2024-11-06 Nr. AB-16028-3-61-3-01728-2024-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2389-822/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01728-2024-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.3; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. M. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 24S96633 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 24S100198 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiamu Sprendimu Nr. 1 Migracijos departamentas nusprendė panaikinti jo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir nutraukta darbo sutartis. Skundžiamu Sprendimu Nr. 2 Migracijos departamentas nusprendė išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į Pakistano Islamo Respubliką ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 120 mėn. (10 m.), nes asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui. Pareiškėjas pažymėjo, jog jo leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas Migracijos departamento 2024 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 24S46377 ir 2024 m. vasario 28 d. jis išvyko į kilmės valstybę. Taigi Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2 dalis, kuria nuspręsta išsiųsti jį iš Lietuvos, priimti jam neturint teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir joje nesant, todėl neegzistavo objektyvaus pagrindo tokiems sprendimams priimti. Sprendimu Nr. 1 atsakovas panaikino jau panaikintą leidimą gyventi Lietuvoje. Sprendime Nr. 1 visiškai neužsimenama apie 2024 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 24S46377, kurį vykdydamas pareiškėjas jau buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos. Nežinodamas konkrečių skundžiamo sprendimo pagrindų, pareiškėjas yra priverstas pats bandyti atspėti ir viešojo administravimo subjekto argumentus. Dėl viešojo administravimo subjektas turi motyvuoti savo sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra konstatavęs, jog viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai. Taigi jis negali būti įpareigotas pats pasirinkti teisinį kvalifikavimą, t. y. dėl 2024 m. vasario 8 d. sprendimo tolesnio galiojimo ir vėliau jį vertinti.

3. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas Nr. 1 dėl jo grėsmės valstybės saugumui nepagrįstas jokiomis nustatytomis aplinkybėmis, veiksmais ar padarytais teisės pažeidimais. Pareiškėjas Lietuvoje teisėtai gyveno nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. vasario 28 d., nepadarė jokių teisės pažeidimų, šiuo metu Lietuvoje negyvena. Jis atstovauja Mykolo Romerio universitetą (toliau – ir MRU) Pakistane, pristatydamas mokymo programas, studijų Lietuvoje patrauklumą, padėdamas atlikti formalumus. Taigi jis neturi galimybių ir pareigos vertinti studijuoti Lietuvoje siekiančių Pakistano Islamo Respublikos piliečių keliamą pavojų valstybės saugumui.

4. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas visiškai nenagrinėjo aplinkybės, jog jis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadoje nurodytus veiksmus – tarpininkavimą užsieniečiams atvykstant studijuoti vykdė teisėtai pagal sutartį su aukštąja mokykla pastarosios pavedimu. Jis nežino ir negalėjo žinoti apie VSD išvadoje nurodytą asmenį, kuris buvo įvertintas, kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui dėl radikalių islamo idėjų išpažinimo ir organizacijos, susijusios su ekstremistinėmis ir teroristinėmis veiklomis, palaikymu. Taip pat jam negali būti perkelta atsakomybė už VSD nurodytą galimybę, kad į Europą bandys patekti radikalų islamą išpažįstantys, su radikaliomis teroristinėmis, ekstremistinėmis organizacijomis susiję asmenys. VSD išvadoje nurodytos aplinkybės yra visiškai nesusijusios su jo veiksmais, todėl išvada yra visiškai nepagrįsta. Pareiškėjo manymu, jam reiškiami įtarimai turi būti vertinami jo Lietuvoje vykdomos veiklos kontekste. Jam turi būti suteikta galimybė būti išklausytam vertinant reiškiamus kaltinimus dėl trečiojo asmens nusikalstamos veiklos ir dėl jo kaltų veiksmų. Iš skundžiamų sprendimų matyti, jog grėsmės vertinimas yra itin formalus, pagrįstas tik VSD išvadoje nurodytais duomenimis, iš esmės nebandant šių duomenų vertinti pagal apimtį, svarbą ir reikšmę tiek sprendžiamo klausimo, tiek kitų prieinamų duomenų kontekste. Nors Migracijos departamentas nurodė, kad atliko jo vertinimą, tačiau iš sprendimų turinio nėra galima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis tiek šios, tiek kitos su juo susijusios informacijos vertinimas. Bendros grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos įvardijimas negali būti laikoma tinkamu individualios jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu.

5. Asmuo gali būti pripažintas keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai tik nustačius, kad dėl jo asmeninio elgesio kyla realus, esamas ir pakankamai didelis pavojus pagrindiniam visuomenės interesui arba atitinkamos valstybės narės vidiniam arba išoriniam saugumui. Tokio pavojaus negali kelti kiekvienas su migracijos procedūromis susijęs asmuo.

6. Bylos nagrinėjimas neišslaptinant pateiktos medžiagos ir nesuteikiant pareiškėjui galimybės paneigti įslaptintoje informacijoje pateiktų duomenų įrodymais pažeistų pareiškėjo teisę į veiksmingą gynybos priemonę. Savavališkumo išvengiama, jei nagrinėjimo apribojimai yra tinkamai pagrįsti ir proporcingi, tačiau net ir apribojimų atveju pareiškėjui turi būti pateiktos faktinės priežastys, teisinių nuostatų nurodymo nepakanka. Įslaptintos informacijos pateikimas į bylą ir jos išslaptinimas yra būtini siekiant jam užtikrinti efektyvią teisminę gynybą teismo posėdžio metu. Su šios informacijos turiniu iki posėdžio turėtų būti sudaryta galimybė susipažinti ir jam. Pareiškėjui nesuprantama, už kokį bendravimą ar bendradarbiavimą yra apribota jo esminės teisės ir neturėdamas šios informacijos negali pateikti savo argumentų, paneigiančių jam inkriminuojamą grėsmę valstybės saugumui. Nurodyta tariama grėsmė grįsta ne realia, patikrinta, esama grėsme, o abstrakčiu valstybei kylančių saugumo rizikų konstatavimu.

7. Taip pat pareiškėjui nesuprantama, kokias teisiniais ir faktiniais pagrindais jam paskirtas 10 m. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Nei iš VSD išvados, nei iš sprendimų turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis visų jį charakterizuojančių savybių vertinimas. Sprendimuose nėra duomenų ar juos rengiant buvo vertinama ir kita informacija, ne tik VSD nurodyta informacija apie nežinomą trečiąjį asmenį ir šio trečiojo asmens įtariamus ryšius. Sprendime Nr. 1 pateikta bendro pobūdžio informacija apie radikalių organizacijų narių atvykimo grėsmę. Tokia informacija iš esmės gali būti taikoma bet kuriam asmeniui. Nei VSD, nei Migracijos departamentas neatliko individualaus jo galimai keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo, kaip to reikalaujama pagal Lietuvos Respublikos įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUTP, Įstatymas). Ginčijami sprendimai iš esmės buvo priimti remiantis nenustatytais faktais, ignoruojant aplinkybių visetą. Iš skundžiamų sprendimų matyti, kad atsakovas šių aplinkybių nesiaiškino, apklausos neatliko, neprašė pateikti paaiškinimų ar įrodymų.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad 2024 m. balandžio 8 d. gavo teisės aktų nustatyta tvarka įslaptintą VSD raštą Nr. 19-306S (toliau – ir Išvada), kurio neįslaptintoje dalyje nurodyta, kad pagal žvalgybos turimą informaciją pareiškėjas, vykdydamas pilkosios migracijos schemas, organizuoja asmenų, kilusių iš aukštos terorizmo rizikos šalių, atvykimą į Lietuvą fiktyviais pagrindais, padėdamas jiems nuslėpti tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus. Pareiškėjas suorganizavo mažiausiai vieno asmens atvykimą į Lietuvą, kuris buvo įvertintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui dėl radikalių islamo idėjų išpažinimo ir organizacijos, susijusios su ekstremistinėmis ir teroristinėmis veiklomis, palaikymu. Yra didelė tikimybė, jog ir ateityje, pasinaudodami pareiškėjo vykdoma į Europą bandys patekti radikalų islamą išpažįstantys, su radikaliomis teroristinėmis, ekstremistinėmis organizacijomis susiję asmenys. Atsižvelgiant į tai, VSD vertino, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

10. Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, nustatė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirbo nuo 2022 m. birželio 10 d. iki 2022 m. birželio 30 d., nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2022 m. spalio 25 d., o 2022 m. spalio 25 d. UAB „Rebutas“ darbo sutartį su pareiškėju nutraukė.

11. Priimdamas ginčijamus sprendimus, Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos (VSD) Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Sprendimai dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką yra specialūs sprendimai, kuriuos reglamentuoja specialūs teisės aktai – Įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Bendrosios nuostatos (pvz., susijusios su motyvavimu) turėtų būti taikomos atsižvelgiant į šių teisinių santykių specifiką ir reguliavimo tikslus. Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad skundžiami Sprendimai yra priimti pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

14. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis įpareigoja VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD 2024 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 19-306S Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, vykdydamas pilkosios migracijos schemas, organizuoja asmenų, kilusių iš aukštos terorizmo rizikos šalių, atvykimą į Lietuvą fiktyviais pagrindais, padėdamas jiems nuslėpti tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus.

15. Pareiškėjo skunde dėstomi argumentai negali būti laikomi jam tenkančios įrodinėjimo pareigos tinkamu įvykdymu. Pareiškėjui VSD ir Migracijos departamento nurodytų aplinkybių įrodymais nepaneigus, jo keliama grėsmė valstybės saugumui konstatuota pagrįstai.

16. VSD vertinimu, priimant sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas.

II. 17. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu pareiškėjo M. M. skundą atmetė.

18. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:

18.1. pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760201157, galiojantį iki 2024 m. lapkričio 10 d. Taigi pareiškėjui anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, galioję nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. balandžio 30 d., nuo 2021 m. balandžio 14 d. iki 2021 m. rugsėjo 27 d., nuo 2021 m. rugsėjo 14 d. iki 2022 m. rugsėjo 14 d., nuo 2022 m. lapkričio 10 d. iki 2024 m. lapkričio 10 d.

18.2. Pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti, bei apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Duomenys apie pareiškėją taip pat buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirbo nuo 2022 m. birželio 10 d. iki 2022 m. birželio 30 d., nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2022 m. spalio 25 d. 2022 m. spalio 25 d. UAB „Rebutas“ darbo sutartį su pareiškėju nutraukė.

18.3. 2024 m. balandžio 9 d. Migracijos departamentas gavo teisės aktų nustatyta tvarka įslaptintą VSD 2024 m. balandžio 8 d. raštą Nr. 19-306S, kurio neįslaptintoje dalyje nurodyta, kad pagal turimą žvalgybos turimą informaciją, asmuo, vykdydamas pilkosios migracijos schemas, organizuoja asmenų, kilusių iš aukštos terorizmo rizikos šalių, atvykimą į Lietuvą fiktyviais pagrindais, padėdamas jiems nuslėpti tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus. Užsienietis suorganizavo mažiausiai vieno asmens atvykimą į Lietuvą, kuris buvo įvertintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui dėl radikalių islamo idėjų išpažinimo ir organizacijos, susijusios su ekstremistinėmis ir teroristinėmis veiklomis, palaikymu. Yra didelė tikimybė, jog ir ateityje, pasinaudojami užsieniečio vykdoma schema, į Europą bandys patekti radikalų islamą išpažįstantys, su radikaliomis teroristinėmis, ekstremistinėmis organizacijomis susiję asmenys. VSD, atsižvelgdamas į rašte išdėstytą informaciją, vertino, kad asmens buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

18.4. Migracijos departamentas Sprendimu Nr. 1 panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760201157, galiojantį iki 2024 m. lapkričio 10 d. Sprendimas Nr. 1 priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu.

18.5. Migracijos departamentas Sprendimu Nr. 2 nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Pakistaną ir uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo dienos 120 mėn., nes asmens buvimas Lietuvoje gresia valstybės saugumui. Sprendimas Nr. 2 priimtas analogiškomis aplinkybėmis kaip ir Sprendimas Nr. 1. Sprendimas Nr. 2 priimtas vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, 133 straipsnio 5 dalimi, 133 straipsnio 8 dalimi, Taisyklių 20 punktu, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 37 ir 38.3 punktais.

19. Teismas nurodė, kad iš atsakovo Sprendimo Nr. 1, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, matyti, kad esminis jo priėmimo pagrindas yra VSD Išvadoje pateikta minėta informacija. Tačiau, iš minėto Sprendimo Nr. 1 turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760201157, galiojantį iki 2024 m. lapkričio 10 d. Pareiškėjui anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, galioję nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. balandžio 30 d., nuo 2021 m. balandžio 14 d. iki 2021 m. rugsėjo 27 d., nuo 2021 m. rugsėjo 14 d. iki 2022 m. rugsėjo 14 d., nuo 2022 m. lapkričio 10 d. iki 2024 m. lapkričio 10 d. Taip pat atsakovas nurodė, kad pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti. Taip pat patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirbo nuo 2022 m. birželio 10 d. iki 2022 m. birželio 30 d., nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2022 m. spalio 25 d. 2022 m. spalio 25 d. UAB „Rebutas“ darbo sutartį su užsieniečiu nutraukė. Teismo vertinimu, VSD Išvados turinys, kita byloje esanti medžiaga suponuoja išvadą, kad VSD Išvadoje pareiškėjo vertinimas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui buvo tinkamai pagrįstas.

20. Vertindamas skundo argumentus, kad įslaptintos informacijos nepateikimas neužtikrino jam teisės į efektyvią teisminę gynybą, teismas pažymėjo, kad LVAT praktikoje pripažinta, jog įslaptinta informacija administracinėje byloje vertintina kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais. VSD pateikė įslaptintus dokumentus, reikšmingus bylos nagrinėjimui (2024 m. birželio 13 d. raštu Nr. 19-513S) bei papildomai dalį išslaptintos informacijos, kuri buvo pagrindas pareiškėjo keliamos grėsmę valstybės saugumui dėl turimų (turėtų) ryšių išvadai konstatuoti. Kaip matyti pagal turimą žvalgybos informaciją, M. M., vykdydamas pilkosios migracijos schemas, organizuoja asmenų, kilusių iš aukštos terorizmo rizikos šalių, atvykimą į Lietuvą fiktyviais pagrindais, padėdamas jiems nuslėpti tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus. M. M. suorganizavo mažiausiai vieno asmens atvykimą į Lietuvą, kuris buvo įvertintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui dėl radikalių islamo idėjų išpažinimo ir organizacijos, susijusios su ekstremistinėmis ir teroristinėmis veiklomis, palaikymo. Yra didelė tikimybė, jog ir ateityje, pasinaudodami M. M. vykdoma schema, į Europą bandys patekti radikalų islamą išpažįstantys, su radikaliomis teroristinėmis / ekstremistinėmis organizacijomis susiję asmenys.

21. Teismas, įvertinęs Sprendime Nr. 1 ir Išvadoje išdėstytas aplinkybes, bylos medžiagoje esančius įrodymus, konstatavo, jog Išvadoje pateikta informacija ir Sprendime Nr. 1 išdėstyti motyvai yra pakankami spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 50 str. 1 d. 14 p.), nes pareiškėjas, kaip nustatyta, suorganizavo mažiausiai vieno asmens atvykimą į Lietuvą, kuris buvo įvertintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui dėl radikalių islamo idėjų išpažinimo ir organizacijos, susijusios su ekstremistinėmis ir teroristinėmis veiklomis, palaikymo. Ta aplinkybė, jog įslaptintos informacijos nepateikimas į bylą ir jos neišslaptinimas neužtikrino pareiškėjo efektyvios teisminės gynybos, šiuo konkrečiu atveju neturi esminės teisinės reikšmės vertinant visas bylos faktines aplinkybes. Taigi pareiškėjas nepateikė įrodymų, galinčių paneigti kompetentingos valstybės institucijos VSD padarytas išvadas apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, Išvadoje nurodytos aplinkybės yra visiškai nesusijusios su jo veiksmais, todėl VSD išvada yra visiškai nepagrįsta. Byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

22. Teismo vertinimu, pareiškėjas, nagrinėjant bylą teisme, iš esmės nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos priimant Sprendimą Nr. 1 (atitinkamai, ir Sprendimą Nr. 2), o pareiškėjo argumentai, jog jam reiškiami įtarimai turi būti vertinami jo Lietuvoje vykdomos veiklos kontekste ir jam turi būti suteikta galimybė būti išklausytam vertinant jam reiškiamus kaltinimus, dėl trečiojo asmens nusikalstamos veiklos, yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio.

23. Teismas pažymėjo, jog Sprendime Nr. 1 pateiktas esminis vertinimas (kurio pagrindu priimtas ir Sprendimas Nr. 2), jog pareiškėjas pripažintinas grėsmę valstybės saugumui keliančiu asmeniu, todėl siekiama užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, o pareiškėjo minėtas Migracijos departamento 2024 m. vasario 8 d. sprendimas priimtas kitais pagrindais, todėl šios bylos nagrinėjimo kontekste tai neturi reikšmės.

24. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Sprendimas Nr. 1 yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), Migracijos departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjo vertinimą, t. y. įvertino visas reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Be to, teismo vertinimu, atsakovas, spręsdamas dėl uždraudimo atvykti, tinkamai ir išsamiai įvertinimo pareiškėjo individualią situaciją. Pareiškėjas, siekdamas paneigti atsakovo Sprendime Nr. 2 padarytas išvadas teismui nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad pritaikytas 10 m. uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis jo atžvilgiu yra neproporcingas. Pats pareiškėjas nurodė, jog jis Sprendimo Nr. 2 priėmimo metu jau buvo išvykęs į kilmės valstybę, todėl, teismo vertinimu, tai, kad Sprendimu Nr. 2 jis išsiųstas į Pakistaną, jam nekyla neigiamų pasekmių.

III. 25. Pareiškėjas M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti skundžiamus Migracijos departamento sprendimus. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog jo leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2024 m. lapkričio 10 d., iki priimant ginčijamus sprendimus jau buvo panaikintas Migracijos departamento 2024 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 24S46377 (dėl darbo santykių pasibaigimo) ir pareiškėjas 2024 m. vasario 28 d. išvyko į kilmės valstybę. Taigi nebuvo objektyvaus faktinio ir teisinio pagrindo priimti šioje byloje skundžiamus sprendimus. Pareiškėjas pažymi, jog Sprendime Nr. 1 net nebuvo užsiminta apie Migracijos departamento 2024 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. 24S46377, todėl laikytina, kad Sprendime Nr. 1 yra nemotyvuotas.

27. Pareiškėjo manymu, taip pat nepagrįstas sprendimas jį išsiųsti iš Lietuvos, kadangi užsienyje gyvenantis užsienietis negali būti išsiųstas ir minėtas sprendimas negali būti įgyvendintas. Teisės aktai (2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, Įstatymas ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas)) taikomi tik nelegaliai Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems trečiųjų šalių piliečiams, tačiau pareiškėjas niekada nelegaliai Lietuvoje nebuvo, joje nėra ir negali būti grąžintas. Taigi skundžiami sprendimai neatitinka tokiems sprendimams keliamų reikalavimų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 str. 5 d.).

28. Pareiškėjas pažymi, jog sprendimas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui nepagrįstas jokiomis nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėjo veiksmais ar padarytais teisės pažeidimais. Jis Lietuvoje teisėtai gyveno nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. vasario 28 d., nėra padaręs jokių teisės pažeidimų, šiuo metu Lietuvoje negyvena. Jis atstovauja MRU Pakistane, pristatydamas mokymo programas, studijų Lietuvoje patrauklumą, padėdamas atlikti formalumus. Pareiškėjas neturi galimybių ir pareigos vertinti studijuoti Lietuvoje siekiančių Pakistano Islamo Respublikos piliečių keliamą pavojų valstybės saugumui. Teismo posėdžio metu pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, į kuriuos teismo sprendime nebuvo atsižvelgta. Be to, priimant sprendimą visiškai nenagrinėta aplinkybė, kad pareiškėjas VSD Išvadoje nurodytus veiksmus – tarpininkavimą užsieniečiams atvykstant studijuoti vykdė teisėtai pagal sutartį su aukštąja mokykla pastarosios pavedimu. Pareiškėjas nežino ir negalėjo žinoti apie Išvadoje nurodytą asmenį. Pareiškėjui negali būti perkelta atsakomybė už VSD nurodytą galimybę, kad „į Europą bandys patekti radikalų islamą išpažįstantys, su radikaliomis teroristinėmis, ekstremistinėmis organizacijomis susiję asmenys“. Išvadoje nurodytos aplinkybės yra visiškai nesusijusios su pareiškėjo veiksmais, todėl Išvada laikytina visiškai nepagrįsta. Iš skundžiamų sprendimų, matyti, kad grėsmės vertinimas yra itin formalus, pagrįstas tik Išvadoje nurodytais duomenimis, iš esmės nebandant šių duomenų vertinti pagal apimtį, svarbą ir reikšmę tiek sprendžiamo klausimo, tiek kitų prieinamų duomenų kontekste.

29. Teismas sprendė, jog VSD Išvados turinys, kita byloje esanti medžiaga suponuoja išvadą, kad Išvadoje pareiškėjo vertinimas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui buvo tinkamai pagrįstas, tačiau nenurodė, nei kokia tai medžiaga, nei kokia grėsmė yra keliama. Sprendime nenurodoma, kokį nusikaltimą padarė užsienietis, kokie nustatyti faktai lemia tokią išvadą (apart to, kad pareiškėjas teikė paslaugas MRU). Teismas nenurodė savo sprendimo motyvų todėl jis naikintinas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

30. Pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo klausdamas, ar pareiga atsižvelgti į privataus gyvenimo apsaugą pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7, 47, 48 straipsniuose įtvirtintos pagrindinės laisvės leidžia nacionalinę praktiką, kai draudimas atvykti remiasi prielaidomis, kad užsienietis teikdamas informaciją apie studijų programas užsienio studentams gali prisidėti prie to, kad į šalį atvyks nepageidaujami asmenys. Ar tokį sprendimą teismas gali priimti remdamasis įslaptinta informacija? Ar toks sprendimas gali būti priimtas nesikreipiant dėl tokios informacijos išslaptinimo.

31. Pareiškėjas pažymi, jog teismas bylą išnagrinėjo neišslaptinęs pateiktos medžiagos, nesikreipęs į VSD dėl medžiagos išslaptinimo ir nedalyvaujant institucijos atstovui. Bylos nagrinėjimas neišslaptinant pateiktos medžiagos ir nesuteikiant pareiškėjui galimybės paneigti įslaptintoje informacijoje pateiktų duomenų įrodymais pažeidė pareiškėjo teisę į veiksmingą gynybos priemonę.

32. Pareiškėjui nesuprantama, kokias teisiniais ir faktiniais pagrindais jam paskirtas 10 m. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Pareiškėjui nėra žinoma, kuo jo veika yra susijusi su siekiu gyventi valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus. Pareiškėjo nuomone, teismo teiginys, kad pareiškėjas jau yra išvykęs iš Lietuvos, todėl pareiškėjui nekyla neigiamų pasekmių, yra absurdiškas.

33. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

34. Atsakovas nurodo, jog nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad nebuvo teisinio pagrindo priimti ginčijamus Migracijos departamento sprendimus, nes pareiškėjas neturėjo teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir Lietuvos Respublikoje nebuvo. Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Ši Įstatymo nuostata nėra siejama su leidimo gyventi turėjimu, taip pat Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, neturėjo duomenų, kad pareiškėjas būtų išvykęs iš Lietuvos Respublikos.

35. Atsakovo vertinimu, šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (pareiškėjo pilkosios migracijos schemų vykdymas, asmenų, kilusių iš aukštos terorizmo rizikos šalių, atvykimo į Lietuvą fiktyviais pagrindais organizavimas, padedant jiems nuslėpti tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus) gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

36. Atsakovas pažymi, kad VSD Išvada yra tinkamas įrodymas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Priimant ginčijamus sprendimus Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, šeiminius ir ekonominius ryšius, ginčijamų sprendimų proporcingumą. Ginčijami sprendimai atitinka LVAT praktiką.

37. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

38. VSD nuomone, teismo sprendimas priimtas tinkamai laikantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

39. Priešingai nei teigia pareiškėjas, VSD vertinimu, šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pažiūros, atitinkama veikla gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant tiek draudimo atvykti, tiek leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą. VSD 2024 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 19-306S atsakovui pateikė gautą informaciją apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, vykdydamas pilkosios migracijos schemas, organizuoja asmenų, kilusių iš aukštos terorizmo rizikos šalių, atvykimą į Lietuvą fiktyviais pagrindais, padėdamas jiems nuslėpti tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus. Informacija apie pareiškėją leidžia pagrįstai manyti, kad jo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgdamas į tai, VSD pasiūlė atsakovui, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, įtraukti pareiškėją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 10 metų.

40. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, jog įslaptintos informacijos administravimą ir apsaugą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka VSD specialiosios ekspertų komisijos 2024 m. birželio 26 d. posėdyje buvo svarstomas klausimas dėl VSD 2024 m. balandžio 8 d. rašto Nr. 19-306S „Dėl grėsmės valstybės saugumui įvertinimo“, kurio išrašas buvo pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o visos apimties dokumentas pateiktas bylą nagrinėjusiai teisėjų kolegijai susipažinti, išslaptinimo. Įvertinus tai, kad nėra pasibaigęs minėtame dokumente išdėstytos informacijos įslaptinimo terminas, neišnykęs įslaptinimo tikslingumas, informacijos išslaptinimas galėtų atskleisti VSD informacijos šaltinius ir informacijos gavimo metodus, o tai turėtų neigiamos įtakos tolesniems VSD atliekamiems tyrimams, įslaptintos informacijos nutarta neišslaptinti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 41. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 24S96633, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, ir Migracijos departamento 2024 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 24S100198, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 120 mėn. (10 m.), teisėtumo ir pagrįstumo.

42. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatuodamas, kad VSD Išvados turinys bei kita byloje esanti medžiaga suponuoja išvadą, jog pareiškėjo vertinimas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui buvo tinkamai pagrįstas. Pareiškėjas, vykdydamas pilkosios migracijos schemas, organizuoja asmenų, kilusių iš aukštos terorizmo rizikos šalių, atvykimą į Lietuvą fiktyviais pagrindais, padėdamas jiems nuslėpti tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus. Yra didelė tikimybė, jog ir ateityje, pasinaudodami M. M. vykdoma schema, į Europą bandys patekti radikalų islamą išpažįstantys, su radikaliomis teroristinėmis / ekstremistinėmis organizacijomis susiję asmenys.

43. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti skundžiamus Migracijos departamento sprendimus. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog jo leidimas laikinai gyventi jau buvo panaikintas Migracijos departamento 2024 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 24S46377 ir pareiškėjas 2024 m. vasario 28 d. išvyko į kilmės valstybę, todėl nebuvo objektyvaus faktinio ir teisinio pagrindo priimti šioje byloje skundžiamus sprendimus. Taip pat, pareiškėjo teigimu, sprendimas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui nepagrįstas jokiomis nustatytomis aplinkybėmis, jis tarpininkavimą užsieniečiams atvykstant studijuoti vykdė teisėtai pagal sutartį su aukštąja mokykla pastarosios pavedimu.

44. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

45. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760201157, galiojantis iki 2024 m. lapkričio 10 d. Migracijos departamentas 2024 m. vasario 8 d. sprendimu Nr. 24S46377, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760201157, galiojantį iki 2024 m. lapkričio 10 d., nes nutraukta darbo sutartis su asmeniu. 2024 m. balandžio 10 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 ir 14 punktais, priėmė sprendimą Nr. 24S96633, kuriuo panaikino leidimą laikinai gyventi Nr. 760201157, galiojantį iki 2024 m. lapkričio 10 d., nes: i) asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui; ii) nutraukta darbo sutartis su asmeniu. 2024 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 24S100198 Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, 133 straipsnio 5 ir 8 dalimis, nusprendė: i) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Pakistaną; ii) uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 120 mėn. (10 m.) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Šis sprendimas buvo priimtas, nes asmens buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

46. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Pagal to paties straipsnio 7 dalį VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

47. LVAT praktikoje nurodoma, kad Migracijos departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl asmens grėsmės vertinimo, tačiau, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Migracijos departamentas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023; kt.).

48. LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023). Atliekant tokį vertinimą, svarbu takyti proporcingumo principą, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius konkretaus užsieniečio teisinei padėčiai.

49. Kartu pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtais įrodymų vertinimo principais ir taisyklėmis, atsižvelgusi į ginčui aktualią teismų praktiką, kitų byloje surinktų įrodymų kontekste įvertinusi VSD pateiktus duomenis bei ginčijamuose Migracijos departamento sprendimuose išdėstytas aplinkybes, taip pat teismui pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad VSD ir Migracijos departamentas tinkamai neįvertino individualios pareiškėjo situacijos.

51. Bylos duomenys patvirtina, kad skundžiami Migracijos departamento sprendimai buvo priimti remiantis įslaptinu VSD 2024 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 19-306S, kurio neįslaptintoje dalyje nurodyta, kad VSD, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, atliko asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Pagal žvalgybos turimą informaciją asmuo, vykdydamas pilkosios migracijos schemas, organizuoja asmenų, kilusių iš aukštos terorizmo rizikos šalių, atvykimą į Lietuvą fiktyviais pagrindais, padėdamas jiems nuslėpti tikruosius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus. Pareiškėjas suorganizavo mažiausiai vieno asmens atvykimą į Lietuvą, kuris buvo įvertintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui dėl radikalių islamo idėjų išpažinimo ir organizacijos, susijusios su ekstremistinėmis ir teroristinėmis veiklomis, palaikymu. Yra didelė tikimybė, jog ir ateityje, pasinaudodami užsieniečio vykdoma schema, į Europą bandys patekti radikalų islamą išpažįstantys, su radikaliomis teroristinėmis, ekstremistinėmis organizacijomis susiję asmenys. VSD ir Migracijos departamentas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendė, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Tokiam vertinimui iš esmės pritarė ir pirmosios instancijos teismas.

52. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamus sprendimus, neišsiaiškino visų aplinkybių, susijusių su pareiškėju. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Nr. 760201157 buvo panaikintas 2024 m. vasario 8 d. Migracijos departamento sprendimu Nr. 24S46377, taip pat pareiškėjas turi MRU išduotą atstovavimo pažymėjimą, kuris patvirtina, jog pareiškėjas M. M. yra įgaliotas MRU švietimo konsultantas, o 2022 m. spalio 17 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Portugalijos Respublikoje, tačiau iš bylos duomenų neaišku, ar šis leidimas laikinai gyventi Portugalijos Respublikoje šiuo metu yra galiojantis. Iš skundžiamų Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2 turinio nėra galima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis informacijos, susijusios su pareiškėju, vertinimas, kadangi sprendžiant dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimo, jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo į Lietuvos Respubliką šios aplinkybės atsakovo nebuvo įvertintos ir skundžiamuose sprendimuose dėl jų nebuvo pasisakyta. Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2 motyvuojamosiose dalyse apsiribota tik VSD Išvadoje pateikto vertinimo citavimu bei pareiškėjo anksčiau turėtų leidimų laikinai gyventi nurodymu.

53. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į šiuo konkrečiu atveju nustatytas faktines aplinkybes, dėl Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2 motyvuotumo bei išsamumo trūkumų teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti jų teisėtais ir pagrįstais ir tai lemia, kad jie turi būti panaikinti.

54. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, priimant ginčijamus Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl jie laikytini neteisėtais ir panaikinami (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

55. Teisėjų kolegija pažymi, jog neįpareigoja Migracijos departamento priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą. Šiuo atveju teismo įpareigojimas apsiriboja tik nurodymu atsakovui iš naujo atlikti veiksmus, kurie šiuo nagrinėjamu atveju teismo pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų, t. y. priimant sprendimą atlikti kompleksinį ir visapusišką su pareiškėju susijusios informacijos vertinimą, kaip tai numato Įstatymo nuostatos.

56. Kiti proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai bei juos pagrindžiantys įrodymai yra nereikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.

57. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo apskųsti Migracijos departamento Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 panaikinami.

58. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

59. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teismo išlaidų atlyginimo principu, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.). Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikia teismui prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

60. Pareiškėjas pateikė duomenis, kad jis už teisines paslaugas, atstovavimą byloje dėl 2024 m. balandžio 15 d. sprendimo sumokėjo 1 600 Eur. Šias išlaidas patvirtina 2024 m. balandžio 18 d. sąskaitą faktūra Nr. 0203 bei 2024 m. balandžio 18 d. bankiniai pavedimai. Prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija maksimalaus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) nustatyto dydžio, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad gali būti priteisiama.

61. Pareiškėjas taip pat pateikė duomenis, patvirtinančius žyminio mokesčio už skundą pirmosios instancijos teismui (22,50 Eur) ir už apeliacinį skundą (11,50 Eur) sumokėjimą, todėl iš viso pareiškėjui iš atsakovo priteistina suma yra 1 634 Eur (1 600 + 22,50 +11,5). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia išlaidų suma atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus ir yra proporcinga.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 41 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 24S96633, 2024 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 24S100198 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priimti naujus sprendimus.

Priteisti pareiškėjui M. M. iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 634 Eur (tūkstantį šešis šimtus trisdešimt keturis eurus) teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė