2018-02-14 Nr. AB-3221-3-61-3-05332-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-95-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05332-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 22.4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. A. skundą atsakovui Vilniaus apygardos probacijos tarnybai dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. A. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. lapkričio 5 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama iš Vilniaus apygardos probacijos tarnybos dėl 2003 m. balandžio 25 d. – 2006 m. balandžio 25 d. laikotarpiu neišduotų tarnybinių uniformos dalių priteisti 210,11 Eur turtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2007 m. gegužės 16 d. dirbo Vilniaus regiono pataisos inspekcijoje (vėliau pakeitė pavadinimą ir tapo Vilniaus apygardos probacijos tarnyba), o 2003 – 2006 metais minėtu laikotarpiu nebuvo išduotos tarnybinės uniformos ir/ar ją sudarančios dalys. Dėl to patyrė žalą, kurią prašė atlyginti.

3. Atsakovas Vilniaus apygardos probacijos tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka. Be to, prašė taikyti ieškinio senatį.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja Vilniaus regiono pataisos inspekcijoje dirbo iki 2007 m. gegužės 16 d., todėl trejų metų ieškinio senaties terminas suėjo 2010 m. gegužės 16 d.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

6. Teismas konstatavo, kad ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjos teisės į turtinės žalos atlyginimą dėl tarnybinės uniformos neišdavimo.

7. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėja siekia, kad jai būtų priteista turtinė žala už laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2007 m. gegužės 16 d. neišduotą tarnybinę uniformą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2015 m. lapkričio 5 d., taigi gerokai praleidusi ieškinio senaties terminus.

8. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, remdamasis sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakovo Vilniaus apygardos probacijos tarnybos prašymą tenkino ir pareiškėjos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikė ieškinio senaties terminą, o pareiškėjos skundą tuo pagrindu atmetė.

III. 9. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškinio senaties ir tęstinio pažeidimo sąvokas, klaidingai ir nevisapusiškai įvertino skunde išdėstytus argumentus, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant senaties terminus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas bylas dėl aprūpinimo uniformomis vidaus tarnybos sistemos pareigūnus, konstatavo, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus tarnybos statutas vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę, o taip pat ir pareigą nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Priešingas nei įstatymo nustatytas pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis reguliavimas negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662- 1244/2010, 2011 m. kovo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011). Pagal suformuotą teismo praktiką, sprendžiant dėl pareigūnų teisėtų interesų, susijusių su tarnybinės uniformos išdavimu, apsaugos ir gynimo, galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261- 1032/2014).

9.2. Pareiškėjo atveju paminėtinos ir akcentuotinos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išvados 2015 m. vasario 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-810-662/2015. Nurodytoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija patvirtino, jog aptariamas pažeidimas, su kuriuo pareigūnai sieja savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, pripažįstamas tęstinio pobūdžio. Atsižvelgus į šią aplinkybę, pareigūnų, laiku negavusių tarnybinės uniformos ar jos dalių ar tam tikro dydžio kompensacijos, pažeistos teisės ir teisėti interesai teismine tvarka yra ginami visa apimtimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-430/2014; 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-l652/2013; 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1903/2013; 2013 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1936/2013).

9.3. Pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota teismų praktika analogiškose bylose, nes vienais atvejais analogišką teisės pažeidimą pripažįstant kaip tęstinio pobūdžio, o kitais atvejais – kaip netęstinio, lemtų tai, kad pareigūnų pažeistų teisių ir teisėtų interesų teisminė gynyba būtų skirtingo masto, prieštarautų lygiateisiškumo principui, kurio būtina paisyti įgyvendinant teisingumą. Teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjos reikalavimo dėl žalos atlyginimo, konstatuodamas, kad pareiškėja praleido ieškinio senaties terminus.

10. Atsakovas Vilniaus apygardos probacijos tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos skundą atmesti; taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje, CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senatį.

11. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja savo pažeistą teisę (tarnybinės uniformos neišdavimas) turėjo ir galėjo ginti nuo tos dienos, kai sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. nuo pirmos tarnybos dienos įstaigoje. Pareiškėja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus regiono pataisos inspekcijoje (šiuo metu – Vilniaus apygardos probacijos tarnyba) dirbo nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2007 m. gegužės 16 d.). Prašymo įstaigos direktoriui dėl tarnybinės uniformos išdavimo ar kompensavimo dėl neišdavimo pareiškėja nepateikė, teismine tvarka savo pažeisto intereso taip pat negynė. Kadangi įstaiga turėjo pareigą aprūpinti pareiškėją tarnybine uniforma jos tarnybos laikotarpiu, paskutinė pažeidimo diena yra laikoma paskutinė pareiškėjos tarnybos (darbo) diena įstaigoje. Nutrūkus darbo santykiams, įstaiga nebeturėjo pareigos aprūpinti pareiškėją tarnybine uniforma, kadangi tarnybinėmis uniformomis aprūpinami tik pataisos pareigūnai, o nutrūkus tarnybos santykiams, pareiškėja tokį statusą prarado. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja Vilniaus regiono pataisos inspekcijoje dirbo iki 2007 m. gegužės 16 d., paskutinė įstaigos pažeidimo diena laikytina paskutinė pareiškėjos tarnybos diena (t. y. 2007 m. gegužės 16 d.), trejų metų ieškinio senaties terminas yra skaičiuojamas nuo paskutinės pažeidimo padarymo dienos (CK 1.127 str. 5 d.), trejų metų ieškinio senaties terminas suėjo 2010 m. gegužės 16 d., tad šiuo metu laikytinas praleistu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos R. A. teisės gauti žalos, patirtos dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių laikotarpiu nuo 2003 m. balandžio 25 d. – 2006 m. balandžio 25 d., atlyginimą.

14. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas Vilniaus apygardos probacijos tarnyba prašo taikyti ieškinio senatį, ir padaręs išvadą, kad pareiškėja R. A. į teismą kreipėsi praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjos skundą atmetė.

15. Pareiškėja apeliaciniame skunde su tokia teismo pozicija nesutinka ir teigia, kad jos skundas buvo atmestas nepagrįstai, kadangi atsakovo padarytas pažeidimas yra tęstinis.

16. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos aiškinimu, kad pagal suformuotą teismo praktiką R. A. nesuteikus įstatyme nustatytos socialinės garantijos dėvėti Vilniaus regiono pataisos inspekcijoje (šiuo metu – Vilniaus apygardos probacijos tarnyba) išduotą tarnybinę uniformą, galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą, tačiau pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjos teisės į jos keliamo materialaus reikalavimo patenkinimą – turtinės žalos atlyginimą.

17. Atkreiptinas dėmesys, kad nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, jog pažeidimas dėl pareigos aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis nevykdymo yra pripažįstamas tęstiniu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-810-662/2015; 2014 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-430/2014; 2014 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-249/2014; 2013 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1638/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1875/2013; 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1644/2013 ir kt.), tačiau remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pradžią, 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis to paties straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Bendrąja teisine prasme tęstiniu pažeidimu laikomas tam tikrą laiko tarpą vykstantis pažeidimas, kai be teisėto pagrindo neatliekami veiksmai, kuriuos privalu atlikti, arba atliekami neteisėti veiksmai ar nenutraukiamas kitoks pažeidimas.

19. Byloje nustatyta, kad pareiškėja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus regiono pataisos inspekcijoje (nuo 2012 m. liepos 1 d. pakeitė pavadinimą ir tapo Vilniaus apygardos probacijos tarnyba) dirbo iki 2007 m. gegužės 16 d. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nutrūkus tarp pareiškėjos R. A. ir atsakovo Vilniaus apygardos probacijos tarnybos teisiniams santykiams, atsakovas nebeturėjo pareigos aprūpinti pareiškėją naujomis tarnybinės uniformos dalimis, taigi nutrūko ir jo daromas pažeidimas, kuris, remiantis aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, iki nurodyto momento buvo tęstinis. Įvertinusi šią aplinkybę, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo Vilniaus apygardos probacijos tarnybos pozicija, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senatis turi būti skaičiuojama būtent nuo pareiškėjos atleidimo iš tarnybos dienos, t. y. 2007 m. gegužės 16 d.

20. Atsižvelgęs į tai, kad į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškėja kreipėsi 2015 m. lapkričio 5 d., atsakovas prašė reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų senaties terminą.

21. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Kaip jau minėta, pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjos skundo teismui padavimo dienos.

22. Nustatyta, kad skundą dėl turtinės žalos atlyginimo pareiškėja teismui padavė 2015 m. lapkričio 5 d., taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo pareikštas praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Pareiškėja nurodė, kad dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių patyrė nuostolių. Taigi pareiškėja turėjo suprasti, kad nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2007 m. gegužės 16 d. jos teisės gali būti pažeidžiamos ir tai sudarė pagrindą kreiptis į teismą. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių svarbias ieškinio senaties termino atnaujinimo aplinkybes.

24. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato pagrindą taikyti ieškinio senatį, skundas atmetamas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, pareiškėja termino atnaujinti neprašo, svarbių priežasčių, kodėl į teismą kreipėsi daugiau nei po trejų metų, nenurodo, darytina išvada, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senatį. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nustatęs, kad pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi trejų metų senaties terminą ir yra pagrindas taikyti ieškinio senatį, pagrįstai pareiškėjos skundą atmetė.

25. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, bylą ištyrė išsamiai, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė