2021-10-06 Nr. AB-20397-3-61-3-01393-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3720-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01393-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2; 8.3.1; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas I. K. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. 3I-00130/17I-15/4U-400 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinę nacionalinę vizą (duomenys neskelbtini) piliečiui I. K. bei draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ketindamas dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, pagal ekonominės veiklos rūšis (suvirintoju elektra ir dujomis) UAB „Draugestina“, 2020 m. gruodžio 13 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) bei pridėjo reikiamų dokumentų kopijas. Migracijos departamentas Sprendimu I. K. atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi ir daugkartinę nacionalinę vizą bei uždraudė jam 4 metus nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos atvykti į šią šalį.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti. Nurodė, kad I. K. profesija – suvirintojas elektra ir dujomis – yra įtraukta į Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą. Pareiškėjo nuomone, dėl to jam turėjo būti taikomas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto c papunkčio reikalavimas, o tai reiškia, kad jam buvo privalu pateikti darbdavio įsipareigojimą įdarbinti užsienietį ir darbdavio informaciją apie užsieniečio turimą kvalifikaciją.

4. I. K. su Migracijos departamento vertinimu, kad pateikta informacija neatitinka tikrovės, t. y. kad pareiškėjas neturi suvirintojo elektra ir dujomis kvalifikacijos, nesutiko. Pažymėjo, kad pagal Įstatymo nuostatas, yra privalu pateikti darbdavio turimą informaciją apie asmens kvalifikaciją. I. K. akcentavo, kad jo darbdavys uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Draugestina“ (toliau – ir Bendrovė) nurodė, jog pareiškėjas puikiai susitvarko su patikėtomis užduotimis ir pasižymi gerais darbo įgūdžiais. Nurodė, kad Įstatymas nedetalizuoja, kokie konkretūs duomenys patvirtina gebėjimą dirbti tam tikros kvalifikacijos darbą. Be to, minėto įstatymo tikslas yra padėti darbdaviams įdarbinti užsieniečius į tas darbo vietas, kuriose Lietuvos Respublikoje trūksta darbuotojų, todėl šiuo atveju akcentuojama būtent darbdavio pozicija dėl užsieniečio tinkamumo atlikti darbą, t. y. ar darbdavio nuomone tam tikrai specialybei įdarbintas asmuo atitinka tai specialybei keliamus reikalavimus. Pareiškėjas teigė, kad jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunkčio reikalavimus, kadangi turi suvirintojo elektra ir dujomis kvalifikaciją bei geba atlikti šios specialybės darbą. Akcentavo, kad atsakovas nustatė tik formalų pažeidimą, o ne tai, kad jis neturi suvirintojo elektra ar dujomis kvalifikacijos.

5. I. K. atkreipė dėmesį, kad nėra duomenų, jog jis keltų grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, todėl visuomenės ar valstybės interesams pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje nepakenks. Nurodė, kad Lietuvos Respublikoje turi nuolatinį darbą, nuolatinę gyvenamąją vietą, sukuria ekonominę naudą, moka mokesčius ir dirba tos specialybės, kurios darbuotojų Lietuvoje trūksta, darbą. Kadangi I. K. Lietuvoje dirba jau daugiau nei pusę metų, jis šioje šalyje sukūrė socialinius ryšius, kuria šeimos gerovę ir didžiąją savo uždarbio dalį skiria šeimai. Pareiškėjas teigė, kad suteikus leidimą gyventi Lietuvoje, jis planuoja į Lietuvą atsivežti ir savo šeimą.

6. Teismo posėdyje pareiškėjas I. K. ir jo atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

7. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas paaiškino, kad nagrinėdamas I. K. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir siekdamas įvertinti, ar užsienietis atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, paprašė pateikti jo turimą kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjas pateikė (duomenys neskelbtini) srities (dabar – (duomenys neskelbtini) sritis) komunalinės įmonės „Mokymo ir gamybos centras“ (toliau – ir Mokymo įstaiga) 2006 m. liepos 24 d. išduotą pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Pažymėjimas), kuriame nurodyta, kad nuo 2000 m. balandžio 3 d. iki 2000 m. liepos 21 d. I. K. mokėsi Mokymo įstaigoje, ją baigė ir jam buvo suteikta 5 kategorijos suvirintojo dujomis bei elektra kvalifikacija.

9. Migracijos departamentas nurodė, kad kilus įtarimams dėl Pažymėjimo tikrumo, 2021 m. vasario 11 d. elektroniniu laišku kreipėsi į Mokymo įstaigą ir prašė patvirtinti dokumento tikrumą. Mokymo įstaiga atsakyme nurodė, kad ji 11 užsieniečiams (ir pareiškėjui) pateiktų kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų neišdavė. Taip pat buvo pažymėta, kad užsieniečių pateiktų profesinę kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų blankas neatitinka Mokymo įstaigos išduodamų dokumentų blankų formos, Mokymo įstaigos išduodamuose dokumentuose nėra įklijuojama nuotrauka, o antspaudas nėra Mokymo įstaigos – tai klastotė, asmenys, kurie pateiktuose dokumentuose pasirašė, nėra Mokymo įstaigos darbuotojai.

10. Atsakovas pažymėjo, kad I. K. teismui nepateikė jokio savo kvalifikaciją patvirtinančio dokumento, o jo teismui pateiktoje charakteristikoje darbdavys nenurodė, kad turėtų duomenų apie pareiškėjo turimą kvalifikaciją. Migracijos departamentas akcentavo, kad I. K. turėjo pareigą pateikti įrodymus, kad jis atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas. Įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus ir surinktų duomenų visumą, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą profesinę kvalifikaciją, ir jis neatitinka vienos iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos.

11. Migracijos departamentas teigė, kad įvertino I. K. socialinius, ekonominius bei kitus ryšius Lietuvos Respublikoje ir nustatė, kad pareiškėjo ilgalaikiai socialiniai, ekonominiai ar šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas nurodė, kad yra išsituokęs), nesieja. I. K. dėl darbo buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza, galiojusi nuo 2020 m. rugsėjo 16 d. iki 2021 m. sausio 15 d., kuriai gauti tarpininkavimo rašte pareiškėjo kvalifikaciją patvirtinančiu dokumentu buvo nurodytas Pažymėjimas, todėl manytina, kad I. K. minėtą daugkartinę nacionalinę vizą gavo apgaulės būdu.

12. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą kaip asmuo, pateikęs prašymą išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas I. K. atsisakė išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, kadangi prašymo nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės pagrįstai leido abejoti užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje tikslu ir sąlygomis, jų pagrįstumu, taip pat pareiškėjas nepateikė leidimo dirbti, kai jį būtina turėti, buvo abejonių dėl I. K. pateiktų dokumentų tikrumo, jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

13. Įvertinęs nustatytas faktines pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi aplinkybes, sudariusias pagrindą atsisakyti jam išduoti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentas sprendė, kad I. K. savo tyčiniais ir nesąžiningais veiksmais pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis bei įvertinęs tai, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja šeimyniniai ryšiai, jis neturi kitų ilgalaikių ryšių, I. K. nustatė 4 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Atsakovo nuomone, pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningai siekti vykti į kitas Šengeno valstybes bei piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

14. Teismo posėdyje atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas palaikė atsiliepime išdėstytas aplinkybes ir prašė I. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 14 d. sprendimu pareiškėjo I. K. skundą patenkino iš dalies: panaikino Sprendimo dalis (Sprendimo 2–4 punktai), kuriose Migracijos departamentas atsisakė išduoti pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą; uždraudė jam atvykti į Lietuvos Respubliką 4 metus nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvedė į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – C. SIS) perspėjimą dėl draudimo I. K. atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kurioms taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 3 metus nuo pareiškėjo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Likusi I. K. skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

16. Aptaręs faktines su Sprendimo priėmimu susijusias aplinkybes bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktų, 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, teismas pažymėjo, kad nustatė, jog pareiškėjo darbdavys UAB „Draugestina“ pateikė 2020 m. lapkričio 17 d. tarpininkavimo raštą, kuriame yra nurodytas I. K. atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – užsienietis dirbs pagal darbo sutartį ir Užimtumo tarnyba priėmė sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius. Bendrovė 2020 m. rugsėjo 9 d. tarpininkavimo raštu įsipareigojo tinkamai apgyvendinti užsienietį, padengti reikiamas išlaidas dėl jo išvykimo, įdarbinti suvirintoju dujomis ir elektra, užtikrinti jo sveikatos draudimą buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu. UAB „Draugestina“ nurodė, kad užsieniečio turima kvalifikacija, kurią įrodo kvalifikaciją įrodantis dokumentas – suvirintojo dujomis ir elektra diplomas, patvirtino, jog užsienietis turi kvalifikaciją, pagal kurią jis dirbs, ir šią kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą. Teismas pažymėjo, kad iš pridedamo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog pagal jame nurodytą informaciją, pareiškėjas nuo 2006 m. balandžio 3 d. iki 2006 m. liepos 21 d. mokėsi suvirintojo elektra ir dujomis specialybės (duomenys neskelbtini) srities tarybos komunalinėje įmonėje „Mokymo ir gamybos centras“ ir išlaikė kvalifikacijos egzaminą. Teismas taip pat pažymėjo, kad Migracijos departamentas su 2021 m. vasario 11 d. raštu kreipėsi į (duomenys neskelbtini) srities valstybinę administraciją ir prašė pateikti informaciją, ar yra duomenų, kad I. K. mokėsi Mokymo įstaigoje, ar ši įstaiga išdavė sertifikatus, pažymėjimus, ar pridedamas pareiškėjo kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas atitinka standarto reikalavimus; Mokymo įstaiga 2021 m. kovo 2 d. atsakyme atsakovui nurodė, kad ji tokio I. K. kvalifikaciją patvirtinančio dokumento neišdavė.

17. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2721-602/2021 suformuota praktika, jog asmuo laikomas įgijusiu kvalifikaciją, kai jis baigė formaliojo profesinio mokymo programą, registruotą valstybės Studijų, mokymo programų ir kvalifikacijų registre; programos baigimas ir kvalifikacijos įgijimas paliudijami tik išdavus profesinio mokymo diplomą, kuriame turi būti įrašas, kad asmuo įgijo atitinkamą kvalifikaciją.

18. Atsižvelgęs į tai, kad Mokymo įstaiga patvirtino, jog tokio pareiškėjo kvalifikaciją patvirtinančio dokumento, kaip Pažymėjimas, nėra išdavusi, o šiame dokumente pateikta informacija apie I. K. įgytą kvalifikaciją nėra teisinga, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą leidimui laikinai gyventi gauti, neturėjo dokumento, patvirtinančio, kad yra įgijęs suvirintojo dujomis ir elektra diplomą. Teismas sprendė, kad nustatęs, jog I. K. pateiktas kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas neatitinka tikrovės, t. y. jame nurodyti duomenys nėra teisingi, Migracijos departamentas Sprendime pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė neteisingus duomenis apie savo turimą profesinę kvalifikaciją.

19. Teismas pažymėjo, kad I. K. pateikti duomenys, jog jis dirba UAB „Draugestina“ nuo 2020 m. spalio 13 d., o darbus atlieka puikiai, nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas neatitinka sąlygos leidimui Lietuvoje gyventi gauti, kadangi jis neturi kvalifikaciją patvirtinančio dokumento (Įstatymo 44 str. 1 d. 3 p.). Teismas akcentavo, kad I. K. yra atsakingas už tai, jog prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikta informacija ir pateikiami dokumentai būtų teisingi, t. y. pareiškėjas privalėjo pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą. Teismas nurodė, kad nors I. K. darbdavys ne tik formaliai, bet ir praktiškai patikrino jo kvalifikaciją, tačiau atsakovas pagrįstai įvertino ne pareiškėjo tinkamumą konkrečiam darbui Bendrovėje, tačiau sprendė leidimo laikinai gyventi išdavimo jam klausimą, atsižvelgdamas į tai, kad I. K., siekdamas pagrįsti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, pateikė dokumentą, kuris jo kvalifikacijos nepatvirtina, todėl pareiškėjui leidimas laikinai gyventi negalėjo būti išduotas.

20. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog I. K. neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunkčio leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos, kadangi nebuvo pateiktas užsieniečio nurodytą suvirintojo kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas, kuris atitiktų tikrovę ir patvirtintų jo turimą kvalifikaciją.

21. Pacitavęs Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 133 straipsnio 1 dalies ir Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį ir Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 12 punkto nuostatas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas dėl Kriterijų vertinimo tvarkos 12 punkto pažymėjo, kad Įstatymo 133 straipsnio 11 punkte yra nustatyta, jog užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, nustačius, kad užsieniečio sudaryta santuoka, registruota partnerystė ar įvaikinimas fiktyvūs arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra fiktyvūs, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, t. y. aplinkybė, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, skirtingai nei fiktyvių santuokos, registruotos partnerystės ar įvaikinimo arba fiktyvios įmonės nustatymo atvejais, savaime nėra pagrindas nustatyti 3 metų draudimo atvykti laikotarpį: kiekvienu konkrečiu turi būti vertinamas tokių duomenų pobūdis.

22. Pacitavęs Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 141 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas Sprendimu I. K. atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi remdamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktais, t. y. nustatęs, kad siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys ir asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi Lietuvoje gauti. Daugkartinę vizą pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti remiantis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. užsieniečiui nepagrindus numatomo buvimo Lietuvoje tikslo ir sąlygų.

23. Pacitavęs Įstatymo 133 straipsnio 7 ir 8 dalių nuostatas, teismas akcentavo, kad Sprendime yra nurodyta, jog pareiškėjas turėjo daugkartinę nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2020 m. rugsėjo 16 d. iki 2021 m. sausio 15 d., išduotą dėl darbo Bendrovėje. Teismas pažymėjo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, I. K. UAB „Draugestina“ dirba nuo 2020 m. spalio 13 d., todėl Migracijos departamentas vertino, jog pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikiai; atsakovas taip pat konstatavo, kad I. K. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, taigi apgaulės būdu siekė gauti leidimą gyventi Lietuvoje.

24. Teismas atkreipė dėmesį, kad UAB „Draugestina“ yra pateikusi pareiškėjo darbo charakteristiką, kurioje nurodyta, jog jis pasižymi gerais darbo įgūdžiais, su patikėtomis užduotimis susitvarko, kokybiškai atlieka darbą, tinka komandiniam darbui. Teismo nuomone, šios aplinkybės parodo I. K. siekį dirbti Lietuvoje ir toliau, tokią aplinkybę pareiškėjas taip pat patvirtino teismo posėdyje.

25. Teismas su atsakovo argumentais dėl 4 metų draudimo I. K. atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpio nesutiko ir pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktas tikrovės neatitinkantis Pažymėjimas nesudaro pagrindo vertinti, jog jo siekis atvykti į Lietuvos Respubliką yra kitas nei darbas šioje šalyje. I. K. teismo posėdyje paaiškino, kad siekdamas dirbti Bendrovėje, dėl reikiamų dokumentų sutvarkymo kreipėsi į tarpininkus; aplinkybę, kad Mokymo įstaigoje nesimokė, I. K. pripažino. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėjas sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus ar kad jo veiksmuose buvo siekio tyčia suklaidinti Migracijos departamentą požymių. Iš byloje esančių duomenų ir I. K. pateiktų paaiškinimų teismas nustatė, kad pareiškėjas dirba ir toliau siekia dirbti Lietuvoje, jis pareigas atlieka tinkamai, kokybiškai, užsienietis paaiškino, kad iš darbo gaunamų pajamų išlaiko šeimą, todėl teigti, kad nėra nustatyta buvimo Lietuvoje tikslo, nėra pagrindo. Atsižvelgęs į tai, atsakovo išvadą, kad yra Kriterijų vertinimo tvarkos 12 ir 141 punktuose įtvirtintų pagrindų nustatyti 4 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, teismas pripažino nepagrįsta, kadangi siekio nesąžiningai atvykti į Šengeno valstybę, pasinaudojant migracijos procedūromis, nenustatė ir atitinkamai aptartą Sprendimo dalį panaikino.

26. Pacitavęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės) 15 punkto, SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalių, Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. kovo 9 d. reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas pažymėjo, kad atsižvelgus į tai, jog buvo nustatyta, kad įspėjimas į minėtą sistemą buvo įtrauktas nepagrįstai, konstatuotina, jog Migracijos departamentas nepagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti daugkartinę nacionalinę vizą; ši Sprendimo dalis teismo taip pat buvo panaikinta.

27. Teismas konstatavo, kad Sprendime Migracijos departamentas pateikė iš esmės aiškius ir teisiškai pagrįstus dokumentus dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi, o Sprendimo dalis, kurioje pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, yra teisėta ir pagrįsta, tačiau atsakovas nepagrįstai vertino, jog I. K. siekė jį suklaidinti bei kad pareiškėjo tikrasis tikslas – ne darbas Lietuvoje. Atitinkamai Sprendimo dalis dėl atsisakymo I. K. išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 4 metų laikotarpiui ir įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti teismas panaikino.

III. 28. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

29. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

30. Migracijos departamentas savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti institucijos atsiliepime į I. K. skundą.

31. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Sprendime jis nekonstatavo, jog pareiškėjo siekis atvykti į Lietuvos Respubliką yra kitas nei darbas Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento nuomone, faktas, kad I. K., siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, institucijai pateikė tikrovės neatitinkantį Pažymėjimą, savaime patvirtina, jog pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis ir gavo nacionalinę vizą bei neteisėtai siekė gauti leidimą laikinai gyventi: prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą profesinę kvalifikaciją; suklaidintas I. K. pateiktos informacijos apie jo turimą kvalifikaciją, Migracijos departamentas jam anksčiau buvo išdavęs daugkartinę nacionalinę vizą, kuri galiojo nuo 2020 m. rugsėjo 16 d. iki 2021 m. sausio 15 d. Atsakovas pažymi, kad tai, ar pareiškėjas nacionalinę vizą bei leidimą laikinai gyventi siekė gauti dėl to, jog Lietuvos Respublikoje ketino dirbti, ar dėl kitų priežasčių, nagrinėjamoje byloje iš esmės nebuvo reikšminga ir teismo akcentuotos aplinkybės, kad I. K. darbdavys pateikė jo darbo charakteristiką, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas pasižymi gerais darbo įgūdžiais, I. K. nesąžiningų veiksmų nepateisina bei Sprendime padarytos išvados, jog pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis, nepaneigia.

32. Migracijos departamentas pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjas dėl reikiamų dokumentų sutvarkymo kreipėsi į tarpininkus ir buvo jų apgautas, byloje nebuvo pagrįsta jokiais tinkamais įrodymais, išskyrus paties I. K. subjektyvius paaiškinimus, kurie, manytina, tėra jo gynybinė pozicija, siekiant išvengti kilusių neigiamų pasekmių. Be to, pareiškėjas pats asmeniškai privalėjo užtikrinti, kad atsakovui teikiami dokumentai bei informacija apie jį būtų teisingi, turėjo aktyviai domėtis savo teisėmis bei pareigomis (pvz., konsultuotis su Migracijos departamentu, o ne tariamais tarpininkais), tačiau elgėsi nesąžiningai bei neatsakingai ir už tai pats yra atsakingas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad I. K. tikrovės neatitinkantį dokumentą Migracijos departamentui pateikė asmeniškai, suvokdamas, jog šis dokumentas yra suklastotas, kad Mokymo įstaigoje pareiškėjas nesimokė ir reikiamos suvirintojo dujomis bei elektra kvalifikacijos neturi, o tai akivaizdžiai patvirtina, jog I. K. sąmoningai bei tyčia siekė leidimą laikinai gyventi bei nacionalinę vizą gauti neteisėtai. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3053-756/2015 konstatavo, jog dėl tinkamo dokumentų sutvarkymo ir jų pateikimo Migracijos departamentui, kurie nekeltų abejonių užsieniečio ketinimų vykdyti teisėtą verslą Lietuvos Respublikoje realumu, visų pirma, yra atsakingas pats užsienietis. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. liepos 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016 konstatavo, kad nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, pakanka nustatyti, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkantį dokumentą, o aplinkybės, ar jis sąmoningai pateikė tokį dokumentą, ar tyčia siekė suklaidinti Migracijos departamentą, neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl Migracijos departamento sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

33. Atsakovas akcentuoja, kad byloje esantys įrodymai neginčytinai patvirtina, jog I. K., siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkantį Pažymėjimą, todėl yra Kriterijų vertinimo tvarkos 12 punkte nustatytas pagrindas pareiškėjui nustatyti 3 metų draudimo atvykti laikotarpį. Pagal minėtos tvarkos 141 punktą, yra pagrindas jos 12 punkte nurodytą laikotarpį pareiškėjui ilginti vieneriais metais, nes Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini), vadovaudamasi Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4 ir 11 punktais, 2020 m. liepos 27 d. I. K. atsisakė išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, kadangi prašymo nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės pagrįstai leido abejoti užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje tikslu ir sąlygomis, jų pagrįstumu, taip pat pareiškėjas nepateikė leidimo dirbti, kai jį būtina turėti, buvo abejonių dėl I. K. pateiktų dokumentų tikrumo, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (buvo atsisakyta jam išduoti vizą).

34. Atsakovas pažymi, kad administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog Migracijos departamento sprendimai, priimti siekiant užkardyti galbūt neteisėtą užsieniečio migraciją, kai asmuo nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reguliuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą bei apsigyvenimą, ir pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nėra neproporcinga ar nepateisinama priemonė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad tokio pobūdžio neteisėtą veiką, kai užsienietis, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo kvalifikaciją, yra teisinis pagrindas vertinti kaip tyčinius pareiškėjo veiksmus, kuriais siekta įgyti teisę apgaulės būdu, o tai netoleruotinas teisinės tvarkos pažeidimas, taip pat yra proporcingas ir pateisinamas tokios priemonės, kaip draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, taikymas.

35. Migracijos departamentas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Kriterijų vertinimo tvarka vertinama kaip pavyzdinė, t. y. iš esmės kaip gairės, kuriomis siekiama užtikrinti, jog analogiškomis / panašiomis aplinkybėmis sprendimai dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir draudimo laikotarpio būtų vienodi. Šioje byloje pareiškėjas nepateikė jokių svarių argumentų ar įrodymų, kodėl jam neturėtų būti taikomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, kaip kitiems užsieniečiams analogiškomis ar panašiomis Kriterijų vertinimo tvarkoje aprašytomis aplinkybėmis. Atsakovo nuomone, atsižvelgus į tai, kad I. K. su Lietuvos Respublika nesieja šeimyniniai ryšiai, jis neturi ilgalaikių socialinių ir ekonominių ryšių, todėl nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra neteisėtas ar neproporcingas.

36. Migracijos departamentas teigia, kad atsižvelgiant faktines bylos aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai panaikino Sprendimo dalį dėl uždraudimo I. K. atvykti į Lietuvos Respubliką 4 metus.

37. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Migracijos departamentas nepagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti daugkartinę nacionalinę vizą. Atsakovas pažymi, kad Migracijos departamentas nacionalinę vizą I. K. atsisakė išduoti remdamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, o ne Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kurį cituoja teismas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nacionalinę vizą pareiškėjas prašė išduoti pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – Vizos išdavimo tvarkos aprašas) 70.11 punktą (redakcija, galiojusi I. K. 2021 m. kovo 23 d. prašymo pateikimo metu), kuris nustatė jog daugkartinė nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, pateikusiam prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje arba Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę. Atsižvelgiant į tai, kad Sprendimu pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, jam Vizos išdavimo tvarkos aprašo 70.11 punkte įtvirtintu pagrindu negalėjo būti išduota ir nacionalinė viza, t. y. I. K. negalėjo pagrįsti numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų (Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, nacionalinę vizą pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti ne dėl to, kad jo atžvilgiu buvo įvestas perspėjimas į C. SIS, o dėl to, jog I. K. negalėjo pagrįsti buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo, dėl kurio buvo prašoma išduoti nacionalinę vizą, t. y. leidimo laikinai gyventi gavimo. Atsižvelgiant į tai, Sprendimo dalis, kuria pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, yra teisėta ir pagrįsta, o pagrindo ją panaikinti teismo sprendime išdėstytais motyvais nebuvo.

38. Atsakovas nurodo, kad priešingai negu sprendė teismas, I. K. į C. SIS buvo įrašytas teisėtai ir pagrįstai, įvertinus tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, kadangi jam buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, remiantis tuo, jog duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės, tai, kad įvertinus visas faktines aplinkybes, galima pagrįstai manyti, jog I. K. ir ateityje gali nesąžiningai siekti vykti į kitas Šengeno valstybes, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi į C. SIS, pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 15 punktą. Migracijos departamentas pažymi, kad Sprendimo dalis, kurioje buvo nuspręsta įvesti perspėjimą į C. SIS, uždraudžiantį I. K. atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvės valstybėse, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose, kuriose išaiškinta, kad pareiškėjų duomenys į C. SIS buvo įvesti teisėtai ir pagrįstai SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytais pagrindais, taikytas aptartas ribojimas yra proporcingas ir pagal byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes užsieniečių teisių nesuvaržė labiau, nei tai buvo būtina.

39. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsnio 2 dalies ir 80 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Migracijos departamentas pažymi, kad teismas tinkamai neįvertino jo nustatytų aplinkybių, patvirtinančių, jog I. K., šiurkščiai pažeisdamas Įstatymą, sąmoningai teikė suklastotą dokumentą apie savo profesinę kvalifikaciją, nepagrįstai sureikšmino pareiškėjo pateiktus subjektyvius paaiškinimus, jog neva jis naudojosi tarpininkų paslaugomis ir nesiekė suklaidinti Migracijos departamento, nors šie paaiškinimai yra nepagrįsti jokiais įrodymais ir neturi teisinės reikšmės, dėl to byla buvo išnagrinėta netinkamai, pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus bei nukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Atsakovo nuomone, atsižvelgdami į tai, kad teismas skundžiamame sprendime visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai taikė teisės aktus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismo išvados yra nepagrįstos, todėl teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

40. Pareiškėjas I. K. prašo atsakovo Migracijos departamento apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

41. I. K. nuomone, teismo sprendimas buvo priimtas visapusiškai įvertinus visus byloje esančius duomenis, yra pagrįstas ir teisingas.

42. Pareiškėjas paaiškina, kad kaip buvo nurodyta jo skunde ir paaiškinta teismo posėdyje, I. K. neneigė savo aplaidumo, teikė teisingus duomenis, kad neturi specialaus išsilavinimo ir nesiekė piktnaudžiauti migracijos procedūra. Teigia, kad pareiškėjo atvejo negalima vertinti vien formaliai, neatsižvelgiant į visas aplinkybes; visų pirma, reikia atsižvelgti į Įstatymo tikslus, o ne iš karto svarstyti, kaip apriboti, uždrausti, ar sutrukdyti asmenims legaliai atvykti į Lietuvą ir sąžiningai dirbti. Pareiškėjas pažymi, kad teismas išklausė visas šalis ir teisingai atkreipė dėmesį, kad nustatytos aplinkybės parodo jo siekį dirbti Lietuvoje. Akcentuoja, kad darbdavys yra ne tik patenkintas I. K. darbu, tačiau papildomai ieško galimybės jam mokytis, tačiau neturint nei vizos, nei leidimo gyventi Lietuvoje, užsienietis nėra priimamas net į mokymus. Pareiškėjas nurodo, kad į aplinkybę, jog jo tikslas atvykus į Lietuvą yra būtent darbas, atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą; byloje nėra ginčo dėl to, kad I. K. nėra įgijęs išsilavinimo, kad nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, kad jo tikslas atitinka faktines aplinkybes – dirbti ir išlaikyti šeimą, ir kad jo veiksmuose nebuvo tyčios. Visgi, atsakovas principingai laikosi pozicijos, kad visi asmenys, nors ir formaliai turintys net mažiausią trūkumą, turi būti išsiųsti iš šalies su apribojimu atvykti keleriems metams. Be to, Migracijos departamentas iš viso neatsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei jo elgesį. I. K. nuoširdžiai prašė jį suprasti ir leisti toliau sąžiningai dirbti, išlaikyti šeimą. Jis ir pats sutinka ir nori įgyti reikiamą išsilavinimą, kad ir formaliai atitiktų reikalavimus ateityje, tačiau atsakovas neigia ar nutyli aplinkybę, jog pareiškėjas yra tinkamas dirbti darbą, kadangi tokio darbo pobūdis suponuoja, kad naujokas dirba su patyrusiu kolega, kuris jį apmoko, o įgijęs patirtį, darbuotojas pats moko naujus asmenis; šias aplinkybes teismo posėdyje nurodė ir I. K., patvirtindamas, kad po mokyklos baigimo pradėjo dirbti. Pareiškėjas teigia, kad iš pradžių jį darbdavys apmokė, o vėliau jis įgijo tiek patirties, kad mokydavo kitus naujai priimtus darbuotojus. Be to, faktą, kad I. K. išmano savo darbą, patvirtina ir darbdavio Lietuvoje charakteristika.

43. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo pozicija, kad faktas, jog pateiktas tikrovės neatitinkantis dokumentas savaime patvirtina, jog pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. I. K. atkreipia dėmesį, kad pripažino savo klaidą, jog pasitikėjo tarpininku, kuris ruošė dokumentus ir šiuos dokumentus pateikė Migracijos departamentui, tačiau tai neįrodo fakto, kad jis piktnaudžiavo procedūra, kadangi piktnaudžiavimo faktą reikia tirti konkrečiu atveju, o šiuo atveju pareiškėjo siekis Lietuvoje buvo ir yra darbas, atvykęs į Lietuvą jis dirba ir siekia toliau dirbti; I. K. liudijimas yra teisingas ir neįrodžius priešingai, vertinamas kaip tinkamas įrodymas. Nors atsakovas nagrinėja valios elementą, tačiau tai nedaro esminės įtakos situacijos vertinimui. Pareiškėjo nuomone, teismas padarė teisingą išvadą, kad jis neturėjo tyčios suklaidinti ar piktnaudžiauti migracijos procedūra, tą I. K. patvirtino ir teismo posėdyje.

44. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis neturėjo tikslo suklaidinti atsakovą, o siekė tik teisėtai dirbti Lietuvoje. Jis legaliai kirto sieną, atvyko oficialiai, darbdavys jo laukė, atvykęs, I. K. iš karto pradėjo dirbti, todėl nėra nei vieno argumento, leidžiančio teigti, kad pareiškėjo atveju yra nelegali migracija, kurią reikėtų užkardyti.

45. Remdamasis Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, pareiškėjas nurodo, kad teismas teisingai pažymėjo, jog aplinkybė, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, savaime nėra pagrindas nustatyti 3 metų draudimo atvykti laikotarpį. I. K. nuomone, draudimas jam atvykti į Lietuvą net 4 metus yra neproporcinga ir neadekvati sankcija. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis atvyko ketindamas dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (suvirintoju elektra ir dujomis) UAB „Draugestina“. Pažymi, kad aiškinant Įstatymą lingvistiškai, jame nurodyta, jog reikalinga pateikti darbdavio informaciją apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai, o tai reiškia, kad yra reikalinga pateikti dabartinio pareiškėjo darbdavio informaciją apie jo kvalifikaciją, t. y. ar I. K. iš tiesų kvalifikuotai atlieka darbą, kuriam yra įdarbintas, o iš pridedamos charakteristikos matosi, jog pareiškėjo dabartinis darbdavys UAB „Draugestina“ nurodė, kad I. K. susitvarko su patikėtomis užduotimis ir pasižymi gerais darbo įgūdžiais.

46. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Įstatymo tikslas yra padėti darbdaviams įdarbinti užsieniečius į tas darbo vietas, kuriose Lietuvos Respublikoje trūksta darbuotojų, todėl Įstatymo leidėjas ir akcentuoja darbdavio poziciją šiuo klausimu – ar, darbdavio nuomone, iš tiesų tam tikrai specialybei įdarbintas asmuo atitinka tai specialybei keliamus reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 47. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. 3I-00130/17I-15/4U-400 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinę nacionalinę vizą (duomenys neskelbtini) piliečiui I. K. bei draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką“.

48. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, taip pat nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

49. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

50. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. gruodžio 13 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nurodydamas, kad dirba UAB „Draugestina“, pareiškėjo profesija – suvirintojas dujomis ir elektra, o 2021 m. kovo 23 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti jam daugkartinę nacionalinę vizą pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo 70.11 papunktį, kaip užsieniečiui, pateikusiam prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas Migracijos departamentas ginčijamu 2021 m. balandžio 8 d. sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktais, 133 straipsnio 1, 7 ir 8 dalimis, atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, daugkartinę nacionalinę vizą ir uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 4 metus nuo jo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjo pateiktas kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas neatitinka tikrovės, t. y. pateikta informacija apie pareiškėjo įgytą kvalifikaciją nėra teisinga. Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Migracijos departamentas ginčijamame sprendime pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė neteisingus duomenis apie savo turimą profesinę kvalifikaciją. Pritariant šiai išvadai konstatuojama, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunkčio leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos, kadangi nepateiktas užsieniečio nurodomą suvirintojo kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas, kuris atitiktų tikrovę, o kitos pakankamos informacijos (galimo atestavimo duomenys ir pan.) apie užsieniečio turimą kvalifikaciją ir jos atitiktį darbo vietai darbdavys nepateikė.

51. Atsakovas ginčijamu sprendimu nacionalinę vizą pareiškėjui I. K. atsisakė išduoti remdamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, numatančiu, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo. Iš byloje surinktų ir įvertintų duomenų, pareiškėjo pateiktų paaiškinimų teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas dirba ir toliau siekia dirbti Lietuvoje, jis pareigas atlieka tinkamai, kokybiškai, iš darbo gaunamų pajamų išlaiko šeimą, todėl teigti, kad nėra galimybės nustatyti buvimo Lietuvoje tikslo ar pagrįstai abejoti jo pareiškimų patikimumu, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas reikšmingas ginčui faktines aplinkybes pritaria šiai pirmosios instancijos teismo išvadai bei vertinimams dėl nepagrįsto draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl plačiau dėl to nepasisako.

52. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ernestas Spruogis