2017-06-07 Nr. AB-13447-3-61-3-03338-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1539-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03338-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.2.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. R. ir B. B. (B. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. R. ir B. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai V. R. ir B. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės 1999 m. gruodžio 13 d. priėmimo–perdavimo aktą Nr. 1668-01, kuriuo į Vilniaus miesto savivaldybės balansą perduotas pareiškėjams priklausantis pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Vilnius (toliau – ir Aktas).

Pareiškėjai nurodė, kad gyvendami santuokoje pastatė gyvenamąjį namą, kurio adresas (duomenys neskelbtini), šiuo metu nurodomas adresas – (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės įmonė (toliau – ir SĮ) Vilniaus miesto būstas 2014 m. spalio 7 d. raštu Nr. 1.35-14/3147 juos informavo, kad gyvenamosiomis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pareiškėjai naudojasi neturėdami tam teisinio pagrindo. Pareiškėjai nesuprato, kodėl nuosavybės teise jiems priklausantis namas yra sutapatinamas su nekilnojamo turto objektu, esančiu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento 1999 m. rugsėjo 30 d. patvirtintą projektą ir Lietuvos Respublikos valstybės įmonės „Inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuras“ inventorizacinę bylą Nr. 12092 pareiškėjams nuosavybės teise priklausančio namo techniniai parametrai yra visiškai skirtingi nuo techninių parametrų, kurie nurodyti nekilnojamojo turto kadastro objekto (statinio), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pareiškėjai iki SĮ Vilniaus miesto būsto atsakymo buvo įsitikinę, kad nekilnojamo turto objekto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinti techniniai parametrai skiriasi nuo jiems priklausančio nekilnojamo turto objekto duomenų, t. y. negali būti tas pats nekilnojamojo turto objektas. Norėdami išsiaiškinti, ar nuosavybės teise priklausantis pastatas, gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, per apsirikimą nėra sutapatintas su pastatu – gyvenamuoju namu, kurio adresas: (duomenys neskelbtini), Vilnius, kreipėsi į valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Vilniaus filialą, kad šis pateiktų duomenis apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas 2014 m. spalio 23 d. pateikė atsakymą Nr. VILRA(12.5.26.)-28722, kad žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pagal 2009 m. gruodžio 29 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 1-9280 ir Nr. 1-4974 nuosavybės teise priklauso S. Z. ir D. Z. bei Lietuvos Respublikai pagal 2009 m. gegužės 20 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 2.3-7739-(01).

Pareiškėjai pažymėjo, kad pastatas – gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, E. A., I. P., D. Z. (D. Z.) ir S. Z.. Pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kurį pareiškėjai pastatė), esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 1999 m. gruodžio 13 d. pasirašius priėmimo–perdavimo aktą Nr. 1668-01 tapo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybe, t. y. pakeičiamas adresas iš (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini), ir taip nusavinamas pareiškėjams nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas.

Pareiškėjai nurodė, kad 2015 m. balandžio 7 d. pakartotinai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydami paaiškinti susidariusią situaciją. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamentas 2015 m. gegužės 19 d. raštu Nr. A51-50290/15(3.3.15.3-EM4) informavo, jog Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra tas pats nekilnojamas turtinis vienetas, kuris pradiniuose jo dokumentuose nurodytas kaip (duomenys neskelbtini) (bylos Nr. (duomenys neskelbtini)). Vilniaus miesto savivaldybės 1999 m. gruodžio 13 d. pasirašytas priėmimo–perdavimo aktas Nr. 1668 yra tas administracinis aktas, kuriuo remiantis iš pareiškėjų nusavinta nuosavybė, t. y. pastatas – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, perduotas disponuoti nuosavybės teise Vilniaus miesto savivaldybei.

Pareiškėjai tvirtino, kad tokie Vilniaus miesto savivaldybės veiksmai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui. Pareiškėjų nuomone, Vilniaus miesto savivaldybės priimtas sprendimas yra neteisėtas, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad nors pareiškėjai teigia, jog pasistatė gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir jiems šis namas priklauso nuosavybės teise, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų. Prašydami panaikinti 1999 m. gruodžio 13 d. perdavimo–priėmimo aktą Nr. 1668-01 jie nepateikia įrodymų, pagrindžiančių šio priėmimo–perdavimo akto neteisėtumą. Šiuo aktu Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise buvo perduoti ir kiti akte nurodyti objektai, ne vien tik gyvenamosios patalpos, esančios adresu: (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), todėl viso Akto panaikinimas, kaip prašo pareiškėjai, nepagrįstai paveiktų ir kitus perduodamus objektus.

Atsakovas paaiškino, kad vadovaujantis Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkiu Nr. 1360V „Dėl seniūnijų specifinės paskirties valstybinių įmonių“ gyvenamasis namas bei kiti statiniai, esantys adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 1992 m. liepos 1 d. perdavimo–priėmimo aktu (pagal sąrašą) buvo perduoti į Vilniaus miesto savivaldybės Vietinio ūkio skyriaus balansą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 „Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ buvo patvirtinta valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarka. Vadovaujantis šiuo nutarimu gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), ir buvo perduotos Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.

Atsakovas pažymėjo, kad nuosavybės teisė registruojama esant tam tikram juridiniam faktui, šiuo atveju nuosavybės teisinė registracija galėjo būti atlikta remiantis priėmimo–perdavimo aktu. Lietuvos Respublikos turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad turto priėmimo–perdavimo aktas yra pagrindas įstatymų nustatyta tvarka registruoti perduotą turtą turto registre, taigi Vilniaus miesto savivaldybė teisėtai ir pagrįstai įregistravo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir yra teisėta jo savininkė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjų V. R. ir B. B. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo, Vilniaus apskrities viršininkas, 1999 m. gruodžio 13 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 1668-01 perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn nekilnojamojo turto objektus su priklausiniais, taip pat ir gyvenamąsias patalpas (butus), esančius adresu: (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, jog iš pareiškėjų skundo ir pateiktų įrodymų matyti, kad jie iš esmės nesutinka su tuo, kad nekilnojamojo turto objektas (nekilnojamojo turto registro įrašas Nr. (duomenys neskelbtini)) yra Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė.

Teismas nurodė, kad ginčo nekilnojamojo turto objekto (pastato – gyvenamojo namo) įregistravimo pagrindas yra Aktas ir 2013 m. sausio 25 d. pažyma apie naujai suformuotų nekilnojamojo turto kadastro objektų (statinių) galimybę naudoti pagal paskirtį Nr. STL-13-0234 (toliau – ir Pažyma). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo teismas nustatė, kad pareiškėjams pastatas – gyvenamasis namas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), niekada nuosavybės teise nepriklausė. 1998 m. lapkričio 24 d. Vilniaus miesto valdybos protokolas Nr. 32 patvirtina, kad pareiškėja V.

R. kreipėsi į valdybą siekdama įteisinti savavališką gyvenamojo namo statybą. Protokole yra įrašas „Siūlyti įteisinti savavališkai pastatytą gyvenamąjį namą žemės sklype (duomenys neskelbtini), išskiriant atskirą valdą“. Procedūra pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą nebuvo užbaigta. Pareiškėjai nekilnojamąjį turtą turėjo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, taip pat turėjo būti suformuota namų valda. Juridinis pagrindas registracijai Registre šiuo atveju buvo Vilniaus miesto valdybos sprendimas.

Dėl namų valdos suformavimo Nekilnojamojo turto registro nuostatuose yra nustatyta, kad žemės sklypai ir teisės į juos Registre registruojami tik tada, kai šie žemės sklypai suformuoti, jų ribos ir kadastro duomenys nustatyti pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo ir Valstybinio žemės kadastro reikalavimus. Kitas nekilnojamasis turtas ir teisės į jį registruojami tik tada, kai šis nekilnojamasis turtas vadovaujančiosios registro tvarkymo įstaigos nustatyta tvarka yra inventorizuotas ir įrašytas į Statinių kadastro duomenų bazę (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 22 d. nutarimas Nr. 85 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“).

Pareiškėjų teisės į nekilnojamąjį turtą nebuvo įregistruotos, todėl nėra pagrindo naikinti Akto dalies dėl valstybės nekilnojamojo turto objekto – pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Vilniaus miesto savivaldybė teisėtai ir pagrįstai remdamasi priėmimo–perdavimo aktu įregistravo savo nuosavybės teises į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, todėl šiuo metu yra teisėta jo savininkė.

III. Pareiškėjai V. R. ir B. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismo sprendimas nepagrįstas, neišsamus, nėra atsakyta į esminius pareiškėjų skundo argumentus, prieštarauja materialiosios teisės normoms bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Pareiškėjai apeliaciniame skunde dėsto faktines bylos aplinkybes ir akcentuoja, jog vietoje to, kad būtų sutvarkyti reikiami teisiniai formalumai ir pastatytas gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būtų įteisintas pareiškėjų vardu, Aktu ginčo namas perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Pareiškėjai akcentuoja, kad ėmėsi visų įmanomų veiksmų bandydami įteisinti pasistatytą gyvenamą namą, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė vietoj to, kad įteisintų gyvenamą namą pareiškėjų vardu, be jokio teisėto pagrindo perėmė jį savo nuosavybėn. Pareiškėja pažymi, kad byloje nenagrinėta, kodėl pareiškėjų vardu nebuvo įteisintas ginčo namas. Pareiškėjai nesutinka su teismo sprendimo motyvu, jog ginčo namas jiems niekada nuosavybės teise nepriklausė, nes skunde yra išsamiai išdėstoma visa įvykių seka, grindžiama konkrečiais rašytiniais įrodymais.

Pareiškėjai pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybė nusavindama pareiškėjams priklausiusį gyvenamąjį namą pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus teisės aktus numatančius turto perėmimo savo nuosavybėn, bei ne pagal teisės aktų reikalavimus pastatytų nekilnojamo turto objektų įteisinimo procedūras. Apeliaciniame skunde paaiškina, kad jeigu ginčo namas yra neteisėta statyba, tokiu atveju yra Lietuvos Respublikos įstatymais nustatytos teisinės procedūros, kaip nekilnojamo turto objektai gali būti pripažįstami neteisėtomis statybomis, t. y. Vilniaus miesto savivaldybė privalėjo kreiptis į teismą, kad statinys būtų pripažintas neteisėta statyba bei prašoma šį statinį nugriauti arba įstatymo nustatyta tvarka pripažinti turtą bešeimininkiu ir tik tuomet prašyti jį perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, arba atlikti kitas teisines procedūras susijusias su turto paėmimu iš teisėto jo valdytojo. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybė tokių teisinių procedūrų neatliko, todėl neteisėtu būdu, pažeisdama ne tik materialiosios teisės normas, bet ir visus žmogiškumo principus, nusavino pareiškėjų pastatytą namą, kuriame jie gyvena.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundą. Atsakovas paaiškina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 „Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ ginčo nekilnojamasis turtas buvo perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės 1999 m. gruodžio 13 d. priėmimo–perdavimo akto Nr. 1668-01 dalies, kuria pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas – (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, kurį pareiškėjai V. R. ir B. B. teigia patys pastatę, buvo perduotas Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise. Pareiškėjų teigimu, ginčijamu aktu nesant tam teisinių pagrindų buvo nusavintas pačių pareiškėjų pastatytas gyvenamasis namas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą, pažymėjęs, kad pareiškėjų teisės į įvardintą nekilnojamąjį turtą nebuvo įregistruotos, todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamo akto dalį dėl valstybės nekilnojamojo turto objekto – pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Teismas akcentavo, jog Vilniaus miesto savivaldybė teisėtai ir pagrįstai remdamasi priėmimo–perdavimo aktu įregistravo savo nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, todėl šiuo metu yra teisėta jo savininkė.

Pareiškėjai pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėdami, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas, neišsamus, jame nėra atsakyta į esminius pareiškėjų skundo argumentus. Pareiškėjai akcentuoja, kad jie ėmėsi visų įmanomų veiksmų bandydami įteisinti jų pastatytą gyvenamąjį namą, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė vietoj to, kad įteisintų statinį pareiškėjų vardu, be jokio teisėto pagrindo perėmė jį savo nuosavybėn.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo ribų, pažymi, kad pagal ABTĮ 136 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.). Todėl vadovaudamasi šiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertina visas bylos aplinkybes, reikšmingas bylos teisingam išsprendimui, nepriklausomai nuo proceso šalių pateiktų argumentų dėl administracinės bylos esmės.

Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai siekia panaikinti 1999 m. gruodžio 13 d. priėmimo–perdavimo akto Nr. 1668-01 dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo savivaldybėms priskirto valstybės turto perdavimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 (toliau – ir Tvarka), Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo Vilniaus apskrities viršininkas perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn gyvenamąsias patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini) (b. l. 37-38, 112-113). Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad šis aktas buvo vienas iš teisinių pagrindų įregistruojant gyvenamąsias patalpas (butus), esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kaip nekilnojamojo turto objektą ir Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teises į jį (b. l. 1-4, 37-38). Pateiktu skundu pareiškėjai iš esmės nesutinka su tuo, kad nekilnojamojo turto objektas – jų pastatytas gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas – (duomenys neskelbtini) – ginčijamu aktu buvo perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Pareiškėjai pabrėžia ir 1998 m. lapkričio 24 d. Vilniaus miesto valdybos protokolas Nr. 32 patvirtina, kad pareiškėja V. R. kreipėsi į valdybą siekdama įteisinti savavališką šio gyvenamojo namo statybą, protokole buvo pateiktas siūlymas įteisinti savavališkai pastatytą gyvenamąjį namą, išskiriant atskirą valdą, tačiau procedūros toliau nebuvo tęsiamos (b. l. 57-160). Pareiškėjų teigimu, atsakovas sudarytu priėmimo–perdavimo aktu pažeidė nuosavybės teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai jų pastatytą ir jiems priklausantį objektą, kurio statybą jie siekė įteisinti, perėmė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn (b. l. 1-4).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktą medžiagą, pareiškėjų pateikto skundo reikalavimą, tai, kad pareiškėjų siekis iš esmės yra nuginčyti aktus, sandorius, kuriais Vilniaus miesto savivaldybė nuosavybės teise įgijo gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjų skundu iškeltas ginčas laikytinas ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje ir atitinkamai turi būti nagrinėjamas administraciniuose teismuose (ABTĮ 3 str. 1 d.).

Grindžiant nurodytą išvadą visų pirma pažymėtina, jog įstatymų leidėjas įtvirtina, kad administraciniai teismai sprendžia ginčus, kylančius iš administracinių teisinių santykių (ABTĮ 15 str.), tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 straipsnį bendrosios kompetencijos teismams priskirta nagrinėti ginčus, kylančius iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių. Tiek ABTĮ, tiek CPK 36 straipsnio 2 dalis numato, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja.

Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti yra išaiškinusi, kad valstybė ir savivaldybės, kaip viešieji asmenys, per tam tikras institucijas vykdo dvejopas funkcijas. Be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, tiek valstybė, tiek savivaldybės vykdo ir ūkinę komercinę veiklą, dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai. Dalyvaudamos šiuose santykiuose, valstybė ar savivaldybės atlieka veiksmus, priima sprendimus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys tam tikrus civilinius teisinius santykius (subjektines civilines teises bei pareigas). Viešojo administravimo institucijų veikla, šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, negali būti pripažinta viešuoju administravimu. Administravimo institucija tokiu atveju veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių subjektas ir jos priimti aktai (atlikti veiksmai), dalyvaujant tokiuose santykiuose, nepakeičia santykių pobūdžio. Jei ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių, tai nepriklausomai nuo to, jog viena šio ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės institucija, jis laikytinas civiliniu ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2010 m. spalio 22 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-70-10). Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad, sprendžiant dėl bylos rūšinio teismingumo atsakovu byloje dalyvaujant valstybei, savivaldybei ar joms institucijoms, svarbu įvertinti santykių, dėl kurių yra kilęs ginčas, teisinį pobūdį.

Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus ir pasisakydama dėl administracinėje byloje pateikto reikalavimo teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog civilinės teisės doktrinoje nuosavybės teisė suprantama kaip subjektinė teisė, atsirandanti teisės normų pagrindu, įvykus tam tikram juridiniam faktui arba jų deriniui, ir suteikianti galimybę šios teisės turėtojui savo nuožiūra objektyviosios teisės normų nustatytomis ribomis tam tikrą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Tokios nuostatos savo praktikoje laikosi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), nurodydamas, kad nuosavybės teisiniai santykiai, kaip ir kiti civiliniai teisiniai santykiai, atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia įvykus tam tikriems juridiniams faktams. Juridiniai faktai, dėl kurių atsiranda nuosavybės santykiai, paprastai yra tokie: naujo daikto sukūrimas gamybinės ar kitokios veiklos metu, turto įgijimas pagal sandorius, vaisių ir pajamų gavimas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. nutarimą). Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimą) yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės teisės, taip pat ir jos apsaugos institutas yra išplėtoti bei detalizuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normose, pagal kurias nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Šiame kontekste svarbu tai, kad nors pagal Konstituciją nuosavybės teisės įgijimo būdai gali būti įvairūs, tačiau jie negali prieštarauti iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams, inter alia (be kita ko) teisėtumo, sąžiningumo principams (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarimą) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-558-611/2016).

Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymas (1998 m. sausio 16 d. redakcija) (toliau – ir Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymas) yra specialus įstatymas, kuris nustato valstybės turto, priskiriamo savivaldybių nuosavybėn, dalį ir jo perdavimo tvarką. Nurodyto įstatymo 3 straipsnis detaliai apibrėžia savivaldybių nuosavybėn perduodamo turto turinį. To paties įstatymo 4 straipsnis numato savivaldybių nuosavybėn priskirto turto perdavimo tvarką, nustatant, kad pagal šį įstatymą savivaldybių nuosavybėn priskirtą turtą kiekvienai savivaldybei perduoda Vyriausybės įgalioti asmenys. Toks turtas yra perduodamas, be kita ko, turto perdavimo–priėmimo aktais, kurie yra teisinis pagrindas įstatymų nustatyta tvarka registruoti perduotą turtą turto registre. Nuosavybės teisės į perduodamą turtą, kuriam nereikalinga teisinė registracija, atsiranda nuo turto perdavimo momento (Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 str. 7 d.). Analogišką reguliavimą numato ir Tvarkos (1999 m. balandžio 17 d. redakcija, galiojusi turto perdavimo metu), detalizuojančios nurodytame įstatyme įtvirtintą reguliavimą, 1 punktas, nustatantis, kad pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą savivaldybių nuosavybėn priskirtą turtą kiekvienai savivaldybei perduoda Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgalioti asmenys pagal perdavimo–priėmimo aktus, kuriuos pasirašo Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo ir miesto, rajono meras.

Taigi iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad, vadovaujantis turto perdavimo metu galiojusio Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 4 straipsnio 7 dalimi, turto perdavimo–priėmimo aktas yra teisinis pagrindas įstatymų nustatyta tvarka registruoti perduotą turtą turto registre.

Šiame kontekste svarbu tai, kad turto perdavimas kito asmens nuosavybėn yra savininko valinis veiksmas, kuriuo jis atsisako savo nuosavybės teisės į daiktą, o šiuo atveju, pareiškėjų teigimu, toks perdavimas negalėjo būti atliktas, nes jie sukūrė ginčo pastatą kaip objektą ir nepagrįstai nuosavybės teisės į jį buvo perduotos Vilniaus miesto savivaldybei. Iš pareiškėjų pateikto skundo matyti, jog jų pareikšto reikalavimo bendrasis tikslas – nuginčyti atitinkamo nekilnojamojo turto perleidimą savivaldybės nuosavybėn bei atliktus turto disponavimo veiksmus, kaip įvykdytus pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nesant tam teisinio pagrindo. Tai lemia, kad, sprendžiant nurodytą ginčą turi būti vertinami nuosavybės teisės įgijimo pagrindai bei kam priklausė nuosavybės teisė į ginčo statinį, ar ginčijamu aktu nebuvo pažeistos pareiškėjų teisės. Taigi byloje kilęs ginčas yra tiesiogiai susijęs su civiliniais turtiniais teisiniais santykiais. Be to, pats ginčijamas priėmimo–perdavimo aktas administracinių teisinių pasekmių nesukėlė, nes juo buvo sprendžiamas tik turto disponavimo klausimas. Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad šiuo atveju yra ginčijamas aktas siekiant paneigti Vilniaus miesto savivaldybės teises į nekilnojamąjį turtą, todėl pareiškėjų skundas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Teisėjų kolegija pastebi, jog panašaus požiūrio laikėsi ir Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti. Pavyzdžiui, ši kolegija 2010 m. balandžio 20 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-36/2010, kurioje ginčijamu perdavimo–priėmimo aktu valstybei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas buvo perduotas Trakų rajono savivaldybės nuosavybėn, o ginčijama Trakų rajono savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimo dalimi nekilnojamasis turtas, šiame sprendime įvardintas kaip valstybės perleistas Trakų rajono savivaldybės nuosavybėn, buvo perduotas patikėjimo teise valdyti Trakų rajono priešgaisrinei gelbėjimo įstaigai, sprendė, kad šiais aktais atsakovai iš esmės įformino turto disponavimo veiksmus, t. y. jie priimdami šiuos aktus veikė kaip civilinių teisinių santykių dalyviai.

Iš esmės tokį požiūrį atskleidžia ir vėlesnė Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktika. Ši kolegija 2016 m. balandžio 7 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-38/2016, kurioje ieškovas prašė pripažinti niekiniais ir negaliojančiais Mažeikių rajono Laižuvos žemės ūkio bendrovės likvidacinės komisijos protokolo bei malūno pastato perdavimo–priėmimo akto ir senų statinių patikrinimo akto dalis dėl nuosavybės teisės į stoginę atsiradimo, taip pat pripažinti, kad atsakovas niekada neturėjo ir neturi nuosavybės teisės į stoginę, nurodė, jog šiuo atveju ieškovas ginčija nuosavybės teisės atsiradimą nurodytų dokumentų pagrindu. Sprendžiant kilusį ginčą turės būti vertinamos atsakovo nuosavybės teisės į ginčo objektą, t. y. turės būti vertinami nuosavybės teisių įgijimo pagrindai vadovaujantis atitinkamomis civilinės teisės normomis. Atitinkamai, buvo sprendžiama, kad byloje vyrauja civilinis teisinis santykis ir byla turi būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme. Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2017 m. sausio 11 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-18/2017, kurioje buvo ginčijami Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo jai priklausantis turtas perduotas Druskininkų savivaldybės administracijai valdyti patikėjimo teise, ir įgyvendinant šį sprendimą priimti turto perdavimo ir priėmimo aktai, sprendė, jog ieškovo reikalavimas panaikinti minėtą sprendimą ir turto perdavimo ir priėmimo aktus yra civilinio teisinio pobūdžio ir turi būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Tokiais atvejais teismas turėtų perduoti bylą pagal teismingumą tam teismui, kuriam ginčas yra teismingas. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad aptariamas ginčas kilo iš civilinių teisinių santykių ir jis turėjo būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (CPK 22 str. 1 d., 25 str.), o šiuo atveju pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas bylų rūšinio teismingumo taisykles ir byla dėl pareiškėjų skundą perduotina nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog toks priimamas procesinis sprendimas neprieštarauja proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principams, nes bylos medžiaga patvirtina, kad iki šiol ši byla buvo nagrinėta pakankamai operatyviai, be to, pirmosios instancijos teismas išsamiai nevertino, ar ginčijamo akto dalis buvo priimta esant įstatyminiams pagrindams, ar pagrįstai Lietuvos valstybė perdavė ginčo objektą Vilniaus miesto savivaldybei, atsižvelgus į faktinę ginčo situaciją bei aktualų teisinį reguliavimą (b. l. 167-170). Šios nurodytos aplinkybės liudija, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išsamiai neišnagrinėjo kilusio ginčo, ir, kaip jau minėta, šiuo atveju bylos nagrinėjimo ribos peržengia administracinių teismų kompetencijos ribas, todėl šiuo konkrečiu atveju ginčas negali būti baigiamas nagrinėti administracinių teismų sistemoje.

Dėl pirmiau nurodytų motyvų pareiškėjų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punktu, o byla perduodama nagrinėti pagal rūšinį bei teritorinį teismingumą Vilniaus miesto apylinkės teismui (ABTĮ 70 str. 1 d. 2 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 142 straipsnio 2 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų V. R. ir B. B. (B. B.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti.

Bylą pagal pareiškėjų V. R. ir B. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. R. ir B. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl akto panaikinimo perduoti nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys

Virginija Volskienė