metu rastų ir jau suvartotų alkoholinių gėrimų įsigijimo fakto, nes iš jo negalima spręsti, ar rasti vyno buteliai (atidaryti, neatidaryti ar tušti) buvo įsigyti būtent 2014 05 29 pirkimo metu. O PVM sąskaita faktūra serija GVP1 Nr. 0003610 alkoholinių gėrimų laikymo metu bei patikrinimo atlikimo metu (2014-06-05) iš viso realiai neegzistavo, nes ji buvo išrašyta tik 2014-06-06.

Pareiškėjo argumentai, kad kavinėje rastas vynas buvo naudojamas maisto produktų gamybai bei reprezentacijai, taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Alkoholio kontrolės įstatymo 17 str. 3 d. 1 p. numato, kad šio straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyti reikalavimai netaikomi alkoholiniams gėrimams, kuriuos laiko ir gabena įmonės, naudojančios šiuos gėrimus kaip maisto produktų žaliavą, taip pat įmonės, įsigiję Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka alkoholinius gėrimus reprezentacinėms reikmėms.

Tvarka kaip turi būti įsigyjami alkoholiniai gėrimai reprezentacinėms reikmėms yra nustatyta ūkio ministro 2004-05-06 įsakymu Nr. 4-175 patvirtintose Alkoholinių gėrimų realizavimo įmonių, Europos juridinių asmenų ir jų filialų, užsienio juridinių asmenų atstovybių Lietuvos Respublikoje reprezentacinėms reikmėms taisyklėse. Pagal šias Taisykles alkoholiniai gėrimai reprezentacinėms reikmėms gali būti įsigyti tik iš teisę parduoti alkoholinius gėrimus reprezentacinėms reikmėms turinčių pardavėjų, kurie privalo išduoti PVM sąskaitą faktūrą su žyma „Reprezentacinėms reikmėms“.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kavinėje laikytiems alkoholio produktams aptartus reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros nepateikė (PVM sąskaita faktūra serija GVP1 Nr. 0003610 tokia nelaikytina, nes patikrinimo metu realiai neegzistavo), todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas kavinėje alkoholinius gėrimus laikė reprezentacinėms reikmėms.

Vertinant pareiškėjo argumentus, jog kavinėje laikytas vynas buvo naudojamas maisto produktams ruošti, kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė jokių šį teiginį patvirtinančių įrodymų. Į bylą pateiktos maisto produktų technologinės kortelės tepatvirtina menamą galimybę, jog vynas gali būti naudojamas maisto produktams ruošti, tačiau įrodymų, jog tai buvo daroma, pareiškėjas nepateikė. Todėl šie pareiškėjo paaiškinimai vertintini tik kaip gynybinė pozicija.

Pasisakant dėl kitų pareiškėjo argumentų, t.y. dėl skundžiamo nutarimo atitikino Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms, taip pat dėl termino ekonominei sankcijai paskirti, teismo kolegija pažymi, jog ji pilnai sutinka su pirmosios instancijos sprendime pateiktais teismo motyvais ir plačiau šiuo klausimu nepasisakys.

Apibendrinant išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, jog pareiškėjo apeliacinis skundas yra iš dalies pagrįstas, todėl iš dalies tenkintinas. Byloje ginčijamas atsakovo nutarimas keistinas, pašalinant iš jo kaltinimą pareiškėjui dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 17 str. 1 d. 2 ir 11 punktų pažeidimo. Atitinkamai konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas. Pasisakant dėl pareiškėjui skirtinos ekonominės sankcijos dydžio, apeliacinės instancijos teismo kolegija, atsižvelgdama į tai, jog pareiškėjui skirta minimali Alkoholio kontrolės įstatymo (34 str. 2d.) numatyta ekonominė sankcija, sprendžia, jog ją daugiau mažinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Mažosios bendrijos „La Storia“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą pakeisti.

Mažosios bendrijos „La Storia“ skundą patenkinti iš dalies. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2014 m. liepos 10 d. nutarimą Nr. ATK2-79/14 pakeisti ir iš jo pašalinti kaltinimą Mažajai bendrijai „La Storia“ pažeidus Lietuvos Respublikos Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 ir 11 punktus. Likusioje dalyje Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2014 m. liepos 10 d. nutarimą Nr. ATK2-79/14 palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskiene