2025-07-09 Nr. AB-11499-3-64-3-00468-2025-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2100-463/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00468-2025-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimo pagal pareiškėjo U. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „FERN EPC“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas U. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 25S56473 (toliau – ir Sprendimas) panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje priimtą pareiškėjo atžvilgiu. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo Migracijos departamento visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą. Sprendimas priimtas neteisingai interpretavus pareiškėjo komandiravimo aplinkybes Švedijoje. Sprendime nėra jokių duomenų, kad Migracijos departamentas būtų kreipęsis į Švedijos kompetentingas institucijas ar būtų gavęs atsakymą dėl informacijos pateikimo, formaliai vadovautasi tik informacija, kuri nurodyta Šengeno informacinėje sistemoje (toliau – ir SIS). Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata įpareigoja Migracijos departamentui priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo įvertinti, ar yra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių arba tarptautinių įsipareigojimų. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nevertino dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygų išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad jis uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „FERN EPC“ 2024 m. gruodžio 3 d. įsakymu buvo laikinai komandiruojamas į objektą (duomenys neskelbtini). Darbuotojo komandiruotė buvo jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje. Nuolatinė pareiškėjo darbo vieta buvo nustatyta Lietuvoje.

4. Pareiškėjo tvirtinimu, jo darbdavys buvo ne Švedijos bendrovė, o Lietuvos bendrovė. Lietuvos bendrovė kreipėsi dėl A1 pažymos išdavimo, sudarė darbo sutartį su pareiškėju, pateikė komandiruotės įsakymą. Pareiškėjas pažymėjo, kad A1 pažyma yra patvirtinama, jog komandiruojamas darbuotojas yra registruotas savo šalies (Lietuvos Respublikos) socialinės apsaugos sistemoje ir jam nereikia mokėti įmokų šalyje, į kurią jis komandiruojamas. Švedijos policijos įstaiga padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena labai trumpą laikotarpį, t. y. tik nuo 2024 m. spalio 31 d. (darbo sutarties sudarymo data su UAB „FERN EPC“), neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas pradėjo dirbti Lietuvoje 2020 m. rugpjūčio 10 d. (duomenys neskelbtini) filiale, taip pat dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, turėjo teisę gyventi Lietuvoje nuo 2020 metų (iš pradžių su nacionaline D viza, tuomet su leidimais gyventi). Nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje (duomenys neskelbtini) nuo 2021 m. rugsėjo 20 d. Remiantis tik pareiškėjo darbo trukmės UAB „FERN EPC“ faktu, buvo padaryta klaidinga išvada, kad pareiškėjas nelegaliai dirba Švedijoje (vykdomas fiktyvus, o ne tikrasis komandiravimas iš Lietuvos į Švediją).

5. Pareiškėjas teigė, kad perspėjimas atvykti į Švediją nedetalizuotas ir neatskleisti tokio perspėjimo motyvai. Atsakovas Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje priėmė nenustatęs visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas buvo deportuotas iš Švedijos ginčijamu sprendimu 3 metams, o ne iki 2030 m. vasario 14 d., kaip atsakovas nurodė Sprendime. Pareiškėjas pažymėjo, kad darbo sutartis su juo buvo sudaryta su Lietuvos bendrove „FERN EPC“, SODRAI apie pareiškėjo įdarbinimą buvo pranešta laiku, buvo mokami ir visi reikalingi mokesčiai; taip pat pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, deklaravo Lietuvos Respublikoje gyvenamąją vietą. Jokia žala nebuvo padaryta nei valstybės finansų sistemai, nei viešiesiems interesams ar valstybės saugumui.

6. Pareiškėjas laikė, kad Migracijos departamentas šiuo konkrečiu atveju net nevertino aplinkybių, dėl kurių Švedijos policijos įstaiga padarė klaidą, o automatiškai, pats savaime panaikino pareiškėjo leidimą gyventi Lietuvoje, nurodė neteisingą ir netikslią draudimo atvykti į Šengeną datą Sprendime – iki 2030 m. vasario 14 d. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas akivaizdžiai pažeidžia proporcingumo ir gero administravimo principus. Pareiškėjui akivaizdu, kad šiuo atveju tiek proporcingumo, tiek gero administravimo principai buvo pažeisti.

7. Pareiškėjas tvirtina nepadaręs jokių pažeidimų dirbdamas Lietuvoje, dirbo tik pas vieną darbdavį, vėliau darbdavys buvo pakeistas pagal teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas atliko tą darbo funkciją, kuriai buvo įdarbintas Lietuvoje, neteikė kitų paslaugų Lietuvoje, jo kvalifikacija visiškai atitiko darbo pareigas, pareiškėjas gavo darbo užmokestį. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą siaurai ir formaliai: patikrino Šengeno informacinės sistemos duomenis, o pamatęs taikomą perspėjimą, net neatsižvelgė į objektyvias aplinkybes, dėl ko priėmė iš esmės neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą. Be to, pareiškėjas deportuotas iš Švedijos trims metams, sprendimas ginčijamas, dar neįsiteisėjęs. Migracijos departamentas Sprendime rėmėsi tik Šengeno informacinės sistemos duomenimis ir jokių kitų duomenų ar informacijos nevertino, t. y. nesiaiškino aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas buvo sulaikytas Švedijoje, neatliko išsamaus ir pagrįsto individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant ginčijamą sprendimą.

8. Pareiškėjas nurodė, kad niekada neteikė Migracijos departamentui melagingų duomenų, sąžiningai dirbo Lietuvoje pagal išduotą leidimą gyventi, atitiko visas leidimo laikinai gyventi Lietuvoje sąlygas, laiku pateikė visus reikiamus dokumentus prie prašymo tikslu pakeisti darbdavį, atliko visus nuo jo priklausančius veiksmus, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje būtų išduotas nustatytais terminais. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentui kyla pareiga vykdyti konsultacijas su kita Šengeno valstybe (šiuo atveju su Švedija), kuri į SIS yra įtraukusi perspėjimą dėl asmens grąžinimo kartu su draudimu atvykti, prieš priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Kadangi Švedijos policijos įstaigos 2025 m. vasario 13 d. sprendimas buvo apskųstas, iš esmės atsakovas sukūrė situaciją, kai neįsiteisėjusiam sprendimui Švedijoje suteikiama teisinė galia Lietuvoje. Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas neatliko išsamaus, individualaus pareiškėjo situacijos vertinimo, net neinformavo pareiškėjo apie ketinamą priimti Sprendimą, neprašė papildomų duomenų ar informacijos, t. y. po kelių dienų, itin skubiai, automatiškai, priėmė Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

9. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovas pažymėjo, kad Migracijos departamentas vykdė konsultacijas su Švedijos Karalyste. 2025 m. vasario 14 d. gauta SIRENE Švedijos nacionalinio skyriaus N forma, kurioje pranešama, kad pareiškėjo atžvilgiu 2025 m. vasario 13 d. buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo su draudimu atvykti 4 metus dėl nelegalaus darbo Švedijoje. Tą pačią dieną, Migracijos departamentas išsiuntė atsakymą SIRENE Švedijos nacionaliniam skyriui, informuojant apie pradėtą leidimo laikinai gyventi panaikinimo procedūrą, o 2025 m. kovo 12 d. išsiuntė O formą Švedijos nacionaliniam skyriui, kuria pranešama, kad leidimas gyventi panaikintas, o perspėjimas turi likti. Taigi, atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Migracijos departamentas pažeidė 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamentas 2018/1861) 29 straipsnį ir nevykdė pareigos vykdyti konsultacijas su Švedijos Karalyste.

11. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad šioje byloje nėra sprendžiamas Švedijos kompetentingos institucijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Migracijos departamentas šiuo atveju nevykdė kitos valstybės narės kompetentingos institucijos sprendimo, o taikė nacionalinės teisės normas, remdamasis SIS esančiais duomenimis, kurių teisingumo pareiškėjas neginčija (t. y., jog SIS perspėjimas egzistuoja), ir kurių pakako priimti ginčijamą sprendimą.

12. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas gyventi, tačiau faktiškai, remiantis kitos Šengeno valstybės pateikta informacija (2025 m. vasario 18 d. N forma, dokumento Nr.: SCH-2025-005681) nustatyta, jog pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo Lietuvos įmonėje pagrindu, o ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, išvyko į kitą Šengeno valstybę, kur dirbo neteisėtai, dėl ko buvo priimtas sprendimas pareiškėją išsiųsti iš Švedijos Karalystės, kartu uždraudžiant atvykti į Šengeno erdvę 4 metams.

13. Atsakovas pažymėjo, jog ginčijamame Sprendime nurodytas 2030 m. vasario 14 d. terminas buvo nustatytas Sprendimo priėmimo dieną patikrinus SIS. Švedijos nacionalinis skyrius N formoje nurodė, jog pareiškėjui taikomas grąžinimas pagal Reglamento 2018/1860 3 straipsnį, kartu su draudimu atvykti į Šengeno erdvę 4 metams. Sprendimo priėmimo dieną, pareiškėjas dar nebuvo įvykdęs grąžinimo, taigi, Švedijos kompetentingų institucijų 4 metų draudimas atvykti į Šengeno erdvę dar nebuvo įsigaliojęs. Patvirtinus, jog pareiškėjo grąžinimas įvykdytas, SIS perspėjimas keičiasi iš galiojusio, grąžinimas su draudimu atvykti (Reglamento 2018/1860 3 str.), į draudimą atvykti ir apsigyventi (Reglamento 2018/1861 24 str.), kuriam yra taikomas numatytas 4 metų draudimas atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje.

14. Migracijos departamentas nurodė, kad pagal susiklosčiusią situaciją, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nes neturėjo diskrecijos teisės priimti kitokio sprendimo. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „FERN EPC“ atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė palaikantis pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad nuo 2024 m. spalio 31 d. pareiškėjas pradėjo dirbti UAB „FERN EPC“ šaltkalvio pareigose. Švedijos policijos įstaiga sulaikė pareiškėją teisėtos komandiruotės metu, jis buvo sulaikytas neteisingai traktavus komandiruotę nelegaliu darbu Švedijoje bei uždraudė pareiškėjui atvykti į Švediją trims metams. UAB „FERN EPC“ nebuvo aišku, kodėl Migracijos departamentas traktuoja, kad Švedija į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl grąžinimo kartu su draudimu pareiškėjui atvykti net iki 2030 m. vasario 14 d. Švedijos policijos įstaiga formaliai įvertino situaciją, net neįsigilino į faktus, jog pareiškėjas į Švediją atvyko teisėtai, komandiruotės metu, kad jo gyvenamoji vieta ilgą laiką buvo Lietuvoje bei kad prieš įsidarbinant UAB „FERN EPC“ pareiškėjas ilgus metus dirbdavo kitose įmonėse Lietuvoje. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjas pagal teisės aktų reikalavimus buvo laikinai komandiruojamas į Švediją iš nuolatinės (pastovios) darbo vietos Lietuvoje, o Švedijoje buvo gauti visi reikalingi komandiravimo sertifikatai. Atsakovo Migracijos departamento Sprendimas yra priimtas pareiškėjui nepadarius jokių pažeidimų Lietuvoje, o jo teisių apribojimai visiškai neproporcingi siekiamam tikslui.

II. 17. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

18. Teismas nustatė, kad:

18.1. Migracijos departamentas 2024 m. spalio 4 d. priėmė pareiškėjo prašymą Nr. 2409-LLGD-1618 leisti pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „FERN EPC“. 2024 m. spalio 10 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį.

18.2. Migracijos departamentas, atlikdamas savo funkcijas, patikrino duomenis apie pareiškėją valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje ir nustatė, kad pareiškėjas UAB „FERN EPC“ įdarbintas nuo 2024 m. spalio 31 d.

18.3. 2025 m. vasario 14 d. gauta SIRENE Švedijos nacionalinio skyriaus N forma, kurioje pranešama, kad pareiškėjo atžvilgiu 2025 m. vasario 13 d. buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo su draudimu atvykti ir apsigyventi 4 metus dėl nelegalaus darbo Švedijoje.

18.4. Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė 2025 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 25S56473 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

18.5. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu Sprendimu, kreipėsi į teismą.

19. Teismas apžvelgė Įstatymo 35 straipsnio 1 ir 2 dalių, 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto, nuostatas ir pažymėjo, jog pareiškėjui tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Be kita ko, teismas apžvelgė Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies ir 44 straipsnio 1 dalies nuostatas.

20. Teismas nustatė, jog atsakovas Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nustatęs, kad 2025 m. vasario 14 d. gauta SIRENE Švedijos nacionalinio skyriaus N forma, kurioje pranešama, kad pareiškėjo atžvilgiu 2025 m. vasario 13 d. buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo su draudimu atvykti 4 metus dėl nelegalaus darbo Švedijoje. Tą pačią dieną Migracijos departamentas išsiuntė atsakymą SIRENE Švedijos nacionaliniam skyriui, informuojant apie pradėtą leidimo laikinai gyventi panaikinimo procedūrą, o 2025 m. kovo 12 d. Švedijos nacionaliniam skyriui O forma pranešė, kad leidimas gyventi panaikintas, o perspėjimas turi likti.

21. Teismas įvertino, jog teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas, jeigu dėl konkretaus užsieniečio: 1) kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir 2) nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų. Taigi, teismo vertinimu, reikalingos kelios tarpusavyje susijusios sąlygos, jog būtų galimas kvalifikavimas pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje teikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais kaip užsieniečiui, ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį. Prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas nurodė, kad dirbs UAB „(duomenys neskelbtini)“. Leidimas laikinai gyventi Nr. 760257708, galiojantis iki 2025 m. birželio 12 d., pareiškėjui įteiktas 2023 m. liepos 12 d. 2024 m. spalio 4 d. Migracijos departamentas priėmė pareiškėjo prašymą Nr. 2409-LLGD-1618 leisti pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „FERN EPC“. Migracijos departamentas 2024 m. spalio 10 d. priėmė sprendimą leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį.

23. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo skundo argumentus, akcentavo, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, o darbo santykių pagrindu.

24. Teismo vertinimu, byloje nebuvo ginčo dėl to, kad 2025 m. vasario 13 d. buvo priimtas sprendimas dėl grąžinimo su draudimu atvykti dėl nelegalaus darbo. Teismas nustatė, kad byloje nebuvo duomenų, jog pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, tokių duomenų pats pareiškėjas nenurodė ir skunde teismui. Taip pat pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog jam leidimas laikinai gyventi išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų. Todėl, teismas vertino, kad nustačius, jog kita Šengeno valstybė yra įtraukusi perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, atsakovas pagrįstai vertino, jog šiuo atveju yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas savarankiškas teisinis pagrindas panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

25. Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, todėl egzistavo pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi, nustatytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte, tad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

26. Teismas atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

27. Teismas pažymėjo ir tai, kad, kaip teisingai nurodė Migracijos departamentas, šioje byloje nėra sprendžiamas Švedijos kompetentingos institucijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Migracijos departamentas šiuo atveju nevykdė kitos valstybės narės kompetentingos institucijos sprendimo, o taikė nacionalinės teisės normas, remdamasis SIS esančiais duomenimis, kurių teisingumo pareiškėjas neginčija (t. y. jog SIS perspėjimas egzistuoja), ir kurių pakako priimti Sprendimą.

28. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, nustatyti pažeidimai pagrįsti aktualiu teisiniu reglamentavimu), todėl skundžiamo Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo, atsakovo Sprendimas pripažintinas pagrįstu, o pareiškėjo skundas teismo atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

29. Teismas sprendė, kad netenkinus skundo, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinėjo.

III. 30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti pareiškėjo naudai iš Migracijos departamento jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

31. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą, išimtinai rėmėsi tik Migracijos departamento argumentais, o pareiškėjo pateiktų įrodymų bei paaiškinimų tinkamai nevertino, nesirėmė teismų išaiškinimais bei teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjui akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tik formaliai įvertinus bylos medžiagą, nėra pagrįsto vertinimo, kodėl pareiškėjo skundo argumentai yra atmetami:

31.1. Pareiškėjo teigimu, teismas nukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr. 2025 m. balandžio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1061-789/2025). Įvertinus skundžiamo teismo sprendimo turinį bei suformuotą teismų praktiką, matyti, kad teismas neteisingai nurodė, jog SIS esančių duomenų pakanka Migracijos departamentui priimti sprendimą pareiškėjo atžvilgiu dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo. Teismas nevertino, kad atsakovas, kaip galutinį sprendimą dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimanti kompetentinga nacionalinė institucija, Sprendime neatliko grėsmių viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui vertinimo, kitų reikšmingų aplinkybių vertinimo, taip pat nepasisakė dėl nustatytų priežasčių, sudarančių pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą gyventi, pakankamumo (proporcingumo), be kita ko, jų derėjimo su Chartijoje įtvirtintomis teisėmis, nors tai daryti atsakovą įpareigoja Konvencija dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (toliau – ir KŠSĮ) 25 straipsnio 2 dalies bei Reglamento 2018/1861 29 straipsnio d punkto nuostatos.

Teismas privalėjo vertinti, kad Migracijos departamento pareiga surinkti ir įvertinti visą reikšmingą informaciją, kuri, atsižvelgiant į kiekvieną individualią situaciją, nebūtinai apsiriboja vien tik valstybių narių konsultavimosi procedūros metu gautais duomenimis. Pareiškėjas teigia, kad trečiosios šalies piliečiui išduotas ir po konsultavimosi procedūros nepanaikintas leidimas laikinai gyventi yra pagrindas atšaukti į SIS įvestą perspėjimą, o ne atvirkščiai. Vadinasi, perspėjimo į SIS įvedimas ne tik savaime nėra laikomas pagrindu panaikinti trečiosios šalies piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, bet tuo pačiu reiškia, jog sprendimas dėl leidimo gyventi panaikinimo tokiu atveju negali būti priimtas automatiškai, jis turi būti individualizuotas.

Sprendimą dėl leidimo gyventi panaikinimo priimanti kompetentinga nacionalinė institucija turi surinkti ir patikrinti šiam sprendimui priimti reikšmingą informaciją – su perspėjimu SIS susietą papildomą informaciją, kuria keičiamasi per SIRENE biurus, atsižvelgti į perspėjimą davusios valstybės narės interesus, taip pat konkretaus leidimo gyventi išdavimo pagrindus, grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje, kitą reikšmingą informaciją bei įvertinti, ar ši informacija yra pagrindas spręsti, jog egzistuoja pakankamos priežastys panaikinti tokiam asmeniui išduotą leidimą gyventi.

31.2. Pareiškėjas nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime nevertino, jog perspėjimas atvykti į Švediją nedetalizuotas ir neatskleisti tokio perspėjimo motyvai, o atsakovo priimtas Sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje yra neobjektyvus ir priimtas nenustačius visų svarbių aplinkybių. Iš bylos duomenų matyti, jog darbo sutartis su pareiškėju buvo sudaryta su Lietuvos bendrove „FERN EPC“, SODRAI apie pareiškėjo įdarbinimą buvo pranešta laiku, buvo mokami ir visi reikalingi mokesčiai; taip pat pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, deklaravo Lietuvos Respublikoje gyvenamąją vietą. Jokia žala nebuvo padaryta nei valstybės finansų sistemai, nei viešiesiems interesams ar valstybės saugumui, tačiau, kaip jau nurodyta aukščiau, šių faktų nei teismas, nei Migracijos departamentas, priimdami sprendimus, neanalizavo. Taigi, šiuo konkrečiu atveju teismas net nevertino aplinkybių, kad Migracijos departamento priimtas Sprendimas yra nedetalizuotas, neobjektyvus bei neatitinkantis teisės aktų keliamų reikalavimų.

31.3. Pareiškėjo teigimu, teismas nevertino aplinkybių, kad atsakovas priimdamas Sprendimą išimtinai rėmėsi tik Šengeno informacinės sistemos duomenimis ir jokių kitų duomenų ar informacijos nevertino. Sprendime teismas net neužsiminė apie Migracijos departamento pareigą surinkti ir patikrinti reikšmingą informaciją prieš priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo. Taigi, teismas nevertino, kad Migracijos departamento priimtas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones – motyvuoti. Tinkamo, išsamaus ir pagrįsto vertinimo, kurio reikalaujama prieš priimant sprendimą, teismas šioje byloje neatliko.

32. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

33. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

33.1. Nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir pažymi, jog skundžiamas sprendimas nėra priimtas analogiškoje byloje. Migracijos departamentas, priešingai negu pareiškėjo minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime ginčijamoje situacijoje įvykdė privalomą konsultaciją (išsiųsta O forma).

33.2. Priešingai negu pareiškėjas teigia, Sprendimas yra individualizuotas. Migracijos departamentas atliko savarankišką aplinkybių analizę, buvo įvertinti pareiškėjo asmens ryšiai Lietuvos Respublikoje, jog anksčiau buvo išduota nacionalinė viza ir jog nuo 2021 m. birželio 25 d. pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą laikinai gyventi. Taip pat buvo patikrinti valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys, nustatyti ankstesni darbdaviai. Taip pat buvo įvertinta gautos SIRENE formos informacija, atlikta privalomoji konsultacija.

33.3. Nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog Migracijos departamentas turėjo vertinti ginčijamo sprendimo proporcingumą ir derėjimą su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) įtvirtintomis teisėmis. SIS perspėjimą įvedė Švedijos Karalystė, o ne Lietuvos Respublika. Migracijos departamentas šiuo atveju nevykdė kitos valstybės narės kompetentingos institucijos sprendimo, o taikė nacionalinės teisės normas, remdamasis SIS esančiais duomenimis, kurių teisingumo pareiškėjas neginčija (t. y., jog SIS perspėjimas egzistuoja), ir kurių pakako priimti Sprendimą. Jeigu pareiškėjas nesutinka su Švedijos kompetentingos institucijos sprendimu, jis turi kreiptis į jas. Be to, tai yra per aukštas nagrinėjimo ir vertinimo standartas. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta, su kokiomis konkrečiomis Chartijoje įtvirtintomis teisėmis turėjo būti derinamas Sprendimo proporcingumas. Sprendime yra įvertinti pareiškėjo ekonominiai socialiniai bei šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Pareiškėjo šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nebuvo nustatyta, o skunde pareiškėjas šios informacijos nepaneigė, tik deklaratyviai teigė, jog pažeidžiami pareiškėjo šeimos interesai ir teisės, nepateikiant jokių objektyvių įrodymų ar konkrečių paaiškinimų ir nenurodant, kokios konkrečiai teisės ir kaip jos bus pažeidžiamos.

33.4. Priimant sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu nereikia nustatyti grėsmės viešajai tvarkai ar viešajam saugumui. SIS reglamento 29 straipsnis nenurodo imperatyvo, jog panaikinant leidimą laikinai gyventi dėl kitos valstybės narės įtraukto SIS perspėjimo, turi būti nustatyta grėsmė viešajai tvarkai ar viešajam saugumui, taigi ir nenustačius grėsmės viešajai tvarkai ar saugumui valstybė narė gali priimti sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi kai kita valstybė narė įtraukia perspėjimą į SIS. Migracijos departamentas nei Įstatyme, nei kituose nacionaliniuose teisės aktuose neturi pareigos pakartotinai kreiptis į policiją ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą dėl užsieniečio grėsmės viešajam saugumui ar tvarkai gavus informaciją, jog dėl užsieniečio, kuris turi Lietuvos Respublikos leidimą gyventi, buvo įvestas SIS perspėjimas, o SIS reglamentas taip pat nenustato imperatyvo iš naujo vertinti grėsmę viešajam saugumui ar tvarkai sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, o tik į ją atsižvelgti. Priimant Sprendimą, Migracijos departamentas atsižvelgė į aukščiau išvardintą informaciją. Tačiau aplinkybė, kad nėra nustatyta grėsmė viešajai tvarkai ar saugumui, nereiškia, kad leidimas gyventi negali būti panaikintas kitais savarankiškais pagrindais. Be to, nesutinkant su SIS perspėjimo motyvais, pareiškėjas turėtų kreiptis į SIS perspėjimą įtraukusią valstybę, šiuo atveju Švedijos Karalystę.

33.5. Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. 25S56473, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

35. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, todėl egzistavo pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi, nustatytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte, tad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, nustatyti pažeidimai pagrįsti aktualiu teisiniu reglamentavimu), todėl skundžiamo Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo.

36. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių ir jų visapusiškai neištyrė, todėl neteisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nesirėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, kas lėmė neteisėto bei nepagrįsto skundžiamo sprendimo priėmimą.

37. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ketino dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir šią teisę patvirtinančius dokumentus. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais, kaip užsieniečiui, ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį. Migracijos departamento 2023 m. birželio 12 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760257708, galiojantis iki 2025 m. birželio 12 d., pareiškėjui įteiktas 2023 m. liepos 12 d. Migracijos departamentas 2024 m. spalio 4 d. priėmė pareiškėjo prašymą Nr. 2409-LLGD-1618 leisti pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „FERN EPC“ ir jį išnagrinėjęs, 2024 m. spalio 10 d. priėmė sprendimą leisti pareiškėjui pakeisti darbdavį. Migracijos departamentas, gavęs informaciją, kad kita Šengeno valstybė (Švedija) 2025 m. vasario 14 d. įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl grąžinimo kartu su draudimu atvykti, galiojantį iki 2030 m. vasario 14 d., vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

38. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas gyventi, tačiau faktiškai, remiantis Švedijos pateikta informacija, nustatyta, jog ši šalis, įvertinusi su asmeniu susijusias aplinkybes ir siekdama apsaugoti visuomenės interesą, priėmė sprendimą į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą įtraukti dėl grąžinimo kartu su draudimu atvykti pagal 2018 m. lapkričio 28 d.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1860 dėl Šengeno informacinės sistemos naudojimo neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimui 3 straipsnį, galiojantį iki 2030 m. vasario 14 d. Vertinant asmens ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Gardine (Baltarusijoje) anksčiau šiam užsieniečiui buvo išdavęs nacionalinę visą, galiojusią nuo 2020 m. liepos 27 d. iki 2021 m. liepos 19 d., pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d.

įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo 70.13 punktą, kaip užsieniečiui, atvykstančiam į Lietuvą dirbti ir turinčiam profesiją, kuri įtraukta į Trūkstamų profesijų sąrašą, tarpininkaujant įmonės (duomenys neskelbtini) filialui, įm. k. (duomenys neskelbtini). Nuo 2021 m. birželio 25 d. asmuo Lietuvos Respublikoje gyveno su leidimu gyventi, galiojusiu iki 2023 m. birželio 25 d., kuris buvo išduotas tarpininkaujant tam pačiam įmonės (duomenys neskelbtini) filialui. 2023 m. birželio 12 d. išduotas naujas leidimas laikinai gyventi.

Migracijos departamentas, atlikdamas savo funkcijas, patikrino aktualiausius duomenis apie asmenį VSDFV (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) informacinėje sistemoje. Nustatyta, kad Bendrovėje (UAB „(duomenys neskelbtini)“) asmuo dirbo nuo 2023 m. rugpjūčio 7 d. iki 2024 m. spalio 30 d., o įmonėje „FERN EPC“ yra įdarbintas nuo 2024 m. spalio 31 d. Vertinant asmens šeiminius ryšius su asmenimis gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, tokių ryšių nenustatyta, nes Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie jo šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje

39. Sprendime padaryta išvada, kad atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 67 straipsnio 2 dalies ir 80 straipsnio, trečiosios dalies V antraštinės dalies 4 ir 5 skyrių, nuostatas ir SIS reglamento 1 straipsnio įtvirtintą SIS tikslą bei įvertinus tai, kad Švedija į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą, ir tai, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, bei tai, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė – ji trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus, asmeniui išduotas leidimas laikinai gyventi panaikinamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytais pagrindais. Leidimo laikinai gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga priemone siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos bei Šengeno erdvės valstybių narių interesus.

40. Ginčui aktualios Reglamento 2018/1861 ir Įstatymo nuostatos. Reglamento 2018/1861 29 straipsnyje yra įtvirtintos valstybių narių tarpusavio konsultacijų, vykdomų po to, kai perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi jau yra įvestas į SIS, vykdymo tvarka ir sąlygos. Šiame straipsnyje nustatyta, jog, kai paaiškėja, kad valstybė narė įvedė perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi dėl trečiosios šalies piliečio, turinčio kitos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi ar galiojančią ilgalaikę vizą, susijusios valstybės narės, pasikeisdamos papildoma informacija, konsultuojasi tarpusavyje, laikydamosi šių taisyklių: a) perspėjimą pateikusi valstybė narė apie perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi informuoja išduodančiąją valstybę narę; b) informacija, kuria pasikeista pagal a punktą, turi apimti pakankamą informaciją apie perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pateikimo priežastis; c) išduodančioji valstybė narė, remdamasi perspėjimą pateikusios valstybės narės pateikta informacija, apsvarsto, ar yra priežasčių panaikinti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą; d) išduodančioji valstybė narė, priimdama savo sprendimą, atsižvelgia į perspėjimą pateikusios valstybės narės sprendimo priėmimo priežastis ir, laikydamasi nacionalinės teisės, atsižvelgia į visas grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje; e) per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo dėl konsultacijos gavimo išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiai valstybei narei apie savo sprendimą arba, jei per tą laikotarpį išduodančiai valstybei narei sprendimo priimti neįmanoma, pateikia pagrįstą prašymą išimtiniu atveju pratęsti atsakymo pateikimo laikotarpį ne daugiau kaip dar 12 kalendorinių dienų; f) jei išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiai valstybei narei, kad ji palieka galioti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą, perspėjimą pateikusi valstybė narė tuojau pat ištrina perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.

41. Įstatymo 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu išduodant ar keičiant leidimą gyventi nustatoma, kad kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti, Migracijos departamentas turi konsultuotis su šia Šengeno valstybe ir atsižvelgti į jos interesus. Leidimas gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas tik dėl humanitarinių priežasčių arba dėl tarptautinių įsipareigojimų.

42. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.

43. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai.

44. Panašiu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra išaiškinęs, jog privaloma konsultavimosi procedūra, pasikeitimas papildoma informacija, priežasčių panaikinti leidimą gyventi pakankamumo (proporcingumo) vertinimas, leidimą gyventi išduodančios valstybės narės sprendimo privalomumas leidžia daryti išvadą, kad trečiosios šalies piliečiui išduotas ir po konsultavimosi procedūros nepanaikintas leidimas laikinai gyventi yra pagrindas atšaukti į SIS įvestą perspėjimą, o ne atvirkščiai. Vadinasi, perspėjimo į SIS įvedimas ne tik savaime nėra laikomas pagrindu panaikinti trečiosios šalies piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, bet tuo pačiu reiškia, jog sprendimas dėl leidimo gyventi panaikinimo tokiu atveju negali būti priimtas automatiškai, jis turi būti individualizuotas. Sprendimą dėl leidimo gyventi panaikinimo priimanti kompetentinga nacionalinė institucija turi surinkti ir patikrinti šiam sprendimui priimti reikšmingą informaciją – su perspėjimu SIS susietą papildomą informaciją, kuria keičiamasi per SIRENE biurus, atsižvelgti į perspėjimą davusios valstybės narės interesus, taip pat konkretaus leidimo gyventi išdavimo pagrindus, grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje, kitą reikšmingą informaciją bei įvertinti, ar ši informacija yra pagrindas spręsti, jog egzistuoja pakankamos priežastys panaikinti tokiam asmeniui išduotą leidimą gyventi. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus dėl trečiosios šalies piliečiui išduoto leidimo panaikinimo pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, privalo laikytis aptartų įpareigojimų (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-1061-789/2025 22, 24 p.).

45. Privalomos konsultavimosi procedūros tikslas – keistis su kita Šengeno valstybe su trečiosios šalies piliečiu, turinčiu teisę teisėtai gyventi valstybių narių teritorijoje, susijusia informacija, o ne tokiam asmeniui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas. Teisė apsispręsti dėl leidimo gyventi (ne)naikinimo paliekama leidimą išduodančiai valstybei narei (jos kompetentingai institucijai), kuri privalo priimti tokį sprendimą, laikydamasi Reglamento 2018/1861 29 straipsnyje nustatytų sąlygų (žr. LVAT 2025 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-1061-789/2025 26 p.).

46. Svarstydamas, ar yra pakankamai priežasčių panaikinti leidimą gyventi, Migracijos departamentas turi surinkti ir įvertinti visą tokiam sprendimui priimti reikšmingą informaciją, kuri, atsižvelgiant į kiekvieną individualią situaciją, nebūtinai apsiriboja vien tik valstybių narių konsultavimosi procedūros metu gautais duomenimis. Esant poreikiui, Migracijos departamentas turėtų kreiptis į kitas institucijas ar asmenis, įskaitant asmenį, kuriam išduotas leidimas gyventi, dėl informacijos, reikalingos priimti sprendimą, pateikimo (be kita ko, siekiant įvertinti asmens keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui, taip pat leidimo gyventi panaikinimo įtaką Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintoms atskiroms asmens teisėms) (žr. LVAT 2025 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-1061-789/2025 27 p.).

47. Iš byloje ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nustatęs, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, bei atsižvelgęs į faktą, kad kita Šengeno valstybė (pagal bylos duomenis – Švedija) 2025 m. vasario 14 d. įvedė dėl pareiškėjo perspėjimą į SIS, galiojantį iki 2030 m. vasario 14 d. Tačiau Migracijos departamentas, kaip galutinį sprendimą dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimanti kompetentinga nacionalinė institucija, ginčijamame Sprendime neatliko grėsmių viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti pareiškėjo buvimas valstybių narių teritorijoje, kitų reikšmingų aplinkybių vertinimo, taip pat nepasisakė dėl nustatytų priežasčių, sudarančių pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą gyventi, pakankamumo (proporcingumo), nors tai daryti Migracijos departamentą įpareigoja Reglamento 2018/1861 29 straipsnio d punkto nuostatos.

48. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neatliko išsamaus ir individualizuoto pareiškėjo situacijos vertinimo, taip pat konstatavus, kad perspėjimo į SIS įvedimas savaime nėra laikomas pagrindu panaikinti trečiosios šalies piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, darytina išvada, kad ginčijamas Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl turi būti panaikintas.

49. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei netinkamai aiškino taikytiną teisę, reguliuojančią ginčo teisinius santykius. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas bei priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas ir panaikinamas ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas.

50. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2025 m. birželio 25 d. prašymą priteisti 2 430,77 Eur (su PVM) išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme (už 2 419,52 Eur apeliacinio skundo parengimą, 11,25 Eur žyminį mokestį) ir išlaidoms pagrįsti pateikė advokato išrašytą 2025 m. gegužės 30 d. sąskaitą faktūrą Nr. APB38981 ir apmokėjimą (2025 m. birželio 17 d.) patvirtinantį „Swedbank“ AB sąskaitos išrašą. Byloje taip pat pateikti įrodymai apie pareiškėjo patirtas išlaidas – 1 885,90 Eur (su PVM) pirmosios instancijos teisme (1 863,40 Eur skundo parengimas, 22,50 Eur žyminis mokestis), kurias patvirtina advokato išrašyta 2025 m. kovo 12 d. sąskaita faktūra Nr. APB37715, ataskaita ir „Swedbank“ AB sąskaitos išrašas (apmokėta 2025 m. balandžio 14 d.).

51. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

52. CPK 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atstovo suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, apimtį ir darbo laiko sąnaudas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose (advokatas parengė skundą ir apeliacinį skundą), ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą ir pobūdį, atsižvelgusi į Rekomendacijų 2, 7, 8.2 ir 8.10 punktų nuostatas, pagal kurias nustatomas priteistinas dydis už advokato teisinę pagalbą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui priteistinos visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose (1 885,90 + 2 430,77 = 4 316,67 Eur).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo U. Z. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo U. Z. skundą tenkinti ir panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 25S56473.

Priteisti pareiškėjui U. Z. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 4 316,67 Eur (keturis tūkstančius tris šimtus šešiolika eurų ir šešiasdešimt septynis centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Jolanta Malijauskienė

Dalia Višinskienė