2021-11-10 Nr. AB-23625-3-61-3-03027-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-702-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03027-2021-0

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vitvela“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vitvela“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Vitvela“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus pavaduotojo 2021 m. liepos 16 d. įsakymą Nr. A30-2501/21 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) suprojektavimo ir plano patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas).

Bendrovė taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai iki byloje įsiteisės teismo sprendimas sustabdyti Įsakymo galiojimą ir atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) uždrausti tęsti nuosavybės teisių atkūrimo natūra procedūrą teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Pareiškėjas paaiškino, kad tęsiant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, gali būti nepagrįstai ir neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į jam nuosavybės teise priklausančiais nekilnojamaisiais daiktais teisėtai užstatytą teritoriją. Be to, šioje situacijoje būtų priimami kiti Administracijos ir Tarnybos aktai, kuriuos Bendrovei būtų pagrindas ginčyti naujuose procesuose, įskaitant teisminius. Pareiškėjas mano, kad taip tiek jam, tiek pretendentams būtų padaryta sunkiai atitaisoma žala. Be to, žala pasireikštų ir nepakankama Administracijai ir Tarnybai pavestų funkcijų vykdymo kokybe. Bendrovės nuomone, prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės yra būtinos ir jos būtų proporcingos siekiamam tikslui bei proceso šalių interesų pusiausvyros principo ir viešojo intereso nepažeistų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Vitvela“ skundą priėmė, o jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino. Teismas taip pat atliko kitus pasiruošimo administracinės bylos nagrinėjimui veiksmus.

Teismas, nustatęs, kad Bendrovės pateiktas skundas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 24 ir 25 straipsnių keliamus reikalavimus, jį priėmė.

Pacitavęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, teismas pažymėjo, kad Bendrovė prašo taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad šioje situacijoje jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas akcentavo, kad Bendrovė prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tik nurodė, kad ateityje gali kilti būtinybė inicijuoti naujus teisminius procesus, o tai jai sukeltų neigiamas pasekmes, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog asmens siekis ateityje išvengti galimų teisinių ginčų lemiamos reikšmės, taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, paprastai neturi. Pareiškėjas nepateikė argumentų, kuriais remiantis, nagrinėjamu atveju būtų pagrindas nukrypti nuo teismų praktikos ir asmens siekį ateityje išvengti galimų teisinių ginčų pripažinti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismo nuomone, šie argumentai turi būti traktuojami kaip bendrovės ateityje galbūt kilsiantys finansiniai padariniai, kurie tikrai nėra ta žala, kuri negali būti atitaisoma, tuo labiau, kad teismas negali imtis priemonių prevenciškai ginti Bendrovės galbūt pažeistas teises. Teismas nurodė, kad tokiu atveju, jeigu pareiškėjui bus padaryta žala, jis galės įstatymo nustatyta tvarka imtis teisinių priemonių, kad ta žala jai būtų teisingai atlyginta. Teismas atkreipė dėmesį, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti proporcingas siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso.

Atsižvelgęs į tai, kad UAB „Vitvela“ prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nėra pagrįstas jokiais įrodymais, kadangi pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė jokių įrodymų dėl prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje neegzistuoja pagrindas taikyti Bendrovės prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III. Pareiškėjas UAB „Vitvela“ pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 rugsėjo 22 d. nutarties dalį, kurioje nebuvo tenkintas Bendrovės prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, panaikinti ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Įsakymo galiojimą bei Administracijai ir Tarybai uždrausti tęsti nuosavybės teisių atkūrimo natūra procedūrą teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Savo poziciją Bendrovė iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jos pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde suformuluotame prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Pareiškėjo nuomone, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra nepagrįsta ir neteisėta. Bendrovė teigia, kad žalos rizikos sąlygos egzistavimas teismo buvo vertinamas formaliai ir per siaurai. Pareiškėjas pažymi, kad prašomu panaikinti įsakymu nuosavybės teisių atkūrimo natūra tikslu žemės sklypas buvo suprojektuotas ne laisvoje (neužstatytoje) žemėje, o UAB „Vitvela“ nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu teisėtai užstatytoje žemėje; 2021 m. gegužės 28 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti teisėtai pagal galiojančius dokumentus ir taikytinus teisės aktus pastatyti nekilnojamieji daiktai, kuriais yra užstatyta aktuali (duomenys neskelbtini) teritorija, taip pat Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota pareiškėjo nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus.

Bendrovė akcentuoja, kad Įsakyme yra siūloma Tarnybos Vilniaus miesto skyriui nustatyti servitutus ir sklypo dokumentai yra perduodami Tarnybos Vilniaus miesto skyriui, kuris nėra įpareigotas jų tikrinti ir pagal šiuos nepagrįstus, neteisingus ir neteisėtus dokumentus tęsia nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Tokią išvadą pareiškėjas daro remdamasis skunde išdėstytais motyvais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015 pateiktais išaiškinimais.

Bendrovė pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 34, 106 ir 1061 punktais, nuosavybės teisių atkūrimas grąžinant natūra tretiesiems asmenims priklausančiais statiniais ar kitokiais nekilnojamaisiais daiktais užstatytą žemę nėra galimas. Tai yra akcentuojama ir teismų praktikoje. Taigi, savivaldybės administracijos ne laisvuose (užstatytuose) plotuose negali formuoti žemės sklypų nuosavybės teisėms atkurti natūra ir tvirtinti jų planų.

UAB „Vitvela“ nurodo, kad Įsakymas buvo priimtas tik 2021 m. liepos 16 d. jau po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020 priimto sprendimo ir pareiškėjo nekilnojamųjų daiktų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre 2021 m. gegužės 28 d., t. y. atsakovui žinant aplinkybes, kad aktuali teritorija nėra laisva ir yra teisėtai užstatyta pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiais Nekilnojamojo turto registre registruotais nekilnojamaisiais daiktais. Bendrovė akcentuoja, kad Įsakymu patvirtintame jo priede esančiame žemės sklypo plane jos nekilnojamieji daiktai nėra nurodyti. Pažymi, kad dalyje pareiškėjo nekilnojamųjų daiktų užimamos teritorijos, t. y. ant nekilnojamųjų daiktų, ignoruojant įstatymų saugomą nuosavybės teisę, yra nurodyti du kelio servitutai, kurie net neužtikrina patekimo į UAB „Vitvela“ nuosavybės teise priklausantį gretimame žemės sklype adresu: (duomenys neskelbtini), esantį pastatą – autosaloną su aptarnavimo centru, įskaitant per jo įėjimus ir įvažiavimus į jį. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, paaiškėjus tokioms aplinkybėms, neturėjo teisės jų ignoruoti ir priimti Įsakymą, kuriuo yra iš esmės pažeidžiami Atkūrimo įstatymas, Tvarka, Bendrovės teisės ir įstatymų saugomi interesai, taip pat Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės neliečiamumo principas bei nukrypstama nuo suformuotos teismų praktikos.

UAB „Vitvela“ teigia, kad šiuo atveju reikalavimo užtikrinimo priemonės turi būti taikomos tam, kad būtų laikinai sureguliuota padėtis, susijusi su ginčytinais teisiniais santykiais, ir užkirstas kelias tolesniems galimiems pažeidimams, kurie gali lemti įvairialypę neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą ne tik tiesiogiai pareiškėjui. Bendrovės nuomone, prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės yra būtinos ir jos būtų proporcingos siekiamam tikslui bei proceso šalių interesų pusiausvyros principo ir viešojo intereso nepažeistų.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo pareiškėjo UAB „Vitvela“ atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartimi teisėtai ir pagrįstai, nenukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Aptarusi faktines bylos aplinkybes ir pagrindinius skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, Administracija pažymi, kad Bendrovė atskirajame skunde nenurodė jokių nesutikimo su teismo nutartimi motyvų ir argumentų ir tiesiog formaliai pakartojo savo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones argumentus, nesistengdama paneigti pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytų argumentų, taip netiesiogiai patvirtindama, kad jie yra teisėti ir pagrįsti.

Atsakovas teigia, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę negali būti patenkintas, kadangi iš esmės bus patenkintas pagrindinis skundo reikalavimas – bus sustabdytas Įsakymo vykdymas, t. y. esmės būtų priimtas sprendimas byloje dar jos neišnagrinėjus, tačiau administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai.

Remdamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis bei aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Administracija pažymi, kad UAB „Vitvela“ didelę žalą nurodo tik per savo asmeninių interesų prizmę, prašymą grįsdama absoliučiai tik savo tariamai pažeistomis teisėmis, jeigu nebus pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, tačiau teismas byloje turi užtikrinti teisingumą, o ne išreikšti vienos iš šalių pozicijos palaikymą, tą teismas ir pažymėjo. Atsakovas nurodo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas tikėtinai pagrindžia savo skundo reikalavimą ir įrodo, jog nesiėmus priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; pareiškėjas turi pareigą pagrįsti šiuos abu reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pagrindus. Administracijos nuomone, nei Bendrovės prašyme, nei atskirajame skunde nurodyti argumentai nepagrindė nei vienos iš būtinų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų, ji taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad nesiėmus nurodytos užtikrinimo priemonės, UAB „Vitvela“ gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kad jo teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba iš esmės apsunkinamas; atskirajame skunde pareiškėjas nenurodo, kokia žala jam kils, jeigu reikalavimo užtikrinimo priemonės nebus taikomos.

Atsakovas akcentuoja, kad šioje byloje net negali būti prima facie reikalavimo, kadangi jis, priimdamas Įsakymą, tiesiog vykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimą. Įsakymu buvo suprojektuotas laisvoje (neužstatytoje) natūra grąžinamoje kitos paskirties žemėje sklypas (duomenys neskelbtini) (pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo tvirtinimo“, žemės sklypas (duomenys neskelbtini) patenka į specializuotų kompleksų funkcinę zoną). Administracijos nuomone, nors nėra prima facie reikalavimo, tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ne pagal paskirtį, o reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šiuo atveju yra negalimas ir dėl to, kad jų taikymas turėtų neigiamą įtaką tretiesiems asmenims, jis būtų neadekvatus, pažeistų proporcingumo, proceso šalių interesų pusiausvyros principus, kadangi tokių reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas, kokių pageidauja pareiškėjas, iš esmės reikštų, kad atsakovas negalėtų atlikti jam pagal kompetenciją priskirtų veiksmų, užtikrinant visų su ginčo žemės sklypu susijusių asmenų interesus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo dėl pareiškėjo atskirojo skundo pagrįstumo spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus.

Aptarusi Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, Tarnyba pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020 nusprendė: 1) panaikinti Administracijos Miesto plėtros departamento 2018 m. gegužės 9 d. raštą Nr. A51-37707/18(2.14.2.12-MP8) ir įpareigoti Administraciją žemėje, esančioje tarp žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisėms atkurti natūra buvusio Fabijoniškių rėžinio kaimo pretendentams ir visą dokumentaciją (duomenis) perduoti Tarnybos Vilniaus miesto skyriui, šis teismo sprendimas yra neskundžiamas. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad Administracija, vykdydama nurodytą teismo sprendimą, priėmė Įsakymą, kuriuo laisvoje (neužstatytoje) natūra grąžinamoje kitos paskirties žemėje suprojektavo 1 626,00 kv. m ploto sklypą (duomenys neskelbtini), patvirtino žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planą ir nustatė, kad šio žemės sklypo dokumentai perduodami Tarnybos Vilniaus miesto skyriui. Tarnyba akcentuoja, kad UAB „Vitvela“ nurodytoje byloje pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, tačiau šį Bendrovės prašymą buvo atsisakyta priimti, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Tarnyba akcentuoja, kad viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektus, taip pat ir Tarnybą, įpareigoja veikti tik jai suteiktų įgaliojimų ribose, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra paremtas dviejų įstatymo leidėjo įgaliotų institucijų – Tarnybos ir savivaldybės administracijos – bendradarbiavimu bei šių viešojo administravimo subjektų jų kompetencijai priskirtų funkcijų atlikimu. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tiek Atkūrimo įstatyme nustatytais atvejais grąžinant nekilnojamąjį turtą natūra, tiek, jeigu toks turtas teisės aktų nustatyta tvarka priskirtas valstybės išperkamam turtui, atlyginant piliečiams už tokį valstybės išperkamą turtą minėtame įstatyme nustatytais būdais; buvusių savininkų iki 1940 m. nacionalizacijos buvusios žemės savininkų turėtų žemės sklypo ribų kartografavimas yra priskirtas Tarnybos kompetencijai. Teisinis reguliavimas patvirtina, kad informaciją dėl laisvų (neužstatytų) žemės plotų Vilniaus miesto skyriui turi pateikti Administracija, o Tarnybai teisės aktų nustatyta tvarka nepavestas laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimas ir jų planų rengimas. Tarnyba akcentuoja, kad Tarnyba ir Vilniaus miesto savivaldybė yra viena kitai nepavaldžios institucijos ir pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas Vilniaus miesto savivaldybė sprendžia, ar galima grąžinti piliečiams jų turėtą nekilnojamąjį turtą natūra ir atitinkamai projektuoja grąžintinus natūra ir perduotinus piliečiams neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus individualiai statybai bei nustato piliečių naudojamų žemės sklypų ribas, plotą ir kitus kadastrinius duomenis. Tarnyba pabrėžia, kad nuosavybės teisių į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimui natūra projektuojamiems laisvos (neužstatytos) žemės sklypams iš esmės nustatytas vienintelis reikalavimas – jie turi būti tinkami naudoti pagal savivaldybės bendrajame plane nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nutarties dalies, kurioje buvo atmestas UAB „Vitvela“ prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir kol įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje sustabdyti Įsakymo galiojimą bei Administracijai ir Tarnybai uždrausti tęsti nuosavybės teisių atkūrimo natūra procedūrą teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), teisėtumas bei pagrįstumas.

Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą bei ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų būtinas siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, padarė išvadą, kad Bendrovė, kuriai tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti UAB „Vitvela“ prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo ginčijamas Administracijos direktoriaus pavaduotojo 2021 m. liepos 16 d. įsakymas Nr. A30-2501/21 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) suprojektavimo ir plano patvirtinimo“ buvo priimtas, be kita ko, vykdant įsiteisėjusį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2020, kuriame teisėjų kolegija, be kita ko, atsakovą Administraciją įpareigojo žemėje, esančioje tarp žemės sklypo adresu: (duomenys neskelbtini), suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra buvusio Fabijoniškių rėžinio kaimo pretendentams ir visą dokumentaciją (duomenis) perduoti Tarnybos Vilniaus miesto skyriui.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Administracija neįrodė aplinkybių, kurios pagrįstų objektyviai egzistuojantį ginčo sklypo poreikį visuomenės viešiesiems poreikiams tenkinti, taip pat neįrodė, kad ginčo statinys – asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė, gali būti laikoma teisėtai sukurtu nekilnojamuoju daiktu, kuriam turi būti formuojamas žemės sklypas. Teisėjų kolegija sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, jog galiojančiais administraciniais sprendimais ginčo sklypą planuojama kaip laisvą žemę perduoti ūkine komercine veikla užsiimančiam subjektui, taigi suteikti prioritetą ne nuosavybės teisių atkūrimui, ir ne viešajam, bet privačiam interesui, o tai neatitinka Atkūrimo įstatymo keliamų tikslų.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl atsakovo sprendimo neformuoti žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimui teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad Įsakymu atsakovas laisvoje (neužstatytoje) natūra grąžinamoje kitos paskirties žemėje suprojektavo 1 626 kv. m ploto sklypą (duomenys neskelbtini), patvirtino žemės (duomenys neskelbtini) planą ir nustatė, kad šio žemės sklypo dokumentai perduodami Tarnybos Vilniaus miesto skyriui. Nors po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Administraciją įpareigojo žemėje, esančioje tarp žemės sklypo adresu: (duomenys neskelbtini), suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisėms atkurti natūra buvusio Fabijoniškių rėžinio kaimo pretendentams, Bendrovė viešame registre įregistravo savo nuosavybės teises į žemės sklype esančius statinius, tai savaime nereiškia, kad nesustabdžius Įsakymo, kuris buvo priimtas vykdant minėtą teismo sprendimą, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; tokių aplinkybių pareiškėjas tinkamai nepagrindė.

Įvertinusi pareiškėjo argumentus, kuriais grindžiamas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, bei byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad UAB „Vitvela“, teikdama prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė jokių aplinkybių ir neteikė įrodymų, kad nesiėmus nurodytos reikalavimų užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kad jos teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, todėl toks pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas. Pažymėtina, kad pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, t. y kad jos nepritaikius, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjo hipotetinio pobūdžio argumentai, kad toliau vykdant nuosavybės atkūrimo procedūras, gali būti nepagrįstai ir neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į jam nuosavybės teise priklausančiais nekilnojamaisiais daiktais teisėtai užstatytą teritoriją ir jam bus padaryta didelė žala, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas ar kiti asmenys patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Bendrovė, prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, taip pat nurodė bendro pobūdžio teiginius dėl galbūt ateityje kilsiančių teisinių pasekmių, tačiau šie jos argumentai patvirtina, kad pareiškėjas siekia, jog teismas prevenciškai imtųsi ginti jo teises ir apsaugotų nuo galimų būsimų veiksmų, tačiau skundo reikalavimo užtikrinimo procesinis institutas įgalinimų tenkinti tokio pobūdžio reikalavimų teismui nesuteikia (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-562-556/2021).

Teisėjų kolegijos nuomone, UAB „Vitvela“, prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad Bendrovė nėra pateikusi jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad dėl Įsakymo galiojimo jos patirtų nuostolių nebūtų galima kompensuoti teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu Įsakymas būtų panaikintas, o pareiškėjo argumentai, susiję su galimais papildomais teisminiais ginčais, taip nepagrindžia būtinos reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygos, t. y. kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pažymėtina, kad taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, negalima asmenų teisių riboti daugiau, negu yra būtina. Teisingumo principas reikalauja, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, asmenų teisės nebūtų ribojamos labiau, negu reikia, taip pat turi būti atsižvelgta į atsakovo interesus bei viešąjį interesą. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju laikinai sustabdžius Įsakymo galiojimą ir Administracijai bei Tarybai uždraudus tęsti nuosavybės teisių atkūrimo natūra procedūrą teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), būtų neproporcingai pažeisti pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą nurodytoje vietovėje interesai, o valstybės institucijos negalėtų tinkamai vykyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neproporcingas siekiamam tikslui ir pažeistų proceso šalių interesų pusiausvyrą, o taip pat ir viešąjį interesą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra jokio pagrindo taikyti pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių. Įvertinus Bendrovės nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kurioje buvo atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, iš esmės yra pagrįsta ir teisėta. Atsižvelgiant į tai, nurodyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nutarties dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjo UAB „Vitvela“ atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vitvela“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nutarties dalį, kurioje nebuvo patenkintas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vitvela“ prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius