2019-04-03 Nr. AB-8267-3-66-3-00051-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eR-43-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00051-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 58.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui Liudvikui Ragauskiui,

atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos atstovui Rokui Stabingiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo partijos „Jaunoji Lietuvos“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas partija „Jaunoji Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas), atstovaujama S. B., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2019 m. balandžio 1 d. pateikė skundą, kuriame prašo panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK, Komisija) 2019 m. kovo 25 d. individualų administracinį aktą Nr. 2-879 „Dėl pareiškinių dokumentų rinkimams į Europos Parlamentą pateikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Komisiją išduoti pareiškėjui partijai „Jaunoji Lietuva“ vardinius parašų rinkimo lapus.

2. Skunde nurodo, kad Komisija ginčijamu Sprendimu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę dalyvauti Europos Parlamento narių rinkimuose keliant kandidatų sąrašą, ir tai prieštarauja Europos Sąjungos teisės aktams, kai kandidatų sąrašams kandidatuoti rinkimuose sudaromos nelygios sąlygos negu kitose Europos Sąjungos narėse.

3. Pareiškėjas 2019 m. kovo 22 d. Komisijai pateikė pareiškinius dokumentus, kurie įforminti aktu Nr. R-114. Atsakovas 2019 m. kovo 25 d. individualiu administraciniu aktu Nr. 2-879 atsisakė išduoti pareiškėjui vardinius parašų rinkimo lapus, kadangi nėra sumokėtas rinkimų užstatas - 9 267 Eur. Mano, kad atsakovo veikimas, kai galbūt buvo priimtas individualus administracinis aktas dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui vardinius parašų rinkimo lapus, kadangi nėra sumokėtas rinkimų užstatas, yra neteisėtas ir nepagrįstas, prieštaraujantis Europos Sąjungos teisės aktams.

4. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas neteisėtai priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti vardinius parašų rinkimo lapus, tuo užkirsdama kelią pareiškėjui kelti kandidatų sąrašą. 1992 m. Mastrichto sutartyje numatyta, kad rinkimai privalo būti rengiami laikantis vienodos tvarkos ir kad Europos Parlamentas šiuo klausimu turėtų parengti pasiūlymą, kurį vieningai patvirtintų Taryba. Vis dėlto, kadangi Tarybai nepavyko susitarti dėl nė vieno iš pateiktų pasiūlymų, Amsterdamo sutartyje numatyta galimybė patvirtinti bendruosius principus. 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimu 2002/772/EB, Euratomas buvo iš dalies atitinkamai pakeistas 1976 m. Rinkimų aktas ir nustatyti proporcingo atstovavimo ir nacionalinių bei Europos įgaliojimų nesuderinamumo principai. Rinkimų akte nėra numatyta šalims narėms įvesti papildomus apribojimus keliant kandidatus inter alia ir pateikti rinkimų užstatą neproporcingai didelį, nes kitu atveju susidarytų teisinė padėtis, kad vieni kandidatai iškeliami vienomis sąlygomis, kiti kitomis, o tai prieštarautu lygioms kandidatų teisėms ir tokiu būdu būtu pažeistas 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimas 76/787/EAPB, EEB, Euratomas (OL L 278, 1976 10 8, p. 1), bei Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos 288 straipsnio 4 dalis (2016/C 2002/01) bei konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnis. Todėl ginčijamas Sprendimas turi būti panaikintas, kadangi prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

5. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymus, kuriuose prašo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 42 straipsnio 1 dalis (Lietuvos Respublikos 2013 m. lapkričio 12 d. įstatymo Nr. XII-588, įsigaliojusio nuo 2013 m. lapkričio 26 d., redakcija), ta apimtimi, kuria numatoma, kad kandidatus į Europos Parlamento narius keliantys subjektai privalo įmokėti rinkimų užstatą vienam kandidatų sąrašui įregistruoti 10 paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – ir VMDU) dydžių, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintam teisinės valstybė principui 29 straipsnio 2 daliai, 34 straipsnio 1 daliai, 135 straipsnio 1 daliai, 150 straipsnio 1 dalies 4 punktui. Taip pat kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo užduodant šiuos klausimus: ar 1976 m. rugsėjo 20 d. Europos Bendrijos Tarybos sprendimas 76/787/EAPB, EEB, Euratomas (OL L 278, 1976 10 8, p. 1) Dėl narių į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise su vėlesniais pakeitimais 2002/772/EB, Euratomas ir 2018/994 (ES, Euratomas) aiškinimas leidžia taikant 2013 m. lapkričio 26 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo (Valstybės žinios, 2003-12-10, Nr. 115-5192) naujos redakcijos, 42 straipsnio rinkimų užstatas jo 1, kad „Rinkimų užstatas vienam kandidatų sąrašui įregistruoti yra 10 paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – ir VMDU) dydžių, taikyti kandidatų kėlimui papildomus reikalavimus negu Europos Sąjungos teisės aktuose inter alia (be kita ko) ir taikant piniginį užstatą nustatant jo dydį savarankiškai nacionalinio įstatymo leidėjo.

II. 6. Atsakovas VRK atsiliepime į skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti.

7. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą 39 straipsnio 1 dalis nustato, kokius dokumentus turi pateikti partijos, norinčios dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose. Pareiškėjas nepateikė dokumento, patvirtinančio sumokėtą rinkimų užstatą. Šio fakto pareiškėjas neginčija. Taigi pareiškėjas nesilaikė Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą 39 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareiškimų dokumentų pateikimo tvarkos, todėl negali rinkti parašų. Kadangi pareiškėjas reikiamų dokumentų nepateikė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą 39 straipsnio 3 dalimi, nėra pagrindo pareiškėjui išduoti rinkėjų parašų rinkimo lapus. Atsižvelgiant į tai, Komisijos 2019 m. kovo 25 d. raštu Nr. 2-2-879(2.10) įformintas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo panaikinti nėra pagrindo. Dėl pareiškėjo prašymų stabdyti šią administracinę bylą ir kreiptis su atitinkamais prašymai į LR Konstitucinį Teismą bei Europos Teisingumo Teismą, atsakovo atstovas prašė spręsti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. 8. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas ginčija Komisijos 2019 m. kovo 25 d. raštą Nr. 2-879, kuriuo partijai „Jaunoji Lietuva“ atsisakyta išduoti vardinius parašų rinkimo lapus. Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti Komisiją išduoti partijai „Jaunoji Lietuva“ vardinius parašų rinkimo lapus.

9. Byloje nustatyta, kad partijos „Jaunoji Lietuva“ pirmininkas S. B. 2019 m. kovo 22 d. 16.00 val. Komisijai pateikė partijos kandidatų sąrašo rinkimams į Europos parlamentą pareiškinius dokumentus.

10. Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo (toliau – ir Rinkimų įstatymas) 39 straipsnio 1 ir 6 dalimis, nurodė, kad partija pateikia dokumentą, patvirtinantį, kad partija, rinkimų komiteto nariai, kandidatai sumokėjo rinkimų užstatą. Dokumentas, patvirtinantis sumokėtą užstatą, nebuvo pateiktas, o vietoje šio dokumento pateikta informacija, kad partija „Jaunoji Lietuva“ rinkimų užstato už keliamų kandidatų sąrašą 2019 m. gegužės 26 d. rinkimuose į Europos parlamentą nemokės, nes tai prieštarauja Europos Sąjungos dokumentams. Informacijoje nenurodoma, kokiems konkrečiai Europos Sąjungos dokumentams prieštarauja. Komisija, vadovaudamasi Rinkimų įstatymo 39 straipsnio 2 dalimi, kadangi pareiškėjas nepateikė visų pareiškinių dokumentų, rašte nurodė, kad vardiniai parašų rinkimo lapai nebus išduodami.

11. Rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarką renkant Europos Parlamento narius Lietuvos Respublikoje nustato Rinkimų įstatymas, kurio 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kandidatus gali kelti partija, pagal Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymą (toliau – Politinių partijų įstatymas) įregistruota ne vėliau kaip likus 185 dienoms iki rinkimų, atitinkanti Politinių partijų įstatymo reikalavimus dėl partijos narių skaičiaus ir neturinti partijos, kuriai inicijuojamas likvidavimas, ar likviduojamos partijos teisinio statuso. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad partija, rinkimų komitetas gali kelti kandidatus po to, kai yra įregistruoti politinės kampanijos dalyviu pagal Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymą (toliau – Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas), bet ne vėliau kaip 65 dienos iki rinkimų. Partija, rinkimų komitetas kandidatus kelia pateikdami kandidatų sąrašą, kuriame kandidatai surašyti pagal partijos, rinkimų komiteto nustatytą eilę. Jeigu partijos įstatuose nenustatyta kitaip, pagal eilę surašytų kandidatų sąrašas turi būti patvirtintas partijos suvažiavimo ar konferencijos. Jeigu rinkimų komiteto veiklos sutartyje nenustatyta kitaip, pagal eilę surašytų kandidatų sąrašas turi būti patvirtintas visuotinio rinkimų komiteto susirinkimo. Kandidatų sąraše (jungtiniame sąraše) negali būti mažiau kaip 5 kandidatai. Kandidatų skaičius sąraše (jungtiniame sąraše) negali daugiau kaip du kartus viršyti Lietuvos Respublikoje renkamų Europos Parlamento narių skaičiaus (Rinkimų įstatymo 37 straipsnio 4 dalis). Partijos, rinkimų komiteto iškeltų kandidatų sąrašą turi paremti ne mažiau kaip 10 000 rinkėjų (37 straipsnio 5 dalis).

12. Rinkimų įstatymo 39 straipsnio, nustatančio reikalavimus kandidatų iškėlimo pareiškiniams dokumentams, be kitų 1 straipsnyje numatytų dokumentų, partija ar rinkimų komitetas turi įteikti Vyriausiajai rinkimų komisijai dokumentą, patvirtinantį, kad partija, rinkimų komiteto nariai, kandidatai iš jiems priklausančių sąskaitų sumokėjo rinkimų užstatą, ir pranešimą, kuriame nurodoma Lietuvoje registruoto banko sąskaita, į kurią rinkimų užstatas bus grąžinamas pagal šio įstatymo 42 straipsnio 3 ar 4 dalį (6 punktas). Rinkimų įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Vyriausioji rinkimų komisija partijai, rinkimų komitetui, pateikusiems pareiškinius dokumentus, per 3 dienas išduoda vardinius parašų rinkimo lapus, kuriuose įrašyta partijos, rinkimų komiteto kandidatų vardai ir pavardės, kandidatų išsikėlimą remiančių rinkėjų parašams rinkti. <...>.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad Rinkimų įstatyme aiškiai ir imperatyviai nurodyta, kokius pareiškinius dokumentus Komisijai turi pateikti partija ar rinkimų komitetas, kad jam būtų išduoti vardiniai parašų rinkimo lapai.

14. Komisijos Sprendimas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas nepateikė Komisijai dokumento, patvirtinančio sumokėtą užstatą, todėl vardiniai parašų rinkimo lapai nebuvo išduoti.

15. Pareiškėjas skunde prašydamas panaikinti Komisijos Sprendimą teigia, kad Komisija nepagrįstai atsisakė išduoti vardinius parašų rinkimo lapus dėl to, kad nepateiktas dokumentas, patvirtinantis sumokėtą užstatą, kadangi toks sprendimas prieštarauja Europos Sąjungos teisės aktams. Iš pareiškėjo skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas byloje kelia klausimą dėl Rinkimų įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, nustatančio sąlygą išduoti vardinius parašų rinkimo lapus - kad partija ar rinkimų komitetas turi įteikti Vyriausiajai rinkimų komisijai dokumentą, patvirtinantį, kad partija, rinkimų komiteto nariai, kandidatai iš jiems priklausančių sąskaitų sumokėjo rinkimų užstatą - atitikties Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą bei Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

16. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo (ginčui aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.) 1 straipsnio 1 dalyje, nustatyta, kad šis įstatymas nustato rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarką renkant Europos Parlamento narius Lietuvos Respublikoje. Rinkimų į Europos Parlamentą teisinį pagrindą sudaro Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), Europos Sąjungos teisės aktai, tarptautinės sutartys, šis ir kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos Seimo nutarimai dėl rinkimų datos nustatymo, Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – Vyriausioji rinkimų komisija) sprendimai. Šis įstatymas skirtas užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, taikymą (2 d.); Lietuvos Respublikoje renkamų Europos Parlamento narių skaičius nustatomas Europos Sąjungos teisės aktais. Europos Parlamento nariai renkami 5 metų kadencijai vienoje daugiamandatėje rinkimų apygardoje, apimančioje visą Lietuvos Respublikos teritoriją, pagal proporcinę rinkimų sistemą preferenciniu balsavimu (3 d.).

17. Rinkimų įstatymo priedas nustato įgyvendinamus Europos Sąjungos teisės aktus: 1) 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimas 76/787/EAPB, EEB, Euratomas, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimu 2002/772/EB, Euratomas (OL 2004 m. specialusis leidimas, 1 skyrius, 4 tomas, p. 137), ir 2) 1993 m. gruodžio 6 d. Tarybos direktyva 93/109/EB, nustatanti išsamias priemones Sąjungos piliečiams, gyvenantiems valstybėje narėje ir nesantiems šios valstybės piliečiais, naudotis balsavimo teise ir būti kandidatais per Europos Parlamento rinkimus (OL 2004 m. specialusis leidimas, 20 skyrius, 1 tomas, p. 7; OL 2013 L 26, p. 27).

18. Taigi atsižvelgiant į tai, taip pat į Konstitucijos sudedamąja dalimi esančio (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 150 straipsnio (2004 m. liepos 13 d. redakcija) 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnį, nustatantį, jog Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atvejais jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, konstatuotina, kad būtina įvertinti aktualiuose Europos Sąjungos teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą nagrinėjamoje byloje keliamais klausimais.

19. Europos Sąjungos sutarties 14 straipsnio 3 dalis nustato, kad Europos Parlamento nariai renkami remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise laisvu ir slaptu balsavimu penkerių metų kadencijai.

20. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 2 dalis nustato, kad Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas, jie, be kita ko, turi <...> teisę balsuoti ir būti kandidatais Europos Parlamento ir vietos savivaldos rinkimuose valstybėje narėje, kurioje jie gyvena, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai <...>; naudojimosi šiomis teisėmis sąlygas ir ribas nustato Sutartys ir joms įgyvendinti skirtos priemonės.

21. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 22 straipsnio 2 dalis numato, kad nepažeidžiant 223 straipsnio 1 dalies ir jai įgyvendinti priimtų nuostatų, kiekvienas Sąjungos pilietis, gyvendamas valstybėje narėje ir nebūdamas jos pilietis, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai; šia teise naudojamasi atsižvelgiant į išsamias nuostatas, kurias, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, priima Taryba, spręsdama pagal specialią teisėkūros procedūrą vieningai, šios nuostatos gali numatyti nukrypti leidžiančias nuostatas, kai jos yra pateisinamos dėl valstybei narei būdingų problemų.

22. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 223 straipsnio (Europos bendrijos steigimo sutarties ex 190 str.) 1 dalis numato, kad Europos Parlamentas parengia pasiūlymą dėl būtinų nuostatų, kad jos narius būtų galima išrinkti remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, priėmimo pagal visose valstybėse narėse taikomą vienodą tvarką arba pagal visoms valstybėms narėms bendrus principus; Taryba, spręsdama vieningai pagal specialią teisėkūros procedūrą ir gavusi Europos Parlamento jį sudarančių narių balsų dauguma pareikštą pritarimą, nustato būtinas nuostatas; šios nuostatos įsigalioja po to, kai jas pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas patvirtina valstybės narės.

23. Siekiant įgyvendinti šias nuostatas, buvo priimtas 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimas 76/787/EAPB, EEB, Euratomas, kuriuo patvirtintos prie šio sprendimo pridedamos nuostatos, kurias Taryba rekomendavo valstybėms narėms priimti pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas (tiek pagal 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimo, tiek ir pagal 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimo redakciją). Prie šio 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimo 76/787/EAPB, EEB, Euratomas pridėtame Akte dėl atstovų į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, iš dalies pakeisto 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d.

Tarybos sprendimu 2002/772/EB, Euratomas (toliau – ir 1976 m. Aktas) yra nustatytos tam tikros nuostatos bei principai dėl rinkimų į Europos Parlamentą, pavyzdžiui: 1 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienoje valstybėje narėje Europos Parlamento nariai renkami remiantis proporcingu atstovavimu, taikant kandidatų sąrašo arba vieno perleidžiamo balso sistemą; valstybės narės gali leisti balsuoti pagal preferencinio sąrašo sistemą laikantis jų priimtos tvarkos; rinkimai vyksta remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, yra laisvi ir slapti; 2 straipsnis nustato valstybės narės teisę sudaryti rinkimų apygardas; 3 straipsnis numato, kad valstybės narės gali nustatyti minimalią vietų pasiskirstymo ribą, tačiau nacionaliniu lygiu ši riba negali viršyti 5 % atiduotų balsų; 4 straipsnis numato, kad kiekviena valstybė narė gali nustatyti kandidatų kampanijos išlaidų ribas; 6 ir 7 straipsniai reguliuoja Europos Parlamento narių privilegijas ir imunitetus bei pareigų nesuderinamumą ir pan.

Tačiau pažymėtina, jog 1976 m. Akto 8 straipsnis nustato, kad remiantis šio Akto nuostatomis, rinkimų procedūrą kiekvienoje valstybėje narėje reglamentuoja jos nacionalinės nuostatos; šios nacionalinės nuostatos, kuriose prireikus gali būti atsižvelgta į ypatingą padėtį valstybėse narėse, nepažeidžia iš esmės proporcinio balsavimo sistemos pobūdžio. Taip pat pastebėtina, jog 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimo, iš dalies pakeičiančio prie Sprendimo 76/787/EAPB, EEB, Euratomas pridėtą Aktą dėl atstovų į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise (2002/772/EB, Euratomas), preambulės 1 konstatuojamoje dalyje aiškiai išreikštas būtinumą pakeisti minėtą Aktą lemiantis tikslas, nustatant, kad „reikėtų iš dalies pakeisti Aktą dėl Europos Parlamento narių rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, kad narius būtų galima rinkti remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise pagal visoms valstybėms narėms bendrus principus ir kartu leisti valstybėms narėms tiems aspektams, kuriems netaikomas šis Sprendimas, laisvai taikyti savo nacionalines nuostatas.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog tiek, kiek minėtame 1976 m. Akte nereguliuojami atitinkami rinkimų į Europos Parlamentą aspektai, diskrecija juos nustatyti yra suteikta valstybėms narėms.

24. Tai, kad teisę rinkti ir būti išrinktiems detaliai reguliuoja nacionalinė teisė, akcentuota ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas nurodė, kad Sutarties nuostatos nenumato taisyklių, aiškiai ir tiksliai nenurodo, kas turi teisę balsuoti ir būti kandidatu į Europos Parlamentą, todėl pažymėjęs, kad nei EB 190 straipsnis (t. y. šio sprendimo priėmimo metu galiojusios Europos bendrijos steigimo sutarties 190 straipsnis, atitinkantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 223 straipsnį), nei 1976 m. Aktas aiškiai nenurodo, kas turi teisę balsuoti ir būti kandidatu į Europos Parlamentą, darytina išvada, kad pagal dabar galiojančią Bendrijos teisę asmenų, turinčių teisę balsuoti ir būti kandidatais Europos Parlamento rinkimuose, nustatymas yra kiekvienos valstybės narės kompetencija laikantis Bendrijos teisės (žr., pvz., 2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimo byloje M. G. Eman, O. B. Sevinger prieš College van burgemeester en wethouders van Den Haag, C-300/04 40-45 par., t. p. 2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimo byloje Ispanijos Karalystė prieš Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę, C-145/04, 78 par.).

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus, sprendžia, kad Europos Sąjungos teisės aktais esant nustatytoms tik esminėms rinkimų į Europos Parlamentą nuostatoms ir principams (pastebėtina, jog jie iš esmės įtvirtinti Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje, rinkimų principus – visuotinę, lygią ir laisvą rinkimų teisę, tiesioginius rinkimus, slaptą balsavimą – detalizuojant, be kita ko, šio įstatymo 3-7 straipsniuose, taip pat kitose šio įstatymo nuostatose), kompetencija įtvirtinti detalią rinkimų organizavimo tvarką, taigi ir reikalavimus (sąlygas), keliamus asmenims, siekiantiems kandidatuoti į Europos Parlamento narius, pavesta nacionalinei valstybių narių teisei. Savo ruožtu nagrinėjamo klausimo kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog vien iš nurodyto teisinio reguliavimo principo, jog detalių reikalavimų rinkimų teisei realizuoti nustatymas pavestas valstybių narių kompetencijai, išplaukianti galimybė, jog atskirose valstybėse narėse nustatytos sąlygos asmenims, siekiantiems kandidatuoti rinkimuose į Europos Parlamentą (pabrėžtina, jog nepažeidžiant Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 22 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad kiekvienas Sąjungos pilietis, gyvendamas valstybėje narėje ir nebūdamas jos pilietis, turi teisę balsuoti ir būti kandidatu per Europos Parlamento rinkimus valstybėje narėje, kurioje gyvena, tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos valstybės piliečiai) gali skirtis, savaime nereiškia, jog pažeidžiamas ar paneigiamas lygių, visuotinių ir tiesioginių rinkimų principas.

26. Pagal Rinkimų įstatymo 3 straipsnį, įtvirtinantį nuostatas dėl visuotinės rinkimų teisės, rinkimų į Europos Parlamentą teisę turi Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų (1 dalis); Lietuvos Respublikoje Europos Parlamento nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis ar kitas nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, kuris rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 21 metų ir kuris nėra kandidatas į Europos Parlamentą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje; nuolat gyvenančiu Lietuvos Respublikoje laikomas Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, kuris deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ir kurio duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą iki nustatytosios dienos (4 dalis); kiti tiesioginiai arba netiesioginiai Lietuvos Respublikos ar kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečių rinkimų teisės apribojimai – dėl kilmės, politinių pažiūrų, socialinės ir turtinės padėties, tautinės priklausomybės, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, veiklos rūšies ir pobūdžio – draudžiami (8 dalis). Šio įstatymo 4 straipsnis nustato lygios rinkimų teisės principą – kiekvienas rinkėjas turi po vieną balsą balsuoti už kandidatų sąrašą ar kandidatą ir šis balsas yra lygiavertis kiekvieno kito rinkėjo balsui; visi rinkėjai turi lygias teises pareikšti savo valią apie kandidatus paduodami pirmumo balsus už penkių to sąrašo, už kurį balsavo, kandidatų pirmumą ir šie pirmumo balsai yra lygiaverčiai kiekvieno kito rinkėjo pirmumo balsui. Rinkimų įstatymo 6 straipsnis nustato tiesioginių rinkimų principą – Europos Parlamento narius rinkėjai renka be tarpininkų.

27. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo spręsti, jog Rinkimų įstatymo 42 straipsnio 1 dalies nuostata pažeidžia aukščiau minėtus principus. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Rinkimų įstatymo nuostatos, numatančios, kad rinkimų užstatas vienam kandidatų sąrašui įregistruoti yra 10 paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VMDU) dydžio, atitikties minėtoms 1976 m. Akto, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatoms, Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarties 1 straipsnio 1 daliai (pagal kurią šia sutartimi Lietuvos Respublika tampa Europos Sąjungos nare ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, su pakeitimais ar papildymais, šalimi), taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsniui. Taip pat teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl aktualių cituotų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo, dėl to nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.

28. Pareiškėjas taip pat kelia klausimą ir dėl Rinkimų įstatymo nuostatos, numatančios kad rinkimų užstatas vienam kandidatų sąrašui įregistruoti yra 10 paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VMDU) dydžio, galimo prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 34 straipsnio 1 daliai, 135 straipsnio 1 daliai ir 150 straipsnio 1 dalies 4 punktui. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl rinkimų teisės, inter alia dėl Europos Parlamento narių rinkimų. Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime yra atkreipęs dėmesį į šias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl Europos Parlamento narių rinkimų: Europos Parlamentas nėra Tautos atstovybė, tačiau jis laikytinas politine atstovaujamąja Europos Sąjungos institucija, kurios rinkimų tvarką konkrečioje Europos Sąjungos valstybėje narėje nustato atitinkamos valstybės narės įstatymų leidėjas. Konstitucijos 34 straipsnio nuostatoje, kad piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę (1 dalis), yra įtvirtinta vadinamoji aktyvioji rinkimų teisė, t. y. asmenų galimybė dalyvauti atitinkamų viešosios valdžios institucijų rinkimuose laisvai pasirenkant, už kurį iš iškeltų kandidatų ar kuriuos kandidatus balsuoti. Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata, jog teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, reiškia inter alia tai, kad įstatymų leidėjas, įstatymais reguliuodamas pasyviosios rinkimų teisės renkant politines atstovaujamąsias institucijas, inter alia Europos Parlamentą, įgyvendinimą, turi konstitucinę pareigą paisyti iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia rinkimų teisės principų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimą).

29. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar Konstitucijai neprieštarauja inter alia Rinkimų įstatymo tam tikros nuostatos, pažymėjo, kad Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kitose demokratinėse valstybėse reguliuojant rinkimų santykius neretai nustatomi ir specialūs reikalavimai, kuriuos įvykdęs (atitinkantis) asmuo gali kandidatuoti į parlamento narius, pavyzdžiui, reikalavimą sumokėti tam tikrą rinkimų užstatą. Europos Sąjungos valstybėse narėse ir kitose demokratinėse valstybėse reguliuojant rinkimų santykius neretai nustatomi ir specialūs reikalavimai, kuriuos įvykdęs (atitinkantis) asmuo gali kandidatuoti į parlamento narius, pavyzdžiui, reikalavimą surinkti tam tikrą kiekį parašų, kurie patvirtina tam tikros visuomenės dalies politinę paramą, ar reikalavimą sumokėti tam tikrą rinkimų užstatą. Rinkimai yra atsakingas politinis procesas, todėl pripažįstamas pagrįstu reikalavimas, kad pretendentai į parlamento narius įrodytų turintys tam tikrą politinę visuomenės paramą arba (ir) savo ketinimų pagrįstumą laiduotų tam tikru (protingu) finansiniu įsipareigojimu (žr. pvz. Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime nurodė, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, susijusius su Seimo, Europos Parlamento, savivaldybių tarybų rinkimų procedūromis, pagal Konstituciją gali nustatyti inter alia tokias konstituciškai pateisinamas pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimo procedūras, kuriomis, atsižvelgiant į Seimo, Europos Parlamento, savivaldybių tarybų rinkimų specifiką, siekiama proporcingai užtikrinti šių rinkimų proceso, vykstančio netapačiu (nacionaliniu valstybiniu, Europos ir regioniniu) lygmeniu, atsakingumą, šiame procese dalyvaujančių kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius, savivaldybių tarybų narius ketinimų rimtumą.

30. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime, pasisakydamas dėl inter alia Rinkimų įstatymo nuostatose įtvirtinto teisinio reguliavimo, pagal kurį teikiant kandidatų į Europos Parlamento narius pareiškinius dokumentus turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir pateiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas, konstatavo, jog nurodytas teisinis reguliavimas vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas rinkimų procedūrų teisinis reguliavimas, sudarantis prielaidas užtikrinti, kad Europos Parlamento rinkimai būtų atsakingas politinis procesas ir kad asmenys, siekiantys dalyvauti šiame procese kaip kandidatai į Europos Parlamento narius, turėtų rimtus ketinimus. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog nurodytas teisinis reguliavimas nepažeidė inter alia konstitucinio asmenų lygybės įstatymui principo, konstitucinio teisinės valstybės principo.

31. Paminėtina, kad rinkimų užstato aspektas yra nagrinėtas Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Joje pažymėta, kad nustatant rinkimų užstatą turimas teisėtas tikslas – užtikrinti teisę į efektyvų ir sklandų atstovavimą skatinant kandidatų atsakingumą, siekiant, kad rinkimuose dalyvautų tik rimti kandidatai, ir vengiant neracionaliai naudoti valstybės lėšas. Valstybė, nustatydama rinkimų užstatą, turi rasti pusiausvyrą tarp dviejų skirtingų interesų: nuo dalyvavimo rinkimuose sulaikyti nerimtus kandidatus ir sudaryti sąlygas dalyvauti rinkimuose atsakingiems kandidatams, kurie yra ekonomiškai silpnesni (žr., pvz. 2006 m. kovo 28 d. sprendimą byloje Sukhovetskyy prieš Ukrainą, pareiškimas Nr. 13716/02).

32. Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją aktualiais rinkimų teisės aspektais, teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo nurodytų atitinkamų Rinkimų įstatymo nuostatų galimo prieštaravimo Konstitucijai.

33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytų argumentų visumą, konstatuoja, kad Komisija, spręsdama jai Rinkimų įstatyme deleguotą klausimą teikiant kandidatų į Europos Parlamentą iškėlimo pareiškinius dokumentus, pagrįstai sprendė, kad reikalavimas, jog turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir įteiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas, yra vienas iš reikalavimų, kurių būtina laikytis teikiant kandidatų į Europos Parlamento narius pareiškinius dokumentus. Kadangi pareiškėjas dokumento, patvirtinančio, kad sumokėtas rinkimų užstatas už keliamų kandidatų sąrašą, nepateikė, informavo, kad mokesčio nemokės, Komisija pagrįstai skundžiamu Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui vardinius parašų rinkimo lapus. Todėl pareiškėjo partijos „Jaunoji Lietuva“ skundas dėl Komisijos 2019 m. kovo 25 d. rašto Nr. 2-879 „Dėl pareiškinių dokumentų rinkimams į Europos Parlamentą pateikimo“ atmetamas. Konstatavus, kad Komisija pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nepateikė visų pareiškinių dokumentų, todėl atsisakė išduoti pareiškėjui vardinius parašų rinkimo lapus, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Komisiją išduoti pareiškėjui partijai „Jaunoji Lietuva“ vardinius parašų rinkimo lapus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 126 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo partijos „Jaunoji Lietuva“ skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius