2019-05-14 Nr. AB-11113-3-61-3-02621-2011-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-508-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02621-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 30.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS REPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybei ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerija dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus energija“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. O3-303 „Dėl Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““ ir Komisijos 2011 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. O3-55 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ bei įpareigoti Komisiją įvertinti ir numatyti UAB „Vilniaus energija“ nustatomose reguliuojamose energetikos veiklų kainose UAB „Vilniaus energijos“ negautų pajamų kompensaciją dėl neteisėto, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų neatitinkančio, šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų padengimo sumažinimo (nutraukimo) priimant ir taikant Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. O3-303 dėl „Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““ ir Komisijos 2011 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. O3-55 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo „pakeitimo“.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2003 metų į šilumos punktų įrengimą, jų modernizavimą investavo 109 mln. Lt. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės pirmosios bazinės kainos galiojimo laikotarpiu (2004 m. – 2010 m.) šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudos dar nebuvo įvertintos šilumos kainų dedamosiose, o buvęs šilumos ūkio valdytojas (AB „Vilniaus šilumos tinklai“) nesukaupė/nesuteikė nuosavų lėšų šilumos punktų įrengimui, šios investicijos buvo finansuojamos iš skolintų lėšų, mokant palūkanas, kurios taip pat dar nebuvo įskaičiuotos į šilumos kainų dedamąsias. Investicijos į šilumos punktų įrengimų modernizavimą buvo suderintos su Vilniaus miesto savivaldybe, o Komisija įrengtus šilumos punktus pripažino reguliuojamu turtu. Sukurto turto vertės nusidėvėjimo sąnaudos, užtikrinančios atliktų investicijų padengimą, į šilumos kainą Komisijos buvo įskaičiuotos nuo bendrovės antrosios bazinės šilumos kainos, nustatytos Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-315, galiojimo pradžios. Naujosios bazinės šilumos kainos dedamųjų pagrindu apskaičiuotos šilumos kainos Vilniuje buvo nustatytos Komisijos 2011 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. O3-55 ir pradėtos taikyti nuo 2011 m. gegužės 11 d. Komisija skundžiamu nutarimu pakeitė 2010 m. gruodžio 15 d. nustatytą bazinę šilumos kainą, 2011 m. kovo 22 d. nustatytas šilumos kainos dedamąsias ir išėmė šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas (atliktų investicijų atsipirkimą) iš šilumos kainos. Nuo 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus Šilumos ūkio įstatymo pekeitimo ir papildymo įstatymui (toliau – ir ŠŪĮ pakeitimo įstatymas) ir priėmus skundžiamą Komisijos nutarimą, bendrovė nebegali į šilumos kainą įskaičiuoti šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų.

3. Pareiškėjo teigimu, skundžiamu 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. O3-303 Komisija pažeidė Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktą ir 15 straipsnio 2 dalį, kadangi Komisijai teisės aktų nuostatos nustato pareigą visais atvejais priimant sprendimus dėl reguliuojamų kainų įvertinti ir investicijų, susijusių su reguliuojama veikla, atsipirkimo klausimą. Komisija, įgyvendindama Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymą, nesilaikė kitų teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių energetikos sektorių, ir nenustačiusi, kokiu būdu Bendrovei bus kompensuotos patirtos sąnaudos, neįgyvendino Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatų.

4. Pareiškėjas nurodo, kad Komisijos skundžiamas nutarimas pažeidžia teisinės valstybės principą ir Konstitucijos 23 straipsnio tvirtintą nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principą. Komisija, priimdama skundžiamą nutarimą, neturėjo pažeisti ir kitų teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas teigė, kad pagrįstai tikėjosi, jog Komisija laikysis visų teisės aktų nuostatų ir patirtų Bendrovės sąnaudų nepavers neatlygintinais nuostoliais.

5. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad teisės aktais buvo įpareigota iki 2011 m. lapkričio 1 d. priimti teisės aktų nuostatas, kurios būtų privalomos tinkamam Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimui, todėl buvo priimtas skundžiamas 2011 m. spalio 26 d. nutarimas O3-303 ir 2011 m. spalio 26 d. nutarimas Nr. O3-325, kuriuo buvo pakeistas Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. O3-96, nustatantis šilumos kainų nustatymo metodiką. Komisijos teigimu, priimdama skundžiamą nutarimą ji negalėjo nukrypti nuo Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo nustatytų taisyklių ir neturėjo nustatyti kitokio teisinio reguliavimo, nei numato minėtas teisės aktas.

7. Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje ir 17 straipsnio 8 dalyje yra nustatytos bendrosios nuostatos, tačiau jos taikytinos tiek kiek nagrinėjamu atveju jų nereglamentuoja ŠŪĮ pakeitimo įstatymo specialiosios nuostatos ir vykdydama imperatyvias teisės aktų nuostatas negalėjo į šilumos kainą įtraukti pareiškėjos patirtų sąnaudų, susijusių su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis nuo 2011 m. lapkričio 1 d.

8. Komisija, pasisakydama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisės principų pažeidimų, pažymėjo, kad kainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų ginti vartotojų interesus, o tvirtindama šilumos kainų skaičiavimo metodiką ir priimdama skundžiamą nuatrimą privalėjo vadovautis imperatyviomis Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatomis. Komisijos teigimu, įgyvendinant priimto įstatymo nuostatas, jos veiksmų neatitikimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai galimas tik tada, kai pats įstatymas, kuris yra įgyvendinamas, pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos energetikos ministerija atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

10. Atsiliepime nurodė, kad atsakovas pagrįstai, įgyvendindamas imperatyvias Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas priėmė skundžiamą nutarimą ir pakeitė Šilumos kainų nustatymo metodiką. Teisės aktuose nustatytų veiksmų neatlikimas pažeistų teisėtumo ir įstatymų viršenybės principus, todėl tokiu atveju atsakovas viršytų teisės aktais jam nustatytas kompetencijos ribas.

11. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių skundžiamo nutarimo teisėtumą, o abstraktūs ir subjektyvūs samprotavimai negali būti laikomi pakankamais įrodymais.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimo Nr. O3-303 teisėtumo ir pagrįstumo. UAB „Vilniaus energija“ nuo 2003 metų į šilumos punktų įrengimą, jų modernizavimą investavo 109 mln. litų. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės pirmosios bazinės kainos galiojimo laikotarpiu (2004 m.–2010 m.) šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudos dar nebuvo įvertintos šilumos kainų dedamosiose, o buvęs šilumos ūkio valdytojas (AB „Vilniaus šilumos tinklai“) nesukaupė/nesuteikė nuosavų lėšų šilumos punktų įrengimui, šios investicijos buvo finansuojamos iš skolintų lėšų, mokant palūkanas, kurios taip pat dar nebuvo įskaičiuotos į šilumos kainų dedamąsias. Sukurto turto vertės nusidėvėjimo sąnaudos, užtikrinančios atliktų investicijų padengimą, į šilumos kainą Komisijos buvo įskaičiuotos nuo Bendrovės antrosios bazinės šilumos kainos, nustatytos Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. O3-316 galiojimo pradžios. Naujosios bazinės šilumos kainos dedamųjų pagrindu apskaičiuotos šilumos kainos Vilniuje buvo nustatytos Komisijos 2011 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. O3-55 ir pradėtos taikyti nuo 2011 m. gegužės 1 d.

14. Teismas nurodė, kad 2011 m. rugsėjo 29 d. buvo priimtas Šilumo ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriuo buvo pakeistos tam tikros šilumos punktų klausimus reglamentuojančios nuostatos. ŠŪĮ pakeitimo įstatymas įtvirtino, kad pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoju (eksploatuotoju) negali būti šilumos tiekėjas ar asmenys, susiję su šilumos tiekėju darbo santykiais ar tiekiantys prekes, ar teikiantys paslaugas šilumos tiekėjui, ar šilumai gaminti naudojamo kuro, šilumos tiekimo veiklai naudojamų apskaitos prietaisų ar kitų įrenginių gamintojai, taip pat asmenys, kurie verčiasi šilumai gaminti naudojamo kuro didmenine ar mažmenine prekyba, ar asmenys, kartu su išvardytais asmenimis priklausantys susijusių ūkio subjektų grupei pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą. ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymas įsigalioja 2011 m. lapkričio 1 d., o 8 straipsnio 3 dalis, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Komisija iki šio įstatymo įsigaliojimo privalo priimti jam įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Remiantis minėto įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi, šilumos ir karšto vandens kainos, defirencijuojamos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d.

15. Komisija, įgyvendindama ŠŪĮ pakeitimo įstatymą ir jame naujai išdėstytas 32 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas, priėmė skundžiamą 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. O3-303 dėl „Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““ ir Komisijos 2011 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. O3-55 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ ir 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. O3-325 „Dėl Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. O3-96 „dėl šilumos kainų nustatymo metodikos“ pakeitimo“. Skundžiamu Komisijos nutarimu ir pakeista šilumos kainų nustatymo metodika buvo nustatyta, kad nuo 2011 m. lapkričio 1 d. į šilumos ir karšto vandens kainą neįtraukiamos sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas nuo 2011 m. gegužės mėn. iki 2011 m. spalio mėn. per šilumos energijos kainą padengė 1,9 mln. litų šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudų.

16. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-2731-426/2015 priėmė 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimą, kuriuo panaikino Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 priimta 2017 m. sausio 24 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

17. ŠŪĮ pakeitimo įstatymu buvo pakeista 32 straipsnio 2 dalis ir nustatyta, turto nuomos mokesčiai ir kitos sąnaudos, nesusiję su šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo veikla, negali būti įtraukiami į šilumos ar karšto vandens kainas. Į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Apyvartinių taršos leidimų prekybos pajamos ar sąnaudos įvertinamos skaičiuojant šilumos kainas Šilumos kainų nustatymo metodikoje nustatyta tvarka. Komisija, vykdydama minėtą įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatą įpareigojimą iki 2011 m. lapkričio 1 d. priimti šį pakeitimo įstatymą įgyvendinti reikalingas teisės aktų nuostatas, 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. O3-303 pakeitė 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-316 ir 2011 m. kovo 22 d. nutarimą Nr. O3-55, nebeįtraukiant šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų.

18. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teigimu, Komisija, priimdama skundžiamą nutarimą ir nenustačiusi, kokiu būdu pareiškėjui turėtų būti kompensuojamos patirtos ir negrąžintos patirtos šilumos punktų priežiūros sąnaudos, pažeidė Lietuvos Respublikos Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktą, pagal kurį viena iš Komisijos atliekamų funkcijų yra nustatyti valstybės reguliuojamas kainas, įvertinti investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą ir to paties įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, pagal kurią nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma.

19. Teismas, atsižvelgęs į ŠŪĮ pakeitimo įstatymo naujai įtvirtinto 32 straipsnio 2 dalies loginę konstrukciją, priėjo prie išvados, kad įstatymo normoje yra imperatyviai nustatyta, jos į šilumos ar karšto vandens kainą negali būti įtrauktos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Iš minėtos nuostatos taip pat matyti, kad įstatymų leidėjas tokias sąnaudas priskiria kaip šilumos ir karšto vandens tiekėjo, šiuo atveju UAB „Vilniaus energija“, asmeninėms sąnaudomis, kurias šilumos ir karšto vandens tiekėjas patiria, siekdamas tinkamai ir kokybiškai įgyvendinti teikiamas paslaugas vartotojams ir imperatyviai, apsaugant vartotojų interesus, uždraudžia tokias sąnaudas padengti ir kompensuoti per šilumos ir karšto vandens kainą.

20. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teigia, jog turėjo pagrįstų lūkesčių, kad bus įgyvendintos Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 6 punktas ir 15 straipsnio 2 dalis, tačiau įvertinus šių teisės aktų nuostatų koliziją nagrinėjamu atveju matyti, kad ŠŪĮ pakeitimo įstatymas nustato specialias nuostatas, reglamentuojančias, kas gali būti įtraukta į šilumos ar karšto vandens kainą ir kokios sąnaudos į kainą negali būti įtraukiamos, o Energetikos įstatymas nustato bendras Komisijos fukcijas ir bendras gaires dėl energijos išteklių gavybos/gamybos. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai atsiliepime nurodo, jog pirmenybė taikytina specialiosioms teisės aktų nuostatoms. Teismas pažymėjo, kad ŠŪĮ pakeitimo įstatymui imperatyviai nurodžius, kokios sąnaudos negali būti įtrauktos į šilumos ar karšto vandens kainą, Komisija, atlikdama funkcijas, įtvirtintas minėtose Energetikos įstatymo nuostatose ir nustatydama būdus dėl pareiškėjos patirtų sąnaudų kompensavimo, pažeistų specialiąsias ŠŪĮ pakeitimo įstatymo imperatyvias nuostatas. Energetikos įstatyme nustatytos Komisijos funkcijos vykdytinos tiek, kiek jos neprieštarauja specialiojo įstatymo nuostatoms.

21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateiktu skundu prašo panaikinti Komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. O3-303, tačiau atsižvelgus į skunde išdėstytus argumentus ir į tai, kad ŠŪĮ pakeitimo įstatymas numato, jog į šilumos ar karšto vandens kainą negali būti įtrauktos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis, todėl pareiškėjo patirtos sąnaudos negali būti kompensuojamos. Pareiškėjas nenurodė, nutarimo neteisėtumo ir nepagrįstumo pagrindų, t. y. kokiu būdu jis prieštarauja ŠŪĮ pakeitimo įstatymui, kurį Komisija, skundžiamu nutarimu įgyvendino. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 11 d. sprendimu panaikino Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““, kuriame buvo į šilumos kainą įtrauktos pareiškėjo patirtos sąnaudos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

22. Pareiškėjas skunde teigė, kad Komisija, priimdama skundžiamą nutarimą, nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės principų, tačiau, teismo vertinimu, priešingai nei teigia pareiškėjas, Komisija vadovavosi ŠŪĮ pakeitimo įstatymo nuostatomis ir šiame įstatyme įtvirtintais imperatyviais įpareigojimais ir priėmė iki nustatyto termino teisės aktus, įgyvendinančius minėtą įstatymą, kuriame nustatytos specialiosios nuostatos dėl šilumos ar karšto vandens kainų, todėl pagrindo teigti, kad priimtu 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. O3-303 buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti principai nėra.

23. Teismas, remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, konstatavo, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. O3-303 pagrįstai įgyvendino ŠŪĮ pakeitimo įstatymo nuostatas ir remdamasi minėto įstatymo 32 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai nustatė, kad į šilumos ar karšto vandens kainą negali būti įskaitytos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Objektyvaus pagrindo naikinti skundžiamą nutarimą ir pripažinti jį neteisėtu pažeidžiant specialiąsias ŠŪĮ pakeitimo įstatymo nuostatas nėra.

III. 24. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

25. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė Bendrovės skundą, netinkamai pritaikė ir išaiškino ŠŪĮ pakeitimo ir ŠŪĮ taip pat Energetikos įstatymo nuostatas, neatsižvelgė į teisinio reguliavimo proporcingumą, protingumą, pagrįstumą ir darnumą, bei teisinių santykių subjektų įgytas teises. Teismas nevertino fakto, kad Nutarimas pažeidžia Bendrovės teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, todėl prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, tuo pačiu ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, lex retro non agit ir nuosavybės neliečiamumo principams, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, kuriuose konstatuota, kad institucijos privalėjo šiuo atveju nustatyti tvarką, kaip bus padengtos iki ŠUĮ pakeitimo įsigaliojimo atliktos investicijos (iki šiol reikiami teisės aktai nėra priimti).

26. Bendrovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ŠŪĮ ginčo aspektų, kuriais buvo pasisakyta skundžiamame sprendime. Teismas materialiosios teisės normas išaiškino ir pritaikė netinkamai, tarp jų, bet neapsiribojant, Energetikos įstatyme nustatytus investicijų į energetikos objektų plėtrų, grąžos reikalavimus.

27. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalies ir ŠŪĮ pakeitimo įstatymo taikymas yra neteisėtas ir nepagrįstas šiais aspektais: jis pažeidžia ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnyje numatytą šio pakeitimo įgyvendinimo tvarką; pažeidžia Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies ir 17 straipsnio 8 dalies 6 punkto nuostatas, kurias atsakovas pažeidė priimdama Nutarimą. Dalies nuostatų teismas apskritai neanalizavo iš esmės, todėl toks vertinimas negali būti laikomas sistemišku. Teismas, grįsdamas skundžiamą sprendimą išimtinai ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalimi, šią nuostatą taikė ir išaiškino nesistemiškai, nevertindamas šios nuostatos galiojimo sąryšio su atitinkamomis ŠŪĮ pakeitimo įstatymo nuostatomis, numatančiomis jų taikymo tvarką ir sąlygas, bei Energetikos įstatymo nuostatomis, numatančiomis jų taikymo pagrindą.

28. Pareiškėjas nurodo, kad tol, kol nėra įvykdytos visos ŠŪĮ pakeitimo įgyvendinimui privalomos sąlygos, vadinasi ŠŪĮ pakeitimo įstatymu pakeistos 32 straipsnio 2 dalies ir kitos nuostatos negali būti taikomos, nes jų taikymo sąlygos nėra įgyvendintos. Pažymi, kad iki 2011 m. lapkričio 1 d. nei Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, nei Komisija iki šio įstatymo įsigaliojimo visų būtinų šiam įstatymui įgyvendinti reikalingų teisės aktų nepriėmė ir neišsprendė klausimo, kokiu būdu iki šio akto įsigaliojimo teisėtai atliktos ir su visomis institucijomis suderintos bei jų patvirtintos investicijos į šilumos punktų įrengimą / modernizavimą toliau atsipirks. Taigi tol, kol nėra priimti būtini teisės aktai, numatantys mechanizmą, kaip bus grąžinamos/atsipirks atliktos investicijos į šilumos punktų įrengimą / modernizavimą, ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 3 dalis yra pažeidžiama. Visos šios bylos šalys teismo posėdžio metu pripažino ir neginčijo, kad iki šio momento vis dar nėra priimtas joks teisės aktas, kuris išspręstų atliktų investicijų atsipirkimo klausimą po ŠŪĮ pakeitimo įstatymo priėmimo. Tai, kad toks aktas yra būtinas, matyti ir iš byloje pateiktų Komisijos dokumentų.

29. Skundžiamame sprendime teismas visiškai nekvestionuoja Bendrovės teisėtai ir pagrįstai atliktų investicijų grąžos klausimo, tiesiog konstatuoja, kad pasikeitus teisiniam reglamentavimui nėra galimybės į šilumos kainas įskaičiuoti teisėtai atliktų investicijų atsipirkimo ir grąžos. Iki šiol nėra priimto jokio teisės akto išsprendžiančio Bendrovės investicijų grąžos problemą.

30. Pareiškėjas nurodo, kad ŠŪĮ pakeitimas nebuvo ir nėra tinkamai įgyvendintas, todėl nėra įvykdyta Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatyta sąlyga užtikrinti tokių investicijų atsipirkimą. Kol ši sąlyga nėra įgyvendinta, atitinkamai Komisijos Nutarimas laikytinas neteisėtu. Komisija neturėjo teisės Nutarimu išimti investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų iš šilumos kainos, prieš tai neįvertinant, kaip jos turėtų būti padengiamos. Atitinkamai teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevertino teisės aktų sistemiškai, neįvertino kitų teisės akto teisėtumo reikalavimų, t. y. sisteminio teisės aktų taikymo, dėl to Nutarimai ir skundžiamas sprendimas pažeidžia Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Skundžiamame sprendime pateiktas nenuoseklus ir prieštaringas teisės aktų aiškinimas ir taikymas nulemia skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą.

31. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to, kad Bendrovė remiantis teisės aktų reikalavimais, investicijas į šilumos punktų įrengimą / modernizavimą buvo suderinusi su Savivaldybe ir Komisija ir pagrįstai tikėjosi numatytos investicijų grąžos. Skundžiamame sprendime teismas tiesiog formaliai konstatavo, kad Komisija turi vadovautis ŠŪĮ, tačiau nepasisakė dėl konkrečių bylos aplinkybių. Nagrinėjamu atveju teismas visiškai nevertino Bendrovės esminių argumentų dėl nuostolių, kuriuos ji patiria po Nutarimo priėmimo, nevertino jokių faktų, neanalizavo faktinės situacijos, susidariusios iki ŠŪĮ pakeitimų priėmimo ir po jų, nevertino kaip ši faktinė situacija kito pasikeitus reglamentavimui ir kaip tai darė įtaką Bendrovės teisėms ir pareigoms.

32. Pareiškėjo teigimu, Iki ŠŪĮ pakeitimo įsigaliojimo, t. y. iki 2011 m. lapkričio 1 d., per šilumos tarifus Bendrovė surinko apie 1,9 mln. litų šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudų, o apie 107 mln. litų liko nepadengti. Taigi Bendrovė iš tiesų patiria žymų nuostolį dėl neteisėto Komisijos Nutarimo. Pažymi, kad nei Savivaldybė, nei Komisija, neginčija šio ginčo objekto - Bendrovės teisės į investicijų, padarytų šilumos punktuose, atsipirkimų. Teismas nieko nepasisako apie ginčo esmę, t. y., kad šios investicijos turi atsipirkti per nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas ar kokiu nors kitu būdu. Šiuo atveju teismas ignoravo Bendrovės keliamą patiriamų nuostolių klausimą, nevertino ir nepasisakė dėl to, kad Bendrovė, remdamasi teisės aktų reikalavimais, investicijas į šilumos punktų įrengimą / modernizavimą buvo suderinusi su Savivaldybe ir Komisija ir pagrįstai tikėjosi numatytos investicijų grąžos. Teismas formaliai vertindamas Nutarimo teisėtumą procesine jo priėmimo prasme, tiesiog preziumuoja jo teisėtumą iš esmės neanalizuodamas materialinio teisėtumo klausimo, t. y. atitikties Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, kurio neatsiejami elementai yra teisėtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo ir saugumo principai, taip pat Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės apsaugos ir neliečiamumo principui.

33. Asmuo, turintis tam tikras teises, suteiktas teisės akto, jomis naudodamasis ilgą laiką, susikuria teisėtus lūkesčius, kad jomis galės naudotis ir toliau to akto nustatytų taisyklių ribose. Šie teisėti lūkesčiai yra saugomi Konstitucijos. Šiuo atveju Bendrovė, veikdama kaip šilumos tiekėjas ir vykdydama šilumos tiekėjui numatytas pareigas, įrengė individualius šilumos punktus / juos renovavo, ir atitinkamai turėjo tuo metu galiojusios ŠŪĮ redakcijos bei Energetikos įstatymo garantuojamas aiškias teises į šių investicijų atsipirkimą per šilumos kainą. Atitinkamai toks reglamentavimas sukūrė Bendrovei teisėtus lūkesčius, kad jos atliktos investicijos per atitinkamą laikotarpį atsipirks. Be to, šias teises patvirtino ir teisėtus lūkesčius sukūrė ir su Savivaldybe suderinti investiciniai planai bei Komisijos nustatytos šilumos bazinės kainos (kurios yra ilgalaikės) ir kainų dedamosios, į kurias šių investicijų atsipirkimas buvo įtrauktas. Priėmus ŠŪį pakeitimą ir neišsprendus investicijų atsipirkimo klausimo, teisinio tikrumo ir saugumo nebeliko, todėl Bendrovės teisėti lūkesčiai yra pažeisti.

34. Bendrovė iš anksto žinodama tokius reguliavimo pasikeitimus (išimant šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudas iš šilumos kainų, tačiau tuo pat metu pagal Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį nenumačius, per kokias kitas valstybės reguliuojamas kainas i r/a r tarifus / kitus būdus šios sunaudos bus padengiamos), tokių investicijų nebūtų vykdžiusi. Bendrovė turėjo teisę pagrįstai tikėtis, kad jos pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos bei ji turės garantiją, kad ir toliau teisinių santykių reglamentavimas drastiškai nepasikeis. Bendrovė pagrįstai tikėjosi, jog jeigu jis paklus teisei, vykdys įstatymų reikalavimus, jos lūkesčiai bus laikomi teisėtais ir bus valstybės ginami ir saugomi. Tačiau faktiškai susiklosčiusi situacija, kuomet Bendrovė negali atgauti atliktų investicijų, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintai teisinei tvarkai, t. y. pažeidžiamas Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisėtų lūkesčių principas.

35. Pažymi, kad teisės aktai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Todėl šiuo atveju akivaizdu, kad Bendrovė suderinusi savo investicijas, turėjo pagrįstą teisę į jų padengimą, tačiau priimtas naujas teisinis reguliavimas, veikdamas atgal, panaikino galimybę gauti atliktų investicijų atsipirkimą prieš tai neįvertinant, kaip jos turėtų būti padengtos. Pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad Bendrovės veikla yra griežtai reguliuojama, ji neturi kito pasirinkimo savarankiškai nuspręsti, kaip atgauti atliktas investicijas, išskyrus teisės aktais nustatytus būdus. Tai jog retroaklyvus teisės aktų poveikis pažeidžia Bendrovės teises, patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, taip pat įtvirtinanti ES teisės negaliojimo atgal principą. Išimtis iš šio principo galima tik esant tokioms sąlygoms: ES teisės taikymas atgal nurodytas pačiame akte: nustatyti teisės akto leidėjo ketinimai aktui suteikti retroaktyvų galiojimą; galiojimas atgal būtinas teisės akto tikslui pasiekti; taikymas atgal neprieštarautų suinteresuotų asmenų turimiems teisėtiems lūkesčiams, o šiuo atveju Bendrovės teisėti lūkesčiai ir yra šiurkščiai pažeidžiami.

36. Akcentuoja, kad valstybei tenka pareiga užtikrinti Bendrovės nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą - apsaugoti Bendrovės investicijas į šilumos punktų sistemą, kurias Bendrovė atliko vykdydama tuo metu galiojančiuose įstatymuose jai priskirtą ir suderintą veiklą. Tačiau priimant ŠŪĮ pakeitimą tai nebuvo įgyvendinta. ŠŪĮ pakeitimo nuostatos pažeidė konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, nes priimtas reguliavimas paneigė Bendrovės galimybes atgauti investicijas, kurias laikydamasi tuo metu galiojusių teisės aktų ji atliko.

37. Pažymi, kad šioje byloje susidariusi teisinė situacija atitinka tarptautiniu lygiu pripažįstamą ekspropriacijos sąvoką, t. y. išėmus iš šilumos kainos teisės aktų nustatyta tvarka suderintų bei atliktų investicijų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudas, neįvertinant, kaip jos turėtų būti padengiamos, yra pažeidžiama Bendrovės Konstitucinė teisė į nuosavybės apsaugą.

38. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose.

39. Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

40. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai yra nepagrįsti, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi teisės aktais, atsižvelgė, įsigilino ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, tinkamai vadovavosi teismų suformuota nuoseklia praktika ir priėmė teisėtą bei teisės normomis pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

41. Pažymi, kad pareiškėjui šilumos bazinės kainos dedamosios buvo nustatytos 2010 m. gruodžio 15 d. Komisijos nutarimu Nr. O3-316. Komisija 2011 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. O3-55 pareiškėjui vienašališkai nustatė šilumos kainos dedamąsias pirmiesiems bazinės kainos galiojimo metams. Nustatant šilumos bazines kainas ir vienašališkai nustatant šilumos kainų dedamąsias, vadovaujantis tuo metu galiojusios ŠŪĮ redakcijos nuostatomis, buvo įvertintos pareiškėjo atliktos investicijos, turto nusidėvėjimo bei paskolų palūkanų sąnaudos, įskaitant ir investicijų į šilumos punktus sąnaudas, todėl nustatytos šilumos kainų dedamosios buvo diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę. Tai reiškia, jog tais atvejais, kai šiluma tiekiama iš šilumos tiekėjui priklausančių šilumos punktų, į šilumos kainą buvo papildomai įtrauktos šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudos.

42. Komisija, vadovaudamasi ŠŪĮ pakeitimu, 2011 m. spalio 26 d. skundžiamu nutarimu pakeitė Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-316 pareiškėjui nustatytas šilumos bazinės kainos dedamąsias, taip pat Komisijos 2010 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. O3-55 vienašališkai nustatytas šilumos kainos dedamąsias, nebeįtraukiant šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų ir tokiu būdu nustatant pagal šilumos punktų nuosavybę nediferencijuotą šilumos kainą. Pažymi, jog investicijoms (įskaitant šilumos punktų įrengimui) paimtų paskolų palūkanų sąnaudos šilumos kainoje nebuvo pakeistos.

43. Akcentuoja, kad įstatymų leidėjas nenustatė jokių šios nuostatos galiojimo ar taikymo sąlygų ar išlygų, kaip apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, nurodydamas, jog tam, kad šilumos punktų sąnaudos galėtų būti eliminuojamos iš galiojančios šilumos kainos, turėjo būti įgyvendinta ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodyta, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir Komisija iki šio įstatymo įsigaliojimo priima šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Pažymi, kad lingvistinė ŠŪĮ pakeitimo analizė leidžia teigti, jog šilumos kainų, kuriose įtrauktos šilumos punktų sąnaudos, galiojimas vienareikšmiškai buvo nustatytas tik iki 2011 m. lapkričio 1 d., nesiejant galiojimo laikotarpio su jokiu Vyriausybės ar Komisijos pareigų įvykdymu, sprendimų priėmimu ar kitomis aplinkybėmis. Tam, kad minėtos nuostatos įsigaliojimas nėra siejamas su ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos Komisijos pareigos įvykdymu yra pritaręs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris vertindamas analogiškas bylos aplinkybes dėl to paties ŠŪĮ pakeitimo įgyvendinimo, išaiškino, kad Komisija neturėjo teisės keisti įstatyme įtvirtintos jo įsigaliojimo datos, o priešingas Komisijos sprendimas reikštų esminį jos kompetencijos viršijimą, bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų pažeidimą.

44. Komisija nesutinka su pareiškėjo teisės aktų aiškinimu ir iš jų kylančias Komisijos pareigas, kadangi teisės aktų nuostatos aiškinamos nesistemiškai, neatsižvelgiant į imperatyvias ŠŪĮ nuostatas. Komisija, priimdama skundžiamą nutarimą, būtent vadovavosi įstatymo leidėjo priimtu imperatyvaus pobūdžio ŠŪĮ pakeitimu ir jį tinkamai įgyvendino. Komisija skundžiamu nutarimu įgyvendino išimtinai imperatyvias ŠŪĮ pakeitimo nuostatas ir negalėjo keisti, nukrypti, interpretuoti ar numatyti kitokio teisinio reguliavimo nei numato ŠŪĮ pakeitimas, ar išplėsti nustatyto teisinio reguliavimo.

Atitinkamai, išplėstinis Komisijos įgaliojimų traktavimas pažeistų teisėtumo principą, reiškiantį, kad viešojo administravimo subjektas negali peržengti jam įstatymų suteiktos kompetencijos ribų bei nepiktnaudžiavimo valdžia principą. Pareiškėjo teiginys, kad Komisija neva neįvykdė pareigos priimti ŠŪĮ pakeitime nustatytos pareigos priimti pakeitimą įgyvendinančius teisės aktus ir negali priimti nutarimų, kurių priėmimui būtini įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai, yra visiškai nepagrįsti, nes skundžiamas nutarimas yra priimtas įgyvendinant ŠŪĮ pakeitimą, pagal kurio 8 straipsnio 1 dalį, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalies nuostata, kad šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis, įsigaliojo 2011 m. lapkričio 1 d.

Atsižvelgiant į faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad atsižvelgus į ŠŪĮ pakeitimu naujai įtvirtinto 32 straipsnio 2 dalies loginę konstrukciją, darytina išvada, kad įstatymo normoje yra imperatyviai nustatyta, jog į šilumos ar karšto vandens kainą negali būti įtrauktos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Iš minėtos nuostatos taip pat matyti, kad įstatymų leidėjas tokias sąnaudas priskiria kaip šilumos ir karšto vandens tiekėjo, šiuo atveju UAB „Vilniaus energija“, asmeninėms sąnaudomis, kurias šilumos ir karšto vandens tiekėjas patiria, siekdamas tinkamai ir kokybiškai įgyvendinti teikiamas paslaugas vartotojams ir imperatyviai, apsaugant vartotojų interesus, uždraudžia tokias sąnaudas padengti ir kompensuoti per šilumos ir karšto vandens kainą.

45. Komisijos veikla reguliuojant licencijuojamą veiklą šilumos ūkyje yra ribota – šios ribos apibrėžiamos minėtais įstatymais. Būtent veikdama savo kompetencijos ribose ir numatydama, kad dėl pasikeitusio įstatyminio reglamentavimo bus panaikintas šilumos kainų diferencijavimas pagal šilumos punktų nuosavybę, Komisija, atsižvelgdama į Energetikos įstatymo 6 straipsnio 1 punktu nustatytą Energetikos ministerijos funkciją įgyvendinti valstybės politiką energetikos srityje, kreipėsi į Energetikos ministeriją 2011 m. spalio 14 d. raštu Nr. R2-2006, siekdama atkreipti institucijos dėmesį į ŠUĮ pakeitimo įgyvendinimo svarbius klausimus. Tačiau bet kokiu atveju Komisija privalo vykdyti ir įgyvendinti imperatyvias ŠUĮ nuostatas, kurios įsigaliojo 2011 m. lapkričio 1 d., ir, atliekant reguliavimo funkcijas, užtikrinti, kad taikomos kainos šilumos sektoriuje atitiktų įstatymų reikalavimus.

46. Komisijos nuomone, pareiškėjas nepateikė argumentų įrodančių jo reikalavimų pagrįstumą – pareiškėjas nepagrįstai siekia įrodyti, kad Komisija privalo nevykdyti specialaus įstatymo, reglamentuojančio šilumos sektoriaus santykius, imperatyvių reikalavimų, nors priešingą aiškinimą jau yra nustatęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuoseklioje teismų praktikoje. Skundžiamame sprendime buvo tinkamai ir motyvuotai įvertintas ŠUĮ pakeitimo reglamentavimas, jo santykis su Energetikos įstatymo nuostatomis bei pritaikyta vienareikšmiškai nuosekli teismų praktika.

47. Pažymi, kad teismas įvertino, ar Komisijos priimtas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas – tai reiškia, kad teismui nekilo abejonių dėl sąlyginio ŠUĮ pakeitimo nuostatų taikymo ir iš to išplaukiančių pasekmių, kaip tikėjosi pareiškėjas. Tačiau tai nėra pagrindas pripažinti, kad teismas skundžiamame sprendime nevertino ginčo esmę sudarančių aplinkybių. Priešingai, teismas sprendime įvertino pareiškėjo argumentus dėl šilumos punktų investicijų padengimo mechanizmo trūkumo, ir padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kurie sąlygotų skundžiamo nutarimo neteisėtumą. Pažymi, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, objektyviai ir visapusiškai įvertino įrodymus bei visas reikšmingas bylos aplinkybes. Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies akivaizdu, kad teismas sprendimą priėmė apibendrintai įvertinus visą ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, kartu apimant ir vertinimą ir Komisijos įgaliojimus vykdyti teisės aktų imperatyvus.

48. Komisija pažymi, jog ŠŪĮ pakeitimas nei skundžiamo nutarimo priėmimo metu, nei dabar nėra pripažintas kaip prieštaraujantis Konstitucijai, todėl nutarimas, kuriuo iš šilumos kainos buvo išimtos šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudos, yra priimtas įgyvendinant aukštesnės teisinės galios ŠŪĮ pakeitimą, ir jame įstatymo leidėjo nustatytą šilumos kainų diferencijavimo režimą. Komisijos nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, o Komisija nepažeidė įstatymų ir kitų teisės aktų, neviršijo kompetencijos. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių nutarimo teisėtumą, o abstraktūs ir subjektyvūs samprotavimai negali būti laikomi pakankami įrodymų prasme. Teismas įvertino pareiškėjo argumentus dėl ŠŪĮ pakeitimo ir nutarimo prieštaravimo Konstitucinės valstybės principams ir konstatavo, kad pareiškėjas skunde teigia, jog Komisija, priimdama nutarimą, nesilaikė Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės principų, tačiau priešingai nei teigia pareiškėjas, Komisija vadovavosi ŠŪĮ pakeitime ir šiame įstatyme įtvirtintais imperatyviais įpareigojimais ir priėmė iki nustatyto termino teisės aktus, įgyvendinančius minėtą įstatymą, kuriame nustatytos specialiosios nuostatos dėl šilumos ar karšto vandens kainų, todėl pagrindo teigti, kad priimtu 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. O3-303 buvo pažeisti Konstitucijoje įtvirtinti principai nėra.

49. Pažymi, kad pareiškėjas akivaizdžiai klaidina teismą fragmentiškai cituodamas atskiras Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių ištraukas, kurios naudingos tik pareiškėjui, nepaisant jų konteksto. Akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje jau yra nurodęs, kad ŠŪĮ pakeitimo analizė leidžia teigti, jog pakeitimų įsigaliojimo data yra aiškiai įtvirtinta ŠŪĮ pakeitimo 8 straipsnio 1 dalyje, t. y. pakeitimai įsigalioja 2011 m. lapkričio 1 d., o to paties straipsnio 6 dalyje imperatyviai nurodyta, kad šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d. Minėtos nuostatos įsigaliojimas nėra siejamas su 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos Komisijos pareigos įvykdymu. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Komisija, priimdama skundžiamą nutarimą, neturėjo teisės keisti įstatyme įtvirtintos jo įsigaliojimo datos, o priešingas Komisijos sprendimas reikštų esminį jos kompetencijos viršijimą, bei Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų pažeidimą.

50. Komisija, priimdama skundžiamą nutarimą, nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, veikė jai suteiktų įgaliojimų ribose ir nepiktnaudžiavo valdžia, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas. Skundžiamas nutarimas visiškai atitinka administraciniams aktams keliamus reikalavimus, yra motyvuotas ir pagrįstas, todėl nėra jokio pagrindo jį panaikinti.

51. Trečiasis suinteresuotas asmuo Energetikos ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti.

52. Nurodo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai yra nepagrįsti ir neteisingi, teismas sprendime tinkamai vadovavosi teisės aktais, atsižvelgė, įsigilino ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, tinkamai vadovavosi teismų suformuota praktika ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

53. Teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino ir išaiškino teisės aktų nuostatas. ŠŪĮ redakcija, galiojusi iki 2011 m. lapkričio 1 d., numatė šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, diferencijavimą pagal šilumos punktų nuosavybę (32 straipsnio 3 dalis) - šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, gali būti diferencijuojamos pagal šilumos tiekimo sistemas, vartotojų grupes, šilumos pirkimo-pardavimo vietą, šilumos punktų nuosavybę, tiekimo-vartojimo ribą, šilumos vartojimo mastą, šilumnešius ir jų kokybę, tiekimo patikimumą, vartojimo sezoniškumą, periodiškumą ir apskaitos būdus. Įgyvendindama ŠŪĮ 32 straipsnio 2 ir 3 dalis, Komisija 2011 m. spalio 26 d. priėmė skundžiamą nutarimą. Ministerijos nuomone, Komisija, vadovaudamasi imperatyviomis ŠŪĮ pakeitimo įstatymo nuostatomis, 2011 m. spalio 26 d. nutarimu teisėtai ir pagrįstai pakeitė Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-316 pareiškėjui nustatytas šilumos bazinės kainos dedamąsias, taip pat Komisijos 2010 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. O3-55 vienašališkai nustatytas šilumos kainos dedamąsias, ir neįtraukė šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų.

54. Teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino ir išaiškino teisės aktų nuostatas. Šilumos ūkio įstatymo redakcija, galiojusi iki 2011 m. lapkričio 1 d., numatė šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, diferencijavimą pagal šilumos punktų nuosavybę (32 straipsnio 3 dalis) - šilumos kainos, atsižvelgiant į patiriamas sąnaudas, gali būti diferencijuojamos pagal šilumos tiekimo sistemas, vartotojų grupes, šilumos pirkimo-pardavimo vietą, šilumos punktų nuosavybę, tiekimo-vartojimo ribą, šilumos vartojimo mastą, šilumnešius ir jų kokybę, tiekimo patikimumą, vartojimo sezoniškumą, periodiškumą ir apskaitos būdus. Įgyvendindama ŠŪĮ 32 straipsnio 2 ir 3 dalis, Komisija 2011 m. spalio 26 d. priėmė skundžiamą nutarimą. Ministerijos nuomone, Komisija, vadovaudamasi imperatyviomis ŠŪĮ pakeitimo įstatymo nuostatomis, 2011 m. spalio 26 d. nutarimu teisėtai ir pagrįstai pakeitė Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-316 pareiškėjui nustatytas šilumos bazinės kainos dedamąsias, taip pat Komisijos 2010 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 03-55 vienašališkai nustatytas šilumos kainos dedamąsias, ir neįtraukė šilumos punktų nusidėvėjimo, remonto bei priežiūros sąnaudų.

55. Teismas teisingai įvertino, kad Energetikos įstatyme nustatytos Komisijos funkcijos vykdytinos tiek, kiek jos neprieštarauja specialiojo įstatymo (ŠŪĮ pakeitimo įstatymas yra specialusis bendrojo Energetikos įstatymo atžvilgiu) nuostatoms, t. y. Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje ir 17 straipsnio 8 dalyje yra nustatytos bendrosios nuostatos, kurios taikytinos tiek, kiek nagrinėjamu atveju jų nereglamentuoja ŠŪĮ pakeitimo įstatymo specialiosios nuostatos ir, vykdydama imperatyvias teisės aktų nuostatas, Komisija negalėjo į šilumos kainą įtraukti pareiškėjo patirtų sąnaudų, susijusių su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis nuo 2011 m. lapkričio 1 d. Komisija, įgyvendindama imperatyvias įstatymo nuostatas, numatytas Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalyje, neturėjo teisės keisti įstatymų leidėjo nustatytų reikalavimų ir, priimdama įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus, privalėjo laikytis įstatymo nuostatų. Todėl pareiškėjas klaidina teismą teigdamas, jog buvo netinkamai pritaikytos ir išaiškintos materialiosios teisės normos.

56. Ministerija nurodo, kad vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius dėl to, jog ŠŪĮ pakeitimo įstatymo taikymas prieštarauja Konstitucijai ir jos saugomiems teisinės valstybės principams, pažymėtina, kad pareiškėjo pozicija yra subjektyvaus pobūdžio, pareiškėjas aiškina Konstitucijos nuostatas nesistemiškai, neatsižvelgdamas į jų esmę.

57. Pareiškėjo teiginiai, kad teismas nevertino aktualių šiai bylai teismų sprendimų yra neteisingi ir nepagrįsti. Pažymi, kad pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Todėl teismas teisingai ir pagrįstai įvertino visas aplinkybes ir priėmė teisėtą sprendimą, o pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie paneigtų skundžiamo sprendimo teisėtumą.

58. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad šioje byloje jokie reikalavimai savivaldybei nėra keliami, todėl savivaldybė dėl apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo palieka spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad skundžiamas Nutarimas buvo priimtas vadovaujantis 2011 m. rugsėjo 29 d. ŠŪĮ 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 8 straipsnio 6 dalimi, nustatančia, kad šilumos ir karšto vandens kainos, diferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę, gali būti taikomos iki 2011 m. lapkričio 1 d.

Šilumos ir karšto vandens kainos, kurios nediferencijuotos pagal šilumos punktų nuosavybę ir į kurias yra įtrauktos šilumos punktų nusidėvėjimo sąnaudos (amortizaciniai atskaitymai), kiekvienoje savivaldybėje gali būti taikomos iki šio straipsnio 5 dalies nuostatų įgyvendinimo toje savivaldybėje. Komisija, savivaldybių tarybos ir šilumos tiekimo įmonės, kurioms dar nebuvo (nėra) nustatytos diferencijuotos šilumos ir karšto vandens kainos, naujas šilumos ir karšto vandens kainas, atitinkančias šio įstatymo nuostatas, turėjo patvirtinti per tris mėnesius nuo šio įstatymo įsigaliojimo.

ŠŪĮ pakeitimai įsigaliojo nuo 2011 m. lapkričio 1 d., o naujos įstatymo redakcijos 32 straipsnio 2 dalis imperatyviai numatė, kad į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Taigi įstatymų leidėjas aiškiai ir vienareikšmiškai numatė, kad į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis, o Komisija, priimdama ginčijamą Nutarimą, būtent ir vadovavosi tuo metu aktualiomis ŠŪĮ nuostatomis.

Akcentuoja, kad 2011 m. rugsėjo 29 d. ŠŪĮ pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis įpareigojo Vyriausybę (jos įgaliotą instituciją) ir Komisiją iki įstatymo įsigaliojimo (2011 m. lapkričio 1 d.) priimti šiam įstatymui įgyvendinti reikalingus teisės aktus. Komisija, siekdama įgyvendinti šį įpareigojimą, iki 2011 m. lapkričio 1 d. pakeitė Šilumos kainų nustatymo metodiką (pakeitimai įsigaliojo 2011 m. spalio 30 d.), kuri nustato šilumos bazinių kainų, šilumos kainų dedamųjų bei šilumos kainų skaičiavimo principus, kainodaros reikalavimus ir nustatymo tvarką, 64 punkte įtvirtinant įstatyminį imperatyvą, kad į šilumos kainų dedamąsias negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis.

59. Pažymi, kad sprendžiant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad administracinėje byloje Nr. 1-2731-426/2015 (LVAT administracinės bylos Nr. A-2681-822/2016) įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo panaikintas Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“, įpaireigojant Komisiją iš naujo perskaičiuoti pareiškėjo šilumos ir karšto vandens kainos dedamąsias, todėl Nutarimu, kuris yra šios administracinės bylos nagrinėjimo objektas, buvo keičiamas kitas ir šiuo metu jau nebegaliojantis Komisijos nutarimas, taigi Nutarimo panaikinimas šioje dalyje yra nebeaktualus. Tuo tarpu Nutarimu atliktas Komisijos 2011 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. O3-55 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo pakeitimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, kadangi Komisija, priimdama Nutarimą šioje dalyje, kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, veikė vadovaudamasi imperatyviais ŠŪĮ ir jo paketimo įstatymo reikalavimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 60. Byloje ginčas vyksta dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. spalio 26 d. nutarimo Nr. O3-303 „Dėl Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““ ir Komisijos 2011 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. O3-55 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ panaikinimo.

61. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015m. gruodžio 11d. sprendimu administracinėje byloje (proceso numeris 3-61-3-00126-2011-6) panaikino Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2017m. sausio 24d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015m. gruodžio 11d. sprendimą paliko nepakeistą. Minimoje administracinėje byloje kaip pareiškėjas bei atsakovas dalyvavo atitinkamai uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“ ir Komisija. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas ir atsakovas yra atitinkamai uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“ ir Komisija.

62. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

63. Administracinėje byloje (proceso numeris 3-61-3-00126-2011-6) teismai sprendimą panaikinti Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““ pagrindė tomis faktinėmis aplinkybėmis, kad UAB „Vilniaus energija“ Komisijai teikė licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose nurodytus prieštaringus, klaidinančius bei neišsamius (mažesnės apimties negu būtina) duomenis, padidino pajamas ir sąnaudas, kad ataskaitose esančių netikslumų bei trūkumų Komisija neanalizavo bei nevertino, karšto vandens kainų dedamųjų apskaičiavimuose padarė aritmetinių klaidų, dėl ko skundžiamas nutarimas buvo įvertintas kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. keliamų reikalavimų, taip pat Komisija buvo įpareigota iš Bendrovės išsireikalauti bei iš naujo įvertinti visus šilumos bazinės kainos dedamųjų ir karšto vandens kainų dedamųjų objektyviam apskaičiavimui būtinus dokumentus bei minėtų kainų dedamąsias ginčui aktualiam laikotarpiui patvirtinti naujai priimtais nutarimais.

64. Nagrinėjamoje byloje skundžiamu 2011 m. spalio 26 d. nutarimu Nr. O3-303 buvo keičiamas Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. O3-316 ta apimtimi, kad buvo panaikintos kai kurios nutarimo Nr. O3-316 nuostatos, pakeista nutarimo punktų numeracija, tačiau visos likusios nepanaikintos šilumos kainų dedamųjų reikšmės liko tokios pačios. Todėl atsižvelgiant į šios nutarties 63 pastraipoje nurodytus Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. O3-316 panaikinimo pagrindus konstatuotina, jog Komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimo Nr. O3-303 dalis, kuria buvo keičiamas 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. O3-316, yra priimta neatsižvelgus ir neįvertinus to, kad UAB „Vilniaus energija“ Komisijai teikė licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose nurodytus prieštaringus, klaidinančius bei neišsamius (mažesnės apimties negu būtina) duomenis, padidino pajamas ir sąnaudas, dėl ko ši 2011 m. spalio 26 d. nutarimo Nr. O3-303 dalis vertintina kaip neatitinkanti Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. keliamų reikalavimų, todėl naikintina.

65. Pasisakant dėl Komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimo Nr. O3-303 dalies, kuria buvo keičiamas Komisijos 2011 m. kovo 22 d. nutarimas Nr. O3-55, pažymėtina, kad nutarimu Nr. O3-55 įtvirtintos laikinos šilumos kainos dedamosios buvo nustatytos remiantis Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-316 nustatytomis šilumos bazinėmis kainų dedamosiomis. Atsižvelgiant į tai, jog Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. O3-316 yra panaikintas, o jį keitusio Komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimo Nr. O3-303 dalis šia nutartimi įvertinama kaip neatitinkanti Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. keliamų reikalavimų, darytina išvada, kad ir ta Komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimo Nr. O3-303 dalis, kuria buvo keičiamas 2011 m. kovo 22 d. nutarimas Nr. O3-55, yra priimta neatsižvelgus ir neįvertinus to, kad UAB „Vilniaus energija“ Komisijai teikė licencijuotos veiklos sąnaudų ataskaitose nurodytus prieštaringus, klaidinančius bei neišsamius (mažesnės apimties negu būtina) duomenis, padidino pajamas ir sąnaudas, dėl ko ši nutarimo dalis vertintina kaip neatitinkanti Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. keliamų reikalavimų, todėl naikintina.

66. Atsižvelgiant į tai, kad Komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimas Nr. O3-303 yra naikintinas dėl anksčiau nurodytų priežasčių, kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl nutarimo panaikinimo plačiau nenagrinėjami, nes šiuo metu nėra aktualūs.

67. Vertinant pareiškėjo reikalavimo dalį dėl Komisijos įpareigojimo įvertinti ir numatyti UAB „Vilniaus energija“ nustatomose reguliuojamose energetikos veiklų kainose UAB „Vilniaus energijos“ negautų pajamų kompensaciją dėl neteisėto, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimų neatitinkančio, šilumos punktų nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų padengimo sumažinimo (nutraukimo), pažymėtina, kad administracinėje byloje (proceso numeris 3-61-3-00126-2011-6) įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015m. gruodžio 11d. sprendimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017m. sausio 24d. nutartimi atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija jau yra įpareigota iš naujo apskaičiuoti UAB „Vilniaus energija“ šilumos bazinės kainos ir karšto vandens kainos kintamosios dedamąsias ir minėtų kainų dedamąsias patvirtinti naujai priimtais nutarimais, todėl teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo bei pakartotinai taikyti atsakovo atžvilgiu iš esmės tapatų įpareigojimą.

68. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 147 straipsniu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą pakeisti. Uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą patenkinti iš dalies ir panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. spalio 26 d. nutarimą Nr. O3-303 „Dėl Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija““ ir Komisijos 2011 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. O3-55 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“.

Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius