2020-07-29 Nr. AB-14037-3-62-3-01501-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1308-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01501-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas), 430 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. liepos 18 d. buvo laikomas kameroje, kurios plotas apie 27 kv. m, kameroje gyvena 9 nuteistieji, todėl vienam nuteistajam teko mažiau nei 3 kv. m laisvo judėjimo ploto. Nuo 2018 m. birželio 5 d. visi nuteistieji Alytaus pataisos namuose laikomi kamerų tipo patalpose ir iš jų išleidžiami tik 3 valandoms per parą. Per tą laiką reikia spėti pasivaikščioti, pasportuoti, pasigaminti valgyti, išsiskalbti. Kameroje langai iš vidaus įrengti su grotomis, atsidaro vos 15 cm, todėl sunku išvėdinti patalpas.

3. Pareiškėjas teigė, kad tokios kalinimo sąlygos buvo kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl minėtų atsakovo atstovo veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, emociniu sukrėtimu, depresija, pažeminimu.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. liepos 18 d. buvo paskirtas į 14 būrį (6 lokalinis sektorius), 2 miegamąjį, kur jam teko 3,77 kv. m ploto ir daugiau. Patalpos yra ventiliuojamos atidarius langus, sanitariniame mazge įrengta ištraukiamoji ventiliacija. Pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei, buvo laikomas užrakintas gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Pareiškėjas turėjo galimybę kasdien nuo 13.30 iki 16.30 išeiti pasivaikščioti.

6. Atsakovo atstovas teigė, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimu pareiškėjo G. M. skundą tenkino iš dalies.

8. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kuri buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę netinkamomis sąlygomis Alytaus PN nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. liepos 18 d.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą, kad jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis, nustatęs, jog pareiškėjas nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. liepos 18 d. buvo paskirtas į 14 būrį (6 lokalinis sektorius), 2 miegamąjį (gyvenamosios patalpos įrengtos pagal kamerų įrengimo reikalavimus), kurio plotas 33,94 kv. m, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, sprendė, jog vienam asmeniui patalpoje teko 3,77 kv. m (33,94/9) ploto. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas skunde teigė, jog gyvenamosios patalpos plotas buvo apie 27 kv. m, tačiau nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentus dėl gyvenamosios patalpos ploto atmetė kaip deklaratyvius. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas kamerų tipo patalpose, atsakovo atstovas atsiliepime teigė, kad 2 miegamasis yra ne kamerų tipo, o bendrabučio tipo; tačiau 2018 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr. 8-6903 ir 2018 m. spalio 17 d. rašte Nr. 8-8964 patvirtino, kad pareiškėjas buvo laikomas užrakintas gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nuolat buvo laikomas užrakintas, gyvenamosios patalpos buvo įrengtos pagal kamerų įrengimo reikalavimus (yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame yra klozetas ir praustuvas, įrengta pareigūnų iškvietimo sistema), teismas vertino, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose ir apskaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą taikytinas Taisyklių 111.2 punktas. Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 111.2 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad kameroje ant langų sudėtos grotos iš išorės ir iš vidaus, todėl langai prasidaro nedaug, patalpų neįmanoma gerai išvėdinti, vadovaudamasis ginčo laikotarpiu galiojusia sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), atsižvelgęs į atsakovo atstovo argumentus, kad gyvenamosios patalpos Alytaus pataisos namuose vėdinamos per atidaromus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, pateiktas fotonuotraukas, sprendė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą. Teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, todėl jo argumentus dėl netinkamo vėdinimo atmetė kaip deklaratyvius.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimą, kad jis visą laiką buvo užrakintas, išeiti iš kameros galėjo tik 3 valandas per parą, per tą laiką turėjo spėti pasidaryti valgyti, pasportuoti, išsiskalbti, pasivaikščioti, nurodė, jog pagal aktualų teisinį reglamentavimą nuteistieji gali būti laikomi užrakinti laikantis Taisyklėse numatytų sąlygų. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktą informaciją apie pasivaikščiojimo tvarką ir grafiką, padarė išvadą, jog atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui buvo užtikrinta Taisyklių 732 punkte nustatyta teisė būti išleistam iš gyvenamosios patalpos dienotvarkėje numatytu laiku užsiimti asmeninio pobūdžio veikla. Priešingai, pagal pateiktą Alytaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1-152 patvirtintą 6 lokaliniame sektoriuje esančių nuteistųjų dienotvarkę teismas konstatavo, jog nuteistųjų laisvalaikis numatytas kameroje. Teismui pareikalavus patikslinti šiuos duomenis, atsakovo atstovas patvirtino, kad pasinaudoti koridoriumi, virtuvėle, laisvalaikio kambariu, skalbyklę ir t. t. pareiškėjas galėjo tik jam dienotvarkėje numatyto pasivaikščiojimui skirto laiko (3 val.) metu. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 73 straipsnio 5 punktu, kuriame nustatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas, pažymėjo, jog pareiškėjui kiekvieną dieną turėjo būti suteikiamos trys valandos būtent pasivaikščiojimui gryname ore, o naudojimasis virtuvėle, laisvalaikio kambariu, skalbykle turėjo būti priskirtas veiklai, kuria užsiimama laisvalaikiu, konstatavo, jog Alytaus PN nepaneigė pareiškėjo argumentų, jog pasinaudoti laisvalaikio kambariu, gamintis maistą virtuvėlėje, sportuoti, naudotis skalbykle ir pan. jis turėjo galimybę tik laiku, skirtu pasivaikščioti, todėl sprendė, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą pasivaikščiojimo trukmę.

12. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, jog kalinimo sąlygos Alytaus PN galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (atsakovo atstovui nepaneigus aplinkybės, jog pareiškėjas dienotvarkėje numatytu pasivaikščiojimų laiku turėjo ir lankytis laisvalaikio kambaryje, gamintis maistą virtuvėlėje, sportuoti, naudotis skalbykle ir pan.), pažeidimo trukmę ir mastą, teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teismas padarė išvadą, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis, nesant įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 13. Pareiškėjas G. M. apeliaciniame skunde, nesutikdamas su Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimu, prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir jo skundą patenkinti visiškai – priteisti 430 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Pareiškėjas nurodo, kad jis per 3 val. laiką, skirtą pasivaikščiojimui, turėjo spėti pasigaminti maistą, skalbti ir atlikti kitus buitinius poreikius. Pabrėžia, kad jis yra sergantis asmuo, infekuotas, todėl jam ypač svarbu yra pasivaikščiojimas gryname ore numatytas 3 val. Bet koks emocinis sukrėtimas ir neigiami išgyvenimai tiesiogiai veikia jo, kaip sergančio asmens, gyvenimo kokybę ir kenkia sveikatai.

15. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas abstrakčiais argumentais nurodė patirtą žalą, kadangi neaišku, kaip reikia ją įrodyti. Teigia, kad nustatyti pažeidimai akivaizdžiai silpnino jo imuninę sistemą. Nurodo, kad jis kritiškai vertina atsakovo atstovo atsiliepime pateiktą informaciją, kad laikant 9 asmenis kamerų tipo patalpoje, kurios plotas 30 kv. m, liko 3,6 kv. m. laisvo ploto vienam asmeniui, nors akivaizdu, kad apskaičiuojant plotą pagal teismų turi būti išskaičiuojamas ir baldų bei sanitarinio mazgo užimamas plotas. Teigia, kad jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidinėjamos iki šiol – sistemingai ir tęstinai. Be to, kartu su pareiškėju toje pačioje patalpoje yra laikomi rūkantys asmenys. Taigi pareiškėjas nuolat patiria diskomfortą, psichologinę įtampą. Teigia, kad grotos ant langų trukdo normaliai atidaryti langą ir išvėdinti patalpą.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovo atstovas nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti teismui, teismo buvo tinkamai išnagrinėti ir įvertinti. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ar neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais ir siekdamas žalos atlyginimo privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą.

18. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais argumentais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Teigia, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo dėl pripažintų neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Alytaus PN veiksmų nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. liepos 18 d.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.).

21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad atsakovo atstovui nepaneigus aplinkybės, jog pareiškėjas dienotvarkėje numatytu pasivaikščiojimų laiku turėjo ir lankytis laisvalaikio kambaryje, gamintis maistą virtuvėlėje, sportuoti, naudotis skalbykle ir pan., ir nepasitvirtinus kitiems pareiškėjo nusiskundimams, nesant įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, todėl reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

22. Pareiškėjas teigia, kad teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą, nepagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ir turėjo išskaičiuoti baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą iš kameros ploto.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius oficialius įrodymus (b. l. 15, 21, 22, 36), teisingai vertino, jog pareiškėjui teko 3,77 kv. m ploto (t. y. buvo užtikrinta daugiau ploto, nei nustato nacionalinės teisės aktai) ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. liepos 18 d., kuomet jis buvo laikomas 14 būryje (6 lokalinis sektorius), 2 miegamojo kameroje, kurios plotas 33,94 kv. m ir kurioje įrengtos 9 miegamosios vietos. Taigi, teismas, apskaičiuodamas gyvenamojo ploto kiekį, šiuo konkrečiu atveju pagrįstai vadovavosi oficialiais duomenimis, pašalino ir aptarė skundžiamame sprendime prieštaravimus dėl atsakovo atstovo pateiktų duomenų, taigi pareiškėjo teiginys, kad teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, atmestinas kaip nepagrįstas.

24. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas su šia teismo išvada nesutinka, teigia, kad baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas neturi būti įskaičiuotas. Paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2520-629/2020). Kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma pataisos namuose – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

25. Šiuo atveju apeliantas neįrodė, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas plotą, tekusį pareiškėjui, būtų padaręs kokį nors pažeidimą. Be to, iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįsti jokiomis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjui 2 miegamojo kameroje ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Taisyklėse nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma ir pareiškėjas apeliaciniame skunde priešingas išvadas leidžiančių padaryti įrodymų bei argumentų nepateikė.

26. Taigi pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisės į tinkamą gyvenamąjį plotą pažeidimą, tinkamai vertino teismui pateiktus įrodymus. Teisės normos nenumato, kad į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (žr., pvz., 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje A-2922-492/2016).

27. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad pareiškėjo skunde nurodytas nusiskundimas dėl negalėjimo tinkamai išvėdinti kameros dėl esančių grotų ant lango, ką jis taip pat akcentuoja apeliaciniame skunde, pagrįstai atmestas, kadangi bylos duomenys (b. l. 31, 32) patvirtina išvadą, jog gyvenamosios patalpos Alytaus pataisos namuose vėdinamos per atidaromus langus ir tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

28. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naują argumentą dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis kameroje, t. y. kurio nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui.

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Todėl minėtas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas.

30. Pažymėtina, kad pareiškėjo nusiskundimą, jog dienotvarkėje numatytu pasivaikščiojimų laiku (per 3 val.) jis turėjo ir lankytis laisvalaikio kambaryje, gamintis maistą virtuvėlėje, sportuoti, naudotis skalbykle ir pan., teismas pripažino įrodytu tik dėl aplinkybės, jog atsakovo atstovas nepaneigė jo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas, be kita ko, visiškai teisingai vertino, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pinigais.

31. Teisėjų kolegija, analizuodama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apsiribojo pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu nepriteisdamas žalos atlyginimo pinigais ir pažeidė CK nuostatas bei teismų praktiką analogiškose bylose, pabrėžia, kad teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl nustatyto pažeidimo (žr. šios nutarties 21, 30 p.) pareiškėjui kilo neturtinė žala. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017; 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-682-525/2020).

32. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1567-624/2020; 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-463-492/2020).

33. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), ir kt.).

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Alytaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį (žr. šios nutarties 21, 30 p.), mastą ir trukmę (t. y. ginčo laikotarpis apima 1,5 mėn., todėl poveikis buvo itin trumpalaikis), pareiškėjo patirto diskomforto dydį (trumpalaikiai nepatogumai) ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju šie pažeidimai nesudarė pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo ir tokia pozicija, priešingai, nei teigia pareiškėjas, visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. šios nutarties 31–33 p.). Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, jog šiuo atveju sprendžiant dėl žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio turėtų būti atsižvelgiama ir į tai, kad pareiškėjas serga nepagydoma liga, taigi nustatytas pažeidimas dėl pasivaikščiojimo galimybės nesuteikimo sukėlė jam neigiamų pasekmių sveikatai ir pablogino jo imuninę sistemą, tačiau šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų byloje nėra, be to, kaip minėta, nustatytas poveikis buvo itin trumpalaikis, taigi pareiškėjo minėtas teiginys atmestinas kaip deklaratyvus.

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius