2019-04-10 Nr. AB-9037-3-61-3-00584-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-265-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00584-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. A. (M. A.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. (M. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. vasario 8 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. (15-01)31-00414/(15/5-5) 1U-46 (toliau – ir Sprendimas); 2) suteikti teisę jam gyventi kartu su šeima, išduodant leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje; 3) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą, kol bus išspręstas šio sprendimo teisėtumo klausimas.

Pareiškėjas kartu su skundu pateikė prašymą dėl Sprendimo apskundimo termino atnaujinimo. Pareiškėjas nesutiko, kad Sprendimas jam buvo įteiktas 2018 m. birželio 29 d., o įteikimo metu jis parašu patvirtino, jog jo neskųs. Pareiškėjas su Sprendimu niekada nebuvo supažindintas jam suprantama kalba (atitinkama grafa Sprendime nėra užpildyta). Jo teigimu, Sprendimą įteikusi pareigūnė nemokėjo rusų kalbos. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas suprato Sprendimo esmę ir jo apskundimo tvarką. Be to, pareiškėjas paaiškino, kad po Sprendimo priėmimo jis išvyko į Vokietijos Federacinę Respubliką tam, kad galėtų susitikti su savo šeima. Vokietijos Federacinės Respublikos Acheno administracinis teismas atmetė pareiškėjo prašymą, nes Lietuva pareiškė, kad yra pasirengusi jį susigrąžinti. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju svarbu išsireikalauti iš Acheno administracinio teismo bylos Nr. 1 K 3257/18.A Lietuvos Respublikos 2018 m. rugpjūčio 24 d. raštišką pareiškimą dėl pasirengimo pareiškėją susigrąžinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 13 d. nutartimi netenkino pareiškėjo M. A. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti jo skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčijamame Departamento 2018 m. birželio 18 d. sprendime parašu patvirtino, jog šį sprendimą gavo 2018 m. birželio 29 d. Pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo išaiškintas nei Sprendimo turinys, nei jo apskundimo tvarka, esant paties pareiškėjo nenuginčytam parašui Sprendime ties sakiniu: „Sprendimas man perskaitytas ir išaiškintas, sprendimo kopija įteikta“, nesudaro pagrindo manyti, kad Sprendimas jam buvo įteiktas netinkamai ar kad jis tuo metu nesuprato jo esmės ir apskundimo tvarkos. Teismui abejones minėtų pareiškėjo argumentų pagrįstumu kėlė ir tai, jog po Sprendimo priėmimo jis išvyko į Vokietiją prašyti prieglobsčio. Tačiau nenustatyta, kad pareiškėjas Sprendime būtų parašu patvirtinęs atsisakymą apskųsti Sprendimą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų jo nurodomoms aplinkybėms dėl termino skundui paduoti atnaujinimo pagrįsti.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Acheno administracinio teismo sprendimas dėl pareiškėjo yra priimtas 2018 m. gruodžio 12 d., tačiau pareiškėjas skundą dėl Sprendimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2018 m. vasario 11 d. Pažymėta, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Acheno administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimas niekaip neįtakoja Migracijos departamento priimto Sprendimo pareiškėjo atžvilgiu.

Teismo vertinimu, pareiškėjo veiksmai (savalaikis neveikimas) lėmė tai, kad skundas buvo paduotas praleidus 14 dienų terminą skundui paduoti daugiau nei 7 mėnesius. Pareiškėjo elgesys šiuo atveju neatitiko rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standarto. Pareiškėjo prašyme atnaujinti šį praleistą terminą nurodytos priežastys negali būti pripažintos objektyviomis, todėl šis prašymas netenkintas.

III. Pareiškėjas M. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartį ir priimti jo skundą nagrinėjimui iš esmės.

Pareiškėjas teigia, kad jis neginčijo fakto, jog suprato, kad Sprendimas buvo neigiamas jo atžvilgiu, t. y. jam nebuvo suteiktas leidimas gyventi Lietuvoje kartu su savo šeima. Tačiau tai, kaip jam elgtis, Sprendimo motyvai, jo apskundimo tvarka pareiškėjui nebuvo išaiškinti. Šiuos teiginius patvirtina aplinkybė, kad Sprendimo specialioje grafoje, numatytoje vertėjui pasirašyti, nėra parašo. Tokioje situacijoje pareiškėjas buvo priverstas elgtis taip, kaip suprato tinkama dėl savo šeimos išsaugojimo – išvyko prašyti prieglobsčio į Vokietiją. Pareiškėjo nuomone, teismas neįvertino aplinkybės, kad jis yra iš kitos valstybės, kito tikėjimo (musulmonas), todėl tam tikros aplinkybės nacionaliniu požiūriu gali skirtis nuo kitų tautų piliečių savo tradicijomis, politine santvarka. Šiuo atveju jam nebuvo išaiškintos jo teisės, terminas skundui paduoti, nenurodyta, jog išvykimas iš Lietuvos tokiu atveju bus traktuojamas kaip pabėgimas. Pareiškėjo išvykimas į Vokietiją patvirtina, jog jis nesuprato savo veiksmų teisinių pasekmių. Pareiškėjas pakartoja, kad pareigūnė, kuri jam įteikė Sprendimą, nemoka rusų kalbos, šią aplinkybę galima patikrinti ją apklausus. Pareiškėjas, vykdydamas pareigūnės nurodymus, pasirašė nurodytoje vietoje. Tokios aplinkybės pripažintinos objektyviomis ir sudarančiomis pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti.

IV. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (liet. tarp jų, įskaitant) laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 138 straipsnį, užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dėl Departamento 2018 m. birželio 18 d. priimto Sprendimo, kuris jam buvo įteiktas 2018 m. birželio 29 d. (b. l. 36–42), teismui pateikė 2019 m. vasario 8 d. (žyma ant voko, b. l. 43), t. y. praleidęs terminą skundui paduoti. Pareiškėjas neginčijo šios aplinkybės.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis nustato galimybę teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo (prašymo) padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujintas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-605/2012, 2015 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Pabrėžtina, kad, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016).

Pareiškėjas prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti grindžia tuo, kad Sprendimas ir jo apskundimo tvarka jam nebuvo išaiškinti suprantama – rusų – kalba. Kadangi pareiškėjui nebuvo tinkamai išaiškintos jo teisės, jis vadovavosi asmeniniu supratimu ir, siekdamas išsaugoti šeimą, išvyko prašyti prieglobsčio Vokietijoje.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2018 m. birželio 29 d. parašu patvirtino, jog: „Sprendimas man perskaitytas ir išaiškintas, sprendimo kopija įteikta“. Kaip teisingai nurodo pareiškėjas, Sprendimo pabaigoje nėra užpildyta grafa apie Sprendimo vertimą į kitą kalbą, todėl pareiškėjo teiginiai, jog Sprendimas ir jame nurodyta jo apskundimo tvarka (t. y. kad sprendimas gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos) įteikimo metu jam nebuvo išversti į suprantamą – rusų – kalbą, iš esmės nėra paneigti. Kita vertus, net jei Sprendimas, jo motyvai ir apskundimo tvarka pareiškėjui nebuvo išaiškinti jam suprantama kalba, byloje nėra duomenų, to nenurodė ir pats pareiškėjas, kad jis per daugiau nei 7 mėnesių laikotarpį nuo Sprendimo įteikimo 2018 m. birželio 29 d. iki kreipimosi į teismą 2019 m. vasario 8 d. į ką nors kreipėsi dėl šio Sprendimo ir jo apskundimo tvarkos išaiškinimo. Pareiškėjas nepaaiškina, kada ir kokiomis aplinkybėmis Sprendimo turinys ir jo apskundimo tvarka jam tapo žinomi. Pastebėtina, kad rusų kalba Lietuvos Respublikoje nėra reta, o pareiškėjas nenurodė kliūčių Sprendimo vertimą į rusų kalbą gauti bent žodžiu. Be to, pareiškėjas skunde nurodo gyvenantis su sutuoktine, kuri, remiantis į bylą pateiktu paso nuorašu (b. l. 28), yra Lietuvos Respublikos pilietė ir tikriausiai moka lietuvių kalbą (pareiškėjas nenurodė priešingai), o procesiniai dokumentai (skundas, prašymas ir atskirasis skundas) teismui buvo pateikti lietuvių kalba, juose nėra duomenų apie šių dokumentų vertimą į lietuvių kalbą, pareiškėjo atstovus. Pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog pareiškėjas yra iš kitos valstybės, kito tikėjimo, yra nekonkretus, teorinio pobūdžio, be kita ko, nepaaiškinti ginčui aktualūs skirtumai tarp Lietuvos Respublikos ir pareiškėjo kilmės valstybės – (duomenys neskelbtini) – teisinių sistemų, pavyzdžiui, dėl valstybės institucijų sprendimų apskundimo tvarkos ir terminų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti yra grindžiamas abstrakčiais, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurie neįrodo egzistavus objektyvias ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusias aplinkybes, pakankamai svarbias atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas šiuo atveju nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, o terminas skundui paduoti buvo praleistas ilgą laiką – 7 mėnesius. Aptartos aplinkybės pirmosios instancijos teismui sudarė teisinį ir faktinį pagrindą netenkinti pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir, atitinkamai, nepriimti jo skundo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai pareiškėjui neatnaujino termino skundui paduoti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo M. A. (M. A.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė