2016-06-27 Nr. AB-13528-3-64-3-01521-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1315-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01521-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovui Ž. Š. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“, apeliantas) kreipėsi su prašymu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Ž. Š. (toliau – ir atsakovas) 192,16 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. bei 52,57 Eur patirtų atstovavimo išlaidų.

Pareiškėjas nurodė, kad yra Telšių, Plungės, Mažeikių rajonų ir Rietavo savivaldybių įsteigtas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 3 punktą, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius gali pateikti savivaldybės institucijai įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų bei komunalinių atliekų tvarkymą dydžio apskaičiavimą ir ją rinkti. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T1-189 patvirtinti Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai) nustato, kad UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apskaičiuoja vietinės rinkliavos dydį (24 p.), administruoja vietinės rinkliavos surinkimą (45 p.), vykdo vietinės rinkliavos išieškojimą iš vietinės rinkliavos mokėtojų (59 p.). Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog nekilnojamojo turto objektų savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą. Nuostatai numato, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (6 p.), vietinės rinkliavos dydis nustatomas visiems komunalinių atliekų turėtojams, fiziniams ir juridiniams asmenims, valdantiems, naudojantiems ir disponuojantiems nekilnojamąjį turtą (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (34 p.). Nuostatų 31 punkte nustatyta, kad vietinė rinkliava nustatoma bei privalo būti mokama pagal ataskaitinį laikotarpį už kiekvienus kalendorinius metus. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), ginčo laikotarpiu nuosavybės teise priklausė atsakovui, kuris dėl nežinomų priežasčių 192,16 Eur vietinės rinkliavos nesumokėjo.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 13 d. sprendimu patenkino pareiškėjo prašymą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą priteisimo – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 192,16 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.; teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 14 Eur bylinėjimosi išlaidų, o kitos prašymo dalies dėl atstovavimo išlaidų priteisimo nepatenkino.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1, 2 punktais, 16 straipsnio 2 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005, 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008, 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011, 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu Mažeikių rajono savivaldybėje vietinės rinkliavos teisinius santykius reguliavo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T1-54, 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T1-130 ir 2013 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T1-189 patvirtinti skirtingų redakcijų Nuostatai. Pagal šių teisės aktų 6 punktuose įtvirtintas teisės normų nuostatas, vietinės rinkliavos mokėtojai buvo ir fiziniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus). Vietinės rinkliavos surinkimas, apskaitos organizavimas ir tvarkymas (administravimas) pavestas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T1-54 redakcijos Nuostatų 37 p., 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T1-130 ir 2013 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T1-189 redakcijų Nuostatų 45 p.).

Teismas, remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatė, kad atsakovas ginčo laikotarpiu Mažeikų rajono savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise valdė butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl privalėjo mokėti Mažeikių rajono savivaldybėje nustatytą vietinę rinkliavą. UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ pateikta pažyma patvirtino, kad atsakovas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. vietinės rinkliavos nemokėjo, dėl to susidarė 192,16 Eur įsiskolinimas. Pagal Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T1-54 ir 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. T1-130 redakcijų Nuostatų 1 priedų 3 eilutes, už gyvenamosios paskirties butą daugiabučiame name vietinės rinkliavos dydis buvo 133 Lt, pagal 2013 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. T1-189 redakcijų Nuostatų 1 priedo 3 eilutę – šios rinkliavos dydis iki 2013 m. liepos 1 d. buvo 162 Lt, nuo 2013 m. liepos 1 d. – 46,92 Eur. Atsižvelgus į nurodytus vietinės rinkliavos dydžius, teismo nuomone, nėra pagrindo abejoti prašomo priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimo dydžio teisingumu. Nagrinėjant bylą nenustatyta, jog atsakovas būtų sumokėjęs vietinės rinkliavos įsiskolinimą.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo vietinės rinkliavos įsiskolinimą yra pagrįstas ir tenkinamas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo 52,57 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti, šioms išlaidoms pagrįsti pateikė įrodymus. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1, 6 dalimis, Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 2, 7 punktais.

Pažymėjo, jog ABTĮ neriboja administracinio proceso šalių galimybių pasitelkti teisminiam nagrinėjimui advokatą, tačiau teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad bylos proceso šalies apsisprendimas naudotis advokato paslaugomis savaime nereiškia, jog šio atstovo darbo apmokėjimui patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-776/2014). Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašoma priteisti turėtų atstovavimo išlaidų 52,57 Eur suma neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte numatyto maksimalaus dydžio (2,5 x 2 467 Lt (714,49 Eur)).

Tačiau teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti patirtas advokato darbo apmokėjimo išlaidas, atsižvelgė į tai, kad nagrinėjama byla yra nesudėtinga; atsakovas bylos nagrinėjime buvo neaktyvus ir neteikė atsiliepimo; atstovas teisinę pagalbą analogiško pobūdžio bylose teikia nuolat; teisminė praktika ginčuose dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą suformuota, todėl prašymo rengimas nereikalavo didelio teisinio darbo resursų; prašymas paduotas per elektronines ryšių priemones.

Be to, atsižvelgus į tai, kad UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ yra subjektas, kuriam jį įsteigusios vietos savivaldos institucijos perdavė dalį įgalinimų vietinės rinkliavos administravimo srityje, pareiškėjas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų tinkamai įgyvendinti steigėjų suteiktas administravimo funkcijas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui priteistinos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 14 Eur. Teismo vertinimu, tokia išvada neprieštarauja ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai teisminei praktikai (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-197-602/2015).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimo dalį, panaikinant sprendimo dalį, kuria priteistos sumažintos bylinėjimosi išlaidos, bei priimant sprendimą priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo mažinti priteistinas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

2. Dėl nepagrįsto sprendimo sumažinti priteistinas bylinėjimosi išlaidas (iki akivaizdžiai „simbolinio“ dydžio sumos – 14 Eur) paminėtas atliekų tvarkymo sistemos išlaidas privalės patirti ne konkretus prievolę pažeidęs atliekų turėtojas / teršėjas, tačiau atliekų tvarkymo sistemą administruojantis pareiškėjas, tai yra visiškai nesuderinama su pamatiniu principu „teršėjas moka“.

3. Teismo sprendimo pagrindu vietinės rinkliavos išieškojimo išlaidas privalės atlyginti sąžiningai prievoles vykdę atliekų turėtojai, tai yra akivaizdžiai nesuderinama su pamatiniu aplinkosaugos principu – „teršėjas moka“.

4. Tokia teismo praktika, skatinanti didinti pareiškėjo turimus žmogiškuosius darbo išteklius, sąlygos tai, jog dėl prievolių pažeidimo patiriamos skolų išieškojimo išlaidos bus atlyginamos ne prievolę pažeidusių asmenų (tai aiškiai numato tiek CPK, tiek Atliekų tvarkymo įstatymas, apibrėžiant principą „teršėjas moka“), o sąžiningų atliekų turėtojų, didinant jų mokamą vietinę rinkliavą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tik iš dalies patenkintas pareiškėjo prašymas priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo 52,57 Eur atstovavimo išlaidų. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas turi teisę reikalauti atlyginti jam atstovavimo išlaidas, kad šios išlaidos yra pagrįstos įrodymais, neviršija Rekomendacijų nustatyto maksimalaus dydžio, sumažino priteistiną sumą iki 14 Eur, atsižvelgęs į tai, jog nagrinėjama byla yra nesudėtinga; nagrinėjant bylą atsakovas buvo neaktyvus ir neteikė atsiliepimo; atstovas teisinę pagalbą analogiško pobūdžio bylose teikia nuolat; teisminė praktika ginčuose dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą suformuota, todėl prašymo rengimas nereikalavo didelio teisinio darbo resursų; prašymas paduotas per elektronines ryšių priemones; pareiškėjas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų tinkamai įgyvendinti steigėjų suteiktas administravimo funkcijas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, jog šiuo atveju nebuvo teisinio pagrindo mažinti priteistinas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Sprendžiant klausimą dėl nagrinėjant administracinę bylą patirtų išlaidų atlyginimo, yra svarbios proceso teisės normos, reglamentuojančios proceso šalių išlaidų atlyginimą, ir šiuo aspektu suformuota teismų praktika, kurioje, be kita ko, yra pateikti išaiškinimai dėl nustatant priteistinas išlaidas ir konkretų jų dydį aktualių principų taikymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl patirtų išlaidų atlyginimo, atsižvelgė į nagrinėjamu atveju svarbių aplinkybių visumą.

Reikia paminėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015 iš esmės pažymėjo, jog išnagrinėto pobūdžio (dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo) administracinė byla ir joje kelti reikalavimai jau ne kartą spręsti tiek pirmosios instancijos apygardų administracinių teismų, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir suformuotos pakankamai aiškios teisinės kryptys įvairaus pobūdžio aspektais; tokia situacija suponuoja išvadą, kad kreipiantis į teismą su tapataus pobūdžio reikalavimais advokato pagalbos poreikis išlieka itin minimalus, nes administracinėje byloje paprastai keičiasi tik šalis, laikotarpis, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, ir prašoma priteisti pinigų suma, o šiems duomenims surašyti kvalifikuota teisinė pagalba labiau perteklinis momentas, nes pastarojo pobūdžio darbas gali būti atliekamas ir teisinio vieneto, atsakingo už vietinės rinkliavos surinkimą, jėgomis.

Atsižvelgęs į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aptariamoje byloje nusprendė, kad pirmosios instancijos teismo tvirtinimas, jog administracinė byla nebuvo sudėtinga, nereikalavo teisinių paslaugų kompleksiškumo ir specialių žinių, yra visiškai teisingas, o teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai pritaikyti tinkamai, t. y. prašomas priteisti atlyginimas už advokato pagalbą galėjo ir turėjo būti sumažintas iki 50 Lt. Tokio aiškinimo nuosekliai laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose dėl vietinės rinkliavos priteisimo, sprendžiant dėl išlaidų atlyginimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1653-556/2015, 2016 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2016 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pirmosios instancijos teismas išlaidas advokato pagalbai apmokėti būtų sumažinęs nepagrįstai, kaip teigia pareiškėjas.

Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes klausimui dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo išspręsti, teisingai pritaikė proceso šalių išlaidų atlyginimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą priteisti pareiškėjui iš atsakovo 14 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad yra pagrindas tik iš dalies patenkinti pareiškėjo prašymą atlyginti patirtas atstovavimo išlaidas, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė