2022-03-09 Nr. AB-5844-3-61-3-04320-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1498-629/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04320-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) ir jos nepilnamečių vaikų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atstovaujamų pagal įstatymą pareiškėjos (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) ir jos nepilnamečių vaikų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atstovaujamų pagal įstatymą pareiškėjos (duomenys neskelbtini), skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietė (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) ir jos nepilnamečiai vaikai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atstovaujami pagal įstatymą pareiškėjos (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 21M35682 (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1–osios skundų dėl prieglobsčio nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 6K-1440 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo

2. Pareiškėjai skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėja Departamentui pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, kuriame nurodė, jog išvyko iš (duomenys neskelbtini) dėl brolių grasinimų, nes ji, nepritarus šeimai, (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai ir jos sutuoktiniui (duomenys neskelbtini) gimė sūnus (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) gimė dukra – (duomenys neskelbtini). Jie 10 metų keitė gyvenamąją vietą, slapstėsi, nes bijojo šeimos persekiojimo. Grasinimai prasidėjo 2011 m., o 2018 m., gyvenant (duomenys neskelbtini) mieste, pareiškėjos brolis ją pamatė ir sužeidė (dūrė į ranką). Dėl minėto išpuolio pareiškėja kreipėsi į policiją, o brolis buvo sulaikytas, pripažintas kaltu ir nuteistas. Ši aplinkybė dar labiau supykdė kitus brolius, kurie ir toliau grasino nužudyti pareiškėją. Į vietos policiją pareiškėja nesikreipė, nes netiki teisingumu (duomenys neskelbtini).

2.2. Turėjo būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas pareiškėjų išklausymas, pareiškėja prašė Departamento sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrintas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimo terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo. Atsakovas nenurodė nė vieno argumento, dėl ko nusprendė pareiškėjams nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime nors žodinis skundo nagrinėjimas galėjo vykti ir nuotoliniu būdu.

2.3. Pareiškėjai negali pasilikti kilmės šalyje dėl garbės nusikaltimo grėsmės, kuri kilo dėl to, kad pareiškėja sudarė santuoką, kuriai nepritarė jos šeima, todėl broliai siekia atkeršyti už šeimai padarytą gėdą. Tai patvirtina ir informacija apie kilmės valstybę. (duomenys neskelbtini) yra paplitę garbės nusikaltimai, kuriuos įvykdo šeimos nariai vyrai, siekdami apginti šeimos garbę. Tokio pobūdžio nusikaltimai yra toleruojami, kadangi manoma, jog tai tinkamas atsakas į garbės pažeidimus. Policija ir valstybės institucijos nesiima priemonių šiuos nusikaltimus užkardyti ar išaiškinti. Dažnai šie nusikaltimai nuslepiami ir įforminami kaip savižudybė arba nelaimingas atsitikimas. Ši informacija patvirtina, kad pareiškėjos ir jos nepilnamečių vaikų sveikatai ir gyvybei kyla grėsmė. Pareiškėjai sudarius santuoką, kuriai nepritarė jos šeima, šios šeimos vyrai, pareiškėjos broliai, pagal (duomenys neskelbtini) tradiciją gindami savo šeimos garbę, gali įvykdyti garbės nusikaltimą, tačiau atsakovas šių aplinkybių neįvertino, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjų prieglobsčio prašymą.

2.4. Departamentas nevertino pareiškėjams kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą jų gyvenamojoje teritorijoje, nors pareiškėjų šeimoje yra net du mažamečiai asmenys. Taip pat atsakovas nesurinko ir Departamento sprendime nepateikė naujausios informacijos apie beatodairiško smurto padėtį (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjų gyvenamojoje teritorijoje. Departamento sprendime pateikti duomenys yra pakankamai seni – 2020 m., taigi, nėra žinoma, kokia saugumo padėtis pareiškėjų kilmės šalyje yra šiuo metu. Departamentas turėjo surinkti naujausius ir aktualiausius duomenis, gautus iš keleto įvairių šaltinių. Tokia pareiga atsakovui kyla remiantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas) 7, 92.8, 97.1 punktų nuostatomis.

2.5. Departamentas, vertindamas individualią riziką, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjai priskirtini padidintos rizikos asmenų grupėms. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) nustatytus reikalavimus, priimant sprendimą dėl prieglobsčio, turi būti atsižvelgta į padidintos rizikos asmenų grupes.

2.6. Departamentas netinkamai įvertino pareiškėjų prieglobsčio prašymo aplinkybes, todėl nepagrįstai jį atmetė. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjų išdėstytų motyvų, susijusių su jų išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti, apsiribodama tuo, jog sprendimai yra teisėti, o pareiškėjai neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien tai, jog pareiškėjai kirto sieną, norėdami pasiprašyti prieglobsčio, neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, kadangi jie tai atliko siekdami teisėto tikslo – prieglobsčio.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prieglobsčio prašymą, Departamento sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso nuostatų. Pareiškėjai prieglobsčio prašymą iš esmės grindė tuo, jog pareiškėja yra persekiojama savo brolių, kadangi susituokė be šeimos pritarimo, taip užtraukdama gėdą visai šeimai. Nors vienas iš brolių, kuris ją 2018 m. sužeidė, yra nuteistas, tačiau pareiškėja bijo kitų savo brolių persekiojimo. Įrodymų apie sužeidimus, išpuolius, persekiojimą pareiškėja nepateikė, pareiškėjos pasakojimas buvo nedetalus, o nurodytas tariamas persekiotojas (brolis) yra nevalstybinis subjektas, kuris dėl tariamo sužeidimo buvo nuteistas. Departamentas nurodė, kad nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, jog pareiškėjams kyla reali persekiojimo rizika ar kad jiems kyla individualios persekiojimo grėsmės dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

4.2. Atsižvelgęs į tai, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjų kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės, nebuvo nustatyta ir pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai ar mirties bausmė, todėl Departamentas konstatavo, kad jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

4.3. Vadovaudamasis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gairės), Departamentas konstatavo, kad beatodairiškas smurtas (duomenys neskelbtini) nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo šioje teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl padarė išvadą, jog pareiškėjai neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

4.4. Pareiškėjai nepateikė jokių prieglobsčio prašymo motyvus patvirtinančių įrodymų, todėl pasakojimo turinio patikimumas buvo vertinamas atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją ir laikantis Tvarkos aprašo 99 punkto nuostatų.

4.5. Pareiškėja nepateikė daug detalių apie jai kylančias grėsmes. Ji nurodė, kad jos santuokai su vyru nepritarė jų šeimos, tačiau, užduodant papildomus klausimus, išaiškėjo, jog niekas iš pareiškėjos sutuoktinio šeimos jiems negrasino, ji taip pat nenurodė susilaukusi grasinimų ir iš savo tėvų, o nurodė, kad į ją dėl to dūrė ir žadėjo nužudyti pareiškėjos brolis, kurį, anot pareiškėjos, policija sulaikė ir nuteisė. Pasakojimas apie jos tariamą užpuolimą nebuvo detalus. Pareiškėja tik nurodė, kad tai įvyko 2018 m., tačiau nei mėnesio, nei dienos, nei vietos ar užpuolimo aplinkybių nekonkretizavo. Pareiškėja teigė, kad jai grasina likę 8 broliai, tačiau pareiškėjos pasakojimo turinys suponuoja, jog pastarieji nepatenkinti ne pareiškėjos tariama santuoka, o tuo, kad jų brolis yra nuteistas. Pareiškėja nepateikė jokių grasinimą patvirtinančių įrodymų, nenurodė grasinimo būdo, dažnumo, o jos pasakojimas yra prieštaraujantis, nes, viena vertus, ji teigė, kad nuo santuokos pradžios keičia gyvenamąsias vietas ir slapstosi nuo artimųjų, kad jie nesužinotų, kur ji yra ir kur gyvena, neleidžia vaiko į mokyklą, kad jų nerastų, taigi, su jais nepalaiko jokio ryšio, o, kita vertus, teigė, kad su jais palaiko ryšį. Paklausta, ar dėl brolio grasinimų kreipėsi į policiją, pareiškėja abstrakčiai nurodė, kad taip, bet akcentavo, jog (duomenys neskelbtini) yra korumpuota šalis. Į patikslinančius klausimus pareiškėja pateikdavo minimalias, nespecifines detales, atsakymai į klausimus buvo lakoniški arba į klausimus buvo neatsakoma, juos teko kartoti kelis kartus.

4.6. Pareiškėjos abstraktūs teiginiai ir surinkta informacija nesuponuoja, jog pareiškėjos broliai galėtų veikti valstybės vardu ar valstybė nenorėtų ar negalėtų pareiškėjos apsaugoti. Pareiškėjos pateiktos informacijos visuma nepagrindžia išvados, jog tarp tariamai gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime lemia atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą, todėl pareiškėjų prašymas suteikti jiems prieglobstį ar tarptautinę apsaugą buvo nemotyvuotas ir jų pateikti išvykimo iš kilmės šalies motyvai bei deklaruotina baimė grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta.

4.7. Departamentas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo nuostatomis, tinkamai atliko prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimą ir, vadovaudamasis pagrįstos tikimybės principu bei atsižvelgdamas į apklausų metu pateiktą informaciją, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos pasakojimas negali būti laikomas patikimu įrodymu, o jos nurodytos išvykimo iš kilmės šalies priežastys nepatvirtina pagrįstos baimės buvimo sąlygos, todėl pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose numatytų kriterijų.

4.8. Departamentas surinko aktualią kilmės valstybės informaciją ir nustatė, kad beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o pareiškėjų individualios aplinkybės šios rizikos nepadidina. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kurie leistų vertinti, kad saugumo situacija jų kilmės valstybėje yra pasikeitusi (pablogėjusi) ir kad Gairėse pateikiami duomenys nebeatitinka tikrovės. Pareiškėjai taip pat nepateikė duomenų, kurie leistų spręsti, kad jiems yra kilusi padidinta grėsmė susidurti su beatodairiško smurto veiksmais kilmės valstybėje.

4.9. Nagrinėdamas pareiškėjų prieglobsčio prašymą, Departamentas įvertino pareiškėjų individualią situaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Remdamasis Gairėmis, Departamentas nurodė, kad moterys ir vaikai gali būti priskiriami padidintos rizikos grupėms, kurios gali susidurti su persekiojimo grėsme, tačiau būtina atsižvelgti į tai, ar, pavyzdžiui, moteris yra seksualinių nusikaltimų auka, moteris yra išsiskyrusi dėl smurto šeimoje, moteris yra pažeidusi moralės kodeksus, vaikai yra nelydimi nepilnamečiai ar pan., tačiau tai, kad pareiškėja yra moteris, o jos vaikai – nepilnamečiai, nepagrindžia prielaidos, jog jie yra priskirtini padidintos rizikos asmenų grupei – tyrimo metu nenustatyta individualaus pobūdžio aplinkybių, kurios leistų pagrįstai spręsti, jog pareiškėjai ateityje susidurs su netinkamu elgesiu.

4.10. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, Departamentas padarė išvadą, kad, nepaisant to, jog pareiškėja yra moteris, kurios šeima nepritaria santuokai, o jos vaikai nepilnamečiai, nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjams gresia pavojus susidurti su padidinta persekiojimo grėsme.

4.11. Pareiškėja nenurodė, kad jai dėl tautybės, religijos būtų buvusios problemos gyvenant (duomenys neskelbtini), priešingai, ji ten gyveno nuo gimimo, yra pažįstama su vietiniais papročiais, kultūra. Pareiškėja nei dėl savęs, nei dėl savo nepilnamečių vaikų neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jiems galėtų būti suteikta papildoma apsauga.

4.12. Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyti pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prieglobsčio prašymo pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas, todėl tikėtina, jog pareiškėjai, vengdami grąžinimo, gali pasislėpti. Iki Departamento sprendimo priėmimo pareiškėjai nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

4.13. Pareiškėjai neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jų prieglobsčio prašymą, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjai taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika.

4.14. Vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjų prieglobsčio prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka, kadangi jame buvo pateikta tik tokia informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis. Pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad ji į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjai nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies – pakeitė Departamento sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) pilietei (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”, pakeitė Departamento sprendimo 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) pilietei (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 dalį 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Komisijos sprendimo dalį kuria pareiškėjų skundas dėl Departamento sprendimo 3 ir 4 punktų panaikinimo atmestas, o likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad pareiškėjai nelegaliai kirto Lietuvos Respublikos sieną.

7. Teismas nurodė, kad apklausos, vykusios 2021 m. spalio 20 d., metu pareiškėja nurodė šias faktines aplinkybes:

7.1. (duomenys neskelbtini).

7.2. (duomenys neskelbtini).

7.3. (duomenys neskelbtini).

7.4. (duomenys neskelbtini).

7.5. (duomenys neskelbtini).

7.6. (duomenys neskelbtini).

7.7. (duomenys neskelbtini).

8. Teismas nustatė, kad Departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė Departamento sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje bei, įsigaliojus Departamento sprendimui, juos išsiųsti į kilmės šalį, taip pat uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Departamento sprendimas motyvuojamas tuo, kad tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ar tikslų persekioti pareiškėjus, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

9. Teismas nurodė, kad užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas, Tvarkos aprašas ir kiti teisės aktai. Teismas apžvelgė Konvencijos 1 straipsnio A dalies nuostatas, Įstatymo nuostatas (86 str. 1–3 d., 87 str. 1–3 d.), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

10. Įvertinęs pareiškėjos pasakojimą, teismas konstatavo, kad Departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjos paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo išvada, jog pareiškėjams (duomenys neskelbtini) negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjos subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais byloje esančiais duomenimis, negali paneigti atsakovo padarytos išvados.

11. Pasisakydamas dėl skundo argumentų, kad atsakovas nevertino, jog pareiškėjos broliai pagal (duomenys neskelbtini) tradiciją gindami savo šeimos garbę gali įvykdyti garbės nusikaltimą, todėl kyla grėsmė pareiškėjų gyvybei ir sveikatai, teismas pabrėžė, kad atsakovas, remdamasis skirtingais šaltiniais, analizavo tarp šeimos narių / genčių galinčius kilti konfliktus, peraugančius į kraujo kerštą, išskyrė esmines konfliktų priežastis, jų pobūdį ir galimus padarinius. Remdamasis Gairėmis, atsakovas nurodė, kad pareiškėjai tik iš dalies gali būti priskiriami prie asmenų, įtrauktų į kraujo kerštą, nes konfliktas vyksta ne genčių kontekste, o šeimos, t. y. šeima nepritaria pareiškėjos santuokai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nei pati pareiškėja, nei jos šeima nuo 2018 metų realaus persekiojimo nepatyrė. Nors apklausos metu pareiškėja akcentavo, kad dėl patiriamos baimės tekdavo nuolat kraustytis iš vieno miesto į kitą, tačiau nurodė tik du miestus, kuriuose gyveno.

12. Teismas, vertindamas skundo teiginį, kad atsakovas nesurinko visos naujausios ir aktualios informacijos apie smurto padėtį (duomenys neskelbtini), nevertino kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą bei neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjai priskirtini padidintos rizikos asmenų grupėms, pažymėjo, kad Departamentas įvertino bendrą saugumo padėtį (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Atsakovas analizavo, ar pareiškėjai nepriklauso nė vienai grupei, kurios, remiantis EPPB, susiduria su padidinta persekiojimo rizika, atlikto tyrimo metu nustatė, kad pareiškėja nėra vieniša moteris, ji darbingo amžiaus, o vaikai nėra nelydimi nepilnamečiai asmenys. Pareiškėjai visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini) , jiems yra žinomi vietiniai papročiai ir kultūra.

13. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų deklaruojama baimė grįžti yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, t. y. pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Departamentu sprendimu jiems pagrįstai atsisakyta suteikti pabėgėlių statusą. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

14. Vadovaudamasis Tvarkos aprašo 222 punktu, teismas pažymėjo, kad pareiškėjų prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Komisijai nebuvo privalomas, be to, teismas nurodė, jog pareiškėjai skunde Komisijai nenurodė, o Komisija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

15. Pasisakydamas dėl Departamento sprendimo dalies, kuria pareiškėjai išsiųsti į (duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) nuostatas (6 str. 1 d., 7 str. 1 d., 4 d.). Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjų atvykimo aplinkybes į Lietuvą (neteisėtai kertant Lietuvos–Baltarusijos sieną), prieglobsčio prašymo išnagrinėjimą skubos tvarka, konstatavo, kad nurodyta Departamento sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta.

16. Teismas, atsižvelgęs į Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka) nuostatas (5 p., 44.3 p., 44.3.1 p.) ir Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, nurodė, kad Departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas arba sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į Tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. atsakovas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą. Teismas konstatavo, kad 5 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos nėra proporcingas. Teismas pažymėjo, kad, nors nustatytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, jog pareiškėja gali kelti neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau, atsižvelgęs į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjos situaciją, teismas padarė išvadą, kad būtų proporcinga uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

17. Pakeitęs Departamento sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, teismas akcentavo, kad yra pagrindas keisti ir kitą Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

18. Teismas konstatavo, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jų prieglobsčio prašymo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, taip pat pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau nepagrįstai buvo nustatyti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį. Pakeitęs Departamento sprendimo dalis, teismas atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

III. 19. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

20. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

21. Pareiškėjai teigia, kad Departamentas nepagrįstai pareiškėjos pasakojimą laikė nepatikimu įrodymu. Pareiškėja aiškiai nurodė, kad pareiškėjams kyla garbės nusikaltimo grėsmė, nes pareiškėjus grasina nužudyti pareiškėjos broliai, kurie nepritaria pareiškėjos santuokai ir persekioja pareiškėjus.

22. Pareiškėjai pažymi, kad dėl pareiškėjų priklausymo asmenų, įvykdžiusių garbės nusižengimą, socialinei grupei, kurios atžvilgiu buvo ir yra (duomenys neskelbtini) naudojama prievarta, atsakovas turėjo suteikti pareiškėjams prieglobstį dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą. Smurto ir kankinimų grėsmė yra padidėjusi ir pareiškėjų teiginiai dėl saugumo atitinka (duomenys neskelbtini) realijas.

23. Pareiškėjai akcentuoja, kad jiems kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas, todėl jiems turėjo būti suteikta papildoma apsauga.

24. Pareiškėjai atkreipia dėmesį į tai, kad Gairės yra rekomendacinio pobūdžio, jose surinkta informacija iki 2020 m. spalio mėnesio, todėl yra pasenusi. Atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. Atsakovui neatlikus tokio vertinimo, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjams kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto.

25. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad jų gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) karinių pajėgų, kurios nuolat bombarduoja (duomenys neskelbtini) teritoriją. Dėl nuolatinių bombardavimų beatodairiško smurto lygis yra laikomas aukštesniu, yra sugriauta infrastruktūra, padaryta žala dirbamoms žemėms, gyventojų turtui, nėra darbo yra nesaugu, todėl vyksta didelė gyventojų migracija. Dėl karo veiksmų pareiškėjų saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė.

26. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad jie priskirtini padidintos rizikos grupei, nes šeimoje yra moteris ir nepilnamečiai vaikai.

27. Pareiškėjai pažymi, kad, panaikinus Departamento sprendimo dalis, kuriomis atsisakyta suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą, naikintini ir išvestiniai Departamento sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką.

28. Atsakovas Departamentas, atsiliepime į apeliacinį skundą pakartodamas argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui, prašo apeliacinį skundą atmesti.

29. Atsakovas pažymi, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Departamento sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Departamento 2021 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 21M35682, kuriuo nuspręsta pareiškėjams nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo dienos ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jos išsiuntimo dienos pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjai skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 6K-1440 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

31. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjai neatitinka kriterijų, nustatytų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

32. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundas būtų patenkintas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, neįvertino pareiškėjų pažeidžiamumo.

33. Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

35. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, bylos duomenis, tai, kad administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvavo pareiškėja ir jos atstovas advokatas, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, pareiškėjų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka grindžiamas abstrakčiais argumentais, konstatuotina, kad pareiškėjai nenurodė, o teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių bylą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

36. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

37. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

38. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

39. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

40. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

41. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

42. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

43. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

44. Pareiškėja apklausos metu nurodė, kad prašymą suteikti prieglobstį grindžia tuo, jog pareiškėjos šeima (jos broliai) buvo prieš jos santuoką ir grasino ją nužudyti. Pareiškėja teigė, kad grasinimai prasidėjo 2011 metais, 2018 metais ją sužalojo brolis (dūrė peiliu į ranką), už tai jis buvo areštuotas ir nuteistas, nuo to laiko pareiškėja su sutuoktiniu ir nepilnamečiais vaikais slapstosi, daugiau išpuolių nebuvo patyrusi.

45. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas pripažino, jog pareiškėjos pasakojimas neatitinka prieglobsčio prašytojo sąvokos bei turi mažą įrodomąją vertę. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų apie sužeidimus, išpuolius ir persekiojimus. Atsižvelgęs į tai, Departamentas konstatavo, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjams kyla reali persekiojimo rizika, todėl jų deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjos apklausoje teiktus paaiškinimus, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjų kilmės valstybėje tyrimą. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos pasakojimas negali būti laikomas tinkamu įrodymu, atsižvelgiant į jame pateiktus prieštaravimus (pvz., pareiškėja teigė, kad nuolat tekdavo kraustytis, tačiau tuo pačiu metu nurodė, kad per visą laiką gyveno tik 2 miestuose) ir pasakojimo nedetalumą (pvz., pareiškėja negalėjo nurodyti kada tiksliai buvo sužeista brolio, nurodė tik metus, nors, teisėjų kolegijos vertinimu, tokio neeilinio įvykio detales pareiškėja turėjo atsiminti labai gerai, ypač turint omenyje tai, kad pati pareiškėja teigė, jog kreipėsi dėl šio įvykio į policiją), pareiškėja nepateikė jokių įrodymų apie jos sužalojimą. Asmeninio pobūdžio konfliktas su nevalstybiniu subjektu savaime nelemia tarptautinės apsaugos būtinybės. Atsakovas nenustatė, kad pareiškėjų teigimu, jiems gresiantis persekiojimas kyla dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Šių išvadų nesuponuoja ir bendro pobūdžio informacija apie saugumo padėtį kilmės valstybėje. Departamentas padarė išvadą, kad nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, todėl pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

47. Įvertinusi Departamento sprendimo turinį, byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje ir individualios aplinkybės, nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios persekiojimo rizikos tikimybės. Pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja su asmeninio pobūdžio konfliktu, dėl kurio pareiškėjos pasakojimas turi esminių trūkumų, keliančių abejonių jo realumu, o ne su tuo, kad jiems gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl Departamentas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

48. Pareiškėjai prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jiems nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Departamento surinkta informacija nustatyta, kad nors pareiškėjų gyvenamojoje vietoje yra aukštesnis beatodairiško smurto lygis, tačiau grėsmė nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taip pat nustatyta, kad prieglobsčio prašytojai nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, taip pat nėra pažeidžiami asmenys. Pareiškėjų teiginiai, kad vien dėl to, jog pareiškėja yra moteris, o pareiškėjos vaikai – nepilnamečiai, nepagrindžia prielaidos, jog jie yra priskirtini padidintos rizikos asmenų grupei. Prieglobsčio prašytojai visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstami su vietiniais papročiais ir kultūra. Todėl pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

49. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Departamento sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.), priešingai, iš Departamento sprendimo matyti, jog buvo vertinama iš įvairių šaltinių surinkta informacija tiek apie kraujo kerštą, tiek apie bendrą padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų argumentai, kad Departamentas, priimdamas Departamento sprendimą, neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, atmestini.

50. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Departamento sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Departamento sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjai išsiųsti į (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai išsiųsti į (duomenys neskelbtini) pagrįstai, o pareiškėjai nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Departamento sprendimo dalis ir nustatė, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjai nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

51. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A‑728‑415/2017).

52. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

53. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

54. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) ir jos nepilnamečių vaikų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), atstovaujamų pagal įstatymą pareiškėjos (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys

Milda Vainienė