2017-06-14 Nr. AB-12108-3-62-3-00008-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1830-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00008-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. J., V. S., R. M., G. A., A. K., J. B., V. Š., N. V. N., L. G., L. G., S. M., V. B., S. I. M., D. S., E. M., B. J., R. S. ir D. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. J., V. S., R. M., G. A., A. K., J. B., V. Š., N. V. N., L. G., L. G., S. M., V. B., S. I. M., D. S., E. M., B. J., R. S. ir D. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai E. J., V. S., R. M., G. A., A. K., J. B., V. Š., N. V. N., L. G., L. G., S. M., V. B., S. I. M., D. S., E. M., B. J., R. S. ir D. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydami priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir Skyrius, atsakovas) neišmokėto darbo užmokesčio ir grąžinamo darbo užmokesčio skirtumą: E. J. – 240,15 Eur; V. S. – 5 085,92 Eur; R. M. – 7 533,35 Eur; G. A. – 1 239,54 Eur; A. K. – 3 106,53 Eur; J. B. – 2 824,80 Eur; V. Š. – 3 292,70 Eur; N. V. N. – 1 195,38 Eur; L. G. – 2 207,69 Eur; L. G. – 3 520,78 Eur; S. M. – 1 874,65 Eur; V. B. – 4 310,19 Eur; S. I. M. – 8 719,53 Eur; D. S. – 1 844,32 Eur; E. M. – 1 699,01 Eur; B. J. –1 828,90 Eur; R. S. – 6 428,79 Eur; D. K. – 1 291,38 Eur.

Pareiškėjai paaiškino, kad 2009–2013 metais jiems nepagrįstai buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nustatė konkretų būdą, kuriuo privalo būti kompensuoti praradimai, atsiradę dėl neproporcingo asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo ekonomikos krizės laikotarpiu, t. y. pareigą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Pareiškėjai pažymėjo, kad nors valstybė savo įsipareigojimą įvykdė, t. y. Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), tačiau pagal šį įstatymą grąžintina darbo užmokesčio dalis yra daug mažesnė už negautą darbo užmokesčio dalį, todėl dalis neišmokėto darbo užmokesčio lieka negrąžinta ir taip pažeidžiamos pareiškėjų teisės. Pareiškėjai taip pat pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyto kompensavimo mechanizmo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Atsakovas Skyrius atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį, skundą atmesti, o jeigu būtų nuspręsta skundą tenkinti ar tenkinti iš dalies, išdėstyti priteistos sumos išmokėjimą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme. Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 13 d. sprendimu pareiškėjų E. J., V. S., R. M., G. A., A. K., J. B., V. Š., N. V. N., L. G., L. G., S. M., V. B., S. I. M., D. S., E. M., B. J., R. S. ir D. K. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai 2016 m. birželio 16 d. pateiktame patikslintame skunde prašo priimti atsisakymą nuo reikalavimų dalies, kuri grąžinama pagal Grąžinimo įstatymą, tačiau pareiškėjų skundas dėl šių reikalavimų teismo nebuvo priimtas, todėl pareiškėjams nėra pagrindo atsisakyti šių reikalavimų, o teismui priimti pareiškėjų 2016 m. birželio 16 d. pateiktame patikslintame skunde išreikštą prašymą priimti atsisakymą nuo reikalavimų dalies, kuri grąžinama pagal Grąžinimo įstatymą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo Skyriaus valstybės tarnautojai. Teismas, nagrinėdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, VTĮ) 25 straipsnyje ir šio įstatymo 1 priede įtvirtintu teisiniu reglamentavimu (jo pakeitimais). Nustatęs, kad nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 kategorijos valstybės tarnautojams, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – aukštesnės nei 10 kategorijos valstybės tarnautojams bei valstybės tarnautojams mokami priedai už kvalifikacines klases, teismas konstatavo, jog dėl pasikeitusių VTĮ nuostatų 2009–2013 metais sumažintas darbo užmokestis buvo mokamas ir pareiškėjams. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktais išaiškinimais bei pažymėjo, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame buvo nustatyta dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka bei finansavimo šaltiniai.

Teismo vertinimu, šiuo atveju yra aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos iš esmės analogiškose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 2016 m. vasario 15 d. priimtuose sprendimuose suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės. Teismas pažymėjo kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, todėl galiojančiu Grąžinimo įstatymu įtvirtinus ginčo laikotarpiu sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmą, nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuotos teismų praktikos ir patenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti didesnę pinigų sumą, nei nustatyta pagal Grąžinimo įstatymą.

Teismas netenkino pareiškėjų prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, 23 straipsnyje įtvirtintai teisei į nuosavybę, konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir teisėtų lūkesčių principams, nurodydamas, jog pareiškėjų skundo pagrindas buvo ne Grąžinimo įstatyme nustatytas patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas, jog pareiškėjai prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatytos kompensavimo tvarkos atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, ir jog pareiškėjai nepateikė konkrečių skaičiavimų, kad įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

III. Pareiškėjai E. J., V. S., R. M., G. A., A. K., J. B., V. Š., N. V. N., L. G., L. G., S. M., V. B., S. I. M., D. S., E. M., B. J., R. S. ir D. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą skundą patenkinti. Pareiškėjai taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka (formulė) neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatytam lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 23 straipsnio nuostatai, kad nuosavybė neliečiama, ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, neatsižvelgė į visas svarbias aplinkybes, padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų, pagal kurias pareiškėjams bus grąžinta tik dalis ginčo laikotarpiu negauto darbo užmokesčio, atitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė taikydamas Konstitucijai prieštaraujančio Grąžinimo įstatymo, kuriuo padaryti pareiškėjų nuosavybės teisės pažeidimai nėra visiškai pašalinti, nuostatas, o tai pripažintina esminiu administracinių bylų teiseną reglamentuojančių teisės nuostatų pažeidimu ir absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu. Grąžinimo įstatymu yra naujai reguliuojami praeityje buvę teisiniai santykiai bei iš to kylančios pasekmės, t. y. Grąžinimo įstatyme yra įtvirtintas šio įstatymo galiojimas atgal.

2. Pirmosios instancijos teismas nevertino patikslintame skunde nurodytų motyvų ir argumentų, nurodydamas, kad patikslintame skunde suformuluoti reikalavimai nebuvo priimti, tačiau tai prieštarauja šioje byloje vykusiam teismo procesui, nes teismo posėdyje buvo nutarta pridėti prie bylos patikslintą skundą ir bylą nagrinėti pagal jį.

Atsakovas Skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo teigimu, Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodė, jog turi būti kompensuoti ne visi patirti praradimai dėl atlyginimų sumažinimo, o tik tie, kurie buvo neproporcingi. Būtent Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu įstatymų leidėjui buvo nustatyta pareiga įvertinti, kurie iš patirtų darbo užmokesčio praradimų ekonomikos krizės laikotarpiu buvo neproporcingi ir kaip teisingai juos kompensuoti. Grąžinimo įstatyme nustatyta patirtų praradimų kompensavimo tvarka priimta siekiant įgyvendinti Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą bei pašalinti ekonomikos krizės laikotarpiu buvusį teisės aktų prieštaravimą Konstitucijai ir konstituciniams principams. Pareiškėjai, teigdami, kad kompensuojant ne visą sumažinto darbo užmokesčio dalį yra pažeidžiami konstituciniai principai, nepagrįstai nepaiso Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išvadų. Praradimų kompensavimas nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad atmestinas pareiškėjų argumentas, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi Konstitucijos nuostatoms prieštaraujančiu norminiu reglamentavimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo išvadomis dėl darbo užmokesčio teisingo kompensavimo valstybės tarnautojams tik tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, be to, pirmosios instancijos teismui nekilo jokių abejonių dėl Grąžinimo įstatyme nustatytos grąžintino darbo užmokesčio apskaičiavimo formulės pagrįstumo bei teisėtumo. Pareiškėjai visiškai nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai neįvertino, netyrė ir nesiaiškino Grąžinimo įstatymo nuostatų atitikimo Konstitucijai bei dėl to skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas gana plačiai išdėstė savo nuomonę dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą tikslingumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams E. J., V. S., R. M., G. A., A. K., J. B., V. Š., N. V. N., L. G., L. G., S. M., V. B., S. I. M., D. S., E. M., B. J., R. S. ir D. K. (karjeros valstybės tarnautojams) 2009–2013 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri nebus grąžinta pagal Grąžinimo įstatymą, priteisimo.

Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo Skyriaus valstybės tarnautojai. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjams mokėjo mažesnį darbo užmokestį palyginti su iki tol buvusiu jų atlyginimu, nes taikė tuo metu galiojusias VTĮ nuostatas.

Pareiškėjai patikslintame skunde, prašydami priteisti jiems ginčo laikotarpiu susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kuris nebus grąžintas pagal Grąžinimo įstatymą, teigė, kad Skyrius ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjų teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kuris nebus grąžintas pagal Grąžinimo įstatymą. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų ir atsakovo nurodytus argumentus, sprendė, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjų patirtų praradimų, kurie pripažinti neproporcingais, kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų priteisti ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri nebus grąžinta pagal Grąžinimo įstatymą, todėl skundą atmetė.

Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė pareiškėjai, kurie iš esmės tvirtina, kad Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nes pagal jį grąžinama ne visa ginčo laikotarpiu susidariusi darbo užmokesčio nepriemokos suma, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemokos dalį, kuri nebus grąžinta pagal Grąžinimo įstatymą. Pareiškėjai apeliaciniame skunde, prašydami panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą skundą tenkinti, laikosi pozicijos, kad jiems nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri nebus grąžinta pagal Grąžinimo įstatymą, turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją, t. y. kad pareiškėjams dalis darbo užmokesčio nepriemokos turi būti kompensuojama pagal nustatytą mechanizmą, o teismo sprendimu priteisiama visa likusi ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri nebus grąžinta pagal Grąžinimo įstatymą, nes buvo nustatytas neteisingas kompensavimo mechanizmas. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepagrįstai nevertino patikslintame skunde nurodytų motyvų ir argumentų.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia akcentuoja, kad pareiškėjai šioje byloje savo reikalavimus priteisti teismo sprendimu dalį darbo užmokesčio nepriemokos grindė tuo, jog Grąžinimo įstatyme yra nustatytas neteisingas kompensavimo mechanizmas, pagal kurį jiems bus grąžinta tik dalis ginčo laikotarpiu susidariusios atlyginimo nepriemokos. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3913-756/2016). Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjams teko pareiga įrodyti, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir dėl to darbo užmokesčio nepriemokos dalis turėjo (turi) būti priteista teismo sprendimu.

Atsakydama į pareiškėjų argumentą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė taikydamas Konstitucijai prieštaraujančio Grąžinimo įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Šiuo atveju Grąžinimo įstatymas (ar jo dalis) nebuvo Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl pareiškėjų pozicija dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo šiuo pagrindu nepripažintina pagrįsta.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nevertino patikslintame skunde nurodytų motyvų ir argumentų, pažymi, jog pareiškėjai apeliaciniame skunde nenurodo, kokių būtent patikslintame skunde išdėstytų motyvų ir argumentų pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neįvertino. Teisėjų kolegija taip pat atmeta abstrakčius apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, neatsižvelgė į visas svarbias aplinkybes, padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas, visiškai nevertino ir nepasisakė dėl Grąžinimo įstatymo nuostatų, pagal kurias pareiškėjams bus grąžinta tik dalis ginčo laikotarpiu negauto darbo užmokesčio, atitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems principams. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjų (valstybės tarnautojų) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, atsižvelgė į Grąžinimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose, kuriose buvo prašoma priteisti teismo sprendimu per krizę neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimuose ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktais išaiškinimais. Kadangi skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ reikalavimus.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde, prašydami panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą skundą tenkinti, laikosi pozicijos, kad jiems turi būti grąžinama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis (dalis – pagal Grąžinimo įstatymą, o kita dalis – teismo sprendimu), t. y. kad turi būti kompensuojami visi praradimai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo aspektu akcentuoja, kad tokie pareiškėjų teiginiai iš esmės prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo išaiškinimams. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, kad dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti proporcingai mažinamas. Taigi pareiškėjai negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jiems bus kompensuoti visi praradimai, patirti ginčo laikotarpiu.

Be to, iš Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimų ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo, o ne teismo nustatytą mechanizmą, t. y. juose nėra nurodyta, kad būtent teismas turi nustatyti tą proporciją, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2015 m. birželio 30 d. Seimas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose suformuota praktika, pagal kurią valstybės tarnautojų 2009–2013 metais dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai pripažintų prieštaraujančiomis Įstatymo nuostatų taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka nėra priteisiama teismo sprendimu, nurodant jog praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme. Pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjų reikalavimus priteisti dalį per krizę neišmokėto darbo užmokesčio atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, kurios nuosekliai laikomasi ir vėlesnėse bylose (žr., pvz., 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016 ir kt.). Pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Kaip jau minėta, pareiškėjai prašo priteisti jiems darbo užmokesčio nepriemoką, kuri nebus grąžinta pagal Grąžinimo įstatymą, nes Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas nėra teisingas. Dėl to pareiškėjai prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka (formulė) neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatytam lex retro non agit principui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 23 straipsnio nuostatai, kad nuosavybė neliečiama, ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).

Pažymėtina, kad pareiškėjai, siekdami pagrįsti savo abejonę dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo Grąžinimo įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjų iškeltų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, turi būti tenkinamas pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

Akcentuotina, kad ir kitose tokio pobūdžio bylose nebuvo tenkinti asmenų prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016; 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-575/2017; 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1629-575/2017). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjų prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjų apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų E. J., V. S., R. M., G. A., A. K., J. B., V. Š., N. V. N., L. G., L. G., S. M., V. B., S. I. M., D. S., E. M., B. J., R. S. ir D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė