fdaf9e71-1e6f-462d-8d33-25b3300a91d0 · Kauno apygardos teismas

Pranešėjas Arūnas PaštuolisPranešėjas Arūnas Paštuolis              Baudžiamoji byla Nr. 1A-15-493/2016Teisėjas Rimantas Sipavičius             Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00341-2010-8                          Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.3.1.; (S)                                                                     2.4.6.3.3.; 2.4.6.3.4.KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. sausio 14 d.Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Paštuolio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Linai Svidinskaitei-Ridikei, nuteistajam R.

J., jo gynėjui advokatui Vyteniui Gubavičiui, civilinio ieÅ¡kovo Lietuvos ir Estijos UAB „E. Ä®.“ atstovams V. Å . ir advokatui Arvydui Martinkevičiui,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo R. J. gynėjo advokato Vytenio Gubavičiaus apeliacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo:R. J. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 6 (Å¡eÅ¡ių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.R.

J. taip pat pripažintas kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos, taikant bausmių apėmimo principÄ , ir R. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.Vadovaujantis BK 75 straipsniu, taikant BK 3 straipsnio 2 dalį, bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu neiÅ¡vykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be bausmės vykdymÄ prižiÅ«rinčios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas) ir tęsti darbÄ (BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punktas).UAB „E. Ä®.“ civilinis ieÅ¡kinys patenkintas ir iÅ¡ R.

J. UAB „E. Ä®.“ naudai priteista 87766,07 eurai (aÅ¡tuoniasdeÅ¡imt septyni tÅ«kstančiai septyni Å¡imtai Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt Å¡eÅ¡i eurai septyni euro centai – atitikmuo litais – 303038,66 Lt).UAB „E. Ä®.“ iÅ¡ R. J. priteista 851,64 eurai (aÅ¡tuoni Å¡imtai penkiasdeÅ¡imt vienas euras Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt keturi euro centai), bendrovės advokatų atstovavimo iÅ¡laidoms atlyginti.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė : R. J. nuteistas už tai, kad bÅ«damas UAB „E.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas visÄ UAB „E.“ turtÄ , laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 24 d. iki 29 d. pasisavino jo žinioje buvusį svetimÄ UAB „E.“ priklausantį turtÄ â€“ 5820 litų, iÅ¡ UAB „E.“ AB SEB banke esančios sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į savo asmeninę AB SEB bankas esančiÄ sÄ skaitÄ (duomenys neskelbtini) (prie kurios iÅ¡duota mokėjimo kortelė Nr. (duomenys neskelbtini)), mokėjimo pavedimu persivedė 5820 litų medžiagų pirkimui, už pervestus pinigus medžiagų nepirko, o pervestus pinigus per kelis kartus iÅ¡gryninęs, pasiliko sau, tai yra jis padarė nusikaltimÄ , numatytÄ BK 183 straipsnio 1 dalyje.

R. J. taip pat nuteistas už tai, kad, bÅ«damas UAB „E.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, laikotarpiu nuo 2009-12-31 iki 2010-05-31, sutarties Nr. 2009/11/17/1, sudarytos tarp UAB „E.“ ir UAB „E. Ä®.“ pagrindu, pagal 23 PVM sÄ skaitas faktÅ«ras apgaule savo naudai įgijo svetimÄ UAB „E. Ä®.“ turtÄ â€“ elektros įrangos prekių, bendros 303038 litų 66 ct vertės, tai yra jis padarė nusikaltimÄ , numatytÄ BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Nuteistojo R. J. gynėjas advokatas Vytenis Gubavičius skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 13 d. nuosprendį ir praÅ¡o jį panaikinti bei priimti naujÄ nuosprendį – bylos dalį dėl BK 183 straipsnio 1 dalies nutraukti, o dėl BK 182 straipsnio 2 dalies R. J. iÅ¡teisinti jam neapdarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir UAB „E. Ä®.“ civilinį ieÅ¡kinį palikti nenagrinėtÄ . Apeliantas nurodo, kad teismas, nesilaikydamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 255 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nuosprendyje pats pakoregavo kaltinimo faktines aplinkybes, tačiau, kuo iÅ¡ R.

J. pusės pasireiÅ¡kė apgaulė, kieno atžvilgiu ji buvo panaudota, kokiu bÅ«du ir iÅ¡ ko jis savo naudai įgijo elektros prekes, teismas tinkamai nepagrindė. IÅ¡ to seka iÅ¡vada, kad teismas R. J. pripažino kaltu nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymu, nenustatęs Å¡io nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymio (apgaulės), todėl netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ .R. J. Å¡ioje baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas sukčiavimu panaudojant piktnaudžiavimo nukentėjusiojo pasitikėjimu apgaulės bÅ«dÄ , tai yra, jis buvo kaltinamas tuo, kad prekes iÅ¡ UAB „E. Ä®.“ įgijo sudaryto patikimo verslininko įvaizdžio dėka.

Todėl, sutinkamai su BPK 255 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, bÅ«tent nuo kaltinimo dėl apgaulės panaudojimo piktnaudžiaujant nukentėjusiojo pasitikėjimu, R. J. ir gynėsi. Tuo tarpu iÅ¡ nuosprendžio matyti, kad Å¡io kaltinimo esmė nebuvo atskleista ir nebuvo nustatyta, kad UAB „E. Ä®.“ apsisprendimÄ perduoti elektros prekes R. J. vadovaujamai UAB „E.“ lėmė UAB „E. Ä®.“ pasitikėjimas R.

J., kurį jis bÅ«tų užsitarnavęs apgaule. Pažymėtina, kad UAB „E. Ä®.“ sutartį su R. J. vadovaujama UAB „E.“ sudarė tokiÄ pačiÄ , kaip ir su kitais asmenimis, joje numatydama tokias pačias mokėjimo atidėjimo sÄ lygas, kaip ir kitiems asmenims. Tai yra, nei pačiam sutarties sudarymui, nei sutarties sÄ lygoms dėl mokėjimo atidėjimo R. J. neturėjo įtakos.Apelianto teigimu, iÅ¡ byloje apklaustų liudytojų V. Å ., A. K., V. J. parodymų negalima daryti iÅ¡vados, kad sudarant sutartį ir gaunant prekes iÅ¡ R.

J. pusės buvo naudojama apgaulė. Tuo tarpu tai, kad R. J., kaip parodė liudytojai N. A. ir V. J., pasipasakodavo apie įrenginėjamus objektus, dalyvavimÄ elektros instaliacijos darbų konkursuose, dėl kurių atneÅ¡davo projektus medžiagų kainos paskaičiavimams, nelėmė UAB „E. Ä®.“ apsisprendimo iÅ¡duoti R. J. vadovaujamai UAB „E.“ elektros prekes.Skunde nurodoma, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto normas, nevertindamas ikiteisminio tyrimo papildymo metu gautų įrodymų – UAB „E.“ PVM deklaracijų duomenų, banko sÄ skaitų iÅ¡rašų, V.

S. parodymų apie atestuoto specialisto įdarbinimo įmonėje poreikį, liudytojo A. K. parodymų apie R. J. teiktus projektus ir medžiagų kainos skaičiavimus pagal juos, darbų kainos paskaičiavimų UAB „S.“ vykdytam konkursui, kurių tikrumo liudytoju apklaustas R. Ž. nepaneigė – kurių visuma patvirtina, kad UAB „E.“ realiai vykdė veiklÄ . Ä®rodymų, kurių teismas, priimdamas nuosprendį, nevertino, visumos pagrindu darytina iÅ¡vada, kad sutarties sudarymÄ ir prekių iÅ¡davimÄ R.

J. vadovaujamai UAB „E.“ lėmė pačios UAB „E. Ä®.“ nusistatyta tvarka, pagal kuriÄ ji visoms Lietuvoje veikiančioms įmonėms duodavo mokėjimo atidėjimÄ ir tai nieko bendro neturėjo su pasitikėjimu ar nepasitikėjimu R. J.. Taigi, teismas Å¡ioje baudžiamojoje byloje netinkamai taikė BK 182 straipsnio normas, nes jas pritaikė nenustatęs R. J. veiksmuose sukčiavimo nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymių. Apeliantas taip pat pažymi, kad teismas nuosprendžiu R.

J. parodymus atmetė ir jų apskritai nevertino, nes laikė, kad savo parodymais kaltinamasis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas skundžiamame nuosprendyje deklaratyviai nurodė, kad kaltinamojo R. J. parodymai prieštarauja kitiems įrodymams, tačiau, kurie parodymai, kurioje dalyje ir kokiems konkretiems įrodymams prieštarauja, nenurodė, tuo pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto normas, nes deklaratyvi nuoroda į tai, kad kaltinamojo parodymai prieštarauja kitiems įrodymams, nesuderinama su reikalavimu teismo nuosprendyje nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (šiuo atveju kaltinamojo parodymus).

Kita vertus, teismas tų įrodymu, kurie patvirtina kaltinamojo parodymus, iÅ¡ viso nevertino ir nenurodė jokių motyvų, dėl kurių juos atmetė. Tokiu bÅ«du buvo pažeisti BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai.Skunde teigiama, kad byloje surinkti duomenys patvirtina R. J. parodymus, kad tuo metu vario kaina augo, todėl, norint dalyvauti elektros instaliacijos darbų konkursuose, o juos laimėjus – užtikrinti pasiÅ«lytÄ kainÄ , buvo bÅ«tina iÅ¡ anksto užsipirkti varinio kabelio.

Visi Å¡ie įrodymai, įskaitant paties R. J. parodymus, taip pat įrodymai, patvirtinantys, kad UAB „E.“ realiai vykdė veiklÄ â€“ PVM deklaracijų duomenys, banko sÄ skaitų iÅ¡raÅ¡ai, V. S. parodymai apie atestuoto specialisto įdarbinimo įmonėje poreikį, liudytojo A. K. parodymai apie R. J. teikiamus projektus ir medžiagų kainos skaičiavimus pagal juos, darbų kainos paskaičiavimai UAB „S.“ vykdytam konkursui, kurie apskritai nebuvo vertinami, patvirtina, kad įsigydama elektros prekes R.

J. vadovaujama UAB „E.“ neturėjo iÅ¡ankstinės tyčios neatsiskaityti su UAB „E. Ä®.“.Apeliantas pažymi, kad teismas, nuosprendyje pakoreguodamas kaltinimo faktines aplinkybes (kÄ atliko nesilaikydamas BPK 255 straipsnio 2 dalies reikalavimų), jas iÅ¡plėtė, nurodydamas, kad R. J. sutarties ir PVM sÄ skaitų-faktÅ«rų pagrindu apgaule (neįvardindamas jos formos) savo naudai įgijo didelės vertės UAB „E. Ä®.“ turtÄ , nors kaltinimas R. J. buvo pareikÅ¡tas dėl sukčiavimo vienu konkrečiu apgaulės bÅ«du (forma) – piktnaudžiavimu nukentėjusiojo pasitikėjimu, nuo kurio, remiantis BPK 255 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nagrinėjimo teisme ribomis, jis gynėsi.

Teismas nuosprendyje atitolo nuo pareikÅ¡to kaltinimo esmės, nes nuosprendyje nenurodė nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir iÅ¡vadų, o remdamasis atskirais, selektyviai atrinktais įrodymais (iÅ¡ esmės kuria nors liudytojų parodymų dalimi) priėjo iÅ¡vadų ir pripažino įrodytomis tas aplinkybes, kurios nei patvirtina, nei paneigia pareikÅ¡tÄ kaltinimÄ .Skunde teigiama, kad BK 182 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, kai įgyjamas svetimas turtas panaudojant apgaulę, laikoma baigta nuo to momento, kai kaltininkas turtÄ iÅ¡ nukentėjusiojo asmens įgyja.

Tuo tarpu didelės vertės turtÄ iÅ¡ UAB „E. Ä®.“ R. J. vadovaujama UAB „E.“ įgijo anksčiau, negu UAB „E.“ akcijos buvo perleistos M. Å ., todėl R. J. veikos kvalifikavimui pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (ko nepripažįstant duodamas apeliacinis skundas) neturi jokios reikÅ¡mės, kaip vėliau buvo elgiamasi su įgytu turtu, tai yra, ar jis buvo perduotas M. Å ., ar R. J. pasiliko sau, juo labiau, kad turto įgijėjas UAB „E.“ yra savarankiÅ¡kas subjektas (BK 182 straipsnio 5 dalis), turtÄ , teises ir pareigas įgyjantis savo vardu (CK 2.33 straipsnis) ir kurio turtas yra atskirtas nuo akcininko turto (ABÄ® 2 straipsnio 2 dalis).Vertinant Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. baudžiamÄ jį įsakymÄ dėl M.

Å . patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, Å¡ioje baudžiamojoje byloje, anot apelianto, svarbu pažymėti, kad nei toje, nei Å¡ioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad įmonės pardavimo ir turto perdavimo dokumentus R. J. bÅ«tų suklastojęs – kad jis, taip kaip ir M. Å ., pasiraÅ¡ydamas Å¡iuos dokumentus, padarė BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , tai yra, kad juos bÅ«tų pasirašęs neturėdamas tikslo sudaryti akcijų perleidimo sandorio ir perduoti jos turto,Apelianto teigimu, vertindamas liudytojo N. A. parodymus, teismas priėjo iÅ¡vados, kad Å¡is liudytojas mažiausiai dvideÅ¡imt kartų vežė UAB „E. Ä®.“ prekes į kaltinamojo vadovaujamos UAB „E.“ sandėlius, esančius garažuose, tačiau kaltinimas R.

J. nebuvo pareikÅ¡tas ryÅ¡ium su tomis aplinkybėmis, ar prekes UAB „E.“ panaudojo, ar ne, prieÅ¡ jam parduodant Å¡ios įmonės akcijas M. Å ., todėl Å¡iuo aspektu vertindamas N. A. parodymus teismas peržengė nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnio 1 dalis).Vertindamas liudytojo A. K. parodymus, teismas priėjo prie iÅ¡vados, kad kaltinamajam buvo siÅ«loma grÄ Å¾inti prekes, už kurias jis nesumokėjo, tačiau Å¡is to nepadarė. Nors Å¡i iÅ¡vada taip pat nenusijusi su R. J. pareikÅ¡tu kaltinimu dėl turto įgijimo aplinkybių, teismas nurodytos iÅ¡vados priėjo neįvertinęs pirmÄ kartÄ bylÄ nagrinėjant teisme to paties liudytojo A.

K. ir UAB „E. Ä®.“ vadovo V. Å . duotų parodymų (kad R. J. nebuvo siÅ«loma grÄ Å¾inti prekių, o buvo sudarinėjamas atsiskaitymo grafikas), be to, teismas nepagrindė, iÅ¡ kur kildina R. J. prievolę grÄ Å¾inti UAB „E. Ä®.“ jo vadovaujamos UAB „E.“ įgytas prekes ir nenurodė, kaip prekių negrÄ Å¾inimas yra susijęs su R. J. pareikÅ¡tu kaltinimu dėl jų įgijimo apgaule.Nors liudytojas V. S. parodė, kad UAB „E.“ buvo įdarbintas formaliai ir faktinio darbo neatliko, tačiau liudytojas paaiÅ¡kino, kodėl R.

J. buvo reikalinga jį UAB „E.“ įdarbinti, tai yra įmonei vykdyti veiklai buvo reikalingas įdarbintas atestuotas specialistas. Tai rodo, kad UAB „E.“ vykdė ir planavo vykdyti veiklÄ . Tuo tarpu teismas liudytojo V. S. įdarbinimÄ UAB „E.“ nepagrįstai ir niekaip nemotyvuotai įvertino kaip priemonę kaltinamajam daryti sukčiavimÄ , nors kabelių pirkimui tokio asmens įdarbinimas nebuvo reikalingas ir tokiu V. S. įdarbinimu, kaip priemone daryti sukčiavimÄ , kaltinimas nebuvo grindžiamas.

Apeliantas pažymi, kad teismas nevertino pirmojoje Å¡ios apeliacinio skundo dalyje nurodytų kaltinamÄ jį teisinančių UAB „E. Ä®.“ vadovų ir darbuotojų liudytojų V. Å ., A. K. ir N. A. parodymų, kuriuos jie teisme davė pirmÄ kartÄ , niekieno neįtakojami (nes tuo metu R. J. buvo pareikÅ¡tas iÅ¡ esmės klaidingai suformuluotas kaltinimas). Taip pat apeliantas pažymi, kad teismas visiÅ¡kai nevertino į bylÄ pateikto UAB „E.“ vardu R. J. rengto komercinio pasiÅ«lymo UAB „S.“ vykdytam konkursui, kuris buvo iÅ¡likęs kaltinamojo R.

J. elektroninio paÅ¡to dėžutėje. Šį įrodymÄ kaltinamasis teismui pateikė dar pirmÄ kartÄ nagrinėjant bylÄ kaip įrodymÄ , kad UAB „E.“ realiai vykdė veiklÄ . Å is įrodymas buvo bandytas paneigti liudytojo R. Ž. parodymais, kuris to, kad kaltinamasis rengė tokį pasiÅ«lymÄ dalyvavimui konkurse, nepaneigė. Be to, papildant ikiteisminį tyrimÄ byloje buvo surinkti papildomi įrodymai, kurių dėl UAB „E.“ dokumentacijos perdavimo M. Å . negalėjo pateikti pats kaltinamasis – PVM deklaracijų duomenys ir banko sÄ skaitų iÅ¡raÅ¡ai, kurie neleidžia abejoti, kad UAB „E.“ realiai vykdė veiklÄ .

Tačiau Å¡ių įrodymų teismas niekaip nevertino ir nenurodė jokių motyvų, dėl kurių juos atmetė, todėl, kaip ir dėl aukščiau nurodytų įrodymų, ir Å¡iuo atveju pažeidė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto normas.Apeliantas nurodo, kad teismas, pripažindamas R. J. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, padarymo, rėmėsi banko sÄ skaitų iÅ¡rašų duomenimis ir paties kaltinamojo R. J. parodymais, šį kartÄ pagrįsdamas tai tuo, kad jie iÅ¡ dalies patvirtina kaltinamojo kaltę.

Tačiau teismas, pripažindamas R. J. kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies normas dėl įrodymų vertinimo, nes surinktų įrodymų nepakako apkaltinamajam nuosprendžiui Å¡iuo klausimu priimti. Be to, teismas pažeidė BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 167 straipsnio normas.Kaltinamasis R. J. parodė, kad Å¡iuos pinigus persivedė už anksčiau įmonei UAB „E.“ pirktas medžiagas, už kÄ jam įmonė buvo skolinga, viskas buvo įforminta buhalteriÅ¡kai pagal avanso apyskaitÄ , kuriÄ pildė buhalterė, prie avanso apyskaitos kaltinamasis pridėjo pirminės apskaitos dokumentus, patvirtinančius medžiagų įsigijimÄ , be to, prekių įsigijimas atsispindi byloje esančiuose UAB „E.“ PVM deklaracijų duomenyse.

Tačiau teismas nurodytų įrodymų netyrė ir nevertino, tai yra, nesiėmė priemonių surasti ir iÅ¡tirti UAB „E.“ dokumentacijÄ , neapklausė avanso apyskaitÄ pildžiusios buhalterės, nevertino byloje esančių UAB „E.“ PVM deklaracijų duomenų, neskyrė atlikti įmonės finansinės Å«kinės veiklos tyrimo, o vien faktÄ , kad kaltinamasis R. J. iÅ¡ savo vadovaujamos UAB „E.“ sÄ skaitos sau persivedė 5 820 Lt, laikė BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymÄ patvirtinančiu įrodymu.BPK 167 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiÅ¡kimas.

BPK 167 straipsnio 2 dalyje numatyti atvejai, kada dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl Å¡ios nusikalstamos veikos gali bÅ«ti iÅ¡duotas prokuroro reikalavimas, tai yra, kai veika turi visuomeninę reikÅ¡mę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris negali ginti savo teisėtų interesų. Todėl nesant nukentėjusiojo skundo, prokuroro reikalavimo ir įstatyme numatytų sÄ lygų tokiam prokuroro reikalavimui iÅ¡duoti, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, baudžiamoji byla Å¡ioje dalyje turėjo bÅ«ti nutraukta.Apeliantas taip pat pažymi, kad PVM sÄ skaitos-faktÅ«ros, pagal kurias UAB „E. Ä®.“ tiekė prekes, buvo iÅ¡raÅ¡ytos UAB „E.“, o ne R.

J., taigi UAB „E.“ už Å¡ias prekes ir turėtų susimokėti. Tuo tarpu UAB „E.“ baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 5 dalį nebuvo patraukta, be to, Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. įsakymu jau yra nutarta iÅ¡ UAB „E.“ iÅ¡ieÅ¡koti UAB „E. Ä®.“ naudai 142 030,52 Lt skolos, todėl 303 038,66 Lt, į kuriuos patenka kitoje byloje teismo priteista pinigų suma, reikÅ¡tų tos pačios sumos dvigubÄ priteisimÄ iÅ¡ skirtingų asmenų ir sudarytų sÄ lygas ateityje UAB „E. Ä®.“ nepagrįstai praturtėti.

Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad joks žalos atlyginimas iÅ¡ M. Å . nepriteistas.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti. Prokurorė ir civilinio ieÅ¡kovo atstovai prašė apeliacinį skundÄ atmesti.Nuteistojo R. J. gynėjo advokato Vytenio Gubavičiaus apeliacinis skundas tenkintinas iÅ¡ dalies. IÅ¡ nuteistojo R. J. gynėjo advokato V. Gubavičiaus apeliacinio skundo motyvų matyti, kad apeliantas nesutinka su R. J. priimto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumu ir teisingumu, kvestionuoja apkaltinamojo teismo nuosprendžio atitiktį BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytiems reikalavimams, tvirtina jį esant nepagrįstÄ ir nemotyvuotÄ , o nuosprendyje esančių įrodymų vertinimÄ nurodo pirmosios instancijos teismÄ atlikus pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus. Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo bÅ«tų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebÅ«tų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes.

Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieÅ¡taravimų paÅ¡alinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog bÅ«tų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikÅ¡mingus faktus į loginę visumÄ , ir tik po to galima daryti apibendrinančias iÅ¡vadas, kurios turi bÅ«ti vienareikÅ¡mės, tikslios ir logiÅ¡kos.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali bÅ«ti konstatuojamas jo buvimÄ pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ . Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė ne tik Å¡ių reikalavimų, bet ir elementarių nuosprendžio suraÅ¡ymui keliamų taisyklių – nurodydamas kaltinamojo bei liudytojų parodymus apsiribojo teismo posėdžio protokolų citatų perkėlimu į nuosprendį, įrodymų vertinimo motyvus iÅ¡dėstė padrikai, nesusiejo jų į vieningÄ visumÄ , padarė iÅ¡vadas neatsižvelgdamas ir neįvertindamas visų bylos aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės teisingo sprendimo priėmimui.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bau­džia­mojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus fak­ti­nius duo­me­nis, todėl padarė nepagrįstas iÅ¡vadas dėl R. J. kaltės padarius nusi­kals­tamÄ veikÄ , numatytÄ BK 182 straipsnio 2 dalyje, tai yra netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymÄ vertindamas įrodymus.

Vis dėlto pripažinti, kad baudžiamojo įstatymo uždrausta veika nebuvo padaryta, kaip to praÅ¡oma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo, kadangi byloje nustatytos faktinės aplinkybės atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog R. J. veika buvo neteisingai kvalifikuota kaip didelės vertės svetimo turto įgijimas apgaule, tai yra, kaip nusikaltimas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje. Pagal šį straipsnį atsakomybė kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę, iÅ¡vengė turtinės prievolės arba jÄ panaikino.

Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto ar turtinės teisės įgijimÄ nusikalstamu, yra apgaulės naudojimas prieÅ¡ turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, taip pat kreditoriaus galimybių atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis suvaržymas arba panaikinimas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo bÅ«das. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininkÄ praneÅ¡damas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iÅ¡kraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu bÅ«du įgyti svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-642/2012 ir kt.).Å iuo atveju byloje nėra nustatytas minėtas esminis sukčiavimo požymis – apgaulė.

Kaltinamajame akte inkriminuojant R. J. nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 182 straipsnio 2 dalyje, nurodyta, jog kaltinamojo veikoje apgaulė pasireiÅ¡kė patikimo verslininko įvaizdžio sudarymu, iÅ¡ anksto žinant, kad už gautas prekes jis neatsiskaitys, kitaip tariant, piktnaudžiavimu pasitikėjimu. Tiriant ir nagrinėjant bylÄ , R. J. laikėsi pozicijos, kuri taipogi iÅ¡reiÅ¡kiama ir apeliaciniame skunde, kad jis, kaip UAB „E.“ direktorius, organizavo įmonės veiklÄ ir jÄ vykdė, o labai didelio elektros įrangos prekių kiekio įsigijimas buvo sÄ lygotas planų gauti stambių užsakymų, dalyvaujant konkursuose, ir kylančių vario kainų.

Pripažindamas R. J. kaltu dėl sukčiavimo, nustatytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes pirmosios instancijos teismas sutrumpino, jau nenurodydamas, kuo pasireiÅ¡kė apgaulė R. J. veikoje. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡ naujo įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pats atlikęs įrodymų tyrimÄ ir teismo posėdyje dar kartÄ apklausęs R. J., konstatuoja, kad nėra pagrindo spręsti, jog elektros įrangos prekės iÅ¡ UAB „E. Ä®.“ buvo įgytos panaudojant apgaulę.

Kaip patvirtino byloje apklaustas liudytojas A. K., UAB „E. Ä®.“ sutartis su UAB „E.“ buvo standartinė, visiems klientams tuo metu buvo taikomas mokėjimo atidėjimas. Jis taip pat nurodė prieÅ¡ sudarant sutartį domėjęsis UAB „E.“ įstatinio kapitalo, turto dydžiu. Kaltinamajam neatsiskaičius, buvo iÅ¡raÅ¡yta dar daugiau kaip dvideÅ¡imt sÄ skaitų, taigi prekių tiekimas kurį laikÄ nebuvo sustabdytas net ir UAB „E.“ neapmokant už gautas prekes. IÅ¡ esmės tokias pačias aplinkybes nurodė ir UAB „E. Ä®.“ darbuotojas V.

J.. Liudytojas N. A., dirbantis UAB „E. Ä®.“ ir pristatydavęs prekes į R. J. nurodytÄ vietÄ , teigė, kad prekes veždavo į garažus (duomenys neskelbtini) plente, į R. J. namus (duomenys neskelbtini) gatvėje, taip pat kaltinamojo nurodymu yra vežęs prekes į „(duomenys neskelbtini)“ sunkvežimių centrÄ , esantį Å¡alia (duomenys neskelbtini). Liudytojas pažymėjo, kad Å¡is klientas pasižymėjo tuo, kad, lyginant su kitais klientais, kaltinamasis pirkdavo labai daug elektros kabelių.Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas V.

S. parodė, kad apie tris mėnesius buvo įdarbintas UAB „E.“, tačiau jokio faktinio darbo neatliko, nes, kaip atestuotas specialistas buvo įdarbintas tik tam, kad įmonė galėtų vykdyti veiklÄ . UAB „S.“ nusikalstamos veikos padarymo metu dirbęs liudytojas R. Ž. teigė neprisimenantis, kad bendravo su UAB „E.“ atstovu, tačiau kategoriÅ¡kai nepaneigė, kad UAB „E.“ galėjo pareikÅ¡ti pageidavimÄ dalyvauti kuriame nors vystomame projekte. IÅ¡ byloje esančių UAB „E.“ sÄ skaitų iÅ¡rašų matyti, kad į įmonės sÄ skaitÄ kitos įmonės – R.

A. individuali įmonė „V.“, UAB „H.“, UAB „I.“, UAB „E.“, „E. G. LTD“ pervedinėjo pinigines sumas. Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. J. patvirtino, jog R. A. individualioje įmonėje „V.“ montavo elektros instaliacijÄ , UAB „H.“ montavo kabelius, taip pat dirbo ir UAB „E.“. Byloje taip pat yra pateiktas apelianto skunde minimas iÅ¡ elektroninio paÅ¡to dėžutės, kuria naudojosi R. J., UAB „S.“ atstovui R. Ž. 2010 m. vasario 7 d. iÅ¡siųstas elektroninis laiÅ¡kas su lokalinėmis sÄ matomis.Vertinant Å¡iuos byloje surinktus ir teismo iÅ¡tirtus duomenis, nėra pagrindo daryti kategoriÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ , kad UAB „E.“ veiklos nevykdė, o elektros įrangos prekės iÅ¡ UAB „E. Ä®.“ buvo įgytos turint tikslÄ už jas neatsiskaityti.

Juolab tai paneigia ir aplinkybė, kad už dalį (tiesa, maÅ¾Ä ) įgytų prekių UAB „E.“ su UAB „E. Ä®.“ atsiskaitė. Kita svarbi nusikalstamos veikos kvalifikavimui aplinkybė yra ta, kad kaltinamasis R. J., įsigydamas prekes iÅ¡ UAB „E. Ä®.“, veikė ne kaip fizinis asmuo, bet tos prekės buvo įgyjamos UAB „E.“, kaip juridinio asmens. R. J. turėjo įgaliojimus veikti UAB „E.“ vardu, kaip įmonės direktorius, ir prekes įgijo bÅ«tent įmonė, todėl Å¡ios prekės laikytinos UAB „E.“ turtu.

R. J., Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenimis, UAB „E.“ direktoriaus pareigas ėjo nuo 2009 m. lapkričio 12 d. iki 2010 m. birželio 28 d., kuomet buvo sudaryta UAB „E.“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis tarp A. J. ir M. Å .. Pastarasis Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. baudžiamuoju įsakymu buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl minėtos akcijų pirkimo-pardavimo sutarties ir jÄ lydinčių dokumentų suklastojimo.

Nors Å¡is teismo sprendimas neturi prejudicinės galios nagrinėjamoje byloje, kadangi buvo priimtas tik M. Å . atžvilgiu ir R. J. neturėjo teisės šį sprendimÄ skųsti, tačiau ir Å¡ioje byloje surinkti duomenys leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad sudaryta UAB „E.“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi nebuvo siekiama tokių teisinių padarinių, kokie nurodyti sutartyje. Pirmosios instancijos teisme apklausiamas M. Å . nurodė, kad apie galimybę įsigyti įmonės akcijų ir taip uždirbti pinigų jam papasakojo T.

Ž.. Sutartį su R. J. pasirašė visiÅ¡kai į jÄ neįsigilinęs, net nežinojo, kokios įmonės akcijas perka. Jokių įmonės dokumentų, turto, antspaudo iÅ¡ R. J. negavo, su juo buvo susitikęs tik vienÄ kartÄ . PasiraÅ¡inėjo visur, kur jo prašė pasiraÅ¡yti, todėl galėjo pasiraÅ¡yti ir praÅ¡ymÄ registrų centrui. Tuo metu buvo studentas, neturėjo nei piniginių lėšų įgyti akcijas, nei galimybių sandėliuoti įmonės turtÄ . Teismo posėdyje apklausiamas T.

Ž. pripažino, kad pasiÅ«lė M. Å . bÅ«dÄ užsidirbti perparduodant įmonių akcijas, apie kurį jam pasakojo kitas pažįstamas. Apie UAB „E.“ nieko nežino. Savo ruožtu, R. J. teigia, kad įmonės akcijas pardavė M. Å ., kuris jam sumokėjo 10000 Lt grynais pinigais. Ä®monės buhalterinius dokumentus, raktus nuo garažo su saugomomis prekėmis jis teigia perdavęs M. Å .. Tos pačios dienos vakarÄ garažas jau buvo tuščias, todėl, kokiomis aplinkybėmis M. Å . iÅ¡sivežė prekes, pasakyti negali.

Tačiau tikėti Å¡iais R. J. parodymais nėra pagrindo, kadangi juos paneigia M. Å . bei T. Ž. parodymai bei elementari logika. Mažai tikėtina, kad M. Å ., bÅ«damas studentu ir vos iÅ¡galėdamas sumokėti už studijas, bÅ«tų turėjęs 10000 Lt grynais pinigais, pirkęs įmonės, turinčios daugiau kaip 300000 Lt sudarančias skolas, akcijas, jas registruodamas Juridinių asmenų registre, nurodęs ne savo adresÄ ir jokios įmonės veiklos iki pat Å¡ios dienos nevykdęs. Å iame kontekste labai svarbi aplinkybė yra ir ta, kad UAB „E.“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 2010 m. birželio 28 d., taigi praėjus savaitei laiko nuo Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. teismo įsakymo, kuriuo iÅ¡ UAB „E.“ UAB „E. Ä®.“ naudai iÅ¡ieÅ¡koma 142030,52 Lt sudaranti skola ir kitos iÅ¡laidos – delspinigiai, metinės palÅ«kanos ir žyminis mokestis.

R. J. teiginiais, jog prekių, kurias neva perdavė M. Å ., bÅ«tų pakakę UAB „E.“ skolai grÄ Å¾inti, verčia abejoti jo paties teiginiai, kad įmonė vis tik atliko darbus, taigi turėjo panaudoti ir dalį iÅ¡ UAB „E. Ä®.“ įsigytų prekių. Pažymėtina, kad liudytojas N. A. teigė prekes vežęs ne tik į R. J. garažus, bet ir gyvenamÄ jÄ vietÄ , taip pat – tiesiai kai kuriems užsakovams. Jis taip pat nurodė ir tai, kad R. J. garaže prekių kartais nebÅ«davo ar bÅ«davo mažiau nei praėjusį kartÄ , taigi akivaizdu, kad UAB „E.“ priklausantis turtas kažkur buvo naudojamas.Byloje surinktų duomenų pakanka konstatuoti, kad realiai M.

Š. neįgijo nei UAB „E.“ akcijų, nei įmonei priklausančių iš UAB „E. Į.“ įsigytų prekių, taigi šios prekės ir po fiktyvios įmonės akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo liko įmonės direktoriaus pareigas ėjusio R. J. ir vienintelės akcininkės, realiai nepardavusios akcijų, A. J., žinioje. Abejonių, kad UAB „E.“ priklausantis turtas, už kurį ji nebuvo atsiskaičiusi su UAB „E. Į.“, nebuvo saugomas ir juo disponuojama taip, kad UAB „E.“ ir jos kreditoriui UAB „E. Į.“ nebūtų padaryta žalos, nekyla, todėl R.

J. yra kitos nusikalstamos veikos – turto iÅ¡Å¡vaistymo – sudėties požymiai.Pagal BK 184 straipsnį atsako tas, kas iÅ¡Å¡vaistė jam patikėtÄ ar jo žinioje buvusį svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiÅ¡kai apibrėžtus įgalinimus.

Svetimo turto iÅ¡Å¡vaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtÄ (ar jo žinioje esantį) turtÄ neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims ir taip padaro žalos turto savininkui. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 184 straipsnio 2 dalį kyla tada, kai kaltininkas iÅ¡Å¡vaisto didelės vertės, tai yra kai jo vertė virÅ¡ija 250 MGL dydžio sumÄ (BK 190 straipsnis), turtÄ (ar turtinę teisę).

Turto iÅ¡Å¡vaistymo neatlygintinumas reiÅ¡kia, jog kaltininkas jam patikėtÄ ar jo žinioje buvusį turtÄ iÅ¡Å¡vaisto neatlygindamas jo vertės arba jÄ atlygindamas aiÅ¡kiai neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-411/2012, Nr. 2K-373/2013). Kasacinio teismo praktikoje tyčinė kaltė iÅ¡Å¡vaistant turtÄ konstatuojama, jeigu neteisėtas ir neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims bei žalos turto savininkui sukėlimas buvo padarytas tiesiogine arba netiesiogine tyčia.

Turto iÅ¡Å¡vaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtÄ ar žinioje esantį svetimÄ turtÄ tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas Å¡io turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingÄ pobÅ«dį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sÄ moningai leidžia jai kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-388/2012).

Apeliacinės instancijos teismas nustatytomis pripažįsta tokias aplinkybes: R. J., eidamas UAB „E.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) direktoriaus pareigas ir einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas visÄ UAB „E.“ turtÄ , laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 29 d. iki 2010 m. birželio 28 d. iÅ¡Å¡vaistė jo žinioje buvusį svetimÄ UAB „E.“ iÅ¡ UAB „E. Ä®.“ įgytÄ didelės vertės turtÄ â€“ elektros įrangos prekes, kurių vertė – 87766,06 Eur (303038,66 Lt), taip padarydamas žalÄ UAB „E.“ ir UAB „E. Ä®.“, kadangi UAB „E.“ su UAB „E. Ä®.“ liko neatsiskaičiusi.

Galimybę teismui pakeisti kaltinime nurodytas veikos aplinkybes iÅ¡ esmės skirtingomis bei perkvalifikuoti nusikalstamÄ veikÄ numato BPK 256 straipsnis. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-1-2014) jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad BPK 256 straipsnyje numatytų procedÅ«rų taikymas galimas ir apeliacinės instancijos teisme. Å iuo atveju apeliacinio skundo dėl kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių pakeitimo iÅ¡ esmės skirtingomis ar nusikalstamos veikos perkvalifikavimo pareikÅ¡ta nebuvo, tačiau nuteistasis apie kaltinimo pakeitimÄ apeliacinės instancijos teisme buvo įspėtas, nusikalstama veika perkvalifikuojama į lengvesnį nusikaltimÄ , be to, savo apeliaciniame skunde dėl neteisingo nusikalstamos veikos kvalifikavimo iÅ¡reiÅ¡kė ir nuteistojo gynėjas.

Atsižvelgiant į tai, sprendžiama, kad pakeitus R. J. kaltinimÄ apeliacinės instancijos teisme, nebus pažeistos nei BPK 256 straipsnio, nei 320 straipsnio 3 dalies nuostatos. Nusikalstamos veikos tiek faktinių aplinkybių, tiek kvalifikavimo pakeitimas, apeliacinės instancijos teismui vykdant teisingumÄ , yra bÅ«tinas, kadangi byloje yra nustatyti akivaizdÅ«s nusikalstamos veikos, kvalifikuotinos ne kaip sukčiavimas, bet kaip turto iÅ¡Å¡vaistymas, požymiai. R. J., eidamas UAB „E.“ direktoriaus pareigas ir užimamų pareigų pagrindu disponuodamas UAB „E.“ turtu, taip pat turėdamas pareigÄ ir šį turtÄ saugoti, elgtis su juo apdairiai, savo veiksmais nesukelti žalos nei savo vadovaujamai įmonei, nei jos turtui, Å¡ių pareigų nesilaikė, kadangi UAB „E.“ turto neiÅ¡saugojo, dėl ko UAB „E.“ prarado bet kokiÄ galimybę visiÅ¡kai atsiskaityti su savo kreditoriumi.

Tokia veika R. J. padarė žalÄ ne tik UAB „E.“, bet ir jos kreditoriui UAB „E. Ä®.“. Darytina iÅ¡vada, kad R. J. veikė tiesiogine tyčia, kadangi jo neteisėta veika sukeltų pasekmių buvo bandoma iÅ¡vengti sudarant fiktyvų UAB „E.“ akcijų pirkimo-pardavimo sandorį. Skiriant bausmę už BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , atsižvelgiama į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobÅ«dį (dėl R. J. veikos įmonė realiai prarado galimybę egzistuoti, žala padaryta ir jos kreditoriui), kaltės formÄ ir rūšį (nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia), kaltininko asmenybę (neteistas, dirbantis, vedęs, augina nepilnametį vaikÄ ).

Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai, kad bausmės tikslus galima pasiekti skiriant R. J. laisvės atėmimo bausmę, tačiau atidedant jos vykdymÄ . Skundžiamu nuosprendžiu UAB „E. Ä®.“ civilinis ieÅ¡kinys buvo tenkintas ir iÅ¡ R. J. priteista 87766,07 Eur sudaranti turtinė žala. Civiliniam ieÅ¡kovui priteistinos žalos dydis patikslintinas, nes konvertuodamas žalos dydį iÅ¡ sumos litais į sumÄ eurais teismas padarė apvalinimo klaidÄ (tikslus 303038,66 Lt atitikmuo yra 87766,06 Eur), tačiau sprendimas tenkinti civilinį ieÅ¡kinį paliktinas nepakeistas.

Apeliantas teisus, skunde teigdamas, jog už prekes su UAB „E. Ä®.“ turėtų atsiskaityti pati UAB „E.“, kuriai buvo iÅ¡raÅ¡ytos PVM sÄ skaitos faktÅ«ros, tačiau dėl R. J. nusikalstamos veikos – UAB „E.“ turto iÅ¡Å¡vaistymo – pastaroji įmonė ir negali atsiskaityti su savo kreditoriumi UAB „E. Ä®.“. Taigi žalos atsiradimÄ civiliniam ieÅ¡kovui lėmė bÅ«tent R. J. veika, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 2 dalimi, jis ir turi atlyginti padarytÄ Å¾alÄ .

Aplinkybė, jog žalos atlyginimas iÅ¡ M. Å . nėra priteistas, Å¡iuo atveju neturi jokios teisinės reikÅ¡mės sprendžiant dėl R. J. atsakomybės už jo nusikalstama veika padarytÄ turtinę žalÄ . Apeliacinės instancijos teisme apklaustas civilinio ieÅ¡kovo atstovas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. įsakymas, kuriuo iÅ¡ UAB „E.“ UAB „E. Ä®.“ naudai iÅ¡ieÅ¡koma 142030,52 Lt sudaranti skola ir kitos iÅ¡laidos – delspinigiai, metinės palÅ«kanos ir žyminis mokestis, nėra ir nebuvo vykdomas, todėl teigti, kad ta pati suma, tenkinant civilinio ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį, bÅ«tų priteista du kartus ir sudarytų sÄ lygas civiliniam ieÅ¡kovui neteisėtai praturtėti, nėra pagrindo.

             Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje Apeliantas skunde teigia, jog teismas nepagrįstai pripažino R. J. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 1 dalyje, padarymo, tai yra, kad jis pasisavino UAB „E.“ priklausančius pinigus – iÅ¡ UAB „E.“ banko sÄ skaitos persivedė į asmeninę sÄ skaitÄ 5820 Lt, kuriuos iÅ¡sigryninęs pasiliko sau. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ apeliacine tvarka, sprendžia, kad byloje yra pakankamai įrodymų, jog R.

J. padarė Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ . Remiantis byloje esančiais bankų sÄ skaitų iÅ¡raÅ¡ais nustatyta, kad R. J. 2010 m. birželio 24 d. iÅ¡ UAB „E.“ banko sÄ skaitos į savo asmeninę banko sÄ skaitÄ mokėjimo pavedimu pervedė 5820 Lt, kuriuos laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 24 d. iki 2010 m. birželio 29 d. iÅ¡grynino. Duodamas parodymus apylinkės teisme, R. J. laikėsi pozicijos, kad įmonė buvo skolinga jam už pirktas medžiagas, taip pat reikėjo sumokėti atlyginimus darbuotojams.

Aplinkybę, kad pinigų pavedimas įvyko tÄ pačiÄ dienÄ kaip ir pasiraÅ¡ytas susitarimas dėl įmonės akcijų pirkimo-pardavimo, R. J. aiÅ¡kino tuo, kad tvarkant buhalterijÄ prieÅ¡ akcijų pardavimÄ paaiÅ¡kėjo faktas, kad įmonė jam skolinga. Tačiau tikėti tokia R. J. iÅ¡kelta versija nėra pagrindo, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų buvusiÄ Ä¯monės skolÄ R. J., juolab, kad UAB „E.“ sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡e kaip pavedimo pagrindas nurodyta „pagal avansinę apyskaitÄ medžiagų pirkimui“, nors akivaizdu, kad tÄ pačiÄ dienÄ , kai parduodamos įmonės akcijos, medžiagos nebebuvo perkamos.

Å iame kontekste svarbi aplinkybė yra ir tai, kad 5820 Lt, kuriuos įmonė neva buvo skolinga R. J., sudarė beveik visÄ Ä¯monės sÄ skaitoje buvusių pinigų likutį. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad byla Å¡ioje dalyje turėtų bÅ«ti nutraukta dėl to, kad, vadovaujantis BPK 167 straipsnio 1 dalimi, ikiteisminis tyrimas dėl BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos gali bÅ«ti pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas, jo teisėto atstovo pareiÅ¡kimas ar prokuroro reikalavimas, o nagrinėjamoje byloje tokio skundo, pareiÅ¡kimo ar reikalavimo nebuvo pateikta.

Su Å¡iais skundo argumentais nėra pagrindo sutikti, kadangi byloje esantis Kauno apygardos prokuratÅ«ros Kauno apylinkės prokuratÅ«ros 2014 m. liepos 30 d. prokuroro reikalavimas patvirtina, kad buvo BPK 167 straipsnio 1 dalyje numatytas pagrindas atlikti ikiteisminį tyrimÄ .Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gautas civilinį ieÅ¡kovÄ UAB „E. Ä®.“ atstovaujančio advokato A. Martinkevičiaus praÅ¡ymas priteisti civilinio ieÅ¡kovo atstovavimo iÅ¡laidas, sudarančias 300 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti civilinio ieÅ¡kovo turėtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Dėl Å¡ių priežasčių advokato A. Martinkevičiaus praÅ¡ymas tenkintinas.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 328 straipsnio 1, 3 ir 4 punktais,n u s p r e n d ė : Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 13 d. nuosprendį.R. J. veikÄ iÅ¡ BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 184 straipsnio 2 dalį ir paskirti R. J. 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, R.

J. už BK 183 straipsnio 1 dalyje ir BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymÄ paskirtas bausmes subendrinti apėmimo bÅ«du ir paskirti subendrintÄ bausmę – laisvės atėmimÄ 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymÄ R. J. atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu tęsti darbÄ (BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punktas) ir neiÅ¡vykti iÅ¡ gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be bausmės vykdymÄ prižiÅ«rinčios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas).Patikslinti UAB „E. Ä®.“ iÅ¡ R.

J. priteistos turtinės žalos dydį, nurodant priteisiamÄ sumÄ â€“ 87766,06 Eur (aÅ¡tuoniasdeÅ¡imt septynis tÅ«kstančius septynis Å¡imtus Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt Å¡eÅ¡is Eur 6 ct). Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.Priteisti iÅ¡ R. J. civiliniam ieÅ¡kovui UAB „E. Ä®.“ 300 Eur (tris Å¡imtus Eur) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme iÅ¡laidų. Kolegijos pirmininkas                                                                ArÅ«nas PaÅ¡tuolis Teisėjai                                                                        Svetlana Jurgaitienė                                                                                  Algerdas UrbÅ¡ys