2021-05-19 Nr. AB-10757-3-62-3-01402-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-298-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01402-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Alytaus PN), 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos mėnesio iki 2019 m. liepos mėnesio buvo laikomas Alytaus pataisos namuose perpildytose patalpose. Nurodė, jog buvo laikomas 7 lokalinio sektoriaus 13 būrio 2 miegamajame, kurios plotas 32 kv. m, o joje gyveno 10 asmenų, vienam asmeniui teko 2,9 kv. m gyvenamojo ploto. Plotą mažino kameroje esantys baldai. Sanitariniame mazge yra įrengti 6 klozetai, 1 pisuaras ir 9 kriauklės, kuriomis naudojosi visas 7 lokalinis sektorius, kuriame yra nuo 150 iki 200 žmonių, todėl tenka laukti eilėse. Rūkymo patalpos per mažos, todėl rūkantiems tai sukelia sunkumų naudotis patalpomis pagal paskirtį. Prausykloje nėra galimybės nusiprausti šiltu vandeniu, prausyklų kriauklių būklė yra tragiška: jos yra surūdijusios bei apaugusios pelėsiu, galima susižaloti. Šiltu vandeniu gali naudotis tik kartą per savaitę duše, kuriame yra 20 purkštukų, o iš jų veikia tik 15, o maudydavosi apie 200 asmenų. Lovų būklė yra tragiška: jos senos, valdiški patalai yra nežmoniški, jų medžiagos sutrūkinėjusios, nedezinfekuojamos. Patalpoje nėra naikinami kenkėjai. Gyvenamos patalpos yra antrame aukšte virš darbo cecho, kas yra pavojinga gyvybei. 2017 m. balandžio mėnesį vakare gamybos patalpose kilo gaisras, nuteistųjų net neevakavo. Teigė, jog parduotuvėje negalėjo įsigyti natūralaus medaus, karamelinių saldainių, apribotas vaisių ir daržovių kiekis, kas yra žmogaus teisių pažeidimas. Nurodė, jog pataisos namuose yra pažeidžiamos Lietuvos higienos 76:2010 normos. Taip pat pareiškėjui nebuvo skirtos higienos priemonės, nebuvo suteikta dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai, tualetinis popierius, skalbimo milteliai, dezodorantas ir muilas. Į pasikreipimus dėl priemonių suteikimo jam buvo atsakyta, jog jis yra dirbantis ir turi galimybę jų nusipirkti. Dėl to patyrė neturtinę žalą, orumo pažeminimą, diskomfortą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus.

3. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas bendrabučio tipo patalpose. Teigė, jog virš darbo cechų gyvenamųjų patalpų nėra įrengta. Nurodė, jog 6, 8, 13 būrių sanitarinis mazgas įrengtas atskirai nuo gyvenamųjų patalpų, tualetai atskirti sienelėmis su durimis. Sanitariniame mazge įrengti 9 praustuvai, 6 unitazai ir 1 pisuaras. Ginčo laikotarpiu gyveno 156 nuteistieji. Be to, 7 lokalinis sektorius yra gamybinėje zonoje ir dauguma nuteistųjų dirba ir jie sanitarinius mazgus, praustuvus ir dušus turi savo darbo vietoje. Duše yra sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę praustis visą kūną po šiltu vandeniu. Dušai yra tvarkingi ir veikiantys. 13 būrio nuteistieji yra dirbantys, todėl jiems suteikiama galimybė nusiprausti po šiltu vandeniu duše kiekvieną dieną, nes darbo vietoje papildomai yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra tualetas, praustuvė ir dušas. Nuteistųjų patalynė skalbiama kiekvieną savaitę, nuteistieji turi 2 patalynės komplektus, kad turėtų pasikeitimui. Taip pat čiužiniai, antklodė bei pagalvės yra nuolat dezinfekuojami. Alytaus PN yra sudarę sutartį su UAB „Alytaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi“, įstaigoje pagal poreikį atlieka dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos darbus. Pareiškėjo nurodytu laikotarpiu pataisos įstaigos patalpose gaisrų nebuvo. Pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, kadangi neteikė prašymų, be to, pareiškėjas buvo mokus. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis.

II. 4. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo V. B. skundą tenkino iš dalies: priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

5. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

6. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

7. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3.1 kv. m vienam žmogui.

8. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. liepos mėnesio iki 2019 m. liepos mėnesio gyveno 7 lokalinio sektoriaus 13 būryje 2 miegamajame, kuris buvo 31,46 kv. m. ploto ir jame įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,146 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 111.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

9. Teismas, įvertinęs, kad pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamųjų patalpų dalį užėmė baldai, nurodė, kad pagal Taisyklių 111.1. punktą skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Teismas akcentavo, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto, gyvenamojo ploto trūkumo ir dėl to kilusių nepatogumų atmetami kaip nepagrįsti.

10. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų dėl rūkymo vietų įrengimo, pažymėjo, kad pataisos namų patalpų įrengimą ir eksploatavimą reglamentuoja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), kuriose nėra nurodyta jokių reikalavimų rūkymo vietos įrengimui, todėl pareiškėjo argumentus šioje dalyje atmetė, bei akcentavo, kad Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymas bei kiti teisės aktai nenumato ploto reikalavimo rūkymo patalpų įrengimui.

11. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad sanitarinių įrenginių skaičius sanitariniame mazge buvo nepakankamas, reikėdavo laukti eilėse, konstatavo, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d., toliau – Materialinio buitinio aprūpinimo norma), buvo nustatyta, jog tualete turi būti 1 klozetas arba unitazas ir 1 pisuaras dvylikai asmenų ir 1 praustuvė – 10 asmenų. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, numatyta, jog prausykloje turi būti praustuvė (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų).

12. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad 6, 8 ir 13 būrių sanitariniuose mazguose yra įrengti 6 unitazai ir 1 pisuaras bei 9 praustuvės, būriuose pagal atsakovo pateiktus duomenis ginčo laikotarpiu buvo 156 nuteistieji, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui atliekant bausmę 13 būryje sanitarinių įrenginių skaičius neatitiko 2004 m. Aprūpinimo normose bei 2017 m. Aprūpinimo normose nustatytų reikalavimų, ir dėl to galėjo susidaryti eilės prie sanitarinių įrenginių.

13. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie netinkamą sanitarinio mazgo patalpų ir įrenginių, lovų būklę, tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas, o atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad 13 būrio sanitarinis mazgas tvarkingas, atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, praustuvai nuolatos veikia, visuose būriuose sienų ir lubų, lovų būklė gera. Teismas vertino, kad pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas Alytaus pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų Alytaus pataisos namų pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

14. Dėl pareiškėjo pretenzijų, jog minkštas inventorius su parazitais, nedezinfekuojamas, teismas pažymėjo, kad remiantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimų duomenims, Alytaus pataisos namuose yra įrengta dezinfekavimo kamera, kurioje dezinfekuojamas minkštas inventorius ir daiktai. Pataisos namuose taip pat teikiamos skalbimo paslaugos, lovos skalbiniai ir rankšluosčiai keičiami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Alytaus pataisos namuose vedamas Dezinfekuojamo minkšto inventoriaus apskaitos žurnalas (b. l. 69–91), iš kurio matyti, kad čiužinių, pagalvių ir antklodžių dezinfekcija vykdoma reguliariai. Kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas būtų aprūpintas netinkamu naudojimui minkštu inventoriumi, byloje nėra, todėl teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentus dėl minėtų aplinkybių atmetė kaip deklaratyvius.

15. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teigė buvęs apgyvendintas virš cecho, kuriame anksčiau buvo kilęs gaisras, bet atsakovas atsiliepimu paneigė pareiškėjo argumentus ir pažymėjo, kad gamybinės patalpos įrengtos toliau nuo gyvenamųjų patalų, be to, gaisras 7 lokaliniame sektoriuje niekada nebuvo kilęs. Teismas nurodė, kad bylos duomenimis taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus pataisos namų administraciją dėl Alytaus pataisos namuose esančių dirbtuvių. Teismas pažymėjo, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmetami kaip deklaratyvūs.

16. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad jie buvo vedamas į dušą tik vieną kartą per savaitę, taip pat nebuvo galimybės nusiprausti po šiltu vandeniu prausykloje, pažymėjo, kad Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, tačiau normose nėra numatyta, jog į prausyklas turi būti tiekiamas karštas vanduo.

17. Teismas nurodė, kad atsakovo pateiktais duomenimis, nuteistiesiems buvo sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu vieną kartą per savaitę, pareiškėjas šios aplinkybės taip pat neneigė, todėl atsakovo neteisėto veikimo ar neveikimo šioje dalyje nenustatė. Teismas akcentavo, kad 13 būrio dirbantiems nuteistiesiems suteikiama galimybė nusiprausti po šiltu vandeniu duše kiekvieną dieną, nes darbo vietoje papildomai yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra tualetas, praustuvė ir dušas.

18. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų, pažymėjo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog Alytaus PN ginčui aktualiu laikotarpiu yra sudarę pirkimo-pardavimo sutartis su UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“, taip pat atsakovas pateikė teismui ir kenkėjų kontrolės ir naikinimo registracijos žurnalą (b. l. 65–68) ir atsiliepime nurodė, kad Alytaus PN įmonės paslaugomis naudojosi pastoviai, pagal poreikį. Nesant įrodymų, patvirtinančių, kad minėti sutartiniai įsipareigojimai buvo nevykdomi, ar vykdomi netinkamai, teismas sprendė, jog nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Alytaus PN neteisėtų veiksmų.

19. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad gyvenamos patalpos neatitiko Higienos normų 76:2010 eilės nurodytų punktų reikalavimų, nurodė, kad ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, todėl skunde nurodytų ginčo laikotarpiu negaliojančio teisės akto pažeidimų neanalizavo. Teismas akcentavo, kad skunde buvo nurodyti tik akto punktai, tačiau tiksliai neįvardinta, kokie buvo pažeidimai ir kaip jie pažeidė pareiškėjo teises, nors tokio pobūdžio bylose iš pareiškėjo yra reikalaujama detalaus netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimo.

20. Pasisakydama dėl pareiškėjo teiginio, kad parduotuvėje negalėjo įsigyti natūralaus medaus, karamelinių saldainių, apribotas vaisių ir daržovių kiekis, kas yra žmogaus teisių pažeidimas, teismas pažymėjo, kad Taisyklių 18 priedo „Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas“ (toliau – ir Sąrašas) (redakcija galiojusi ginčo laikotarpiu), 1.1–1.15 punktuose nurodyta, kad nuteistieji gali įsigyti (turėti) ne daugiau kaip 2 kg. vaisių, daržovių (šviežių, šaldytų, konservuotų). Medus, karameliniai saldainiai patvirtintame leidžiamų įsigyti produktų sąraše iš visos nėra numatyti, tačiau pareiškėjas gali įsigyti šokoladą, šokoladinius saldainius. Iš atsakovo pateikto sąrašą produktų, kurių galima įsigyti parduotuvėje, matyti, jog pareiškėjas gali įsigyti karamelinių kondensuoto pieno sk. saldainių ir kitų rūšių saldainių bei šokolado. Teismas byloje nenustatė, o ir pats pareiškėjas neteikė argumentų apie tai, kad kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl tam tikrų produktų nebuvimo pataisos įstaigoje veikiančioje parduotuvėje. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nesamos galimybės įsigyti jo nurodytus maisto produktų iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini.

21. Vertindamas aplinkybes dėl higienos priemonių išdavimo pareiškėjui, teismas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (toliau – ir Aprūpinimo normos, galiojo iki 2017 m. sausio 1 d.), pagal kurias vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Teismas pažymėjo, kad pataisos namams nustatytose normose ginčo laikotarpiu nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos, dezodoranto bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems, tačiau, pagal tų pačių Aprūpinimo normų (2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 redakcija) 7 punktą suimtiesiems kas mėnesį turėjo būti išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.).

22. Teismas pabrėžė, kad iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos. Teismas pastebėjo, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo (taip pat ir aprūpinimą asmens higienos priemonėmis) tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 (kuriuo nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m, birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139) patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprūpinimo aprašas), kuriame nustatyta, kad higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms, t. y. higienos priemonės išduodamos nemokiems nuteistiesiems, jų rašytiniu prašymu. Pareiškėjui visą ginčo laikotarpį higienos priemonių nebuvo išduota, kadangi jis buvo mokus bei neteikė rašytinių prašymų.

23. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra išaiškinęs, kad esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes <…> suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje, o nuteistųjų neaprūpinimas skunde nurodytomis higienos priemonėmis vien dėl to, kad Aprūpinimo normos nenumato tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu.

24. Teismas, įvertinęs aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl nuteistųjų materialinio aprūpinimo, taip pat atsižvelgęs į tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos mėnesio iki 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, bei į tai, jog Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ginčo laikotarpiu – nuo 2016 m. liepos mėnesio iki 2017 m. sausio 1 d. – konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme. Nustatęs neteisėtą Alytaus PN neveikimą, teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatavo esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį.

25. Teismas pažymėjo, kad nuo 2017 sausio 1 d. įsigaliojusio Aprūpinimo aprašo 4 ir 5 punktai numato, jog higienos reikmenys, avalynė, drabužiai išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Pagal Aprūpinimo aprašo 13 punktą suimtasis (nuteistasis) laikomas nemokiu, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai nuteistasis šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu.

26. Iš aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo teismas sprendė, kad siekiant gauti higienos priemones, nuteistasis turi pateikti pirmiausia rašytinį prašymą bei taip pat būti nemokiu ir nepirkti tabako gaminių. Teismas pažymėjo, kad, atsakovo teigimu, pareiškėjas buvo mokus bei neteikė rašytinių prašymų visą ginčo laikotarpį nuo 2017 m. liepos 1 d. (b. l. 18–24), o pareiškėjas neginčijo atsakovo nurodytų aplinkybių dėl pareiškėjo prašymų išduoti higienos priemones nebuvimo ir jo mokumo. Teismas vertino, kad nesant pareiškėjo prašymų ir esant jam mokiam, atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo išduoti pareiškėjui higienos priemones nuo 2017 m. sausio 1 d., todėl nurodė, kad nėra teisinio pagrindo byloje konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų, neišduodant pareiškėjui higienos priemonių laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. liepos mėnesio.

27. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu kankinimu, orumo ir garbės pažeminimu, sukeltais dideliais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, bei akcentavo, kad duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų galimai sukeltų sveikatos sutrikimų, nėra. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

28. Teismas likusius tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizavo, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą.

29. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį (nebuvo suteiktos higienos priemonės iki 2017 m. sausio 1 d., neužtikrintas reikiamas skaičius sanitarinių įrenginių visą ginčo laikotarpį), jų trukmę, byloje nesant tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nenustatęs, jog atsakovas būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismas vertino, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 200 Eur, kuri priteistina iš atsakovo. Kitą reikalavimų dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. 30. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

31. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, pirmosios instancijos teismas neobjektyviai įvertino atsakovo į bylą pateiktą medžiagą. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė, jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, o nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimų.

32. Atsakovas nurodo, kad pagal Aprūpinimo aprašo nuostatas, nuteistiesiems per vieną mėnesį išduodamas 1 dantų šepetėlis, kas du mėnesius išduodama 75 ml. dantų pastos ir per vieną mėnesį išduodami 4 vnt. skutimosi peiliukų. Pažymi, kad iki 2017 m. sausio 1 d. pataisos namai neturėjo prievolės nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliais, dezodorantas ir skutimosi peiliukais. Nurodo, kad 2017 metais, 2018 metais ir iki skundo padavimo teismui dienos pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, nes jis nepateikė prašymų, kaip numatyta Alytaus pataisos namuose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2017 m. sausio 27 d. Alytaus pataisos namų direktoriaus įsakymu Nr. 1-24, 5 punkte, o vadovaujantis šio aprašo 7 punktu, pareiškėjas buvo laikomas mokiu, nes sąskaitoje turėjo daugiau nei 0,5 bazinės išmokos dydžio sumos. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad pareiškėjui įstaigoje ginčo laikotarpiu buvo mokamos piniginės išmokos iš Socialinės paramos fondo lėšų, jis taip pat gaudavo darbo užmokestį, t. y. pareiškėjas turėjo realią galimybę įstaigoje esančioje nuteistųjų parduotuvėje nusipirkit būtiniausių higienos priemonių, tokių kaip dantų šepetėlis, dantų pasta, skustuvai.

33. Atsakovas nurodo, kad spręsdamas dėl nuteistųjų materialinio aprūpinimo, teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1121- 858/2017, bei pažymi, kad minėtoje byloje nustatytos aplinkybės nebuvo tapačios, kadangi nagrinėjamu atveju šioje byloje nenustatyta, jog pareiškėjas kreipėsi dėl higienos priemonių išdavimo.

34. Atsakovas nurodo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, kadangi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. Atsakovas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

35. Atsakovo nuomone, byloje nėra tiesioginio ryšio tarp atsakovo veiksmų ar neveikimo ir pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovas taip pat pažymi, kad tais atvejais, kai siekiama nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, būtina tinkamai ir išsamiai įvertinti įrodymus, kurie leistų pagrįsti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidas ir bendro pobūdžio pareiškimus apie galimą teisių pažeidimą.

36. Nurodo, kad neturtinė žala yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, o teismų praktikoje neturtine žala yra pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Jo negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas atitinkamo įvykio aplinkybes. Žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys - t. y. žala turi būti neatsiejamai susijusi su neteisėtais veiksmais, o ne prielaida žalai atsirasti ir priešingai – veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės atsiradimo pagrindas.

37. Atsakovo teigimu, pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

38. Atsakovo pateiktame 2019 m. gruodžio 31 d. atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodomi analogiški argumentai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 39. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su netinkamomis laikymo Alytaus PN sąlygomis, atlyginimo.

40. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjui atliekant bausmę 13 būryje, sanitarinių įrenginių skaičius neatitiko 2004 m. Aprūpinimo normose bei 2017 m. Aprūpinimo normose nustatytų reikalavimų, ir dėl to galėjo susidaryti eilės prie sanitarinių įrenginių, o laikotarpiu nuo 2016 m. liepos mėnesio iki 2017 m. sausio 1 d. pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

41. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas neobjektyviai vertino atsakovo pateiktus dokumentus, todėl nepagrįstai sprendė dėl netinkamo pareiškėjo materialinio aprūpinimo, be to, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos buvimo.

42. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015 ir kt.).

43. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017; kt.).

45. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo aprūpintas tinkamu sanitarinių įrenginių kiekiu prausykloje ir tualete. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pažeidimų, susijusių su sanitarinių įrenginių trūkumu, juos detaliai išanalizavo ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų keisti su šiais pažeidimais susijusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, todėl neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Alytaus PN, susijusių su sanitarinių įrenginių kiekio neužtikrinimu.

46. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. liepos mėnesio iki 2017 m. sausio 1 d. nebuvo išduotos higienos priemonės, nurodo, kad iki 2017 m. liepos 1 d. galioję teisės aktai nenumatė nuteistųjų aprūpinimo higienos priemonėmis, o 2017 m. sausio 1 d. galiojantys teisės aktai nenumato mokių nuteistųjų aprūpinimo higienos priemonėmis. Atsakovo teigimu, pareiškėjas buvo mokus, bei neteikė prašymų dėl jo aprūpinimo higienos priemonėmis, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šioje dalyje konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai byloje vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017, kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesikreipė į atsakovą dėl aprūpinimo higienos priemonėmis.

47. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neteisingai nustatytu pažeidimu, neišduodant pareiškėjui higienos priemonių, akcentuoja, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. Nacionalinės valdžios institucijų nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų – Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad tam, jog kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų juos aprūpinti tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Europos Žmogaus Teisių Teismas, be kita ko, akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių yra pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. EŽTT pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis – yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas, taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai – pažeminimą (žr., pvz., EŽTT 2012 m. vasario 28 d. sprendimą byloje Melnitis prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05).

48. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 pažymėjo, jog nors tokia EŽTT pozicija išreikšta dėl suimtojo asmens statusą turinčio asmens kalinimo sąlygų, išaiškinimas reikšmingas ir nuteistiems. Esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje, todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį. Iš aptartų EŽTT sprendimo nuostatų matyti, kad aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis yra nepriimtinas.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017, kuriuo nagrinėjamoje administracinėje byloje rėmėsi pirmosios instancijos teismas, buvo nustatyta esminė faktinė aplinkybė, kad toje byloje esantys įrodymai patvirtino, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją dėl higienos priemonių išdavimo. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo nustatyta, kad V. B. ginčo laikotarpiu Alytaus PN administracijai būtų teikęs prašymą raštu dėl aprūpinimo dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais, tualetiniu popieriumi, skalbimo milteliais, dezodorantu.

50. Įvertinusi tai, kad tik esant pareiškėjo prašymui išduoti higienos priemones bei ir aiškiam institucijos atsisakymui tai padaryti, yra pagrindas konstatuoti institucijos neteisėtus veiksmus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1993-502/2019, 2020 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3452-968/2020), darytina išvada, kad nepagrįstai buvo nustatytas V. B. teisių pažeidimas šiuo aspektu, t. y. kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. liepos mėnesio iki 2017 m. sausio 1 d. nebuvo išduotos higienos priemonės.

51. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame spendime, skirtingai nei teigia atsakovas apeliaciniame skunde, pažeidimų dėl pareiškėjo netinkamo aprūpinimo higienos priemonėmis laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. liepos mėnesio nenustatė.

52. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99).

53. Vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus (pvz., nesudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įrenginiai ir baldai nešvarūs, patalpose ant sienų ir lubų paviršių yra pelėsio, neišduota švari patalynė, trūksta sanitarinių įrenginių ir pan.), tačiau nesant kitų pažeidimų, administracinių teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra priteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1819-520/2017; 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1005-756/2017; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1840-442/2020 ir kt.).

54. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pažeidimo mastu, trukme ir intensyvumu (nebuvo užtikrinta, kad lokalinio sektoriaus sanitariniame mazge esančiomis praustuvėmis bei tualetais naudosis ne daugiau kaip 15 asmenų, tačiau taip pat nustatyta, kad dauguma šio sektoriaus nuteistųjų dirba VšĮ „Mūsų amatai“, todėl jie sanitarinius mazgus, praustuvus, dušus turi darbo vietoje), pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, konstatuoja, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija, ir sprendžia, jog pareiškėjui nepagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

55. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl netinkamo pareiškėjo aprūpinimo higienos priemonėmis laikotarpiu nuo 2016 m. liepos mėnesio iki 2017 m. sausio 1 d., taip pat dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo būdo, todėl teismo sprendimas keistinas, pripažįstant pareiškėjo teisių pažeidimą, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą pakeisti.

Pripažinti, kad nuo 2016 m. liepos mėnesio iki 2019 m. liepos mėnesio pareiškėjas V. B. Alytaus pataisos namuose buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Likusią Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Dirvonas Milda Vainienė