2017-06-20 Nr. AB-12406-3-62-3-00271-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1258-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00271-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. P. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–6), kurį patikslino (b. l. 54–55), prašydamas: priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2015 m. birželio 1 d. buvo kalinamas Kauno TI kamerose Nr. 128, 168, 129, 217, 245, kuriose buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas – gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau nei numatyta teisės aktuose. Minėtose kamerose didelę dalį užėmė inventorius – lovos, stalai, suolai, sanitarinis mazgas, todėl laisvo ploto, erdvės nebuvo. Kamerose trūko apšvietimo, buvo šalta, drėgna. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikymo sąlygos neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų. Pareiškėjo nuomone, buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio, Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 nuostatos. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, fizinius nepatogumus. Prašė skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 14–18) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad teisės aktai nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam, patalpintam į bendrabučio tipo patalpas, ir ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Atsakovas pripažįsta, kad ne visą pareiškėjo buvimo Kauno TI laiką šios normos buvo laikomasi. Kauno TI pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo laikomas netinkamomis, mažesnio ploto, sąlygomis dėl objektyvių priežasčių. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo Kauno TI administracijos nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundo motyvai dėl kamerų apšvietimo, drėgmės, šalčio yra nepagrįsti, nurodytos neatitinkančios tikrovės aplinkybės. Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 28 d. sprendimu (b. l. 59–62) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė kalinamas Kauno TI laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2015 m. birželio 1 d.

Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Konvenciją, Konstituciją, Higienos normas ir kt.), jis buvo laikomas perpildytose patalpose, jos neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų: kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, buvo šalta, drėgna.

Vieną iš skundo argumentų dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose. Tačiau atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė didelius nepatogumus, pažemino orumą bei sutrikdė sveikatą, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT nutartis adm. byloje Nr. A4-246/2007).

Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“. Šių Taisyklių 11-1.1 punktai nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 punktai – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas Kauno TI buvo kalinamas nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2015 m. birželio 1 d., taigi šis laikotarpis pareiškėjo prašymu ir vertinamas. Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, kad pareiškėjas Kauno TI laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2015 m. birželio 1 d. kalėjo 110 parų kamerose Nr. 128, 168, 129, 245, kuriose teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto nebuvo užtikrintas, atitinkamai trūko 0,97, 0,6, 0,7, 0,22, 0,39 kv. m ploto. Kitais pareiškėjo nurodytais laikotarpiais ploto norma pažeista nebuvo. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Darytina išvada, jog pareiškėjui kalint Kauno TI nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2015 m. birželio 1 d. 110 parų kamerose Nr. 128, 168, 129, 245 nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Atsakovas atsiliepime neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT adm. bylos Nr. A143-1966/2008; Nr. A 502-734/2009, Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

LVAT, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo kalinamas Kauno TI 110 parų ženkliai pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalią ploto normą. Pažymėtina, kad Kauno TI yra kamerų tipo įstaiga, todėl asmens judėjimo laisvė yra griežtai reglamentuota.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją, kad jo sveikatos būklė jam būnant Kauno TI būtų pablogėjusi, kad būtų taikytas stacionarinis gydymas, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 1 000 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Skundo motyvai dėl netinkamo kamerų įrengimo, kad kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, buvo šalta, drėgna, yra nepagrįsti. Byloje esantys neginčijami ir objektyvūs duomenys patvirtina, jog Kauno TI kameros įrengtos laikantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-176, reikalavimų bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, kuri reglamentuoja laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus, normų. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Taip pat nėra duomenų, kad jis kreipėsi į Kauno TI administraciją ar Kauno visuomenės sveikatos centrą su skundais dėl apšvietimo, drėgmės, šalčio.

Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą, turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas P. P. apeliaciniu skundu (b. l. 67–68) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti pilna apimtimi.

Pareiškėjo manymu, teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimą, kadangi visą ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose, kurios neatitiko higienos normose nustatytų reikalavimų, buvo antisanitarinės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas P. P. Kauno apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašė priteisti jo naudai 10 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, kurią jis kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2015 m. birželio 1 d. jis buvo laikomas Kauno TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. jam teko mažesnis nei 3,6 kv. m kameros plotas, kamerose buvo prastas apšvietimas, šalta ir drėgna.

Kauno apygardos administracinis teismas, konstatavęs, kad pareiškėjo teises pažeidė tai, jog ginčo laikotarpiu iš viso 110 parų jam nebuvo užtikrinta teisė į minimalų vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą, 2016 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė P. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė.

Apeliacine tvarka byla išnagrinėta, vadovaujantis ABTĮ, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Prieš pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad tiek EŽTT, tiek ir LVAT laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartojo pirminiame skunde nurodytus argumentus, t. y. nurodė, kad jo teises pažeidė kalinimas kamerose, kuriose buvo šalta, drėgna, prastas apšvietimas ir jam teko mažesnis nei 3,6 kv. m kameros plotas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas nepagrindė savo nesutikimo su teismo sprendimo dalimi, kurioje jam priteista, jo manymu, per maža neturtinės žalos atlyginimo suma, nepaaiškino, kodėl nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje nekonstatuotas jo teisių pažeidimas, apeliacinio teismo teisėjų kolegija remiasi minėta LVAT ir EŽTT praktika ir pritaria Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendime padarytoms išvadoms, kad pareiškėjo teisių pažeidimas, tiek kiek jis susijęs su kalinimu šaltose, drėgnose kamerose, kuriose buvo prastas apšvietimas, nenustatytas. Teisėjų kolegija šiais aspektais pirmosios instancijos teismo išdėstytų aplinkybių iš naujo nekartoja.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjui tekusiu kameros plotu, teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte buvo numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš atsakovo teismui pateiktų duomenų (b. l. 20–28) matyti, kad per laikotarpį nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2015 m. birželio 1 d. (t. y. 309 paras) pareiškėjui Kauno TI iš viso 98 paras teko mažesnis nei 3,6 kv. m kameros plotas. Šią išvadą apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į tai, kad atsakovas pateikė gana išsamius duomenis apie pareiškėjo kalinimo Kauno TI laiką – nurodė ne tik dienas, kuriomis pareiškėjas buvo kalinamas atitinkamose kamerose, tačiau ir kiek žmonių atitinkamoje kameroje buvo laikomi nuo 8 val. ryto iki 20 val. vakaro ir nuo 20 val. vakaro iki 8 val. ryto. Taigi pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėjui iš viso 110 parų teko mažesnis nei 3,6 kv. m kameros plotas, šiuo aspektu padarė iš esmės neteisingą išvadą.

Papildydama teismo sprendimą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas nepagrįstai skunde nurodė, kad apskaičiuojant asmeniui atitinkamoje kameroje tekusį plotą, turi būti atsižvelgiama į kameroje esančių baldų ir kito inventoriaus užimamą plotą. Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje pažymima, kad, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) ir sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija (ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto), iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį adm. byloje Nr. A-702-756/2017). Akcentuotina tai, kad nacionaliniai teisės aktai (minėtas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m), atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Pasisakydama dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad praktikoje teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; taip pat į pragyvenimo lygį (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Be to, LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis adm. bylose Nr. A-2474-520/2015 ir Nr. A-2243-520/2015) pažymima, kad svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui už kalinimą Kauno TI kamerose, kuriose jam, teismo vertrinimu, 110 parų teko mažesnis kameros plotas nei nustatyta teisės aktuose, priteisė 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nepaisant to, kad šiame procesiniame sprendime apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog pareiškėjas, pažeidžiant teisės aktuose nustatytus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimus, Kauno TI praleido ne 110, o 98 paras, teisėjų kolegija nemažina pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistos sumos, t. y. neblogina apeliacinį skundą padavusios šalies padėties. Pagrįsdama šį savo sprendimą, kolegija pripažįsta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą dar kiek mažino kamerose įrengtas sanitarinis mazgas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13). Todėl, teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius ir įvertinusi jam pirmosios instancijos teismo priteistos sumos dydį, konstatuoja, kad šiuo atveju 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas ir proporcingas pareiškėjo patirtiems nepatogumams atlyginti.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kurios leistų teismui daryti išvadą, kad jam turėjo būti priteista būtent jo prašomo dydžio neturtinė žala. Be to, byloje nepateikta ir jokių duomenų, kad būtent dėl minėtų kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Vadinasi, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, o Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą (atsižvelgiant į šiame procesiniame sprendime išdėstytus argumentus) palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo P. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė