fd691d56-e883-4ca5-a2c3-9063cc2da781 · Lietuvos apeliacinis teismas

                                                                                    Baudžiamoji

byla Nr. 1A-81/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.8; 1.2.14.1.1; 1.2.26.2.1 (N)

 (S)

Â

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininkės RÅ«tos Mickevičienės (pranešėjos), teisėjų: Valdimaro Bavėjano ir Violetos Ražinskaitės,Â

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei ir Audronei Rasiulienei,

dalyvaujant prokurorei Rimai KriščiÅ«naitei, gynėjams ArÅ«nui Petrauskui ir Vaidotui Sviderskiui,Â

nuteistiesiems A. R. ir K. J.,

nukentėjusiajai V. J. ir jos atstovui advokatui Romanui Lupeikai, ekspertui J. R.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistųjų A.

R. ir K. J. gynėjų apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 8 p. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 284 str. 1 d., ir nuteistas:

pagal LR BK 129 str. 2 d.

8 p. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) – laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų;

pagal LR BK 284 str. 1 d – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė A. R. paskirta laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

K.

J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus LR BK 129 str. 2 d. 8 p. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 284 str. 1 d., 178 str. 1d., ir nuteistas:

pagal LR BK 129 str. 2 d.

8 p. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) – laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų;

pagal LR BK 284 str. 1 d – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

pagal LR BK 178 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė K. J. paskirta laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Baudžiamasis procesas prieš K. J. dėl S. T. automagnetolos vagystės (LR BK 178 str. 4 d.) nutrauktas (LR BPK 3 str. 1 d. 6 p.).

Iš A. R. ir K. J. solidariai priteista nukentėjusiajai V. J. 3350 Lt turtinei ir 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. R. ir K. J. solidariai priteista Valstybinei ligonių kasai 11061,20 Lt   A. V. gydymo išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, iÅ¡klausiusi praneÅ¡imÄ ir iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė :

A. R. ir

K. J. nuteisti už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 6 d., apie        03 val., bÅ«dami apsvaigę nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, kelio Darbėnai – Kretinga kelkraÅ¡tyje, veikdami bendrai, tyčia, Å¡iurkščiai pažeisdami vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ ir rodydami aiÅ¡kų visuomenės negerbimÄ , elgdamiesi ypatingai įžūliai, dėl chuliganiÅ¡kų paskatų prikibo prie Å¡alikelėje stovėjusiame automobilyje „Ford Scorpio“ (valst. Nr. (duomenys

neskelbtini) ant galinės sėdynės sėdėjusio A. V., K. J. atidarė automobilio dureles ir spyrė iš automobilio

išlipusiam A. V. į sėdmenis. Nuo šio spyrio nukentėjusysis kelkraščio šlaitu nuvirto ant žemės. Prišokę prie ant pilvo

gulinčio ir galvÄ rankomis užsidengusio A. V.,  K. J. deÅ¡ine koja ne mažiau kaip 3 – 4 kartus įspyrė jam į

pilvÄ bei deÅ¡inį Å¡onÄ ir vienÄ kartÄ Ä¯ sėdmenis, o A. R. deÅ¡ine koja ne mažiau kaip 3 – 4 kartus įspyrė gulinčiam         A.

V. į pilvÄ bei kairįjį Å¡onÄ . Tyčiodamiesi iÅ¡ gulinčio nukentėjusiojo ir tęsdami savo chuliganiÅ¡kus veiksmus, jie numovė jam Å¡ortus, A.

V. atsistojus ir pradėjus bėgti per rapsų laukÄ tolyn nuo kelio, A. R. kartu su K. J. jį pasivijo rapsų

lauke, pargriovė ant žemės ir dar įspyrė į įvairias kÅ«no vietas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytÄ kiekį kartų. Tokiais A. R. ir K. J. veiksmais A. V. padarytas deÅ¡inės Å¡launies sumuÅ¡imas su kraujo iÅ¡siliejimu minkÅ¡tuosiuose audiniuose, lydimas supÅ«liavimo ir deÅ¡inės Å¡launies flegmonos (kvalifikuotina kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas), padarytas pilvo sumuÅ¡imas, dvylikapirÅ¡tės žarnos plyÅ¡imas, kuris sukėlė masyvų kraujo iÅ¡siliejimÄ užpilvaplėviniame tarpe, Å¡is komplikavosi antinksčių, kasos, žarnų pasaitų supÅ«liavimu, žarnų nekroze, difuziniu pÅ«lingu peritonitu, hipovolemija, anemija, inkstų amiloidoze, sepsiu ir sukėlė poliorganinį nepakankamumÄ (kvalifikuotina kaip sunkus sveikatos

sutrikdymas), dėl ko 2006-09-04 nukentėjusysis ligoninėje mirė, t. y. A. R. ir K. J. tyčia dėl chuliganiškų

paskatų nužudė A. V., Å¡iais savo veiksmais padarydami LR BK 129 str. 2 d. 8 p. numatytÄ nusikaltimÄ .

A. R. ir

K. J. taip pat nuteisti už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 6 d., nuo 03 val. iki 03 val. 30 min., po A. V. sumušimo grįžę iš rapsų lauko, būdami apsvaigę nuo alkoholio, tęsdami savo chuliganiškus

veiksmus, prikibo prie toje pačioje automašinoje „Ford Scorpio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ant priekinės keleivio sėdynės

sėdėjusio A. J., kurį K. J. iÅ¡traukė iÅ¡ automobilio salono į laukÄ ir jam vienÄ kartÄ koja įspyrė į sėdmenis bei pargriovė ant žemės. Ant žemės gulintį A. J. A. R. kartu su K. J. spardė į įvairias kÅ«no, sukeldami nukentėjusiajam fizinį skausmÄ bei padarydami krÅ«tinės lÄ stos deÅ¡inės pusės sumuÅ¡imÄ , kas sukėlė A. J. nežymų sveikatos sutrikdymÄ . K. J., tęsdamas chuliganiÅ¡kus veiksmus, nusiÅ¡lapino ant gulinčio nukentėjusiojo. ChuliganiÅ¡kų veiksmų metu nuteistieji nuplėšė nukentėjusiojo 20 Lt vertės marÅ¡kinius ir 12 Lt vertės trumpikes, Å¡iais savo veiksmais padarydami LR BK 284 str. 1 d. numatytÄ nusikaltimÄ .

K. J. taip pat nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 14 d., apie 02 val., bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, iÅ¡ (duomenys neskelbtini) esančios pirties antrojo aukÅ¡to slapta pagrobė Å . V. priklausiusį 600 Lt vertės mobiliojo ryÅ¡io telefonÄ â€žSamsung X600“, Å¡iais savo veiksmais K. J. padarydami LR BK 178 str. 1 d. numatytÄ nusikaltimÄ .

Apeliaciniu skundu nuteistojo

A. R. gynėjas praÅ¡o panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nuosprendį, iÅ¡nagrinėti bylÄ iÅ¡ esmės ir iÅ¡teisinti jo ginamÄ jį.

Nurodo, jog patraukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn būtina nustatyti visus nusikaltimo sudėties elementus, apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas aiškiais, objektyviais, abejonių nekeliančiais įrodymais. Gynėjo manymu, skundžiamame nuosprendyje kaip tik nėra objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kuriuos būtų galima patikrinti, nuosprendžio aprašomoji dalis grindžiama prielaidomis, o ne įrodymais. Nesutinka su teismo teiginiu, jog     A. R. ir

K. J. prisipažino kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų ir atkreipia dėmesį, kad abu nuteistieji viso proceso metu neigė savo kaltę. Štai jo ginamasis pripažino tik tai, jog nukentėjusiajam įspyrė 2 –

3 kartus, tačiau tai darė ne siekdamas sumušti, bet pajudinti, pakelti. Griežčiausia atsakomybė šiuo atveju jo ginamajam kiltų dėl nežymaus kūno sužalojimo arba chuliganizmo, tačiau negalima daryti išvados, jog dėl jo

veiksmų nukentėjusysis mirė. Toliau pažymi, jog teismas, remdamasis liudytojo S. T. parodymais, konstatavo, kad A. V. iki

2006-08-06 nebuvo sužalotas. Po įvykio nukentėjusysis, atėjęs į sodybÄ , pasakojo buvęs suspardytas. Gynėjui neaiÅ¡ku, kuo remdamasis teismas padarė

tokiÄ iÅ¡vadÄ , kuri prieÅ¡tarauja bylos medžiagai. Skunde cituoja liudytojo S. T. teisme duotus parodymus (t. 4, b. l. 35), iÅ¡ kurių

matyti buvus dar kažkokius sumuÅ¡imus, tačiau neaiÅ¡ku, nei kokie tie sumuÅ¡imai, nei kada jie buvo. Tvirtina teismÄ akcentavus tik iki 2006-08-06 padarytus sužalojimus, nors, gynėjo manymu, bylai reikÅ¡mingi visi iki nukentėjusiojo mirties padaryti sužalojimai (ypač tie, kurie galėjo sukelti dvylikapirÅ¡tės žarnos plyÅ¡imÄ ), kadangi bet kuris galėjo pažeisti dvylikapirÅ¡tę žarnÄ , sukėlusiÄ A. V. mirtį.

Skunde akcentuojama ta aplinkybė, kad po 2006-08-06 įvykusio incidento A. V. nesikreipė į jokiÄ gydymo įstaigÄ ar teisėsaugos institucijÄ , nereiÅ¡kė niekam pretenzijų. Ä® ligoninę kreipėsi tik 2006-08-10 dėl to, kad pjaunant malkas ant deÅ¡inės blauzdos užkrito pagalys. Medicininiai duomenys rodo, jog trauma buvo sunki, dvylikapirÅ¡tės žarnos plyÅ¡imas diagnozuotas 2006-08-13, nuo to laiko nukentėjusysis buvo hospitalizuotas, kas reiÅ¡kia esant tikėtina po nurodytos datos daugiau nebuvus jokių traumų ar sužalojimų. Atkreipiamas dėmesys į medicininiuose tyrimuose (A. G. iÅ¡vada Nr. A-SI-65-70) esantį įraÅ¡Ä , jog „iÅ¡ namiÅ¡kių sužinota, kad 2006-07-29 A. V. buvęs sumuÅ¡tas, praneÅ¡ta policijai“. Teigia, jog medicininiai dokumentai rodo, kad dvylikapirÅ¡tės žarnos plyÅ¡imas ir skausmai gali iÅ¡sivystyti tik po kelių dienų nuo sužalojimo (arba greičiau). Dar 2006-08-10 A.

V. dvylikapirÅ¡tės žarnos ar kitais pilvo skausmais nesiskundė, apie tai prakalbo praėjus 3 – 4 dienos nuo patirtos traumos pjaunant malkas. Kadangi Å¡i trauma panaÅ¡i į sumuÅ¡imÄ , todėl, anot gynėjo, buvo bÅ«tina iÅ¡tirti jos atsiradimo aplinkybes ir mechanizmÄ ir tik vėliau daryti iÅ¡vadÄ , ar dvylikapirÅ¡tės žarnos plyÅ¡imas kilo 2006-08-06 incidento metu ar yra 2006-07-29, ar 2006-08-10 įvykusios traumos pasekmė. Å i aplinkybė ypatingai svarbi dėl to, jog daugumoje medicininių iÅ¡vadų nurodoma, kad „ekspertai duomenų apie tai, kad A. V. nuo 2006-08-06 iki 2006-08-13 bÅ«tų patyręs kokiÄ tai traumÄ neturi“.

Pažymima, jog 2006-10-30 Chirurgų rytinės konferencijos protokole nurodyta, kad        A.

V. 2006-07-29 buvo sumuštas, kas turi atsispindėti jo ligos istorijoje Nr. 06/21/6978. Tad, apelianto teigimu, ši informacija akivaizdžiai paneigia nuosprendžio teiginį, jog nukentėjusysis iki 2006-08-06 nebuvo sužalotas (tokių kategoriškų duomenų nenurodė ir liudytojas S. T.). Toliau trumpai aptariami liudytojų G. M., V. J.,

gydytojo K. Garlos parodymai, kuriuose nėra jokių duomenų apie tai, kad A. V. 2006-08-06 buvo sumuštas, akcentuojamas kojos

susižalojimas, užkritus pagaliui (rÄ stui). Papildomai atkreipia dėmesį į liudytojų G. R. ir R. M., tvirtinusių 2006-08-05, apie 16 val. - 19 val., mačius, kaip S.

T. sudavė A. V. smūgį, suplėšė jo marškinėlius, parodymus. Apeliantas pažymi, jog nė vienas liudytojas (G. M.,

V. J., K. Garlas, G. R.,      R. M., E. B.) nebuvo kviečiami į teismo posėdį, nors patikrinus G. R.,      R. M. ir E. B. parodymus, paaiškėtų, jog A. V. dar iki byloje analizuojamo 2006-08-06 įvykio sumušė S. T..

Tad, remdamasis iÅ¡dėstytomis aplinkybėmis, gynėjas daro iÅ¡vadÄ , jog nukentėjusysis buvo sužalotas dar iki 2006-08-06 (arba bent jau 7 dienos iki tol) ir po to (bent jau 4 dienos po nurodytos datos). Å ie faktai neleidžia daryti kategoriÅ¡kos iÅ¡vados, kad nuteistieji A. R. ir K. J. 2006-08-06 mirtinai sužalojo nukentėjusįjį A. V.. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo tiriami ankstesni nukentėjusiojo sužalojimai (2006-07-29 ir 2006-08-10), jų padarymo aplinkybės, byloje bÅ«tina atnaujinti įrodymų tyrimÄ ,

siekiant nustatyti, ar nukentėjusiojo mirtis buvo dėsninga, neatsitiktinė A. R. ir K. J. veiksmų pasekmė.

Apeliaciniu skundu nuteistojo

K. J. gynėjas praÅ¡o pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nuosprendį ir K. J. veiksmus perkvalifikuoti iÅ¡ LR BK 129 str. 2 d. 8 p. į LR BK 135 str. 1 d., taip pat, pritaikius LR BK 59 str. 1 d. 2 p., 2 d., suÅ¡velninti paskirtÄ bausmę bei sumažinti priteistų civilinių ieÅ¡kinių dydį. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , baudžiamojo proceso normas, pateikė netinkamas iÅ¡vadas, dėl ko buvo pažeistos LR BPK 305 str. 1 d. 3 p. nuostatos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) senato nutarimo Nr. 40

1.1. p, 3.1.10. p. reikalavimai, kas traktuotina kaip netinkamas įstatymo pritaikymas ir esminis LR BPK pažeidimas, sukliudęs teismui visapusiÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ ir priimti teisingÄ sprendimÄ .

Gynėjo manymu, iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog teismas aprašė tik objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Vadovaujantis LR BK 2 str. 3 d., pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ asmuo atsako tik tokiu atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir tik jeigu tos veikos padarymo metu iÅ¡ jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Kaltininkas privalo suvokti savo veikos pavojingumÄ , nusikaltimo sudėties požymius ir jų norėti, jei asmuo nesuvokė bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, nėra galimybės pripažinti jį kaltu padarius inkriminuotÄ nusikaltimÄ . Gynėjo įsitikinimu, skundžiamame nuosprendyje argumentais nepagrįsta subjektyvioji nusikalstamos veikos pusė,    t. y. neaiÅ¡ku, koks buvo nuteistojo psichinis santykis su teisinę reikÅ¡mę turinčiais veikos požymiais, neaptarta kaltės forma, jos

turinys. Tad Å¡ios aplinkybės rodo teismÄ iÅ¡samiai neiÅ¡tyrus ir neatskleidus K. J. įvykdytos nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių.

Toliau skunde teigiama, jog teismas neindividualizavo nuteistųjų veiksmų bei nepaÅ¡alino prieÅ¡taravimų. Å tai nuosprendyje nurodoma, jog sugretinus liudytojo S. T. parodymus apie tai, kÄ jam pasakojo A. V., bei liudytojų parodymus, kad K. J. ir A. R. link rapsų lauko vijosi nukentėjusįjį, akivaizdu, kad bÅ«tent nuteistieji spardė A. V.. Apeliantas atkreipia dėmesį į liudytojo S. T. parodymus

(t. 1, b.l. 116; t. 4, b.l. 34), kurių metu pastarasis parodė, jog A. V. pasivijo ir suspardė 3-4 vyrai. Pažymi teismÄ netyrus

Å¡ių aplinkybių, jos nuosprendyje nutylėtos. Akcentuojama ir tai, jog teismo medicinos specialisto iÅ¡vadoje (t. 1, b.l. 23-26) nurodyta, jog nukentėjusiajam į pilvÄ ir deÅ¡inę Å¡launį buvo suduota ne mažiau kaip po vienÄ kartÄ . Nuosprendyje teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad jo ginamasis nukentėjusiajam parkritus

deÅ¡ine koja įspyrė ne mažiau kaip 3-4 kartus į pilvÄ ir deÅ¡inį Å¡onÄ ,    A. R. – ne mažiau 3-4 kartus į pilvÄ ir kairįjį Å¡onÄ , o

pasiviję A. V. rapsų lauke į įvairias kūno vietas įspyrė

nenustatytÄ kiekį kartų. Nors nuosprendyje konstatuota, kad             A. V. kojomis įspirta ne mažiau kaip 10 spyrių, tačiau

ekspertai, atlikę iÅ¡orinį nukentėjusiojo tyrimÄ , nustatė nesant iÅ¡orinių sužalojimų, nors atsižvelgiant į minėtas teismo iÅ¡vadas, pastarojo kÅ«nas turėjo bÅ«ti suspardytas. Apeliantas pabrėžia, jog kvalifikuojant veikÄ itin svarbu nustatyti, kas ir kokiais veiksmais padarė A. V. sveikatos sužalojimÄ . Å iuo atveju bÅ«tina atsižvelgti į liudytojo S. T., girdėjusio nukentėjusiojo paaiÅ¡kinimus, jog jį suspardė 3-4 vyrai, parodymus, įvertinti specialisto iÅ¡vadÄ (nukentėjusysis mirė nuo stipraus pilvo sumuÅ¡imo metu padaryto dvylikapirÅ¡tės žarnos plyÅ¡imo, sukėlusio masyviÄ kraujo iÅ¡lajÄ , bei tai, kad į pilvÄ suduotas ne mažiau kaip vienas smÅ«gis kietu buku daiktu), taip pat tÄ aplinkybę, kad nukentėjusysis buvo stipriai sumuÅ¡tas 2006-07-29. Specialistų iÅ¡vadose pilvo sumuÅ¡imas ir dvylikapirÅ¡tės žarnos plyÅ¡imas kvalifikuotinas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, o deÅ¡inės Å¡launies sumuÅ¡imas su kraujo iÅ¡lieja Å¡launies minkÅ¡tuosiuose audiniuose – kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, sukėlęs sunkų sveikatos sutrikdymÄ . Apeliantas pabrėžia, jog tik individualizavus

K. J. ir A. R. veiksmus, tiksliai nustačius 3-4 vyrus, spardžiusius nukentėjusįjį, taip pat tai, kurie iÅ¡ Å¡ių asmenų ir kokius smÅ«gius sudavė                A. V., galimas tinkamas asmenų veikų kvalifikavimas, kaltės turinio ir laipsnio nustatymas. Tad tik atlikus įrodymų tyrimÄ , iÅ¡aiÅ¡kinus nukentėjusįjį spardžiusius asmenis, suduotus smÅ«gius, jų pasekmes, atskleidus tyčios formÄ bei kaltės laipsnį, bus galima individualizuoti ir jo ginamojo veiksmus, kaltę, tinkamai kvalifikuoti veiksmus. Nurodydamas tai, jog minėtos aplinkybės apygardos teisme nebuvo nustatytos, gynėjas nepagrįsta laiko nuosprendžio iÅ¡vadÄ dėl K. J. veiksmų kvalifikavimo pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p.

Tvirtina, jog nagrinėjant bylÄ buvo nustatyta, kad K. J. smurtÄ prieÅ¡ A. V. panaudojo tik po to, kai nukentėjusysis nutraukė jam grandinėlę, t. y. tokie jo ginamojo veiksmai buvo spontaniÅ¡kas atsakas į nukentėjusiojo veiksmus, K. J. staiga labai susijaudino dėl neteisėto paties nukentėjusiojo elgesio. Minėtos aplinkybės teismo nuosprendyje taip pat neaptartos. Skunde akcentuojama teismÄ nenustačius esminės nusikalstamos veikos kvalifikavimo sÄ lygos – veikimo kartu turint tyčiÄ

nužudyti. Gynėjo įsitikinimu, tokios tyčios neturėjo nei jo ginamasis, nei A. R.. Byloje nėra duomenų, kad K. J. padarė

kÅ«no sužalojimÄ , sukėlusį nukentėjusiojo mirtį. Nuosprendyje nėra kaltės formos ir turinio analizės, K. J. suvokimo su daroma veika, galimu priežastiniu ryÅ¡iu bei pasekmių supratimu, dėl ko skundžiamas nuosprendis keistinas, perkvalifikuojant K. J. veiksmus iÅ¡ LR BK 129 str.    2 d. 8 p. į LR BK 135 str. 1 d. Tvirtina, jog byloje

esantys duomenys neleidžia daryti išvados, kad suduodamas smūgius K. J. suvokė tokiais veiksmais žudantis žmogų, galįs sukelti

jo mirtį. Byloje nenustatytas nužudymo motyvas ar tikslas. Priešingai, objektyvūs bylos duomenys leidžia teigti, jog niekas neribojo K.

J. smurto prieÅ¡ A. V., jo intensyvumo ar trukmės, tačiau, anot apelianto, pastarasis pats, niekieno neverčiamas, nutraukė jėgos panaudojimÄ , nesiekė nukentėjusiojo mirties, neturėjo tyčios jį nužudyti. Gynėjo tvirtinimu, teismas, pripažindamas K. J. kaltu pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p., neiÅ¡tyrė ir argumentuotai neaptarė visų nusikaltimo sudėties elementų.

Toliau skunde aptariamos teorinės nuostatos, susijusios su analizuojamÄ baudžiamÄ jį įstatymÄ kvalifikuojančiu požymiu – chuliganiÅ¡komis paskatomis. Tvirtina byloje nesant duomenų, kad jo ginamojo nusikalstamos veikos paskatos buvo aiÅ¡kus žmogaus ir visuomenės negerbimas, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimas, atviras iÅ¡Å¡Å«kis visuomenei. PrieÅ¡ingai, teismas nustatė, kad K.

J. smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį sÄ lygojo pyktis dėl nutrauktos grandinėlės, t. y. veiksmus paskatino ne chuliganizmas, o pyktis dėl netinkamų paties nukentėjusiojo veiksmų. Remdamasis nurodytomis aplinkybėms, apeliantas mano, jog teismas nepilnai iÅ¡siaiÅ¡kino faktines aplinkybes, neteisingai įvertino subjektyvųjį nusikalstamos veikos elementÄ , dėl ko be pagrindo veiksmus kvalifikavo pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p.

Gynėjas praÅ¡o pripažinti K. J. atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę, numatytÄ LR BK 59 str. 1 d. 2 p. Pažymi, kad jo ginamasis nuo pirmųjų apklausų prisipažino įvykdęs nuosprendyje nurodytas veikas, nevengė duoti parodymų, nurodė visas jam žinomas ir suvokiamas aplinkybes, viso proceso metu pripažino esmines aplinkybes. Vienintelė kilusi abejonė, ar tikrai nukentėjusiojo mirtis įvyko dėl nuteistojo K. J. veiksmų. Tai, kad jis savo kaltės pripažinimÄ Ä¯vardijo kaip dalinį, kaip tik ir nulėmė minėta abejonė, juo labiau, kad specialistai negalėjo atriboti, nuo kurio smÅ«gio mirė nukentėjusysis. Akcentuoja, jog K. J. parodymų turinys rodo jį visad pripažinus esmines aplinkybes, padėjus byloje greičiau nustatyti tiesÄ , kaltės pripažinimo ir nuoÅ¡irdaus gailėjimosi nenulėmė surinkti įrodymai. Skunde pažymi, jog teismas nuosprendyje tik nurodė nesant nustatyta kaltinamųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau tokios iÅ¡vados plačiau neargumentavo. Nurodo, jog teismas, pažeisdamas LR BPK 305 str. 1 d. 2 p., savo sprendime nemotyvavo, kodėl K. J. netaikyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltės pripažinimas ir padėjimas iÅ¡aiÅ¡kinti nusikalstamÄ veikÄ ar joje dalyvavusius asmenis. Taip pat teigia, jog byloje turi bÅ«ti sprendžiamas klausimas dėl LR BK 59 str. 2 d. taikymo, kadangi iÅ¡ prie skundo pridėtų dokumentų matyti, kad K. J. gyvenimo draugė yra nėščia, ateityje abu turės bendrÄ vaikÄ , kurio augimas ilgus metus be tėvo neigiamai paveiks vystymÄ si. Dar kartÄ pažymi, kad K.

J. neneigia smurtavęs prieÅ¡ nukentėjusįjį, tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių kategoriÅ¡kai teigti, kad jo veiksmus ir A. V. mirtį sieja tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys. Nurodydamas, jog nukentėjusysis mirė ne dėl K. J. veiksmų, apeliantas praÅ¡o panaikinti priteistÄ civilinį ieÅ¡kinį dėl turtinės žalos atlyginimo   (3350 Lt) bei, įvertinus įvykdytos nusikalstamos veikos sunkumÄ , sumažinti neturtinę žalÄ , taip pat Valstybinei ligonių kasai priteistÄ ieÅ¡kinį nukentėjusiojo gydymo iÅ¡laidoms atlyginti.

Atsikirtimu į nuteistųjų A. R. ir K. J. gynėjų apeliacinius skundus nukentėjusioji V. J. praÅ¡o atmesti nuteistųjų gynėjų apeliacinius skundus ir Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nuosprendį palikti nepakeistÄ . Nurodo, jog apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, juose neiÅ¡dėstytos esminės aplinkybės, leidžiančios konstatuoti teismo nuosprendį esant neteisėtÄ , priimtÄ pažeidžiant baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų normas, todėl atmestini.

Atsikirsdama į nuteistojo

A. R. gynėjo apeliacinį skundÄ , pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyti ir apklausti visi įvykyje dalyvavę asmenys, liudytojų parodymai iÅ¡ esmės sutapo. KategoriÅ¡kai nesutinka su apelianto argumentu, jog nukentėjusysis buvo sumuÅ¡tas iki 2006-07-29 ir pabrėžia, jog tokiu bÅ«du apeliantas iÅ¡kelia naujÄ versijÄ , nurodydamas naujas aplinkybes,

kurios nebuvo aptartos teismo nuosprendyje. Teismas nenustatė, jog A. V. buvo sumuštas iki įvykio, todėl apeliantų iškelta

versija turi bÅ«ti vertinama kaip gynybos priemonė. Nepagrįstu įvardija praÅ¡ymÄ Ä¯ posėdį iÅ¡kviesti skunde nurodytus liudytojus, kadangi teismo posėdyje nė viena Å¡alis nebuvo pareiÅ¡kusi pageidavimų dėl Å¡ių liudytojų apklausos. Prielaida laiko ir apelianto teiginį neva nukentėjusiojo tiesioginę mirties priežastį galėjo nulemti sužalojimas, kurio metu pastarajam ant kojos užkrito rÄ stas. Akcentuoja, jog kojos trauma daugeliu atveju nelaikytina kaip pavojinga žmogaus gyvybei, be to, teismo medicinos ekspertai aiÅ¡kiai nustatė, jog nukentėjusiojo mirtį sukėlė dvylikapirÅ¡tės žarnos plyÅ¡imas, kuris neturi jokių sÄ sajų su kojos trauma. Ta aplinkybė, kad A. V. po sumuÅ¡imo iÅ¡kart nesikreipė į gydymo įstaigas, nepaneigia, jog bÅ«tent įvykio metu patirtos traumos sukėlė jo mirtį.

Atsikirsdama į nuteistojo

K. J. gynėjo skundÄ , nukentėjusioji tvirtina, jog teismas aiÅ¡kiai nustatė subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, t. y. nuosprendyje įrodyta, kad nuteistieji veikė turėdami netiesioginę tyčiÄ nužudyti. Mano teismÄ tinkamai individualizavus kiekvieno nuteistojo veiksmus (tai padaryta remiantis liudytojų parodymais). Kaip klaidingus vertina liudytojo S. T. parodymus neva nukentėjusysis jam sakė buvęs spardomas 3-4 asmenų. Tvirtina, jog tokius nukentėjusiojo parodymus sÄ lygojo objektyviai pagrįsta klaida,      t. y. pastarasis neteisingai suvokė nusikalstamos veikos aplinkybes – buvo neblaivus, paros metas (naktis), spardomas dengėsi veidÄ rankomis, dėl ko aiÅ¡kiai nenustatė jį spardžiusių asmenų skaičiaus. Nesutinka su apelianto teiginiu neva K. J. fizinį smurtÄ panaudojo tik po to, kai A. V. nutraukė jam grandinėlę. Pažymi, jog nukentėjusysis miegojo ant galinės automobilio sėdynės, jokių veiksmų prieÅ¡ apeliantÄ neatliko, pirmieji smurtiniai veiksmai buvo bÅ«tent iÅ¡ nuteistojo K. J. pusės. Teismas netyrė grandinėlės nutraukimo aplinkybių (ar nutraukta netyčia užkliuvus, ar prieÅ¡inantis neteisėtiems veiksmams), tačiau bet kokiu atveju nutraukta grandinėlė negali bÅ«ti pagrindas naudoti prieÅ¡ asmenį smurtÄ bei jį nužudyti. Pažymi, jog teismas nuteistųjų veiksmuose pagrįstai nustatė nužudymÄ kvalifikuojantį požymį – chuliganiÅ¡kas paskatas. Taip pat teigia teismÄ pagrįstai nepripažinus K. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos LR BK 59 str. 1 d. 2 p. (pastarasis kaltę pripažino tik iÅ¡ dalies, nėra įrodymų, jog jis aktyviais veiksmais stengėsi padėti iÅ¡siaiÅ¡kinti nusikaltimÄ , neatsiprašė nukentėjusiųjų, nesistengė suÅ¡velninti nusikaltimo padarinių, neatlygino turtinės bei neturtinės žalos).Â

Teismo posėdyje

apeliacine tvarka nagrinėjant bylÄ nuteistieji A. R. ir K. J. bei jų gynėjai prašė patenkinti nuteistųjų gynėjų

apeliacinius skundus, o prokurorė, nukentėjusioji V. J. ir jos atstovas advokatas R. Lupeika prašė abu nuteistųjų gynėjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų A. R. ir K. J. gynėjų apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nusikaltimų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtus įrodymus ir padarė motyvuotas iÅ¡vadas dėl faktinių bylos aplinkybių, nuteistųjų kaltės ir paskyrė teisingÄ bausmę.

Iš nuteistųjų gynėjų apeliacinių skundų turinio matyti, kad A. R. gynėjas prašo panaikinti nuosprendį ir A. R. išteisinti, o K. J. gynėjas prašo pakeisti nuosprendį, K.

J. veiksmus perkvalifikuoti iÅ¡ LR BK 129 str. 2 d. 8 p. į LR BK 135 str. 1 d., pritaikius LR BK 59 str. 1 d. 2 p., 2 d. suÅ¡velninti paskirtÄ bausmę bei sumažinti priteistus civilinius ieÅ¡kinius.

Nors A.

R. gynėjas praÅ¡o nuteistÄ jį iÅ¡vis iÅ¡teisinti, tačiau dėl jo nuteisimo pagal BK 284 str. 1 d. iÅ¡ viso nepasisako, vadinasi, nuteisimÄ pripažįsta teisėtu ir pagrįstu ir Å¡ios nuosprendžio dalies neginčija.

Dėl nuteistojo A. R. gynėjo apeliacinio skundo

Gynėjas, nesutikdamas su A. R. nuteisimu pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. tvirtina, kad nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis, o ne įrodymais, abu nuteistieji viso proceso metu neigė savo kaltę, o nuosprendyje teigiama, kad A.

R. ir K. J. prisipažino kaltais.

Kolegija, atsakydama į gynėjo apeliacinio skundo argumentus pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs visus byloje esančius duomenis, padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ dėl A. R. ir K. J. kaltės tyčia iÅ¡ chuliganiÅ¡kų paskatų nužudžius A. V.. Kolegija

atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad nuosprendyje yra konstatuojama, jog tiek A. R., tiek K. J. kaltę pripažino iš

dalies. Priešingai, nei teigiama skunde, nuteistieji A. R. ir

K. J. duodami parodymus viso proceso metu pripažino smurtavę prieš A. V. ir sudavę po kelis smūgius rankomis ir kojomis, tačiau nurodo, jog nuo jų suduotų smūgių nukentėjusysis mirti negalėjo.

IÅ¡ byloje užfiksuotų A. R. parodymų matyti, kad apklausiamas kaip įtariamasis pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ pripažino, jog kartu su K. J. iÅ¡traukė iÅ¡ automobilio A. V., o kai buvo pargriautas kelkraÅ¡tyje ir gulėjo ant žemės, jis koja du-tris kartus spyrė, stovėdamas kairėje pusėje, nukentėjusiajam į sėdmenis (t. 2, b.l. 54-55). Savo parodymus jis patvirtino ir atlikus parodymų patikrinimÄ vietoje (t. 2, b.l. 61-63). A. R.

teisiamajame posėdyje kaltu prisipažino iÅ¡ dalies ir paaiÅ¡kino, jog A. V. įspyrė du kartus, kad jį padrÄ sintų, jog atsikeltų,

tačiau tokių aplinkybių jis ikiteisminio tyrimo metu nenurodė. Akivaizdu, kad aiÅ¡kindamas Å¡iÄ versijÄ nuteistasis nebuvo nuoseklus, negalėjo deramai paaiÅ¡kinti, kodėl jis pakeitė parodymus ir iÅ¡galvojo visai kitÄ smurto panaudojimo tikslÄ . Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo tokiais iÅ¡galvotais A. R. parodymais ir vadovavosi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. A. R. kaltė buvo grindžiama įvykio liudytojų S. T., A. J.,

M. N., M. M. parodymais, kuriais nustatyta, jog A. V. sumušė tie asmenys, kurie jį nusivijo per rapsų laukÄ . Liudytojai A. J., M. N., M. M. kategoriÅ¡kai patvirtino, kad A. V. po konflikto nusivijo A. R. su

K. J.. Esant tokiems duomenims, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog ne kas kitas, o A. R. su

K. J. ne tik prie automobilio, bet ir rapsų lauke suspardė A. V. ir padarė jam mirtinus sužalojimus.

A. R. gynėjo apeliacinio skundo motyvas, jog nuteistasis, įspirdamas nukentėjusiajam 2-3 kartus, nesiekė jį sumušti, o norėjo pakelti, pajudinti, atmetamas kaip nepasitvirtinęs.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pilvas yra svarbi ir pažeidžiama žmogaus kÅ«no dalis, todėl normalaus protinio iÅ¡sivystymo žmogus negali nesuvokti, kad suduodamas smÅ«gius koja kitam žmogui į pilvÄ daro veikÄ , keliančiÄ pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokių smÅ«gių nukentėjusiajam gali bÅ«ti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti. Å iuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada dėl A. R. kaltės formos ir rÅ«Å¡ies, konstatuoja, kad nuteistasis, bÅ«damas suaugęs, normalaus protinio iÅ¡sivystymo ir turintis pakankamai gyvenimiÅ¡kos patirties, smÅ«giuodamas koja apauta batu neblaiviam nukentėjusiajam į gyvybei svarbiÄ kÅ«no dalį – pilvÄ ,

negalėjo nesuprasti, kad tokie smūgiai kelia pavojų nukentėjusiojo A. V. gyvybei ir kad nuo jų jis gali mirti.

Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, bÅ«dÄ , sužalojimų kiekį, jų pobÅ«dį ir vietÄ , nusikalstamų veiksmų intensyvumÄ , jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieÅ¡ nusikaltimÄ , jo padarymo ir kt. (LAT senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 5, 6 punktai).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad nuteistieji

A. R. ir K. J., spardydami nukentėjusiajam A. V. į pilvÄ , Å¡onus, dubenį, veikė netiesiogine tyčia.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad A. V. buvo nužudytas ne dėl asmeninių, o dėl chuliganiÅ¡kų paskatų, t. y. kad abu nuteistieji tyčia Å¡iurkščiai pažeisdami vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ ir rodydami aiÅ¡kų visuomenės negerbimÄ , elgėsi ypatingai įžūliai

ir viešoje vietoje, be jokios priežasties prikibo prie automobilyje miegojusio A. V., ištraukė iš automobilio ir matant kitiems asmenims,

jį suspardė. Šiuo konkrečiu atveju nužudymo padarymo motyvas – chuliganiškos paskatos išties pasitvirtino.

Pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. atsako tas, kas nužudė kitÄ Å¾mogų dėl chuliganiÅ¡kų paskatų. Nustatyta, kad A.

R. tyčia, spardydamas kojomis nukentėjusiajam į pilvÄ ir Å¡onÄ (bendrininkaudamas su K. J., kuris taip pat kojomis spardė A. V. pilvÄ ir Å¡onÄ ), atėmė gyvybę nukentėjusiajam. Taip pat nustatyta, kad Å¡ios veikos motyvas – ne dėl asmeninių santykių su nukentėjusiuoju kilusios paskatos, o dėl aiÅ¡kaus žmogaus negerbimo, elementarių elgesio normų niekinimo, siekiant prieÅ¡pastatyti save aplinkiniams. Pirmosios

instancijos teismas padarė motyvuotÄ iÅ¡vadÄ , kad A. R. su K. J. nužudė A. V. dėl chuliganiÅ¡kų

paskatų. Taigi, pagal nustatytus faktus, apibÅ«dinančius A. R. motyvus, kaltės turinį, nukentėjusiojo gyvybės atėmimo bÅ«dÄ , pirmosios instancijos teismas, juos teisiÅ¡kai įvertinęs, teisingai aiÅ¡kino LR BK 129 str. 2 d. 8 p. numatytÄ nusikalstamos veikos sudėties požymį ir tinkamai taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ . Â

Kolegija sprendžia, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes pagrįstai pripažinta, kad A. R. padarė kvalifikuotÄ nužudymÄ , numatytÄ LR BK 129 str. 2 d. 8 p.

A. R. gynėjas apeliaciniame skunde iÅ¡kėlė versijÄ neva nukentėjusysis buvo sužalotas ir iki įvykio, t. y. iki 2006-08-06, ir po jo t. y. 2006-08-10. Pagrįsdamas Å¡iÄ versijÄ gynėjas prieÅ¡taringais laiko liudytojo S. T. parodymus, duotus teisme (t. 4, b.l. 35), iÅ¡ kurių jam neaiÅ¡ku, kas ir kada sumušė nukentėjusįjį. PrieÅ¡ingai, nei teigia apeliantas, liudytojas S. T. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad: ,,Iki sumuÅ¡imo A. V. niekada nesiskųsdavo pilvo skausmais. Jis nesakė, kad buvo sumuÅ¡tas kitų asmenų, iÅ¡skyrus tų, kurie buvo įvykio metu <...> A. V. niekada

nekalbėjo apie tai, kad būtų su kuo nors susimušęs (t. 4, b.l. 35). Iš S. T. parodymų daroma išvada, jog jam išties nebuvo žinoma

apie A. V. patirtus sužalojimus iki įvykio, t. y. iki 2006-08-06, kÄ jis kategoriÅ¡kai patvirtino teisme.

Liudytojas S.

T. apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiÅ¡kino, jog jis davė teisingus parodymus viso proceso metu. Pagarsinus S. T. parodymus, duotus 2006 m. rugsėjo 6 d. (t. 1, b.l. 108-110) apie tai, kad ,,<...> bėgant laukais jį (A. V.) prisivijo trys ar keturi vyrai, kurie jį suspardė ir nurengė visiÅ¡kai plikai <...>“, liudytojas patvirtino, kad A. V. dėl girtumo negalėjo tiksliai papasakoti, keliese jį mušė ir spardė, tačiau buvo aiÅ¡ku, kad smurtavo asmenys, pasiviję jį bėgantį per rapsų laukÄ . Kadangi liudytojai A. J.,

M. N. ir M. M. kategoriÅ¡kai patvirtino, jog nukentėjusįjį per rapsų laukÄ nusivijo K. J. su

A. R., todėl pagrįstai sprendžiama, kad smurtÄ rapsų lauke

panaudojo tie patys asmenys, t. y. A. R. su K. J.. Duomenų apie tai, kad tÄ naktį rapsų lauke bÅ«tų buvę

nenustatyti asmenys, byloje nėra. S. T. parodymais nustatyta, kad A. V. nebuvo sumuÅ¡tas 2006-07-29, o 2006-08-10 nebuvo patyręs kojos traumÄ užkritus rÄ stui, kadangi jis nuo 2006-08-07 sirgo ir gulėjo namuose. Liudytojas S. T. taip pat parodė, jog K. J. mama buvo atvykusi pas jį prieÅ¡ teismo posėdį ir prašė pakeisti parodymus, tačiau jis nesutiko.      Â

Apelianto versijÄ , jog nukentėjusysis galėjo bÅ«ti sužalotas 2006-07-29 paneigė ne tik liudytojas S. T., bet taip pat teismo posėdyje apklausta nukentėjusiojo motina V. J.. Ji parodė, kad sÅ«nus 2006-07-29 tikrai nebuvo sumuÅ¡tas, jai niekuo nesiskundė, buvo darbingas ir ėjo į darbÄ . SÅ«nų ligoninėje lankė tiktai ji, gydytojos G. N. nepažįsta, nei jai, nei kitiems gydytojams niekada nesakė, jog sÅ«nus buvo sumuÅ¡tas 2006 m. liepos 29 d. Ä® policijÄ dėl sÅ«naus sumuÅ¡imo taip pat nesikreipė. Apie tai, kad sÅ«nus buvo sumuÅ¡tas rugpjūčio 6 d., jis nieko nepasakojo.

Iš Klaipėdos apskrities VPK Kretingos raj. policijos komisariato pranešimo matyti, kad komisariate nebuvo gautas A.

V. motinos pareiškimas dėl sūnaus sumušimo (t. 5, b. l. 154).

Vadinasi, versija, jog A. V. buvo sužalotas 2006-07-29 atmetama kaip nepasitvirtinusi, nes duomenų apie tai, jog minėtÄ dienÄ nukentėjusysis bÅ«tų patyręs mirtinÄ traumÄ , byloje nesurinkta.

Nors A. G. teismo medicininių tyrimų biuro teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. A-SI-65-70 ,,Dėl pilvo sužalojimo padarymo laiko“ nurodyta: ,,<...> iš namiškių sužinota, kad 2006-07-29 buvęs sumuštas, pranešta policijai“ (t. 3, b.l. 32) ir VšĮ Kretingos rajono savivaldybės ligoninės Gydymo stacionare istorijos Nr. 3662/1003 17-me puslapyje yra panašaus turinio 2006-08-17 padarytas įrašas: ,,Iš motinos sužinota, kad 07-29 ligonis, buvęs stipriai sumuštas, niekur nesikreipė, namuose vartojęs daug vaistų nuo skausmo <...>“ (t. 5, b.l. 106), tačiau

nurodytas aplinkybes paneigė posėdyje apklausta nukentėjusioji – A. V. motina V. J., patvirtinusi, jog

ji nė vienam gydytojui nesakė, kad bÅ«tent 2006 m. liepos 29 d. sÅ«nus patyrė pilvo traumÄ , ji tik minėjo, jog nuo 2006-08-06 sÅ«nui labai skaudėjo deÅ¡inę kojÄ , dėl ko ir buvo patalpintas gydymui į Kretingos ligoninę. Apie tai, kad sÅ«nui yra plyÅ¡usi dvylikapirÅ¡tė žarna, jai pranešė Kretingos raj. ligoninės gydytojai.

Atmetama kaip išgalvota ir kita A.

R. gynėjo versija, neva A. V. galėjo bÅ«ti sužalotas 2006-08-10 užkritus ant deÅ¡inės kojos rÄ stui pjaunant malkas. Å i versija paneigta liudytojo S. T. ir nukentėjusiosios V. J. parodymais, kuriais nustatyta, jog jos sÅ«nus į darbÄ po patirtų sužalojimų nuvyko tik vienÄ dienÄ , t. y. 2006-08-07 ir po to nebedirbo, gulėjo namuose, skundėsi dideliu kojos skausmu ir iÅ¡ namų niekur išėjęs nebuvo, o tik 2006-08-11 ryte pradėjo skųstis skrandžio skausmais, vartojo

jos nupirktus vaistus ,,Ketanov“ ir ,,Raniberl“. Duomenų apie tai, kad A. V. 2006-08-10 bÅ«tų pjovęs malkas ir patyręs kojos traumÄ ,

byloje nėra. V. J. parodė, kad sÅ«nus 2006-08-10 vaikščiojo tik ramentų pagalba, buvo nuvežtas į ligoninę, tačiau nepaguldytas. Ir tik 2006-08-13, kuomet sÅ«nus nebegalėjo atsikelti iÅ¡ lovos, greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo iÅ¡vežtas į ligoninę, paguldytas ir tÄ pačiÄ dienÄ operuotas.

Nepasitvirtinus versijoms, neva A.

V. dvylikapirštė žarna galėjo būti traumuota 2006-07-29 ar 2006-08-10,

daroma iÅ¡vada, jog mirtinÄ traumÄ jis patyrė 2006-08-06 spardant A. R. ir K. J.. Å iÄ aplinkybę patvirtina

specialisto išvados Nr. 14873/06(03) ir Nr. G.1595/06(03), kuriose konstatuojama, jog ,,Pilvo ir dešinės šlaunies sužalojimus A.

V. galėjo patirti sumuÅ¡us kojÄ bei pilvo sritį kietais bukais daiktais užduoties apraÅ¡omojoje dalyje nurodytu laiku. Tyrimo metu teismo ekspertas neturi duomenų, kad nuo 2006-08-06 iki patekimo į Kretingos ligoninę (2006-08-13) bÅ«tų patyręs kokiÄ tai kitÄ traumÄ â€œ (t. 1, b.l. 23-26, 99-100). Su Å¡ia iÅ¡vada sutiko ir A. G. teismo medicininių tyrimų biuras, atlikęs teismo medicinos tyrimÄ ir surašęs teismo medicinos specialisto iÅ¡vadÄ Nr. A-SI-65-70 (t. 3, b.l. 17-35). Å ios iÅ¡vados 3.1 punkte konstatuojama ,,<...> kad po 2006-08-06 patirto sužalojimo praėjus 2-3 dienoms atsirado ryÅ¡kÅ«s pilvo skausmai, bet ir dvylikapirÅ¡tės žarnos sužalojimo klinikinės manifestacijos“ (t. 3, b.l. 32).

Teismo posėdyje ekspertas J. R. paneigė iÅ¡keltÄ versijÄ dėl A. V. sužalojimo 2006 m. liepos 29 d.

ir parodė, jog neįmanoma, kad tokio pobūdžio komplikacijos kaip A. V., būtų išsivysčiusios praėjus dviems savaitėms po

sumuÅ¡imo. Komplikacijos atsiranda praėjus kelioms dienoms (daugiausia – 5-6) po patirtos traumos. Sužalojimai, turėję įtakos mirčiai, galėjo bÅ«ti padaryti suduodant ir vienÄ smÅ«gį.Â

A. R. gynėjas savaip interpretuoja liudytojo S. T. parodymus neva jis nurodęs, kad nukentėjusysis buvo sužalotas iki 2006-08-06. Liudytojo S.

T. parodymais, duotais teisme, nustatyta, kad iki konflikto jis nematė ir

negirdėjo, kad A. V. būtų kas nors sumušę, o ir pats ,,A. V. anksčiau niekada nekalbėjo apie tai, kad būtų su kuo

nors susimušęs“ (t. 4, b.l. 34-35).

Apeliacinio skundo teiginį, jog A.

V. buvo susižalojęs buityje užkritus ant kojos pagaliui, paneigė teismo posėdyje apklausta jo motina V. J.. Apelianto nuomone, tokiÄ aplinkybę buvo nurodęs gydytojas K. Garlas (gydytojo pavardė nurodyta klaidingai) – nukentėjusįjį Kretingos ligoninėje 2006-08-10 apžiÅ«rėjo chirurgas

ne K. Garlas, o K. Garalis (t. 1, b. l. 97-98). TÄ aplinkybę, kad A. V. 2008-08-10 nebuvo susižalojęs, patvirtino ir liudytojas

S. T..

Be to, skunde nurodoma ir trečia versija, neva A. V. 2006-08-05 tarp 16-19 val. sumušė S.

T. ir suplėšė jo marškinėlius. Nepasitvirtino ir ši versija. Iš S. T. parodymų matyti, kad 2006-08-05 išgertuvių metu jis sugriebė

A. V. už marÅ¡kinėlių ir juos suplėšė, tačiau nesistumdė ir nesimušė. Aplinkybės, kad S. T. 2008-08-05 sudavė smÅ«gius A. V. į pilvÄ , nepatvirtino ir į kolegijos posėdį iÅ¡kviestas liudytojas G. R..

Tikrinant Å¡iÄ versijÄ Ä¯ posėdį buvo iÅ¡kviesti liudytojai R. M., A.

S. ir R. M., kurių 2010-08-10 vykusį pokalbį su apeliantu, t. y. advokatu V. Sviderskiu užfiksavo antstolis A.

S. (faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas – t. 5, b.l. 65-68).

Apklausta liudytoja R. M. parodė, jog 2006 m. vasarÄ matė, kaip Kripų kieme stumdėsi S. T. su A. V., kurio

veidas buvo kruvinas ir suplėšyti marÅ¡kinėliai. Liudytoja nematė, ar S. T. sudavė smÅ«gius nukentėjusiajam. Â

Liudytojas R. M. parodė, jog jis matė, kaip S. T. spyrė nukentėjusiajam į liemenį, vijosi jį apie automobilį, tačiau jo veidas nebuvo sumuštas ir į daržus A. V. nebėgo.

Liudytoja A. S. parodė, jog ravėdama darÅ¾Ä iÅ¡ 60-70 metrų atstumo matė, kaip trys nepažįstami vaikinai vijosi, spardė ir mušė A. V., kuris vėliau atbėgo į darÅ¾Ä â€“ veidas buvo kruvinas, o marÅ¡kinėliai suplėšyti. Nepažįstamųjų tarpe S. T. nebuvo.

Apklaustų liudytojų R. M., R. M. ir A.

S. parodymai atmetami kaip prieštaraujantys nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, nes jie skirtingai aiškina neva tuo pačiu metu matytas aplinkybes. Akivaizdu, kad 2006-08-05 A. V. tikrai nebuvo sunkiai sužalotas. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojai apklausti praėjus daugiau kaip keturiems metams po įvykio, todėl jie negalėjo prisiminti tikslių įvykio aplinkybių. Pati liudytoja A. S. paaiškino, kad iš

tokio didelio atstumo nelabai gerai matė, kas kÄ muÅ¡a. Jos parodymus neva A. V. atbėgo į darÅ¾Ä , paneigė liudytojas R.

M., kuris parodė, jog nukentėjusysis į daržo pusę tikrai nebėgo. Liudytoja R. M. smūgių sudavimo momento nematė. Ji ir liudytojas R. M. yra artimi A. R. giminaičiai –

pusseserė ir pusbrolis, todėl jie siekia padėti A. R. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šių liudytojų parodymai nelaikomi patikimu įrodymų šaltiniu ir atmetami. Kolegija kaip išgalvotus ir nepasitvirtinusius atmeta liudytojos A. S. parodymus, kadangi juos paneigia liudytojų R. M., G. R., S. T. parodymai apie tai, kad po konflikto A.

V. į daržus nenubėgo, o nuėjo keliu link Kretingos.

IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, skirdamas A. R. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus LR BK 54 str., vadovavosi bausmės paskirtimi (LR BK 41 str.) į tai, jog vienas padarytas nusikaltimas yra nesunkus, o kitas labai sunkus (LR BK 11 str. 3 d., 6 d.), nusikaltimo pobÅ«dį, padarinius, dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes (LR BK 60 str. 1 p., 9 p.) ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimÄ (LR BK 59 str.). Nuosprendyje konstatuojama, kad A. R. neteistas, dirba, charakterizuojamas kaip drausmingas ir veiklus darbuotojas. Baudžiamasis įstatymas už A.

R. įvykdytÄ nusikalstamÄ veikÄ , nurodytÄ LR BK 129 str. 2 d. 8 p. numato laisvės atėmimo bausmę nuo aÅ¡tuonerių iki dvideÅ¡imties metų arba laisvės atėmimÄ iki gyvos galvos. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Tokia bausmė atitinka LR BK 61 str. įtvirtintas taisykles, yra teisinga ir ne per griežta. Teisinio pagrindo Å¡velninti paskirtÄ bausmę nėra.    Â

Dėl nuteistojo K. J. gynėjo apeliacinio skundo

Iš nuteistojo K. J. gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas, ginčydamas K.

J. pripažinimÄ kaltu ir nuteisimÄ tyčia iÅ¡ chuliganiÅ¡kų paskatų nužudžius A. V., nesutinka su juridine nusikalstamos veikos

kvalifikacija ir prašo jo veiksmus perkvalifikuoti iš LR BK 129 str. 2 d. 8 p. į LR BK 135 str. 1 d. Toks prašymas motyvuojamas tuo, jog nėra ištirti ir atskleisti K. J. įvykdytos nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai.

 Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus

duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius K. J., A. R., nukentėjusiuosius V. J., J. J., Š. V., liudytojus E. T., S. T., P. M.,

V. V., A. J., M. N., M. M., ištirta rašytinė bylos medžiaga, o

atnaujinus įrodymų tyrimÄ teisiamajame posėdyje buvo apklausti ekspertai J. R. ir A. G.. Teismas, vertindamas

įrodymus, laikėsi LR BPK 20 str. 5 d. nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo K. J. ir teisinančius, ir kaltinančius įrodymus. Nuosprendį teismas pagal LR BPK 301 str. 1 d. reikalavimus grindė teisiamajame posėdyje ištirtais ir, laikydamasis LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus K. J. teisinančius įrodymus. Kolegijos nuomone, nebuvo pažeistos ir kitos, t. y. LR BPK 305 str. 1 d. 3 p. nuostatos, nes nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados teismo aprašytos nuosprendžio 5-6 lapuose (arba t. 4, b.l. 98-99).

Nors apeliantas skunde ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė LAT senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40Â

1.1. p., 3.1.10. p. nuostatas, tačiau konkrečiai nenurodė, kuo pasireiškė šių nuostatų pažeidimai, todėl kolegija laiko, kad šis skundo argumentas yra deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas. Be to, kolegija pažymi, kad Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai yra rekomendacinio pobūdžio.

Kolegija taip pat nesutinka su apelianto teiginiu, jog teismas nesivadovavo LR BK 2 str. 3 d. nuostatomis ir nuosprendyje argumentais nepagrįsta subjektyvioji nusikalstamos veikos pusė. Atsakydama į šį skundo argumentÄ kolegija pažymi, kad nuosprendžio 5 ir 7 lapuose (t. 4, b. l. 98, 100) yra nurodyta, kad ,,kaltinamieji abu spardė A. V., tai darė nekonkretizuota tyčia padarinių atžvilgiu, todėl esant tokioms

aplinkybėms turi atsakyti už kilusias pasekmes, šiuo konkrečius atveju už A. V. mirtį. <...> Kaltinamieji A. R.

ir K. J. netiesiogine tyčia padarė labai sunkų smurtinį (BK 11 str. 6 d.) nusikaltimÄ <...>“. PrieÅ¡ingai nei teigiama skunde, kaltės turinys ir rÅ«Å¡is yra atskleista – veikė netiesiogine tyčia. Be to, atsižvelgiant į siekiamų padarinių konkretinimo laipsnį, kaltė yra detalizuota neapibrėžtos tyčios požiÅ«riu teigiant, jog kaltinamieji veikė nekonkretizuota tyčia. IÅ¡ nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje iÅ¡dėstytų nuteistųjų, liudytojų parodymų, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir iÅ¡vadų matyti, kad A. R. ir K. J. spardydami nukentėjusįjį kojomis į pilvÄ ir Å¡onus, veikė netiesiogine tyčia.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos

teismui pagrįstai nekilo abejonių, kad K. J. su A. R. veikė tyčia. Iš bylos medžiagos ir pirmosios

instancijos teismo baigiamojo akto pateikto K. J. veikos objektyviųjų požymių aprašymo ir vertinimo akivaizdu, kad teismui taip pat nekilo jokių abejonių, jog jis veikė būtent netiesiogine tyčia.

Nužudymas laikomas padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sÄ moningai leido tokiems padariniams atsirasti. SÄ moningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiÅ¡kia kaltininko abejingumÄ galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie K. J. tyčios turinį yra sprendžiama atsižvelgus į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo

padarymo bÅ«dÄ , sužalojimų kiekį, jų pobÅ«dį, vietÄ , nusikalstamų veiksmų intensyvumÄ ,

jų nutraukimo priežastį, elgesį įvykio metu, taip pat prieÅ¡ nusikaltimÄ ir po jo padarymo.

Teismas, įvertinęs byloje esančius specialius teismo medicinos duomenis (specialisto iÅ¡vadas Nr. G1595/06(03), Nr. M873/06(03), teismo medicinos specialisto iÅ¡vadÄ Nr. A-SI-65-70, ekspertizės aktÄ Nr. EDM 59(138/08(01), nustatė, kad A. V. mirė nuo stipraus pilvo sumuÅ¡imo pasekoje padaryto dvylikapirÅ¡tės žarnos plyÅ¡imo, kuris sukėlė masyviÄ kraujo iÅ¡lajÄ užpilvaplėviniame tarpe, kuri komplikavosi supÅ«liavimu antinksčių, kasos, žarnų pasaitų, žarnų nekroze, difuziniu pÅ«lingu paritomitu, hipovolemija, anemija, inkstų amiloidoze, sepsiu ir sukėlė poliorganinį nepakankamumÄ . Nuteistųjų parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime, nustatyta,

kad jie abu įspyrė nukentėjusiajam po 3-4 kartus į sėdmenis bei į Å¡onÄ â€“ K. J. – į deÅ¡inįjį, o A. R. – į

kairįjį. Tokius parodymus nuteistieji davė tik ikiteisminiame tyrime apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ (t. 2, b.l. 54-55, 111-113), o apklausiami teisme parodymus pakeitė ir pripažino įspyrę tik po du kartus ne tikslu sumuÅ¡ti, o paraginti atsikelti ir dar dėl to, jog buvo nutraukta grandinėlė. Liudytojų A. J., M. N. ir

M. M. parodymais nustatyta, jog sumuÅ¡tÄ A.

V. į rapsų laukÄ nusivijo abu nuteistieji, kurie grįžo po 5-10 minučių. Kadangi kitÄ dienÄ A. V. atėjo nuogas, o vietoje kelnių apsivyniojęs polietileno plėvelę ir pasakė, jog jį sumušė pasiviję keli vyrai suspardė

ir nurengė, todėl teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog taip pasielgė K. J. su A. R., kurie nusivijo

nukentėjusįjį per rapsų laukÄ . Nors ir nenustatyta, kiek dar kartų jie smÅ«giavo nukentėjusiajam, bet neginčytinai įrodyta, kad įvykio vietoje prie automobilio, o po to nuo spyrio nugriuvus A. V. į kelkraÅ¡tį, K. J. su A. R. dar spyrė po 3-4 kartus į Å¡onÄ , sėdmenis. Kadangi nusikaltimas buvo padarytas naktį apie 3 val., todėl nuteistieji, o ir liudytojai A. J., M.

N. tiksliai negalėjo matyti, į kuriÄ vietÄ K. J. su A. R. spyrė nukentėjusiajam – apibÅ«dino į sėdmenis, dubenį,

Å¡onus. TÄ aplinkybę, kad abu nuteistieji spyrė ir į pilvÄ , ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo nurodęs pats K. J. (t. 2, b.l. 99), bet vėliau jis Å¡ių parodymų atsisakė. Kadangi byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis įvykio naktį bÅ«tų patyręs daugiau sužalojimų, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas priėjo prie iÅ¡vados, kad A. V. mirtinus sužalojimus padarė nuteistieji. Specialisto iÅ¡vadoje Nr. M873/06(03) konstatuojama, kad pilvo ir deÅ¡inės Å¡launies sužalojimus A.

V. galėjo patirti sumuÅ¡us deÅ¡inę Å¡launį bei pilvÄ kietais bukais daiktais. Ä® pilvÄ ir deÅ¡inę Å¡launį A. V. buvo suduota ne mažiau kaip po vienÄ kartÄ . Viso A. V. galėjo bÅ«ti suduota ne mažiau kaip du smÅ«giai kietu buku daiktu ar daiktais (t. 1, b.l. 23-26).

Pagal teismų praktikÄ , jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas, bet nustatyta, kad smurtÄ naudojo keli asmenys, o smurto pobÅ«dis ir intensyvumas liudija Å¡iuo konkrečiu atveju apie neapibrėžtÄ tyčiÄ , kuri apima ir gyvybės atėmimÄ , tai už nužudymÄ atsako ne tik asmenys, kurių padaryti kÅ«no sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. Teismas turi įvertinti ne tik objektyviuosius kaltininkų veiksmus, bet ir veikos subjektyviuosius požymius. IÅ¡vada apie kiekvieno iÅ¡ nuteistųjų tyčiÄ daroma įvertinus visas įvykio aplinkybes ir atskirai iÅ¡analizavus kiekvieno iÅ¡ nuteistųjų veiksmus įvykio metu, o ne įvertinant tik vieno iÅ¡ nuteistųjų poelgį.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad K.

J. ir A. R. veikdami bendrai, smurtavo prieš A. V. suduodami šiuos smūgius: pirmiausia K.

J. spyrė iš automobilio išlipusiam A. V. į sėdmenis,

o kai Å¡is nugriuvo ant žemės ir gulėjo rankomis užsidengęs galvÄ , priÅ¡okęs K. J. deÅ¡ine koja spyrė nukentėjusiajam 3-4 kartus į pilvÄ

ir deÅ¡inįjį Å¡onÄ , vienÄ kartÄ Ä¯ sėdmenis, o A. R. deÅ¡ine koja ne mažiau 3-4 kartus į kairįjį Å¡onÄ bei pilvÄ .

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog A. R. ir K. J. parodymai ikiteisminio tyrimo metu gauti įstatymo nustatyta tvarka ir laikytini įrodymais sprendžiant jų kaltės klausimÄ . Nuteistųjų teisėms ir teisėtiems interesams apklausų metu atstovavo gynėjai, nuteistieji savo paraÅ¡ais patvirtino apie suraÅ¡ytų parodymų teisingumÄ , beje, jie buvo apklausti ir pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ .

Kolegija laiko, kad K. J. ir A. R. veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 129 str. 2 d.

8 p. Byloje nustatyti faktiniai duomenys patvirtina jų tyčiÄ dėl chuliganiÅ¡kų paskatų nužudyti A. V., kuris neblaivus miegojo automobilyje ir nesugebėjo pasiprieÅ¡inti. Tai, kad abu nuteistieji nukentėjusiajam smÅ«gius sudavė į sėdmenis, dubens sritį, Å¡onus, kuomet pataikė ir į pilvÄ , abejonių nekyla, nes buvo suduotas ne pavienis smÅ«gis, o kaip nustatyta, viso apie 10 smÅ«gių. Å iuo konkrečiu atveju tiek K. J., tiek A. R. veikė iÅ¡vien, matė vienas kito veiksmus ir, pritardami vienas kitam, abu smurtavo į gyvybiÅ¡kai svarbius, lengvai pažeidžiamus ir dėl jų sužalojimo galinčių sukelti sunkų sveikatos sutrikdymÄ , taip pat ir mirtį, žmogaus kÅ«no organus. Smurtas buvo intensyvus, iÅ¡ viso buvo suduota apie 10 smÅ«gių, nuteistieji vieÅ¡oje vietoje be jokios priežasties žalojo neblaivų A. V.. Nuteistieji nebandė vienas kito sulaikyti net ir tuomet, kai nukentėjusysis nubėgo į rapsų laukÄ , jį pasivijo, o po smurto panaudojimo pasiÅ¡alino iÅ¡ įvykio vietos, abejingai nakties metu palikdami sužalotÄ A. V..

Kolegijos nuomone padarytos veikos objektyvieji

požymiai leidžia daryti iÅ¡vadÄ apie K. J. tyčiÄ nužudyti A. V., t. y. tai, kad jis suprato, jog kartu su A. R. keldami pavojų A. V. gyvybei,

smurtauja prieÅ¡ šį, numatė, kad gali padaryti jam sunkius sveikatos sutrikdymus, tarp jų ir tokius, kurie gali sukelti nukentėjusiojo mirtį ir nors nenorėjo tokių padarinių, buvo abejingas ir sÄ moningai leido Å¡iems atsirasti. Taigi, K. J. suvokė, kad bendrais su A.

R. smurtinio pobūdžio veiksmais dalyvavo atimant gyvybę A.

V. ir net pats pirmas pradėjo prieÅ¡ jį smurtauti. Normalaus psichinio ir socialinio iÅ¡sivystymo žmogus, suduodamas smÅ«gius, juo labiau nevienkartinius, nesiprieÅ¡inančiam asmeniui į gyvybiÅ¡kai svarbiÄ kÅ«no vietÄ , suvokia, kad jo veiksmai pavojingi žmogaus sveikatai ir gyvybei. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tiek K. J., tiek A.

R. elgėsi ciniÅ¡kai ir rodė visiÅ¡kÄ visuomenės negerbimÄ ir moralės normų nepaisymÄ . Be to, liudytojų parodymais nustatyta, kad įvykio vietoje nuteistieji bandė numauti A. V. Å¡ortus ir tyčiojosi iÅ¡ jo, suplėšė marÅ¡kinėlius. Tas faktas, kad po nakties įvykio A.

V. atėjo nuogas pas S. T. įrodo, jog vėliau Å¡ortai buvo numauti. Nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad tarp nuteistųjų veikos ir nukentėjusiojo mirties yra priežastinis ryÅ¡ys ir nukentėjusiojo mirtis buvo dėsningas, o ne atsitiktinis kaltininkų veikos padarinys. Nuteistieji nukentėjusįjį sužalojo 2006 m. rugpjūčio 6 d., o jis mirė 2006 m. rugsėjo 4 d. ligoninėje, t. y. beveik po mėnesio, todėl ikiteisminio tyrimo metu buvo aiÅ¡kintasi, ar tinkamai jam buvo suteikta medicininė pagalba Kretingos ir Klaipėdos ligoninėse. Tuo tikslu buvo paskirta ir atlikta neontologinė ekspertizė, kurios iÅ¡vadoje konstatuojama, jog A. V. mirčiai esminės ir lemiamos reikÅ¡mės turėjo ne netinkamai jam suteikta medicininė pagalba Kretingos ir Klaipėdos ligoninėse, bet vėlyvas kreipimasis medicinos pagalbos, pilvo traumos nenurodymas, kas lėmė mirtinų komplikacijų iÅ¡sivystymÄ (t. 3, b.l. 112-133).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tuo atveju, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimÄ atsiranda nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad nesant Å¡ių aplinkybių, mirties galbÅ«t buvo galima iÅ¡vengti, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog nei pats ekspertizės aktas, nei A. G. teismo medicininį tyrimo biuro teismo medicinos specialisto iÅ¡vada Nr. A-SI-65-70 (t. 3, b.l. 17-35) įtakos K. J. bei A. R. veiksmų juridiniam įvertinimui neturi.

Akivaizdu, kad A. V. nebuvo nustatyti kiti kÅ«no sužalojimai – kraujosruvos, nubrozdinimai, kadangi teismo ekspertas tyrimÄ atliko 2006 m. rugsėjo 6 d., t. y. praėjus mėnesiui po įvykio (t. 1, b.l. 23-26), todėl kiti sužalojimai ir nebuvo konstatuoti. Be to, bylos duomenimis nustatyta, jog A. V. į gydymo įstaigÄ taip pat kreipėsi ne iÅ¡ karto po sumuÅ¡imo, o tik 2006 m. rugpjūčio 10 d. į Kretingos ligoninės priėmimo skyrių dėl deÅ¡inės kojos sumuÅ¡imo ir buvo apžiÅ«rėtas chirurgo, o 2006 m. rugpjūčio 13 d. paguldytas į tÄ pačiÄ ligoninę ir operuota deÅ¡iniosios kojos Å¡launis. Kadangi A. V. daugiau jokių nusiskundimų nepareiÅ¡kė, todėl kitokio pobÅ«džio sužalojimai nebuvo nustatyti.

Å iais motyvais atmetamas apelianto skundo argumentas, jog ekspertai, atlikę iÅ¡orinį nukentėjusiojo tyrimÄ , nenustatė iÅ¡orinių sužalojimų. Kolegija pažymi, kad nukentėjusysis teismo medicinos eksperto pirmÄ kartÄ buvo apžiÅ«rėtas tik 2006 m. rugpjūčio 18 d. Klaipėdos ligoninės reanimacijos skyriuje. Akto tiriamojoje dalyje nurodyta, jog kontakto su ligoniu nebuvo, jis fiksuotas prie lovos, per nosies kaukę tiekiamas deguonis, monitoriuojamas, kateterizuojamas, todėl detalesnė ligonio apžiÅ«ra nebuvo galima (t. 1, b.l. 99). IÅ¡vadoje buvo konstatuoti pilvo ir deÅ¡inės Å¡launies sužalojimai (t. 1, b.l. 99-100).

K. J. gynėjas bando įtikinti teismÄ , kad A. V. suspardė ne jo ginamasis, o 3-4 vyrai, kurie anot liudytojo S. T., pasivijo nukentėjusįjį rapsų lauke. Atsakant į šį skundo argumentÄ kolegija pažymi, kad teismas nuosprendyje aptarė tiek S. T., tiek kitų liudytojų parodymus ir padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , jog sugretinus S. T. parodymus apie tai, kÄ jam po įvykio pasakojo A. V., ir liudytojų –

nuteistųjų draugų A. J., M. M., M. N. parodymus, kad nukentėjusįjį į rapsų laukÄ nusivijo K. J. su A. R., kurie sugrįžo tik po

5-10 minučių, nustatyta, kad būtent nuteistieji rapsų lauke spardė A. V.. Duomenų apie tai, jog naktį rapsų lauke buvo 3-4

nepažįstami vyrai, kurie galėjo suspardyti A. V., byloje nėra.

Apie tai, kad A. V. negalėjo būti sumuštas 2006-07-29 buvo pasisakyta atsakant į A. R. gynėjo skundo argumentus, todėl tais pačiais motyvais paneigiamas skundo teiginys dėl neva 3006-07-29 įvykusio sumušimo.

Apeliantas, nesutikdamas su K. J. nuteisimu pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. ir praÅ¡ydamas jo veikÄ perkvalifikuoti į LR BK

135 str. 1 d. tvirtina neva jo ginamasis smurtÄ prieÅ¡ A. V. panaudojo tik po to, kai Å¡is nutraukė jam grandinėlę ir Å¡ie veiksmai buvo spontaniÅ¡kas atsakas į nukentėjusiojo veiksmus, nes K. J. staiga labai susijaudino dėl neteisėto paties nukentėjusiojo elgesio. Atsakydama į tokį skundo argumentÄ kolegija atkreipia apelianto dėmesį į paties K.

J. tiek pirminius parodymus (t. 2, b.l. 106-109), tiek duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ (t. 2, b.l. 111-113), kuomet jis vienodai aiÅ¡kino, jog jis pirmas priėjo prie automobilio, atidarė dureles ir pareikalavo, kad A. V. liptų lauk. Vadinasi, K. J. pats

pirmas be jokios priežasties prikibo prie automobilyje miegojusio A. V. ir kai jis buvo traukiamas iÅ¡ automobilio, įsikibo į K. J. grandinėlę, buvusiÄ ant kaklo. Nors kaip parodė K. J., grandinėlė buvo nutraukta ir numesta, tačiau negalima

laikyti, kad tokie nukentėjusiojo veiksmai buvo neteisėti – taip jis gynėsi nuo jį užpuolusio K. J.. Apelianto argumentas, kuriuo akcentuojamas veikimas labai susijaudinus dėl nukentėjusiojo veiksmų, Å¡iuo konkrečiu atveju galėtų reikÅ¡ti nebent praÅ¡ymÄ veiksmus kvalifikuoti kaip nužudymÄ labai susijaudinus. Nužudymas kvalifikuojamas pagal LR BK 130 str. tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto bÅ«senos, kuriÄ sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimÄ asmenį nukentėjusiojo poelgis. Veika gali bÅ«ti kvalifikuojama pagal LR BK 130 str. tik nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka dispozicijoje apraÅ¡ytas sÄ lygas. Faktinės bylos aplinkybės rodo, kad tarp K. J. ir nukentėjusiojo netgi nekilo joks konfliktas ir joks iÅ¡skirtinis nukentėjusiojo asmens neteisėtas poelgis, galėjęs sukelti K. J. staigų labai didelį susijaudinimÄ , nepasireiÅ¡kė. IÅ¡ paties K. J. parodymų matyti, kad jam atidarius automobilio dureles ir pareikalavus A.

V. iÅ¡lipti, Å¡is pasakė: ,,Dinkit iÅ¡ čia“. Å is pasakymas tikrai nebuvo tokio pobÅ«džio, kad bÅ«tų galėjęs sukelti K. J. staigaus didelio susijaudinimo bÅ«senÄ , o ir po to sekę nukentėjusiojo veiksmai – įsikibimas į grandinėlę, nepažeidė nuteistojo garbės ar orumo bei neprivedė kaltininko prie fiziologinio afekto bÅ«senos. Apklausti įvykio liudytojai taip pat nenurodė jokių aplinkybių, leidžiančių daryti iÅ¡vadÄ dėl susidariusios ypatingos situacijos, kuomet kaltininkas veikia staiga labai susijaudinęs ir tÄ bÅ«senÄ sukelia pats nukentėjusysis savo neteisėtais veiksmais ar itin įžeidžiančiu poelgiu. Tokiu bÅ«du kaip nepasitvirtinęs atmetamas K. J. gynėjo praÅ¡ymas nuteistojo veiksmus kvalifikuoti kaip atliktus didelio susijaudinimo bÅ«senoje, todėl teisingu ir pagrįstu laikytinas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pripažinta, jog K. J. su A. R., bÅ«dami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrai, tyčia, Å¡iurkščiai pažeisdami vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ ir rodydami aiÅ¡kų visuomenės

negerbimÄ , elgdamiesi ypatingai įžūliai, dėl chuliganiÅ¡kų paskatų tyčia nužudė A. V..

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog nuteistasis K. J. veikė netiesiogine tyčia, t. y. suduodamas smÅ«gį į gyvybiÅ¡kai svarbiÄ kÅ«no vietÄ â€“ pilvÄ , suvokė pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numatė, kad dėl tokio veikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, tačiau sÄ moningai leido jiems kilti (LR BK 15 str. 3 d.). Kadangi jau aukščiau buvo aptarta, jog K. J. ir A. R. veikė netiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. nuteistieji, suprasdami pavojingÄ savo veiksmų pobÅ«dį, jų akivaizdų pavojų nukentėjusiojo sveikatai ar gyvybei, konkrečių padarinių nedetalizavo – juos tenkino tiek nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas, tiek gyvybės atėmimas. Esant neapibrėžtai tyčiai kaltininkų padaryta veika kvalifikuojama pagal kilusius padarinius, todėl praÅ¡ymas perkvalifikuoti K. J. veiksmus į LR BK 135 str. 1 d. netenkinamas.

PrieÅ¡ingai, nei teigia apeliantas, baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, kad K. J. padarė kvalifikuotÄ nužudymÄ ir jis pripažintas kaltu pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. pagrįstai. K. J. nusikalstamos veikos iÅ¡ties buvo ne pyktis dėl nutrauktos grandinėlės, o aiÅ¡kus žmogaus ir visuomenės, elementarių moralės bei elgesio normų negerbimas, noras prieÅ¡pastatyti save aplinkiniams ir pademonstruoti niekinamÄ požiÅ«rį į kitus žmones. Vadinasi, K.

J. tyčia pažeidė vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ ir nusikaltimÄ padarė dėl chuliganiÅ¡kų paskatų – prikibęs prie Å¡alikelėje stovėjusiame automobilyje ant galinės sėdynės sėdėjusio A. V. pareikalavo iÅ¡lipti iÅ¡ automobilio, o kai Å¡is iÅ¡lipo, koja spyrė į sėdmenis. Vadovaujantis teismų praktika ir LAT senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ iÅ¡aiÅ¡kinimu, laikoma, jog Å¡is nusikaltimas padaromas dėl aiÅ¡kaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iÅ¡Å¡Å«kis visuomeninei tvarkai, siekiant prieÅ¡pastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiÅ«rį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstÄ savo veiksmams mažareikÅ¡mę dingstį. Å iuo konkrečiu atveju K. J. prikibo prie automobilyje miegojusio A. V. iÅ¡ties be jokios dingsties, o vėlesniais veiksmais atliko aukščiau iÅ¡vardintus chuliganiÅ¡kus veiksmus.

Kolegija nemato pagrindo tenkinti ir kitÄ apelianto praÅ¡ymÄ â€“ pripažinti K. J. atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę, numatytÄ LR BK 59 str. 1 d. 2 p.

Sutinkamai su LR BK 59 str. 1 d. 2 p. kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdus gailėjimasis arba padėjimas iÅ¡aiÅ¡kinti Å¡iÄ veikÄ ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato, jog kaltininko prisipažinimÄ padarius baudžiamojo įstatymo numatytÄ veikÄ ir jo nuoÅ¡irdų gailėjimÄ si arba padėjimÄ iÅ¡aiÅ¡kinti Å¡iÄ veikÄ ar joje dalyvavusius asmenis.

Pagal teismų praktikÄ kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamÄ veikÄ yra tada, kai kaltininkas savanoriÅ¡kai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos iÅ¡nagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iÅ¡ dalies teisingus parodymus arba prisipažįstama tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimÄ nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali bÅ«ti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta LR BK 59 str. 1 d. 2 p.

Å ioje byloje ikiteisminio tyrimo pradžioje 2006-08-18 K. J., raÅ¡ydamas paaiÅ¡kinimÄ policijai, parodė, jog su A. R. iÅ¡tempė A. V. iÅ¡

automobilio, spyrė jam į pilvÄ , 5-6 kartus į Å¡onÄ ir 1 kartÄ Ä¯ sėdmenis, o A. R. taip pat spyrė ne daugiau kaip 6-7 kartus į pilvÄ ,

Å¡onÄ , numovė Å¡ortus ir pametė juos Å¡alia (t. 2, b.l. 99). Po to apklausiamas įtariamuoju (t. 2, b.l. 106-109) jis iÅ¡ esmės pakeitė parodymus ir nepripažino spyręs į pilvÄ , o tik paaiÅ¡kino, jog spyrė 1 kartÄ Ä¯ sėdmenis ir 3 kartus į Å¡onus. A. R. taip pat įspyrė 3-4 kartus į Å¡onus. AnalogiÅ¡kai įvykio aplinkybes nurodė apklausiamas papildomai įtariamuoju (t. 2, b.l. 111-113, 114-115, 118) bei parodymų patikrinimo vietoje (t. 2, b.l. 119-123). K. J. teisiamajame posėdyje kaltu prisipažino tik iÅ¡ dalies ir parodė, jog jis spyrė į sėdmenis ir 1-2 kartus į nugaros sritį prie sėdmenų, o A. R. taip pat spyrė tik 2-3 kartus (t. 4, b.l. 44-45). Vadinasi, teisme K. J. dar kartÄ pakeitė parodymus, neatskleidė esminių nužudymo aplinkybių, pradėjo neigti ne tik suduotų smÅ«gių skaičių, bet ir tai, kad buvo spirta nukentėjusiajam į pilvÄ . Taip pat jis sumenkino kartu su juo dalyvavusio A. R. nusikalstamų veiksmų apimtį – neigė buvus 6-7 smÅ«gius ir spyrį į pilvÄ .

K. J. viso proceso metu tvirtino, kad nukentėjusysis mirė ne nuo jo veiksmais padarytų sužalojimų, t.

y. neigė priežastinį ryšį tarp jo suduotų smūgių ir nukentėjusiojo mirties. K. J. gynėjo apeliacinio skundo argumentais teigiama, kad A. V. mirtinus sužalojimus patyrė ne nuo jo veiksmų, o buvo

sumuÅ¡tas nepažįstamų 3-4 vyrų, kurie vijosi nukentėjusįjį rapsų lauke. Vadinasi, negalima teigti, kad nuteistasis K. J. buvo nuoÅ¡irdus duodamas parodymus apie jo įvykdyto nužudymo aplinkybes.        Â

Kadangi K. J. kaltu prisipažino tik iÅ¡ dalies ir nepripažino dalies esminių nužudymo padarymo aplinkybių tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme, neatlygino nukentėjusiajai nei turtinės, nei neturtinės žalos, todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatęs LR BK 59 str. 1 d. 2 p. taikymui bÅ«tinų sÄ lygų, pagrįstai nepripažino K. J. atsakomybės lengvinančios aplinkybės.

Priešingai, nei teigiama skunde, K.

J. parodymų turinys nepadėjo nustatyti byloje tiesÄ , o klaidino teismÄ ir nurodydamas vis naujas versijas bandė iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės bei sumenkinti savo vaidmenį Å¡io nusikaltimo padaryme.

Netenkinamas ir dar vienas K. J. gynėjo praÅ¡ymas – pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę, jog jo

gyvenimo draugė yra nėščia ir laukiasi kūdikio. Iš pridėtų prie K. J. gynėjo apeliacinio skundo dokumentų matyti, kad K. J. gyv. Tvenkinio g. 11, Kurmaičių k., Kretingos rajone

ir jo Å¡eimÄ sudaro sugyventinė T. I., kuri yra nėščia ir mokosi K. V. kolegijoje (t. 4, b.l. 14-16). Sutinkamai su LR BK 59 str. 2 d. teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas 59 str. 1 d. nenurodytas aplinkybes, tačiau Å¡iuo konkrečiu atveju pripažinti K. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jo draugė yra nėščia ir laukiasi kÅ«dikio nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, posėdžio metu K. J. gynėjas pateikė santuokos liudijimo nuoraÅ¡Ä , iÅ¡ kurio matyti, jog K. J. 2010-09-09 susituokė su T. I. ir jiems 2010-12-14 gimė sÅ«nus. Å ie duomenys, o taip pat K. J. teigiama charakteristika iÅ¡ Å iaulių tardymo izoliatoriaus yra reikÅ¡mingi, tačiau Å¡iuo atveju nesudaro iÅ¡skirtinio pagrindo, kuriuo remiantis tai bÅ«tų galima pripažinti atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę.

AukÅ¡tesnės instancijos teismo manymu apygardos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 str. 2 d. nepažeidė. Teismas atsižvelgė į įvykdytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį (padarytas vienas labai sunkus nusikaltimas ir du nesunkÅ«s), sukeltas pasekmes (nužudymu sukeltos negrįžtamos pasekmės, atėmusios didžiausiÄ vertybę – žmogaus gyvybę), kaltės formÄ , dvi atsakomybę

sunkinančias aplinkybes ir lengvinančių aplinkybių nebuvimÄ , taip pat įvertino K. J. asmenybę charakterizuojančius duomenis (neteistas,

dirbo, tačiau ne kartÄ baustas administracinėmis baudomis) ir skyrė realias laisvės atėmimo bausmes, kurių dydis yra mažesnis už straipsnių sankcijose numatytus bausmių vidurkius (už chuliganizmÄ ir vagystę), o už nužudymÄ â€“ laisvės atėmimÄ 14-kai metų, kurios dydis lygus sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Kolegijos manymu, teismo paskirta bausmė yra tinkama ir ne per griežta.

Nuteistojo K. J. gynėjas nesutinka su iÅ¡ nuteistojo priteistais ieÅ¡kiniais ir praÅ¡o juos panaikinti arba sumažinti, t. y. ginčijami tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, o taip pat gydymo iÅ¡laidų iÅ¡sprendimo klausimai. Apeliantas tokiÄ pozicijÄ motyvuoja tuo, jog nukentėjusysis mirė ne dėl K. J. veiksmų. Kolegija

neturi pagrindo tenkinti apelianto praÅ¡ymÄ ir panaikinti solidariai iÅ¡ K. J. priteistÄ 3 350 Lt turtinę žalÄ , sumažinti solidariai

priteistÄ 100 000 Lt neturtinę žalÄ bei 11 061,20 Lt už A. V. gydymÄ Valstybinei ligonių kasai. IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad turtinė žala nukentėjusiajai V. J. bei Valstybinei ligonių kasai priteista atsižvelgiant į pateiktus raÅ¡ytinius dokumentus, t. y. nukentėjusioji V. J. dokumentais pagrindė turėtas laidotuvių iÅ¡laidas, o medicininė įstaiga, vadovaudamasi gydymo pagal bazinių

kainų nustatymo metodikÄ , apskaičiavo iÅ¡laidas, susijusias su nukentėjusiojo A. V. gydymu (t. 2, b.l. 26-34, t. 1, b.l. 40, 42, 45-46).

Taigi, civiliniai ieÅ¡kovai dokumentais pagrindė padarytos žalos dydį, o teismas, realiai įvertinęs patirtas iÅ¡laidas, tinkamai iÅ¡sprendė turtinės žalos atlyginimo klausimÄ . Dėl neturtinės žalos, su kurios priteisimu apeliantas taip pat nesutinka ir praÅ¡o jÄ sumažinti, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir įvertino visas aplinkybes, reikÅ¡mingas nustatant neturtinės žalos dydį, todėl apeliacinės instancijos teismas pakartotinai Å¡ių aplinkybių nevertins. Nagrinėjamoje byloje iÅ¡ nusikaltimo sukeltų neigiamų

padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai padaryta tyčiniais nuteistųjų K. J. ir A. R. veiksmais, kuriais

atimta gyvybė jos vieninteliam sÅ«nui. Neabejotina, jog dėl tokių nusikalstamų nuteistųjų veiksmų nukentėjusioji patyrė dvasinius iÅ¡gyvenimus ir emocinį stresÄ , kurie turi bÅ«ti atlyginti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo sprendimuose ne kartÄ pabrėžė, kad asmeniui, veikiant tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju. Tad teismas, atsižvelgęs į neturtinės žalos nustatymo kriterijus, taip pat įvertinęs itin žemas, teisės ir moralės požiÅ«riu niekaip nepateisinamas nuteistųjų paskatas, tai, kad

nukentėjusioji neteko vienintelio, kartu su ja gyvenusio sÅ«naus, priteisė iÅ¡ K. J. ir A. R. Å¡imtÄ tÅ«kstančių litų

neturtinei žalai atlyginti. Tokia suma atitinka protingumo, teisingumo ir sÄ Å¾iningumo kriterijus ir, įvertinus nusikalstamais veiksmais sukeltas pasekmes, jokiu bÅ«du negali bÅ«ti laikoma per didelė ir sumažinti jÄ nėra pagrindo.

Vadovaujantis LR BPK 106 str. 2 d. nuostatomis abu nuteistieji po lygiai privalo apmokėti nukentėjusiajai V. J. turėtas iÅ¡laidas, t. y. 1300 Lt advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios atstovas, paslaugoms apmokėti.Â

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d., 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

nuteistųjų A. R. ir K. J. gynėjų apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti iš A. R. ir K. J. po 650 Lt (šešis šimtus penkiasdešimt litų) iš kiekvieno nukentėjusiajai V. J. turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Kolegijos pirmininkė                                                                         Rūta Mickevičienė

Teisėjai                                                                                               Valdimaras

Bavėjanas

                                                                                                           Violeta Ražinskaitė

          Â

 Â

     Â