fdd71eaa-5991-446f-a2e9-fa94da53e097 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr. e2-568-781/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00881-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1.; (S) 2.1.2.4.2.6.; 2.1.2.4.2.7.; 3.2.6.1. VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. vasario 23 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė,sekretoriaujant Linai Matukaitei, dalyvaujant ieškovui V. V., jo atstovui advokatui N. S.,atsakovės bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“, kuriai atstovauja bankroto administratorius UAB „Verslo konsultantai“, atstovui advokatui M.

R.,vieÅ¡ame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo V. V. ieÅ¡kinį atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“, kuriai atstovauja bankroto administratorius UAB „Verslo konsultantai“, dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo G. P. (G. P.), ir n u s t a t ė : I. Bylos esmė Tarp Å¡alių kilo ginčas dėl tarp ieÅ¡kovo V. V. ir atsakovės bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ 2011 m. gegužės 23 d. sudarytos laidavimo sutarties Nr. 11-00213-1 (toliau – laidavimo sutartis, ginčo sutartis) pripažinimo negaliojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 ir 1.91 straipsnių pagrindu.

II. Å alių nurodytos aplinkybės ir argumentai IeÅ¡kovas, manydamas, kad ginčo sutartis yra negaliojanti, kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydamas pripažinti tarp ieÅ¡kovo ir atsakovės 2011 m. gegužės 23 d. sudarytÄ laidavimo sutartį niekine ir negaliojančia.IeÅ¡kovas ieÅ¡kinyje ir teismo posėdžio metu nurodo, kad atsakovė 2011 m. gegužės 23 d. trečiajam asmeniui G. P. (G. P.) suteikė 434 430,03 Eur (1 500 000 Lt) dydžio paskolÄ pagal 2011 m. gegužės 23 d. sudarytÄ paskolos sutartį Nr. 11-00213, kurioje, be kita ko, buvo numatyta, jog paskola suteikiama akcijų ir nekilnojamojo turto įsigijimui, o paskolos grÄ Å¾inimas užtikrinamas akcijų įkeitimu, fizinio asmens laidavimu, trečiojo asmens lėšų atsakovės sÄ skaitoje įkeitimu 1 677 575,29 Lt sumai.

IeÅ¡kovas aiÅ¡kina, kad 2011 m. gegužės 23 d. su atsakove pasirašė ginčo laidavimo sutartį, pagal kuriÄ laidavo už trečiÄ jį asmenį G. P. ir įsipareigojo atsakyti savo turtu, jeigu trečiasis asmuo neįvykdys atsakovei savo prievolių pagal minėtÄ 2011 m. gegužės 23 d. paskolos sutartį. IeÅ¡kovas pažymi, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta ieÅ¡kovui pateikus 2011 m. gegužės 23 d. paraiÅ¡kÄ , kurioje ieÅ¡kovas nurodė pageidaujantis garantuoti už trečiojo asmens paskolÄ akcijoms ir nekilnojamajam daiktui pagal preliminariÄ sutartį pirkti 1 287 500 Lt (372 885,77 Eur) sumai.IeÅ¡kovo teigimu, nagrinėjamu atveju ginčijama laidavimo sutartis prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo (toliau – Kredito unijų įstatymas) 43 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, jog reikalavimus dėl kredito unijos veiklos rizikos prisiėmimo ir ribojimo nustato Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas (toliau – Finansų įstaigų įstatymas), bei Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyta, jog finansų įstaiga, prieÅ¡ priimdama sprendimÄ skolinti, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė bÅ«klė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus, taip pat jog klientas vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus finansų įstaigoms, reikalavimams.

Ieškovas pažymi, kad jo paraiškoje, kurios pagrindu buvo sudaryta laidavimo sutartis, nurodyta ieškovo įsipareigojimų bendra suma sudaro 1 138 293 Lt, mėnesinė mokėjimų pagal prisiimtus įsipareigojimus suma sudaro 16 619 Lt, tuo tarpu ieškovo pajamos sudaro tik 304 Lt. Anot ieškovo, įskaičiuojant trečiojo asmens prašomo kredito mokėjimus, ieškovo vidutinės mėnesio išlaidos sudarytų 40 835 Lt ir daugiau kaip 100 kartų viršytų ieškovo vidutines mėnesio pajamas (304 Lt).

Be to, ieÅ¡kovas teigia, kad paraiÅ¡koje taip pat buvo nurodyta, jog ieÅ¡kovo tuo metu turėtas nekilnojamasis turtas buvo įkeistas jo vertę siekiančiai sumai, ieÅ¡kovas turi teisminių procesų, kurių baigtis gali turėti įtakos paskolos grÄ Å¾inimui. IeÅ¡kovas papildomai pabrėžia, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu jis jau nevykdė savo įsipareigojimų finansų įstaigoms (bei kitiems kreditoriams). Taigi, anot ieÅ¡kovo, ieÅ¡kovo turtinė padėtis ir jos prognozės neleido tikėtis, jog ieÅ¡kovas sugebės vykdyti ginčijama laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus atsakovei, todėl, ieÅ¡kovo vertinimu, laidavimo sutartis pažeidžia imperatyvias Kredito unijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies ir Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 bei 3 punktų nuostatas, todėl turėtų bÅ«ti pripažinta niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu.IeÅ¡kovas nurodo, kad ginčijama laidavimo sutartis pripažintina negaliojančia ir CK 1.91 straipsnio pagrindu, nes ji buvo sudaryta dėl apgaulės, t. y. ieÅ¡kovas buvo suklaidintas dėl sandorio formos, turinio, esminių aplinkybių.

IeÅ¡kovas pažymi, kad jis teikė paraiÅ¡kÄ ne laidavimo, o garantijos sutarčiai sudaryti, tuo tarpu atvykus į atsakovės buveinę pasiraÅ¡yti sutarties, ieÅ¡kovui buvo pateikta pasiraÅ¡yti ne garantijos, o laidavimo sutartis, tačiau ieÅ¡kovas, tuo metu pasitikėdamas atsakovės darbuotojais, to nepastebėjo. Be to, ieÅ¡kovas aiÅ¡kina, kad jis pateikė paraiÅ¡kÄ garantuoti 1 287 500 Lt sumai, tačiau laidavimo sutartis buvo sudaryta 1 500 000 Lt sumai; teigia, jog minėta suma buvo pakeista ir perraÅ¡yta prieÅ¡ pat pasiraÅ¡ant dokumentus ir neatitiko ieÅ¡kovo valios, tačiau, vėlgi, ieÅ¡kovas, pasitikėdamas atsakovės darbuotojais, sumų netikrino ir padidintos sumos nepastebėjo.

IeÅ¡kovas taip pat pažymi, kad paskola turėjo bÅ«ti suteikta akcijoms ir nekilnojamajam turtui įsigyti (kuris atitinkamai turėjo bÅ«ti įkeičiamas), tačiau, anot ieÅ¡kovo, atsakovo trečiajam asmeniui iÅ¡duota paskola arba nebuvo panaudota jokiam nekilnojamajam turtui įsigyti arba toks turtas nebuvo įkeistas, nes iÅ¡ieÅ¡kojimas nėra vykdomas iÅ¡ nekilnojamojo turto. IeÅ¡kovo teigimu, paskolos grÄ Å¾inimas, kaip minėta, turėjo bÅ«ti užtikrintas trečiojo asmens lėšų atsakovės sÄ skaitoje įkeitimu 1 677 575,29 Lt sumai, tačiau, anot ieÅ¡kovo, minėtos lėšos niekada nebuvo įkeistos.

IeÅ¡kovas pabrėžia, kad žinodamas, jog paskola nėra užtikrinta lėšų įkeitimu, nebÅ«tų sutikęs nei laiduoti, nei garantuoti pagal tokios didelės vertės prievolę.IeÅ¡kovas teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad ranka padarytus pataisymus jo teiktoje unijai paraiÅ¡koje padarė ne jis; teigė, jog jis tam tikrÄ laikotarpį (iki vienerių metų) ėjo atsakovės paskolų komiteto pirmininko pareigas, buvo sudaręs daugiau nei vienÄ laidavimo sutartį, buvo samdomas administracijos darbuotojas (juridinių asmenų vadovas).

Pažymėjo, kad laidavimo sutartį sudarė atsakovei reikalaujant bei siekdamas, jog atsakovė nepradėtų priverstinio iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ jo pagal kitas paskolos sutartis. Nurodė, kad atsakovė buvo jį patikinusi, jog trečiojo asmens prisiimtų prievolių įvykdymui užtenka įkeisto turto ir laidavimo sutarties sudarymas turėjo bÅ«ti tik kaip formalumas. IeÅ¡kovo teigimu, ginčijama laidavimo sutartis 2012 m. sausio 30 d. buvo nutraukta, tačiau atsakovės bankroto administratorius ginčija jos nutraukimÄ kitoje byloje.Atsakovė bankrutavusi kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“, kuriai atstovauja bankroto administratorius UAB „Verslo konsultantai“, atsiliepime į ieÅ¡kinį ir jos atstovas teismo posėdžio metu su ieÅ¡kiniu nesutinka ir praÅ¡o jį atmesti.

Atsakovė aiÅ¡kina, kad ieÅ¡kovo nurodomos Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos yra aktualios tik atliekant kliento, t. y. asmens, kuriam finansų įstaiga ketina suteikti paskolÄ , finansinį vertinimÄ (nagrinėjamu atveju trečiojo asmens), tuo tarpu ieÅ¡kovas yra laiduotojas, todėl, atsakovės vertinimu, minėtos nuostatos dėl laiduotojo finansinio vertinimo yra neaktualios. Atsakovė pažymi, kad ieÅ¡kovas kitų galimai pažeistų imperatyvių teisės normų nenurodė, todėl ieÅ¡kovo reikalavimas dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia kaip prieÅ¡taraujančios imperatyvioms teisėms normoms atmestinas kaip neįrodytas.Atsakovė nesutinka su ieÅ¡kovo teiginiais, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta dėl atsakovės darbuotojų apgaulės ir pažymi, jog ieÅ¡kovas nepateikė jokių Å¡iuos teiginius patvirtinančių įrodymų.

Atsakovės vertinimu, byloje nepateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovė savo atliktais veiksmais kryptingai siekė apgauti ieÅ¡kovÄ ir kad tokių veiksmų tikslas buvo laidavimo sutarties su ieÅ¡kovu sudarymas; prieÅ¡ingai, anot atsakovės, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieÅ¡kovas suprato, kad sudarė ne garantijos, o laidavimo sutartį, bei kad jo įsipareigojimų suma buvo tolygi trečiojo asmens įsipareigojimų pagal paskolos sutartį vertei. Be to, atsakovė nurodo, kad ieÅ¡kovas skirtingais laikotarpiais yra pasirašęs skirtingus su paskolos sutartimi susijusius dokumentus (laidavimo sutartį, vekselį, susitarimÄ , praÅ¡ymÄ dėl laidavimo sutarties atsisakymo), bei visuose nurodytuose dokumentuose minima ne garantija, o laidavimo sutartis, todėl, atsakovės vertinimu, ieÅ¡kovas suprato savo, kaip laiduotojo, atsakomybę ir jos apimtį, t. y. laidavimo sutartis atitiko ieÅ¡kovo tikrÄ jÄ valiÄ ir tikslus.

Atsakovė teigia, kad paskolos iÅ¡davimo derinimo procedÅ«rų eigoje trečiojo asmens praÅ¡ymu paskolos suma buvo padidinta iki 1 500 000 Lt, atitinkamai atliekant pataisymus trečiojo asmens ir ieÅ¡kovo paraiÅ¡kose; pažymi, jog ieÅ¡kovas žinojo trečiajam asmeniui suteikiamos paskolos vertę. Anot atsakovės, ieÅ¡kovo pareikÅ¡tas ieÅ¡kinys yra tik jo gynybinė pozicija, siekiant iÅ¡vengti laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų atsakovei vykdymo. Atsakovė taip pat nesutinka su ieÅ¡kovo aiÅ¡kinimu, kad paskolos užtikrinimui trečiasis asmuo turėjo įkeisti/įkeitė jo sÄ skaitoje buvusiÄ 1 677 575,29 Lt sumÄ ir pažymi, jog Å¡alys paskolos sutartyje sutarė dėl tuo metu buvusių ir ateityje galimai į nurodytÄ sÄ skaitÄ pervedamų lėšų įkeitimo.

Atsakovės vertinimu, ieÅ¡kovo aiÅ¡kinimas yra klaidingas ir nelogiÅ¡kas, nes jeigu trečiasis asmuo bÅ«tų turėjęs ieÅ¡kovo nurodomÄ sumÄ savo sÄ skaitoje, jis nebÅ«tų skolinęsis iÅ¡ atsakovės ir paskolos sutarties nebÅ«tų sudaręs.Trečiasis asmuo savo pozicijos dėl ieÅ¡kinio neiÅ¡reiÅ¡kė. III. Byloje nustatytos reikÅ¡mingos ginčui iÅ¡spręsti aplinkybės Nagrinėjamu atveju iÅ¡ byloje esančios raÅ¡ytinės medžiagos, Å¡alių paaiÅ¡kinimų, Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ 2011 m. gegužės 23 d. paskolos sutarties Nr. 11-00213 LTL (toliau – paskolos sutartis) pagrindu paskolino G.

P. 1 500 000 Lt sumÄ ; sutarties 2.14 punkte, nustatančiame paskolos grÄ Å¾inimo užtikrinimÄ , nurodyta – „akcijų įkeitimas, fizinio asmens laidavimas. Paskolos grÄ Å¾inimui ir kitų paskolos gavėjo prievolių pagal sutartį tinkamam įvykdymui užtikrinti paskolos gavėjas įkeičia unijai banko sÄ skaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir kitose tiek sutarties sudarymo momentu, tiek vėliau atidarytose sÄ skaitose unijoje esamas ir bÅ«simas lėšas ir savo reikalavimo teisę unijai iÅ¡mokėti Å¡ias lėšas bei mokėti palÅ«kanas iÅ¡ nurodytos banko sÄ skaitos ir kitų sÄ skaitų.

Ä®keičiamų lėšų suma – 1 677 575,29 Lt. Pasikeitus banko sÄ skaitos ar kitų sÄ skaitų numeriui(-iams), banko sÄ skaitos ir kitų sÄ skaitų įkeitimas iÅ¡lieka. Unija turi teisę pateikti informacijÄ kitiems asmenims apie banko sÄ skaitos ir kitų sÄ skaitų įkeitimÄ â€œ.2011 m. gegužės 23 d. tarp ieÅ¡kovo V. V. ir atsakovės kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ buvo sudaryta ginčijama laidavimo sutartis Nr. 11-00213-1, kuria ieÅ¡kovas užtikrino minėtos paskolos sutarties tinkamÄ vykdymÄ , t. y. trečiojo asmens G.

P. 1 500 000 Lt dydžio paskolos grÄ Å¾inimÄ .IeÅ¡kovas 2012 m. sausio 25 d. pateikė atsakovei praÅ¡ymÄ , kuriame prašė atsakovės atsisakyti ginčo laidavimo sutarties, nes paskolos sutartis buvo užtikrinta kito didelės vertės turto (UAB „VED 2“ akcijų) įkeitimu, todėl ieÅ¡kovo laidavimas yra perteklinis. Tuo pagrindu ieÅ¡kovas ir atsakovė 2012 m. sausio 30 d. pasirašė susitarimÄ , kuriuo ginčo laidavimo sutartis nuo 2012 m. sausio 30 d. buvo nutraukta.Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-3304-781/2014 (dabar Nr. B2-345-781/2018), atsakovei KU „Vilniaus taupomoji kasa“ iÅ¡kelta bankroto byla.Nustatyta, kad minėtas laidavimo sutarties nutraukimas Å¡iuo metu bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ bankroto administratoriaus yra ginčijamas Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje (bylos Nr. e2-2107-467/2018); byla neiÅ¡nagrinėta, sustabdyta iki Å¡ios bylos iÅ¡nagrinėjimo.

Ieškinys atmestinas. IV. Teismo argumentai ir motyvai Dėl sutarties pripažinimo negaliojančia kaip prieštaraujančia imperatyvioms teisės normoms Ieškovas 2011 m. gegužės 23 d. laidavimo sutartį ginčija, be kita ko, tuo pagrindu, kad ji pažeidžia imperatyvias Kredito unijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies ir Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 bei 3 punktų nuostatas.CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

Kasacinio teismo teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo taisyklėse nuosekliai pabrėžiama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose bÅ«tų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti Å¡ių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu; CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti bÅ«tina konstatuoti dviejų sÄ lygų visetÄ : kad teisės norma yra imperatyvi ir kad Å¡ios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas; sprendžiant dėl abiejų Å¡ių sÄ lygų esminę reikÅ¡mę turi ne lingvistinė normos iÅ¡raiÅ¡ka, o interesas, kurio apsaugÄ ji užtikrina; imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , todėl aiÅ¡kinantis normos imperatyvumÄ turi bÅ«ti nustatyta, ar egzistuoja vieÅ¡asis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014).

Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvioji, pagal kasacinio teismo praktikÄ , lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimÄ ir neleidžia jo suprasti dviprasmiÅ¡kai, tai reiÅ¡kia, kad jos iÅ¡raiÅ¡kos forma – kategoriÅ¡ki paliepimai, veiksmų apraÅ¡ymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sÄ lygos ir bÅ«dai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriÅ¡ka ir teisių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės iÅ¡raiÅ¡kos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo bÅ«ti“ ir pan., aiÅ¡kiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobÅ«dį.

Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011).

Ar reikalavimas yra imperatyvusis, sprendžiama pagal konkretaus reikalavimo paskirtį, pobÅ«dį ir įstatyme nustatytus padarinius. Kasacinio teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad teismai, pripažindami sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, procesiniame sprendime turi nurodyti ne tik CK 1.80 straipsnį, bet ir konkrečiÄ imperatyviÄ jÄ Ä¯statymo normÄ , kuriai sandoriai prieÅ¡tarauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2012).IeÅ¡kovo nurodomoje Kredito unijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo metu, t. y. 2011 m. gegužės 23 d.) nustatyta, kad reikalavimus dėl kredito unijos veiklos rizikos prisiėmimo ir ribojimo nustato Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas.Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktuose (įstatymo redakcija, galiojusi ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo metu) nustatyta, kad finansų įstaiga, prieÅ¡ priimdama sprendimÄ Ä¯sigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientÄ , privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė bÅ«klė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus (2 punktas) bei klientas vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus finansų įstaigoms (3 punktas).SistemiÅ¡kai ir lingvistiÅ¡kai vertinant nurodytas teisės aktų nuostatas, darytina iÅ¡vada, kad jos iÅ¡ tikrųjų yra imperatyvios, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nurodytos nuostatos taikomos tais atvejais, kai kredito įstaigos ruoÅ¡iasi skolinti pinigines lėšas kredito gavėjui ir tokiu atveju turi bÅ«ti atliekamas tik kliento (paskolos gavėjo) finansinis vertinimas, o ne ir laiduotojo.Kasacinis teismas teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo taisyklėse yra konstatavęs, kad Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas finansų įstaigai įvertinti kliento galimybes vykdyti finansinius įsipareigojimus; finansų įstaigos kliento sÄ voka atskleista Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje – tai asmuo, kuriam finansų įstaiga teikia finansines paslaugas, todėl, anot kasacinio teismo, asmenys, laiduojantys už finansų įstaigos klientÄ , nėra finansinių paslaugų gavėjai, taigi nėra finansų įstaigos klientai, todėl jiems netaikytinos Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2014).Kasacinis teismas, analizuodamas laidavimo institutÄ , taip pat iÅ¡aiÅ¡kino, kad laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja įvykdyti kreditoriui prievolę už skolininkÄ , jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnio 1 dalis); laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininkÄ yra asmeninio pobÅ«džio.

Skirtingai negu prievolių įvykdymÄ užtikrinant daiktinių teisių suvaržymu, laidavimas dėl jo asmeninio pobÅ«džio sieja kreditorių su įsipareigojimÄ patenkinti laidavimu užtikrintÄ reikalavimÄ prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne su konkrečiu daiktu, todėl laiduotojas įsipareigoja ne turėti tam tikrÄ turtÄ prievolės įvykdymui, bet įvykdyti prievolę iÅ¡ savo nuožiÅ«ra pasirinkto turto. Laiduotojui neįvykdžius laidavimo sutartimi prisiimtos prievolės, teismo sprendimo pagrindu iÅ¡ieÅ¡kojimas gali bÅ«ti nukreiptas į bet kokį laiduotojo turtÄ , iÅ¡skyrus turtÄ , iÅ¡ kurio iÅ¡ieÅ¡kojimÄ riboja įstatymas; laiduotojui neįkeičiant jokio savo turto prievolės įvykdymui užtikrinti, be to, turint teisę bet kokį savo turtÄ bet kada be apribojimų perleisti, netenka prasmės laiduotojo turtinės padėties nustatinėjimas prieÅ¡ sudarant laidavimo sutartį, todėl dėl Å¡ios priežasties (laidavimo sutartimi nuosavybės teisės į laiduotojams priklausantį turtÄ nesuvaržomos ir dėl to nėra užtikrinama, kad Å¡is turtas laiduotojams priklausys prievolių pagal laidavimo sutartį vykdymo metu) kreditoriui nėra prasmės laidavimo sutarties sudarymo metu įsitikinti laiduotojų turto, iÅ¡ kurio ateityje gali bÅ«ti tenkinamas kreditoriaus reikalavimas, egzistavimu, sudėtimi, dydžiu, suvaržymais ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2014).Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, nurodytÄ teisinį reglamentavimÄ ir teisės aiÅ¡kinimo bei taikymo taisykles, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju kredito unija „Vilniaus taupomoji unija“ nepažeidė ieÅ¡kovo nurodytų teisės aktų reikalavimų (Kredito unijų įstatymo 43 straipsnio 1 dalies ir Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 bei 3 punktų nuostatų), nes ginčijamu atveju minėtos teisės aktų nuostatos ieÅ¡kovo atžvilgiu netaikytinos, todėl Å¡i ieÅ¡kovo reikalavimo dalis atmestina kaip nepagrįsta ir neįrodyta.

Dėl sutarties pripažinimo negaliojančia dėl suklaidinimo (apgaulės) IeÅ¡kovas laidavimo sutartį ginčija motyvuodamas ir tuo, kad sutartis sudaryta dėl atsakovės (jos darbuotojų) suklaidinimo (apgaulės), t. y. ieÅ¡kovas buvo suklaidintas dėl sandorio formos, turinio, esminių aplinkybių.CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos Å¡alies atstovo piktavaliÅ¡ko susitarimo su antrÄ ja Å¡alimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sÄ lygomis, gali bÅ«ti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieÅ¡kinį.Taigi, CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trÅ«kumų, pripažinimas negaliojančiais.

Pagal Å¡iÄ teisės normÄ apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikÅ¡tis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sÄ moningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sÄ lygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamÄ Ä¯takÄ Å¡alies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio Å¡alies valiÄ paveikia kitos Å¡alies ar trečiojo asmens nesÄ Å¾iningi veiksmai (tiek aktyvÅ«s, tiek ir nutylėjimas).

Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio Å¡alies laisvos valios iÅ¡raiÅ¡kos rezultatas, o kitos sandorio Å¡alies ar trečiojo asmens nesÄ Å¾iningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebÅ«tų buvę, apgautoji sandorio Å¡alis sandorio arba apskritai nebÅ«tų sudariusi, arba bÅ«tų sudariusi jį visiÅ¡kai kitokiomis sÄ lygomis. Dėl to bÅ«tina analizuoti apgautosios sandorio Å¡alies valios formavimosi procesÄ , jos tikruosius ketinimus, aiÅ¡kintis, ar ji suvokė tikrÄ jÄ sandorio, atskirų jo sÄ lygų esmę, ar ji sprendimÄ dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sÄ lygų priėmė savarankiÅ¡kai, ar veikiama kitų, paÅ¡alinių veiksnių.

Kai reiÅ¡kiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytÄ sandorį, byloje turi bÅ«ti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesÄ Å¾iningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieÅ¡kovÄ ), dėl kurių ieÅ¡kovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokio jis iÅ¡ tikrųjų siekė, taip pat turi bÅ«ti tiriamas bei vertinamas ir ieÅ¡kovo elgesys tiek prieÅ¡ sandorio sudarymÄ , tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo.

Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų Å¡alių veiksmai turi bÅ«ti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sÄ Å¾iningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008).Kasacinis teismas teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo taisyklėse taip pat yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Ä®rodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, jog faktinių duomenų įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia iÅ¡tyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovas neįrodė, kad ginčo sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės, t. y. kad atsakovė suklaidino ieÅ¡kovÄ dėl sandorio formos, turinio, esminių aplinkybių.IeÅ¡kovo teigimu, jam buvo pasakyta, kad paskolos grÄ Å¾inimui užtenka įkeisto turto, o laidavimo sutartis yra tik formalumas.

Tačiau, visų pirma, ieškovo teiginiai dėl atsakovės darbuotojų aiškinimo, kad laidavimo sutartis yra tik formalumas, nėra įrodyti; antra, toks aiškinimas nešalintų pareigos domėtis sudaromo sandorio esme ir galimomis pasekmėmis – akivaizdu, kad bet kuris netgi vidutiniškai išsilavinęs ir tiek pat rūpestingas asmuo pasidomėtų, kokia yra sandorio, kuris tėra laikomas „formalumu“, sudarymo prasmė ir tikslas apskritai. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų manyti, kad ieškovas dėl savo amžiaus, išsilavinimo, sveikatos būklės ar kitų aplinkybių negalėjo suvokti sudaromo sandorio esmės ar galėjo suvokti tik ribotai.

Priešingai, tiek iš bylos duomenų, šalių paaiškinimų, tiek iš viešų duomenų matyti, kad ieškovas V. V. nuo 2007 m. balandžio 6 d. iki 2008 m. balandžio 25 d. ėjo atsakovės Paskolų komiteto pirmininko pareigas, buvo (ir vis dar yra) juridinių asmenų vadovu, iki ginčijamos sutarties sudarymo buvo sudaręs ir kitas laidavimo sutartis, pasirašinėjęs paskolos sutartis ir pan. Be to, iš viešų Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad ieškovas ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo metu ėjo atsakovės Stebėtojų tarybos nario pareigas (nuo 2010 m. balandžio 9 d. iki 2011 m. spalio 17 d.).Taigi, teismo vertinimu, nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovas turėjo suprasti (ir suprato) faktinius ir teisinius ginčijamo sandorio sudarymo padarinius.

Teismas sprendžia, kad apeliantui – verslininkui – neabejotinai turėjo bÅ«ti žinoma ir suprantama laidavimo prievolės esmė, laiduotojui galintys kilti padariniai, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdys savo įsipareigojimų (CK 6.76 straipsnio 1 dalis); laidavimo sutartis yra įprasta ir dažnai civilinėje apyvartoje naudojama prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė; tuo labiau, kad ieÅ¡kovas, kaip minėta, ėjęs juridinių asmenų vadovo bei atsakovės valdymo organų nario (ir pirmininko) pareigas, turėjo pareigÄ tinkamai susipažinti su pasiraÅ¡yto sandorio turiniu (sandorio naudingumu ir žalingumu, galimais padariniais ir kt.) ir tik tuomet iÅ¡reikÅ¡ti savo valiÄ .IeÅ¡kovas atsakovės apgaulę (klaidinimÄ ) iÅ¡ esmės įrodinėja tik jo pateikta paraiÅ¡ka, kurioje, anot ieÅ¡kovo, jis buvo aiÅ¡kiai nurodęs, jog siekia garantuoti (o ne laiduoti) už G.

P. suteikiamÄ 1 287 500 Lt sumÄ .Viena vertus, ieÅ¡kovo pateiktoje 2011 m. gegužės 23 d. paraiÅ¡koje (kuri nėra Å¡alių pasiraÅ¡yta) iÅ¡ tiesų nurodyta, kad teikiama garantijos paraiÅ¡ka už G. P. suteikiamÄ 1 287 500 Lt paskolÄ , joje nurodytos ieÅ¡kovo pajamos, turimas turtas bei kiti įsipareigojimai. Kita vertus, teismas iÅ¡ esmės sutinka su atsakovės pozicija, kad Å¡iuo atveju ieÅ¡kovo prievolė (įsipareigojimai) atsirado ginčijamos laidavimo sutarties (o ne paraiÅ¡kos) pagrindu, tuo tarpu jos (laidavimo sutarties) esmę, kaip minėta, ieÅ¡kovas neabejotinai suprato (turėjo suprasti).

Be to, pažymėtina, kad, kaip patvirtino ir pats ieÅ¡kovas, jis siekė užtikrinti G. P. planuojamos suteikti paskolos grÄ Å¾inimÄ . Kaip minėta, G. P. buvo suteikta 1 500 000 Lt dydžio paskola 2011 m. gegužės 23 d. paskolos sutarties pagrindu, kurioje, be kita ko, nurodyta, jog ji užtikrinama fizinio asmens laidavimu. Taigi, atsižvelgiant į Å¡ias aplinkybes, darytina iÅ¡vada, kad atsakovei nusprendus suteikti G. P. minėto dydžio (1 500 000 Lt) paskolÄ (kuriÄ , anot atsakovės, paskutinę akimirkÄ patikslino pats paskolos gavėjas ir byloje ginčo dėl to nekilo), atitinkamai buvo pakoreguota (padaryti pataisymai ranka) ir ieÅ¡kovo paraiÅ¡koje nurodyta suma.

Tuo tarpu vien tai, kad ieÅ¡kovo paraiÅ¡ka buvo pateikta garantuoti, o vėliau buvo pasiraÅ¡yta ginčo laidavimo sutartis, savaime neįrodo, jog ieÅ¡kovas buvo suklaidintas dėl minėtos sutarties esmės.Sprendžiamam klausimui reikÅ¡minga ir ta aplinkybė, kad laiko tarpas, praėjęs nuo ginčijamo sandorio sudarymo iki ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo Å¡ioje byloje buvo pakankamas, jog ieÅ¡kovas visapusiÅ¡kai įvertintų sudaryto sandorio sÄ lygas, pobÅ«dį ir pan., tačiau reikalavimas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia buvo pareikÅ¡tas ne neuždelsiant (per protingÄ terminÄ ), o tik po beveik Å¡eÅ¡erių metų bei atsakovės bankroto administratoriui pareiÅ¡kus ieÅ¡kinį dėl, be kita ko, minėtos laidavimo sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.

IeÅ¡kovo valiÄ ir supratimÄ dėl laidavimo sutarties sudarymo, be kita ko, patvirtina ir tai, kad po jos pasiraÅ¡ymo ieÅ¡kovas, teikdamas praÅ¡ymÄ dėl jos nutraukimo (taip pat ir kituose savo dokumentuose), jÄ Ä¯vardijo bÅ«tent kaip laidavimo sutartį (o ne garantijos), nors neabejotinai suprato Å¡ių sutarčių rÅ«Å¡ių skirtumus (kÄ iÅ¡ esmės patvirtino ir teismo posėdžio metu, pabrėžęs Å¡ių sutarčių skirtingas atsakomybės rÅ«Å¡is).IeÅ¡kovas taip pat aiÅ¡kino, kad trečiojo asmens prievolė (paskolos grÄ Å¾inimas) turėjo bÅ«ti užtikrintas trečiojo asmens lėšų atsakovės sÄ skaitoje įkeitimu 1 677 575,29 Lt sumai, tuo tarpu žinodamas, jog paskola nėra užtikrinta lėšų įkeitimu, nebÅ«tų sutikęs nei laiduoti, nei garantuoti pagal tokios didelės vertės prievolę.

Teismas kritiÅ¡kai vertina tokius ieÅ¡kovo aiÅ¡kinimus.Kaip minėta, 2011 m. gegužės 23 d. paskolos sutarties 2.14 punkte Å¡alys (trečiasis asmuo G. P. ir atsakovė), be kita ko, susitarė, kad paskolos grÄ Å¾inimui užtikrinti paskolos gavėjas (trečiasis asmuo) įkeičia unijai nurodytoje banko sÄ skaitoje ir kitose sÄ skaitose (tiek esamose, tiek atidarytose vėliau) esamas ir bÅ«simas lėšas; įkeičiamų lėšų suma – 1 677 575,29 Lt. Taigi, teismo vertinimu, nurodytame punkte Å¡alys susitarė dėl sutarties sudarymo metu G.

P. sÄ skaitose esančių ir ateityje atsirasiančių lėšų įkeitimo, nurodant maksimaliÄ Ä¯keičiamų lėšų sumÄ (1 677 575,29 Lt), kuri atitiko visÄ paskolos sutartimi suteiktÄ paskolos sumÄ (1 500 000 Lt) ir palÅ«kanas (177 575,29 Lt), kurios nurodytos Priede Nr. 1 prie minėtos paskolos sutarties. Teismas sprendžia, kad Å¡is punktas negali bÅ«ti aiÅ¡kinamas tokiu bÅ«du, jog trečiasis asmuo (paskolos gavėjas) įkeičia paskolos sutarties sudarymo metu savo sÄ skaitoje faktiÅ¡kai jau esamÄ minėtÄ lėšų sumÄ , nes tai neatitiktų nei bendros paskolos santykių esmės, nei faktinių tarp Å¡alių Å¡iuo atveju susiklosčiusių santykių.Taigi, nagrinėjamu atveju darytina iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovas, sudarydamas su atsakove ginčijamÄ laidavimo sutartį, suprato (turėjo suprasti) sudaromos laidavimo sutarties formÄ , jos turinį (esmę), apimtį ir kitas esmines aplinkybes, bei jų siekė; be to, ieÅ¡kovas neįrodė, jog atsakovė (unija ir (ar) jo darbuotojai) tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sÄ moningÄ ieÅ¡kovo apgaulę, t. y. sÄ moningai suklaidino arba sÄ moningai nutylėjo esmines sandorio aplinkybes (CPK 178 straipsnis).Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad ieÅ¡kovo reikalavimas dėl ginčijamos laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl suklaidinimo (apgaulės) taip pat atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas, todėl ieÅ¡kinys netenkintinas.Kiti Å¡alių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas iÅ¡vadas, vertintini kaip teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų IeÅ¡kinį atmetus, ieÅ¡kovo patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos jam neatlygintinos (nors jis minėtas iÅ¡laidas patvirtinančių įrodymų iki bylos iÅ¡nagrinėjimo iÅ¡ esmės pabaigos taip ir nepateikė (CPK 98 straipsnio 1 dalis)).Atsakovė pateikė praÅ¡ymÄ priteisti jos naudai iÅ¡ ieÅ¡kovo 990 Eur (660 Eur + 330 Eur) iÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti. Nurodytos iÅ¡laidos nevirÅ¡ija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d.

įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, todėl priteistinos iš ieškovo atsakovės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 2 dalys).Tiek ieškovas, tiek atsakovė atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktai), todėl teismo patirtos bylinėjimosi išlaidos (dėl procesinių dokumentų siuntimo) apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 96 straipsnio 4 dalis). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais, n u s p r e n d ž i a :

IeÅ¡kovo V. V. ieÅ¡kinį atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“, kuriai atstovauja bankroto administratorius UAB „Verslo konsultantai“, dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo G. P. (G. P.), atmesti.Priteisti atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“, j. a. k. 112040690, iÅ¡ ieÅ¡kovo V. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 990 Eur (devynis Å¡imtus devyniasdeÅ¡imt eurų) bylinėjimosi iÅ¡laidų.Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui skundÄ paduodant per Vilniaus apygardos teismÄ .

Teisėja                                                                               Jūratė Varanauskaitė