2021-05-26 Nr. AB-11396-3-61-3-03569-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-309-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03569-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas) (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius–kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje–kalėjime laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2019 m. birželio 25 d. buvo patalpintas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose trūko vietos, be to, minėtų patalpų plotą dar labiau mažino jose buvę baldai. Taip pat nurodė, jog nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis dušu bei sanitariniu mazgu. Atvykus į Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 metro sienele iš vienos tualeto pusės, neuždengiant tualeto nuo likusios kameros dalies. Pareiškėjas nurodo dėl to jautęs nuolatinį pažeminimą, dvasines kančias, neigiamus išgyvenimus, patyręs psichologinių sutrikimų. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje įtvirtintos nuostatos ir prašo priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų.

3. Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas taip pat prašė taikyti 3 metų ieškinio senatį pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalį. Nurodė gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2019 m. birželio 24 d., numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Nurodė, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo atstovas taip pat nurodė argumentus dėl kamerų įrengimo, privatumo užtikrinimo naudojantis dušu ir sanitariniu mazgu, higienos normų laikymosi ir kt.

4. Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovas nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjo R. B. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad atsakovo prašymu yra taikytina 3 metų ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

7. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, jog pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI–K išsiuntė 2019 m. spalio 16 d. Teismo nuomone, pareiškėjas skunde nepateikė pagrįstų argumentų, patvirtinančių objektyvių kliūčių kreiptis į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų egzistavimą, taip pat iš esmės nenurodė, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi nustatė, kad ginčui aktualus pareiškėjo teisių pažeidimo laikotarpis yra nuo 2016 m. spalio 16 d. iki 2019 m. birželio 25 d., todėl teismas toliau sprendime vertino tik šį ginčui aktualų pareiškėjo teisių pažeidimo laikotarpį.

8. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl to, kad kalinimo laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 16 d. iki 2019 m. birželio 25 d., jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos Lukiškių TI–K.

9. Teismas nurodė, kad reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), bet ir privatinės teisės normomis. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą, be kita ko, kildina iš to, jog atliekant bausmę Vilniaus PN nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais bei dušu. Nurodo, jog tualetas buvo atitvertas tik betonine pertvara, jį galėjo stebėti nuteistieji ir pareigūnai. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą, jautė nuolatinę įtampą.

11. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.2. punkte nustatyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

12. Teismas pažymėjo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę. Šis teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo. Teismas nurodė, kad tokios pat praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

13. Teismas iš Vilniaus PN atsiliepime pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 53 vienas. 2019 m. vasario 21 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 77, buvo laikomas vienas iki išvykimo į Pravieniškių pataisos namus 2019 m. birželio 25 d. Vilniaus PN pateikė informaciją, jog kai kuriuose gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2012 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – 257; 2013 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – 395; 2015 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 406 – 417; 2016 m. gyvenamosiose kamerose Nr. 418 – 426. Iš pateiktos medžiagos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo kalinamas patalpose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos nėra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Atsakovo atstovas nurodė, jog 2017 m. kamerose buvo įrengtos sienelės ir užuolaidomis.

14. Teismas vertino, kad įrengusi sanitarinį mazgą, jį atitveriant sienele ir užuolaidomis, įkalinimo įstaiga kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi jis buvo stebimas pareigūnų. Ši aplinkybė pripažintina pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris papildomai blogino jo įkalinimo sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų.

15. Teismas nurodė, jog EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) pažeidimą. EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo.

16. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad kamerose, kuriose jis kalėjo 982 paras, sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, be to jis galėjo būti stebimas pareigūnų, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas truko 982 paras.

17. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad buvo pažeisti minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimai, nes kameros jog plotas buvo užstatytas įvairiais baldais (lova, kėdėmis, radiatoriais, stalais ir pan.), akcentavo, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m2 gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą, tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

18. Pagal atsakovo pateiktus duomenis teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko nuo 6,80 m2 iki 7,94 m2 gyvenamojo ploto. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintas minimalaus gyvenamojo ploto normos reikalavimas nebuvo pažeistas, t. y. pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko daugiau nei 3,6 m2. Teismas nurodė, kad net iš pareiškėjui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto atėmus atsakovo atsiliepime nurodytą (b. l. 11) sanitarinio mazgo plotą (0,56 m2), lovos plotą (1,33 m2), matyti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu tektų minimali vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma pagal Konvenciją ir jam tektų daugiau nei 3 m2 gyvenamojo ploto (atėmus sanitarinį mazgo ir lovos plotą). Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad minimalaus gyvenamasis plotas pareiškėjui buvo užtikrintas ir šiuo aspektu nenustatytas Vilniaus PN neteisėtų veiksmų faktas nei nacionalinės teisės, nei Konvencijos prasme.

19. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginio, kad kameros buvo apstatytos baldais, todėl laisvo ploto kamerose jam teko dar mažiau, pažymėjo, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.

20. Teismas nurodė, kad sprendžiant dėl kompensacijos už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis minėtoje įkalinimo įstaigoje kamerose esančiais sanitariniais mazgais pareigūnų atžvilgiu, ir dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo pataisos įstaigoje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovui kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

22. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, inter alia (be kita ko) į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 3 000 Eur suma per didelė pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatavo, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju – 2 000 Eur suma.

III. 23. Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23.1. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, o taip pat atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, todėl įstaigos administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

23.2. Atsakovas, pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, jog įstaiga tam tikrais laikotarpiais galimai neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo kamerose ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas, atkreipė dėmesį, kad nors EŽTT jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose yra nurodama tai, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek ankščiau galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, tiek dabar veikiančioje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, tokie standartai nėra numatyti.

23.3. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte yra teigiama, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

23.4. Atsakovas pažymi, kad atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Eksploatavimo taisyklių 16.5 p. nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Minėtame punkte taip pat numatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų (LR higienos norma HN 76:2010) reikalavimus.

23.5. Atsakovas nurodo, kad įstaiga neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas, apytiksliais skaičiavimais tai sudarytų apie 0,56 kv. m, patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.), bei pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge.

23.6. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

23.7. Atsakovo teigimu, įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

23.8. Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais įstaigos pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

23.9. Atsakovas pažymi, kad Eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsakovas pažymi, kad įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja laikydamiesi pareigūnų etikos taisyklių reikalavimų, Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų, bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

23.10. Atsakovas, pasisakydamas dėl valstybės civilinės atsakomybės ir neturtinės žalos atlyginimo, pažymi, kad žala, padaryta neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais yra atlyginama vadovaujantis CK 6.263, 6.271 straipsnių nuostatomis, nustačius visumą trijų viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

23.11. Atsakovas nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę.

23.12. Atsakovas pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos teismų formuojama praktika, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, nustatytina, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

23.13. Atsakovas nurodo, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

23.14. Atsakovo teigimu, tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaujantis nurodytų teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Atsakovo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

24. Pareiškėjas R. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti.

25. Pareiškėjas nurodo, kad ilgalaikis kalinimas Lukiškių TI–K netinkamomis sąlygomis, neužtikrinant tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, sukėlė pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias ir nepilnavertiškumo jausmą, todėl nesutinka su atsakovo teiginiais, kad jis nepatyrė jokios neturtinės žalos. Nurodo, kad visą laiką turėjo naudotis klozetu, kuris nuo kameros durų nebuvo atitvertas ir jį galėjo stebėti pareigūnai, ir tai kėlė emocinę depresiją, pažeminimą, moralinę skriaudą. Pareiškėjas pažymi, kad įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos rinkimas yra apsunkintas negeranoriškų įstaigos administracijos veiksmų, apie kuriuos apeliaciniame skunde nutylima. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl neturi būti naikinamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 26. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo R. B. reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl jo laikymo Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis.

27. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 983 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu, priteisė iš atsakovo pareiškėjo naudai 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

28. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus, be to, pareiškėjas nepagrindė jam kilusios neturtinės žalos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas.

29. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015 ir kt.).

30. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad sanitarinio mazgo įrengimas kamerose, jį nuo likusios kameros dalies atitveriant 1,5 m aukščio sienele, atitinka galiojančių tesės aktų reikalavimus.

31. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 28 d.), 14.5 punktas nustatė, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A.v ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

33. Nagrinėjamu atveju atsakovas R. B. skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, bei jo privatumo neužtikrinimo, nepaneigė. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 983 dienas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, jog jo teisė į privatumą nebuvo pažeista, kadangi besinaudodamas tualetu, jis galėjo būti matomas pareigūnų, tačiau tuo metu jo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį dar su vienu asmeniu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-438/2020, 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1316-822/2020). Pažymėtina, jog skundą pareiškėjas grindė aplinkybėmis, jog visą buvimo Lukiškių TI–K laiką, jam besinaudojant sanitariniu mazgu, jis buvo stebimas pareigūnų, tai nurodė ir atsiliepime į apeliacinį skundą. Nors atsakovas nurodė, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, buvo įrengtos užuolaidos, užstojančios sanitarinį mazgą nuo durų, tačiau nepateikė duomenų, kada šios užuolaidos buvo įrengtos kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, taip pat nepaneigė aplinkybės, kad pareiškėjas buvo stebimas pareigūnų per kameros duryse įrengtas stebėjimo akutes.

34. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad Lukiškių TI-K 983 paras neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nuo likusios kameros ploto buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant sienele ir užuolaidomis, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neužtikrina reikiamo asmens privatumo.

35. Taigi, Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, kad šiuo atveju nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas), yra nepagrįsti.

36. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

37. Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pirmosios instancijos teismo nustatyto pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (983 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, mano, jog nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nelaikytina pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Atsižvelgus į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pripažintina, kad pareiškėjui pagrįstai priteistas 2 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Dirvonas Milda Vainienė