2016-03-15 Nr. AB-5774-3-62-3-02899-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-750-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02899-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 35.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo mažosios bendrijos „VKA paslaugos“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas mažoji bendrija (toliau – ir MB) „VKA paslaugos“ skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. T-607) dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais laiko nuo 22 val. iki 8 val. Kauno prekybos vietoje, (duomenys neskelbtini), Kaune.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijamo sprendimo dalimi buvo neteisėtai ir nepagrįstai apribotas pareiškėjo vykdomos mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), Kaune. Prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. buvo apribotas Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 straipsnio 9 dalies pagrindu. Atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą iš esmės vadovavosi šiais Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) raštais: 2013 m. lapkričio 5 d. Nr. 20-S-2871; 2013 m. lapkričio 4 d. Nr. 20-S-2860; 2013 m. lapkričio 6 d. Nr. 20-26-S-17472; 2013 m. lapkričio 6 d. Nr. 20-23-S-5900; 2013 m. lapkričio 7 d. Nr. 20-S-2894, tačiau tik 2013 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. 20-S-2860 nurodyti pažeidimai yra galimai susijęs su MB „VKA paslaugos“ vykdomos veiklos adresu, bet nesusiję su pareiškėjo vykdoma veikla. Atsakovas be jokių pagrįstų ir objektyvių duomenų bei pagrindų apribojo pareiškėjo vykdomos prekybos alkoholiu veiklos laiką. Sprendime nėra jokių argumentų, motyvų, kurie galėtų pagrįsti prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą ir tokio ribojimo būtinumą. Prekybos laiko ribojimas negali būti pripažintas adekvačia priemone, ribojančia pareiškėjo vykdomą ūkinę veiklą, nesant jokio pareiškėjo veiklos pažeidimo. Dėl šių priežasčių sprendimas turi būti panaikintas kaip nepagrįstas (nemotyvuotas) ir neteisėtas.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčijamu sprendimu pagrįstai buvo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. sprendime nurodytoje prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), Kaune. Kauno AVPK 2013 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. 20-S-2860 buvo pateiktas pasiūlymas riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką dėl daromų teisėtvarkos pažeidimų. AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje numatyta išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija, atsižvelgiant į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus apriboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais. Ginčijamame akte numatytas prekybos laiko ribojimas yra įtvirtintas ir AKĮ 18 straipsnio 9 dalies nuostatose. Ginčijamas aktas priimtas siekiant mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, taip pat siekiant užtikrinti viešąją tvarką, gyventojų saugumą. Priimant ginčijamą sprendimą prioritetas buvo teikiamas viešajam interesui ir kitoms konstitucinėms vertybėms užtikrinti, o ne pavienio verslo subjekto interesui. Prekybos vieta – (duomenys neskelbtini), Kaune, kurioje apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas, pagal policijos duomenis buvo nurodyta kaip susijusi su šioje vietoje daromais teisėtvarkos pažeidimais. Skundžiamu sprendimu buvo siekiama užtikrinti visuomenės saugumo ir verslo interesų pusiausvyrą. Apribojus prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val. nebuvo pažeistas proporcingumo principas, nes aplinkinėje teritorijoje neliko vietų, kuriose būtų prekiaujama alkoholiniais gėrimais po 22 val.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiko nuo 22 val. iki 8 val. Kauno prekybos vietoje (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimas galimas egzistuojant objektyviam, proporcingam ir motyvuotam pagrindui, pagrindžiančiam būtinumą riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką ir tokio ribojimo apimtis. Byloje nustatyta, kad Tarybos Sprendimas Nr. T-607 buvo priimtas atsižvelgiant į Kauno AVPK raštuose (2013 m. lapkričio 5 d. Nr. 20-S-2871; 2013 m. lapkričio 4 d. Nr. 20-S-2860; 2013 m. lapkričio 6 d. Nr. 20-26-S-17472; 2013 m. lapkričio 6 d. Nr. 20-23-S-5900; 2013 m. lapkričio 7 d.

Nr. 20-S-2894), taip pat ir į Kauno AVPK Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Saulėtekio policijos nuovados 2013 m. spalio 24 d. rašte Nr. 20-26-S-16765 nurodytą informaciją, susijusią su teisėtvarkos pažeidimais įmonių, vykdančių naktinę prekybą alkoholiu, prekybos vietose. Ginčo atveju vertintina policijos pateikta informacija, susijusi su mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais vieta (duomenys neskelbtini), Kaune. Policijos raštuose, kuriais buvo grindžiamas skundžiamas sprendimas, nebuvo jokių konkrečių duomenų apie pareiškėjo įmonės naktinės prekybos alkoholiniais gėrimais įtaką viešajai tvarkai, t. y. tai, kad būtent pareiškėjo įmonės MB „VKA paslaugos“ vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais nakties metu, prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), Kaune, tiesiogiai nulėmė policijos raštuose nurodytus teisėtvarkos pažeidimus.

Pažymėta, jog informacija apie pareiškėjo prekybos alkoholiniais gėrimais vietoje P. (duomenys neskelbtini), Kaune, daromus teisėtvarkos pažeidimus, buvo nurodyta tik viename iš policijos raštų, t. y. Kauno AVPK 2013 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. 20-S-2860, kuriuo būtent atsakovas grindė ginčijamą sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo prekybos vietoje, (duomenys neskelbtini), Kaune. Minėtame rašte buvo nurodyta, kad Žaliakalnio PK nebuvo gauta gyventojų nusiskundimų dėl pareiškėjo įmonės veiklos, tačiau užregistruoti 6 pranešimai dėl daromų teisės pažeidimų MB „VKA paslaugos“ užkandinėje ir jos prieigose (duomenys neskelbtini).

Kauno AVPK 2013 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. 20-S-2860 nurodyta, kad MB „VKA paslaugos“ užkandinėje dirbančiai pardavėjai buvo surašytas protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 164 straipsnio 3 dalį už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, trims asmenims surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai pagal ATPK 174 straipsnį (nedidelis chuliganizmas). Panašaus pobūdžio informacija buvo nurodyta ir aiškinamajame rašte dėl skundžiamo sprendimo priėmimo.

Tačiau aiškinamajame rašte buvo nurodyta nepagrįsta kitais duomenimis prieštaringa informacija dėl teisės pažeidimų skaičiaus nei buvo nurodyta Kauno AVPK 2013 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. 20-S-2860, t. y. jog pareiškėjo prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), Kaune, padaryti 4 pažeidimai dėl alkoholio prekybos ir 6 pranešimai (nedidelis chuliganizmas). Iš nurodytų teisėtvarkos pažeidimų pobūdžio nėra galimybės spręsti, jog pažeidimai adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, susiję pareiškėjo vykdoma veikla, o ne su pavienių kitų asmenų padarytais teisėtvarkos pažeidimais, t. y. nedideliu chuliganizmu.

Pažymėta, kad Kauno AVPK 2013 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. 20-S-2860 minimas pareiškėjo darbuotojo prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), Kaune, padarytas pažeidimas, numatytas ATPK 164 straipsnio 3 dalyje, dėl AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimų nesilaikymo negali būti pagrindas riboti pareiškėjo veiklos laiką, tokiu būdu taikant dvigubas atsakomybės poveikio priemones dėl pavienio teisės pažeidimo. Už administracinius teisės pažeidimus yra baudžiama, taikoma valstybės prievarta. Nuostatos dėl dvigubo baudimo yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

Teisėjų kolegijos nuomone, keli nekonkretūs atsitiktiniai teisėtvarkos pažeidimai, kurie buvo vertinami priimant skundžiamą sprendimą, ir tai, kad pažeidimų padarymo vieta sutapo su pareiškėjo vykdomos veiklos adresu, negali pagrįsti pareiškėjo vykdomos veiklos laiko ribojimo teisėtumo. Jokių kitų duomenų, kad pareiškėjo vykdoma veikla (duomenys neskelbtini), Kaune, lėmė minėtus teisėtvarkos pažeidimus, nenustatyta. Skundžiamas sprendimas priimtas nenustačius priežastinio ryšio tarp pareiškėjo vykdomos veiklos ir nurodytų teisėtvarkos pažeidimų padarymo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo vykdoma veikla nakties metu nulėmė viešosios rimties trikdymą ir bendrą kriminogeninę situaciją Kauno prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), Kaune. Jokių objektyvių faktinių duomenų, kuriais buvo grindžiamas viešojo intereso pažeidimas, pasireiškiantis visuomenei reikšmingų vertybių – visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, rimties ir žmogaus sveikatos trikdymu, Kauno prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), Kaune, nenustatyta. Faktinės bylos aplinkybės nepatvirtino, jog būtent dėl pareiškėjo vykdomos veiklos prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo pažeistas viešasis interesas. Nagrinėjamo ginčo atveju realiai neegzistavo jokių pagrįstų prielaidų riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką pareiškėjo įmonės vykdomos prekybos alkoholiniais gėrimais nakties metu vietoje. Nustatytos aplinkybės įgalina teigti, jog Kauno miesto savivaldybė, gindama viešąjį interesą, neturėjo objektyvių, faktinių pagrindų, taip pat ir teisės imtis skundžiamame sprendime nurodyto pareiškėjo veiklos laiko ribojimo.

Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad informacijos apie teisėtvarkos pažeidimus mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais vietose rinkimas buvo inicijuojamas Kauno miesto savivaldybės mero iniciatyva. Kauno miesto savivaldybės meras 2013 m. spalio 25 d. raštais Nr. (33.195)R-5063 ir Nr. (33.202)R-5064 kreipėsi į Kauno AVPK, Kauno miesto savivaldybės administracijos seniūnijas, bendruomenių asociacijas, centrus, prašydamas skubos tvarka iki lapkričio 4 d. pateikti Kauno miesto savivaldybės administracijai „pseudo barų“, prekiaujančių alkoholiniais gėrimais nakties metu ir keliančių grėsmę viešajai tvarkai (žodiniai ar rašytiniai gyventojų skundai, užfiksuoti viešosios tvarkos pažeidimai, nusikalstamos veikos ir pan.), prekybos vietų adresų sąrašą. Taigi iniciatyva riboti prekybos alkoholiu laiką kilo ne iš AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje apibrėžtų subjektų, išreiškiančių atitinkamos visuomenės dalies interesą, tačiau iš savivaldybės mero. Atsakovo taikytas prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas akivaizdžiai nepagrįstas viešuoju interesu.

Atsakovas nepagrindė taikomos priemonės pareiškėjo vykdomos veiklos atžvilgiu būtinybės ir jos proporcingumo ūkio subjekto ir visuomenės interesų atžvilgiu. Skundžiamas sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, jame nėra išdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai, susiję su būtinybe riboti pareiškėjo įmonės vykdomą veiklą įmonės prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), Kaune, todėl jį priimant buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, t. y. nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimas. Priimant sprendimą nebuvo atsižvelgta į būtent pareiškėjo vykdomą įmonės prekybos alkoholiniais gėrimais visą parą veiklą. Padaryti teisėtvarkos pažeidimai, nurodyti policijos rašte, kuriuo rėmėsi atsakovas, negali būti tapatinami su pareiškėjo vykdomos veiklos įtaka nustatytiems teisėtvarkos pažeidimams pareiškėjo prekybos vietos adresu. Nebuvo teisėto faktinio pagrindo taikyti prekybos alkoholiu laiko ribojimą pareiškėjo vykdomos veiklos vietoje. Nesant jokių objektyvių duomenų, leidžiančių spręsti apie neigiamus padarinius ir priežastinį ryšį, susijusį su pareiškėjo vykdoma veikla prekybos alkoholiniais gėrimais vietoje (duomenys neskelbtini), Kaune, atsakovo skundžiamas sprendimas negali būti vertintinas kaip pagrįstas faktiniais duomenimis. Skundžiamas sprendimas neužtikrino sąžiningos konkurencijos laisvės, diskriminuoja pareiškėją, lyginant su kitomis įmonėmis, dėl kurių nustatytų teisėtvarkos pažeidimų taikyti naktinės prekybos laiko ribojimai.

Pažymėta ir tai, jog atsakovas, įgyvendindamas AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą teisę, prekybos alkoholiniais gėrimais laiką apribojo ne konkrečiam ūkio subjektui (įmonei), bet prekybos vietai, konkrečiam adresui. Pagal AKĮ 18 straipsnio nuostatas, savivaldybės tarybai suteikta teisė apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką ne prekybos vietai, tačiau konkrečiam subjektui – įmonei. Administracinių teismų praktikoje šios kategorijos bylose vienareikšmiai pasisakyta aiškinant AKĮ 18 straipsnio nuostatas, jog prekybos alkoholiu ribojimas gali būti taikomas tik įmonėms, bet ne prekybos vietoms (nekilnojamajam turtui) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-972/2013, 2013 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556–1674/2013 ir kt.). Taigi ginčijamo sprendimo objektas – prekybos vieta (adresas), kuriam buvo taikyti ribojimai, pažeidžia AKĮ 18 straipsnio nuostatas ir nesuteikia atsakovui teisės taikyti prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiko ribojimus.

Atsakovas priimdamas skundžiamo sprendimo dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiko nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), Kaune, neįvertino reikšmingų faktinių aplinkybių ir teisinių pagrindų, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą skundžiamo sprendimo dalį, kuri naikintina.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde išdėsto, jog pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo nagrinėjamo ginčo faktinę situaciją bei byloje pateiktus įrodymus, netinkamai interpretavo teisės normas, reglamentuojančias prekybą alkoholiniais gėrimais, viešąjį administravimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teismų praktikos. Atsakovas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1082/2014 ir teigia, jog Sprendimas Nr. T-607 yra norminis teisės aktas – jame yra įtvirtintas bendro pobūdžio nurodymas, apribojantis prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val. visiems juridiniams asmenims, prekiaujantiems ar ateityje prekiausiantiems alkoholiniais gėrimais sprendime nurodytose prekybos vietose; jis yra skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, t. y. bet kuriai įmonei, kuri prekiauja ar prekiaus alkoholiu; orientuojamas į ateitį ir numatytas taikyti daug kartų ir sietinas išimtinai su konkrečia teritorija, o ne su konkrečiu subjektu. Tai, kad ginčijamu atveju yra aiškiai identifikuotos prekybos vietos, nepadaro šio teisės akto individualiu, nes jis yra skirtas individualiais požymiais neapibrėžtai (neapibūdintai) asmenų grupei, t. y. bet kuriam juridiniam asmeniui, kuris vykdo ar vykdys prekybą alkoholiniais gėrimais norminiame teisės akte nurodytose vietose. Pagal mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais reglamentuojančius teisės aktus, vienu adresu gali būti išduodamas neribotas skaičius mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijų skirtingoms ten veiklą vykdančioms įmonėms, todėl tai yra dar vienas argumentas, kad priimtas Sprendimas Nr. T-607 neabejotinai yra norminis teisės aktas ir toks sprendimas bus taikomas konkrečioje Tarybos Sprendime Nr. T-607 nurodytoje vietoje bet kuriai įmonei, prekiausiančiai alkoholiniais gėrimais ir ateityje. Sprendimas Nr. T-607 nėra siejamas nei su turto savininku, nei su valdytoju, o su bet kuriuo esamu/būsimu ūkinės veiklos subjektu, vykdančiu/vykdysiančiu prekybą alkoholiniais gėrimais, t. y. nustatoma teisės norma.

Atsakovo teigimu, nei vienas teisės aktas nenurodo, kas turi būti iniciatoriumi rengiant teisės aktą, ginčo atveju sprendimo projektą, tik yra nurodoma, kokia informacija turėtų būti pagrindu priimant sprendimą, t. y. tam tikrų AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų asmenų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009, kuria vadovaujasi atsakovas, išaiškino, kad pagal gramatinę AKĮ 18 straipsnio 9 dalies konstrukciją, sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo jos gali priimti atsižvelgdamos vien tik į prekybos vietą, todėl savivaldybių tarybos pagal šį išaiškinimą ne tik gali, bet ir privalo būti iniciatoriais rengiant teisės aktą. Jei meras negalėtų parodyti savo iniciatyvos paprašydamas informacijos, tai tokia situacija nepagrįstai susiaurintų AKĮ 18 straipsnio 9 dalies taikymą, prieštarautų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, alkoholio prekybą reglamentuojantiems teisės aktams, kuriuose neabejotinai didelis vaidmuo ribojant alkoholio prieinamumą, reguliuojant prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką yra skiriamas savivaldybių taryboms. Tą patį patvirtina ir byloje esantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. spalio 29 d. raštas Nr. (10.2.3.2-194)10-9042.

Išdėsto, jog aiškinimas, kad AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje numatytas ribojimas turi būti siejamas su konkrečia toje vietoje veikiančia įmone, o ne prekybos vieta, ne tik neatitinka įstatymo ir minėtos nuostatos paskirties, bet ir nepasiekia siekiamų šiuo apribojimu nustatytų tikslų, nes apribojus prekybos alkoholiniais gėrimais laiką įmonei ir toje vietoje pradėjus prekiauti alkoholiniais gėrimais kitai įmonei viešasis interesas ir toliau būtų pažeidžiamas, nes gyventojai ir toliau neturėtų saugios ir sveikos aplinkos.

Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009 ir teigia, jog būtent savivaldybių tarybos turi geriausią galimybę įvertinti, kokiose vietose prekyba alkoholiniais gėrimais turėtų būti apribota siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, kitų konstitucinių vertybių (visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, žmogaus sveikatos ir kt.) apsaugos, tačiau pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčijamą sprendimą šios praktikos visiškai nesilaikė.

Teismas visiškai ignoravo tai, kad AKĮ 18 straipsnio 9 dalies norma numato prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą kaip prevencinę priemonę, t. y. siekiant užkirsti kelią galimiems pažeidimams, sudaryti saugias gyvenimo sąlygas aplinkiniams, o ne laukti galimo sunkios nusikalstamos veikos padarymo, ir nepagrįstai prioritetą teikė alkoholinių gėrimų, t. y. sveikatą žalojančių produktų prekybai, nepaisydamas nei prekybos vietos, nei bendruomenės nuomonės, kuri konkrečiu atveju buvo aiškiai išreikšta Kauno bendruomenių centro asociacijos 2013 m. lapkričio 13 d. rašte (su protokolų išrašais), nei Kauno jaunimo, surengusio mitingą bei įteikusio 2013 m. lapkričio 14 d. kreipimąsi, pasirašytą Kauno technologijos ir Vytauto Didžiojo universitetų atstovybių bei Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidento A. V.. Visi minėti dokumentai ir informacija Tarybai buvo pateikti ir žinomi svarstant Sprendimo Nr. T-607 projektą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-382/2012 išaiškinta, kad taikant tokią priemonę, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas, savivaldybė neturi pareigos įrodinėti, ar pareiškėjas, versdamasis prekyba alkoholiu, nusižengė įstatymo reikalavimams, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sieja Sprendimą Nr. T-607 su konkrečiais subjektais ar jų veiklos apribojimais. Sprendimas Nr. T-607 yra norminis teisės aktas, juo nėra nustatomos jokios teisės ar pareigos konkretiems subjektams, o nustatomos miesto teritorijos (adresai), atsižvelgiant į jų buvimo vietą (pvz., miegamasis rajonas, tarp gyvenamųjų namų ir pan.), bendruomenės, gyventojų siūlymus, riziką nusikalstamumui. Būtent dėl šių veiksnių, o ne dėl konkrečių ten veikusių subjektų buvo priimtas toks sprendimas.

Pagrindas priimti Sprendimą Nr. T-607 buvo prekybos alkoholiniais gėrimais vieta, policijos pateikta informacija, bendruomenių ir Kauno jaunimo išdėstyta raštu pozicija, todėl teismas visiškai nepagrįstai ginčijamame sprendime nurodė, kad priimant Sprendimą Nr. T-607 nebuvo įvertintos faktinės aplinkybės, juo labiau kad Kauno bendruomenių centrų asociacijos raštu išdėstyta pozicija, jog Tarybos sprendimo projekte nurodytos vietos yra viešojo nesaugumo seniūnijose židiniai, prie kurių nakties metu neretai kyla įvairūs incidentai, jokiais įrodymais paneigti nebuvo. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog Sprendimas Nr. T-607 neužtikrinimo sąžiningos konkurencijos laisvės.

Pareiškėjas MB „VKA paslaugos“ atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo manymu, jam skirta sankcija – prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimas – yra akivaizdžiai neteisėta ir nepagrista, nes pagrindo tokiai sankcijai pritaikyti nėra. Taryba, formaliai prisidengdama teisėtų ir visuomeniškai reikšmingų tikslų įgyvendinimu, siekdama tariamai mažinti alkoholio prieinamumą, užtikrinti mieste bendruomenės saugumą, viešąją tvarką ir rimtį, žmogaus sveikatos apsaugą, ginčijamą sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo nuo 8.00 val. iki 22.00 val. pareiškėjui priklausančioje prekybos vietoje priėmė neatsižvelgusi į konkrečią pareiškėjo vykdomą įmonės prekybos alkoholiniais gėrimais visą parą veiklą, neigiamai nelėmusią viešąją tvarką, rimtį ir saugumą tiek teritorijoje, kurioje yra įsikūręs ginčo baras, tiek ir pačiame bare, t. y. nesant ne tik faktinio, bet ir teisinio pagrindo.

Atsakovas, nuspręsdamas taikyti atitinkamą apribojimą pareiškėjo atžvilgiu, pažeidė jo teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgus į valstybės ir savivaldybių vykdomą politiką alkoholio kontrolės srityje, prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimas pareiškėjui pagrįstai nelaikytas proporcingu ir nepagrįstai riboja šio verslo subjekto ūkinę veiklą. Tai, kad nesant jokių objektyvių duomenų, leidžiančių nuspręsti dėl neigiamų padarinių, kylančių būtent dėl pareiškėjo vykdomos veiklos ir prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, toks apribojimas buvo taikytas pasirinktinai pareiškėjui ir tai, kad kitų ūkio subjektų, toliau vykdančių analogišką prekybą alkoholiu Kauno mieste, siekiant tų pačių AKĮ įtvirtintų ir siektinų teisinio reguliavimo tikslų, veikla nebuvo nustatyta apimtimi ribojama, teismui leido daryti pagrįstą išvadą dėl taikytų poveikio priemonių neproporcingumo pagrįstiems administravimo tikslams, palankesnių verslo sąlygų sudarymą atskiriems ūkio subjektams, to nesiejant su viešojo intereso pažeidimu, bei tokiu būdu sumažinant pareiškėjo konkurencingumą rinkoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013-11-14 sprendimo Nr. T-607 dalies, kuria prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), Kaunas, apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laikas nuo 22 val. iki 8 val., teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas MB „VKA paslaugos“ skundą tenkino ir ginčijamą sprendimo dalį panaikino. Teismas konstatavo, kad atsakovas, priimdamas sprendimo dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais laiko nagrinėjamu atveju neįvertino reikšmingų faktinių aplinkybių ir teisinių pagrindų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą skundžiamo sprendimo dalį, kuri naikintina.

Kauno miesto savivaldybė su Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimu nesutinka, teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo nagrinėjamo ginčo faktinę situaciją bei byloje pateiktus įrodymus, netinkamai interpretavo teisės normas, reglamentuojančias prekybą alkoholiniais gėrimais, viešąjį administravimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teismų praktikos.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (2004 m. kovo 9 d. įstatymo Nr. IX-2052 redakcija) 18 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Taigi minėtoje dalyje numatyta savivaldybės diskrecijos teisė riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, apibrėžiama tomis pačiomis sąlygomis, kurios vienodai reikšmingos ir priimant sprendimą neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintų sąlygų visetas – prekybos alkoholiniais gėrimais vietos pobūdis, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai – reiškia būtent viešojo intereso, visuomenės apsaugą nuo galimų neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių. Savo paskirtimi tai – priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įrodinėjimo dalykas dažnai lemia ir įrodinėjimo priemones, kuriomis vienos ar kitos aplinkybės byloje gali būti nustatytos; skirtingų faktų bylose nustatymui taikomi nevienodo įrodytumo laipsnio ir įrodymų pakankamumo kriterijai. Jei prekybos alkoholiniais gėrimais subjekto padarytam teisės normų pažeidimui pagrįsti keliami santykinai aukšti įrodinėjimo reikalavimai, dažniausiai turi būti įrodytas ne tik konkretus pažeidimas, objektyvioji jo pusė, bet ir pažeidėjo kaltė, kiti subjektyviosios pusės elementai, tai viešojo intereso pažeidimas gali būti nustatomas remiantis faktiniais duomenimis, kuriems daugiau taikytinas tikėtinumo kriterijus esant juos buvus, negu priešingai (prekybos vieta, gyventojų nuomonė, policijos pasiūlymai). Subjektyvusis nustatomų aplinkybių aspektas dažniausiai pasireiškia kaip tam tikri visuomenės vertybiniai kriterijai (viešoji rimtis, saugi, kultūringa aplinka, kt.) (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2284/2013).

Byloje nustatyta, jog Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2013 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 20-S-2860 informavo Kauno miesto savivaldybės administraciją, kad MB „VKA paslaugos“ (duomenys neskelbtini) buvo fiksuoti 4 Prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklių pažeidimai bei užregistruoti 6 pranešimai dėl daromų teisės pažeidimų MB „VKA paslaugos“ užkandinėje ir jos prieigose. Minėtame rašte taip pat nurodyta, kad dirbančiai pardavėjai buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 164 straipsnio 3 dalį, t. y. už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, trims asmenims surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų 174 straipsnį („Nedidelis chuliganizmas“). Daugiau jokios informacijos apie pažeidimus MB „VKA paslaugos“ vykdant veiklą adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, ginčijamo sprendimo priėmimo metu pateikta nebuvo, t. y. informacija apie pareiškėjo prekybos alkoholiniais gėrimais vietoje (duomenys neskelbtini), Kaune, daromus teisėtvarkos pažeidimus buvo nurodyta tik viename iš policijos raštų.

Iš šios informacijos pakankamai sudėtinga spręsti, ar būtent pareiškėjo įmonės MB „VKA paslaugos“ vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais nakties metu, prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), Kaune, tiesiogiai nulėmė policijos raštuose nurodytus teisėtvarkos pažeidimus. Be to, iš pateiktos informacijos neįmanoma nustatyti, kokiu paros metu nurodyti pažeidimai buvo padaryti ir kitas jų aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai konstatavo, kad keli nekonkretūs atsitiktiniai teisėtvarkos pažeidimai, kurie buvo vertinami priimant skundžiamą sprendimą, ir tai, kad pažeidimų padarymo vieta sutapo su pareiškėjo vykdomos veiklos adresu, negali pagrįsti pareiškėjo vykdomos veiklos laiko ribojimo teisėtumo. Taip pat nenustatyta, jog dėl pareiškėjo vykdomos veiklos buvo pažeistas viešasis interesas (Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. 20-S-2860 nurodyta, kad Žaliakalnio PK nebuvo gauta gyventojų nusiskundimų dėl pareiškėjo įmonės veiklos ... >).

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies konstrukcija suponuoja išvadą, kad šioje teisės normoje minimi ribojimai gali būti taikomi tik tada, kai būtent joje nurodyti atitinkami subjektai parodo savo iniciatyvą ir kreipiasi į savivaldybę, bet ne priešingai. Tai reiškia, jog sprendimo priėmimo metu turi būti nustatytos Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos elgesio taisyklės taikymą suponuojančios faktinės aplinkybės. Todėl teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad iniciatyva riboti prekybos alkoholiu laiką kilo ne iš AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje apibrėžtų subjektų, išreiškiančių atitinkamos visuomenės dalies interesą, tačiau iš savivaldybės mero. Tai patvirtina ir bylos medžiaga (Kauno miesto savivaldybės mero 2013 m. spalio 25 d. raštai Nr. (33.195)R-5063 ir Nr. (33.202)R-5064, kuriais kreiptasi į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, Kauno miesto savivaldybės administracijos seniūnijas, bendruomenių asociacijas, centrus, prašant skubos tvarka iki lapkričio 4 d. pateikti Kauno miesto savivaldybės administracijai „pseudo barų“, prekiaujančių alkoholiniais gėrimais nakties metu ir keliančių grėsmę viešajai tvarkai (žodiniai ar rašytiniai gyventojų skundai, užfiksuoti viešosios tvarkos pažeidimai, nusikalstamos veikos ir pan.), prekybos vietų adresų sąrašą). Todėl byloje esantys dokumentai (Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštai, Kauno bendruomenių centrų asociacijos protokolo išrašas ir kt.) leidžia daryti išvadą, jog Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodyti subjektai iš esmės tik pritarė mero iniciatyva parengtam ir pateiktam Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektui.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies prasme prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo pagrindu nelaikytina ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. vasario 24 d. rašte Nr. 20-S-34948 pateikta informacija (išdėstyta bendro pobūdžio informacija apie barmenų pardavėjų padarytus pažeidimus ir kitus fiksuotus pranešimus). Byloje pateiktas bendrijos „Dora-T“ 2014 m. vasario 26 d. pareiškimas, kuris surašytas praėjus daugiau kaip trims mėnesiams po ginčijamo sprendimo priėmimo, todėl vertinant jį įrodymų patikimumo ir pakankamumo kontekste minėtas pareiškimas (jame išdėstyta informacija) šio ginčo išsprendimui nėra reikšmingas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštuose pateiktą informaciją, pagrįstai nustatė, kad ginčo atveju tokių faktinių duomenų, kuriais galėtų būti grindžiamas skundžiamas atsakovo sprendimas, nenustatyta (sprendimą priėmė skubotai, tinkamai nepagrįsdamas pareiškėjui taikomų poveikio priemonių). Taigi ginčijamo sprendimo priėmimo metu neegzistavo jokių objektyvių prielaidų riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką prekybos vietoje (duomenys neskelbtini), Kaune.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostata, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis. Sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos (žr., pvz., 2007 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17–174/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5–990/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5–964/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 3 (13), 2007 ir kt.). Iš to seka, kad individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013-11-14 sprendimas Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ priimtas nesilaikant objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuotas (jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl jį priimant buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, t. y. nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimas.

Apeliaciniame skunde Kauno miesto savivaldybės taryba teigia, jog ginčijamas atsakovo sprendimas yra norminis teisės aktas, nes jame įtvirtintas bendro pobūdžio nurodymas, apribojantis prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val. visiems juridiniams asmenims prekiaujantiems, ar ateityje prekiausiantiems alkoholiniais gėrimais sprendime nurodytose prekybos vietose, jis skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, t. y. bet kuriai įmonei, kuri prekiauja ar prekiaus alkoholiu, orientuojamas į ateitį ir numatytas taikyti daug kartų ir sietinas su konkrečia teritorija, o ne su konkrečiu subjektu. Atkreiptinas Kauno miesto savivaldybės dėmesys į tai, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio sprendimai nelaikytini norminiais teisės aktais, suinteresuotų asmenų gali būti skundžiami administraciniam teismui, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo minėtos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1315/2014, 2014 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-967/2014, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2284/2013 ir kt.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai (dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (2009 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1047/2009, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2814/2011, 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-382/2012 nagrinėjamu atveju nėra aktuali, nes bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos), dėl savivaldybės teisės riboti alkoholinių gėrimų prekybą ir kt.) nėra reikšmingi ginčo išsprendimui (nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą laikyti neteisėtu ir nepagrįstu), todėl teismas plačiau jų netiria ir nepasisako. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog įstatyminis reikalavimas atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, t. y. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012, 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2012 ir kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, kad įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu atmetus atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą priimtas sprendimas yra iš esmės palankus pareiškėjui, konstatuoja, kad MB „VKA paslaugos“ turi teisę gauti 100 procentų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjo pateikti dokumentai (advokatės pasirašyta 2015 m. birželio 25 d. ataskaita, pinigų priėmimo kvitas Nr. 753590) patvirtina, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą pareiškėjas faktiškai sumokėjo 350 Eur. Ši suma neviršija Rekomendacijų (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, įsigaliojusi 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl yra priteistina pareiškėjui iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai interpretavo ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei vertino faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas netenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti pareiškėjui MB „VKA paslaugos“ iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 350 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą,

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan