2013-10-02 Nr. AB-5837-3-61-3-03234-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-877/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03234-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ skundą atsakovui Valstybinei kalbos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. rugpjūčio 19 d. buvo gautas pareiškėjo VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ (toliau – ir pareiškėjas) skundas (b. l. 1-4), kuriame prašoma:

1) panaikinti atsakovo Valstybinės kalbos inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2013 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 10V-374 „Dėl asmenvardžių rašymo“;

2) įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 5 d. skundą „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento Dekreto dėl J. E. Lenkijos Respublikos Prezidento L. K. ir ponios M. K. apdovanojimo Vytauto Didžiojo Ordinais“;

3) priteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi (b. l. 12-13) atsisakė priimti pareiškėjo VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ skundą.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas skundžia Inspekcijos atsakymą, kuriuo jis buvo informuotas, kad Inspekcija išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl nelietuviškų asmenvardžių rašymo Lietuvos Respublikos Prezidento 2009 m. balandžio 15 d. dekrete Nr. l K-1781. Skundžiame rašte pažymėta, kad Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. 60 „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ 5.2 (po pakeitimų 3.2 p.) punkte nurodyta, kad mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose bei specialiuose tekstuose kiti) kalbų asmenvardžių pateikiamos autentiškos formos, o labiau paplitę vietovardžiai dažniausiai adaptuojami. Pareiškėjo skundas toliau nenagrinėtinas, nes skundžiami nelietuviški asmenvardžiai pateikti autentiški ir šiuo atveju nei Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas (toliau – ir Valstybinės kalbos įstatymas), nei kiti teisės aktai, reglamentuojantys valstybinės kalbos vartojimą, nepažeisti.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas veikia pagal įstatus, įregistruotus 2011 m. liepos 22 d. Juridinių asmenų registre. Šiuose įstatuose (http://www.efhr.eu/wp content/uploads/2013/03/Statut_EFHR.pdf), be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjas gali „teisės aktų numatyta apimtimi iškelti bylas ir atstovauti asmenims vietos, nacionalinėse ir tarptautinėse teismo, administracijos ir visuomeninėse institucijose, taip pat prisijungti prie šių bylų kaip visuomenės atstovui ir imtis kitų teisinių priemonių, siekiant apginti žmogaus teises“ (8.2 p.).

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, pagal savo įgaliojimus atsakė pareiškėjui, kad toliau jo skundas nenagrinėtinas. Pareiškėjas teismui pateikė Lietuvos Respublikos Prezidento 2009 m. balandžio 15 d. dekretą Nr. 1K-1781 „Dėl J. E. Lenkijos Respublikos Prezidento L. K. ir ponios M. K. apdovanojimo Vytauto Didžiojo Ordinais“, kuriuo Lietuvos Respublikos Prezidentas apdovanojo „Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine J. E. L. K., Lenkijos Respublikos Prezidentą, ir Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi ponią M. K.“ (1 str.). Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, nurodė, jog Prezidento dekretas nėra susijęs su pareiškėjo teisėmis ir pareigomis ir ginčijamu Inspekcijos sprendimu, kuriame buvo vertintas minėtame dekrete nurodytų asmenų pavardžių rašymas, pareiškėjo teisės ar įstatymų saugomi interesai nėra pažeidžiami. Pareiškėjas skunde nenurodė ir teismui nepateikė specialaus įgaliojimo ar pavedimo ginti šiuo dekretu apdovanotų asmenų teises ar jų galimai pažeistus interesus.

Teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1190/2013, 2013 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-390/2013).

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog skundžiamas Inspekcijos atsakymas negali būti laikomos teisės aktu, tiesiogiai nustatančiu pareiškėjui atitinkamas teises ar pareigas, kuris gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka, todėl pareiškėjo skundą atsisakytina priimti, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalis 1 punktu, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka. Pažymėjo, jog, atsisakius priimti nagrinėti pirminį reikalavimą, atsisakytina priimti ir išvestinį reikalavimą.

Teismas atkreipė dėmesį, jog nors skundžiamame Inspekcijos atsakyme buvo nurodyta jo apskundimo tvarka, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjui jį apskundus, įvertinus pastarojo rašto ir kitų su skundu pateiktų dokumentų turinį, negali būti sprendžiamas klausimas dėl jo pobūdžio ir galimybės jį nagrinėti administraciniame teisme.

III. Pareiškėjas VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ atskiruoju skundu (b. l. 15-17) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį ir perduoti jo skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde nurodoma, jog pareiškėjas paduodamas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodė, kokie įstatymų saugomi interesai yra pažeidžiami (Lietuvos Respublikos prezidento įstatymo 9 str., Valstybinės kalbos įstatymo 3 str.). Pareiškėjas pažymi, jog Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai priimami ir skelbiami valstybine kalba. Šios nuostatos patvirtina, kad Prezidento dekretai yra teisės aktai, o ne specialūs tekstai. Atitinkamai, Prezidento dekretams yra taikomos Valstybinės kalbos įstatymo nuostatos (asmenvardžiai teisės aktuose turi būti rašomi vadovaujantis valstybinės kalbos nuostatomis ir ją reguliuojančiais teisės aktais). Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1999 m. spalio 21 d. nutarimu ir nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) lietuvių kalba, kaip valstybinė kalba, yra valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų viešosios raiškos ir bendravimo tarpusavyje bei su visuomenės nariais priemonė. Pareiškėjo teigimu, valstybinė kalba turi būti privalomai vartojama viešajame Lietuvos gyvenime visose srityse.

Pažymi, jog pareiškėjas atsakovo prašė ištirti, ar Prezidento dekretas neprieštarauja Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimui, Valstybinės kalbos įstatymui, ar atitinka Rašybos ir skyrybos nuostatus, patvirtintus Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 60 (toliau – ir Rašybos ir skyrybos nuostatai), Valstybinės kalbos komisijos nutarimus, o esant būtinumui – kreiptis į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Pažymi, jog Valstybinės kalbos įstatymas, Valstybinės kalbos inspekcijos įstatymas nei šios institucijos nuostatai neapriboja subjektų rato, galinčių kreiptis su skundu. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas pagal pareiškėjo skundą, pažeidžiant teisės aktus ir tinkamai nevykdant savo funkcijų, teismas neturėjo pagrindo apriboti pareiškėjo teisės skųsti šį sprendimą. Pažymi, kad tokių apribojimų nenumato nei ABTĮ, nei kiti teisės aktai.

Pabrėžia, jog panašiu klausimu buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. I-1655-643/2013, kurioje Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vieną iš argumentų dėl VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ kaip netinkamo subjekto klausimą. Toje byloje teismas nenustatė teisės aktų apribojimų, dėl kurių pareiškėjas negalėtų paduoti skundo teismui, net kai neatstovauja jokiam nukentėjusiam asmeniui.

Pareiškėjas pabrėžia, kad jis skundžia ne sprendimą, o atsakovo neveikimą. 2013 m. liepos 12 d. Inspekcija sprendime „Dėl asmenvardžių rašymo“ Nr. 10V-374 nusprendė, kad skundžiami nelietuviški asmenvardžiai pateikti autentiškai ir šiuo atveju nei Valstybinės kalbos įstatymas, nei kiti teisės aktai, reglamentuojantys valstybinės kalbos vartojimą, nepažeisti, todėl skundas toliau nenagrinėtinas. Tai, kad pareiškėjas skundė ne patį sprendimą, o atsakovo neveikimą, patvirtina ir pareiškėjo skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriame pareiškėjas prašė panaikinti Inspekcijos 2013 m. liepos 12 d. sprendimą „Dėl asmenvardžių rašymo” Nr. 10V-374 ir įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 5 d. skundą „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento Dekreto Dėl J. E. Lenkijos Respublikos Prezidento L. K. Ir Ponios M. K. apdovanojimo Vytauto Didžiojo Ordinais”.

Pažymi, jog Valstybinės kalbos inspekcijos įstatymo 25 straipsnis numato, kad šio įstatymo vykdymą kontroliuoja Inspekcija ir ji šio įstatymo nuostatų netaikė. Atsakovas nepasinaudojo to paties įstatymo 4, 5 straipsniuose ir Valstybinės kalbos inspekcijos nuostatuose numatytomis teisėmis. Pažymi, jog atsakovas nevykdė savo funkcijų, nepagrindė atsisakymo tirti skundą įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ skundą, teisėtumas ir pagrįstumas. Atitinkamai, teisėjų kolegija pasisako ir nevertina pareiškėjo atskirajame skunde pateiktų argumentų, susijusių su ginčo esme ir atsakovo Valstybinės kalbos inspekcijos priimtu sprendimu ir pareiškėjo nurodytais teisės aktų pažeidimais.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą nagrinėti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, iš esmės pažymėjęs, jog ginčijamu atsakovo Valstybinės kalbos inspekcijos sprendimu, kuriame buvo vertintas Lietuvos Respublikos Prezidento 2009 m. balandžio 15 d. dekrete Nr. l K-1781 nurodytų asmenų pavardžių rašymas, pareiškėjo teisės ar įstatymų saugomi interesai nėra pažeidžiami, be to, pareiškėjas skunde nenurodė ir teismui nepateikė specialaus įgaliojimo ar pavedimo ginti šiuo dekretu apdovanotų asmenų teises ar jų galimai pažeistus interesus. Taigi iš pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas atsisakė priimti nagrinėti pateiktą skundą iš esmės motyvuodamas pareiškėjo materialiniu teisiniu suinteresuotumu.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, visų pirma pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos inspekcijos įstatymo (2001 m. gruodžio 30 d. redakcija) (toliau – ir Valstybinės kalbos inspekcijos įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies 2 punktą inspekcija įgyvendindama jai pavestus uždavinius pagal įgaliojimus nagrinėja skundus ir prašymus.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) pateikia prašymo sąvoką ir numato, jog tai yra su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus, tuo tarpu skundas yra suprantamas kaip asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (VAĮ 2 str. 14, 15 p.).

Nagrinėjamu atveju skundžiamas atsakovo Valstybinės kalbos inspekcijos 2013 m. liepos 12 d. sprendimas Nr. 10V-374 „Dėl asmenvardžių rašymo“ buvo pateiktas vykdant Valstybinės kalbos inspekcijos įstatyme numatytus įpareigojimus ir išnagrinėjus pareiškėjo pateiktą nusiskundimą dėl nelietuviškų asmenvardžių rašymo Lietuvos Respublikos Prezidento 2009 m. balandžio 15 d. dekrete Nr. l K-1781, prašymą ištirti nurodyto dekreto atitikimą teisės aktų reikalavimams.

Skundžiame rašte pažymėta, kad Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. 60 „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ 5.2 (po pakeitimų 3.2 p.) punkte nurodyta, kad mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose bei specialiuose tekstuose kiti) kalbų asmenvardžių pateikiamos autentiškos formos, o labiau paplitę vietovardžiai dažniausiai adaptuojami. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo skundas toliau nenagrinėtinas, nes skundžiami nelietuviški asmenvardžiai pateikti autentiški ir šiuo atveju nei Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas (toliau – ir Valstybinės kalbos įstatymas), nei kiti teisės aktai, reglamentuojantys valstybinės kalbos vartojimą, nepažeisti (b. l. 7).

Kaip matyti iš pareiškėjo pateikto skundo turinio, pareiškėjas iš esmės nesutinka su tokiu atsakovo atsakymu, mano, jog nepagrįstai jo pateiktas nusiskundimas nebuvo toliau nagrinėjamas ir tuo tikslu inter alia administracinėje byloje pateikė reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 5 d. skundą „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento Dekreto dėl J. E. Lenkijos Respublikos Prezidento L. K. ir ponios M. K. apdovanojimo Vytauto Didžiojo Ordinais“. Be to, pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrindė atsisakymo tirti jo pateiktą skundą įrodymais (b. l. 1-4). Atsižvelgus į tai manytina, jog pareiškėjas inter alia kelia jo tinkamo skundo išnagrinėjimo klausimą ir ar pagrįstai jo pateiktas skundas nebuvo toliau nagrinėjamas. Taigi pareiškėjas taip pat ir šiuo nurodytu aspektu siekia inicijuoti ginčą ir negalima teigti, kad tokio proceso iniciavimas iš esmės yra beprasmis.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, kad ginčijamu atsakovo Valstybinės kalbos inspekcijos sprendimu, kuriame buvo vertintas Lietuvos Respublikos Prezidento 2009 m. balandžio 15 d. dekrete Nr. l K-1781 nurodytų asmenų pavardžių rašymas, pareiškėjo teisės ar įstatymų saugomi interesai nėra pažeidžiami, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog vienas iš reikalavimų, įgyvendinant teisę kreiptis į administracinį teismą, yra suinteresuoto asmens kreipimasis dėl teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimo. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009).

Reikalavimas dėl suinteresuotumo paduoti skundą ar prašymą kildinamas iš ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios nuostatos, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tokiu būdu įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009). Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą.

Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A143-443/2005, Nr. A502-906/2008, Nr. A502-304/2009, Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131).

Taigi apibendrindama nurodytus teiginius teisėjų kolegija pažymi, jog pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje nevertina, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir neturi teisės atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Skundo priėmimo stadijoje sprendžiami klausimai yra procesinio teisinio pobūdžio ir sprendžiama, ar teisę kreiptis į teismą asmuo realizuoja laikydamasis ABTĮ nustatytos tvarkos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-140/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą yra dvi skirtingos sąvokos. Skundo priėmimo ir bylos iškėlimo stadijoje nėra ir negali būti patikrinama, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundą (prašymą), t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (prašymo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011). Pažymėtina, jog, konstatavus, kad asmens teisės skundžiamu administraciniu aktu ar veiksmu (neveikimu) nebuvo pažeistos, turi būti priimamas administracinio teismo sprendimas, kuriuo asmens skundas atmetamas (ABTĮ 88 str. 1 p.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-505/2009).

Tokia išvada iš esmės yra grindžiama tuo, kad išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialinio teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis. Tuo tarpu konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis, kartu reiškia ir konstatavimą, kad jokios asmens materialinės teisės nebuvo pažeistos. Todėl išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, kad asmens teisės nėra pažeidžiamos, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš esmės turėtų įvertinti, ar ginčijamas atsakovo sprendimas neįtakoja pareiškėjo teisių ar įstatymo saugomų interesų, nesukelia jam jokių teisinių pasekmių, ar pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą siekė abstraktaus atsakovo veiklos intensyvinimo, jo kompetencijai priskirtų veiksmų atlikimo neapibrėžta apimtimi. Taigi tik nagrinėjant bylą iš esmės turėtų būti įvertinta, ar ir kaip skundžiamas aktas veikia pareiškėjo teises, pareigas ar teisėtus interesus, kaip pasikeistų pareiškėjo statusas ar veikla patenkinus pareikštą skundą, t. y. nustatyti pareiškėjo materialinio teisinio intereso buvimą.

Pažymėtina, jog nagrinėjant administracines bylas iš esmės taip pat buvo nagrinėjamas VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ materialinis teisinis suinteresuotumas kreipiantis dėl atitinkamų atsakovo priimtų sprendimų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-764/2013, 2013 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-223/2013).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pažymėtina, jog šioje teismo nutartyje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo skundžiamo sprendimo (akto) pobūdžio nevertina, taip pat nepasisako dėl to, ar skundžiamas atsakovo sprendimas (aktas) sukelia ar nesukelia pareiškėjui teisines pasekmes. Šiuos materialinio teisinio pobūdžio klausimus turi išspręsti pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš esmės, tuo atveju jeigu jis priimtų nagrinėti pareiškėjo pateiktą skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys