2017-11-08 Nr. AB-20369-3-63-3-00044-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1558-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00044-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. G., J. K., L. B., A. K., V. G. ir G. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. B., D. Ž., V. B., Z. P., I. P., I. G., J. K., L. B., A. K., V. G. ir G. B. skundą atsakovams Plungės rajono apylinkės teismui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Plungės rajono apylinkės teismo, dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai R. B., D. Ž., V. B., Z. P., I. P., I. G., J. K., L. B., A. K., V. G. ir G. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Plungės rajono apylinkės teismo, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (I. G. – 9 847,15 Lt, J. K. – 4 481,56 Lt, L. B. – 11 745,04 Lt, A. K. – 7 710,11 Lt, R. B. – 1 404,34 Lt, D. Ž. – 5 044,63 Lt, V. G. – 5 942,74 Lt, V. B. – 7 293,48 Lt, Z. P. – 7 350,50 Lt, I. P. – 7 963,46 Lt, G. B. – 7 793,41 Lt) ir 0,07 proc. dydžio delspinigius nuo pareiškėjams priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną.

2. Pareiškėjai nurodė, kad jie ginčo laikotarpiu buvo Plungės rajono apylinkės teismo karjeros valstybės tarnautojai, kuriems buvo suteiktos kvalifikacinės klasės, tačiau buvo išmokėtas ne visas darbo užmokestis, nes jis buvo apskaičiuojamas pagal teisės aktų nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

3. Atsakovai Plungės rajono apylinkės teismas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Plungės rajono apylinkės teismo, atsiliepime į skundą prašė sustabdyti bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Lietuvos Respublikos darbo kodekso konstitucingumo klausimą, į bylą atsakovu įtraukti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė), Plungės rajono apylinkės teismo procesinę padėtį pakeisti į trečiojo suinteresuoto asmens, esant pareiškėjams palankiam Konstitucinio Teismo išaiškinimui, skundą tenkinti.

4. Atsakovai nurodė, kad Plungės rajono apylinkės teismas yra tik asignavimų valdytojas, kuris ginčo laikotarpiu mokėjo pareiškėjams sumažintą darbo užmokestį, nes vykdė tuo metu galiojusius įstatymus. Atsakovų teigimu, Vyriausybė turi nustatyti nepagrįstai patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Atsakovai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas bei Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatyta trejų metų riba, darbo užmokesčiui ir kitoms su darbo santykiais susijusioms sumoms priteisti.

II. 5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškėjų R. B., D. Ž., V. B., Z. P., I. P., I. G., J. K., L. B., A. K., V. G. ir G. B. skundą atmetė.

6. Teismo vertinimu, byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio, nes ginčo šalys nesutaria tik dėl to, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, konstatavo, kad šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016), nes šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjų reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai minėtose bylose. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

8. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Teismo vertinimu, iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

9. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, o pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (Plungės rajono apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Teismas sprendė, kad netenkinus reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, išvestiniai reikalavimai priteisti delspinigius taip pat atmestini.

III. 10. Pareiškėjai I. G., J. K., L. B., A. K., V. G. ir G. B. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą ir skundą tenkinti.

11. Apeliantai akcentuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisingas ir neteisėtas, nes pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė ginčo esmę bei viršijo bylos nagrinėjimo ribas. Apeliantų teigimu, skunde ginčas dėl apeliantų darbo užmokesčio sumažinimo ginčo laikotarpiu teisėtumo ir pagrįstumo nebuvo keliamas, nes šį klausimą išsprendė Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Ginčo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai, šioje byloje taip pat nebuvo, nes atsakovai atsiliepime į skundą sutiko su apeliantų reikalavimų teisėtumu.

12. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrindė, kodėl skundas yra nepagrįstas, nes asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu neatleido teismų nuo pareigos nagrinėti bylą iš esmės, o kadangi apeliantų reikalavimai buvo pagrįsti ir teisėti, jie negalėjo būti atmesti. Apeliantai atkreipia dėmesį, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas riboja jų teisę ginti savo pažeistas teises, susijusias su darbo užmokesčio neteisėtu sumažinimu, pareiškiant ieškinį teisme, nes jie į teismą kreipėsi tada, kai kompensavimo mechanizmas dar nebuvo priimtas. Nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjui nustačius kompensavimo mechanizmą, apeliantai netenka teisės reikalauti pašalinti antikonstitucinio teisės akto pasekmes teismine tvarka ir skundas tampa nepagrįstas. Šiuo atveju apeliantai aiškiai išreiškė valią ginti savo teises alternatyviu būdu – pareikšdami ieškinį teisme pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje laiduojamą teisę. Tokios apeliantų teisės paneigimas reiškia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies paneigimą. Įstatymų leidėjo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo dydžiai, terminai negali apriboti teisės kreiptis į teismą. Šių klausimų sprendimas priklauso teismo kompetencijai, kadangi teismas sprendžia ginčus ir neturi teisinio pagrindo palikti ginčą neišnagrinėtą ar kitu būdu nusišalinti nuo teisingumo vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5-695/2015).

13. Apeliantai pažymi, kad Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi, kurioje yra nustatytas kompensavimo mechanizmas asmenims, kuriems grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis priteista įsiteisėjusiu teismo sprendimu, įstatymų leidėjas pripažįsta kaip visiškai teisėtą ir atitinkantį tarptautinius įsipareigojimus teisės kreiptis į teismą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies įgyvendinimą atskirai nuo jo nustatyto kompensavimo mechanizmo. Be to, Grąžinimo įstatymas iki šiol realiai jokių apeliantų teisių neatkūrė, nes apeliantai jokių kompensacijų dėl neteisėtai sumažintos darbo užmokesčio dalies iki šiol nėra gavę. Todėl toks įstatymas turi būti vertinamas tik kaip atsakovo įsipareigojimas atkurti tokias teises, bet ne kaip realus teisių atkūrimas ir antikonstitucinio įstatymo pasekmių pašalinimas.

14. Pareiškėjos D. Ž., V. B., Z. P. ir I. P. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad jos palaiko apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus bei motyvus, ir prašo apeliacinį skundą tenkinti.

15. Atsakovai Plungės rajono apylinkės teismas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Plungės rajono apylinkės teismo, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovai tvirtina, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su apeliantų darbo užmokesčio apskaičiavimu 2009–2013 metais. Atsižvelgę į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir į Grąžinimo įstatymą, atsakovai pažymi, kad apeliantų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą pakeisti skundžiamą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Atsakovai akcentuoja, kad apeliantai nagrinėjamoje byloje neteikė argumentų, jog Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, jog kompensacijų dydžiai yra netinkami, jog kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas ir pan.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams (karjeros valstybės tarnautojoms) R. B., D. Ž., V. B., Z. P., I. P., I. G., J. K., L. B., A. K., V. G. ir G. B. nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir delspinigių priteisimo.

19. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų reikalavimus, pažymėjo, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjams ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.

20. Nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjai I. G., J. K., L. B., A. K., V. G. ir G. B. padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė ginčo esmę, viršijo bylos nagrinėjimo ribas, nepagrįstai atmetė pagrįstą skundą, t. y. nepagrįstai atsisakė ginti pažeistas apeliantų teises, nors iki šiol jų teisių pažeidimas nėra pašalintas. Pareiškėjos D. Ž., V. B., Z. P. ir I. P. palaiko apeliacinį skundą ir prašo jį tenkinti.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė kilusio ginčo esmę bei viršijo bylos nagrinėjimo ribas, pažymi, jog, kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams (karjeros valstybės tarnautojoms) ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir delspinigių priteisimo teismo sprendimu. Pareiškėjai skundo reikalavimus grindė Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktais išaiškinimais. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio.

22. Nors atsakovai atsiliepime į skundą prašė, esant pareiškėjams palankiam Konstitucinio Teismo išaiškinimui, skundą tenkinti, tačiau tai nereiškia, kad tarp šalių nebuvo kilęs ginčas dėl ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, nes Plungės rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 29 d. raštuose pareiškėjams nurodė, jog jis neturi galimybės tenkinti jų prašymus išmokėti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, t. y. Plungės rajono apylinkės teismas atsisakė geruoju įvykdyti reikalavimus, dėl kurių pareiškėjai po tokio atsisakymo kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą. Nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas viršijo bylos nagrinėjimo ribas, nes atsakovų atsiliepime į skundą išdėstyta pozicija dėl reikalavimų teisėtumo neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo skundą tenkinti.

23. Šiame kontekste akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė kilusio ginčo esmę, šiai bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjų (karjeros valstybės tarnautojų) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi aktualioje Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pateiktais išaiškinimais ir, išnagrinėjęs kilusį ginčą iš esmės, atmetė skundą. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, padarė klaidą, t. y. kad teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.

24. Apeliantų teisės kreiptis į teismą aspektu teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos (2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1583-520/2017). Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju apeliantai, paduodami skundą, realizavo apeliaciniame skunde akcentuojamą savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, t. y. jiems nebuvo užkirstas kelias kreiptis į teismą. Todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, iš esmės paneigė apeliantų teisę į teisminę gynybą.

25. Dėl ginčo esmės teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantai tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde prašo priteisti jiems visą ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, tačiau teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama. Kadangi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas, apeliantai negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jiems bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

26. Be to, Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas, tačiau apeliantų skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatymas, t. y. apeliantai skunde nereiškė reikalavimų vadovaudamiesi Grąžinimo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas nepagrindžia, kad apeliantų skundas turėjo (turi) būti tenkinamas ir jiems būtent teismo sprendimu priteisiama darbo užmokesčio nepriemoka.

27. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti apeliantų reikalavimus priteisti per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-90-822/2016, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-552/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1653-575/2017 ir šiuose procesiniuose sprendimuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką). Apeliantų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles, nes Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

28. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymą ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Plungės rajono apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti apeliantų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantų skunde nurodytas aplinkybes ir suformuluotą skundo pagrindą, pagrįstai netaikė apeliantų prašomo jų pažeistų teisių gynimo būdo – visos ginčo laikotarpiu susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. Apeliacinio skundo argumentas, kad apeliantų skundas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas iki Grąžinimo įstatymo įsigaliojimo, nesudaro pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją.

29. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių apeliantų apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjų I. G., J. K., L. B., A. K., V. G. ir G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius