2021-02-03 Nr. AB-2585-3-61-3-01021-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-112-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01021-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LiTak-Tak“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LiTak-Tak“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės tarnybos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „LiTak-Tak“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2019 m. vasario 25 d. rašte Nr. (40.2-12)3-737 „Dėl Jūsų skundo“ (toliau – ir Raštas) priimtą sprendimą atsisakyti pradėti tyrimą dėl Komisijos strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti (toliau – ir Komisija) 2018 m. sausio 15 d. sprendimo priėmime dalyvavusių asmenų tarnybinės atsakomybės; 2) įpareigoti atsakovą pradėti tyrimą dėl valstybės tarnautojų, dalyvavusių priimant neteisėtą Komisijos 2018 m. sausio 15 d. sprendimą, tarnybinės atsakomybės; 3) priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-4736-756/2018 (toliau – ir LVAT Sprendimas) patenkino pareiškėjo skundą, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Komisijos priimtą sprendimą. Pareiškėjas 2019 m. vasario 13 d. raštu Nr. LIT(S)-1362 (toliau – ir Prašymas) kreipėsi į Ministeriją, į institucijas, kurių darbuotojai yra Komisijos nariai, prašydamas pradėti tyrimą dėl valstybės tarnautojų patraukimo tarnybinėn atsakomybėn. Ministerija pareiškėjui pateikė Raštą, kuriame nurodė, kad LVAT Sprendime nebuvo konstatuota, kad Ministerija pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, todėl nėra teisinio pagrindo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros Komisijos nariams, tyrimo procedūra nebus atliekama.

3. Pareiškėjas mano, kad kadangi neteisėtą sprendimą priėmė Komisija, kurią sudarė įvairių institucijų deleguoti atstovai, veikiantys juos delegavusių institucijų vardu, institucijos, taip pat ir Ministerija privalėjo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsakingų valstybės institucijų ir įstaigų pareigūnai asmeniškai, t. y. dalyvaudami Komisijos veikloje, atliko teisės aktams prieštaraujančius veiksmus ir tokiu būdu pažeidė jiems taikomus reikalavimus. Komisija, pareiškėjo pateikto prašymo atžvilgiu priimdama neigiamą sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus gero viešojo administravimo reikalavimus ir principus. Todėl turi būti atliktas tyrimas dėl tarnybinės atsakomybės taikymo, o Ministerija privalėjo imtis pareiškėjo prašomų atlikti veiksmų.

4. Pareiškėjas pastebėjo, kad net ir pradėjus bei užbaigus tarnybinio nusižengimo tyrimą, tarnybinė nuobauda nebūtinai bus skiriama, todėl aplinkybės dėl nuobaudos skyrimo termino nėra aktualios. LVAT Sprendime aiškiai ir vienareikšmiškai konstatavo, kad buvo pažeistos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, todėl ne vėliau nei 2018 m. gruodžio 28 d., t. y. po LVAT Sprendimo priėmimo praėjus ne daugiau kaip 5 darbo dienoms, Ministerijos ir institucijų, kurių darbuotojai yra Komisijos nariai, vadovybės privalėjo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Pažeidimo faktas buvo konstatuotas LVAT Sprendime, todėl tarnybinė nuobauda šiuo atveju turi būti skiriama vėliausiai iki 2019 m. gegužės 18 d. Dėl šios priežasties senaties termino, skirto tarnybinei nuobaudai skirti, pradžia siejama ne su tarnybinio nusižengimo padarymo, bet su teismo sprendimo įsiteisėjimo momentu.

5. Pareiškėjas apie nurodytas aplinkybes informavo Valstybės tarnybos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas), tačiau Departamento atsakymuose pareiškėjui pateiktos nepagrįstos išvados dėl tarnybinės atsakomybės taikymo ypatumų. Net ir atsižvelgiant į tai, kad tarnybinė nuobauda gali būti skiriama per 6 mėnesius, tarnybinio nusižengimo tyrimas vis tiek turėjo būti pradėtas. Departamentas privalėjo kreiptis į Ministeriją ir informuoti ją apie būtinybę atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą.

6. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Ministerija paaiškino, kad atlikusi administracinę procedūrą, laikydamasi VAĮ 31 straipsnyje nustatytų terminų, parengė Ministerijos Raštą, kuriuo atsisakė pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintu Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašu (Vyriausybės 2018 m. gruodžio 27 nutarimo Nr. 1390 redakcija) (toliau – ir Aprašas) 3 punktu, tarnybinio nusižengimo tyrimas neatliekamas, jei nustatoma, kad nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai. Tai, išskyrus nustatytas išimtis, naikinamasis terminas, kuriam apsibaigus patraukti valstybės tarnautoją tarnybinėn atsakomybėn nėra galimybės. Teismui patenkinus pareiškėjo reikalavimus, jo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Ministerijos sprendimas atsisakyti taikyti tarnybinės atsakomybės procedūrą nesukelia pareiškėjui įpareigojimų, nepažeidžia jo teisių ar įstatymų saugomų interesų, todėl negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

9. Departamentas paaiškino, kad LVAT Sprendimu pripažino, jog Ministerijoje sudarytos Komisijos 2018 m. sausio 15 d. sprendimas UAB „LiTak-Tak“ atžvilgiu buvo neteisėtas. Departamento nuomone, galimo tarnybinio nusižengimo padarymo diena šiuo atveju būtų 2018 m. sausio 15 d., t. y. kai buvo priimtas Komisijos sprendimas, o ne kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė Sprendimą pripažinti neteisėtu Komisijos sprendimą. Šiuo atveju turi būti taikomas 6 mėnesių senaties terminas nuobaudai skirti ir tarnybinio nusižengimo tyrimui pradėti. Departamentas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnyje vartojamą sąvoką „kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas“ nevienoda.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su prašymu kreipėsi į Ministeriją, į institucijų, kurių darbuotojai yra Komisijos nariai (į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministeriją, Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją, Valstybinės atominės saugos inspekciją, Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją, Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Informacinės visuomenės plėtros komitetą, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, Lietuvos kariuomenės judėjimo kontrolės centrą, Lietuvos Respublikos ginklų fondą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės maisto ir veterinarijos tarnybą) vadovybes (raštą teikiant Ministerijai ir prašant perduoti jį visoms minėtoms institucijoms) prašydamas pradėti tyrimą dėl valstybės tarnautojų, dalyvavusių priimant Komisijos 2018 m. sausio 15 d. sprendimą, tarnybinės atsakomybės; Ministerija priėmė skundžiamą 2019 m. vasario 25 d. sprendimą, kuriame konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą Komisijos nariams ir tyrimo procedūra atlikta nebus.

12. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta galimai pažeista jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, tačiau administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų apsaugą; nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

13. Byloje buvo nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-4736-756/2018 patenkino pareiškėjo skundą, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Komisijos priimtą 2018 m. sausio 15 d. sprendimą.

14. Teismas pažymėjo, kad poveikio priemonių taikymas arba jų netaikymas negali būti laikomas pareiškėjo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimu, kadangi tai nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. Teismo vertinimu, pareiškėjas skundė Ministerijos atsisakymą pradėti tyrimą dėl valstybės tarnautojų tarnybinės atsakomybės, tačiau Ministerijos atsisakymas pradėti tyrimą pareiškėjui teisių ar pareigų nesukuria, jų nepakeičia ir nepanaikina – pareiškėjas neturi teisinio suinteresuotumo dėl valstybės tarnautojų tarnybinės atsakomybės.

15. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, sprendė, kad pareiškėjas nenurodė, kokią subjektinę teisę ar įstatymo saugomą interesą siekiama apginti pareiškiant šį reikalavimą. Teismo vertinimu, pareiškėjui nėra suteikta teisė teismine tvarka reikalauti, kad Ministerija pradėtų tyrimą dėl valstybės tarnautojų tarnybinės atsakomybės. Vadovaudamasis Aprašo 3 punktu, teismas nurodė, kad pareiškėjas nėra subjektas, turintis teisę inicijuoti tarnybinio nusižengimo tyrimą dėl valstybės tarnautojo galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo ir pažymėjo, kad tokio tyrimo pradėjimas yra valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmusio asmens (institucijos) diskrecija.

16. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui pateikus 2019 m. vasario 13 d. prašymą atsakovui, jo subjektinės teisės užtikrinimas pasireiškė tuo, kad atsakovas privalėjo ištirti tokį pareiškėjo kreipimąsi Viešojo administravimo įstatymo bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl, nagrinėjant šią administracinę bylą, teismas nurodė vertinsiąs tik tai, ar atsakovas skundžiamu raštu atsakydamas į pareiškėjo kreipimąsi, laikėsi skundų ir prašymų nagrinėjimo tvarkos. Teismas akcentavo, kad atsisakymo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą pagrįstumas, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

17. Skundžiamą raštą įvertinęs Viešojo administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės) nuostatų kontekste, teismas nenustatė, kad atsakovas, tirdamas pareiškėjo kreipimąsi, būtų šias nuostatas pažeidęs. Teismo vertinimu, ginčijame atsakyme aiškiai ir argumentuotai nurodytos aplinkybės, kuriomis buvo remtasi vertinant pareiškėjo kreipimosi turinį, pateikti motyvai dėl atitinkamo sprendimo priėmimo, Ministerija laikėsi nustatytų terminų.

18. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad nėra jokio pagrindo pripažinti skundžiamą atsakovo sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu bei tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Ministeriją pradėti tyrimą dėl valstybės tarnautojų, dalyvavusių priimant neteisėtą Komisijos 2018 m. sausio 15 d. sprendimą, tarnybinės atsakomybės.

19. Vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, teismas nurodė, kad atmetus pareiškėjo skundą, pareiškėjui patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

III. 20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

21. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas neturi jokio teisinio suinteresuotumo dėl valstybės tarnautojų atsakomybės taikymo. Ši teismo išvada nepagrįsta nei teisės aktų normomis, nei aktualia teismų praktika. Pareiškėjas įsitikinęs, kad jis turėjo subjektinę teisę kreiptis į teismą dėl Komisiją sudarančių valstybės tarnautojų tarnybinės atsakomybės vien dėl to, kad atsakovas atsisakė pradėti tyrimą, o Departamentas šiai pozicijai pritarė. Pareiškėjo teigimu, nei Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies nuostatos, nei Aprašo 3 ir 4 punktai nesuteikia jokios diskrecijos valstybės tarnautoją į tarnybą priėmusiam asmeniui dėl tarnybinės atsakomybės taikymo, o imperatyviai nurodo atvejus, kad toks tyrimas turi būti pradėtas, nepriklausomai nuo to, ar nuobauda bus paskirta, ar ne.

22. Situacija, kai Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio normos imperatyviai numato pareigą pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą, o atsakingas asmuo tokio tyrimo nepradeda, prieštarauja šiame statyme įtvirtintam reguliavimui, įstatymų leidėjo valiai. Į Komisijos sudėtį įeinančių valstybės tarnautojų veiksmai ir (atitinkamai) jų atžvilgiu tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės turi reikšmingą įtaką apelianto teisėms ir interesams. Būtent valstybės tarnautojų atžvilgiu pradėtas ir atliktas tarnybinio nusižengimo tyrimas leistų identifikuoti konkrečias priežastis, kurios nulėmė visiškai neteisėto Komisijos sprendimo priėmimą. Šių aspektų neišsiaiškinus, apeliantas neturi galimybės tinkamai reaguoti į Komisijos veiksmus, kuriais užkertamas kelias jam tinkamai vykdyti ūkinę-komercinę veiklą negavus dvejopo naudojimo prekių eksporto licencijos. Apeliantas galėtų nustatyti tuos viešojo administravimo subjektus, kurių atžvilgiu galėtų reikšti reikalavimus dėl patirtos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.).

23. Apeliantas pabrėžia, kad nei atsakovas, nei Departamentas savo atsakymuose nebuvo nurodęs, kad pareiškėjas neturi subjektinės teisės kreiptis dėl Komisijos narių tarnybinės atsakomybės taikymo. Tai pagrindžia, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis, jog tokia situacija būtų ištaisyta; taip pat pareiškėjas turėjo teisinį suinteresuotumą dėl valstybės tarnautojų atsakomybės taikymo, todėl priešingos pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos.

24. Pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai neanalizavo daugybės aptariamoje situacijoje itin aktualių teisinio reglamentavimo aspektų ir faktinių aplinkybių, sprendimo tinkamai jo nemotyvavo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 87 straipsnio reikalavimų. Sprendime apsiribojama tik konstatavimu, kad pareiškėjas neturi teisinio suinteresuotumo valstybės tarnautojų tarnybinės atsakomybės taikymo atžvilgiu. Taigi pirmosios instancijos teismas nepateikė aiškių sprendimo motyvų, neatskleidė bylos esmės. Pirmosios instancijos teismas niekaip nevertino argumento, kad Komisijos sprendimo neteisėtumas pripažintas teismo sprendimu.

25. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog Departamentas buvo nurodęs, kad byloje sprendžiamas itin reikšmingas klausimas (ir todėl, jo nuomone, bylai nagrinėti tikslinga sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją). Pirmosios instancijos teismas, visiškai neanalizuodamas išsamiai pareiškėjo nurodytų argumentų, iš esmės suteikė teisę atsakovui ignoruoti LVAT Sprendimą ir taip diskredituoti ne tik viešojo administravimo subjektų sistemą, bet taip pat sudarė prielaidas atsakingiems asmenims išvengti atsakomybės. Tai, apelianto nuomone, niekaip nedera su gero viešojo administravimo principu.

26. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ministerija atsiliepimą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodžiusi pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Ministerija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo pradėjimas yra valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmusio asmens (institucijos) diskrecija ir poveikio priemonių taikymas arba jų netaikymas negali būti laikomas apelianto teisių ar įstatymo saugomų interesų pažeidimu, kadangi tai nesuteikia apeliantui teisinių pasekmių. Tyrimo dėl valstybės tarnautojų tarnybinės atsakomybės pradėjimas ar atsisakymas jį pradėti neapriboja apelianto teisės kreiptis dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį.

27. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Departamentas atsiliepimą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Ekonomikos ir inovacijų ministerijos 2019 m. vasario 25 d. rašto Nr. (40.2-12)3-737 „Dėl jūsų skundo“ teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl to, ar yra pagrindas įpareigoti atsakovą pradėti tyrimą dėl valstybės tarnautojų, dalyvavusių priimant neteisėtą Komisijos strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti 2018 m. sausio 15 d. sprendimą, tarnybinės atsakomybės.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas nėra subjektas, turintis teisę teismine tvarka reikalauti, kad Ministerija pradėtų tarnybinio nusižengimo tyrimą, kadangi tarnybinės atsakomybės taikymas arba netaikymas valstybės tarnautojui negali būti laikomas pareiškėjo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimu – tai nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas turėjo subjektinę teisę tik į teisės aktų reikalavimus atitinkantį prašymo išnagrinėjimą.

30. Pareiškėjas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, nurodydamas, jog jis turėjo teisinį suinteresuotumą dėl tarnybinės atsakomybės taikymo konkretiems tarnautojams, kad jie būtų identifikuoti, išaiškinti neteisėto sprendimo motyvai, o pareiškėjas galėtų reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjo įsitikinimu, Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato pareigą pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą, o jei atsakingas asmuo to neatlieka, jis pažeidžia nustatytą teisinį reguliavimą. Kadangi pirmosios instancijos teismas neanalizavo iš esmės nepasisakė dėl bylai aktualaus teisinio reguliavimo ir faktinių aplinkybių, todėl manytina, kad teismas tinkamai nemotyvavo savo sprendimo. Tokia situacija sudaro prielaidas atsakingiems asmenims išvengti tarnybinės atsakomybės.

31. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

33. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai išnagrinėjo pareiškėjo ginčytas aplinkybes, susijusias jo netenkinančiu Ministerijos atsakymu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

34. Pabrėžtina, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

35. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad nors Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92). Tačiau kai šalies argumentas turi lemiamą reikšmę bylai, jis reikalauja konkretaus ir aiškaus atsakymo (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 18390/91; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Hiro Balani prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 18064/91; 2020 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Mazahir Jafarov prieš Azerbaidžaną, pareiškimo Nr. 39331/09).

36. Byloje buvo nustatyta, jog pareiškėjas 2019 m. vasario 13 d. su skundu kreipėsi į Ministeriją ir Departamentą, kuriuo prašė pradėti tyrimą dėl į Komisijos sudėtį patenkančių valstybės tarnautojų patraukimo tarnybinėn atsakomybėn dėl Komisijos 2018 m. sausio 15 d. sprendimo. Pareiškėjo skundžiamu 2019 m. vasario 25 d. raštu Ministerija nurodė, kad: jeigu įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuota, kad valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, šioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje turi būti pradėtas valstybės tarnautojų, dėl kurių galimos kaltės buvo padaryti įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuoti įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimai, tarnybinio nusižengimo tyrimas; LVAT Sprendime nebuvo konstatuota, kad Ministerija pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus; Komisijos sprendimas buvo priimtas Komisijos narių, kurių atstovai yra skirtingų institucijų deleguoti asmenys; kadangi Komisijos sprendimas dėl pareiškėjo priimtas 2018 m. sausio 15 d., yra pasibaigęs 6 mėnesių terminas tarnybinei nuobaudai skirti; Aprašo 3 punkte nustatyta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas neatliekamas, jei nustatoma, kad nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai; pareiškėjas skunde, išskyrus LVAT Sprendimą, nenurodė naujų faktų ar aplinkybių, o dėl LVAT Sprendime nurodytų teisinių santykių jau yra suėjusi 6 mėnesių senatis; atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra teisinio pagrindo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūros Komisijos nariams, o pareiškėjas informuotas, kad tyrimo procedūra nebus atliekama.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, iš pareiškėjo 2019 m. vasario 23 d. skundo Ministerijai ir Departamentui bei apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis siekia, jog Ministerijoje veikiančios Komisijos nariai būtų patraukti tarnybinėn atsakomybėn pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4736-756/2018 dėl to, kad šiuo teismo sprendimu buvo pripažinta, kad Komisijos 2018 m. sausio 15 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją, neteisėtas ir nepagrįstas. Bylos aplinkybės lemia, jog pareiškėjas nesiekia, kad būtų dėl jo priimtas individualaus pobūdžio asmeninis sprendimas, kuriuo būtų nustatytos jo teisės ar pareigos, todėl lieka nepaneigta pirmosios instancijos išvada, kad pareiškėjas ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies prasme iš esmės neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ginčyti Ministerijos 2018 m. vasario 25 d. raštą toje dalyje, kuria jis informuotas apie Ministerijos vadovybės diskreciją nepradėti tarnybinio nusižengimo tyrimo Komisiją sudarantiems valstybės tarnautojams. Teisėjų kolegijos vertinimu, deklaratyvūs ir bendro pobūdžio argumentai, susiję su Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo privalomumu, konstitucinio gero administravimo principo laikymusi, nagrinėjamos bylos kontekste nepatvirtina, kad nepradėjus tarnybinės atsakomybės taikymo procedūrų Ministerijoje (ar kitose institucijose), yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės ar įstatymų saugomi interesai, kinta pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis. Sutiktina su atsakovo atsiliepimo argumentu, kad tarnybinės atsakomybės taikymo (netaikymo) klausimas neriboja pareiškėjo teisės reikalauti atlyginti žalą, kilusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) pagal CK 6.271 straipsnį.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tarnybinės atsakomybės klausimai priskirtini išskirtinai įstaigos, kurioje asmuo dirba, arba asmens, kuris turi teisę taikyti asmeniui tarnybinę atsakomybę, kompetencijai: atlikti ar neatlikti tarnybinį patikrinimą bei paskirti ar nepaskirti tarnybinę nuobaudą yra būtent tokios įstaigos ar asmens diskrecija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-23/2012; 2012 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-710/2012; 2013 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-624/2013 ir kt.), nepaisant to, kad bet kurie asmenys pagal Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas turi teisę pateikti skundus ar kitą informaciją apie galimą tarnybinį nusižengimą.

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad valstybės tarnautojo nubaudimas už padarytą ar tariamą nusižengimą negali būti laikomas kitų privačių asmenų įstatymo garantuotos subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimu ir šiems asmenims neatsiranda teisė reikalauti valstybės tarnautoją nubausti. Asmenys, nurodydami valstybės tarnautojų galimai padarytus pažeidimus, gali inicijuoti tarnybinių patikrinimų atlikimą, tačiau neturi teisės apskųsti tarnybinių patikrinimų išvadų ar vadovų, turinčių teisę skirti tarnybines nuobaudas, sprendimų. Asmenys, inicijavę tarnybinio patikrinimo atlikimą, pagal bendruosius gero administravimo pricipus įgyja teisę tik būti tinkamai informuoti apie konkretaus tarnybinio patikrinimo rezultatus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-241/2013; 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-480-415/2020 ir kt.).

40. Nagrinėjamu atveju tai, jog Ministerija skundžiamame rašte nurodė, jog, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 1–2 dalių nuostatomis, Aprašo 3 punktu, tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra nebus atliekama, nereiškia, jog atsakovas nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo ir jį įgyvendinančių Prašymų nagrinėjimo taisyklių reikalavimų nagrinėdamas pareiškėjo skundą. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms bei motyvams ir jų nekartoja. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

41. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis ir teismų praktika, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

42. Kadangi apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, konstatuotina, kad pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LiTak-Tak“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė