2018-01-10 Nr. AB-743-3-61-3-02250-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-5334-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02250-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo H. M. Ch. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. M. Ch. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis H. M. Ch. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-861(00907) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui H. M. Ch., panaikinimo“.

2. Pareiškėjas nurodė, skundžiamas sprendimas pagrįstas klaidinga prielaida, kad Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Dipas“ (toliau – ir Bendrovė), į kurios nuosavą kapitalą investavo pareiškėjas, yra fiktyvi, o pareiškėjas pateikė atsakovui klaidingus duomenis. Pareiškėjo teigimu, jis neklaidino Migracijos departamento apie savo gyvenamąją vietą Lietuvoje. Paaiškino, kad gyvena Lietuvoje jau tris metus, nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2018 m. sausio 31 d. išsinuomojo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovas skundžiamame sprendime nenurodė ir nepagrindė, kad pareiškėjas visus 3 metus negyveno Lietuvoje. Be to, atsakovas žinojo, kad patikrinimo metu pareiškėjas yra Vokietijoje dėl stuburo gydymo.

3. Pareiškėjas pabrėžė, kad UAB „Dipas“ nėra fiktyvi įmonė. Tai patvirtina vien ta aplinkybė, kad UAB „Dipas“ buvo įregistruota prieš 5 metus iki leidimo laikinai gyventi suteikimo. Be to, pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovės akcijas už 50 000 Lt įsigijo dar 2011 m. liepos 25 d., o 2013 m. balandžio 2 d. padidino UAB „Dipas“ įstatinį kapitalą iki 100 000 Lt. Vėliau pareiškėjas 50 proc. Bendrovės akcijų pardavė Bendrovės vadovei M. I. 2015 m. kovo 3 d. pareiškėjas su M. I. investavo į UAB „Dipas“ dar 61 974,40 Eur. Nurodė, jog UAB „Dipas“ siekė vystyti turizmo bei įvairių prekių importo į Lietuvą verslą, turizmo verslui vystyti Bendrovė 2013 m. birželio 13 d. įsigijo žemės sklypą su mišku, esantį (duomenys neskelbtini), o 2015 m. parengė šio miško miškotvarkos projektą. UAB „Dipas“ planuoja dalyvauti Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programoje, pagal priemonės veiklos sritį „Viešojo naudojimo rekreacinės miško infrastruktūros įrengimas ir atnaujinimas“ tik dėl aplinkosauginių ir teritorijų planavimo reikalavimų šis projektas nevyksta šiuo metu taip, kaip tikėjosi pareiškėjas. Atkreipė dėmesį, jog, ruošdamasi turizmo veiklai Bendrovė 2016 m. sausio 26 d. gavo Lietuvos Respublikos valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos pažymėjimą verstis kelionių organizatoriaus veikla, o 2016 m. lapkričio 16 d. sudarė turistinių paslaugų teikimo sutartį su „Laurinat holdings LTD“, 2016 m. gruodžio 13 d. sudarė svečių apgyvendinimo, konferencijų salių nuomos ir konferencijų bei kitų renginių organizavimo viešbutyje sutartį su UAB „Mare Balticum“, 2017 m. sausio 17 d. sudarė sutartį su viešbučiu „Centro klubas“ dėl turistų apgyvendinimo. Pažymėjo, kad Bendrovė nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. yra ir Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų narė. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad UAB „Dipas“ importavo į Lietuvą įvairias prekes. 2015 m. kovo 16 d. Bendrovė sudarė sutartį su UAB „Alkesta“ dėl skaldos pardavimo, taip pat fasavimo-pakavimo sutartį su UAB „Valgeda“, 2015 m. balandžio 29 d. su AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudarė krovinių ekspedijavimo ir muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutartį. Pabrėžė, kad UAB „Dipas“ ir toliau vykdo importą, pavyzdžiui, 2017 m. birželio 22 d. sudarė sutartį dėl tarpininkavimo išmuitinant prekes.

4. Pasak pareiškėjo, po pirmojo 2017 m. ketvirčio Bendrovės ilgalaikis turtas sudarė 307 850 Eur, o viso turto įmonė turėjo net 332 542 Eur. Pirmąjį ketvirtį UAB „Dipas“ pardavimo pajamos sudarė 2 800 Eur, o grynasis pelnas – 909 Eur. Pardavimo pajamų sumažėjimą lėmė įmonės pastangos įsitvirtinti turizmo paslaugų rinkoje bei sumažėjęs prekių importas, ką nulėmė pardavimo vadybininko paieška. Iš Juridinių asmenų registrui pateiktų UAB „Dipas“ metinių finansinių ataskaitų už 2016 metus matyti, kad 2016 m. bendrovė turėjo 337 923 Eur vertės turto, iš kurio 309 671 Eur vertės ilgalaikį turtą, ir buvo pelninga, o pardavimo pajamos sudarė 9 500 Eur. 2015 m. UAB „Dipas“ turėjo 353 582 Eur turto, iš kurio 316 888 Eur ilgalaikio turto, o UAB „Dipas“ grynasis pelnas 2015 m. siekė net 62 417 Eur, pardavimo pajamos – 116 200 Eur.

5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – ir Aprašas) nurodo net 12 įmonės fiktyvumo punktų, tačiau pareiškėjas nežino, kurių iš šių punktų pagrindu atsakovas grindė UAB „Dipas“ fiktyvumą. Be to, pareiškėjo nuomone, atsakovas vykdė tyrimą tik apklausos būdu ir nepagrįstai nepasinaudojo Aprašo 101.4 punkte numatytu tyrimo būdu – išsiųsti paklausimus Juridinių asmenų registrui dėl duomenų apie UAB „Dipas“ finansinę atskaitomybę suteikimo.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagristą.

7. Nurodė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvenamąją vietą buvo deklaravęs nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. liepos 16 d. adresu (duomenys neskelbtini), o nuo 2015 m. liepos 17 d. – (duomenys neskelbtini). Migracijos valdybos darbuotojai atliko patikrinimą pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), tačiau ten pareiškėjo nerado, o buto gyventoja paaiškino, kad čia ji gyvena 3 metus, o minėtas užsienietis šiame bute negyvena ir niekada negyveno. Adresu (duomenys neskelbtini), buvo nustatyta, kad čia yra įsikūrusi kavinė „Flamingas“, užsieniečio rasti nepavyko, o pabendravus su minėto namo gyventojais, buvo nustatyta, kad pareiškėjas šiuo adresu negyvena. Sprendžiant, ar pareiškėjas iš tikrųjų gyvena Lietuvos Respublikoje, taip pat buvo įvertinta ta aplinkybė, kad jis tris kartus registravosi atvykti į Migracijos departamentą, tačiau į Migracijos departamentą taip ir neatvyko, prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nepateikė. Taigi minėtos aplinkybės leido daryti išvadą, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog kartu su skundu pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų ar dokumentų, galinčių paneigti ginčijamo sprendimo išvadas dėl jo gyvenimo Lietuvos Respublikoje, o pateikta nuomos sutartis savaime nepatvirtina, kad pareiškėjas iš tikrųjų gyvena Lietuvos Respublikoje.

8. Atsakovo teigimu, vien tai, jog UAB „Dipas“ yra įregistruota prieš 5 metus ir yra sudariusi sandorius su kitomis bendrovėmis, savaime nepaneigia ginčijamo sprendimo išvadų dėl šios įmonės fiktyvumo. Paaiškino, kad UAB „Dipas“ darbuotojų pateikti paaiškinimai ir nustatytos faktinės aplinkybės nesutampa, todėl galima teigti, kad darbuotojai Bendrovėje buvo įdarbinti formaliai, faktiškai joje nedirba. Migracijos departamento nuomone, nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad UAB „Dipas“ yra fiktyvi, o pareiškėjo siekis buvo gauti leidimą laikinai gyventi, bet ne užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Atsakovo teigimu, Aprašo 101 punkte yra įtvirtintas pavyzdinis veiksmų sąrašas, jame yra tik nurodyta, kokiais būdais gali būti gaunama informacija, siekiant nustatyti, ar įmonė yra fiktyvi, šie būdai yra parenkami kiekvienu konkrečiu atveju pagal faktines bylos aplinkybes. Taigi aplinkybė, kad Migracijos departamentas nebuvo apklausęs įmonės akcininkų, savaime nereiškia, kad išvada dėl UAB „Dipas“ fiktyvumo nėra pagrįsta.

9. Migracijos departamentas pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas ir tuo pagrindu, kad UAB „Dipas“ neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. šioje įmonėje nėra įdarbinti ne mažiau kaip 3 Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusi UTPĮ redakcija). Atkreipė dėmesį, jog pats pareiškėjas skunde neginčija faktinių aplinkybių, kad UAB „Dipas“ neatitinka imperatyvių UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

10. Migracijos departamentas paaiškino, kad panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi ir tuo pagrindu, jog pareiškėjas kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pagrindą konstatuoti, kad kyla nelegalios migracijos grėsmė, sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo bei sąlygų. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėjas yra UAB „Dipas“ akcininkas, savaime nepaneigia pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmės, nes surinktų duomenų visuma patvirtina, jog pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjo nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos.

11. Teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta UAB „Dipas“ administratorė J. R. nurodė, kad iš pradžių Bendrovė vertėsi džiovintų vaisių prekyba, vėliau bandė kitas veiklas – prekiavo skalda, užsėmė turizmu, tačiau grįžo prie prekybos džiovintais vaisiais veiklos. Šiuo metu Bendrovė sudariusi sutartis dėl vietos muitinės sandėlyje, yra gavusi džiovintų vaisių pavyzdžių. Liudytojos teigimu, ji ofise būna labai nedaug, daugiausiai dirba iš namų arba mieste susitinka su klientais. Su pareiškėju paskutinį kartą matėsi 2017 m. sausio mėn. Taip pat pažymėjo, kad Bendrovės direktorė gyvena Baltarusijoje ir į Lietuvą stengiasi atvykti bent kartą per savaitę.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjo H. M. Ch. skundą atmetė.

13. Nagrinėdamas bylą, teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad 2015 m. liepos 17 d. pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo UTPĮ (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, remdamasis tuo, jog užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, t. y. yra UAB „Dipas“ akcininkas.

14. 2015 m. rugpjūčio 6 d. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi dvejiems metams.

15. 2015 m. rugpjūčio 13 d. Migracijos valdyba išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT7373665, galiojantį iki 2016 m. spalio 6 d., o pareiškėjui pateikus naują pasą, 2016 m. spalio 4 d., išdavė naują leidimą laikinai gyventi LT7397928, galiojantį iki 2017 m. rugpjūčio 13 d.

16. 2017 m. balandžio 28 d. Migracijos departamentas pavedė Migracijos valdybai patikrinti, ar pareiškėjas gyvena Lietuvoje ir ar UAB „Dipas“ vykdo veiklą. Apie atlikto patikrinimo rezultatus atsakovas informuotas 2017 m. gegužės 29 d. Migracijos valdybos vyresniojo specialisto tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, jog nuvykus deklaruojamu Bendrovės biuro adresu (duomenys neskelbtini), ant minėto pastato įmonės iškabų arba kitokios reklamos, skelbiančios apie įmonės veiklą, nerasta. Aplinkinių kabinetų darbuotojai paaiškino, kad UAB „Dipas“ minėtame pastate nėra ir niekada nebuvo.

Nekilnojamojo turto registro duomenimis nekilnojamojo turto įmonė neturi. Nuvykus į pareiškėjo anketoje nurodytą jo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), buto gyventoja K. L. paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) gyvena apie 3 metus, minėtame bute pareiškėjas negyvena ir niekada negyveno. Nuvykus į pareiškėjo ankstesnę deklaruotą gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad minėtu adresu yra kavinė „Flamingas“, namo gyventojai teigė, kad pareiškėjas minėtu adresu negyvena. Atliekant patikrinimą, taip pat nustatyta, kad UAB „Dipas“ yra įdarbinti 4 darbuotojai:

L. K., J. R., H. M. Ch. bei M. I. Nuvykus į L. K. gyvenamąją vietą ir jį apklausus, L. K. paaiškino, kad dirba įmonėje, kurios pavadinimo nežino, jį įdarbino jo dukra J., įmonėje jis dirba apie metus slenkančiu grafiku, kiek valandų per mėnesį jis dirba, nežino. Dirba ūkvedžiu, atlieka pagalbinius darbus bei vairuoja automobilį. Už darbą gauna minimalų darbo užmokestį. Kitų įmonėje dirbančių darbuotojų jis nepažįsta, kokios yra akcininkų funkcijos įmonės valdyme jis nežino. Kokia yra įmonės veiklos sritis nežino, tačiau spėja, kad tai yra prekyba.

Pildant paaiškinimą atėjo kita įmonės darbuotoja J. R., kuri neturėjo laiko surašyti paaiškinimą, tačiau nurodė, kad Bendrovės biuras yra adresu (duomenys neskelbtini). Nuvykus nurodytu adresu, ant pastato nerasta Bendrovės iškabų arba kitokios reklamos, skelbiančios apie įmonės veiklą. Pastato antro aukšto koridoriaus gale yra kabinetas, ant kurio užkabinta lentelė UAB „Dipas“, tačiau kabinetas buvo užrakintas. Apsaugos darbuotojas S. K. paaiškinime nurodė, kad kabinete Nr. (duomenys neskelbtini) faktiškai jokia veikla nėra vykdoma, klientai bei Bendrovės darbuotojai biure nesilanko.

Bendrovės darbuotoja J. atvažiuoja maždaug kartą per dvi savaites bei kabinete būna apie valandą. Bendrovės darbuotoja J. R. pati atvyko į apklausą, kurios metu paaiškino, kad UAB „Dipas“ ji dirba apie 3 metus, jos pareigos yra administratorė. Įmonė užsiiminėjo džiovintų vaisių prekyba, klientai buvo „Klaipėdos duona“ bei dar pora įmonių, kurių pavadinimų ji neatsimena. Šiuo metu Bendrovė planuoja dirbti turizmo srityje, maždaug prieš 1,5 metų įmonė gavo licenciją vietiniam turizmui. Šiuo metu įmonė pastovių klientų Lietuvoje neturi.

J. R. taip pat nurodė, kad nuo 2017 m. gegužės 26 d. jos tėvas L. K. Bendrovėje nebedirba. Taip pat paaiškino, kad M. I. yra Bendrovės direktorė, ji priima sprendimus įmonės valdyme, o H. M. Ch. užsiima verslo vystymu, ieško klientų užsienyje. M. I. yra Baltarusijoje, o M. yra Vokietijoje. J. R. teigimu, Bendrovės biure šiuo metu dirba tik ji, jos darbo laikas yra nuo 9 val. iki 17.30 val. darbo dienomis, už darbą jai yra mokamas 1 600 Eur atlyginimas (ant popieriaus). Jos darbo funkcijos yra dokumentų tvarkymas, personalo paieška bei verslo pasiūlymų sudarymas.

17. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą informaciją, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, 2017 m. birželio 20 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (15/5-7)11U-861(00907), kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

18. Teismas vadovavosi UTPĮ 26 straipsniu, nustatančiu leidimo gyventi užsieniečiui išdavimo ir keitimo sąlygas, 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, kuriame nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

19. Teismas taip pat atsižvelgė į UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, UTPĮ 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 7 ir 2 punktus, į UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktus bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą, nagrinėjant bylas dėl leidimų užsieniečiams laikinai gyventi išdavimo.

20. Įvertinęs skundžiamo sprendimo motyvus, kurių pagrindu buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat atsižvelgęs į tai, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenys patvirtina, jog Bendrovėje įdarbintas tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis ir du užsieniečiai, kurie neturi leidimų nuolat gyventi Lietuvoje, teismas sprendė, kad Bendrovė neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyto reikalavimo, pagal kurį Bendrovėje turi dirbti bent trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Teismas pažymėjo, kad, nors šiuo metu UTPĮ nebenustato reikalavimo įmonėje minėto skaičiaus darbuotojų įdarbinimo, tačiau pagal 2016 m. birželio 19 d. Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą išduoti leidimą pateikė iki 2017 m. sausio 1 d., sprendimas dėl leidimo išdavimo bei pats leidimas išduotas taip pat iki minėtos datos, todėl pareiškėjo atžvilgiu taikytinos iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos. Teismas pabrėžė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog Bendrovė iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusiame UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų sąlygų nebeatitinka, o tai pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

21. Teismas sutiko ir su atsakovo išvada, jog pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. nurodė gyvenamosios vietos adresą, kuriuo faktiškai negyvena. Tai, kad pareiškėjas į butą adresu (duomenys neskelbtini) pirko baldus ar užsakė ten vykdyti tvarkymo paslaugas bei yra sudaręs minėto buto nuomos sutartį, teismo vertinimu, nereiškia, jog pareiškėjas ten faktiškai gyvena, nes tokią aplinkybę paneigia Migracijos valdybos surinkti duomenys. Pareiškėjas jokių argumentų, įrodymų, paneigiančių minėtas aplinkybes, nepateikė. Atkreipė dėmesį, jog pagal UTPĮ 36 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas atsakovui būtų nurodęs kitą savo gyvenamosios vietos adresą, kito adreso pareiškėjas nenurodė ir teismui. Teismas neturėjo pagrindo abejoti Migracijos valdybos specialisto tarnybiniame pranešime nurodytomis aplinkybėmis, todėl padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta aplinkybė. Be to, atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas buvo pateikęs klaidingus duomenis ir apie Bendrovės veiklos vietą. Prašymo dėl leidimo išdavimo metu pareiškėjas buvo nurodęs, jog UAB „Dipas“ adresas yra (duomenys neskelbtini), nors Migracijos valdybos atlikto patikrinimo metu paaiškėjo, kad Bendrovės biuras yra adresu (duomenys neskelbtini).

22. Atsižvelgęs į UTPĮ 2 straipsnio 6 dalyje pateiktą fiktyvios įmonės sąvoką, teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, kad ginčijamame sprendime atsakovas nepakankamai motyvavo savo išvadą dėl Bendrovės fiktyvumo, nenurodė, kurių Aprašo 100 punkte nurodytų aplinkybių pagrindu konstatavo, jog Bendrovė yra fiktyvi. Sprendė, kad nors atsakovo surinkti duomenys apie Bendrovės veiklos vietą, darbuotojų pateikti paaiškinimai iš tiesų leidžia abejoti, ar UAB „Dipas“ realiai vykdo veiklą, tačiau pareiškėjo pateikti duomenys apie Bendrovės finansus, sutartys su klientais neleidžia vienareikšmiškai konstatuoti Bendrovės veiklos fiktyvumo, todėl šiuo aspektu ginčijamą sprendimą teismas laikė nepagrįstu. Pažymėjo, kad atsakovui tinkamai neįrodžius, jog UAB „Dipas“ yra fiktyvi, nėra pakankamo pagrindo ir konstatuoti, jog pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su pareiškėjo gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, bei padaryti išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

23. Teismo vertinimu, nors išvada dėl Bendrovės fiktyvumo ir pareiškėjo keliamos migracijos grėsmės motyvuota nepakankamai ir šioje dalyje ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 8 straipsnio reikalavimų, tačiau ginčijamas sprendimas priimtas ir tais pagrindais, kad Bendrovė nebeatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų ir pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Be to, teismas pažymėjo, kad UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyti reikalavimai yra imperatyvūs ir nors vieno iš jų nesilaikymas sudaro pagrindą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą. Pastebėjo, kad šiuo atveju Bendrovėje nebuvo visą darbo dieną dirbančių bent trijų Lietuvos Respublikos piliečių arba nuolat Lietuvoje gyvenančių užsieniečių, taigi atsakovas vien dėl šių aplinkybių galėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą Migracijos departamentas galėjo ir tuo pagrindu, kad pareiškėjas pateikė klaidingus duomenis apie savo gyvenamąją vietą, Bendrovės veiklos adresą.

24. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad atsakovas 2017 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. (15/5-7)11U-861(00907) pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 25. Pareiškėjas H. M. Ch. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir liudytoja į teismo posėdį pakviesti K. L. Prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.

26. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis, jog pareiškėjas klaidino Migracijos departamentą, jam pateikdamas tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo gyvenamąją vietą. Pažymi, jog tokią išvadą teismas padarė, remdamasis tik K. L. paaiškinimais, jog ji bute (duomenys neskelbtini), gyvena apie tris metus ir pareiškėjas ten niekada negyveno, kas, pareiškėjo teigimu, neatitinka bylos medžiagos.

27. Nurodo, kad teismas neištyrė reikalingų įrodymų ir padarė nepagrįstas išvadas šiuo aspektu. Atkreipia dėmesį į pareiškėjo pateiktą buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), 2015 m. birželio 11 d. nuomos sutartį, į 2015 m. liepos 10 d. namo (buto (duomenys neskelbtini)) tvarkymo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį ir pagal šią sutartį išrašytas sąskaitas-faktūras ir paslaugų apmokėjimų kvitų pavyzdžius bei ataskaitas apie bendras buto administravimo ir kitas išlaidas, kas, jo manymu, paneigia nepagrįstą atsakovo teiginį atsiliepime, kad pareiškėjas bute adresu (duomenys neskelbtini) negyvena ir niekada negyveno. Pasak pareiškėjo, jo gyvenimo minėtame bute faktą patvirtina ir pažyma apie deklaruotą gyvenamą vietą, 2015 m. spalio 29 d. sąskaita-faktūra dėl užsakytų baldų adresu (duomenys neskelbtini), šių prekių pervežimo į minėtą adresą sutartis, pinigų priėmimo kvitas dėl užsakyto minėtu adresu vandens 2015 m. lapkričio 9 d. Pabrėžia, kad teismas šių rašytinių įrodymų nevertino.

28. Pareiškėjo teigimu, jis K. L. nepažįsta ir niekada nepažinojo, o teismas jos neiškvietė į teismo posėdį apklausti. Pažymi, kad pareiškėjas tokio prašymo teismui nepateikė, nes manė, turįs akivaizdžius rašytinius įrodymus, apie tai, kad jis naudojosi butu adresu (duomenys neskelbtini).

29. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad posėdžio metu pateikė įrodymus, pagrindžiančius, aplinkybę, kad jo sveikata 2015 m. pabaigoje pablogėjo dėl nugaros skausmų ir jis iš pradžių gydėsi Lietuvoje, o 2016 m. išvyko gydymuisi į Vokietiją, kur Migracijos departamento patikrinimo metu ir gydėsi, todėl akivaizdu, kad tuo metu Lietuvoje jis būti negalėjo.

30. Atkreipia dėmesį į ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kur nurodoma, kad duomenys vertinami leidimo laikinai gyventi išdavimo laikotarpiu, o ne patikrinimo metu. Pažymi, kad teismas netyrė, ar 2015 metais, kai pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pratęsimo, pareiškėjas negyveno nurodytoje gyvenamojoje vietoje.

31. Pasak pareiškėjo, tokios teismo nepagrįstos išvados kenkia jo, kaip sąžiningo verslininko, reputacijai bei garbei ir orumui.

32. Mano, kad išdėstyti motyvai pagrindžia teismo sprendimo nepagrįstumą ir įrodo, kad teismas nepagrįstai pritaikė ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir nustatė, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės.

33. Pažymi, kad atsakovo pateikta informacija, suklaidino teismą, ir lėmė nepagrįstas teismo išvadas, jog UAB „Dipas“ nuo 2017 metų buvo įdarbinęs tik vieną darbuotoją. Pabrėžia, kad Migracijos departamentas 2017 m. pradžioje savo oficialioje svetainėje nurodė dokumentus, kuriuos būtina pateikti, norint gauti leidimą gyventi. Tačiau jis nenurodė, kad tokia tvarka netaikoma, kai prašymai išduoti leidimą pateikiami iki 2017 m. sausio 1 d. Todėl pareiškėjas, suklaidintas Migracijos departamento informacija, pagrįstai galvojo, kad tokia tvarka taikoma ir UAB „Dipas“ atveju.

34. Atkreipia dėmesį, kad per visą leidimo pareiškėjui gyventi Lietuvoje galiojimo laikotarpį nuo 2013 metų nebuvo darbuotojų įdarbinimo pažeidimų, numatytų ĮUTP (išskyrus aptartą). Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad pareiškėjas neturėjo tikslo pažeisti ĮUTP. Todėl mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog buvo pažeistas ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas, o skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas.

35. Pareiškėjas taip pat prašo prijunti prie bylos papildomus įrodymus – Migracijos departamento svetainės informacijos kopijas, kurie, jo manymu, yra reikšmingi.

36. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

37. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia, iš esmės, tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo įvertintos Vilniaus apygardos administracinio teismo ir atmestos kaip nepagrįstos.

38. Pažymi, kad pareiškėjas iš esmės neginčija, kad skundžiamo Migracijos departamento sprendimo priėmimo metu jo įmonė netenkino sprendimo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi priėmimo metu galiojusios redakcijos ĮUTP 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto imperatyvaus reikalavimo. Pareiškėjo teiginys, kad jį suklaidino atsakovo interneto svetainėje skelbiama informacija, laikytinas tik gynybine pozicija. Imperatyvūs reikalavimai nustatyti ĮUTP, o įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo reikalavimo jų laikytis.

39. Atsiliepime atsakovas nurodo, kad ĮUTP 26 straipsnio 1 dalies 4 punktu, jį skaitant kartu su Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, reikalaujama, kad užsienietis turėtų faktinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje visu leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu. Byloje nustatyta, kad faktiškai pareiškėjas negyveno nei (duomenys neskelbtini), nei ankstesniu adresu (duomenys neskelbtini), ko neginčija ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kokiu iš tikrųjų adresu jis gyveno Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, mano, kad nėra pagrindo paneigti išvados, kad Lietuvos Respublikoje pareiškėjas faktiškai negyveno.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

41. Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, pažymi, jog pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Vertindama šį pateiktą prašymą nagrinėti administracinę bylą žodinio proceso tvarka, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, pateiktą prašymą, tai, kad pareiškėjas pateikto prašymo iš esmės nepagrindė, proceso šalys ir jų atstovai dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, pateiktuose procesiniuose dokumentuose pareiškėjas nenurodė, kokias aplinkybes jis nori papildomai paaiškinti, pareiškėjui nebuvo sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamu klausimu, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.). Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas, prašydamas nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, todėl administracinė byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

42. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

43. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

44. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo sprendimo Nr. (15/5-7)11U-861(00907), kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

45. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas Migracijos departamentas 2017 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikino pagrįstai.

46. Pareiškėjas su tokiu vertinimu nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes bei aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas.

47. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. kai užsienietis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Šiai įstatymo nuostatai konkretizuoti skirtas to paties įstatymo 45 straipsnis (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2014 m. spalio 7 d.), apibrėžiantis sąlygas, kurioms esant užsieniečiui, užsiimančiam ir ketinančiam toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, be kita ko, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau nei pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau nei trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau nei 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau nei 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė nei 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (45 str. 1 d. 1 p.).

48. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog vien formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. – savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba, kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nustatančiu, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, ir 7 punktu, numatančiu, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba, kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ginčijamas Migracijos departamento 2017 m. birželio 20 d. sprendimas, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (I t., b. l. 9–12) yra pagrįstas tinkamai įvertintais faktiniais duomenimis ir priimtas vadovaujantis Įstatymu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos duomenimis, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

49. Pažymėtina, kad, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas tinkamai pripažino, jog nėra pakankamo pagrindo konstatuoti Bendrovės veiklos fiktyvumo, todėl šiuo aspektu ginčijamą sprendimą teismas laikė nepagrįstu ir nepritarė išvadai, jog pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su pareiškėjo gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, ir dėl to yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Tačiau sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo priimti pakanka konstatuoti aplinkybes sudarančias nors vieną Įstaymo (50 straipsnis) tam numatytą pagrindą.

50. Atsižvelgus į tai, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenys patvirtina, jog Bendrovėje įdarbintas tik vienas Lietuvos Respublikos pilietis ir du užsieniečiai, kurie neturi leidimų nuolat gyventi Lietuvoje, pagrįstai spręsta, kad Bendrovė neatitinka UTPĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyto reikalavimo, pagal kurį Bendrovėje turi dirbti bent trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Nors šiuo metu UTPĮ nebenustato reikalavimo įmonėje minėto skaičiaus darbuotojų įdarbinimo, tačiau reikalauja, kad įmonėje visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Todėl pripažinta, kad pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

51. Be to, teismas pagrįstai pritarė atsakovo išvadai, jog pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. nurodė gyvenamosios vietos adresą, kuriuo faktiškai negyvena. Tokia išvada pagrįsta byloje surinktais ir įvertintais įrodymais. Pagal UTPĮ 36 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas atsakovui būtų nurodęs kitą savo gyvenamosios vietos adresą, kito adreso pareiškėjas nenurodė ir teismui. Teismas neturėjo pagrindo abejoti Migracijos valdybos specialisto tarnybiniame pranešime nurodytomis aplinkybėmis, todėl pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta aplinkybė. Pažymėtina, kad pareiškėjas buvo pateikęs klaidingus duomenis ir apie Bendrovės veiklos vietą. Prašymo dėl leidimo išdavimo metu pareiškėjas buvo nurodęs, jog UAB „Dipas“ adresas yra (duomenys neskelbtini), nors Migracijos valdybos atlikto patikrinimo metu paaiškėjo, kad Bendrovės biuras yra adresu (duomenys neskelbtini).

52. Dėl aptarto kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisę, vertino reikšmingas ginčui aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo H. M. Ch. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė