2018-01-03 Nr. AB-244-3-64-3-01072-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-923-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01072-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 20.2.2; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2–7).

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. iki 2013 m. balandžio 2 d. buvo laikomas Šiaulių TI netinkamomis kalinimo sąlygomis. Pareiškėjas paaiškino, kad apie 16 kv. m ploto kamerose buvo laikomas kartu su kitais 5–11 asmenų, todėl trūko gyvenamojo ploto. Nurodė, kad tualetas kamerose nebuvo atskirtas, todėl juo naudotis pareiškėjas turėjo stebint kitiems. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad kamerose nebuvo naktinių lempų, šilto vandens, spintelių, kamerose buvo didelė drėgmė, pelėsis (dėl ventiliacijos nebuvimo). Šias sąlygas pareiškėjas prilygino orumo pažeminimui bei kankinimui.

3. Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11–18).

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. balandžio 3 d. (toliau – ginčo laikotarpis). Šiaulių TI sutiko, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjui teko mažiau gyvenamojo ploto nei nustatyta teisės aktuose. Šiaulių TI taip pat nurodė, kad ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti patikrinimai dėl atitikimo higienos normos reikalavimams. Šiaulių TI pažymėjo, kad asmenys, kurie reguliariai tvarko ir vėdina savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Paaiškino, kad kiekvienam asmeniui kamerose yra po vieną spintelę, visose kamerose įrengta dirbtinė naktinė šviesa, sanitarinis mazgas kamerose yra atskirtas mūrine sienele, o praėjimas atitvertas durimis arba užuolaida. Šiaulių TI atkreipė dėmesį, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms kokiu nors būdu skundėsi dėl kamerų perpildymo ar kitų nepatogumų. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas tik vieną kartą kreipėsi į įstaigos psichiatrą (dėl nemigos, galvos skausmo, padidinto jautrumo). Šiaulių TI nuomone, pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skundė nurodytus išgyvenimus. Atkreipia dėmesį, kad neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlė pareiškėjui ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisė 250 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 146–150).

6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju taikytinas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 (toliau – Įsakymas), kurio 1.3.1 punktas nustato, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Vadovaudamasis atsakovo pateikta pažyma, teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į teisės aktais reglamentuojamą minimalų gyvenamąjį plotą ginčo laikotarpiu buvo pažeista iš viso 26 dienas. Teismas, vadovaudamasis atsakovo pateiktais duomenimis, taip pat konstatavo, kad kamera Nr. 30 neatitiko tam tikrų higienos reikalavimų, tačiau pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su karšto vandens kamerose nebuvimu, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, kad kitos patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos reikalavimų (išskyrus nustatytus pažeidimus). Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo nustatyti, kad pareiškėjui dėl netinkamų kalinimo sąlygų pablogėjo sveikata. Teismas vertino, kad dėl nustatyto ploto pažeidimo (kuris nebuvo nepertraukiamas) pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti adekvati priteistina suma yra 250 Eur.

III. 7. Pareiškėjas M. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad yra nusivylęs Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimu (b. l. 154–155).

8. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo byloje esančius įrodymus dėl pareiškėjo sveikatos būklės bei vertino įrodymus, kuriuose klaidingai nurodytas žmonių skaičius kamerose. Pareiškėjas paaiškina, kad nuolatinis stresas sukėlė dar didesnes sveikatos problemas (pablogėjo netinkamai prižiūrėta sveikata).

9. Šiaulių TI, atstovaudami Lietuvos valstybei, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 162–164).

10. Šiaulių TI nuomone, skunde ir apeliaciniame skunde pareiškėjas lakoniškai dėsto įrodymais nepagrįstus argumentus, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Pasak Šiaulių TI, pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta. Šiaulių TI nuomone, teismo sprendimas, priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Teismas, pasak Šiaulių TI, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose, nuo kurios nukrypti ir kurti kitokį precedentą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

12. Administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos, galiojusios iki 2016 m. birželio 30 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

13. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 250 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir mano, kad teismas turėjo priteisti daug didesnę sumą neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo nuomone, teismas visiškai ignoravo jo skundą, nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo sveikatos būklę (turimą 50 proc. nedarbingumą).

14. Teisėjų kolegija, pareiškėjo skundą nagrinėdama apeliacine tvarka, pirmiausiai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92, LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

15. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015 ir kt.).

16. Pagal ABTĮ 138 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.).

17. Kaip minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas pateikė klaidingus duomenis apie žmonių skaičių kamerose. Šio teiginio pareiškėjas niekaip nepagrindė, todėl teisėjų kolegija jį atmeta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti Šiaulių TI teismui pateikta informacija. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė.

18. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.

19. Teisėjų kolegija tik patikslina, kad Šiaulių TI neužtikrino pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto ne 26, o 28 paras, atsižvelgiant į tai, kad 2012 m. rugsėjo 20–28 d. (9 paras) ir 2012 m. spalio 2–4 d. (3 paras) pareiškėjas kartu su kitais 5–8 asmenimis buvo laikomas 22,85 kv. m ploto kameroje Nr. 42, 2012 m. gruodžio 22 d. (1 parą), 2013 m. sausio 14–16, 25–30 d. (9 paras) ir 2013 m. vasario 6–11 d. (6 paras) kartu su kitais 4–6 asmenimis pareiškėjas buvo laikomas 23,1 kv. m ploto kameroje Nr. 41 (b. l. 20–24).

20. Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su teismo pareiškėjui priteista pinigų suma. Pareiškėjo nuomone, teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo sveikatos būklę, turėjo priteisti pareiškėjui daug didesnę pinigų sumą.

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

22. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. LVAT, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012), t. y. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

23. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio turi būti analizuojama ir vertinama konkreti situacija, neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan. Atsižvelgus į konkrečią situaciją turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Taigi neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

24. Analizuojamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjui buvo padaryta tokio pobūdžio neturtinė žala, kad yra pagrindas jos atlyginimą pareiškėjui priteisti pinigais. Taigi, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo pareiškėjo skundą yra nepagrįsti.

25. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Taigi neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą.

26. Pareiškėjas, kaip minėta, mano, kad teismas turėjo atsižvelgti į jo ir jo atstovo teismo posėdžio metu pateiktus duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę, t. y., kad pareiškėjas 50 proc. yra nedarbingas.

27. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai.

28. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui, į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

29. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra vienas svarbiausių veiksnių vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.), 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).

30. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad dėl neužtikrino minimalaus gyvenamojo ploto (Įsakymo 3.1.1 punkto pažeidimas) būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar būtų rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena. Jau penktą pareiškėjo buvimo Šiaulių TI dieną (kai pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma dar nebuvo pažeista) pareiškėjas skundėsi miego sutrikimais, padidintu dirglumu ir galvos skausmais (b. l. 74). Gydytojas įraše nurodė, kad prieš 3 metus pareiškėjas patyrė galvos traumą. Gydytojas nurodė, kad pareiškėjas teigia, buvęs komoje. Byloje nėra duomenų apie Šiaulių TI pablogėjusią pareiškėjo sveikatos būklę, todėl su tuo susiję pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai teisėjų kolegijos atmetami kaip nepagrįsti.

31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad atsižvelgia į tai, jog pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui nustatytos kameros ploto normos reikalavimus, taip pat į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias. Ši teismo išvada lemia, kad analizuojamoje situacijoje aktuali Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), kurios 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

32. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98).

33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais 7–8 asmenimis (2012 m. rugsėjo 21–27 d., 2012 m. spalio 3–4 d.), pareiškėjui, atsižvelgiant į sanitarinio mazgo užimamą kameros plotą, gyvenamojo ploto teko mažiau nei 3 kv. m, t. y. iš viso 9 paras buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

34. Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie yra svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, EŽTT ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr. 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių (pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05).

35. Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą, kaip minėta, nurodė, kad sanitarinis mazgas yra atskirtas mūrine sienele, o praėjimas atitvertas durimis arba užuolaida. Šis atsiliepimo argumentas teisėjų kolegijos vertinamas kaip abstraktaus pobūdžio, Šiaulių TI nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčo laikotarpiu sanitarinio mazgo patalpa buvo atskirta nuo viso likusio kameros gyvenamojo ploto. Priešingai, Šiaulių TI pateiktoje Ūkio skyriaus 2015 m. balandžio 22 d. pažymoje nėra nurodyta, kad be mūrinės sienelės, sanitarinis mazgas buvo atskirtas taip pat ir durelėmis ar bent užuolaida. Be to, šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Taigi, spręsdama dėl neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija atsižvelgia į pareiškėjo argumentą, jog jį besinaudojantį tualetu galėjo matyti kiti asmenys (tualetas nebuvo atskirtas nuo viso likusio kameros ploto), t. y., kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui būnant Šiaulių TI, jam nebuvo užtikrintas minimalus privatumas, naudojantis tualetu.

36. Atsižvelgiant į nustatyto Įsakymo 3.1.1 punkto pažeidimo trukmę (28 paros), taip pat į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyti ir higienos normų pažeidimai (dėl kameros Nr. 30, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 5 paras) bei minimalaus privatumo, naudojantis tualetu, neužtikrinimas visu ginčo laikotarpiu, ypač atsižvelgiant į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas (trukmė – 9 paros), į pažeistų vertybių pobūdį (pareiškėjo orumas), įvertinant ir tai, kad pareiškėjas su skundais ar prašymais į Šiaulių TI administraciją ginčo laikotarpiu nesikreipė (b. l. 25), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 250 Eur suma laikytina per maža kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

37. Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Šiaulių TI, atlyginti teisinga priteistina suma yra 350 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 250 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 350 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjui M. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė