fd52dadc-c838-4bb1-9966-decdd068a393 · Klaipėdos apygardos teismas

Pranešėja R. Bertašienė                                                       Baudžiamoji byla Nr. 1A-83-255/2017Teisėja S. Valinskytė                                                                     Proceso Nr. 1-01-1-10391-2016-6                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                         1.1.5.1.; 1.2.4.4.1.; 2.4.1.;2.4.6.1. (S) KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S 2017 m. kovo 7 d.Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Savinijaus Katausko, Violetos Miliuvienės, sekretoriaujant Redai Tamošauskaitei,dalyvaujant prokurorei Vilijai Žukauskienei,nuteistajam A.

P.,  gynėjui advokatui Gintautui Daugėlai,nukentėjusiojo atstovui advokatui Edvardui Staponkui, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundÄ dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant jį per visÄ Å¡Ä¯ laikotarpį bÅ«ti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

Nustatyta paskirtÄ kardomÄ jÄ priemonę – raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti. IÅ¡ A. P. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 417,33 Eur iÅ¡laidų. IÅ¡ A. P. nukentėjusiajam T. G. priteista 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 500 Eur patirtų advokato iÅ¡laidų. Teisėjų kolegija n u s t a t ė: A. P. nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė sveikatÄ , tai yra, kad 2016 m. vasario 27 d., tarp 2 val. ir 3 val., bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, pirties salėje, esančioje PlauÅ¡inių k., Skuodo r., vienÄ kartÄ kojos keliu įspyrė prie baro stovinčiam T.

G. į tarpkojį, taip padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymÄ , tai yra deÅ¡inės sėklidės plyÅ¡imÄ .Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. praÅ¡o Skuodo rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nuosprendį panaikinti ir bylÄ jam nutraukti.Nurodo, kad Skuodo rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas netinkamai pritaikė BK 138 straipsnio 1 dalį, BK 28 straipsnį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tokio pobÅ«džio bylose.

Vertinant įrodymus ir nustatant bei aprašant faktines bylos aplinkybes, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio nuostatos, BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatos, nes byloje esantys įrodymai nepatvirtina jo kaltės, o apkaltinamasis nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes priešingai nei numato BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nėra nurodyta jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, bet atkartojamos kaltinamojo akto aplinkybės. Skundžiamame nuosprendyje teismo konstatuoti faktai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, šios aplinkybės vertinamos subjektyviai, neatsižvelgiant į liudytojų, jo ir net paties nukentėjusiojo duotus parodymus.

Pažymi, jog teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad jis 2016 m. vasario 27 d., tarp 2 val. ir 3 val., bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, pirties salėje, esančioje PlauÅ¡inių k., Skuodo r., vienÄ kartÄ kojos keliu įspyrė T. G. į tarpukojį, taip padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymÄ , tai yra deÅ¡inės sėklidės plyÅ¡imÄ . Teismo vertinimu, tai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Teismas konstatavo, kad jis nusikaltimÄ padarė netiesiogine tyčia, tai yra sÄ moningai spyrė T.

G., suvokė galintis Å¡iais veiksmais nesunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatÄ ir, nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau sÄ moningai leido tokiems padariniams kilti.Pasak apelianto, iÅ¡ byloje surinktų įrodymų, faktinių duomenų ir aplinkybių, kuriomis įvyko įvykis, teismas netinkamai ir nepagrįstai konstatavo, jog jo veiksmuose yra netiesioginė tyčia. Teismas nuosprendyje visiÅ¡kai nepasisakė dėl nustatytų faktinių aplinkybių, jog nukentėjusysis T. G. buvo tas asmuo, kuris pirmas ėmėsi fizinių veiksmų prieÅ¡ jį.

Šį faktÄ pripažino pats T. G. bei liudininkai. Pažymi, kad nukentėjusysis T. G., duodamas parodymus, nurodė, kad jis jam, t. y. A. P., įspyrė į blauzdÄ , A. P. suėmė rankomis už abiejų rankos riešų. Pasak nuteistojo, T. G. staigÅ«s ir nepaaiÅ¡kinami veiksmai sukėlė Å¡iÄ situacijÄ ir davė jai pagrindÄ . Pažymi, kad pats teismas nuosprendyje nurodė, kad „Teismui nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais, kad jis juokaudamasis koja įspyrė A. P.. Jis nurodo, kad „švelniai“, tačiau įvertinus, jog jam nustatytas vidutinis neblaivumo laipsnis, įspyrimas galėjo bÅ«ti stipresnis ir skausmingesnis nei siekta“.

Nurodo, jog teismas sutinka, kad T. G. smÅ«gis jam galėjo bÅ«ti skausmingas ir stiprus, tačiau dėl Å¡ių aplinkybių detaliau nepasisakė ir nepaaiÅ¡kino, kodėl Å¡ios aplinkybės nebuvo svarbios vertinant, ar jis padarė nusikalstamÄ veikÄ ar ne. Nuteistojo manymu, įvertinus visÄ faktinę situacijÄ , matyti, jog jo veiksmai nebuvo sÄ moningi ar tyčiniai veiksmai, siekiant pasikėsinti į nukentėjusiojo sveikatÄ , tai buvo paties nukentėjusiojo iÅ¡provokuotų veiksmų atoveiksmis, bandymas apsiginti nuo skubių, visiÅ¡kai nepaaiÅ¡kinamų, pavojingų veiksmų prieÅ¡ jį, pasak nuteistojo, jie vertintini kaip bÅ«tinoji gintis, t. y. veika, numatyta BK 28 straipsnyje.

Mano, jog tai, kad jo veiksmai traktuotini kaip gynyba, o ne kaip siekis padaryti žalos nukentėjusiajam, patvirtina ir liudytojų parodymai. Jis T. G. sudavė tik vienÄ smÅ«gį, siekdamas nuo jo atsistumti ir apsisaugoti nuo jo atliekamų fizinių veiksmų prieÅ¡ jį. Koja bandė atsistumti į jo kojÄ , tačiau smÅ«gis kliuvo į nukentėjusiojo sėklides dėl jo paties judesių. Jis neturėjo tikslo ar noro smÅ«giuoti bÅ«tent į nukentėjusiojo pilvÄ , tiesiog siekė, kad T. G. nebetęstų savo skausmingų veiksmų prieÅ¡ jį.

IÅ¡ bylos medžiagos matyti, jog jis neturėjo jokio tikslo sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatos, nukentėjusiajam koja spyrė dėl Å¡io asmens fizinių, skausmingų, skubių ir neadekvačių veiksmų (kėsinimosi) prieÅ¡ jį, siekdamas tuos veiksmus nutraukti ir nuo T. G. atsispirti, tačiau teismas į Å¡ias aplinkybes nesigilino, jų nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė. Pažymi, kad teismas, pasisakydamas dėl BK 28 straipsnio netaikymo, nurodė, jog byloje nenustatyta jokių faktinių įvykio aplinkybių, kurioms esant bÅ«tų pagrindas spręsti apie bÅ«tinosios ginties situacijÄ , taip prieÅ¡taraudamas byloje surinktiems įrodymams, nes pats teismas konstatavo, jog T.

G. įspyrė jam ir kad Å¡is įspyrimas galėjo bÅ«ti stipresnis ir skausmingesnis nei siekta. Taip pat buvo nustatyta, kad T. G. po smÅ«gio pačiupo jį už rankų. Tokie neblaivaus T. G. staigÅ«s veiksmai prieÅ¡ jį leido jam pagrįstai suvokti, jog prieÅ¡ jį yra daromas pavojingas kėsinimasis į jo sveikatÄ , kėsinimasis buvo akivaizdus (pradėtas), kadangi jis pajuto fizinį skausmÄ , kėsinimasis buvo pavojingas ir realus. Apelianto įsitikinimu, jeigu teismas bÅ«tų tinkamai vertinęs bylos įrodymus ir aiÅ¡kinęsis jo veiksmų priežastis ne iÅ¡imdamas iÅ¡ konteksto, bet atsižvelgęs į visÄ situacijÄ , neabejotinai bÅ«tų konstatavęs, jog jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, nes nebuvo privalomo elemento – tyčios.

Jo veiksmai buvo susiję su siekiu apsiginti, todėl laikytini bÅ«tinÄ ja gintimi arba neatsargiais veiksmais, nulemtais klaidingai įvertinus susidariusiÄ situacijÄ , bet jokiu bÅ«du ne tyčiniais veiksmais. Nuteistojo manymu, iÅ¡ jo nurodytų argumentų matyti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai nurodė faktines aplinkybes ir Å¡ie pažeidimai sukliudė teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ ir priimti teisingÄ sprendimÄ . Mano, kad teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, kai vertinamas paties nukentėjusiojo agresyvumas, fizinio pobÅ«džio veiksmai prieÅ¡ jį (nutartys Nr. 2K-140/2011, 2K-125/2011).

Å iuo atveju akivaizdus ir realus kėsinimasis buvo fizinio smÅ«gio sudavimas, tai yra spyris koja, griebimas jam už rankų. Todėl esant Å¡iems faktams jis neabejotinai turėjo teisę į gynybÄ . Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, neatsižvelgė ir nevertino paties nukentėjusiojo elgesio. Taip pat nuteistasis skunde nurodo, kad teismas visiÅ¡kai nepagrįstai sunkinančia aplinkybe pripažino jo girtumÄ . Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktÄ atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veikÄ padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, jei Å¡i aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti.

IÅ¡ byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad jo veiksmai nebuvo tiesiogiai susiję su alkoholio poveikiu, o prieÅ¡ingai, paties nukentėjusiojo elgesys lėmė jo veiksmus prieÅ¡ jį. Todėl, apelianto manymu, jo neblaivumas Å¡ioje situacijoje neturėjo bÅ«ti vertinamas kaip sunkinanti aplinkybė, o nukentėjusiojo veiksmai prieÅ¡ jį turėjo bÅ«ti traktuojami kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Nuteistojo manymu, teismo sprendimas girtumÄ vertinti kaip sunkinančiÄ aplinkybę parodo teismo neobjektyvumÄ .

Apelianto manymu, teismo neobjektyvumÄ parodo ir tai, jog teismas priteisė 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei paskyrė 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, nes jis nėra anksčiau padaręs nusikalstamos veikos, mokosi, padeda tėvams dirbti Å«kyje, ruošėsi iÅ¡vykti dirbti į NorvegijÄ ar kitÄ Å¡alį Europos SÄ jungoje. Mano, kad teismas priteisdamas 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimÄ taip pat nesilaikė teisingumo, protingumo principų ir formuojamos teismų praktikos. Pasak nuteistojo, susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Å ioje byloje ekspertas pateikė iÅ¡vadÄ , jog patirtas sužalojimas T.

G. lytinei funkcijai neturėtų turėti reikÅ¡mės, taip pat ir tolimesniam fiziniam vystymuisi, aktyvumui neigiamų pasekmių neturėtų bÅ«ti. Pagal teismų praktikÄ už panaÅ¡aus pobÅ«džio sužalojimÄ yra priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas nuo 1000 iki 1500 Eur. Nors teismas nenustatė iÅ¡skirtinių aplinkybių, iÅ¡skirtinių pasekmių, dėl kurių bÅ«tų pagrindas nukrypti nuo formuojamos teismų praktikos, tačiau priteisė neturtinės žalos sumÄ , kuri neatitinka ir sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų (nutartys Nr. 1A-788-651-2013, Nr. 1A-344-417/2016 Nr. 2K-106/2008, 2K-136/2008, Nr. 2K- 253/2009, 2K-511-693/2015, 2K-221-507/2015).Pažymi, kad jis labai iÅ¡gyvena, jog T.

G. patyrė sužalojimÄ , tačiau jis dėl to nėra kaltas. Yra įsitikinęs, kad nukentėjusysis pats turėtų prisiimti atsakomybę, nes buvo neblaivus ir pats nukentėjusysis inicijavo fizinį smurtÄ prieÅ¡ jį.Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ Klaipėdos apygardos prokuratÅ«ros Klaipėdos apylinkės prokuratÅ«ros (Skuodas) prokuroras R. M. praÅ¡o apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, jog Skuodo rajono apylinkės teismo priimtas 2016 m. gruodžio 14 d. nuosprendis yra pagrįstas, pritaria nuosprendyje padarytoms iÅ¡vadoms, parinktai bausmės rÅ«Å¡iai ir jos dydžiui.

Teismo posėdyje nuteistasis A. P. ir jo gynėjas advokatas Gintautas Daugėla prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokurorė Vilija Žukauskienė prašė apeliacinį skundÄ atmesti. Apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagÄ , apeliacinio skundo argumentus, daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje iÅ¡tirtus įrodymus, padarė motyvuotas iÅ¡vadas dėl nuteistojo A.

P. kaltės padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 138 straipsnio 1 dalyje. Jo įvykdytÄ nusikalstamÄ veikÄ dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam T. G. tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo iÅ¡vadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Å iame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

BÅ«tina sÄ lyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi bÅ«ti pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sÄ lyga – turi bÅ«ti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimÄ padaryti neÅ¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.Nuteistasis apeliaciniu skundu nesutikdamas dėl jo nuteisimo, ginčija įrodymų vertinimÄ ir padarytų iÅ¡vadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių iÅ¡sakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir iÅ¡vadų padarymo teismui nėra privalomos, nors teismo baigiamajame akte turi bÅ«ti iÅ¡dėstyti įrodymų vertinimo motyvai. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamÄ jÄ bylÄ iÅ¡nagrinėjo iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai bei, remdamasis teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtais įrodymais, padarė iÅ¡vadÄ dėl A.

P. kaltės. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir su jomis sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad A.

P. padarė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , yra motyvuotos ir pagrįstos byloje surinkta medžiaga, o iÅ¡ apeliacinio skundo pagrindų ir motyvų matyti, kad nuteistasis siekia, jog bÅ«tų panaikintas apkaltinamasis nuosprendis ir byla jam nutraukta pripažinus, jog pastarasis veikė esant bÅ«tinajai ginčiai.Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde teigia, jog byloje nėra įrodyta jo kaltė, o visuma byloje esančių duomenų patvirtina, kad tai jis buvo užpultas T. G.. Pažymi, kad T. G. pirmas ėmėsi fizinių veiksmų prieÅ¡ jį.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pakankamai iÅ¡samiai aptarė nuteistojo kaltę įrodančius įrodymus ir nors apeliantas neigia savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jo kaltę neabejotinai įrodo nukentėjusiojo T. G. parodymai, iÅ¡ dalies liudytojų, paties nuteistojo parodymai, eksperto parodymai, 2016 m. kovo 14 d. specialisto iÅ¡vada Nr. G426/2016(03) bei kiti byloje surinkti įrodymai.Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas įvertinęs įrodymų visumÄ padarė iÅ¡vadÄ , kad A.

P. 2016 m. vasario 27 d., tarp 2 val. ir 3 val., bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, pirties salėje, esančioje PlauÅ¡inių k., Skuodo r., vienÄ kartÄ kojos keliu įspyrė T. G. į tarpkojį, taip padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymÄ , tai yra deÅ¡inės sėklidės plyÅ¡imÄ . Taip pat teismas konstatavo, kad A. P. nusikaltimÄ padarė netiesiogine tyčia, tai yra sÄ moningai spyrė T. G., suvokė galintis Å¡iais veiksmais nesunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatÄ ir, nors tokių padarinių nenorėjo, sÄ moningai leido tokiems padariniams kilti.

Nuteistasis nesutinka su tokiomis iÅ¡vadomis ir teigia, kad įvertinus visÄ faktinę situacijÄ , matyti, jog jo veiksmai nebuvo sÄ moningi ar tyčiniai veiksmai, siekiant pasikėsinti į nukentėjusiojo sveikatÄ , tai buvo paties nukentėjusiojo iÅ¡provokuotų veiksmų atoveiksmis, bandymas apsiginti nuo skubių, visiÅ¡kai nepaaiÅ¡kinamų, pavojingų veiksmų prieÅ¡ jį, kurie, pasak nuteistojo, vertintini kaip bÅ«tinoji gintis, t. y. veika, numatyta BK 28 straipsnyje. Mano, jog jo veiksmai traktuotini kaip gynyba, o ne kaip siekis padaryti žalos nukentėjusiajam.

Nurodo, kad T. G. staigÅ«s veiksmai prieÅ¡ jį leido jam pagrįstai suvokti, jog prieÅ¡ jį yra daromas pavojingas kėsinimasis į jo sveikatÄ , kėsinimasis buvo akivaizdus (pradėtas), kadangi jis pajuto fizinį skausmÄ , kėsinimasis buvo pavojingas ir realus. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BaudžiamÄ jį kodeksÄ , jeigu jis, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Sprendžiant klausimÄ , ar asmens veiksmai buvo padaryti esant bÅ«tinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos bÅ«tinosios ginties teisėtumo sÄ lygos, susijusios su dviem pagrindiniais Å¡io instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Todėl didelę reikÅ¡mę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137/2010, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015, 2K-78-489/2016). Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ kėsinimasis, nuo kurio galima bÅ«tinoji gintis, turi bÅ«ti pavojingas, realus ir akivaizdus.

Jo pavojingumÄ rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatÄ , lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

Pažymėtina, kad vertinant bÅ«tinosios ginties situacijÄ turi bÅ«ti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas Å¡ių aplinkybių nustatymas lemia tinkamÄ bÅ«tinosios ginties įvertinimÄ . Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalÄ kitam asmeniui negali bÅ«ti laikomi bÅ«tinÄ ja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiÅ¡kiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012).Å ioje byloje pirmosios instancijos teismas įvertinęs įrodymus padarė iÅ¡vadÄ , kad bÅ«tinosios ginties situacijos nagrinėjamo įvykio metu nebuvo.

Su tokia iÅ¡vada visiÅ¡kai sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Byloje nustatyta, kad įvykio dienÄ T. G., A. P. su kitais draugais 2016 m. vasario 27 d. pirties salėje, esančioje PlauÅ¡inių k., Skuodo r., Å¡ventė D. gimtadienį. Visi kartu bendravo draugiÅ¡kai, nebuvo jokių pykčių, konfliktų. T. G. su A. P. taip pat bendravo kaip visada, tarp jų nebuvo jokių konfliktų. Tokios aplinkybės nustatytos įvertinus nukentėjusiojo T. G., liudytojų parodymus. Nukentėjusysis T. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tarp jo ir jo draugų tÄ vakarÄ jokių konfliktų nebuvo, nė su vienu nesusibarė, nesusiginčijo, visi draugiÅ¡kai bendravo.

Apie 2.00 val. su A. pradėjo juokauti, pradėjo draugiÅ¡kai, juokais stumdytis, tiesiog kvailioti. Jis juokaudamas draugiÅ¡kai A. kojos pėda įspyrė į blauzdÄ . Tada rankomis A. paėmė už abiejų rankos riešų ir taip palaikė kelias sekundes. A. susinervino ir jam stipriai paėmė ranka už sprando ir kojos keliu stipriai iÅ¡ visų jėgų įspyrė į tarpukojį, tai yra į lytinius organus. Jis pajuto stiprų skausmÄ , susirietė ir pargriuvo ant žemės (t. 1, b. l. 12–13).

Teisiamojo posėdžio metu T. G. parodė, kad visi draugiÅ¡kai Å¡ventė gimtadienį, linksminosi, Å¡oko. Su A. viskas prasidėjo nuo žaidimo „Sparingas“. Tai žaidimas, kai parodai, kÄ gali padaryti, bet nedarai, nesispardai, nesmÅ«giuoji, tiesiog mosikuojiesi ore, jokio fizinio kontakto. Jei ir bÅ«na fizinis kontaktas, tai jis bÅ«na Å¡velnus. Jie pradėjo žaisti ir paskutiniu momentu, kaip taip išėjo, nepaaiÅ¡kins, bet jis įspyrė jam į blauzdÄ ir buvo pasisukęs Å¡onu, tada A. su keliu spyrė į tarpukojį ir jis parkrito (t. 2, b. l. 5–6).

Nurodytas nukentėjusiojo aplinkybes, kad visi bendravo draugiÅ¡kai ir jokių konfliktų nebuvo, patvirtina visi gimtadienyje dalyvavę ir apklausti kaip liudytojai pastarųjų – nukentėjusiojo ir nuteistojo – draugai. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas M. S. parodė, kad iki tol, kol jis buvo pirtyje, A. su T. nesipyko, dėl nieko nesibarė, konfliktinių situacijų nebuvo. Kai jis grįžo į pirtį, jam A. papasakojo, kad T. G. bandė įspirti ir tada jis atgal spyrė T.. T. buvo blogai, iÅ¡kvietė greitÄ jÄ pagalbÄ .

Jis suprato, kad viskas įvyko juokais. Jis nematė, kaip T. buvo sužalotas, nes tuo metu buvo išvykęs (t. 1, b. l. 23–24). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas M. S. parodė, kad apie įvykį nieko nežinojo, nes buvo tuo metu išvykęs. Apie T. sužinojo ryte, kai atvyko į pirtį pareigūnai. A. pasikvietė ir tada pradėjo klausinėti, kas įvyko. Sužinojo, kad T. G. buvo įspirta ir jį išvežė. Niekas nematė, kaip įspyrė. A. pasakojo, kad toks įvykis įvyko ir viskas.

Visi kalbėjo, jog susiginčijo ir spyrė. A. tokios aplinkybės nepatvirtino, nieko nesakė (t. 2, b. l. 11–12). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. S. parodė, kad jis matė, kaip A. su T. G. buvo vienas kitÄ apsikabinę, kad jie kažkÄ tarpusavyje juokavo. Salėje dar buvo A. K., kitų asmenų jau nebuvo. Toliau jis į A. ir T. dėmesio nekreipė. Tik po to pamatė, kad T. guli ant žemės. Po kiek laiko jis iÅ¡kvietė greitÄ jÄ pagalbÄ . Pažymėjo, kad tÄ vakarÄ jokio konflikto tarp T.

G. ir A. P. nebuvo, jie tarpusavyje nesipyko ir nesibarė. A. jam sakė, kad T. pirmas spyrė, o po to jis spyrė atgal T. ir pataikė į lytinius organus. T. jam sakė, kad jis spyrė nestipriai, o A. gal susinervino ir spyrė jam gana stiprų smūgį. Nurodė, kad kai A. yra neblaivus, greitai susinervina, yra karšto būdo (t. 1, b. l. 29–29). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja G. B. parodė, kad visi draugiškai šventė gimtadienį, nematė, kad T. su A. būtų susipykę, jokių konfliktų tarp jų nebuvo.

Ji nematė, kas įvyko tarp T. ir A., T. pamatė jau gulintį ant žemės. Ji klausė T., kas nutiko, tačiau jis neatsakė ir gulėjo susirietęs. Iš kitų draugų sužinojo, kad A. T. įspyrė į lytinius organus (1 t., b. l. 33–34). Teisiamojo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta G. B. parodė, kad visi bendravo draugiškai, jokių pykčių nebuvo. Nematė, kaip T. buvo sužalotas, nes ji buvo pirtyje. Dėl ko viskas įvyko, ji nežino, bet galėjo būti ir dėl „Sparingo“.

Sudavė T. turbūt beprasmiško žaidimo būdu. T. ramus žmogus, draugiškas. A. irgi toks pats, gal ne kiek ramus, žmogus su charakteriu (t. 2, b. l. 10). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. K. parodė, kad visi draugiškai šventė gimtadienį, tarp draugų jokių konfliktinių situacijų nebuvo, niekas tarp vaikinų nesibarė, T. su A. taip pat nesibarė, nesiginčijo, visi buvo draugiškai nusiteikę. Įvykio ji nematė, tik pamatė T. gulintį ant žemės. Jo paklausus, kas nutiko, T. pasakė, kad A. jam įspyrė į lytinius organus (t. 1, b. l. 38–39).

Teisiamojo posėdžio metu kaip liudytoja apklausta A. K. parodė, kad matė, jog bendravo draugiÅ¡kai, tiek tarpusavyje, tiek bendrai. Kaip viskas nutiko, nematė. Vėliau kalbėjo su A., jis nurodė, kad kažkÄ Å¾aidė, detaliau nepasakojo (t. 2, b. l.10–11). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas M. J. parodė, kad Å¡venčiant gimtadienį niekas tarpusavyje nesibarė, nesipyko, nesimušė, jokių konfliktų, pykčių tarp draugų nebuvo. T. su A. taip pat nesipyko. Visi draugiÅ¡kai bendravo.

Kai A. įspyrė T., jo salėje nebuvo, jis nieko nematė, jis buvo lauke. Įėjęs į salę pamatė T. ant grindų. T. paklausus, kas nutiko, jie nieko nesakė, tik sakė, kad skauda lytinius organus. Buvo iÅ¡kviesta greitoji pagalba. Vėliau iÅ¡ kitų kalbų sužinojo, kad pirma T. spyrė A. į kojÄ , o po to A. susinervino ir jam spyrė į lytinius organus (t. 1, b. l. 43–44). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas M. S. parodė, kad pirtyje tarp T. ir A. jokių ginčų, barnių nebuvo.

Niekas nesimušė, niekas nekonfliktavo, visi draugiškai šventė D. gimtadienį. Paties įvykio jis nematė, nes su Mantu buvo išvykęs, o kai grįžo, niekas nieko nepasakojo. Apie tai, kad A. T. įspyrė į lytinius organus, jis sužinojo ryte, kai į pirtį ryte atvyko policijos pareigūnai (t. 1, b. l. 48–49). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta E. P. taip pat parodė, kad visi šventė gimtadienį, jokių barni, konfliktų tarp draugų nebuvo, niekas nekonfliktavo, nesibarė, nesimušė.

T. su A. taip pat nesibarė ir nesiginčijo. Visi draugiÅ¡kai leido laikÄ . Ji nematė įvykio tarp T. ir A., nes jau buvo iÅ¡vykusi namo (t. 1, b. l. 53–54). Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme apklausta kaip liudytoja E. P. parodė, kad matė, jog tÄ vakarÄ T. su A. bendravo, nebuvo jokių konfliktų, kalbėjosi prie bendro stalo. Apie įvykį sužinojo kitÄ dienÄ (t. 2, b. l. 11). IÅ¡ aptartų nukentėjusiojo, liudytojų parodymų matyti, kad Å¡venčiant gimtadienį jokio konflikto, jokių barnių nebuvo, visi buvo draugiÅ¡ki.

Nė vienam iÅ¡ Å¡ventėje dalyvavusių asmenų jokio įtarimo T. ir A. elgesys nesukėlė. Visi nurodė, kad pastarieji elgėsi draugiÅ¡kai, nekonfliktavo. Tokios aplinkybės užfiksuotos ir tyrėjos V. G. tarnybiniame praneÅ¡ime, kad tarp T. G. ir A. P. jokio konflikto nebuvo ir juokaudami vienas kitam įspyrė. A. P. einant parÅ«kyti T. G. kojos keliu spyrė A. P. ir pataikė į kojos keliÄ , o A. P. teigimu, jis juokaudamas kojos keliu spyrė atgal T. G. ir pataikė į pilvÄ , kur tiksliai, negalėjo pasakyti.

A. P. teigė, kad jokio konflikto tarp jo ir T. G. nebuvo, tiesiog juokaudami vienas kitam įspyrė. A. P. sužalojimų nepatyrė, pretenzijų T. G. nereiÅ¡kė (t. 1, b. l. 2). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis A. P. taip pat nurodė, kad jam T. G. pasiÅ«lė eiti parÅ«kyti. Su T. jis juokavo ir T. jam vienÄ kartÄ kojos keliu įspyrė į kojos keliÄ . Jis stipraus fizinio skausmo nepajuto, jo nesužalojo. Jis juokaudamas ir nieko blogo nenorėdamas, kojos keliu spyrė atgal, tačiau T. pasisuko ir jis pataikė jam į tarpkojį.

Jis jam spyrė ne iÅ¡ pykčio, o juokaudamas. Jis tuo metu nebuvo susinervinęs, nebuvo susibaręs su T.. Po spyrio T. atsigulė ant žemės, sakė, kad pataikė į lytinius organus. VisÄ vakarÄ su T. nebuvo susibarę, nebuvo susipykę, draugiÅ¡kai leido laikÄ (t. 1, b. l. 109–110). Savo pozicijÄ A. P. pakeitė teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme nurodydamas, kad prisipažino, nes tyrėja jam sakė, jei prisipažinsi, nieko nebus, susitaikysite ir paleis. Nurodė, kad T. G. priėjo prie jo, pasakė:

„einam parūkyti“ ir sudavė keliu į šlaunį. Jis atsitraukė. T. jam sugriebė už rankų. Jis atsispyrė nuo jo keliu, nes rankos buvo užimtos ir T. G. parkrito. Negali pasakyti, ar jo suduotas smūgis galėjo sukelti tokias pasekmes. Jis atsispyrė nuo jo, nes gynėsi, nežinojo jo kėslų. T. pasiūlė parūkyti ir iš karto spyrė. Jis negalėjo T. paimti už sprando, nes jo rankos buvo užimtos. T. pirma spyrė, jis parklupo ir tada T. sugriebė už rankų. T. smūgį jis įvertino kaip pavojų.

Nežino, kaip bÅ«tų pasibaigę, jei nebÅ«tų gynėsis. Jo supratimu, tai buvo grėsminga situacija (t. 2, b. l. 59–60). Tačiau teisėjų kolegija tokiÄ A. P. pozicijÄ vertina kritiÅ¡kai. Byloje nenustatyta, kad nuteistasis bÅ«tų turėjęs pagrindÄ pačiÄ situacijÄ vertinti kaip grėsmingÄ , pavojingÄ . PrieÅ¡ingai, byloje nustatyta, kad jokių konfliktų, barnių tÄ vakarÄ tarp A. P. ir T. G. nebuvo. Pastarieji bendravo draugiÅ¡kai. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nukentėjusio T.

G. veiksmas, tai yra įspyrimas A. į kojÄ , po kurio A. G. kojos keliu spyrė T. G. į tarpkojį, nors jis ir buvo pirmas, nebuvo toks pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į nuteistojo sveikatÄ , dėl kurio bÅ«tų galima bÅ«tinoji gintis. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs T. G. neblaivumÄ , nurodė, jog T. G. įspyrimas galėjo bÅ«ti stipresnis ir skausmingesnis nei siekta, nepatvirtina pačios buvusios situacijos pavojingumo prieÅ¡ nuteistÄ jį. Apylinkės teismas nurodydamas Å¡iÄ aplinkybę pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo spyris nuteistajam, galėjęs bÅ«ti skausmingesnis, nei nurodė pats nukentėjusysis, sukėlė neadekvačiÄ A.

P. reakcijÄ , kuriai įtakos turėjo ir pastarojo neblaivumas. Å iuo atveju T. G. veiksmo, tai yra įspyrimo A., nepakanka tam, kad bÅ«tų galima konstatuoti nuteistojo veikus esant bÅ«tinosios ginties sÄ lygoms. Dėl to teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo padarytai iÅ¡vadai, jog nuteistojo A. P. veiksmai negali bÅ«ti vertinami kaip bÅ«tinoji gintis. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog A. P. padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ 138 straipsnio 1 dalyje, yra teisinga, t. y. baudžiamasis įstatymas byloje taikytas tinkamai.

Taip pat nuteistasis skunde nurodo, kad teismas visiÅ¡kai nepagrįstai sunkinančia aplinkybe pripažino jo girtumÄ . Pažymi, kad iÅ¡ byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog jo veiksmai nebuvo tiesiogiai susiję su alkoholio poveikiu, o prieÅ¡ingai, paties nukentėjusiojo elgesys lėmė jo veiksmus prieÅ¡ jį. Todėl, apelianto manymu, jo neblaivumas Å¡ioje situacijoje neturėjo bÅ«ti vertinamas kaip sunkinanti aplinkybė, o nukentėjusiojo veiksmai prieÅ¡ jį turėjo bÅ«ti traktuojami kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Tačiau kolegija mano, kad Å¡ie apelianto argumentai nepagrįsti. IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad nuteistajam buvo nustatytas 1,27 promilės girtumas. Nuteistojo reakcija, esant jam neblaiviam, į T. G. veiksmÄ buvo neadekvati, nesant jokios realios ir akivaizdžios grėsmės jo gyvybei ar sveikatai, spyrė kojos keliu nukentėjusiajam į tarpkojį, taip padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymÄ , tai yra deÅ¡inės sėklidės plyÅ¡imÄ . Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai Å¡iÄ aplinkybę pripažino atsakomybę sunkinančia (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir neturėjo pagrindo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Apeliantas taip pat nesutinka su priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu – 2000 Eur – ir paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme. NesutikimÄ motyvuoja tuo, kad jis nėra anksčiau padaręs nusikalstamos veikos, mokosi, padeda tėvams dirbti Å«kyje, ruošėsi iÅ¡vykti dirbti į NorvegijÄ ar kitÄ Å¡alį Europos SÄ jungoje. Mano, kad teismas priteisdamas 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nesilaikė teisingumo, protingumo principų ir formuojamos teismų praktikos.BK 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal Å¡io kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ laikydamasis Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytÄ Å¡velniausiÄ bausmės rūšį – laisvės apribojimÄ , atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, nuteistÄ jį apibÅ«dinančius duomenis, tarp jų ir į pastarojo jaunÄ amžių, į kitas bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes, į tai, kad teisiamas pirmÄ kartÄ , administracine tvarka baustas, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta ir nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas tinkamai individualizavo A. P. taikytinÄ baudžiamÄ jÄ atsakomybę ir paskyrė teisingÄ bausmę. Dėl to keisti Å¡iÄ Â skundžiamo nuosprendžio dalį taip pat nėra pagrindo. Å ia nutartimi pritarus apylinkės teismo iÅ¡vadai, kad A. P. yra kaltas dėl skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, kad yra atsakingas už nukentėjusiojo T. G. sveikatos sutrikdymÄ ir atitinkamai dėl padarytos neturtinės žalos, nėra pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio dalį ir dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iÅ¡ nuteistojo.

Apylinkės teismas BPK 113 straipsnio, BPK 115 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio nuostatų nepažeidė. Nuteistasis priteisto turtinės žalos atlyginimo dydžio apeliaciniame skunde neginčija, tačiau nesutinka su priteistu neturtinės žalos atlyginimu. Teigia, kad teismas nesilaikė teisingumo, protingumo principų ir formuojamos teismų praktikos. Tačiau su tokiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Apylinkės teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimÄ nukentėjusiajam, atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse, ir kitas Å¡io klausimo iÅ¡sprendimui reikÅ¡mingas aplinkybes, kurias iÅ¡dėstė skundžiamame nuosprendyje, vadovavosi teisingumo, protingumo ir skirtingų interesų pusiausvyros kriterijais, todėl sumažinęs praÅ¡omos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį tenkino civilinį ieÅ¡kinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, nustatydamas, kolegijos nuomone, tinkamÄ neturtinės žalos – 2000 Eur – sumÄ .

Teisėjų kolegijos nuomone, nustatyta nukentėjusiajam atlygintinė neturtinė žala užtikrina skirtingų interesų pusiausvyrÄ , todėl keisti skundžiamÄ nuosprendį Å¡ioje byloje taip pat nėra pagrindo. Apeliantas taip pat nurodė, kad teismas priteisdamas 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimÄ nesilaikė teismų formuojamos praktikos ir pažymėjo bylas, kuriose, pasak nuteistojo, už panaÅ¡aus pobÅ«džio sužalojimus yra priteisiamas žalos atlyginimas nuo 1000 Eur iki 1500 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nesivadovauja apeliaciniame skunde nurodytais teismų procesiniais sprendimais kaip precedentais nagrinėjamam atvejui.

Teismams sprendžiant bylas, precedento galiÄ turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiÅ¡kose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panaÅ¡ios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi bÅ«ti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Nors skunde nurodomi teismų procesiniai sprendimai buvo priimti bylose, kuriose priteista neturtinė žala nevirÅ¡ija 2000 Eur, tačiau pažymėtina, kad nurodytose bylose aplinkybės nėra analogiÅ¡kos nagrinėjamos bylos situacijai, todėl nėra jokio pagrindo remtis apeliaciniame skunde nurodytais teismų procesiniais sprendimais.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nurodytoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-253/2009 kasacinis teismas paliko galioti apygardos teismo priimtÄ procesinį sprendimÄ , kuriuo apeliacinės instancijos teismas buvo padidinęs neturtinės žalos atlyginimo sumÄ nuo 5000 Lt iki 10 000 Lt (2896 Eur), o baudžiamojoje byloje Nr. 1A-788-651/2013 apygardos teismas paliko galioti apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo buvo priteistas 7000 Lt (2027 Eur) neturtinės žalos atlyginimas, kasacine tvarka sprendimas skųstas nebuvo.Atsižvelgdama į tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė visas teisingam bylos iÅ¡sprendimui svarbias aplinkybes, visapusiÅ¡kai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo iÅ¡vadas, todėl keisti nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: nuteistojo A. P. apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai                                                                                     Regina BertaÅ¡ienė                                                                                     Savinijus Katauskas                            Violeta Miliuvienė