2015-10-08 Nr. AB-19493-3-61-3-00900-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1902-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00900-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. V. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydama: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) sprendimą, įformintą 2014 m. sausio 27 d. raštu Nr. (6.5) I-813, kuriuo atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti, konstatuojant, kad terminas nebuvo praleistas; panaikinti VSDFV sprendimą, įformintą 2014 m. sausio 8 d. raštu Nr. (6.5) I-207, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimo, įforminto 2013 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. (10.1-02)3-151086, ir įpareigoti VSDFV iš naujo nagrinėti šį pareiškėjos skundą.

Paaiškino, kad VSDFV nepagrįstai atsisakė nagrinėti jos skundą, skaičiuodama senaties terminą nuo pirmos valstybinės socialinio draudimo pensijos išmokėjimo datos, t. y. 2010 m. sausio mėnesio. Apie tai, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) ir yra neteisėtos, pareiškėja sužinojo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Be to, jei VSDFV laikė, kad šis terminas yra praleistas, jis turėjo būti atnaujintas, įvertinus bylai reikšmingų aplinkybių visumą: asmenų, turinčių teisę gauti senatvės pensiją, sveikatą, amžių, teisinio išsilavinimo stoką.

Atsakovas VSDFV su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 22–25) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Paaiškino, kad pareiškėja praleido Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą, todėl VSDFV atsisakė nagrinėti jos skundą. Pareiškėjai buvo paaiškinta, jog pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja pakartotinai kreipėsi į VSDFV, tačiau nenurodė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, todėl buvo nuspręsta pareiškėjos skundo nenagrinėti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu (b. l. 43–46) pareiškėjos R. V. skundą tenkino iš dalies: panaikino VSDFV 2014 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-813 ir įpareigojo VSDFV išnagrinėti R. V. 2013 m. gruodžio 31 d. skundą. Kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pagal pareiškėjos 2013 m. lapkričio 16 d. prašymą VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. gruodžio 6 d. paruošė pažymą Nr. (10.1-02) 3-151086 apie pareiškėjai apskaičiuotas ir pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas neišmokėtos pensijos sumas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir atsakė, kad išmokėti pensijų nepriemokos dalies nėra teisinio pagrindo (b. l. 8–9). 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėja padavė skundą VSDFV (b. l. 10–12). VSDFV 2014 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. (6.5) I-207 paaiškino, kad pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. gruodžio 31 d. skundu, praleido nustatytą 3 metų terminą ir skundą nagrinėti atsisakė. Nurodė, kad jeigu pareiškėja iki 2014 m. sausio 22 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 13). 2014 m. sausio 17 d. pareiškėja VSDFV pakartotinai pateikė skundą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir skundo išnagrinėjimo (b. l. 14–16). VSDFV 2014 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. (6.5) I-813 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gruodžio 31 d. skundą, konstatavusi, jog pareiškėja 2014 m. sausio 17 d. prašyme nepateikė argumentų, įrodančių, kad terminą praleido dėl nuo pareiškėjos valios nepriklausančių priežasčių (b. l. 17).

Pareiškėja 2014 m. sausio 17 d. skunde VSDFV prašė atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos pensijos dalies paduoti ir išnagrinėti jos 2013 m. gruodžio 31 d. paduotą skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus priimto sprendimo. Paaiškino, kad apie tai, jog Laikinojo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai ir yra neteisėtos, sužinojo Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl manė, kad 3 metų terminas nėra praleistas. Kaip esminę priežastį įvardijo aplinkybę, kad jai sumažinta pensija buvo mokama vadovaujantis tuo metu galiojančiomis įstatymo nuostatomis. Būdama senyvo amžiaus eiline piliete, neturinti teisinio išsilavinimo, nemanė, kad turi teisę kvestionuoti įstatymo leidėjo nustatytas taisykles. Po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, pagrįstai tikėjosi, kad įstatymų leidėjas priims atitinkamas įstatymines nuostatas, sureguliuojančias neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo klausimus (b. l. 14–16).

Nagrinėjamu atveju pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo sumokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi apie tai, kad paskirta pensija buvo sumažinta, pareiškėja sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėja, kreipdamasi į Vilniaus skyrių 2013 m. lapkričio 15 d., o į VSDFV – su 2013 m. gruodžio 31 d. skundu, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad skundui VSDFV paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, VSDFV direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Ginčijamame 2014 m. sausio 8 d. sprendime nurodyta, kad jeigu pareiškėja iki 2014 m. sausio 22 d. pateiks įrodymus dėl termino praleidimo priežasčių, jos skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės) 20, 31 punktų normų turinys patvirtina, kad VSDFV paduotas skundas išankstine nagrinėjimo ne teisme tvarka turi būti iš esmės išsprendžiamas atlikus pilną procedūrą, t. y. VSDFV, nustačiusi, kad praleistas skundo padavimo terminas, pirmiausia turi raštu pareikalauti įrodymų dėl termino praleidimo priežasčių ir tik gavusi atsakymą arba per nustatytą terminą negavusi pareiškėjo atsakymo, priimti galutinį sprendimą dėl skundo pagrįstumo ir tinkamumo. Nagrinėjamu atveju 2014 m. sausio 8 d. sprendimu atsisakant nagrinėti pareiškėjos skundą, iki galo neatlikus įrodymų rinkimo procedūros, kurią buvo privaloma atlikti pagal teisės aktus, buvo pažeistos procesinės sprendimo priėmimo taisyklės. Tačiau nagrinėjamu atveju, pareiškėjai pakartotinai pateikus argumentuotą prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, priimtas 2014 m. sausio 8 d. sprendimas, įformintas raštu Nr. (6.5) I-207, vertintinas kaip tarpinis procedūrinis aktas, nesukeliantis pareiškėjai teisinių pasekmių, o 2014 m. sausio 27 d. sprendimas Nr. (6.5) I-813, vertinamas kaip galutinis aktas, priimtas atlikus įrodymų rinkimo procedūrą, ir sukeliantis teisines pasekmes pareiškėjai.

Teismo vertinimu, VSDFV atsisakydama išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. gruodžio 31 d. skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo, formaliai vertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl termino praleidimo skundui paduoti, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Nebuvo atsižvelgta į tas aplinkybes, jog įstatymų leidėjas nebuvo aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų, o dėl klausimo, nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, aiškiai pasisakyta tik 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Neįvertinta, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje buvo įtvirtinti pasiūlymai Vyriausybei dėl įstatymui įgyvendinti reikalingų teisės aktų, taip pat ir dėl pensijų kompensavimo tvarkos aprašo, tačiau toks teisės aktas dar nebuvo parengtas. Teisės aktų gausa, nevieninga teismų praktika kėlė teisinio neapibrėžtumo situaciją, ir neatsižvelgiant į paminėtų aplinkybių visumą, be kita ko, ir į pareiškėjos amžių, jos, kaip asmens neturinčio teisinio išsilavinimo, galimybę efektyviai pasinaudoti savo teisėmis, nepagrįstai buvo konstatuota, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodytos aplinkybės pagrindžia jos delsimą kreiptis į VSDFV skyrių dėl sumažintos pensijos grąžinimo, todėl ginčijamas VSDFV 2014 m. sausio 27 d. sprendimas Nr. (6.5) I-813 sprendimas naikinamas, įpareigojant VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. gruodžio 31 d. skundą.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 51–56) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nesivadovavo LVAT formuojama praktika, suformuota šio pobūdžio bylose, neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes. Pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų kreipimosi į VSDFV terminą. VSDFV pareiškėjos nurodytas termino praleidimo aplinkybes vertino atsižvelgdama į LVAT praktiką, todėl pagrįstai neatnaujino pareiškėjai termino ir jos skundą atsisakė nagrinėti. Pareiškėjos nurodomos termino praleidimo priežastys nėra pakankamos tam, kad šis terminas būtų atnaujintas. Be to, tai kad VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą bei pasiūlė jai pateikti termino praleidimą pagrindžiančius įrodymus vienu sprendimu (VSDFV 2014 m. sausio 8 d. sprendimu), nereiškia, kad VSDFV neatliko visų Taisyklių 20 ir 31 punktuose nustatytų procedūrų.

Pareiškėja R. V. atsiliepime (b. l. 60–61) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėja sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo, kuriuo teismas panaikino VSDFV 2014 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-813 ir įpareigojo VSDFV iš naujo išnagrinėti pareiškėjos R. V. 2013 m. gruodžio 31 d. skundą, o kitą jos skundo dalį atmetė, teisėtumas ir pagrįstumas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, iš esmės teisingai nustatė, jog 3 metų terminas, per kurį pareiškėja turėjo paduoti skundą ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, t. y. VSDFV, skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio, t. y. to mėnesio, kurį pareiškėja gavo pirmą sumažintą (pritaikius Laikinąjį įstatymą) senatvės pensiją. Pareiškėjos kreipimosi į šią instituciją data Pensijų įstatymo 45 straipsnio prasme laikytina 2013 m. lapkričio 15 d. prašymo VSDFV teritoriniam skyriui padavimo data. Taigi byloje iš esmės pagrįstai buvo nustatyta, kad pareiškėja savo galimai pažeistos teisės gauti visą paskirto dydžio senatvės pensiją gynimo procedūrą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pradėjo praleidusi įstatymu nustatytą terminą. Kita vertus, teisėjų kolegija negali sutikti su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas, nusprendęs, jog pareiškėjos nurodytos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto termino praleidimo priežastys yra objektyvios, nuo jos valios nepriklausiusios kliūtys, pateisinančios minėto termino praleidimą, šį terminą atnaujino.

Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto termino praleidimą pareiškėja grindė šiais argumentais: sumažinta pensija pareiškėjai buvo mokama vadovaujantis tuo metu galiojančiu įstatymu, todėl būdama senyvo amžiaus, neturėdama teisinio išsilavinimo pareiškėja neturėjo pagrindo kvestionuoti įstatymo teisėtumo; apie savo teisių pažeidimą pareiškėja sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuris viešai paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d.

Šiuo aspektu kolegija pažymi, jog LVAT praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pareiškėjų nurodomi bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014; 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.).

Be to, administracinių teismų praktikoje senyvas amžius, teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (LVAT 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Todėl ir šios aplinkybės negalėjo būti pagrindu atnaujinti praleistą terminą.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėja jokių individualaus pobūdžio aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai atnaujino pareiškėjos praleistą 3 metų kreipimosi į VSDFV, kaip į ginčą privaloma išankstine ne teismo tvarka nagrinėjančią instituciją, terminą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šio pobūdžio bylose suformuotos praktikos, ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Todėl atsakovo VSDFV apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas priimant naują sprendimą ir atmetant pareiškėjos skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos R. V. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė