2022-12-07 Nr. AB-1062-3-62-3-03364-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-531-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03344-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir V. V.), dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja S. J. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Mažeikių skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-7028 ir VSDFV 2020 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. (11.1)I–7344 bei įpareigoti atsakovą nutraukti išieškojimą iš pareiškėjos.

2. Pareiškėja skunde paaiškino, kad Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu iš jos buvo priteistas 130 Lt (37,65 Eur) dydžio per mėnesį išlaikymas dukrai E. V.. Pareiškėja 2015 m. gruodžio 29 d. ir 2015 m. gruodžio 30 d. susikaupusią šio išlaikymo sumą, iš viso – 1 341,84 Eur – sumokėjo į antstolės G. A. depozitinę sąskaitą, kuri, kaip paaiškėjo vėliau, šias lėšas perdavė išieškotojui V. V. (dukros E. V. tėvui).

3. Pareiškėja nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 31 d. gavo VSDFV Mažeikių skyriaus 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-7028 ir kitus dokumentus apie jos 1 125,74 Eur įsiskolinimą Vaikų išlaikymo fondui bei 181,77 Eur palūkanų priverstinį išieškojimą. Nesutikdama su minėtu sprendimu, pareiškėja su skundu kreipėsi į VSDFV, prašydama panaikinti VSDFV Mažeikių skyriaus 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-7028 ir nutraukti iš jos išieškojimą. VSDFV 2020 m. spalio 20 d. sprendime Nr. (11.1)I-7344 nurodė, kad V. V. nustatyti vaiko išlaikymo išmokos permoką ir jos suma sumažinti pareiškėjai apskaičiuotą įsiskolinimo sumą nėra pagrindo. Taip pat nurodė, kad pareiškėjos vienkartinius mokėjimus – 2015 m. gruodžio 29 d. 1 231,21 Eur ir 2015 m. gruodžio 30 d. 110,36 Eur – į antstolės depozitinę sąskaitą, nėra teisinio pagrindo laikyti periodinėmis išmokomis, mokėtomis kas mėnesį laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 4 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d. VSDFV sprendime rėmėsi savo 2013 m. birželio 14 d., 2016 m. liepos 23 d., 2015 m. birželio 19 d. raštais pareiškėjai, nurodydama, jog valstybė perima jos pareigą mokėti lėšas vaikui išlaikyti. Nurodė, kad iš pareiškėjos 2016 m. sausio 11 d. elektroniniu paštu gavęs informaciją ir 2016 m. sausio 13 d. pagrindžiančius dokumentus apie išlaikymo įsiskolinimo sumokėjimą antstolei, atsakovas 2016 m. sausio 19 d. sprendimu nutraukė tolimesnių išmokų vaikui mokėjimą nuo 2015 m. gruodžio 1 d., tačiau tuo metu jau buvo išmokėta 1 125,74 Eur vaiko išlaikymo išmokų ir priskaičiuota 181,77 Eur palūkanų suma. Be to, VSDFV sprendime pripažįsta, kad jis Mažeikių skyriui nėra pateikęs informacijos apie įpareigojimą V. V. grąžinti iš Vaikų išlaikymo fondo gautas išmokas. Tai patvirtina, kad atsakovas pripažįsta aplinkybę, jog gavęs iš pareiškėjos atitinkamas lėšas, V. V. turėjo pareigą (prieš gaudamas pirmąsias išmokas, pasirašytinai turėjo būti įspėtas bei savo prašyme skirti vaiko išlaikymo išmokas raštu įsipareigojo) pranešti bei atsakovo neraginamas grąžinti bet kokias permokas, jei gaus išmokas iš atsakovo ir išlaikymo mokėjimą ir pareiškėjos, t. y. praturtės bei teisinio pagrindo.

4. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 12 straipsnio, 14 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teigė, kad atsakovas ne pareiškėjai, o V. V. bei antstolei turėjo pareikšti pretenzijas dėl jų pareigų, imperatyviai nustatytų minėto įstatymo nuostatose, nevykdymo. Tuo tarpu pareiškėja tinkamai ir teisėtai vykdė antstolės nurodymus, kadangi antstolė vykdomosios bylos nebuvo nutraukusi ir nebuvo pareiškėjos informavusi apie tai, kad išlaikymo prievolės pareiškėja neturi. Be to, antstolė, nesumažinusi iš pareiškėjos išieškomą vaiko išlaikymo lėšų skolą išmokų administratoriaus išmokėtų išmokų dydžiu, perduodama šias lėšas išieškotojui, bei išieškotojas, negrąžindamas jo nepagrįstai gautos sumos atsakovui, veikė neteisėtai. Antstolė išieškotojo V. V. prašymu neabejotinai išdavusi Vaiko išlaikymo fondui skirtą pažymą apie išlaikymo neišieškojimą, žinojo ir suprato, kad išieškotojas gauna / turėtų gauti atitinkamus 38 Eur mokėjimus iš atsakovo, taigi turėjo pareigą tiek aiškintis išlaikymo sumų išieškotojui sumokėjimą atsakovo lėšomis, tiek ir sumažinti tokio jo gauto išlaikymo suma išieškomą vaiko išlaikymo lėšų skolą išmokų administratoriaus išmokėtų išmokų dydžiu. O išieškotojas, atitinkamai, gavęs antstolės G. A. neteisėtai jam pervestą 1 341,84 Eur sumą, privalėjo pranešti apie tai atsakovui ir šią sumą nedelsdamas grąžinti atsakovui. V. V. neteisėtai per 3 darbo dienas nevykdant tokių pareigų, atsakovas įgijo teisę išieškoti iš V. V. visą, jo manymu, nepagrįstai jam išmokėtą vaiko išlaikymo išmokų sumą. Atsakovo neveikimas nesikreipiant dėl to į V. V. ir nenustatant jam jokių įpareigojimų negali sukelti ir nesukelia pareiškėjai jokių neigiamų pasekmių, kaip numatyta skundžiamuose sprendimuose.

5. Pareiškėjos teigimu, atsakovas pažeidė pagrindines procedūras ir taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, dėl to skundžiami sprendimai turi būti panaikinti. Negali būti toleruojama situacija, kai vykdydama antstolės reikalavimus, 2013 m. balandžio 29 d. teismo sprendimą ir sumokėdama susikaupusią išlaikymo skolą – 1 341,84 Eur – per antstolės kontorą, pareiškėja atliko neteisėtus veiksmus ir neįvykdė savo pareigų prieš išlaikomą asmenį (nepilnametę dukrą) bei valstybę/atsakovą. Pareiškėjai niekada nebuvo paaiškinta ar nurodyta, kad išlaikymo vaikui mokėti nebereikia, ar kad atlikti jokių mokėjimų antstolei nebereikia. Pareiškėja veikė tinkamai ir sąžiningai, vykdydama teismo sprendimą.

6. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad kartu su skundu VSDFV jau buvo pateikusi mokėjimų per banką ir antstolio kvitų dokumentus, 2020 m. rugsėjo 10 d. antstolės G. A. pažymą dėl skolos sumokėjimo bei su V. V. sudarytą taikos sutartį, patvirtintą Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-776-896/2018. Teismo nutarties 5 punkte ir taikos sutartyje patvirtinama, kad šiame sutarties punkte nustatytas šalių susitarimas panaikina šalių dukros išlaikymo S. J. įsiskolinimą už visą buvusį laikotarpį iki šios sutarties sudarymo dienos. V. V. įsipareigoja iki 2018 m. gegužės 1 d. atsiimti 2018 m. sausio 15 d. vykdomąjį raštą iš antstolės G. A. ir padengti visas su jo pateikimu priverstinai vykdyti susijusias išlaidas. Taigi akivaizdu, kad ne pareiškėja, o V. V. atliko neteisėtus veiksmus, atitinkamai neveikė ir dėl to yra skolingas Vaikų išlaikymo fondui, administruojamam VSDFV, visas sprendime nurodomas sumas, kadangi jas gavo tiek iš Vaikų išlaikymo fondo, tiek ir iš pareiškėjos. Nurodytas aplinkybes patvirtina ir suformuota teismų praktika.

7. Atsakovas VSDFV Mažeikių skyrius atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad V. V. į Vaikų išlaikymo fondo administraciją (toliau – ir Fondo administracija) dėl išmokos vaikui E. V. kreipėsi 2013 m. birželio 6 d. V. V. Fondo administracijai pateikė 2013 m. birželio 10 d. antstolės G. A. pažymą apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą, kurioje nurodyta, kad pagal Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-2825-924/2013, iš S. J. vaiko E. V. išlaikymui nustatyta mokėti po 130 Lt kas mėnesį iki jos pilnametystės išieškotojui V. V.. Antstolės pažymoje taip pat nurodyta, kad 2013 m. balandžio mėn.–2013 m. gegužės mėn. nebuvo mokamos teismo sprendimu nustatytos vaiko išlaikymo lėšos. Fondo administracija, įvertinusi pateiktus dokumentus, 2013 m. birželio 14 d. priėmė sprendimą Nr. V2-8987 „Dėl išmokos iš vaikų išlaikymo fondo mokėjimo“, kuriuo nusprendė nuo 2013 m. birželio 4 d. kiekvieną mėnesį mokėti 117 Lt dydžio išmoką E. V. iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą. Fondo administracija 2013 m. birželio 14 d. išsiuntė pranešimą ir sprendimo nuorašą S. J. deklaruotu gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini) ir V. V. prašyme nurodytu adresu: (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į 2016 m. sausio 18 d. gautą S. J. prašymą nutraukti išmokų mokėjimą, 2016 m. sausio 19 d. buvo priimtas sprendimas Nr. V2-719 „Dėl išmokų iš vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“, kuriuo nuo 2015 m. gruodžio 1 d. E. V. buvo nutrauktas išmokų mokėjimas.

9. Atsakovas nurodė, kad pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalis, Vaikų išlaikymo fondo (toliau – Fondas) išmokos buvo mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį. Į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų mokėjimo galėjo būti kreipiamasi, kai vaikas negavo teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gavo tik dalį nustatyto išlaikymo. Fondas išmokėdavo teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, o kai vaikas gaudavo tik dalį nustatyto išlaikymo, – teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumą. Be to, Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Fondo administratorius, šio įstatymo nustatyta tvarka mokantis Fondo išmokas, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos teisę reikalauti, kad skolininkas grąžintų išmokėtas Fondo išmokas, įgyja teisę iš skolininko išieškoti išmokėtas Fondo išmokas ir reikalauti 5 procentų metinių palūkanų, skaičiuojant nuo išmokėtų Fondo išmokų sumų nuo jų išmokėjimo šio įstatymo 3 straipsnio nustatyta tvarka iki jų visiško išieškojimo iš skolininko.

10. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad E. V. motina S. J. pareigą išlaikyti savo vaiką taip, kaip numatyta pagal teismo sprendimą, kuriuo nustatyta prievolė periodiškai išlaikyti savo nepilnametį vaiką, vykdė netinkamai. Pagal Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-2825-924/2013 S. J. buvo nustatytas išlaikymo mokėjimas vaikui E. V. kiekvieną mėnesį po 130 Lt iki jos pilnametystės, tačiau išlaikymą S. J. teikė ne kiekvieną mėnesį. Laikotarpiu nuo 2013 m. birželio mėn. iki 2015 m. lapkričio mėn., kai valstybė buvo perėmusi jos pareigą išlaikyti vaiką E. V., pareiškėja išlaikymą teikė tik 2015 m. gruodžio 29 d. (1 231,21 Eur) ir 2015 m. gruodžio 30 d. (110,36 Eur) atlikdama vienkartinius mokėjimus į antstolės G. A. depozitinę sąskaitą, todėl nėra teisinio pagrindo tokius vienkartinius mokėjimus laikyti periodiniais išlaikymo mokėjimais.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

12. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja 2020 m. rugsėjo 23 d. su skundu kreipėsi į VSDFV, prašydama panaikinti VSDFV Mažeikių skyriaus 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. VRE_SP2-7028 dėl S. J. vaikų išlaikymo išmokų skolininko skolos išieškojimo priverstine tvarka. VSDFV 2020 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. (11.1) I-7344 paliko galioti VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimą.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad iki 2017 m. gruodžio 31 d. vaikų išlaikymo išmokas skyrė ir mokėjo bei išmokėtas išmokų sumas iš skolininkų ar nepagrįstai gautas sumas iš pareiškėjų išieškojo Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, vadovaudamasi Vaikų išlaikymo fondo įstatymu. Nuo 2018 m. sausio 1 d. vaiko išlaikymo išmokas skiria ir moka bei išmokėtas išmokų sumas iš skolininkų, ar nepagrįstai gautas sumas iš pareiškėjų išieško VSDFV Mažeikių skyrius, vadovaudamasis 2017 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo Nr. X-987 pakeitimo įstatymu Nr. XIII-650 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas). Pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 dalis, Vaikų išlaikymo fondo išmokos buvo mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį. Į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų mokėjimo galėjo būti kreipiamasi, kai vaikas negavo teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gavo tik dalį nustatyto išlaikymo. Fondas išmokėdavo teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, o kai vaikas gaudavo tik dalį nustatyto išlaikymo, – teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumą. Be to, pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, Fondo administratorius, šio įstatymo nustatyta tvarka mokantis Fondo išmokas, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos teisę reikalauti, kad skolininkas grąžintų išmokėtas Fondo išmokas, įgyja teisę iš skolininko išieškoti išmokėtas Fondo išmokas ir reikalauti 5 procentų metinių palūkanų, skaičiuojant nuo išmokėtų Fondo išmokų sumų nuo jų išmokėjimo šio įstatymo 3 straipsnio nustatyta tvarka iki jų visiško išieškojimo iš skolininko.

14. Įvertinusi VSDFV Mažeikių skyriaus pateiktus vaiko išlaikymo išmokos bylos dokumentus, VSDFV nustatė, kad Fondo administracijos 2013 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. V2-8987 (2013 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. V2-11183 ištaisyta rašymo klaida) pareiškėjui V. V., atsižvelgiant į 2013 m. birželio 3 d. pateiktą prašymą ir išmokai gauti reikalingus dokumentus, buvo paskirta 130 Lt (37,65 Eur) dydžio išmoka E. V. išlaikymui, kuri mokama periodinėmis išmokomis kas mėnesį laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 4 d. iki kol atsiras Vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Fondo mokėjimą.

Priėmusi sprendimą, Fondo administracija 2013 m. birželio 14 d. raštu Nr. (V1-1882/2013)D2-16094, 2013 m. liepos 23 d. raštu Nr. (V1-1882/2013)D2-19845 ir 2015 m. birželio 19 d. raštu Nr. (V1-1882/2013)D2-14395 informavo S. J. (T.) apie valstybės perimamą jos pareigą mokėti lėšas vaikui E. V. išlaikyti, apie paskirtas ir iš Fondo mokamas išmokas, skolininko prievolę valstybės biudžetui grąžinti įsiskolinimą (Fondo išmokėtas sumas) ir 5 procentų metines palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo Fondo išmokėtų sumų nuo jų išmokėjimo iki visiško išieškojimo.

Skolininkei S. J. elektroniniu paštu 2016 m. sausio 11 d. pateikus pranešimą (o 2016 m. sausio 13 d. – patvirtinančius dokumentus) apie viso dydžio įsiskolinimo V. V. už laikotarpį iki 2016 m. sausio 1 d. sumokėjimą į antstolės G. A. depozitinę sąskaitą ir lėšų dukros E. išlaikymui periodinėmis 38 Eur dydžio išmokomis kas mėnesį mokėjimą nuo 2016 m. sausio 1 d., Fondo administracija 2016 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. V2-719 nuo 2015 m. gruodžio 1 d. nutraukė Fondo išmokos mokėjimą E. V. išlaikymui. Fondo administracijos sprendimais E. V. išlaikyti nuo 2013 m. birželio 4 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d. išmokėta 1 125,74 Eur išmokų ir priskaičiuota 181,77 Eur palūkanų.

VSDFV Mažeikių skyrius, nuo 2018 m. sausio 1 d. perėmęs vaiko išlaikymo bylos dokumentus iš Fondo administracijos ir įvertinęs, kad S. J. laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 4 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d. (kai jos dukrai buvo mokama išlaikymo išmoka iš Fondo) kas mėnesį nemokėjo priteistų vaiko išlaikymo lėšų ir nėra pagrindo pareiškėjui V. V. nustatyti vaiko išlaikymo išmokos permokos bei jos suma sumažinti skolininkei apskaičiuotą įsiskolinimo sumą, 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. VRE_SP2-7028 nusprendė išieškoti iš S. J. išmokėtų vaiko išlaikymo išmokų 1 125,74 Eur skolą ir priskaičiuotas 181,77 Eur palūkanas.

Pažymėjo, kad prie skundo VSDFV pareiškėja pridėjo AB SEB banko 2015 m. gruodžio 29 d. mokėjimo nurodymą apie 1 231,21 Eur įmokėjimą į antstolės G. A. sąskaitą, antstolės 2015 m. gruodžio 30 d. kvitą apie 110,36 Eur priėmimą iš pareiškėjos vykdant Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimą, antstolės 2020 m. rugsėjo 10 d. raštą pareiškėjos advokatui apie vykdomųjų bylų užbaigimą ir, kad Fondas nebuvo informuotas apie vykdomosios bylos dėl išlaikymo išieškojimo užbaigimą. Taip pat pridėta Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-776-896/20218, kuria patvirtinta taikos sutartis tarp pareiškėjos ir V.

V., kurioje šalys susitarė dėl pareiškėjos skolos V. V. padengimo pagal antstolės 2018 m. sausio 15 d. vykdomąjį raštą būdo: kad nuo 2018 m. sausio 12 d. iki 2019 m. sausio 1 d. už V. V. išlaikymą šalių dukrai pilnai teikia pareiškėja, o nuo 2019 m. sausio 1 d. V. V. įsipareigoja pats teikti dukrai po 60 Eur išlaikymą per mėnesį (pakeitus vaiko gyvenamąją vietą ir nustačius ją su pareiškėja). Taigi šia taikos sutartimi pareiškėja įsipareigojo padengti įsiskolinimą vaiko tėvui už išlaikymo dukrai neteikimą tam tikru laikotarpiu (pagal antstolės 2018 m. sausio 15 d. vykdomąjį raštą), bet ne įsiskolinimą Fondui už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 4 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad skundžiamame VSDFV sprendime buvo atkreiptas pareiškėjos dėmesys į tai, jog VSDFV Mažeikių skyriui nėra pateikta informacija apie jos įsiskolinimo valstybės biudžetui panaikinimą ir įpareigojimą V. V. grąžinti iš Fondo gautas išmokas. Taip pat pareiškėja informuota, kad jos vienkartinių mokėjimų į antstolės G. A. depozitinę sąskaitą nėra teisinio pagrindo laikyti periodinėmis išmokomis, mokėtomis kas mėnesį laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 4 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d., taip pat nėra pagrindo nustatyti vaiko išlaikymo išmokos permokos V. V. ir jos suma sumažinti S. J. apskaičiuotą įsiskolinimo sumą.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad pati pareiškėja pripažįsta, jog ji nevykdė savo pareigos teikti išlaikymą vaikui, nustatytos Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu (tai patvirtina antstolės 2013 m. birželio 3 d. pažyma Nr. 0088/13/00307). Būtent dėl šios priežasties (pareiškėjos pareigos nevykdymo) ir susidarė jos įsiskolinimas Fondui, tai lėmė skundžiamų sprendimų priėmimą, o ne dėl tų priežasčių, kurias nurodo pareiškėja skunde teismui. Pareiškėjos skundo teiginius, kad žala Fondui atsirado ne dėl jos kaltės, nes ji tinkamai ir teisėtai vykdė antstolės G. A. nurodymus, o dėl paties VSDFV Mažeikių skyriaus neveikimo, VSDFV vertina kritiškai, nes tinkamai ir teisėtai pareiškėja turėjo vykdyti jai teismo nustatytą įpareigojimą teikti periodinį išlaikymą vaikui; būtent šio įpareigojimo nevykdymas ir lėmė atitinkamas teisines pasekmes pareiškėjai. Be to, duomenų (įrodymų) apie pareiškėjos nurodomą vėlesnį lėšų perdavimą V. V. nei VSDFV Mažeikių skyrius, nei VSDFV neturi. Taigi pareiškėjos skunde nurodyti teiginiai nėra pakankamas teisinis pagrindas panaikinti skundžiamus VSDFV Mažeikių skyriaus ir VSDFV sprendimus.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. V. atsiliepimo nepateikė.

II. 18. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad VSDFV Mažeikių skyriaus 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. VRE_SP2-7028 nusprendė išieškoti priverstine tvarka į Lietuvos Respublikos biudžetą iš S. J. turto skolą, kuri 2020 m. rugpjūčio 26 d. sudaro 1 307,51 Eur, iš jų: išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų 1 125,74 Eur ir palūkanų 181,77 Eur.

20. Vaikų išlaikymo fondo administracija 2013 m. birželio 3 d. gavo pareiškėjo V. V. prašymą gauti išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo. Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3872-924/2013 nuspręsta priteisti iš S. T. nepilnametės dukters E. V. išlaikymui po 130 Lt periodinių išmokų per mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo iki E. V. pilnametystės, išlaikymo dydį indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Vaikų išlaikymo fondo administracija patenkino prašymą priimdama 2013 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 8987. Šiuo sprendimu buvo nuspręsta E. V. kiekvieną mėnesį nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2027 m. birželio 30 d. mokėti po 130 Lt dydžio išmoką, kol atsiras įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokų mokėjimą. Išmokos nepilnamečiui vaikui buvo paskirtos tuo pagrindu, jog pareiškėja 2013 m. balandžio mėn. ir gegužės mėn. nemokėjo išlaikymo (Antstolės G. A. 2013 m. birželio 10 d. pažyma Nr. 0088/13/00307).

21. Teismas nustatė, kad pareiškėja pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 2-2825-924 antstoliui sumokėjo 110,36 Eur ir 2015 m. gruodžio 29 d. nurodymu pervesti pinigus antstolei G. A. pervedė 1 231,21 Eur. S. J. 2016 m. sausio 13 d. elektroniniu paštu pateikė Fondo administracijai mokėjimo kopiją ir nurodė, kad sumokėjo V. V. vaiko išlaikymą iki 2016 m. sausio 1 d. Fondo administracijos 2016 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. V2-719, atsižvelgiant į gautą S. J. 2016 m. sausio 18 d. pranešimą Nr. D1-1449, nuspręsta nuo 2015 m. gruodžio 1 d. nutraukti išmokų mokėjimą E. V..

22. Teismas rėmėsi Vaiko išlaikymo fondo įstatymo nuostatomis. Nurodė, kad byloje susiklostė faktinė situacija, jog pareiškėja yra iš esmės sumokėjusi vaiko išlaikymo įmokas pagal teismo sprendimą, o dabar jai, kaip Fondo skolininkei, yra siūloma padengti Fondo sumokėtas lėšas. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad V. V. būtų pateikęs klaidingą informaciją arba laiku nepranešęs Fondo administratoriui apie gaunamą išlaikymą iš pareiškėjos, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad išmokų gavimo laikotarpiu būtų susidariusi jų permoka, kuri galėtų būti išieškota iš V. V. Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 12 straipsnio tvarka. VSDFV Mažeikių skyrius, kaip vykdantis Fondo administratoriaus funkcijas, turėjo teisę imtis veiksmų, numatytų Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo 14 straipsnyje ir Valstybinio socialinio draudimo įstatyme – informuoti pareiškėją apie skolą, pasiūlyti ją sumokėti, spręsti jos priverstinio išieškojimo klausimus.

23. Teismas sprendė, kad 2020 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjos skundas, su skundu pateikti dokumentai VSDFV 2020 m. spalio 20 d. sprendimu buvo tinkamai įvertinti, argumentuotai atsakyta, kodėl, VSDFV nuomone, juose nurodyti duomenys apie pareiškėjos sumokėtas pinigų sumas, nedaro įtakos pareiškėjos skolos skaičiavimui, jog negalima konstatuoti, kad susidarė permoka. Atsakovui nekonstatavus, kad susidarė permoka, pareiškėja turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl vaiko tėvo gauto didesnio išlaikymo.

24. Teismas nurodė, kad pareiškėjos skunde cituojamuose Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimuose nurodoma, jog permokos susidarė todėl, kad mokant išmokas Vaikų išlaikymo fondui, tuo pačiu pareiškėjai gavo vaiko išlaikymą ir iš asmenų, turinčių pareigą teikti išlaikymą periodiniais mokėjimais. Nagrinėjamos administracinės bylos atveju Vaikų išlaikymo fondui mokant išmokas V. V., pareiškėja tuo pačiu metu neteikė periodinio išlaikymo.

25. Teismas konstatavo, kad VSDFV Mažeikių skyriaus 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas Nr.VRE_SP2-7028 yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra pagrindo jo naikinti remiantis pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais. Netenkinus šio reikalavimo, negali būti tenkinamas ir reikalavimas panaikinti VSDFV 2020 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. (11.1) I – 7344, kuris priimtas išnagrinėjus pareiškėjos skundą ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka. Teismas pareiškėjos skundą atmetė, taip pat netenkino prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 26. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 23 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

27. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovas remiasi savo 2013 m. birželio 14 d. raštu ir kitais 2016 m. liepos 23 d., 2015 m. birželio 19 d. raštais pareiškėjai, jog valstybė perima pareiškėjos pareigą mokėti lėšas vaikui išlaikyti, tačiau visiškai neanalizavo, ar pareiškėja apskritai gavo bent kokį pranešimą iš antstolės, atsakovo ar išieškotojo, kad ji yra skolinga Fondui (atsakovui). Šiuo aspektu teismo sprendimas yra be motyvų, kadangi pareiškėjos pateikti argumentai visiškai nevertinti. Atsakovui 2021 m. balandžio 22 d. papildomame atsiliepime teigiant, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog nurodyti raštai pareiškėjai būtų neįteikti, teismas iš esmės neatmesdamas šios atsakovo pozicijos, sukūrė situaciją, kurioje pareiškėja traktuojama kaip žinojus apie savo pareigas atsakovui.

28. Pareiškėja teigia, kad atsiliepime atsakovas nepagrįstai nurodė ir teismas šią poziciją sprendime iš esmės palaikė, jog pareiškėja pripažįsta, kad ji nevykdė savo pareigos teikti išlaikymą vaikui, nustatytos Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu (tai patvirtina antstolės 2013 m. birželio 3 d. pažyma Nr. 0088/13/00307); būtent dėl šios priežasties (pareiškėjos pareigos nevykdymo) ir susidarė jos įsiskolinimas Fondui, tai lėmė skundžiamų sprendimų priėmimą, o ne dėl tų priežasčių, kurias nurodo pareiškėja skunde teismui (kad savo pareigų nevykdė vaiko tėvas V. V. ir antstolė G. A.); pareiškėjos skundo teiginiai, kad žala Fondui atsirado ne dėl jos kaltės, nes ji tinkamai ir teisėtai vykdė antstolės G. A. nurodymus, tačiau, pareiškėjos vertinimu, tinkamai ir teisėtai ji turėjo vykdyti jai teismo nustatytą įpareigojimą teikti periodinį išlaikymą vaikui. Šis argumentas taip pat nepagrįstas, kadangi jeigu pareiškėja būtų turėjusi pajamų teikti bei tinkamai ir laiku būtų teikusi išlaikymą dukrai, šio ginčo ir atsakovo įsitraukimo į išlaikymo vaikui procesą apskritai nebūtų. Vien tai, kad 2013 m. atsirado Vaikų išlaikymo fondo lėšų skyrimo ir mokėjimo pagrindas, negali būti teisėta priežastimi laikyti, jog pareiškėja atsakinga ir už tai, kad pas išieškotoją susidarė gautų lėšų permoka ir jis apie tai, pažeisdamas 2013 m. birželio 14 d. raštu jam išaiškintą pareigą bei įstatymo nuostatas, per 3 darbo dienas nepranešė atsakovui apie pareiškėjos pradėtą mokėti išlaikymą, susidariusią fondo lėšų permoką ir jos grąžinimo būtinybę.

29. Pareiškėja nurodo, kad ji nepažeidė savo pareigos informuoti fondą ir/ar jam mokėti išlaikymo įsiskolinimą, o išieškotojas, būdamas informuotas apie savo pareigą bendradarbiauti su fondu ir pranešti jam apie atsiradusias teisiškai reikšmingas aplinkybes, tokios įstatyme numatytos pareigos neteisėtai nevykdė. Teismas šių svarbių skirtumų, antstolės ir kitų 2 asmenų pareigų egzistavimo bei antstolės ir V. V. pareigų pažeidimo neteisėtai nevertino, suformuota teismų praktika nepagrįstai nesirėmė.

30. Pareiškėjos teigimu, teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, jog V. V. būtų pateikęs klaidingą informaciją arba laiku nepranešęs Fondo administratoriui apie gaunamą išlaikymą iš pareiškėjos, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad išmokų gavimo laikotarpiu būtų susidariusi jų permoka. Minėta, kad būtent V. V. turėjo pareigą pranešti per 3 darbo dienas apie šią aplinkybę, tačiau nepranešė. Teismas netyrė ir nenurodė, kada ir kokiu dokumentu V. V. laiku ar ne apie ją pranešė, nes tokio dokumento/pranešimo nėra ir nebuvo. Būtent tokia situacija, kai susikaupęs išlaikymo įsiskolinimas yra sumokamas pavėluotai, yra numatyta tiek įstatyme, tiek ir išaiškinta skunde nurodytoje teismų praktikoje, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.

31. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė prijungti papildomus įrodymus. Teismas taip pat neatsižvelgė ir į tai, kad pareiškėja viena augina 5 nepilnamečius vaikus, įskaitant E. V., nedirba ir neturi jokių pajamų įvykdyti atsakovo reikalavimą, t. y. dar kartą sumokėti jau sumokėtą išlaikymo įsiskolinimą (šie įrodymai teismui pateikti su 2021 m. kovo 22 d. rašytiniais paaiškinimais).

32. Netoleruotina situacija, kai vykdydama antstolės reikalavimus, teismo sprendimą ir sumokėdama susikaupusią priteisto išlaikymo (1 341,84 Eur) skolą per antstolės kontorą, skolininkė/pareiškėja atliko neteisėtus veiksmus ir neįvykdė savo pareigų prieš išlaikomą asmenį (nepilnametę dukrą) bei valstybę/atsakovą. Pareiškėjai niekada nebuvo paaiškinta ar nurodyta, kad išlaikymo vaikui mokėti nebereikia, ar, kad nebereikia atlikti mokėjimų antstolei, bet reikia sumokėti atsakovui. Pareiškėja veikė tinkamai ir sąžiningai, vykdydama jai privalomą teismo sprendimą. Pareiškėja atsakovo atžvilgiu nepažeidė jokių pareigų ar teisės normų, dėl to atsakovas neturėjo teisės priimti ginčijamą 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą.

33. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą grindžia iš esmės argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą. Papildomai nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas priimtas tinkamai pritaikius ir išaiškinus materialiosios ir proceso teisės normas, tinkamai išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus ir proceso šalių paaiškinimus, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

35. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad žala Fondui atsirado ne dėl jos kaltės, o dėl paties VSDFV Mažeikių skyriaus neveikimo, kadangi pareiškėja tinkamai ir teisėtai turėjo vykdyti jai teismo nustatytą įpareigojimą teikti periodinį išlaikymą vaikui, ir būtent šio įpareigojimo nevykdymas ir lėmė atitinkamas teisines pasekmes pareiškėjai. Be to, duomenų (įrodymų) apie pareiškėjos nurodomą vėlesnį lėšų perdavimą V. V. nei VSDFV Mažeikių skyrius, nei VSDFV neturi. Todėl pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai nėra pakankamas teisinis pagrindas panaikinti skundžiamus VSDFV Mažeikių skyriaus ir VSDFV sprendimus, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.

36. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad apeliaciniame skunde pareiškėja nepateikė argumentų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog teismas netinkamai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normas, pažeidė proceso teisės normas ar neištyrė kokių nors įrodymų, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Mažeikių skyriaus 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjos priverstine tvarka į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą turto skolą, ir VSDFV 2020 m. spalio 20 d. sprendimo, kuris priimtas išnagrinėjus pareiškėjos prašymą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.

38. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimas, taip pat VSDFV sprendimas, kuris priimtas išnagrinėjus pareiškėjos prašymą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, yra teisėti ir pagrįsti, pareiškėjos skundą atmetė.

39. Pareiškėja apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas neanalizavo, ar pareiškėja gavo bent kokį pranešimą iš antstolės, atsakovo ar išieškotojo, kad ji yra skolinga atsakovui, todėl šiuo aspektu teismo sprendimas yra be motyvų, pareiškėjos argumentai visiškai nevertinti. Teismas nevertino, kad V. V. (išieškotojas), būdamas informuotas apie pareigą bendradarbiauti su Fondu ir pranešti jam apie atsiradusias teisiškai reikšmingas aplinkybes, įstatyme numatytos pareigos neteisėtai nevykdė, taip pat teismas nesivadovavo suformuota teismų praktika.

40. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

41. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

42. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, sprendime išdėstė argumentus, dėl kurių nėra pagrindo naikinti pareiškėjos ginčijamus VSDFV Mažeikių skyriaus ir VSDFV sprendimus.

44. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, ir ginčo dėl to nėra, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3872-924/2013 pagal V. V. ieškinį S. T. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo, be kita ko, nepilnametės E. V. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su V. V., iš S. T. nepilnametės dukters E. V. išlaikymui priteista po 130 Lt periodinių išmokų per mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo iki dukters pilnametystės, išlaikymo dydį indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Išlaikymą uzufrukto teise tvarko įstatyminis nepilnametės E. V. atstovas V. V., išimtinai vaiko interesams tenkinti.

45. Nustatyta, kad V. V. 2013 m. birželio 3 d. su prašymu kreipėsi į Vaikų išlaikymo fondo administraciją, prašydamas mokėti išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo E. V.. Antstolės G. A. 2013 m. birželio 3 d. pažymoje Nr. 0088/13/00307 nurodyta, kad S. T. 2013 m. gegužės mėn. išlaikymo dukrai nemokėjo. Vaikų išlaikymo fondo administracija 2013 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. V2-8987 nusprendė E. V. nuo 2013 m. birželio 4 d. iki 2013 m. birželio 30 d. išmokėti 117 Lt dydžio išmoką; nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2027 m. birželio 30 d. kiekvieną mėnesį mokėti 130 Lt dydžio išmoką; nuo 2027 m. liepos 1 d. iki 2027 m. liepos 30 d. išmokėti 125,81 Lt dydžio išmoką. Išmoka mokama tol, kol atsiras Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą. Šis sprendimas 2013 m. birželio 14 d. buvo išsiųstas pareiškėjai S. T., adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėja rašte informuota, kad valstybė perėmė jos pareigą mokėti lėšas vaikui išlaikyti ir teisės aktų nustatyta tvarka įgyja teisę iš skolininko išieškoti išmokėtas Vaikų išlaikymo fondo išmokas bei reikalauti 5 proc. metinių palūkanų. Jeigu įsiskolinimo nesumokės, Fondo administracija priims sprendimą dėl iš Vaikų išlaikymo fondo išmokėtų išmokų išieškojimo. Taip pat nurodyta, jeigu pareiškėja moka priteistą arba vaiko išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, nedelsiant turi pranešti Fondo administracijai.

46. Vaikų išlaikymo fondas 2013 m. birželio 14 d. raštu taip pat informavo ir V. V. apie priimtą sprendimą skirti išlaikymą E. V.. Atkreipė dėmesį, kad V. V. privalo raštu pranešti Fondo administracijai apie aplinkybes, turinčias įtakos išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimui, be kita ko, jeigu skolininkas pradėjo mokėti teismo priteistą arba vaiko išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą arba jo dalį, kitas nurodytas aplinkybes. Pažymėta, kad Fondo administracija turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administracijai apie aplinkybių, turinčių įtakos išmokų iš Vaiko išlaikymo fondo mokėjimui, atsiradimą.

47. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėja S. J. antstolei G. A. 2015 m. gruodžio 29 d. sumokėjo 1 231,21 Eur ir 2016 m. sausio 13 d. elektroniniu paštu apie tai informavo Vaikų išlaikymo fondo administraciją. Taip pat 2015 m. gruodžio 30 d. pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 2-2825-924 pareiškėja antstolei sumokėjo 110,36 Eur. Vaikų išlaikymo fondo administracija 2016 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. V2-719 nusprendė nuo 2015 m. gruodžio 1 d. nutraukti išmokų mokėjimą E. V..

48. Atsakovas VSDFV Mažeikių skyrius skundžiamu 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. VRE_SP2-7028 nusprendė išieškoti priverstine tvarka į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš pareiškėjos S. J. turto skolą, kuri 2020 m. rugpjūčio 26 d. yra 1 307,51 Eur, iš jų: 1 125,74 Eur išmokėtų vaikų išlaikymo išmokų ir 181,77 Eur palūkanų.

49. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjos 2020 m. rugpjūčio 31 d. prašymą, informavo pareiškėją, jog įvertinęs pateiktus dokumentus, vaikų išlaikymo išmokų permoka nebus nustatoma, nes pareiškėja pateikė informaciją apie sumokėtus alimentus antstolei, o ne pareiškėjui (V. V.). Pažymėjo, kad tam, jog vaikų išlaikymo išmokų įsiskolinimas būtų perskaičiuotas, S. J. turi pateikti dokumentus, įrodančius alimentų mokėjimą laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d., t. y. banko išrašus, pažymą iš antstolio arba darbdavio apie įvykdytus išskaitymus, nurodant vaiko vardą, pavardę, išskaitytas sumas kiekvieną mėnesį bei kada ir kam buvo lėšos pervedamos.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog pareiškėja nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn. Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3872-924/2013 dukrai E. V. priteisto išlaikymo periodinėmis išmokomis nemokėjo. Šią pareiškėjos pareigą, atsižvelgdama į V. V. prašymą, perėmė Vaikų išlaikymo fondas, kuris sprendimu nusprendė E. V. kiekvieną mėnesį nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2027 m. birželio 30 d. mokėti po 130 Lt dydžio išmoką, kol atsiras įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokų mokėjimą. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu neteikė išlaikymo dukrai E. V., susidariusį įsiskolinimą pareiškėja antstolei sumokėjo tik 2015 m. gruodžio 29–30 d.

51. Sutiktina su pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad teisės aktai nustato pareigą V. V. pranešti apie gaunamą išlaikymą iš pareiškėjos, tačiau šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja išlaikymo dukrai E. V. ginčui aktualiu laikotarpiu neteikė, išlaikymą mokėjo Vaikų išlaikymo fondas, todėl V. V. neturėjo pareigos pranešti Fondo administratoriui apie gaunamą išlaikymą iš pareiškėjos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog išmokų gavimo laikotarpiu būtų susidariusi jų permoka.

52. Šiuo atveju Vaikų išlaikymo fondo administracija, gavusi informaciją apie tai, kad pareiškėja sumokėjo pagal vykdomąjį dokumentą susidariusį dukros išlaikymo įsiskolinimą, nuo 2015 m. gruodžio 1 d. nutraukė išmokų mokėjimą E. V.. Nesant duomenų, kad nurodytu ginčui aktualiu laikotarpiu išmokų permoka, kuri galėtų būti išieškota iš V. V. Vaikų išlaikymo išmokų įstatyme nustatyta tvarka, susidarė, nenustačius, kad V. V. būtų pateikęs klaidingą informaciją ar laiku nepranešęs Fondo administratoriui apie gaunamą išlaikymą iš pareiškėjos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad VSDFV Mažeikių skyrius, kaip vykdantis Vaikų išlaikymo fondo administratoriaus funkcijas, turėjo teisę imtis veiksmų, numatytų teisės aktuose, t. y. spręsti skolos priverstinio išieškojimo klausimus.

53. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad pareiškėjos pretenzijos vaiko tėvui dėl gauto didesnio išlaikymo gali būti sprendžiamos bendrosios kompetencijos teisme, kai pastaroji padengs turimą įsiskolinimą Vaikų išlaikymo fondui. Šiuo atveju pareiškėja dėl trečiojo suinteresuoto asmens gauto didesnio išlaikymo dukrai E. V., turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių bei jų teisinio įvertinimo, todėl atskirai neaptariami. Aplinkybė, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus.

55. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika ginčo atveju nėra aktuali, todėl nėra pagrindo šioje byloje ja vadovautis. Pažymėtina ir tai, kad pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pareiškėja apeliaciniame skunde remiasi Regionų apygardos administracinio teismo sprendimais, priimtais administracinėse bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi.

56. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

57. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, nėra pagrindo tenkinti ir prašymo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos S. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ernestas Spruogis

Dalia Višinskienė