2016-02-08 Nr. AB-2805-3-63-3-00027-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-501-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00027-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui BĮ Klaipėdos miesto nakvynės namams, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. G. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 4–5, 72–73), prašydamas panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. AD1-2412 (pakeistas 2014 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. AD1-3006) sudarytos Apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugos skyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. ADM-628/2 „Dėl socialinių paslaugų ir specialiosios pagalbos priemonių asmeniui nutraukimo“.

Pareiškėjas paaiškino, kad Komisijos 2014 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. SP43-79 jam buvo suteikta apgyvendinimo nakvynės namuose paslauga, su BĮ Klaipėdos miesto nakvynės namais (toliau – ir Nakvynės namai) 2014 m. sausio 30 d. sudaryta Apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugos teikimo sutartis, pagal kurią Nakvynės namai įsipareigojo 6 mėnesius teikti pareiškėjui apgyvendinimo paslaugą, pareiškėjas įsipareigojo naudotis šia paslauga, atsižvelgiant į sutarties nuostatas, sutartyje numatyta tvarka ir sąlygomis. 2014 m. rugpjūčio 5 d. papildomu susitarimu sutartis pratęsta iki 2015 m. sausio 31 d.

Ginčijamu Komisijos 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. ADM-628/2 apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugos teikimas pareiškėjui nutrauktas. Šis Komisijos sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes yra nemotyvuotas, nepagrįstas objektyviais faktiniais duomenimis, todėl neaišku, dėl kokių faktinių aplinkybių nutrauktas apgyvendinimo paslaugos teikimas. Sprendime nurodyto Nakvynės namų 2014 m. lapkričio 12 d. rašto Nr. (3.3)S12-438 turinys pareiškėjui nėra žinomas, todėl apribota jo teisė ginčyti Komisijos sprendimą.

Be to, ginčijamas sprendimas grindžiamas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. T2-235 patvirtinto Apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugos skyrimo, teikimo ir mokėjimo už paslaugą tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 43 punktu, tačiau, pareiškėjo teigimu, pagal šį punktą Komisija priima sprendimą dėl paslaugos teikimo nutraukimo, bet pati sutartis nenutraukiama ir nepasibaigia. Sutarties pasibaigimo atvejai įtvirtinti Tvarkos aprašo 41 punkte. Pagal Tvarkos aprašo 43 punktą, Komisija priima sprendimą dėl paslaugos teikimo nutraukimo tik gavusi Nakvynės namų informaciją apie aplinkybes, sąlygojančias paslaugos teikimo nutraukimą, tačiau Tvarkos apraše tokios aplinkybės neįvardintos.

Asmeniui turi būti iš anksto žinomos taisyklės, kurių nesilaikymas gali sąlygoti apgyvendinimo paslaugos teikimo nutraukimą. Taigi Tvarkos aprašo 43 punktas prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 4 daliai, nes privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai, tuo tarpu, nei įstatymai, nei Tvarkos aprašas nenustato reikalavimų asmenims, kuriems pagal Tvarkos aprašo 43 punktą gali būti nutrauktas apgyvendinimo Nakvynės namuose paslaugos teikimas. Be to, pagal Socialinių paslaugų įstatymo 17 straipsnį sprendimas dėl socialinių paslaugų nutraukimo priimamas socialinio darbuotojo teikimu, tačiau ginčijamame sprendime nėra nuorodos į tokį teikimą.

Šiuo atžvilgiu ginčijamas sprendimas priimtas pažeidžiant procedūras ir taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar Tvarkos aprašo 43 punktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, t. y. Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 5 daliai, 41 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 6 straipsnio 3 ir 4 dalims, teisinio apibrėžtumo ir teisingumo principams, tuo aspektu, jog Tvarkos aprašo 43 punktu įgaliojimai priimti individualų administracinį aktą – sprendimą dėl apgyvendinimo paslaugos teikimo nutraukimo – suteikti Komisijai, neapibrėžti atvejai ir sąlygos, kurioms esant taikomas Tvarkos aprašo 43 punktas.

Pareiškėjo atstovas advokatas prašo skundą patenkinti jame išdėstytų argumentų pagrindu ir patenkinti pareiškėjo prašymą dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo, taip pat valstybės naudai iš atsakovo priteisti pareiškėjui suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepimuose (b. l. 23–24, 86–87) prašė pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo netenkinti.

Teigė, kad pagal su Nakvynės namais 2014 m. sausio 30 d. sudarytą apgyvendinimo sutartį Nr. (1.28)NG2-10 pareiškėjas įsipareigojo laikytis Nakvynės namų vidaus tvarkos taisyklių, tačiau laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 9 d. iki 2014 m. lapkričio 12 d. sistemingai darė jų pažeidimus: nepalaikė švaros ir tvarkos kambaryje, kėlė konfliktines situacijas, naudojosi elektros prietaisais kambaryje, buvo apsvaigęs nuo alkoholio bei grasino darbuotojams, 2014 m. lapkričio 11 d. kviesta saugos tarnyba, t. y. pažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 23, 25, 29, 31, 37, 42, 45, 46, 48 ir 50 punktus. Dėl pareiškėjo veiksmų socialiniai darbuotojai surašė 5 pranešimus dėl vidaus tvarkos taisyklių pažeidimo, su 4 pranešimais pareiškėjas buvo supažindintas pasirašytinai, vienas nepasirašytas dėl to, jog pareiškėjas buvo neblaivus. Pareiškėjas į perspėjimus, kad už vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus gali būti nutrauktos teikiamos paslaugos nereagavo, todėl vadovaujantis Tvarkos aprašo 43 punktu ir atsižvelgiant į Nakvynės namų 2014 m. lapkričio 12 d. raštą/teikimą Nr. (3.3)SI2-438 „Dėl informacijos ir prašymo nutraukti paslaugas R. G.“ Komisija 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. ADM-628/2 nutraukė pareiškėjui apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugą.

Atsakovas prašo netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Tvarkos aprašo 43 punkto teisėtumo tyrimo, nes nei Klaipėdos miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba), Tvarkos aprašu tam tikrų sprendimų priėmimą delegavusi Komisijai, nei Savivaldybės administracijos direktorius, įsakymu sudaręs Komisiją su Tarybos jai suteiktais įgaliojimais, neviršijo kompetencijos ir nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies, 41 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 3 dalies bei Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 2 punkto, 16 straipsnio 6 dalies reikalavimų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo BĮ Klaipėdos miesto nakvynės namai, remdamasi atsakovo pateiktais argumentais, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu (b. l. 95–102) patenkino pareiškėjo R. G. skundą:

1) panaikino Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. AD1-2412, pakeistu 2014 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. AD1-3006, sudarytos Apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugos skyrimo komisijos 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. ADM-628/2 „Dėl socialinių paslaugų ir specialiosios pagalbos priemonių asmeniui nutraukimo“;

2) atmetė pareiškėjo R. G. prašymą dėl norminio teisės akto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. T2-235 patvirtinto Apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugos skyrimo, teikimo ir mokėjimo už paslaugą tvarkos aprašo 43 punkto teisėtumo ištyrimo;

3) priteisė valstybės naudai iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos į. k. 188710823 442,94 Eur už pareiškėjui R. G. valstybės suteiktą antrinę teisinę pagalbą,

4) nepriteisė 179,49 Eur išlaidų atlyginimą valstybei.

Teismas nustatė, jog pareiškėjui R. G. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. SP43-79 paskirta socialinė paslauga – apgyvendinimas nakvynės namuose (b. l. 45). BĮ Klaipėdos miesto nakvynės namai ir R. G. 2014 m. sausio 30 d. sudarė apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugos teikimo sutartį Nr. (1.28)NG2-10, pagal kurią pareiškėjui apgyvendinimo nakvynės namuose paslauga buvo teikiama nuo 2014 m. sausio 30 d. iki 2014 m. liepos 30 d. (b. l. 41–44). Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. AD1-2412 sudarytos Apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugos skyrimo komisijos 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. ADM-431/1 nuspręsta tęsti pareiškėjui paskirtos socialinės paslaugos teikimą dar šešis mėnesius (b. l. 40) ir 2014 m. rugpjūčio 5 d. sudarytas papildomas susitarimas su pareiškėju Nr. (1.37)PS2-10/1 dėl apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugos teikimo iki 2015 m. sausio 31 d. (b. l. 39). Ginčijamu Komisijos 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. ADM-628/2 nuo 2014 m. lapkričio 13 d. nutrauktas apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugos pareiškėjui teikimas. Pareiškėjas ginčijamo akto neteisėtumą grindžia iš esmės dviem argumentais, t. y. tuo, kad sprendimą priėmė nekompetentingas subjektas ir sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, keliamų individualiems administraciniams aktams. Pareiškėjas taip pat prašo ištirti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. T2-234 patvirtinto Tvarkos aprašo 43 punkto, kuriuo grindžiamas ginčijamas sprendimas, teisėtumą.

Pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. A1-93 (redakcija, galiojanti nuo 2014 m. rugsėjo 1 d.) patvirtinto Socialinių paslaugų katalogo 7.7 ir 14.7 punktų nuostatas, apgyvendinimas nakvynės namuose priskiriamas specialiajai socialinei paslaugai – socialinei priežiūrai. Socialinių paslaugų planavimas ir teikimas, socialinių paslaugų įstaigų steigimas, išlaikymas pagal Vietos savivaldos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 6 straipsnio 12 punktą yra savarankiškoji savivaldybės funkcija ir patenka į viešųjų paslaugų sąvoką (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 18 d., redakcija, galiojusi nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2014 m. lapkričio 19 d.), už kurių teikimą pagal Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį atsakinga savivaldybė. Socialinių paslaugų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog savivaldybė atsako už socialinių paslaugų teikimo savo teritorijos gyventojams užtikrinimą planuodama ir organizuodama socialines paslaugas, kontroliuodama bendrųjų socialinių paslaugų ir socialinės priežiūros kokybę. Sprendimas dėl socialinių paslaugų, kurių teikimą finansuoja savivaldybė iš savo biudžeto lėšų ar iš valstybės biudžeto specialių tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams, asmeniui (šeimai) skyrimo, sustabdymo ir nutraukimo priimamas socialinio darbuotojo, nustačiusio asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį, teikimu savivaldybės institucijos nustatyta tvarka (Socialinių paslaugų įstatymo 17 str.).

Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. T2-234 patvirtino Tvarkos aprašą, kuris reglamentuoja asmenų apgyvendinimo Nakvynės namuose paslaugos skyrimo, teikimo ir mokėjimo už šią paslaugą tvarką (Tvarkos aprašo 1 p.). Vadovaujantis Tvarkos aprašo 6 punktu, asmuo, pageidaujantis, kad jam būtų skirta apgyvendinimo nakvynės namuose paslauga, kreipiasi į Nakvynės namus ir pateikia šiame punkte nurodytus dokumentus. Nakvynės namai asmens bylą su dokumentais per 3 darbo dienas nuo šių dokumentų sutvarkymo dienos perduoda Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriui (12 p.), kuris patikrinęs asmens byloje esančius dokumentus, užpildo sprendimo dėl socialinių paslaugų ir specialiosios pagalbos priemonių asmeniui skyrimo formą ir perduoda ją Savivaldybės administracijos direktoriui ar jo įgaliotam asmeniui, jeigu asmuo prašo apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugos pirmą kartą (13.1 p.) arba Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudarytai komisijai, jeigu asmuo prašo apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugos pakartotinai (13.2 p.) ar asmeniui prašant tęsti apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugą (16 p.). Tvarkos aprašo 43 punkte taip pat įtvirtinta, jog aprašo 41 punkte nenurodytais atvejais sprendimą dėl paslaugos teikimo nutraukimo priima komisija (kai paslauga buvo skirta komisijos sprendimu) arba savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas asmuo (kai paslauga buvo skirta savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto asmens sprendimu), gavęs Nakvynės namų informaciją apie aplinkybes, sąlygojančias paslaugos teikimo nutraukimą.

Tvarkos aprašo įgyvendinimo kontrolė pavesta Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriui arba jo įgaliotam asmeniui (47 p.).

Iš bylos duomenų nustatyta, jog nagrinėjamu atveju Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. AD1-2412, pakeistu 2014 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. AD1-3006, sudaryta Apgyvendinimo nakvynės namuose komisija (b. l. 38, 50), kurios ginčijamu sprendimu nutrauktas pareiškėjui paskirtos socialinės paslaugos teikimas.

Pareiškėjui argumentuojant, jog Komisija nebuvo tinkamas subjektas, turintis kompetenciją priimti ginčijamą sprendimą dėl jam teikiamos socialinės paslaugos teikimo nutraukimo, atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, jog Komisija yra subjektas, tiesiogiai nurodytas Tvarkos apraše, patvirtintame Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu, su Tarybos jai suteiktais įgaliojimais ir kompetencija. Tvarkos apraše nurodyta Komisija nėra Tarybos įgaliojimų laikotarpiui sudaryta komisija Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio požiūriu, kaip nepagrįstai nurodo pareiškėjas.

Pareiškėjui argumentuojant, jog pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 6 dalį išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų įgaliojimų savivaldybės taryba negali perduoti jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai, pažymėtina, jog tam tikrų įgaliojimų suteikimas Komisijai įgyvendinant Tarybos sprendimą nėra išimtinės Tarybos kompetencijos perdavimas kitam subjektui. Vietos savivaldos 6 straipsnio 12 punkte įtvirtinta ne išimtinė Tarybos, bet išimtinė savivaldybės kompetencija socialinių paslaugų teikimo srityje.

Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 1 ir 3 dalys taip pat nustato, kad savivaldybė yra atsakinga už viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, tačiau nurodyta, jog savivaldybės institucijos ir administracija pačios viešųjų paslaugų neteikia. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai plečiamai aiškina Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatas bei nepagrįstai susiaurina Tarybos teisę pavesti tam tikrų funkcijų vykdymą kitiems subjektams. Tokia galimybė įtvirtinta ir Viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2014 m. lapkričio 19 d.) 41 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pagal kurį savivaldybių institucijoms ar įstaigoms, jų valstybės tarnautojams ir pareigūnams viešojo administravimo įgaliojimai gali būti suteikti savivaldybių institucijos priimtu teisės aktu.

Tai, jog Viešojo administravimo įstatymo 4 ir 41 straipsniuose tiesiogiai nenumatyta komisija kaip subjektas, kuriam gali būti suteikti viešojo administravimo įgaliojimai nepaneigia savivaldybės tarybos teisės numatyti kolegialų organą, turintį viešojo administravimo įgaliojimus tam tikroje srityje. Pažymėtina ir tai, jog Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. AD1-2412, pakeistu 2014 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. AD1-3006, nustatyta tik personalinė Apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugos skyrimo komisijos sudėtis.

Teismo vertinimu, tai atitinka Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 1 punktą, kuriame įtvirtinta savivaldybės administracijos direktoriaus tiesioginė ir asmeninė atsakomybė už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais; to paties straipsnio 8 dalies 7 punktą, kuriame įtvirtinta administracijos direktoriaus funkcija – viešąsias paslaugas teikiančių subjektų darbo koordinavimas ir kontroliavimas, bei 8 dalies 3 punktą, pagal kurį savivaldybės administracijos direktorius privalo organizuoti savivaldybės administracijos darbą.

Pareiškėjas nepagrįstai savivaldybės tarybai priskiria funkcijas, už kurių vykdymą ir įgyvendinimą atsakinga savivaldybės administracija. Savivaldybės administracijos direktoriaus pareigą organizuoti socialinių paslaugų teikimą įtvirtina ir Socialinių paslaugų įstatymo 13 straipsnio 8 dalis, pagal kurią kiekvienos savivaldybės administracijoje turi veikti padalinys, planuojantis socialines paslaugas, administruojantis socialinių paslaugų organizavimą ir bendrųjų socialinių paslaugų bei socialinės priežiūros kokybės kontrolę.

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir aiškinant jį sistemiškai, konstatuotina, jog Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija, tiesiogiai numatyta Tarybos sprendimu patvirtintame Tvarkos apraše su Tarybos jai suteiktais įgaliojimais priimti tam tikrus sprendimus tam tikromis sąlygomis, yra kompetentingas subjektas priimti ginčijamą sprendimą.

Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, jog jis priimtas vadovaujantis Tvarkos aprašo 43 punktu ir atsižvelgiant į Nakvynės namų 2014 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. (3.3)SI2-438. Šis raštas ginčijame sprendime nurodytas kaip aktas, kuriame išdėstytas ginčijamo sprendimo faktinis pagrindas. Pažymėtina, jog motyvai ne visais atvejais turi būti pilna apimtimi išdėstyti ginčijamame akte, jame gali būti pateikiama nuoroda į kitus dokumentus, kuriuose išdėstyti individualaus administracinio akto priėmimo motyvai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis adm. byloje Nr. A525-2637/2011). Tačiau nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, Nakvynės namų 2014 m. lapkričio 12 d. raštas Nr. (3.3)SI2-438, atsižvelgiant į jo turinį, nėra tinkamas ginčijamo sprendimo faktinis pagrindimas (b. l. 29). Raštu prašoma nutraukti pareiškėjui paslaugų teikimą vadovaujantis Tvarkos aprašo 23, 25, 29, 31, 37, 42, 45, 46, 48 ir 50 punktais bei nurodomas priedų sąrašas, kurį sudaro pareiškėjo byla ir penki Nakvynės namų darbuotojų pranešimai dėl vidaus tvarkos taisyklių pažeidimų, tačiau faktinės aplinkybės nesusietos su išvardintų teisės normų reikalavimų pažeidimu. Dokumento, kuriame pilna apimtimi būtų išdėstytos ginčijamo sprendimo priėmimo faktinės aplinkybės, nėra ir tai pripažino atsakovo atstovas teismo posėdžio metu. Rašte nurodyti minėti Tvarkos aprašo punktai, tačiau nepaaiškinta, kaip šios teisės normos pritaikytos nagrinėjamu atveju, nenurodyti faktiniai duomenys, kurie pagrindė šių teisės normų taikymo būtinybę. Tai, jog kaip rašto priedai pridėti Nakvynės namų darbuotojų pranešimai apie pareiškėjo padarytus vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus, nesudaro pagrindo juos vertinti kaip tinkamą faktinį poveikio priemonės taikymo pagrindimą (b. l. 30–37).

Pažymėtina ir tai, jog atsakovo atstovas pripažino, kad su šiuo raštu ir jame išvardintais priedais kaip visuma pareiškėjas galėjo susipažinti tik pateikus juos teismui su atsiliepimu. Komisijos 2014 m. lapkričio 13 d. posėdžio protokole Nr. ADM-628 taip pat neišdėstytos sprendimo priėmimo faktinės aplinkybės, nurodyti tik tie patys Tvarkos aprašo 23, 25, 29, 31, 37, 42, 45, 46, 48 ir 50 punktai nepagrindžiant jų taikymo ir neišdėstant jų esmės (b. l. 27–28).

Skundžiamo sprendimo teisinis pagrindas – Tvarkos aprašo 43 punktas, kurio teisėtumu pareiškėjas abejoja, yra abstraktus. Vienas iš pareiškėjo nurodytų 43 punkto, jo teigimu, neteisėtumo aspektų yra subjekto (Komisijos) priimti šioje teisės normoje nurodytą sprendimą tinkamumas. Šiuo aspektu pasisakyta aukščiau, todėl teismas nebekartoja išdėstytų motyvų. Šioje normoje nurodyta, jog kitais atvejais, nenumatytais 41 punkte, sprendimą dėl paslaugos teikimo nutraukimo priima Komisija (kai paslauga buvo skirta Komisijos sprendimu) arba savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas asmuo (kai paslauga buvo skirta savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto asmens sprendimu), gavęs Nakvynės namų informaciją apie aplinkybes, sąlygojančias paslaugos teikimo nutraukimą. Tvarkos aprašo 41 punkte įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kuriems esant sutartis pasibaigia ir apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugos teikimas nutraukiamas Nakvynės namų direktoriaus įsakymu. Tuo tarpu 43 punkto formuluotė „kitais atvejais, nenumatytais 41 punkte“, kurios teisėtumu abejoja pareiškėjas, būtent ir reikalauja šio punkto taikymo aiškaus ir argumentuoto pagrindimo, kurio nesant, nėra aišku, kaip šios teisės normos nuostatos siejamos su konkrečiais byloje nustatytais objektyviais faktiniais duomenimis ir kodėl pareiškėjui taikyta poveikio priemonė (socialinės paslaugos teikimo nutraukimas). Minėta, jog administracinis aktas, kuris sukelia atitinkamas teisines pasekmes, turi būti aiškus ir suprantamas ne tik jį priėmusiam subjektui, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis taikomas, bei teismui, nagrinėjančiam bylą, nes būtent toks pagrindimas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, ir yra tas saugiklis, neleidžiantis Tvarkos aprašo 43 punkto taikyti „bet kokiu atveju“, kaip nurodo pareiškėjas. Įvertinus nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, jog pareiškėjo išdėstyti argumentai yra abstraktūs ir nepakankami pradėti teisės akto teisėtumą tyrimą. Pareiškėjo prašymas nepagrįstas svariais teisiniais argumentais, o tik įstatymų nuostatų atkartojimu, todėl prašymas dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo atmestinas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 111 straipsnio 2 dalies 4 punktu.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog individualiame administraciniame akte turi būti nurodyta akto apskundimo tvarka, kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta, taip pat nėra aišku, kada su ginčijamu Komisijos sprendimu supažindintas pareiškėjas, nors to paties įstatymo 8 straipsnio 4 dalis reikalauja kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešti apie individualaus administracinio akto priėmimą. Pareiškėjo atstovo teigimu, administracinis aktas pareiškėjui įteiktas po dviejų savaičių nuo jo priėmimo jam aktyviai reikalaujant. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog buvo apsunkinta ir pareiškėjo teisė į gynybą.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog adekvataus, aiškaus ir pakankamo motyvų išdėstymo bei jų pagrindimo nebuvimas administraciniame akte laikytini esminiais trūkumais, todėl skundžiamas Apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugos skyrimo komisijos 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. ADM-628/2 naikintinas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Pareiškėjo skundas tenkintinas vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 2 punktu.

Pareiškėjos atstovas advokatas L. Z. prašo priteisti valstybei iš atsakovo pareiškėjui suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjui R. G. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. sausio 2 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-5-15 suteikta antrinė teisinė pagalba, apmokant 100 procentų jos išlaidų, ir paskirtas advokatas L. Z. administracinėje byloje apskundžiant Komisijos 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. ADM-628/2, rengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant pareiškėją pirmos instancijos teisme (b. l. 14–15); 2015 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-306-15 pareiškėjui suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba administracinėje byloje dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo (b. l. 81–82).

Iš Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. vasario 23 d. pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. 4.26-TPI-221 ir 2015 m. kovo 19 d. pažymos Nr. 4.26-TPI-342 matyti, jog prašoma priteisti valstybės naudai 442,94 Eur išlaidų atlyginimą, kurį sudaro advokato užmokestis teikiant pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal tarnybos 2015 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-5-15 apskundžiant Komisijos 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. ADM-628/2 bei 179,49 Eur už advokato užmokestį teikiant pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal tarnybos 2015 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-306-15 dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo (b. l. 90, 91).

Už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokamo užmokesčio dydžiai nustatyti Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 (toliau – ir Taisyklės; redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.). Iš Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymų matyti, jog valstybės patirtos išlaidos už antrinės teisinės pagalbos teikimą apskaičiuotos vadovaujantis Taisyklių 4 punktu, todėl darytina išvada, jog advokatas L.

Z. yra nuolat antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas. Iš Taisyklių 5 punkto nuostatų matyti, jog apskaičiuojant advokatams, kurie nuolat teikia antrinę teisinę pagalbą, mokamą užmokestį vertinamas faktinis antrinės teisinės pagalbos teikimo laikas ir pagal 6 punktą vienos profesinio darbo valandos užmokesčio dydis prilyginamas 1 UBD (užmokesčio už antrinę teisinę pagalbą bazinis dydis, nuo 2015 m. sausio 1 d. lygus 11,58 Eur). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 12 dalis numato, jog kai įstatymų nustatytais atvejais antrinės teisinės pagalbos išlaidos turi būti išieškomos ar grąžinamos į valstybės biudžetą, antrinę teisinę pagalbą teikiantys advokatai privalo pateikti tarnybai prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo ir duomenis apie apskaičiuotas antrinės teisinės pagalbos išlaidas pateikti teismui procesą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

Vertinant ABTĮ 451 straipsnio ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 12 dalies nuostatas teisėjų kolegija konstatuoja, jog valstybei priteistinų išlaidų dydžio apskaičiavimas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pareiga, todėl teismas neturi pagrindo abejoti Klaipėdos tarnybos pateiktose pažymose dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apskaičiuotų dydžių pagrįstumu. Tokios nuostatos laikosi ir LVAT savo praktikoje (pvz., 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimas adm. byloje Nr. A602-1307/2014; 2014 m. spalio 28 d. sprendimas adm. byloje Nr. A143-1486/2014).

Pareiškėjo skundas patenkintas, nes panaikintas Komisijos 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. ADM-628/2. Pareiškėjui buvo paskirta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba apmokant 100 procentų jos išlaidų dalį, todėl vadovaujantis ABTĮ 451 straipsnio 1 dalimi, valstybės naudai iš atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos priteistina 442,94 Eur išlaidų atlyginimas. Pareiškėjo prašymas dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo atmestas, todėl prašymas dalyje dėl 179,49 Eur išlaidų atlyginimo priteisimo netenkintinas (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis).

III. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 105–107) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo dalį, kurioje pareiškėjo skundas tenkintas, o valstybei priteista 442,92 Eur bylinėjimosi išlaidų, panaikinti, pareiškėjo skundą šioje dalyje atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nesutinka su teismo argumentu, kad ginčijamas sprendimas neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 ir 41 dalies reikalavimų. Nors sprendime pilna apimtimi ir nėra išdėstytos faktinės aplinkybės, tačiau jame yra nuoroda į faktines aplinkybes patvirtinantį dokumentą – Nakvynės namų 2014 m. lapkričio 15 d. raštą Nr. (3.3.)SI2438, kurio esmė – pasiūlymas ir dokumentų persiuntimas. Apie šiuo raštu atsakovui pateiktų dokumentų turinį pareiškėjas žinojo (buvo supažindintas pasirašytinai): 4 pranešimus apie vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus pareiškėjas pasirašė, vieną – ne, nes buvo neblaivus. Pareiškėjo asmens bylą taip pat sudaro jo pasirašyti dokumentai (tarp jų – ir pareiškėjo pasirašytas susipažinimas su vidaus tvarkos taisyklėmis). Taigi ginčijamame sprendime yra nuoroda į tokius dokumentus, su kuriais pareiškėjas buvo susipažinęs. Be to, po konfliktų, dėl kurių surašyti pranešimai apie vidaus tvarkos taisykles, pareiškėjas išvyko iš Nakvynės namų, apie kitą jo gyvenamąją ar registracijos vietą atsakovas nežinojo. Atsakovo teigimu, „abejotina, jog dėl Pareiškėjo gyvenimo būdo reikėjo organizuoti jo paieškas stotyse, ieškoti nelegalių prekybos alkoholiu vietų, prie šiukšlių konteinerių ir panašiai, nes kito realaus informavimo būdo paprasčiausiai nebuvo“. Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino byloje esančias aplinkybes. Atsakovas padėjo pareiškėjui įgyvendinti sprendimo apskundimo teisę, nes nukreipė pareiškėją į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, todėl tai, kad ginčijamame sprendime nebuvo nurodyta apskundimo tvarka, nelaikytina esminiu pažeidimu.

Pareiškėjas R. G. atsiliepime (b. l. 113–115) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje jo skundas tenkintas, palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Be to, pareiškėjas prašo panaikinti tą Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo dalį, kurioje netenkintas jo prašymas dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Pareiškėjo manymu, apeliantas iškraipo teismo sprendimą, nes teismas nepasisakė, kad Nakvynės namų 2014 m. lapkričio 12 d. rašte nurodyti dokumentai turėjo būti pateikti pareiškėjui susipažinti iki ginčo sprendimo priėmimo. Teismas padarė išvadą, kad nuoroda minėtame rašte į dokumentus nėra tinkamas ginčijamo sprendimo pagrindimas, nes faktinės aplinkybės nesusietos su sprendime nurodytų taisyklių pažeidimu. Be to, su Nakvynės namų 2014 m. lapkričio 12 d. raštu pareiškėjas nebuvo supažindintas, o su didžiąja dalimi šiame rašte nurodytų pranešimų apie vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus, nesutinka. Pranešimus pareiškėjas pasirašė ne todėl, kad sutinka su juose nurodytomis aplinkybėmis ar turiniu, o todėl, kad buvo informuotas apie juos. Nei apie šį raštą, nei apie ginčo sprendimą pareiškėjas nebuvo informuotas, nes 2014 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas buvo iškraustytas iš Nakvynės namų. Dar dvi savaites pareiškėjas periodiškai ateidavo į Nakvynės namus ir prašydavo pateikti sprendimą dėl jo iškeldinimo, bet socialinė darbuotoja informuodavo, kad kol kas sprendimo nėra. 2015 m. lapkričio 25 d. pareiškėjui teko išsireikalauti iš Nakvynės namų administracijos, kad ginčo sprendimas jam būtų išduotas, todėl apelianto teiginys, kad „pareiškėjui pageidavus, jis būtų supažindintas su prašomais dokumentais“ skamba keistai. Be to, po ginčo sprendimo priėmimo, pareiškėjas nors ir atlaisvino jam skirtą kambarį, tačiau vis tiek kiekvieną vakarą atvyksta pernakvoti į tuos pačius Nakvynės namus (tik nakvoja pareiškėjas kitame namų aukšte, kuris turi kitokį statusą – ten leidžiama būti tik naktimis), todėl, kaip apeliaciniame skunde nurodė atsakovas, jo nei stotyse, nei prie šiukšlių konteinerių ieškoti nereikėjo. Pareiškėjas nesutinka su apelianto teiginiu, kad sprendimo apskundimo tvarkos sprendime nurodyti nereikėjo.

Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai atsisakė ištirti norminio administracinio teisės akto teisėtumą. Šioje dalyje teismo sprendimas nenuoseklus ir prieštaringas, nes teismas iš pradžių Tvarkos aprašo 43 punktą vadina abstrakčiu, o pastraipos pabaigoje abstrakčiu vadina prašymą ištirti šio punkto teisėtumą. Abejonių kelia Tvarkos aprašo 43 punkto formuluotė „kitais atvejais, nenumatytais 41 punkte, sprendimą dėl paslaugos teikimo nutraukimo priima komisija (kai paslauga buvo skirta komisijos sprendimu) arba savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas asmuo (kai paslauga buvo skirta savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto asmens sprendimu), gavęs Nakvynės namų informaciją apie aplinkybes, sąlygojančias paslaugos teikimo nutraukimą. Tvarkos apraše nenurodomi tie „kiti atvejai“, taip pat nenurodomos aplinkybės, sąlygojančios sprendimo dėl sutarties nutraukimo priėmimą. Tai teisinis neapibrėžtumas. Be to, teismo sprendimo argumentai nepagrindžia teismo išvados, kad savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta Komisija yra kompetentingas subjektas priimti ginčijamą sprendimą (Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalis komisijų, kaip subjektų, galinčių vykdyti viešojo administravimo funkcijas, nenumato). Šiuo atveju teismas nepagrįstai taikė ir ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nes pareiškėjo prašymas dėl norminio teisės akto ištyrimo jau buvo priimtas ir kartu su skundu nagrinėjamas, o minėta nuostata skirta nagrinėti prašymo ištirti akto teisėtumo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugos skyrimo komisijos 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. ADM-628/2 „Dėl socialinių paslaugų ir specialiosios pagalbos priemonių asmeniui nutraukimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo sprendime (b. l. 11) nurodoma, kad vadovaujantis Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. T2-235 patvirtinto Apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugos skyrimo, teikimo ir mokėjimo už paslaugą tvarkos aprašo 43 punktu bei atsižvelgiant į BĮ Klaipėdos miesto nakvynės namų 2014 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. (3.3)SI2-438, R. G., a. k. (duomenys neskelbtini), dekl. Klaipėdos m. sav., nuo 2014 m. lapkričio 13 d. nutraukiama ši socialinė paslauga ar specialioji pagalbos priemonė – apgyvendinimas nakvynės namuose (BĮ Klaipėdos miesto nakvynės namuose).

Iš ginčo sprendime nurodyto BĮ Klaipėdos miesto nakvynės namų 2014 m. lapkričio 12 d. rašto Nr. (3.3)SI2-438 (b. l. 29) matyti, kad BĮ Klaipėdos miesto nakvynės namai prašo nutraukti R. G. paslaugų teikimą, vadovaujantis Tvarkos aprašo 43 punktu, asmeniui pažeidus vidaus tvarkos taisyklių 23, 25, 29, 31, 37, 42, 45, 46, 48 ir 50 punktus. Prie šio rašto pridėti BĮ Klaipėdos miesto nakvynės namų darbuotojų 2014 m. spalio 9 d. (Nr. (1.24) VD3-249)), 2014 m. spalio 11 d. (Nr. (1.24) VD3-250)), 2014 m. lapkričio 5 d. (Nr. (1.24) VD3-262)), 2014 m. lapkričio 12 d. (Nr. (1.24) VD3-272) ir Nr. (1.24) VD3-277)) pranešimai dėl vidaus tvarkos taisyklių pažeidimo, taip pat R. G. asmens byla.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs R. G. skundą, 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu panaikino Komisijos 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. ADM-628/2 bei priteisė valstybės naudai iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 442,94 Eur už pareiškėjui R. G. valstybės suteiktą antrinę teisinę pagalbą, tačiau atmetė pareiškėjo prašymą dėl norminio teisės akto – Tvarkos aprašo 43 punkto, teisėtumo ištyrimo.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Atkreiptinas dėmesys, jog įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

Pažymėtina ir tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi minėta praktika, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, taip pat pakartotinai įvertinusi byloje surinktus duomenis, pritaria Klaipėdos apygardos administracinio teismo išvadoms, jog Apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugos skyrimo komisija, tiesiogiai numatyta Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintame Tvarkos apraše, turinti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos jai suteiktus įgaliojimus priimti atitinkamus sprendimus, yra kompetentingas subjektas priimti ginčijamą sprendimą, o pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstyti argumentai nėra pakankami pradėti norminio administracinio akto – Tvarkos aprašo 43 punkto – teisėtumo tyrimą. Be to, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo daliai dėl 442,94 Eur bylinėjimosi išlaidų už pareiškėjui R. G. valstybės suteiktą antrinę teisinę pagalbą priteisimo valstybei iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos. Teisėjų kolegija šiais aspektais pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja.

Kadangi pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl norminio administracinio akto (Tvarkos aprašo 43 punkto) teisėtumo tyrimo, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus dėl minėto norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo būtinumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde nesutinka tik su ta teismo sprendimo dalimi, kurioje pareiškėjo skundas tenkintas ir iš atsakovo valstybei priteista 442,94 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Papildomai pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčijamo sprendimo (ne)atitikimu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 straipsnio 2 dalis).

Aiškindamas pastarąsias nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14; 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14; 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009 ir kt.).

Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827/2014; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011 ir kt.). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas.

Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014).

Be to, pastebėtina, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius.

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą bei šiuo klausimu suformuota teismų praktiką, taip pat įvertinusi pareiškėjo skundžiamą Apgyvendinimo nakvynės namuose paslaugos skyrimo komisijos 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr. ADM-628/2 „Dėl socialinių paslaugų ir specialiosios pagalbos priemonių asmeniui nutraukimo“, sprendžia, kad jis iš esmės neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Kaip teisingai pažymėjo Klaipėdos apygardos administracinis teismas, iš pareiškėjo ginčijamo administracinio akto turinio negalima spręsti, kokiais nustatytais faktais jis yra grindžiamas, nes jame iš esmės yra nurodyta tik tai, kad sprendimas priimamas vadovaujantis Tvarkos aprašo 43 punktu bei atsižvelgus į Nakvynės namų 2014 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. (3.3)SI2-438. Minėtame rašte taip pat daroma nuoroda tik į Tvarkos aprašo 43 punktą, nurodoma, kad pareiškėjas pažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 23, 25, 29, 31, 37, 42, 45, 46, 48 ir 50 punktus, taip pat nurodoma, kad kartu su raštu pateikiami penki nakvynės namų darbuotojų surašyti pranešimai apie vidaus tvarkos taisyklių pažeidimą. Nei ginčijamame Komisijos 2014 m. lapkričio 13 d. sprendime Nr. ADM-628/2, nei Nakvynės namų 2014 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. (3.3)SI2-438 nenurodyta, kokiais būtent veiksmais pareiškėjas pažeidė minėtas Vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, nepaaiškinta, kaip šios teisės normos susietos su konkrečiais pareiškėjo veiksmais ar neveikimu, nenurodyti faktiniai duomenys, kurie pagrindė šių teisės normų taikymo būtinybę. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, kartu su Nakvynės namų 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. (3.3)SI2-438 pateikti šios įstaigos darbuotojų pranešimai apie vidaus tvarkos taisyklių pažeidimą nėra pakankami spręsti apie tai, kad pareiškėjas R. G. tikrai pažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 23, 25, 29, 31, 37, 42, 45, 46, 48 ir 50 punktus.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti individualaus administracinio akto turinio (faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, dėl kurių pareiškėjas iš esmės negalėjo suprasti priimto sprendimo motyvų, dėl kurių jo atžvilgiu priimtas neigiamas sprendimas. Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pats atsakovas (tiek pirmosios instancijos teismo proceso metu, tiek apeliaciniame skunde) pripažino, jog pareiškėjas su Nakvynės namų 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. (3.3)SI2-438 ir jame išvardintais priedais kaip visuma galėjo susipažinti tik pateikus juos teismui su atsiliepimu. Tai, kad, kaip nurodo apeliantas, pareiškėjas su keturiais iš penkių Nakvynės namų darbuotojų pranešimais apie Vidaus tvarkos taisyklių pažeidimą buvo supažindintas (juos pasirašė), o Vidaus tvarkos taisykles žinojo (buvo supažindintas pasirašant apgyvendinimo Nakvynės namuose sutartį), negali būti laikoma tinkamu ginčijamo sprendimo motyvavimu. Kaip jau minėta šiame teismo procesiniame sprendime, individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; tokio administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija sutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendime padaryta išvada, kad Komisijos 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. ADM-628/2, kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, turi būti panaikintas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos faktines aplinkybes, teisingai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos bylose, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytą, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė