2022-06-28 Nr. BB-4458-1-01-1-48815-2019-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-202-788/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48815-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.2; 1.1.6.6;

1.1.8.6.6; 1.1.8.6.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Algimanto Valantino ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. D. ir M. D. gynėjo advokato Gedimino Bukausko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 15 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 1 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 15 d. nuosprendžiu:

L. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį dešimties mėnesių laisvės apribojimu, pagal BK 284 straipsnį – aštuonių mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir L. D. paskirta subendrinta dešimties mėnesių laisvės apribojimo bausmė, uždraudžiant jam bausmės vykdymo laikotarpiu lankytis naktiniuose klubuose, įpareigojant per septynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam A. J. priteistą turtinę žalą ir įpareigojant viso bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje.

M. D. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausme, pagal BK 284 straipsnį – dešimties mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. D. paskirta subendrinta bausmė – vienerių metų laisvės apribojimas, uždraudžiant bausmės vykdymo laikotarpiu lankytis naktiniuose klubuose, įpareigojant per septynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam A. J. priteistą turtinę žalą, įpareigojant viso bausmės vykdymo laikotarpiu mokytis, dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje.

Nukentėjusiojo A. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies: iš L. D. ir M. D. solidariai priteista nukentėjusiajam A. J. 1894,33 Eur turtinės ir 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Bylos dalis dėl civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio nutraukta. Iš L. D. ir M. D. taip pat solidariai priteistas nukentėjusiajam 2000 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 1 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 15 d. nuosprendis pakeistas. Iš nuteistųjų L. ir M. D. solidariai nukentėjusiojo A. J. naudai priteistas turtinės žalos atlyginimas sumažintas iki 905,98 Eur. Iš nuteistųjų L. ir M. D. nukentėjusiojo A. J. naudai priteistos penkių procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos 2405,98 Eur sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Iš nuteistųjų L. ir M. D. nukentėjusiojo A. J. naudai išieškotinas išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimas padidintas iki 2500 Eur ir iš jų išieškota lygiomis dalimis, t. y. po 1250 Eur.

Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Bylos esmė

1. L. D. ir M. D. nuteisti už tai, kad 2019 m. lapkričio 16 d. apie 3.00 val. viešoje vietoje, prie klubo (duomenys neskelbtini), jiems veikiant bendrai, L. D. rankomis ir koja, o M. D. rankomis sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius A. J. į įvairias kūno vietas, taip įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką ir nesunkiai sutrikdė A. J. sveikatą: padarė jam poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, krūtinės kairėje, dešiniame petyje, abiejuose dilbiuose, kairiame žaste, sėdmenyse, kairėje šlaunyje ir blauzdoje, kraujosruvas kairės akies obuolio junginėje ir viršutinės lūpos gleivinėje, nubrozdinimą dešinio žando gleivinėje, pirmųjų apatinių dantų emalio nuskilimą, odos nubrozdinimus su poodinėmis kraujosruvomis nugaroje, dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimus kairėje alkūnėje ir išorinėse kulkšnyse, stuburo kryžkaulio S6 slankstelio lūžį.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

2. Nuteistųjų L. D. ir M. D. gynėjas advokatas G. Bukauskas kasaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 15 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį:

– pašalinti iš nuosprendžio aplinkybes, kad nusikalstamos veikos įvykdytos bendrininkaujant, ir nustatyti, kad L. D. įvykdė nusikalstama veikas, nustatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje, o M. D. – nusikalstamą veiką, nustatytą BK 284 straipsnyje;

– pripažinti L. D. ir M. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jie prisipažino padarę baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), pripažinti M. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas);

– vadovaujantis BK 40 straipsnio 1–4 dalimis, L. D. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą nutraukti, perduodant laiduotojo G. D. atsakomybėn su užstatu ar be jo, ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 15 d. nuosprendžiu paskirtas baudžiamojo poveikio priemones ar paskirti teismo nuožiūra kitas baudžiamojo poveikio priemones, vadovaujantis BK 40 straipsnio 1–4 dalimis;

– M. D. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnį pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, o jei būtų nustatyta, jog nusikalstamos veikos pagrįstai pripažintos kaip įvykdytos bendrininkaujant, vadovaujantis BK 40 straipsnio 1–4 dalimis, M. D. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnį pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą nutraukti, perduodant jį laiduotojo G. D. atsakomybėn su užstatu ar be jo, ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 15 d. nuosprendžiu paskirtas baudžiamojo poveikio priemones ar paskirti teismo nuožiūra kitas baudžiamojo poveikio priemones.

Kitas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 15 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 1 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir spręsdamas, kad nuteistasis M. D., matydamas nuteistojo L. D. prieš nukentėjusįjį A. J. vartojamą smurtą ir prie šio smurto prisidėdamas, tam pritarė bei taip konkliudentiniais veiksmais susitarė daryti nusikaltimus kartu, netinkamai aiškino bendrininkavimo institutą reglamentuojančias nuostatas. Tam, kad M. ir L. D. būtų pripažįstami nusikalstamų veikų bendrininkais, buvo būtina nustatyti, kad M. D. žinojo, jog jo brolis L. D. neteisėtai naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, kad M. D. norėjo prisidėti ir prisidėjo prie šių smurtinių veiksmų, taip pat kad L. D., prasidėjus M. D. ir A. J. muštynėms, norėjo prisidėti ir prisidėjo prie brolio M. D. veiksmų prieš nukentėjusįjį. Teismai aplinkybę, kad M. D. neva prisidėjo prie L. D. smurto prieš A. J., grindė prielaidų pobūdžio teiginiais, kad M. D. negalėjo nematyti L. D. puolimo ir smurto prieš A. J. Tačiau M. D. nusikalstamų veiksmų motyvas buvo kerštas dėl brolio sumušimo, jis siekė apginti brolį, o tai paneigia tyčios bendrumą bendrininkaujant.

2.2. Teismas taip pat netinkamai aiškino nusikalstamų veikų baigtumo momentą. Padariniai L. D. veiksmais muštynių metu sužalojant nukentėjusįjį A. J. ir taip sutrikdant kitų viešoje vietoje esančių žmonių rimtį buvo pasiekti, t. y. nusikaltimai jau buvo baigti, dar iki kito nuteistojo M. D. pasirodymo. Taigi konkliudentiniais veiksmais nuteistieji negalėjo susitarti daryti nusikalstamą veiką.

2.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nuteistųjų veiksmų bendrumą grindžia tuo, kad L. D. neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų išreiškęs nepritarimą nuteistojo M. D. prieš nukentėjusįjį A. J. naudojamam smurtui, bei tuo, kad L. D. nuvijo liudytoją M. J. (A. J. draugą), kuris stovėjo M. D. už nugaros, tokiais veiksmais neva sudarė sąlygas nuteistajam M. D. vartoti smurtą prieš A. J. L. D. neturėjo jokio intereso sustabdyti M. D., juolab kad nukentėjusysis prieš jį patį naudojo smurtą. Pasyvus L. D. elgesys tarp nukentėjusiojo ir jo brolio vykstančio konflikto metu nesuponuoja išvados, kad jis pritarė brolio veiksmams. Tokiai išvadai buvo būtina nustatyti aktyvius L. D. veiksmus, kuriais jis būtų sudaręs sąlygas kitam nuteistajam vykdyti nusikaltimą ar palengvinęs tokio nusikaltimo vykdymą ir kuriais jis būtų prisidėjęs prie M. D. smurtavimo, konkliudentiniais veiksmais išreikšdamas bendrininkų susitarimą ir tyčią bendrininkauti.

2.4. Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai nustatęs nuteistųjų bendrininkavimą, atsisakė nustatyti, kurio iš nuteistųjų atlikti veiksmai buvo priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais – nukentėjusiajam konstatuotu sveikatos sutrikdymu. Byloje nustatyta, kad iš visų A. J. padarytų sužalojimų tik vienas yra vertintinas kaip sukėlęs BK 138 straipsnio 1 dalyje nustatytus padarinius. Byloje esantis ekspertizės aktas, vertinant kartu su kitais įrodymais byloje, leidžia teigti, kad tik L. D. nukentėjusiajam A. J. atlikti veiksmai vertintini kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

2.5. Teismai taip pat nepagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Abu nuteistieji nuo pat proceso pradžios prisipažino dėl esminių jiems inkriminuotų aplinkybių, kad viešoje vietoje sudavė A. J. smūgius ir taip padarė nusikalstamą veiką, tai, kad jie neprisipažino bendrininkavę, neturėtų būti vertinama kaip aplinkybė, paneigianti jų prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi dėl nusikalstamos veikos padarymo. Nuteistųjų nesutikimas su tuo, kad jie nusikalstamą veiką padarė bendrininkaudami, yra nesutikimas su nusikalstamos veikos teisiniu vertinimu, o ne su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nutartimi Nr. 2K-108-697/2017 kaip precedentu, teigdamas apie BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimą. Nutartyje pabrėžiamas kaltininko parodymų ir jo pozicijos dėl inkriminuojamų veikų nenuoseklumas, tačiau šiuo atveju abu nuteistieji davė nuoseklius parodymus, prisipažino dėl veikos aplinkybių, tačiau nesutiko su jų veiksmų teisiniu vertinimu, kaip atliktų bendrininkaujant. M. ir L. D. ne tik visiškai prisipažino dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, bet ir nuoširdžiai gailėjosi dėl jos padarymo (atlyginta žala civilinei ieškovei Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, dėtos pastangos atlyginti žalą ir nukentėjusiajam). Taigi yra pagrindas pripažinti M. ir L. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Teismas nepagrįstai nepripažino ir M. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nes jo veiksmai buvo nulemti A. J. smurto prieš jo brolį.

2.6. Neteisingas BK nuostatų, nustatančių atsakomybę lengvinančias aplinkybes, aiškinimas nulėmė ir nepagrįstą atsisakymą atleisti L. ir M. D. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose nustatytos sąlygos, be to, atsižvelgiant į tai, kad abu nuteistieji dirba, apibūdinami teigiamai, nusikalstamas veikas padarė pirmą kartą, nuo nusikalstamų veikų padarymo nėra įvykdę jokių kitų teisės pažeidimų, yra jauno amžiaus, kritiškai vertina savo nusikalstamą elgesį, nėra linkę vykdyti teisės pažeidimus, veikas padarė dėl nepalankiai susiklosčiusių gyvenimiškų aplinkybių, yra pagrindas teigti, kad jie laikysis įstatymų, daugiau nenusikals, taigi yra ir BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta aplinkybė. Laiduotojo (G. D. – nuteistųjų tėvo) savybės taip pat leidžia jį pripažinti tinkamu laiduotoju.

3. Atsiliepimu į nuteistųjų L. ir M. D. gynėjo advokato G. Bukausko kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras D. Čaplikas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma:

3.1. L. ir M. D., įvertinus byloje esančius nuteistųjų, liudytojų parodymus, vaizdo įrašus, pagrįstai inkriminuotas nusikalstamų veikų padarymas bendrininkaujant. M. D. matė L. D. smurtą prieš nukentėjusįjį, pats pradėjo aktyviai prieš jį smurtauti. Nors teismų nustatyta, kad po L. D. panaudoto smurto iki to laiko, kol smurtą pradėjo naudoti M. D., praėjo tam tikras laiko tarpas, tačiau matyti, kad tuo metu konfliktas tarp L. D. ir A. J. nebuvo pasibaigęs. M. D. pradėjus naudoti smurtą prieš nukentėjusįjį, L. D. liudytoją M. J., kuris bandė sulaikyti smurtaujantį M. D., nuvijo. Taigi veikos padarytos susitarus. Nustačius nuteistųjų bendrininkavimą, nėra būtina nustatyti, kokius konkrečius sužalojimus padarė kiekvienas iš jų.

3.2. Vien formalus prisipažinimas dėl nusikalstamos veikos padarymo neatitinka pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Taip pat jokie provokuojantys nukentėjusiojo veiksmai prieš M. D. nenustatyti, taigi nėra pagrindo pripažinti ir BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Prašymas atleisti nuteistuosius nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nepagrįstas, nes nėra nustatytos visos BK 40 straipsnyje nurodytos sąlygos.

4. Nukentėjusysis A. J. atsiliepimu į nuteistųjų L. ir M. D. gynėjo advokato G. Bukausko kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma:

4.1. Bendrininkavimo faktą patvirtina tiek pačių nuteistųjų parodymai, tiek vaizdo įrašo duomenys. Nustačius nuteistųjų bendrininkavimą, nėra būtina nustatyti, kokius konkrečius sužalojimus padarė kiekvienas iš nuteistųjų, – už nusikalstama veika sukeltus padarinius atsako abu bendrininkai.

4.2. Nėra pagrindo pripažinti nuteistiesiems BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą baudžiamąją atsakomybę švelninančią aplinkybę, nes viso proceso metu jie neigė, kad veikė kaip bendrininkai, be to, neigė ir kitas svarbias teismų nustatytas aplinkybes. Nėra pagrindo ir M. D. pripažinti atsakomybę švelninančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nes jokių provokuojančių veiksmų prieš jį nuteistasis neatliko. Teismai taip pat pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo M. ir L. D. taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, nes tam nėra būtinų sąlygų.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistųjų L. D. ir M. D. gynėjo advokato G. Bukausko kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl bendrininkavimo

6. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu ir tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2009). Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas, ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), be to, nusikaltimo darymo metu bendrininkai turi galimybę koreguoti susitarimo ribas. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2010, 2K-630/2011, 2K-10/2012, 2K-55/2012, 2K-51-788/2022 ir kt.). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pabrėžtina, kad bendravykdis yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2007, 2K-211/2008, 2K-197/2009 ir kt.).

7. Pažymėtina, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes lauke, prie naktinio klubo, iš pradžių prieš nukentėjusįjį A. J. smurtavo L. D. Nepraėjus minutei nuo konflikto pradžios, iš naktinio klubo išėjęs M. D. taip pat puolė nukentėjusįjį ir prieš jį ėmė smurtauti. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad L. D. ir M. D. nusikalstamas veikas padarė bendrais veiksmais, tokią išvadą motyvavo tuo, jog M. D., puldamas nukentėjusįjį, savo veiksmais parodė, kad jis pritarė L. D. smurtiniams veiksmams, o L. D., matydamas agresyvius ir intensyvius savo brolio veiksmus, iš esmės neprieštaravo jiems, taip parodydamas, kad sutinka, jog fizinio smurto naudojimas būtų tęsiamas. Teismas taip pat nurodė atmetantis gynybos versiją, kad M. D., prieš pradėdamas smurtauti, nematė, jog jo brolis puolė gulintį nukentėjusįjį. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas gynybos argumentus dėl nusikalstamų veiksmų bendrumo nebuvimo, nurodė, kad nuteistasis M. D. negalėjo nematyti nuteistojo L. D. vartojamo smurto prieš nukentėjusįjį, o priešingas nuteistojo M. D. aiškinimas, kad jis matė vien tik nukentėjusiojo vartojamą smurtą prieš brolį, prieštarauja objektyvioms bylos aplinkybėms. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad tuo metu, kai M. D. smurtavo prieš nukentėjusįjį, L. D. nuvijo liudytoją M. J., bandantį sustabdyti M. D. smurtinius veiksmus, taip sudarė sąlygas (palengvino) M. D. smurtauti. Taigi situacijos detalių analizė lėmė abiejų instancijų teismų vienodą išvadą, kad broliai L. D. ir M. D. konkliudentiniais veiksmais susitarė ir smurtavo prieš nukentėjusįjį kartu.

8. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitą išvadą, nei padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Atkreiptinas dėmesys, kad minėta teismų išvada pagrįsta byloje esančių įrodymų (nukentėjusiojo, liudytojų, nuteistųjų parodymų, vaizdo įrašo) analize. Įtikinamų argumentų, kad teismai būtų nesilaikę įrodinėjimo tvarkos, vadovavęsi neleistinais įrodymais ar prielaidomis, nepateikta. Kasacinio skundo teiginys, kad M. D. negalėjo pradėti bendrininkauti su L. D., nes pastarojo padaryti nusikaltimai jau buvo baigti, yra dirbtinis, nes pagal byloje nustatytas aplinkybes nusikalstami padariniai (viešosios tvarkos sutrikdymas, žala nukentėjusiojo sveikatai) sukelti bendrais, vos keletą minučių besitęsiančiais, abiejų nuteistųjų smurtiniais veiksmais.

9. Pažymėtina, kad kasacinio skundo dalį ginčijant bendrininkavimą iš esmės sudaro teismų išvadų ir argumentų kritika bei savos įvykio versijos pagrindimas, t. y. kad nuteistieji smurtavo kiekvienas atskirai, o ne veikdami kartu. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis patikrina teisės taikymo aspektu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nurodytais pagrindais – jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta esminių proceso pažeidimų. Tai reiškia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų ištirti įrodymai kasacinio proceso metu iš naujo nevertinami, bylos faktinės aplinkybės nenustatomos. Nesant įtikinamų argumentų dėl padarytų įrodymų vertinimo pažeidimų, kasacinės instancijos teismas savo išvadose remiasi teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo argumentai dėl netinkamai nustatyto brolių L. D. ir M. D. bendrininkavimo smurtaujant prieš nukentėjusįjį ir sutrikdant viešąją tvarką bei rimtį pripažintini nepagrįstais.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos

10. Pirmosios instancijos teismas atsisakė pripažinti kaltinamiesiems BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi) ir laidavimo institutui taikyti būtiną sąlygą, nustatytą BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte (kaltės pripažinimą ir gailėjimąsi). Tokį teismo vertinimą lėmė išvada, kad tiek L. D., tiek M. D. pripažino kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų iš dalies – jie neprisipažino dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo A. J. ir dėl veikimo bendrai, o tai yra vienos iš esminių aplinkybių.

11. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo vertinimui, nurodė, kad nuteistieji viso baudžiamojo proceso metu neigė nusikaltimus padarę bendrininkaudami, t. y. M. D. neigė matęs nuteistojo L. D. vartojamą smurtą prieš nukentėjusįjį ir prie šio smurto prisidėjęs, o nuteistasis L. D. neigė pritaręs ir sudaręs sąlygas (palengvinęs) nuteistajam M. D. vartoti smurtą prieš nukentėjusįjį. Padaryta išvada, kad taip nuteistieji bandė išvengti atsakomybės už kilusius sunkiausius nusikalstamus padarinius – nesunkų nukentėjusiojo A. J. sveikatos sutrikdymą sukėlusį jo stuburo kryžkaulio slankstelio lūžį ir griežtesnės baudžiamosios atsakomybės už bendrininkavimą. Konstatuota, kad nuteistieji nenusakė visų svarbiausių šios veikos padarymo aplinkybių, besąlygiškai nepripažino visų pirmosios instancijos teismo nustatytų esminių faktų, nuo kurių tiesiogiai priklauso tinkamas veikos kvalifikavimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo paneigti teismų argumentus dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi) ir BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos (kaltės pripažinimo ir gailėjimosi) nebuvimo.

12. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad klausimas, ar kaltinamojo prisipažinimas buvo nuoširdus, ar jis iš tikrųjų gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, ar jis sąžiningai atskleidė bylai svarbias aplinkybes, priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Kasacinės instancijos teismas bylą nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, įrodymų netiria ir turi siauresnes galimybes įvertinti kaltinamojo tikrąjį požiūrį į padarytus nusikalstamus veiksmus negu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Šiuo atveju bylą išnagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų vertinimas sutapo, pateiktos išvados motyvuotos, o teisiškai reikšmingų argumentų, paneigiančių teismų vertinimą dėl nevisiško kaltės pripažinimo, kasaciniame skunde nepateikta.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte

13. Kasacinio skundo prašymas pripažinti nuteistajam M. D. jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, taip pat atmestinas.

14. Teismų praktikoje išaiškinta, kad provokuojančiu laikomas toks nukentėjusiojo elgesys, kai jis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-3-648/2021 ir kt.).

15. Pagrindas pripažinti M. D. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę skunde argumentuojamas tuo, kad jo smurtinius veiksmus paskatino nukentėjusiojo smurtas prieš jo brolį. Pirmosios instancijos teismas atsisakė pripažinti minėtą aplinkybę, konstatuodamas, kad šis kaltinamasis pradėjo naudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį iš keršto, nes jam buvo pranešta, kad jo brolis klube buvo sumuštas, tačiau vien tokios aplinkybės nepakanka, kad būtų pripažinta, jog M. D. nusikalsti įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo vertinimui, nurodė, kad įrodymų, pagrindžiančių, jog nukentėjusysis A. J. sąmoningai skatino nuteistąjį M. D. pradėti nusikalstamas veikas prieš jį, byloje nėra.

16. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingą išvadą. Nukentėjusiojo provokuojančio elgesio aplinkybė gali būti konstatuota tik esant objektyviam pagrindui, todėl negali būti grindžiama vien tik tuo, kaip nukentėjusiojo elgesį įvertino pats kaltinamasis. Nors nuteistasis M. D. savo smurtinius veiksmus aiškino tuo, kad jam buvo pranešta apie jo brolio sumušimą, tačiau byloje nėra nustatyta, kad nukentėjusysis būtų realiai sumušęs L. D. Nustatyta tik tai, kad jis savo žeidžiančia replika paskatino L. D. smurtinius veiksmus prieš save (dėl to L. D. minėta lengvinanti aplinkybė šioje byloje pritaikyta), tačiau tuo metu M. D. įvykio vietoje dar nebuvo. Jokių nukentėjusiojo veiksmų, kurie būtų provokavę būtent M. D. pradėti prieš jį smurtauti, nenustatyta.

17. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pagrindas naikinti ar keisti šioje byloje teismų priimtus procesinius sprendimus (BPK 369 straipsnis) nenustatytas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų L. D. ir M. D. gynėjo advokato Gedimino Bukausko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Algimantas Valantinas

Olegas Fedosiukas